- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-03-16
- Bylos Nr.
- 1A-67-483/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-52-1-00964-2014-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Viktoras Kažys (pirm.), Albinas Bielskis, Svajūnas Knizleris
- Nuteistasis
- D. J.
- Nukentėjusysis
- M. K.
- Advokatai
- Romaldas Brilius, Laimutis Platūkis
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 31 d. nuosprendžio, kuriuo D. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 137 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimo bausme 1 (vieneriems) metams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie Lazdijų rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 12 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos 2 metų 5 mėnesių 16 dienų laisvės atėmimo bausmės iš dalies pridedant šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę, paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė 3 (trejiems) metams 2 (dviem) mėnesiams 16 (šešiolikai) dienų, ją atliekant pataisos namuose.
D. J. pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Iš D. J. M. K. priteista 157,74 Eur turtinės ir 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei 1 895,50 Eur už advokato paslaugas.
Iš D. J. priteista 468,27 Eur Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui gydymo išlaidų ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriui 540,30 Eur išmokėtos ligos pašalpos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. D. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 137 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2014 m. rugpjūčio 22 d., apie 23.55 val., prie šašlykinės, esančios (duomenys neskelbtini), tarpusavio ginčo metu, siekdamas išvengti smūgio, dėl neatsargumo rankomis nuo savęs pastūmė M. K., dėl ko pastarasis krito ir galva atsitrenkęs į žemę patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą dėl trauminės galvos smegenų ligos, ūmaus periodo, vidutinio sunkumo formos, pakauškaulio, abiejų smilkinkaulių lūžio, subdurinės hematomos dešinio galvos smegenų pusrutulio srityje, kaukolės pamato dešinės pusės vidurinės daubos lūžio, poodinės kraujosruvos apie abi akis.
Šalies argumentai
2. Nuteistasis D. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 31 d. nuosprendį dalyje dėl jo nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 137 straipsnio 1 dalį ir jo atžvilgiu baudžiamąją bylą nutraukti.
2.1. Nurodo, kad nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi teismas netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos BK 137 straipsnio 1 dalį ir 28 straipsnį, taip pat padarė esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nes netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, nesivadovavo jiems vertinti keliamais reikalavimais ir dėl to neteisingai surašė apkaltinamojo nuosprendžio dalį, tokiu būdu pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 3-5 dalių, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 3 dalies nuostatas.
2.2. Nuteistasis neigia padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, teigia, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme iš esmės davė vienodus parodymus. D. J. pripažino faktą, jog M. K., norėdamas suduoti D. J. smūgį, bėgo link jo užsimojęs ranka, kurioje turėjo rankinę. Tuo metu D. J. išeidinėjo iš šašlykinės, buvo lauke ant laiptelių, tai pastebėjęs, siekdamas išvengti M. K. smūgio, staigiai ištiesė į jį rankas, į kurias M. K. atsitrenkė, o kadangi nukentėjusysis buvo girtas, tai nugriuvo ir susižalojo. D. J. rankas ištiesė ne dėl neatsargumo, o sąmoningai, siekdamas apsiginti nuo M. K. užpuolimo, agresijos.
2.3. Apeliantas skunde pacitavo savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, nurodydamas, jog analogiškus parodymus davė 2014 m. lapkričio 19 d. parodymų patikrinimo vietoje metu ir akistatoje su K. K. Taip pat pacitavo savo parodymus, duotus teisiamajame posėdyje, bei liudytojų T. P. ir L. M. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui bei teisiamajame posėdyje.
2.4. Apeliantas nurodė, kad nagrinėjamu atveju buvo būtinosios ginties situacija. Esant būtinosios ginties situacijai, asmuo turi teisę į būtinąją gintį, nepriklausomai nuo to, kad jis turėjo galimybę išvengti kėsinimosi, tai nustatyta Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 1 dalyje. Tačiau teismas, ignoruodamas Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio nuostatą, konstatavo visai ką kitą, t. y. kad D. J. turėjo galimybę išvengti kėsinimosi. Taip pat teismas, nurodė tokias faktines aplinkybes, kurios nebuvo nustatytos nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme, jos nepatvirtintos byloje surinktais kitais objektyviais įrodymais. Teismas teigia, kad 2014 m. rugpjūčio 22 d., apie 23.55 val., prie šašlykinės „Ant ribos“ tarp D. J. ir M. K. vyko tarpusavio ginčas. Tačiau iš tikrųjų nei šašlykinėje, nei jos lauke D. J. nebendravo, nekalbėjo ir nesiginčijo su M. K., tik vėliau sužinojo, kad M. K. yra vaikino, kuris kavinėje sumušė D. J., tėvas.
2.5. Teismas teisingai nustatė D. J. veiksmų - rankų ištiesimo į atbėgantį M. K. priežastį, t. y. kad D. J. išvengtų M. K. smūgio ranka, kurioje buvo rankinukas. Teismas konstatavo būtinosios ginties situaciją, tačiau kvalifikuodamas D. J. veiksmus nekreipė į tai dėmesio, o atsižvelgė tik į pasekmes, kurios atsirado M. K. nugriuvus po atsitrenkimo į D. J. ištiestas rankas.
2.6. Teismas neteisingai kvalifikavo D. J. veiksmus pagal Lietuvos Respublikos BK 137 straipsnio 1 dalį, nes D. J. nepadarė nusikalstamų veiksmų. D. J. gindamasis, siekdamas išvengti 1) pavojingo, 2) akivaizdžiai pradėto ir 3) realaus, tiesiogiai gresiančio kėsinimosi, ištiesė rankas į agresyviai nusiteikusį ir bėgantį link D. J. su iškelta ranka, kurioje buvo rankinukas, M. K., kuris, būdamas girtas, nuo patirto atsitrenkimo į D. J. rankas, nukrito ir susižalojo. Negali paneigti, kad M. K. atsitrenkiant į D. J. ištiestas rankas ir joms amortizuojat nuo atsitrenkimo į D. J., kad atremtų užpuolimą reikalinga tam tikro dydžio jėga, todėl galėjo jį šiek tiek, labai nežymiai, pastumti. Tačiau tai nėra priežastis eliminuojanti galimybę D. J. veiksmus vertinti pagal Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 1-2 dalis, nes D. J. gynėsi nuo užpuolimo, esant būtinajai ginčiai. D. J. veiksmai atitinka Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 1-2 dalių reikalavimus.
2.7. Asmuo gali įgyvendinti Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnyje garantuojama teisę į būtinąją gintį, neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal Lietuvos Respublikos BK, jeigu jis neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto at tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.
