Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2; 1.1.7.1; 1.1.7.2.5; 1.1.8.1; 1.2.4.1.2.8; 1.2.26.2;

2022 m. gruodžio 6 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Vitalijos Norkūnaitės, Reginos Pocienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka (mišriu būdu, teismo posėdyje dalyvaujant tiesiogiai ir vaizdo konferenciniu būdu per Zoom platformą) išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio, kuriuo D. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) – 5 (penkių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;

pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą – 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausme.

D. J. paskirtos bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirta subendrinta bausmė – 3 (treji) metai laisvės atėmimo. Prie šios bausmės, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, pridėta dalis – 6 (šeši) mėnesiai neatliktos laisvės atėmimo bausmės, paskirtos 2014 m. vasario 12 d. nuosprendžiu ir skirta galutinė subendrinta bausmė – 3 (treji) metai 6 (šeši) mėnesiai terminuoto laisvės atėmimo.

Nukentėjusiojo M. K. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies: iš D. J. nukentėjusiajam M. K. priteista 157,74 Eur turtinei ir 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Iš D. J. nukentėjusiajam M. K. priteista 4 845,50 Eur advokato paslaugoms apmokėti.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus civiliniai ieškiniai tenkinti visiškai:

- PSDF biudžetui priteista 468,27 Eur žalos atlyginimo;

- VSDF biudžetui priteista 540,30 Eur žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. D. J. 2014 m. rugpjūčio 22 d. apie 23 val. 55 min. sunkiai sutrikdė kito žmogaus sveikatą viešoje vietoje - prie kavinės, esančios (duomenys neskelbtini), esančių asmenų akivaizdoje, demonstruodamas aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių visuomenės moralės bei elgesio normų niekinimą, dėl menkavertės dingsties - įsikišimo į jo ankstesnį konfliktą su K. K., savo elgesiu priešpastatydamas save aplinkiniams, dėl chuliganiškų paskatų tyčia sudavė M. K. ne mažiau kaip vieną smūgį kumščiu į galvą, nuo kurio M. K. griuvo ir galva atsitrenkė į kietą buką neribotą paviršių, kuo galėjo būti asfaltas, ir dėl to patyrė kaukolės pamato dešinės pusės vidurinės daubos lūžimą, kas vertinama sunkiu sveikatos sutrikdymu ir tuo padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 straipsnio 1 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

-Kauno apygardos teismo 2021 m. lapkričio 30 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo, pritaikius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą, baudžiamąją bylą Nr. 1-42-594/2021 nutraukti;

- civilinius ieškinius palikti nenagrinėtais;

- priimti nutartį dėl ikiteisminio tyrimo metu padarytų grubių BPK pažeidimų: pareigūnų piktnaudžiavimo tarnyba, kas sąlygojo nuteistojo kriminalinį persekiojimą ir nuteisimą, o taip pat liudytojų galimai padarytų nusikalstamų veiksmų, duodant melagingus parodymus, bei netinkamos prokuratūros ikiteisminio tyrimo priežiūros.

2.1. Apelianto nuomone, skundžiamas nuosprendis nepagrįstas, neteisėtas ir neteisingas, priimtas pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies nuostatas, sąlygojusias jo neteisėtą patraukimą baudžiamojon atsakomybėn ir nuteisimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Taip pat teismas nesivadovavo kitais bylos medžiagoje esančiais faktiniais duomenimis, nuosprendžio motyvuose nenurodė, kodėl jais nesivadovavo, o juos, kaip netiesioginius įrodymus, nemotyvuotai atmetė (BPK 20 straipsnio 2, 3 dalys). Nuteistojo D. J. nuomone, pirmo ikiteisminio tyrimo metu ir pakartotinai atliekant ikiteisminį tyrimą, iš esmės buvo tiriama tik viena nukentėjusiojo M. K. sužalojimo versija, t. y., jog jį sužalojo nuteistasis, tuo tarpu įtarimas dėl pastarojo sužalojimo M. K. buvo pareikštas formaliai ir skubiai nutrauktas.

