Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės (pirmininkė ir pranešėja), Danutės Burbulienės ir Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės R. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2020 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. J. patikslintą ieškinį atsakovams V. K., E. F. I. M. F. von U. G. von W. dėl akcijų pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

7. Byloje kilo ginčas dėl akcijų pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, ieškovei įrodinėjant, kad sutartis buvo sudaryta dėl apgaulės, kurią jos sutuoktinis panaudojo jos atžvilgiu.

8. Byloje pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės, iš kurių matyti, kad ieškovė R. J. ir atsakovas V. K. (duomenys neskelbtini) susituokė, jų santuoka nutraukta (duomenys neskelbtini) Radviliškio rajono apylinkės teismo sprendimu. Santuokos metu, t. y. 2010 m., buvo įsteigta UAB „Ignalinos šilas“, kurios 100 procentų akcijų priklausė atsakovui V. K.. 2010 m. balandžio 28 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovė R. J. ir atsakovas V. K. pardavė bendrovės akcijas atsakovui E. F. I. M. F. von U. G. von W. už 2 896,20 Eur (10 000 Lt). Sutartį pasirašė visos trys šalys, o V. K. parašu patvirtino, kad pinigus pagal sutartį gavo.

Dėl naujų nurodomų ieškovės faktinių aplinkybių

10. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad tinkamas teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas visų pirma siejamas su ieškovo pareiga tiksliai suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką, t. y. suformuluoti juos taip, kad būtų aišku, kokio materialiojo teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, kokios faktinės aplinkybės nustatytinos nagrinėjant bylą. Tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu išspręsti ginčą ir apginti pažeistas teises. Be to, tiksliai ir suprantamai suformuluotas ieškinio dalykas ir pagrindas ne tik leidžia teismui tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui, bet yra reikšmingas ir atsakovo bei kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisių įgyvendinimui, nes nuo ieškinio dalyko ir pagrindo formulavimo priklauso jų atsikirtimų į ieškinį turinys, nustatytinoms aplinkybėms patvirtinti teiktini įrodymai. Ieškovui savo pareigos tinkamai neįvykdžius, ribojama atsakovo teisė gintis nuo jam pareikštų reikalavimų. Dėl to aiškus ieškinio dalyko suformulavimas ir faktinio pagrindo išdėstymas yra šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principų tinkamo įgyvendinimo prielaida (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013).

11. Ieškovas, įgyvendindamas dispozityvumo principą, turi teisę pakeisti ieškinio pagrindą arba ieškinio dalyką (CPK 42 straipsnio 1 dalis). Remiantis CPK 141 straipsnio 1 dalimi, tai gali būti padaryta tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo. Vėlesnis ieškinio dalyko ar ieškinio pagrindo keitimas įstatymo leidžiamas tik tais atvejais, kai tokio pakeitimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo. Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama garantuoti proceso koncentraciją ir ekonomiškumą, skatinti šalis rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 straipsnis), derinant tai su šalies teise veikti proceso eigą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-429-701/2017, 32 punktas; 2017 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-686/2017, 25 punktas). Taigi keisdamas ieškinio pagrindą arba dalyką, kaip ir kreipdamasis su ieškiniu į teismą, ieškovas turi laikytis tam tikrų formaliųjų reikalavimų, nustatytų civilinio proceso normomis. Bet kokiu atveju tai turi būti padaryta pirmosios instancijos teisme, suteikiant atsakovui galimybę pasiruošti ir atsikirsti į pareikštą ieškinį.

12. Nagrinėjamu atveju ieškovė apeliaciniame skunde papildomai nurodo naują faktinį ieškinio pagrindą, t. y., kad 2010-04-28 akcijų pirkimo-pardavimo sutartis buvo pasirašyta „praktiškai ant tuščio lapo“. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nėra jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių šios aplinkybės ieškovė nebūtų galėjusi nurodytos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, šio ieškovės argumento nenagrinėja, kadangi taip būtų išeita už ieškinio ribų bei reikštų atsakovų teisių pažeidimą.

Dėl apgaulės panaudojimo sudarant ginčijamą sandorį

13. CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl apgaulės sudarytas sandoris gali būti teismo pripažintas negaliojančiu. Šio straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad apgaulė taip pat gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių.