2.8. Apeliantas aiškindamas M. K. kėsinimosi D. J. atžvilgiu reikšmę ir kriterijus, nurodo, kad: 1) iš nuteistojo, liudytojų T. P. ir L. M. parodymų matyti, jog M. K. aktyviais veiksmais, t. y. bėgdamas, iškėlęs ranką ir joje laikydamas mušimo priemonę - rankinę, artinosi prie D. J., turėdamas tikslą jam suduoti ir padaryti jo kūnui tam tikro laipsnio fizinį poveikį; 2) M. K. kėsinimasis į D. J. buvo nuteistajam pavojingas. Kėsinimasis yra pavojingas tuomet, kai baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms daroma žala arba sudaroma grėsmė tokiai žalai atsirasti. D. J. šią situaciją suvokė akimirksniu, nebuvo laiko svarstymui, gynybos būdui pasirinkti. D. J. suvokė M. K. sudarytą situaciją kaip labai pavojingą D. J. sveikatai, turtui ir net gyvybei. Tuo metu D. J. šašlykinėje buvo sumušusi visa K. šeima: M. K. (tėvas), N. K. (žmona, motina) ir jų sūnus K. K. Muštynes šašlykinėje „Ant ribos“ nutraukė barmenas T. R. ir D. J. su visa K.šeima išvijo iš šašlykinės. D. J. į lauką išėjo paskutinis ir, dar stovėdamas ant laiptelių, pamatė, kad M. K. yra vėl agresyviai nusiteikęs, pasiruošęs mušti, bėga link D. J. ir čia pat suvokė, kad M. K. vėl nori atnaujinti jau pasibaigusias muštynes. Šašlykinėje K. šeima mušdama D. J. buvo padariusi jam šiuos sužalojimus: suplėšė megztinį, sumušė nosį, iš kurios stipriai bėgo kraujas, nagais apdraskė veidą. Suprato, kad M. K. siekia D. J. padaryti dar didesnius, sunkesnius sužalojimus. Tokioje situacijoje įvertino M. K. artinimąsi prie jo kaip agresyvų, pavojingą D. J., jo sveikatai ir turtui, kaip norą pradėti vėl iš naujo mušti D. J., juo labiau, kad Nijolė ir K. K. taip pat buvo lauke ir galvojo, kad ir jie, kaip ir šašlykinėje, prisidės prie tėvo M. K. mušant ir toliau žalojant D. J. ir jo turtą. D. J. suvokė M. K. veiksmus prie šašlykinės kaip pavojingus ir pavojingą kėsinimąsi į D. J. bei jo turtą, todėl turėjo teisę gintis; 3) būtinoji gintis galima tik prieš akivaizdžiai pradėtą kėsinimąsi arba tuomet, kai besikėsinantis asmuo yra išreiškęs aiškų norą daryti žalą baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms (tiesioginė kėsinimosi grėsmė). Nagrinėjant šią kėsinimosi sąlygą reikia atminti, kad būtinosios ginties būklė arba, kitaip tariant, teisė naudoti būtinąją gintį išlieka tol, kol kėsinimasis nėra baigtas. Jei kėsinimasis baigtas, tai teisė į būtinąją ginti nebeegzistuoja (kasacinė nutartis Nr. 2K-175/2004). Nagrinėjamu atveju analizuojant kėsinimosi grėsmės akivaizdumą ir nustatant, ar kėsinimasis į D. J. buvo pradėtas, būtina vadovautis nuteistojo D. J., liudytojų T. P. ir L. M. nuosekliais parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje. Iš šių parodymų matyti, jog M. K. pribėgo prie D. J. agresyviai nusiteikęs, su iškelta ranka ir su joje buvusiu rankinuku suduoti D. J. smūgį. M. K. tokioje padėtyje buvo prie pat D. J., per nuteistojo ištiestų rankų į užpuoliką, atstumą. Tai patvirtina, kad M. K. kėsinimasis į D. J. buvo akivaizdus ir jau pradėtas, o neužbaigtas tik dėl D. J. ginamųjų veiksmų. Jeigu ne D. J. ginamieji veiksmai, M. K. būtų savo sumanymą įvykdęs, būtų sužalojęs D. J.; kėsinimasis ir gynyba laiko atžvilgiu sutapo. Byloje nėra duomenų, jog iki D. J. padaryto besiginamojo veiksmo, M. K. kėsinimasis jau buvo pasibaigęs (besikėsinantis asmuo savanoriškai atsisakė tęsti savo veiką; kėsinimasis besiginančio asmens yra atremtas; besikėsinantis asmuo pasiekė savo tikslą); 4) kėsinimasis turi būti realus ir tiesiogiai gresiantis. Kėsinimosi buvimas tik to asmens vaizduotėje sąlygoja tai, kad toks asmuo, jei jis padaro žalą baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms, turi būti traukiamas atsakomybėn bendrais pagrindais. D. J., liudytojų T. P. bei L. M. parodymais nustatyta, jog M. K. kėsinimasis į D. J. ir jo sveikatą buvo realus ir D. J. tiesiogiai gresiantis, kadangi toje vietoje prie šašlykinės ant laiptelių D. J. buvo vienas ir M. K. negalėjo kėsintis į kitą asmenį.
2.9. Apeliaciniame skunde taip pat nurodomos sąlygos dėl ginties: 1) gynyba galima turint tikslą apsaugoti baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes (Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 2 dalis). Norint naudoti būtinąją gintį, kėsinimasis turi būti nukreiptas į tam tikras baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes; gynybos objektai yra tokie patys kaip ir kėsinimosi. Gintis galima tik nuo kėsinimosi į vertybes, kurios turi didesnį vertingumą. Negalima gintis, jei kėsinamasi į menkavertį dalyką. Byloje nustatyta, kad M. K. siekė ranka ir joje laikomu rankinuku suduoti D. J. smūgius ir taip padaryti jam sužalojimus, juo labiau, kad ką tik šašlykinėje visa K. šeima mušė ir sužalojo D. J., suplėšė jo drabužius. Žmogaus gyvybė, sveikata nėra menkavertis dalykas, todėl D. J. turėjo teisę, toje situacijoje, savomis priemonėmis ir būdais gintis nuo M. K. pavojingo kėsinimosi; 2) žala turi būti daroma besikėsinančiajam, bet jokiu būdu ne trečiajam asmeniui. Šiuo atveju D. J. gynėsi nuo M. K. pavojingo kėsinimosi į D. J. gyvybę, sveikatą ir turtą; 3) būtinoji gintis turi būti panaudota laiku. Apie tai, ar gynyba buvo savalaikė, sprendžiama atsižvelgiant į kėsinimosi akivaizdumą. Gynyba negali būti nei ankstyva, nei vėlyva. Kitaip tariant, negalima naudoti būtinąją gintį turint tikslą susidoroti su asmeniu ar jam atkeršyti. Byloje nustatyta, kad M. K., užsimojęs ir rankoje laikydamas rankinuką, bėgo link D. J., norėdamas suduoti jam smūgį ir jį sužaloti. D. J. prisileido M. K. prie savęs per ištiestų rankų atstumą, nes neturėjo jokios kitos galimybės jį sustabdyti ir užkirsti galimybę jo kėsinimuisi, o jis, tuo momentu atsitrenkė į D. J. ištiestas į jį rankas ir dėl to neturėjo galimybės suduoti D. J. ranka ir rankinuku, kadangi nukrito. D. J. gynybiniai veiksmai buvo savalaikiai ir efektyvūs, nes tik tokiu būdu išvengė M. K. pavojingo kėsinimosi. M. K. kėsinimasis ir D. J. gynybinis veiksmas sutapo; 4) būtinoji gintis yra teisėta tik tuomet, kai neperžengtos jos ribos. Peržengti būtinosios ginties ribas galima tik tuomet, kai buvo būtinosios ginties situacija. Jei išaiškėja, kad būtinosios ginties situacijos nebuvo, tai asmuo traukiamas atsakomybėn bendrais pagrindais. Ši sąlyga yra pati svarbiausia. Dėl šios priežasties įstatymų leidėjas numatė atskirą normą, reglamentuojančią kas yra būtinosios ginties ribų peržengimas, o kas tokiu nelaikoma (Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 3 dalis). Teismas nuosprendžio nustatomojoje dalyje nustatė būtinosios ginties situaciją, tačiau vėliau padarė klaidingą išvadą.
2.10. Būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuomet, kai besiginantysis asmuo pats tampa teisės pažeidėju, t. y. jo veiksmai iš socialiai naudingų virsta nusikalstamais. Baudžiamasis įstatymas nustato, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuomet, kai gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Esant būtinosios ginties situacijai, atsakomybė už padarinius kyla tik tuomet, kai gynyba aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Tai reiškia, kad ne šiaip neatitinka, o aiškiai, t. y. kai būtinosios ginties metu naudojami tokie būdai, priemonės ar įrankiai, kurie konkrečioje situacijoje buvo bereikalingi norint atremti kėsinimąsi. Atitikimo laipsnis įstatyme nurodytas žodžiu „aiškus“. Įstatymas nereikalauja visiško gynybos ir kėsinimosi atitikimo (kasacinė nutartis Nr. 2K-433/1999). Jei taip būtų, tai gynyba būtų neefektyvi. Siekiant, kad taip neatsitiktų, įstatymas leidžia besiginančiajam asmeniui naudoti šiek tiek pranašesnius ginklus ar priemones bei padaryti šiek tiek didesnę žalą.