2.2. Nuteistasis nesutinka su apygardos teismo išvada dėl nesivadovavimo jo pateikta įvykio versija. Nurodo, kad jis labai tiksliai ir aiškiai nurodė, kas galėjo sužaloti M. K. ir kodėl jis pats neturėjo net fizinės galimybės to padaryti. Skundžiamame nuosprendyje teismas pažymėjo, jog nuteistasis ir jo gynėjas šią savo versiją eskaluoja, taip sumenkindamas jo parodymų reikšmę, nors, kaip nurodo D. J., teismas, vadovaujantis BPK 20 straipsnio nuostatomis, ją privalėjo paneigti bylos duomenimis, o ne tik savo nuomone.

2.3. Nuteistasis taip pat iš dalies nesutinka su tuo, kad apygardos teismas jo parodymus laikė nenuosekliais. Pažymi, jog pačios pirmos apklausos metu, kuri buvo vykdoma Alytaus AVPK tyrėjo A. J., galimai 2014 m. rugpjūčio 25 d, jis neprisipažino sužalojęs M. K., nes to nepadarė. Šios jo apklausos protokolo byloje nėra. Jį, D. J. teigimu, išėmė ir sunaikino Alytaus AVPK nenustatyti pareigūnai. Tuo tarpu vėlesni jo parodymai, duoti įvairiose teisinėse institucijose (iki 2016 m. rugsėjo 29 d. parodymų davimo Lietuvos apeliaciniame teisme) yra neteisingi, melagingi, save apkalbantys, kadangi juos davė M. K. paveiktas, kad jo, kaip policijos pareigūno, atžvilgiu, nebūtų pradėtas ikiteisminis tyrimas.

2.4. Nurodo, jog liudytojų D. V., T. P., L. M. parodymai iki jų apklausų ikiteisminio tyrimo metu Marijampolės AVPK, visiškai atitiko jo melagingus parodymus, nes visų parodymų turinį koregavo teisės mokslus baigę M. K. ir jo draugai teisininkai - policijos pareigūnai. Visų pirminių parodymų esmė buvo ikiteisminio tyrimo metu sakyti, jog jis sužalojo M. K., esant būtinosios ginties sąlygoms. Taip pat buvo sutarta į bylą neįtraukti A. S. ir O. I., nes jie galimai būtų davę M. K. nepalankius parodymus.

2.5. Pažymi, jog apygardos teismas jo parodymais, duotais Lietuvos apeliaciniame teisme, nesivadovavo, nes laikė, kad jie skiriasi nuo vėlesnių parodymų. Teisminio bylos nagrinėjimo metu jis savo parodymus dalinai patikslino ir teismui paaiškino, jog M. K. į kavinės vidų nebuvo užėjęs, jis tik pro atviras duris sugriebė šalia jų stovėjusį ir rankine D. J. mušusį M. K., ir išmetė jį į lauką. Mano, kad jo parodymai neturėtų būti vertinami kaip netikslūs dėl jo tarmės, nes jis vietoje termino „išmetė“ vartojo žodį – „išspyrė“. Nors apygardos teismas nurodo, kad nėra duomenų, galinčių patvirtinti tokius M. K. veiksmus, tačiau nuteistasis nurodo, jog pastarajam neužėjus į kavinę, jos viduje buvę asmenys jo nematė, nes jų dėmesys buvo sukoncentruotas į nuteistąjį ir K. K. - pastarasis prispaudęs savo kūnu gulėjo ant nuteistojo ir jį mušė bei smaugė. Dėl šių veiksmų K. K. teismo pripažintas kaltu, tačiau apygardos teismas tos bylos duomenimis taip pat nesivadovavo ir jų nevertino.

2.6. Nors apygardos teismas nurodo, kad dalis liudytojų ir patvirtino, jog matė lauke prie kavinės M. K., tačiau tvirtai teigė, jog jis su nukentėjusiuoju nekonfliktavo ir nesimušė. D. J. pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tokių liudytojų nenurodo, nėra aišku, ar jie buvo lauke, ar kavinėje. Patvirtino, kad lauke su M. K. niekas nesimušė, paskutinį kontaktą su nukentėjusiuoju turėjo M. K., nukentėjusįjį išmesdamas į lauką. Tačiau apygardos teismas šių įvykių neanalizavo, ir nevertino.

2.7. Apeliantui nesuprantama apygardos teismo išvada dėl M. K. konflikto su nukentėjusiojo sūnumi K. K., nes tokios aplinkybės byloje nenustatytos, todėl skundžiamame nuosprendyje yra perteklinės.