14. Ginčijant sandorį dėl apgaulės, ekonominio spaudimo, prievartos (CK 1.91 straipsnio 1 dalis) iš esmės yra keliamas sandorį sudariusio asmens vidinės valios neatitikties jos išorinei išraiškai, nurodytai sudarytame sandoryje, dėl tam tikrų objektyvių aplinkybių klausimas. Taigi, sprendžiant dėl tokio sandorio teisėtumo vienas pagrindinių įrodinėjamų dalykų yra objektyvios aplinkybės, dėl kurių asmens vidinė valia galėjo būti kitokia sandorio sudarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274-611/2015; 2019 m. sausio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-915/2019, 40 punktas).

15. Apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-640/2006; 2007 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-306/2007; 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2008).

16. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013; 2015 m. gegužės 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-329-916/2015; 2019 m. birželio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-197-916/2019 61 punktą).

17. Ieškovė byloje nurodo, kad akcijų pirkimo-pardavimo sutartį ji pasirašė atsakovui V. K. panaudojus apgaulę, t. y. neatskleidus tiesos, kas yra tikrasis įmonės savininkas ir akcininkas, jam tiesiog liepus pasirašyti atneštus dokumentus, pasirašydama ji dokumentų neskaitė. Ieškovės teigimu, ji niekada nebuvo įmonės akcininkė, niekada joje nedirbo, nepažinojo atsakovo E. F. I. M. F. von U. G. von W. ir iš jo paskolos neėmė. Taip pat ieškovė nurodo, kad jei atsakovas V. K. būtų atskleidęs visas sandorio aplinkybes, ji jo nebūtų pasirašiusi.

18. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo, jog UAB „Ignalinos šilas“ buvo įsteigta ieškovei ir atsakovui V. K. esant santuokoje, taip pat jiems esant santuokoje buvo sudaryta ginčo sutartis. Pažymėtina, kad vidutiniškai protingas ir apdairus asmuo žino, kad esant santuokoje, sutuoktinė yra bendrovės akcijų bendrasavininkė. Byloje nenustatyta aplinkybių, kurios leistų teigti, jog ieškovė nesuprato sutuoktinių turtinio rėžimo pasekmių. Priešingai nei teigia ieškovė, teismai gali naudotis Liteko informacinės sistemos duomenimis, teismai turi remtis įsiteisėjusiais teismų sprendimais, jei juose yra nustatytos aplinkybės, turinčios reikšmės nagrinėjamai bylai. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į faktą, jog teismų ne kartą analizuotos ieškovės ir atsakovo V. K. bendro gyvenimo pabaigos aplinkybės bei nustatyta, kad ieškovė skirtingai nurodo datas, nuo kada ji su V. K. nebeveda bendro ūkio.

19. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi būtent Šiaulių apygardos teismo 2019 m. kovo 25 d. įsiteisėjusia nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-158-883/2019, nes joje konstatuota, kad atsakovai R. J. ir V. K. pasirašant bendrosios jungtinės nuosavybės teise jiems priklausančios įmonės akcijų pardavimo sutartį dar vedė bendrą ūkį, kad R. J. aktyviai dalyvavo bendrovės vykdomame versle. Minėtoje civilinėje byloje Nr. e2A-158-883/2019 nustatyta, kad tiek 2010-01-18, tiek 2010-02-10 paskolų sutarčių sudarymo metu atsakovai V. K. ir R. J. buvo įmonės UAB „Ignalinos šilas“ akcininkai, kuriems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausė 100 proc. UAB „Ignalinos šilas“ akcijų. Šiaulių apygardos teismo 2019 m. kovo 25 d. įsiteisėjusia nutartimi taip pat nurodyta, kad Radviliškio rajono apylinkės teismo byloje Nr. 2-76-766/2014 ieškovė 2014-06-18 teismo posėdžio metu nurodė, kad ji kartu su sutuoktiniu nebegyveno nuo 2011 m. spalio mėnesio (2014-06-18 teismo posėdžio garso įrašo laikas nuo 27:15); šio teismo posėdžio metu ieškovė teismui taip pat paaiškino, kad santuokos su atsakovu V. K. metu kartu užsiėmė miškų verslu, taip pat elnių auginimo verslu; atsakovė R. J. kreipdamasi į Radviliškio rajono apylinkės teismą su 2015-11-26 ieškiniu dėl santuokos nutraukimo, esant kito sutuoktinio kaltei, ieškinyje nurodė, kad „šalys kartu bendro ūkio neveda nuo 2010 metų liepos mėnesio“; tai iš esmės paneigia apeliantės nurodomas aplinkybes, kuriomis ji remiasi įrodinėdama, kad bendrą ūkį su atsakovu nustojo vesti dar 2009 metais. Šiaulių apygardos teismo 2019 m. kovo 25 d. įsiteisėjusioje nutartyje yra konstatuota, kad 2010-04-28 pasirašydamos bendrosios jungtinės nuosavybės teise jiems priklausančios įmonės akcijų pardavimo sutartį dar vedė bendrą ūkį.