2.11. Šios baudžiamosios bylos kontekste, analizuojant situaciją buvusią šašlykinėje ir naują situaciją, kurią sumodeliavo pats nukentėjusysis M. K., apeliantas mano, kad D. J. savo gynybiniais veiksmais nepažengė būtinosios ginties ribų. Apelianto gynybiniai veiksmai - abiejų rankų ištiesimas ir nežymus M. K. stumtelėjimas, siekiant jį sustabdyti nuo agresyvaus užpuolimo, aiškiai atitiko kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Tai, kad D. J. tik tokiu būdu toje situacijoje galėjo gintis nuo agresyvaus ir pavojingo kėsinimosi rodo tai, kad jis rankose turėjo tik savo kruviną ir suplėšytą megztinį. Nukentėjusiojo M. K. atžvilgiu, atrėmus jo kėsinimąsi, D. J. smurto nenaudojo, nors tokia galimybė ir buvo, o priešingai, padėjo jį įnešti į N. K. automobilį, iš įvykio vietos nepasišalino, N. K. pripažino, kad D. J. su nukentėjusiuoju turėjo paskutinį kontaktą, nuo kurio M. K. nugriuvo. D. J. turėjo galimybę sustabdyti besikėsinantį M. K., panaudodamas savo fizinę jėgą suduodant stiprius smūgius, tačiau, atsižvelgęs į nukentėjusiojo fizinius duomenis, kad M. K. buvo neblaivus, pasirinko pačią švelniausią gynybinę priemonę - rankų ištiesimą fiziniam M. K. ir jo kėsinimosi sustabdymui. D. J. nesiekė nukentėjusįjį sužaloti, nors turėjo galimybę. Taip pat, atsižvelgiant į tai, kad D. J. prieš keletą minučių buvo sumuštas K. šeimos, jau pasibaigus šiam užpuolimui, išėjęs iš šašlykinės, vėl matė vieno iš užpuolikų agresyvų kėsinimąsi į jį. Ši situacija sudarė galimybę D. J. pagalvoti, kad šis užpuolimas nesibaigs tik rankos iškėlimu ir smūgio sudavimu, todėl galėjo pasirinkti grubesnį ir žiauresnį kėsinimo neutralizavimo būdą ir priemones, tačiau pasirinko patį paprasčiausią ir patį švelniausią kėsinimosi neutralizavimą - rankų ištiesimą. Be to, net jei vertinti tik užsimojimą rankine bei nukentėjusiojo asmens fizinius duomenis, tai nuteistajam vis vien buvo poreikis gintis. Tai, kad D. J. gynyba pasireiškė tik rankų ištiesimu, siekiant išvengti smūgio, akivaizdžiai rodo, kad gynyba buvo teisėta. D. J. gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Vien tik pavojingų padarinių pobūdis negali būti pagrindas spręsti klausimą, ar buvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Visais atvejais reikia įvertinti kėsinimosi pobūdį ir jo pavojingumo laipsnį.
2.12. Atsakomybė už būtinosios ginties ribų peržengimą kyla tik tuomet, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata. Šiuo atveju teismas konstatavo, kad padariniai kilo dėl neatsargumo, todėl teismas privalėjo D. J. išteisinti ir bylą nutraukti, nes nustatytos aplinkybės, esančios Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punkte.
3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokurorė, nukentėjusysis ir jo atstovas prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
4. Nuteistojo D. J. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
5. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnį, BPK 2, 164 straipsnius ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja, valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaiko prokuroras. Prokurorams kyla pareiga organizuoti ikiteisminį tyrimą ir vadovauti jam taip, kad būtų surinkta objektyvi, išsami informacija apie nusikalstamą veiką ir asmenį, įtariamą padarius šią veiką, kuri sudarytų teisines prielaidas teismui baudžiamojoje byloje nustatyti objektyvią tiesą ir priimti teisingą sprendimą dėl asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo. Konstitucijoje įtvirtintas prokuroro nepriklausomumas negali būti interpretuojamas kaip reiškiantis, kad prokurorai baudžiamajame procese neprivalo laikytis įstatymų ir (arba) vykdyti teismo (teisėjo) nurodymų. Prokuroras, gindamas dėl nusikalstamos veikos pažeistas asmens, visuomenės ar valstybės teises bei teisėtus interesus, privalo baudžiamosiose bylose palaikydamas valstybinį kaltinimą veiksmingai įgyvendinti šią savo konstitucinę priedermę, nes valstybinio kaltinimo palaikymas yra valstybės funkcija, kuri įgyvendinama tik per prokurorus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Konstitucijoje įtvirtintos normos ir principai, inter alia (be kita ko) Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas teismas, teisinės valstybės, teisingumo principai, suponuoja tokį teismo, kaip teisingumą vykdančios institucijos, modelį, kad teismas negali būti suprantamas kaip pasyvus bylų proceso stebėtojas ir kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta; teismas, siekdamas objektyviai, išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes ir nustatyti joje tiesą, turi įgaliojimus pats atlikti proceso veiksmus arba pavesti atitinkamus veiksmus atlikti tam tikroms institucijoms (pareigūnams), inter alia (be kita ko) prokurorams (Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 28 d., 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimai).
5.1. Lietuvos Respublikos BPK normos, reglamentuojančios įrodinėjimą, sudaro svarbiausią ir pagrindinę baudžiamojo proceso teisės dalį. Tinkamas šių normų taikymas užtikrina teisingumo vykdymą ir baudžiamojo proceso paskirtį, t. y. išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.
Žemesnės instancijos teismas
5.2. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra šalinti galimas žemesnės instancijos teismų klaidas, neleisti, jog būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti asmens, visuomenės teises ir teisėtus interesus, ištaisyti bet kurias fakto (t. y. teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar bet kurias teisės (t. y. teisės taikymo) klaidas, kurias dėl kokių nors priežasčių galėjo padaryti žemesnės instancijos teismas, ir neleisti, kad kokioje nors žemesnės instancijos teismų nagrinėtoje baudžiamojoje ar kitos kategorijos byloje būtų įvykdytas neteisingumas. Be to, apeliacinės instancijos teismas tam tikrais atvejais ne tik gali, bet ir privalo peržengti apeliacinių skundų ribas, t. y. neturi būti apeliacinių skundų varžomas taip, kad sprendimas būtų iš esmės neteisingas, ir dėl to būtų pažeistos konstitucinės vertybės (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).