2.8. D. J. skunde pateikia liudytojų O. I., D. V., A. S., T. P., L. M. parodymų analizę ir nurodo, kad su šiais liudytojais M. K. sieja ne tik tai, kad jie kartu mokėsi, tačiau su kai kuriais jį sieja ir giminystės ryšiai. Be to, įvykio metu M. K. buvo policijos pareigūnas, o tokius ryšius daug kas stengiasi išsaugoti. Sugretinus jų parodymus, duotus teisme, matosi, kad ikiteisminio tyrimo metu ir pirmą kartą bylą nagrinėjant Kauno apygardos teisme, jie davė parodymus M. K. pamokyti ir įtakojami, kad gindamasis nuo jo užpuolimo nuteistasis nukentėjusįjį tik pastūmė. Antrą kartą byloje atliekant ikiteisminį tyrimą ir bylą nagrinėjant Kauno apygardos teisme, kai kurie iš šių liudytojų, siekdami padėti M. K., teigė, kad nuteistasis D. J. padarė tyčinį puolamąjį veiksmą, dėl kurio buvo sunkiai sužalotas nukentėjusysis. Apygardos teismas šių liudytojų parodymų nevertino patikimumo aspektu, nesugretino jų tarpusavyje ir su kita bylos medžiaga, neatsižvelgė į jų kaitą ir siekį padėti M. K..

2.9. Nuteistasis pateikė liudytojų K. K., N. K., A. M., T. R. parodymų analizę ir pažymėjo, kad apygardos teismas neatskleidė liudytojų A. M. ir T. R. parodymų patikimumo, jų reikšmės bei nevertino jų BPK 20 straipsnio reikalavimų kontekste. Taip pat pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai atmetė ir nesivadovavo liudytojų N. K., K. K. parodymais. N. K., apklausiama 2014 m. rugpjūčio 25 d., parodė, jog ji matė, kaip nuo vyro nubėga maždaug 180 cm. ūgio, vidutinio kūno sudėjimo, apsirengęs megztuku, kurio apačia balta, o viršus raudonas, vyriškis. Apygardos teismas taip pat nevertino ir nuteistojo pateiktų fotonuotraukų, kuriose yra užfiksuotas M. K., tą naktį vilkėjęs drabužiais, kuriuos vilkėjo vaikinas, nubėgantis nuo sužaloto liudytojos vyro.

2.10. Nuteistasis nesutinka su apygardos teismo išvada, kad tai, jog jis prisiėmė M. K. kaltę yra neįtikinama. Nurodo, kad jis paprasčiausiai patikėjo M. K. ir jo kolegų aiškinimu, jog pritaikius būtinosios ginties situaciją ikiteisminis tyrimas bus nutrauktas.

2.11. Nors apygardos teismas nuosprendyje pažymėjo, kad jo kaltės nepaneigia ta aplinkybė, jog jį į apklausą vežė M. K., tačiau nurodo, kad pastarasis jį ir liudytojus L. M., D. V. ir T. P. vežė į visas apklausas. Pažymi, kad byloje yra duomenys, jog jo santykiai su M. K. pradėjo blogėti, kai Kauno apygardos teismas 2015 m. gruodžio 31 d. priėmė apkaltinamąjį nuosprendį ir kai jis pradėjo priekaištauti M. K., kodėl pastarasis neįvykdė savo pažado dėl baudžiamosios bylos nutraukimo. Nuteistojo teigimu, tada M. K. davė pinigų apeliacinio skundo surašymui. Po skundo padavimo Lietuvos apeliaciniam teismui, M. K. su nuteistuoju nustojo bendrauti, nustojo jį finansuoti. D. J. pirmą kartą pasakė tiesą, jog M. K. sužalojo M. K. 2016 m. gegužės 9 d., po ko jis tą pačią dieną išėjo iš darbo. Tačiau apygardos teismas tiesioginio ryšio tarp nuteistojo surašyto paaiškinimo ir M. K. išėjimo iš darbo neįžvelgė.