20. Kasacinio teismo praktikoje dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo materialiųjų ir procesinių teisinių padarinių yra nurodomos šios įsiteisėjusio teismo sprendimo esminės savybės: 1) teismo sprendimo privalomumas; 2) res judicata (galutinio teismo sprendimo) galia; 3) teismo sprendimo prejudicinė galia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-469/2019). Įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo prejudicinės galios išraiška įtvirtinta ir CPK 182 straipsnio 2 punkte, kuriame nustatyta, kad šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose bylose gali remtis teismo sprendimu kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu ir tų faktų jam nereikia įrodinėti. Kasacinis teismas, aiškindamas teismo sprendimo prejudicinę reikšmę, suformulavo tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Tam, kad teismo nustatyta aplinkybė būtų pripažinta prejudiciniu faktu, būtinas nurodytų sąlygų visetas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3 K-3-286-421/2018).

21. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, pažymi, kad Šiaulių apygardos teismo 2019 m. kovo 25 d. įsiteisėjusioje nutartyje nustatyti faktai laikytini prejudiciniais šioje byloje. Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegija pakartotinai neanalizuoja ieškovės nurodytų aplinkybių, susijusių su momentu, nuo kurio ji ir buvęs sutuoktinis faktiškai kartu nebegyvena. Taip pat pažymėtina, kad ieškovės pozicija yra prieštaringa, viena vertus, ji teigia, kad su V. K. nuo 2009 m. nebegyvena kartu, kita vertus, ji teigia, kad sutartį pasirašė jos neskaitydama, nors teismų yra konstatuota, kad ji aktyviai dalyvavo versle su savo buvusiu sutuoktiniu. Toks elgesys, teisėjų kolegijos vertinimu, neatitinka vidutiniškai apdairaus ir protingo asmens standarto. Ieškovės teiginiai, kad ji pasirašė 2010-04-28 akcijų pirkimo-pardavimo sutartį jos neskaičiusi, prieštarauja V. K. bylos nagrinėjimo iš esmės metu duotiems paaiškinimams, kad ieškovė sutartį perskaitė. Esant aptartoms aplinkybėms teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė neįrodė, jog ji pasirašė sutartį jos neskaičiusi.

22. Kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, ieškovė į teismą dėl akcijų prikimo-pardavimo sutarties dalies nuginčijimo kreipėsi praėjus beveik 10 metų nuo sutarties sudarymo dienos. Atsižvelgiant į tai, kad tiek ji, tiek jos buvęs sutuoktinis aktyviai užsiėmė verslu, nėra tikėtina, kad ji tokį ilgą laiko tarpą nebūtų žinojusi sandorio, kurio šalimi ji pati yra, sąlygų. Toks elgesys ir nustatyti prieštaravimai leidžia teigti, kad sutartis iš tiesų atitiko jos valią, nes tokį ilgą laikotarpį ji nesiėmė jokių aktyvių veiksmų sandoriui nuginčyti. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovė pati neneigia, kad sandorio dalį prašo pripažinti negaliojančia, kadangi jis jai nenaudingas, nes ji nenori mokėti priteistos skolos atsakovui E. F. I. M. F. von U. G. von W.. Ieškovė teigia, kad jokios paskolos ji neėmė, tačiau sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad tokie ieškovės argumentai nelaikytini pagrįstais ir pakankamais sandorio pripažinimui negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu.

23. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė R. J. nepateikė jokių įrodymų, kad sutarties pasirašymo metu ji buvo apgauta ar iš esmės suklaidinta, priversta pasirašyti sandorį. Taip pat sutiktina, kad ieškovės deklaratyvūs teiginiai apie apgaulę dėl tikrojo akcijų savininko ir jos bauginimą nepripažintini pagrįstais, kad atsakovo V. K. parodymai yra priešingi. V. K. nurodė, jog lėšos, gautos už akcijų pardavimą, buvo panaudotos šeimos interesų tenkinimui, jomis naudojosi ir ieškovė. Ieškovė su tuo nesutinka. Tačiau įvertinus ieškovės prieštaringai nurodomas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog teismas neturi jokio pagrindo išimtinai tikėti ieškove, atmetant atsakovo V. K. parodymus, kai byloje nėra jokių kitų įrodymų, patvirtinančių ieškovės teiginius.

24. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad už ginčijamą sutartį gauti pinigai buvo panaudoti šeimos poreikiams, teismas nurodė, kad tokie yra V. K. parodymai. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl esminių aplinkybių, kurių pakanka išvadai, jog ginčijama sutartis nebuvo sudaryta panaudojus apgaulę prieš ieškovę. Teismas neturėjo vadovautis Šiaulių apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e420-569/2019, kadangi šioje byloje buvo sprendžiamas žalos atlyginimo klausimas bankrutavusiai bendrovei iš V. K. kaip įmonės vadovo, ieškovė nebuvo bylos šalimi.

25. Įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Rungtyniškumo (rungimosi) principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka (CPK 12 ir 178 straipsniai). Dispozityvumo principo turinys bendriausia prasme yra atskleistas CPK 13 straipsnyje (šis straipsnis nurodo, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi šio kodekso nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis), o įrodinėjimo procese šis principas atsiskleidžia įvairiais aspektais, pavyzdžiui, kad pačios šalys renkasi savo įrodinėjimo taktiką ir strategiją, t. y. sprendžia, kokias faktines aplinkybes nurodyti ir kokius faktinius duomenis pateikti savo reikalavimams ir atsikirtimams pagrįsti. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad įrodinėjimas yra šalių pareigos dalykas, o šios pareigos vykdymas siejamas su tam tikros procesinės laisvės turėjimu.

26. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas bylos įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įtikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai. Pažymėtina, kad civiliniame procese nereikalaujama nustatyti objektyviąją tiesą, t. y. teismo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių bylos nagrinėjimo (ginčo) dalyką, egzistavimo ar neegzistavimo neturi būti absoliutus. Šis įrodinėjimo civiliniame procese ypatumas yra ne kartą pabrėžtas ir kasacinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018, 52 punktas). Todėl įrodinėjimo standartas, atsižvelgiant į civiliniame procese reikalaujamo teismo įsitikinimo laipsnį, taip pat neturi būti suabsoliutintas, t. y. pernelyg aukštai iškeltas.

27. Tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra neatskiriamas nuo tinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo. Įrodinėjimo pareigos turinys yra aiškiai atskleistas proceso įstatyme (CPK 178 straipsnis, 179 straipsnio 1 dalis), vis dėlto teismas, jeigu egzistuoja toks procesinis poreikis, turi patikslinti arba paskirstyti šalių naštą įrodinėti (CPK 225 straipsnio 1 punktas). Kaip minėta, teismas bendrais procesiniais atvejais savo iniciatyva nerenka įrodymų, kita vertus, teismas, manydamas, kad bylai teisingai išspręsti neužtenka pateiktų įrodymų, gali pasiūlyti šalims pateikti papildomus įrodymus (CPK 179 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad teismas privalo bendradarbiauti su bylos šalimis (CPK 8 straipsnis), o pirmiau nurodytų procesinių veiksmų, susijusių su įrodinėjimo procesu, ėmimasis būtent ir yra kooperacijos (bendradarbiavimo) principo išraiška, orientuota į bylos teisingą išsprendimą ir teisinės taikos tarp ginčo šalių atkūrimą (CPK 2 straipsnis).

28. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė turėjo įrodyti, kad ji ginčijamą sutartį pasirašė dėl V. K. apgaulės, tačiau to leistinais įrodymais byloje neįrodė. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

29. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).

30. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai vertintini kaip neturintys reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

31. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovės apeliacinis skundas atmestas, todėl bylinėjimosi išlaidos jos naudai nepriteistinos. Atsakovas E. F. I. M. F. von U. G. von W. nepateikė bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių duomenų, todėl šios išlaidos jo naudai iš ieškovės nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2020 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.