5.3. Kaltinamajame akte suformuluojamas kaltinimas, pagal kurį vyksta bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 234 straipsnio 2 dalį ir 254 straipsnio 3 dalį, kai ikiteisminio tyrimo metu surašomas iš esmės Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą teisme, pirmosios instancijos teismas ją perduoda prokurorui. Jeigu to nepadarė pirmosios instancijos teismas ir dėl to paduotas apeliacinis skundas, pagal Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktą apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoda bylą prokurorui. Vadovaujantis minėtais Lietuvos Respublikos BPK straipsniais, byla prokurorui perduodama tik tada, kai ikiteisminio tyrimo metu surašomas iš esmės Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą teisme. Laikoma, kad kaltinamasis aktas neatitinka Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt. – Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimas); kai kaltinamajame akte nenurodyti įtariamojo vardas, pavardė, gimimo data, asmens kodas, šeiminė padėtis, profesija, darbovietė, duomenys apie ankstesnį teistumą; prokuroro nuožiūra gali būti nurodyti ir kiti duomenys (Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnio 2 punkto pažeidimas); kai kaltinamajame akte nenurodyti Lietuvos Respublikos BK straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą veiką, dalis ir (ar) punktas, kai taikomas straipsnis susideda iš dalių ir (ar) punktų (Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnio 5 punkto pažeidimas) ir kt. Šie reikalavimai skirti užtikrinti kaltinamojo teisę žinoti, kuo jis yra kaltinamas, ir apibrėžti bylos nagrinėjimo teisme ribas. Tačiau ne bet koks kaltinamojo akto trūkumas yra pagrindas grąžinti bylą prokurorui. Byla prokurorui gali būti perduodama esant trijų būtinų sąlygų visumai: pirma, kaltinamojo akto turinys turi neatitikti Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnyje nurodytų šio procesinio dokumento turiniui keliamų reikalavimų, antra, kaltinamojo akto trūkumai turi būti tokie, kurių nebūtų galima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme, ir, trečia, kaltinamojo akto trūkumai turi trukdyti teismui nagrinėti bylą. Tai reiškia, kad kaltinamasis aktas nesuteikia pakankamai duomenų teismui neabejotinai apsispręsti dėl apkaltinamojo ar išteisinamojo nuosprendžio priėmimo. Teismas atsiduria teisinėje aklavietėje. Byla perduodama prokurorui naujam kaltinamajam aktui surašyti, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinimas bus sukonkretintas, patikslintas, taps labiau pagrįstas ir tai padės teismui nustatyti tiesą byloje.
Žemesnės instancijos teismas
5.4. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, nuteistasis D. J. iš esmės pakeitė savo prieš tai teisiamajame posėdyje ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus, nurodydamas, kad šioje byloje prisiėmė kaltę už savo draugą M. K., pabėgusį iš įvykio vietos. M. K. dirbo Alytaus policijos komisariate, todėl bijojo, kad dėl įvykio šašlykinėje jo neatleistų iš darbo. D. J. prisiėmė sau kaltę, nes M. K. pažadėjo sutvarkyti teisinius reikalus, padengti visas išlaidas, užtikrino, kad D. J. nieko nebus, jam neskirs realios laisvės atėmimo bausmės. D. J. parodė, kad apeliacinės instancijos teisme nutarė pasakyti tiesą, nes M. K. neįvykdė savo pažadų ir išvyko į Norvegiją. Nuteistasis nurodė, kad iš karto po įvykio M. K. buvo nuvykęs į Alytaus policijos komisariatą pasiteirauti budėtojų, ką parašė įvykio vietoje buvę patruliai, ar yra gauti pareiškimai, paskui M. K. su kolega buvo šašlykinėje, kurioje ištrynė vaizdo kameromis užfiksuotus vaizdo įrašus apie įvykį.
5.5. D. J. paaiškino, kad kavinėje prieš grumtynes kalbėjosi telefonu su M. K., kuris pasakė, jog tuoj atvažiuos. D. J. neigė sudavęs kavinės viduje nukentėjusiajam M. K. smūgius, nes tuo metu ant žemės grūmėsi ir mušėsi su nukentėjusiojo sūnumi K. K., nuteistasis bandė išsilaisvinti nuo K. K., nes pastarasis jį smaugė, o M. K. daužė su rankinuku D. J. per šonus ir galvą, o N. K. smūgiavo rankomis, neleisdami D. J. atsikelti nuo žemės; D. V., T. P. ir L. M. į grumtynes nesikišo. Tuo metu į kavinę užėjęs M. K. ir pamatęs grumtynes, iš karto kavinės viduje nuspyrė nukentėjusįjį M. K., kuris nukrito prie durų. D. J. nematė kaip M. K. išėjo į lauką ir kas toliau vyko, bet M. K. buvo lauke. M. K. nesėdėjo su kitais vaikinais prie stalo, jis tik dalyvavo kavinės viduje vykusiose muštynėse. N. K. pradėjus lauke šaukti, K. K. su D. J. nustojo grumtis ir K. K. išėjo iš kavinės į lauką, o D. J. išėjo paskui jį, t. y. paskutinis, ir pamatė lauke ant žemės gulintį M. K., D. J. su K. K. priėjo prie nukentėjusiojo ir įkėlė M. K. į automobilį. Po to, D. J. su K. K. stovėjo šone ir taikėsi, taip pat K. K. kalbėjo telefonu su draugais, jog jo tėvas sužalotas, o M. K. kartu su D. V. stovėjo šalia, prie pavėsinės, 2-3 metrai nuo D. J. su K. K., kai pamatė artėjantį automobilį su švyturėliais, M. K. kartu su savo drauge automobiliu išvažiavo per laukus. D. J. paties smūgio sudavimo nukentėjusiajam ar jo pastūmimo nematė. D. J. mano, kad lauke smūgį nukentėjusiajam sudavė M. K., nes pastarasis kavinės viduje nuspyrė M. K. prie durų ir nebegrįžo į kavinės vidų. Nukentėjusiojo žmona N. K. ir sūnus K. K. žinojo, kad smūgį M. K. sudavė ne D. J. bei iš pradžių sakė, kad matė kaip M. K. sudavė smūgį nukentėjusiajam M. K. Atvažiavus policijai, nukentėjusiojo žmona sakė, kad jam (D. J.) pretenzijų neturi, nes jos vyrą sumušė kiti asmenys. Kai iš įvykio vietos išvažiavo policija, M. K. su drauge atvažiavo į kavinę paimti D. J., tada nuvažiavo į Alytaus policijos komisariatą, kur M. K. buvo nuėjęs pas budėtojus pasiteirauti, ar gauti pareiškimai; D. J. kartu su D. V. namo negrįžo, iš D. V. pasiėmė savo megztinį tik po kelių dienų. M. K. krikštatėvio žmona – A. M., norėdama sužinoti nukentėjusiojo adresą, nuvažiavo į ligoninę, kurioje gulėjo nukentėjusysis. Tada D. J. su A. M. nuvažiavo į K. šeimos namus, kuriuose kalbėjosi su M. K. žmona N. K. Nukentėjusiojo žmona sakė, kad ne D. J. sumušė M. K. ir paklausė D. J., kam jis prisiima sau kaltę, bet jeigu nori būti kaltininku, tegul taip ir būna. Nuteistasis nurodė, kad K. duodami parodymus meluoja, nes nori gauti pinigų, jie žino, kur dirba M. K. tėvai, jog turi pinigų. D. J. duoti parodymus, kurie atitiktų būtinąją gintį, išmokė M. K., jo bendradarbis policijos pareigūnas R. K., Petrošius ir M. K. tėvas. Apie tai, kad D. J. prisiėmė kaltę žino ir byloje apklausti liudytojai D. V., T. P. ir L. M., padavėjas T. R. ir A. M. Liudytojai D. V., T. P. ir L. M., kurie įvykio metu buvo kavinėje, savo parodymuose nenurodė apie M. K., nes prieš jų apklausą D. J. kartu su M. K. kalbėjosi su jais ir susitarė, jog liudytojai sakys, kad M. K. puolė D. J., o D. J. ištiesė rankas, todėl liudytojų parodymai iš esmės sutampa. Liudytojas T. R., šašlykinės padavėjas, savo parodymuose neminėjo M. K., nes jie yra geri draugai, M. K. dirbdamas policijoje pastoviai pietaudavo jo kavinėje.
5.6. Nuteistasis D. J. teisiamajame posėdyje parodė, kad po grumtynių, įvykusių tarp jo ir K. K., padavėjas liepė išeiti į lauką, kur M. K. bėgo užsimojęs su rankine link D. J., o pastarasis, norėdamas išvengti smūgio, ištiesė rankas į priekį, į kurias M. K. atsitrenkė ir nukrito ant žemės; tada N. K. pradėjo šaukti, jog užmušė tėvą. Įvykio vietoje N. K. neturėjo pretenzijų D. J., sakė policijai, kad D. J. dėl M. K. patirtų sužalojimų nekaltas, jog jos vyrą sužalojo kiti asmenys, kurie pabėgo. Analogiškus parodymus nuteistasis davė ikiteisminio tyrimo pareigūnui (T. 1, b. l. 113-114, 118), tokie patys nuteistojo parodymai užfiksuoti įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje protokole (T. 1, b. l. 120-123) bei akistatos protokole su K. K. (T. 1, b. l. 26).
5.7. Nukentėjusysis M. K. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad blogai prisimena įvykį, nes buvo girtas ir patyrė galvos traumą. Prisimena, kad įvykio dieną buvo šašlykinėje, jos viduje užsimojo rankine, norėdamas ja suduoti D. J., kuris konfliktavo su jo sūnumi, paskui šašlykinėje M. K. trenkė ir jis nukrito, o atsibudo ligoninėje, daugiau nieko neatsimena. D. J. buvo ne vienas, jie buvo keturiese ar penkiese. Nukentėjusysis nurodė, jog nukrito nuo vieno smūgio, policija nustatė, kad jį sumušė D. J., tačiau M. K. nežino, kas jam smogė, negalėjo pasakyti, ar jam, be D. J., smūgį galėjo suduoti ir kiti asmenys. Nukentėjusysis nesutiko su D. J. parodymais, kad M. K., išėjęs į lauką, užsimojo rankine, o D. J. atstačius ranką, M. K. į ją atsitrenkė ir nugriuvo. Prisimena kaip nukrito kavinėje, bet nepamena, kaip išėjo į lauką bei, ar traumą patyrė lauke, ar kavinės viduje. Nukentėjusysis M. K., išgirdęs nuteistojo D. J. parodymus, duotus apeliacinės instancijos teisme, nurodė, kad gal D. J. sako teisybę, nes visko neprisimena, nežino ar nuteistasis jį sumušė, ar ne, ar D. J. teisingai nuteistas, ar ne, nežino, ar įvykio vietoje buvo M. K. ir, ar M. K. nukentėjusįjį mušė, nežino, kuris iš jų yra kaltas. N. K. jam sakė, kad ne D. J. kaltas, nežino, kodėl D. J. prisiėmė sau kaltę. Į ligoninę buvo atvažiavusi A. M., M. K. krikštatėvio žmona, kuri klausė, ar nukentėjusiajam reikia pinigų vaistams. Nukentėjusysis teisiamajame posėdyje bei ikiteisminio tyrimo pareigūnui taip pat parodė, kad nukrito, tačiau nepamena, ar jį mušė, ar nemušė ir, ar tai įvyko kavinės viduje, ar kieme, nes neprisimena sužalojimų aplinkybių. N. K. nukentėjusiajam pasakojo, jog rado jį kieme be sąmonės, tačiau nesakė, kad matė, kaip nukentėjusįjį sumušė, nurodė, jog D. J. prisipažino, jog sumušė nukentėjusįjį.
5.8. Liudytoja N. K., nukentėjusiojo M. K. žmona, apeliacinės instancijos teisme parodė, kad nematė, kas lauke sumušė jos vyrą M. K., bet mano, kad tai padarė D. J., nes pastarasis įvykio vietoje priėjęs prie jos prisipažino ir atsiprašė bei kartu su A. M. buvo atvažiavę pas jos vyrą į ligoninę, paskui į N. K. namus, kur D. J. taip pat prisipažino, kad jis sumušė M. K., ir vėl atsiprašė, žadėjos atvežti pinigų, prašė pakeisti parodymus, kad M. K. pats nukrito nuo laiptų. Liudytoja paaiškino, kad šašlykinėje jos sūnus K. K. susimušė su D. J., bandė juos išskirti, prašė padavėjo nutraukti muštynes, tačiau padavėjas atsakė „tegul sau mušasi“; paskui pastebėjo, kad salėje nėra jos vyro, o išėjusi į lauką, prie įvažiavimo į kavinę, netoli automobilio, rado gulintį ant žemės M. K., grįžusi atgal į kavinės vidų, pasakė sūnui, jog tėvas guli lauke, tada visi išėjo į kiemą. Liudytoja nurodė, kad tuo metu, kai išėjo į lauką, šašlykinės viduje K. K. su D. J. dar grūmėsi ant grindų. N. K. nematė, kad per tą laiką, kai jos vyras išėjo į kiemą ir jį rado gulintį prie automobilio, D. J. būtų išėjęs į lauką. Liudytoja N. K. teisiamajame posėdyje parodė, jog pasigedusi šašlykinės viduje savo vyro, išėjo į lauką ir pamatė ant šaligatvio prie automobilio gulintį M. K., kuriam iš burnos ir nosies bėgo kraujas, taip pat lauke pamatė nueinančius D. J. draugus; nematė, kas sužalojo jos vyrą, jį rado jau gulintį lauke ant žemės. Tada N. K. nubėgo prie sūnaus ir pasakė, jog tėvas užmuštas. N. K. nematė, kad D. J. būtų sudavęs M. K. smūgį, tačiau D. J. pats prisipažino tai padaręs, atsiprašė ir siūlė pinigų. Teisiamajame posėdyje buvo perskaityti liudytojos N. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui (Lietuvos Respublikos BPK 276 straipsnio 4 dalis), kuriuose liudytoja nurodė, kad išėjusi iš kavinės į lauką, netoli kavinės durų pamatė nugara ant žemės be sąmonės gulintį savo vyrą, kuriam iš burnos ir ausų bėgo kraujas, o už kelių metrų nuo M. K. nueinančius du vaikinus. Po to, N. K. įbėgo į kavinę ir pradėjo šaukti savo sūnui, jog tėvas negyvas. Liudytoja nurodė, jog nematė ir nežino, kokiomis aplinkybėmis buvo sužalotas jos vyras, negalėjo nurodyti, kada iš šašlykinės išėjo D. J. (T. 1, b. l. 21-22).
5.9. Liudytojas K. K., nukentėjusiojo M. K. sūnus, apeliacinės instancijos teisme parodė, kad kavinėje susimušė su D. J., grūmėsi ant žemės, o M. K., suduodamas rankinuku D. J., bandė juos išskirti. Liudytojas, išgirdęs iš lauko motinos N. K. šauksmą, kad užmušė tėvą, baigė grumtis su D. J. ir išbėgo į kiemą, kur pamatė ant žemės gulintį M. K. Tuo metu, kai N. K. rėkė, jog užmušė tėvą, K. K. kartus su D. J. dar grūmėsi kavinės viduje ant grindų. K. K. nurodė, jog jis pirmas išėjo iš kavinės patalpos, o paskui jį ir D. J. K. K. nematė, kada tėvas išėjo iš kavinės, kas kieme sumušė M. K. bei, kas tuo metu buvo lauke, nes tuo metu kavinės viduje mušėsi su D. J. Iš savo draugų sužinojo, kad tą vakarą kavinėje buvo ir M. K., jog būtent M. K. mušė M. K. Motina pasakė, kad M. K. smūgį sudavė aukštas vaikinas, kuris kartu buvo su žemesniu vaikinu, paskui abu vaikinai nubėgo už kavinės kampo prie pavėsinės. Nežino, ar jo motina matė kaip buvo suduotas smūgis, motina sakė, jog matė tik patį vaikinų pabėgimo faktą. N. K. pradėjo šaukti, nes pamatė ant žemės gulintį M. K., kuriam iš ausų ir nosies bėgo kraujas. K. K. nežinojo, kodėl tą vakarą D. J. visų atsiprašė. K. K. nurodė, jog akistatos metu su D. J. pasakė kitas aplinkybes, nes tuo metu, norėdamas susitaikyti, savo parodymus derino kartu su kitais asmenimis, o dabar savo parodymų su niekuo nederina. Liudytojas K. K. teisiamajame posėdyje parodė, kad jam kavinės viduje besigrumiant ant grindų su D. J., atėjo N. K. ir pasakė, kad tėvas užmuštas. K. K., baigęs grumtis su D. J. ir išbėgęs į kiemą, pamatė gulintį ant žemės prie automobilio M. K. ir nubėgančius du vaikinus – vieną aukštą ir kitą žemesnį; tų vaikinų kavinėje nebuvo, jie stovėjo kieme prie kavinės pavėsinės. D. J. iš kavinės išbėgo paskui K. K., todėl D. J. negalėjo suduoti smūgių M. K. K. K. paaiškino, kad akistatos protokole su D. J. tyrėja blogai surašė jo parodymus, o protokolą pasirašė jo neskaitęs. Analogiškus parodymus liudytojas K. K. davė ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui, nurodydamas, kad D. J. išėjo į lauką paskui K. K.; D. J. išėjus į lauką, M. K. jau gulėjo ant žemės. N. K. sakė, jog matė nuo gulinčio tėvo nubėgantį kažkokį žmogų, bet nematė ar tas žmogus sumušė tėvą (T. 1, b. l. 23-24).
5.10. Liudytojas M. K. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad 2014 m. rugpjūčio 22 d. vakare, D. J. pakvietė jį į kavinę. M. K. su drauge H. G. atvažiavus prie kavinės, kieme jau vyko kažkoks sujudimas. M. K., išlipęs iš automobilio, išgirdo šauksmą, kad užmušė tėvą, tačiau būdamas išgėręs į konfliktą nesikišo, surūkęs cigaretę, grįžo atgal į automobilį ir išvažiavo tiesiai namo, niekur kitur neužsuko. M. K. nurodė, kad prie kavinės buvo apie 5-7 minutes, tačiau neigė buvęs tą vakarą kavinės viduje, taip pat neigė tą vakarą matęs D. J., D. V., T. P., L. M., T. R., neigė parvežęs namo D. J. bei kartu su juo važiavęs į Alytų. M. K. nežinojo tarp kokių žmonių tą vakarą įvyko konfliktas. Liudytojas nurodė, kad praėjus kelioms dienoms po įvykio, D. J. buvo atvažiavęs pas M. K. namo, papasakojo kas įvyko kavinėje ir klausė jo, kaip policijos pareigūno, patarimo, ką jam daryti, M. K. paaiškino D. J., kad bandytų susitarti su nukentėjusiuoju, atlygintų jam padarytą žalą; su D. J. nesitarė ką papasakoti policijai, nieko nežino apie kavinėje užfiksuotų vaizdo įrašų ištrynimą. Tuo metu M. K. namuose buvo jo krikštatėvio žmona A. M., kuri sutiko nuvažiuoti su D. J. pas nukentėjusiojo šeimą pasikalbėti, tačiau M. K. jos neprašė to daryti. M. K. policijos budėtojų apie šį įvykį neklausinėjo, su tyrėju apie šią bylą nekalbėjo.
5.11. Liudytoja H. G., M. K. draugė, apeliacinės instancijos teisme parodė, kad 2014 m. rugpjūčio 22 d., apie 23 val., kartu su M. K. buvo nuvažiavusi į šašlykinę, nes D. J. ten pakvietė M. K. M. K. išlipo iš automobilio, o H. G. pasilikusi automobilyje, matė kažkokį susibūrimą tarp automobilių, jame dalyvavo ir D. J., taip pat matė, kad žmonės susistumdė, o M. K. stovėjo atokiau ir muštynėse nedalyvavo. M. K. automobilyje pasakė, jog D. J. su kažkuo tai susimušė; kadangi M. K. tuo metu buvo policininkas, nenorėdami problemų ir nesulaukę policijos bei greitosios medicinos pagalbos, išvažiavo namo. Praėjus kelioms dienoms nuo įvykio, D. J. pasakojo, jog jis kavinėje susimušė, o nukentėjusysis yra ligoninėje, klausė M. K., kaip policijos pareigūno, patarimo kaip jam elgtis, tikėjosi M. K. pagalbos.
5.12. Liudytoja A. M., M. K. teta, apeliacinės instancijos teisme parodė, kad D. J. ir M. K. buvo draugai, liudytoja buvo M. K. namuose tuo metu, kai D. J., praėjus kelioms dienoms po įvykio, atvyko pas M. K. prašyti pagalbos, policininko patarimo kaip elgtis. D. J. sakė, kad sumušė žmogų, kuris dabar guli ligoninėje. Liudytoja pažinojo nukentėjusiojo žentą, todėl geranoriškai sutiko padėti D. J. susitaikyti su nukentėjusiuoju, kelis kartus su D. J. buvo nuvykusi pas nukentėjusįjį ir jo šeimą. A. M. nedalyvavo D. J. ir M. K. pokalbyje, todėl nežino jo turinio, taip pat to, ar M. K. sumušė M. K. Liudytoja buvo aplankiusi nukentėjusįjį ligoninėje bei kartu su D. J. buvo K. namuose. D. J. norėjo susitaikyti su nukentėjusiuoju, siūlė jam pinigų.
5.13. Liudytojas L. M. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad D. J. ir K. K. susimušė, nugriuvo ant žemės, M. K. rankine sudavė D. J. per šonus, o N. K. sugriebė D. J. už veido ir traukė jį nuo sūnaus. L. M. ir T. P. sėdėjo prie stalo, į konfliktą nesikišo, nebandė besimušančių išskirti. Paskui padavėjas išvarė D. J. ir visus K. į kiemą, taip pat išėjo D. V. Kai barmenas liepė išeiti į kiemą, K. K. tėvai stovėjo prie baro, o D. J. ir K. K. jau buvo atsikėlę nuo grindų. Liudytojas negalėjo nurodyti kas po ko išėjo iš kavinės. L. M. matė pro langą kaip D. J. kieme konfliktavo su M. K., tačiau nematė kas kam trenkė, nes buvo tamsu. Paskui liudytojas nurodė, kad matė kaip M. K. nugriuvo ir D. J. ištiestas į priekį rankas, taip pat matė lauke gulintį ant žemės M. K.; jokio kito šalia žmogaus nebuvo, tik D. J. ir M. K., liudytojas nurodė, kad tą vakarą M. K. nematė. L. M. nematė smūgio sudavimo M. K., nežino, ar D. J. pastūmė M. K., ar jis pats nukrito, bet tuo metu, kai M. K. nukrito, D. J. rankos buvo ištiestos į priekį. Liudytojas paaiškino, kad M. K. yra jo draugo brolis; nei M. K., nei jo brolis K. K., nei D. J. jam (L. M.) nenurodė, kokius parodymus duoti. D. J. įvykio vietoje nusirengtą megztinį paėmė D. V. Po įvykio kavinėje D. V. buvo atvažiavęs į Lazdijų degalinę ieškodamas D. J., nes norėjo jam atiduoti megztinį, tačiau D. J. ten nebuvo, todėl D. V., esant šalia L. M. ir T. P., paskambino D. J. ir pranešė, kad turi jo megztinį. Liudytojas L. M. teisiamajame posėdyje parodė, kad pro langą matė kaip kieme M. K. agresyviai ėjo link D. J., kuris buvo ištiesęs į priekį rankas, kad nukentėjusysis prie jo neprieitų, M. K. susvyravo ir nukrito. Matė D. J. ištiestas rankas, tačiau paties griuvimo nematė, nes buvo tuo metu nusisukęs, kai vėl atsisuko, M. K. jau buvo nukritęs ant žemės. Tokius pat parodymus liudytojas L. M. davė ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui (T. 1, 34-35).
5.14. Liudytojas T. P. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad kavinėje D. J. susimušė su K. K., abudu vartėsi ant žemės, į konfliktą įsikišo M. K., paskui iš kiemo dar atbėgo N. K., kuri stvėrė D. J. už plaukų ir traukė jį nuo savo sūnaus. Po to, padavėjui liepus išeiti į lauką, visi išėjo į kiemą, tačiau T. P. negalėjo nurodyti eiliškumo, kas po ko išėjo. T. P., būdamas kavinės viduje, matė kaip kieme D. J. kalbėjosi su K. K. ir M. K., pastarasis užsimojo rankine trenkti D. J., bet D. J. rankomis trenkė ar stūmė nukentėjusįjį, nuo ko M. K. nukrito ant asfalto ir neatsikėlė. Kai T. P. išėjo parūkyti, tai M. K. jau sėdėjo ant žemės ir jam iš galvos bėgo kraujas. Liudytojas paaiškino, kad M. K. yra jo draugo brolis; M. K. įvykio vietoje nebuvo, liudytojas jo tą vakarą nematė. Liudytojas T. P. teisiamajame posėdyje parodė, kad pro šašlykinės langą matė kaip M. K., eidamas link D. J., norėjo trenkti jam rankinuku, tačiau D. J. ištiesė rankas į priekį ir nukentėjusysis nugriuvo ant žemės. Tokius pat parodymus liudytojas T. P. davė ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui (T. 1, 34-35).
5.15. Liudytojas D. V. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad kavinės „Ant ribos“ viduje D. J. kartus su K. K. apsistumdė ir susimušė, grūmėsi ant žemės, M. K. kelis kartus rankine trenkė D. J., N. K. taip pat gynė savo sūnų K. K. Padavėjui liepus visiems besigrumiantiems išeiti į kiemą, pirmi išėjo D. J. ir visi K., o liudytojas į lauką išėjo tik po 5-10 min., ir tik tada pamatė gulintį ant žemės M. K. bei D. J., kalbantį su K. K. D. J. jam sakė, kad M. K. prišoko muštis, o D. J. jį pastūmė. Liudytojas nurodė, kad įvykio per langą nestebėjo, kas ir kokiu būdu pastūmė nukentėjusįjį nematė, taip pat tą vakarą nematė M. K. Po įvykio nesitarė su D. J., T. P. ir L. M. dėl parodymų turinio, nurodant policijos pareigūnams kitas įvykio aplinkybes nei buvo iš tikrųjų. D. V. nurodė, kad iš kavinės išvažiavo kartu su D. J., sustojo parūkyti Lazdijuose prie „Statoil“ degalinės, su niekuo ten nesusitiko, paskui kartus su D. J. nuvažiavo namo.
5.16. Liudytojas T. R., šašlykinės „Ant ribos“ padavėjas, teisiamajame posėdyje parodė, kad D. J. iš šašlykinės išėjo paskutinis, praėjus apie 10 sekundžių po K. K. ir jo tėvo išėjimo. T. R. nematė kas sumušė M. K., tik matė lauke gulintį ant žemės M. K. Tokius pat parodymus liudytojas davė ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui (T. 1, b. l. 19).
5.17. Iš Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato turėjo A. J. 2014 m. rugpjūčio 25 d. tarnybinio pranešimo matyti, kad bendraujant telefonu su šašlykinės „Ant ribos“ savininku V. V., pastarasis paaiškino, kas šašlykinės patalpos filmuojamos, tačiau įvykio vaizdo įrašo nėra, nes jis buvo saugomas tik vieną parą (T. 1, 13). Tačiau kaip matyti iš liudytojo T. R. parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, šašlykinėje vaizdo įrašai buvo saugomi keturias dienas ar savaitę.
5.18. Kaip jau minėta, kaltinamojo akto turinį nustato Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnis. Kaltinamasis aktas turi būti pakankamai lakoniškas, bet kartu ir informatyvus, t. y. iš jo turi būti aišku, kuo remiantis yra kaltinama. Kaltinamajame akte, be formalių jo turinio elementų (nurodytų 1, 2, 6, 7, 8 punktuose), kuriuos, be jokių abejonių, taip pat reikia aiškiai nurodyti, svarbiausia yra: 1) aiškiai aprašyti veiką, kurios padarymu yra kaltinama; 2) išvardyti visus duomenis, leidžiančius daryti išvadą, kad tą veiką galėjo padaryti kaltinamajame akte nurodytas asmuo; 3) tiksliai kvalifikuoti veiką, aiškiai nurodant, kokia Lietuvos Respublikos BK norma (ar normos) už padarytą veiką numato baudžiamąją atsakomybę.
5.19. Nors neišsamiai atlikto ikiteisminio tyrimo faktas arba tai, kad kaltinimai nebuvo pareikšti kitiems asmenims, tikėtina dalyvavusiems nusikalstamoje veikoje, savaime nesuteikia teismui teisės grąžinti bylą prokurorui, tačiau kaltinamajame akte neturi būti esminių trūkumų ar nesutapimų su bylos medžiaga, kurie sudarytų kliūtį teisingo sprendimo priėmimui. Kaltinamasis aktas pirmosios instancijos teismui yra sprendimo krypties orientyras bei sprendimo ribų kriterijus, būtent todėl privalo atitikti byloje faktiškai nustatytas aplinkybes. Kai kaltinamajame akte nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme įtvirtintus nusikalstamos veikos sudėties požymius, laikoma, kad jis neatitinka Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų.
5.20. Prokurorui perduodant bylą teismui ir teisėjui perduodant ją nagrinėti teisiamajame posėdyje kaltinamasis aktas nebuvo iš esmės neatitinkančiu Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnio reikalavimų, nes jis atitiko tuometinius D. J. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, kuriuos D. J. patvirtino ir teisiamajame posėdyje, o būtent, kad lauke M. K. bėgo užsimojęs su rankine link D. J., o pastarasis, norėdamas išvengti smūgio, ištiesė rankas į priekį, į kurias M. K. atsitrenkė ir nukrito ant žemės. Šiuos nuteistojo parodymus taip pat patvirtino liudytojai L. M., T. P., D. V., kurie tariamai stebėjo įvykį pro kavinės langą, o D. V. sužinojo apie įvykį iš D. J. pasakojimo. Tačiau tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje buvo duomenų, kad D. J. inkriminuotą nusikalstamą veiką galimai padarė kitas asmuo (kiti asmenys), ši aplinkybė nebuvo pakankamai ištirta. Iš byloje esančių policijos pareigūnų 2014 m. rugpjūčio 23 d. tarnybinių pranešimų matyti, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas turint duomenų, jog 2014 m. rugpjūčio 22 d., apie 23.55 val., M. K. sumušė nepažįstami asmenys (T. 1, b. l. 1, 3). Nuteistasis D. J. apeliacinės instancijos teisme neigė sudavęs nukentėjusiajam M. K. smūgius ir parodė, kad šioje byloje prisiėmė kaltę už savo draugą M. K., pabėgusį iš įvykio vietos. Nuteistasis D. J. pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose bei ikiteisminio tyrimo pareigūnui nurodė, kad įvykio vietoje N. K. neturėjo pretenzijų D. J., sakė policijai, kad D. J. dėl M. K. sužalojimų nekaltas, jog jos vyrą sužalojo kiti asmenys, kurie pabėgo. Nukentėjusysis M. K. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad neprisimena sužalojimų aplinkybių, policija nustatė, kad jį sumušė D. J., tačiau M. K. nežino, kas jam smogė, negalėjo pasakyti, ar jam, be D. J., smūgį galėjo suduoti ir kiti asmenys, nežino, kuris iš jų: D. J. ar M. K. yra kaltas. Prisimena kaip nukrito kavinėje, bet nepamena kaip išėjo į lauką, ar traumą patyrė lauke, ar kavinės viduje. N. K. M. K. sakė, kad D. J. nekaltas, nežinojo, kodėl D. J. prisiėmė sau kaltę. Liudytoja N. K., nukentėjusiojo M. K. žmona, apeliacinės instancijos teisme, taip pat teisiamajame posėdyje ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui parodė, jog rado lauke nugara ant žemės, be sąmonės gulintį savo vyrą, kuriam iš burnos ir nosies bėgo kraujas, nematė ir nežino, kokiomis aplinkybėmis buvo sužalotas jos vyras ir kas jį sužalojo, taip pat nematė, kad D. J. būtų sudavęs M. K. smūgį, tačiau išėjusi iš kavinės į lauką, už kelių metrų nuo M. K. matė nueinančius du vaikinus, D. J. draugus. Liudytoja N. K. tik manė, kad jos vyrą sužalojo D. J., nes jis pats prisipažino tai padaręs bei atsiprašinėjo, siūlė pinigų, tačiau pati liudytoja apeliacinės instancijos teisme pripažino, jog tuo metu, kai išėjo į lauką ieškoti savo vyro, K. K. ir D. J. dar grūmėsi kavinės viduje ant grindų; N. K. nematė, kad per tą laiką, kai jos vyras išėjo į kiemą ir jį rado gulintį prie automobilio, D. J. būtų išėjęs į lauką. Liudytojas K. K., nukentėjusiojo M. K. sūnus, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui parodė, kad N. K. sušaukė, kad tėvas užmuštas, tuo metu, kai K. K. kavinės viduje dar besigrūmė ant grindų su D. J. K. K., baigęs grumtis su D. J. ir išbėgęs į kiemą, pamatė gulintį ant žemės prie automobilio M. K. ir nubėgančius du vaikinus – vieną aukštą ir kitą žemesnį; tų vaikinų kavinėje nebuvo, jie stovėjo kieme prie kavinės pavėsinės. Liudytojas nurodė, kad D. J. iš kavinės išbėgo paskui K. K., D. J. išėjus į lauką, M. K. jau gulėjo ant žemės, todėl D. J. negalėjo suduoti smūgių nukentėjusiajam M. K. Liudytojas K. K. apeliacinės instancijos teisme papildomai nurodė, kad iš savo draugų sužinojo, kad tą vakarą kavinėje buvo ir M. K., jog būtent M. K. mušė M. K. N. K. K. K. pasakė, kad M. K. smūgį sudavė aukštas vaikinas, kuris kartu buvo su žemesniu, paskui abu vaikinai nubėgo už kavinės kampo prie pavėsinės. Nuteistasis D. J. apeliacinės instancijos teisme paaiškino, kad nors paties smūgio sudavimo nukentėjusiajam ar jo pastūmimo nematė, tačiau mano, kad lauke smūgį nukentėjusiajam sudavė M. K., nes pastarasis kavinės viduje nuspyrė M. K. prie durų ir nebegrįžo į kavinės vidų. D. J., išėjęs į lauką, matė prie pavėsinės stovinčius M. K. kartu su D. V., o kai M. K. pamatė artėjantį automobilį su švyturėliais, M. K. kartu su savo drauge H. G. automobiliu išvažiavo per laukus. Apeliacinės instancijos teisme apklausti liudytojai M. K. ir H. G. pripažino 2014 m. rugpjūčio 22 d., apie 23.00 val., buvę įvykio vietoje.
5.21. Apeliacinės instancijos teisme atlikus papildomą įrodymų tyrimą, paaiškėjo aplinkybės, kad D. J. galimai prisiėmė sau kaltę už kitą asmenį – M. K., kuris nors ir nebuvo minėtas nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamajame posėdyje, taip pat buvo įvykio vietoje ir, kuris galimai galėjo padaryti nukentėjusiajam M. K. sunkų sveikatos sutrikdymą ar prisidėti prie šio sužalojimo padarymo. Byloje reikia atlikti daug procesinių veiksmų (apklausas, parodymų patikrinimą vietoje, akistatas ir pan.), taip pat prieš tai būtina M. K. pripažinti įtariamuoju arba įteikti jam pranešimą apie įtarimą, o to negalima padaryti bylą nagrinėjant teisme. Kaltinamasis aktas nesuteikia pakankamai duomenų teismui neabejotinai apsispręsti ir dėl išteisinamojo nuosprendžio D. J. atžvilgiu priėmimo, nes byloje būtina ištirti, ar nukentėjusiajam nustatyti kūno sužalojimai buvo padaryti kavinės viduje ar lauke, kas šiuos sužalojimus padarė, net jei ir bus nustatyta, kad nukentėjusįjį sužalojo M. K., būtina ištirti, koks yra D. J. vaidmuo šios nusikalstamos veikos padaryme. Papildomai ištirtos aplinkybės dėl galbūt M. K. padarytos nusikalstamos veikos gali pakeisti kaltinamojo akto turinį ir tai reikšminga bylos išnagrinėjimo rezultatui, o šių trūkumų negalima pašalinti nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose.
5.22. Apeliacinės instancijos teisme paaiškėjus naujoms aplinkybėms, kaltinamojo akto turinys nebeatitinka Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnio 2 ir 3 punktuose nurodytų šio procesinio dokumento turiniui keliamų reikalavimų, kaltinamojo akto trūkumų negalima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme ir tai trukdo teismui nagrinėti bylą. Bylos nagrinėjimui trūkstamų reikšmingų duomenų ir aplinkybių apimtis gana didelė, jų gavimas reikalauja atitinkamos apimties tyrimo ir sąnaudų, atitinkamos taktikos ir metodikos, kas šiuo atveju labiau būdinga ikiteisminio tyrimo proceso paskirčiai ir tikslui, kylančiam iš Lietuvos Respublikos BPK 2 straipsnio nuostatų (imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika).
5.23. Baudžiamojo proceso įstatymas reikalauja, kad teismo nuosprendis būtų teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Nagrinėjamoje byloje susidarė tokia situacija, kad teisingam bylos išnagrinėjimui būtina gauti papildomus duomenis, kurie leistų teismui neabejotinai apsispręsti dėl apkaltinamojo ar išteisinamojo nuosprendžio D. J. atžvilgiu priėmimo, tiesos byloje nustatymo, t. y., ar nukentėjusiajam nustatyti kūno sužalojimai buvo padaryti kavinės viduje ar lauke, kas šiuos sužalojimus padarė, t. y., ar M. K. sunkiai sutrikdė M. K. sveikatą, ar prisidėjo prie šio sužalojimo padarymo, net jei ir bus nustatyta, kad nukentėjusįjį sužalojo M. K., būtina ištirti, koks yra D. J. vaidmuo šios nusikalstamos veikos padaryme, o prieš atliekant su M. K. procesinius veiksmus, siekiant nepažeisti jo teisės į gynybą, būtina jį pripažinti įtariamuoju arba įteikti jam pranešimą apie įtarimą. Todėl dabartinis kaltinamasis aktas iš esmės neatitinka bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme paaiškėjusių faktinių aplinkybių, pagal nustatytas aplinkybes ir tokį kaltinimą nėra procesinės galimybės tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą. Kaltinamasis aktas yra svarbiausias ikiteisminio tyrimo stadijos dokumentas. Surašydamas kaltinamąjį aktą prokuroras suformuluoja kaltinimą, pagal kurį vyksta bylos nagrinėjimas teisme, todėl jis privalo atitikti Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnio reikalavimus. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, dėl iš esmės Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnio 2 ir 3 punktų reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto surašymo, panaikinamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir byla perduotina prokurorui (Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Esant šioms aplinkybėms, neaptariami kiti apeliacinio skundo argumentai.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 31 d. nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą perduoti Kauno apygardos prokuratūrai, nustačius, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, trukdantis nagrinėti baudžiamąją bylą.