2.12. Nurodo, jog apygardos teismas neanalizavo ir nevertino patikimumo aspektu ir liudytojų M. K. bei H. G. parodymų, o taip pat motyvuotai nepasisakė dėl jų atitikimo BPK 20 straipsnio reikalavimams, todėl ir šių liudytojų parodymais negalėjo grįsti nuosprendžio.

2.13. Pažymi, jog, nors apygardos teismas nurodė, kad D. J. parodymų apie M. K. peržiūrėtus kavinės vaizdo įrašus, jų sunaikinimą, nepatvirtino nei liudytojai T. R., V. V., nei apklausti policijos pareigūnai, tačiau teismas nuosprendyje neįvertino to fakto, jog niekas ikiteisminio tyrimo metu net netyrė ir neišėmė prie kavinės lauke padarytų vaizdo įrašų, jų neprijungė prie baudžiamosios bylos. Taip pat nebuvo tirta, ar vaizdo įrašai buvo trinti, o jeigu taip, tai kurią valandą. Liudytojas V. V. apie vaizdo įrašus negalėjo nieko pasakyti, nes jis įvykio metu kavinėje nebuvo, o liudytojo T. R. apie vaizdo įrašus tyrėjas neklausė. Tuo tarpu apygardos teismas visiškai nevertino ir nepasisakė dėl jo ir D. V. parodymų, jog M. K. jiems abiems pasakė, jog jis peržiūrėjo įrašus, juose viskas labai gerai matosi ir, kad jis juos sutvarkė.

2.14. Nuteistojo manymu, apygardos teismas darė prielaidą, nurodydamas, kad iš jo telefoninių pokalbių išklotinių turinio galima spręsti, jog jis savo nekaltumu bandė įtikinti kitus asmenis, galimai suvokdamas, kad jo telefoninių pokalbių yra pasiklausoma. Tačiau, D. J. teigimu, iš telefoninių pokalbių turinio analizės galima daryti vienintelę išvadą apie liudytojų parodymų nesąžiningumą ir jų nenuoseklumą, keičiant parodymus.

2.15. Pažymi, jog apygardos teismas neįvertino duomenų, surinktų pirmąją savaitę po įvykio. Iš pirminių dokumentų matosi, kad nuo 2014 m. rugpjūčio 23 d. (t. y. nuo tarnybinio pranešimo Nr. 52-PER5-2505 surašymo momento) iki 2014 m. rugsėjo 1 d. 13 val. byloje nėra liudytojo arba nukentėjusiojo apklausos protokolo, arba kokio nors kitokio įrodomojo duomens apie jo vaidmenį darant nusikalstamas veikas ar buvimą įvykio vietoje. 2014 m. rugsėjo 1 d., iš karto po nuteistojo apklausos, tyrėja D. M. liudytoju apklausė D. V., kuris tik šioje apklausoje pats pirmas paminėjo D. J. pavardę, nurodydamas, kad tai apeliantas jam pasakojo, kaip gindamasis pastūmė M. K.. Todėl neaišku, kodėl tyrėja nuteistąjį apklausė ne kaip liudytoją, o įtariamąjį. Be to, į apklausą tiek jis, tiek liudytojas D. V. nebuvo šaukiami, o juos atvežė M. K., kuris važiuojant paaiškino, kuriame aukšte, į kurį kabinetą reikia nueiti, kad jų lauks tyrėjai, dar kartą paaiškino apie jų parodymų turinio esmę ir nurodė, kad parodymai jau bus surašyti, reikės tik pasirašyti.

2.16. Nurodo, jog yra tikslinga išsireikalauti iš Alytaus AVPK Imuniteto tarnybos 2014 m. gegužės 9 d. visus jo ir tarnybos pareigūnų surašytus procesinius dokumentus, tame tarpe ir surašytus dokumentus, susijusius su profilaktiniu darbu. Šie dokumentai nebuvo išreikalauti ir ištirti. Taip pat nebuvo vertinti liudytojo Imuniteto tarnybos pareigūno D. P. parodymai apie tai, kad buvo nustatyta, jog įvykio vietoje buvo M. K., kuris, paklausinėtas apie įvykį, greitu metu išėjo iš darbo. Tačiau apygardos teismas nuteistojo ir liudytojo D. P. parodymų šioje dalyje nevertino. Nuteistojo D. J. manymu, akivaizdu, kad jei M. K. nebūtų sužalojęs M. K., nebūtų sutikęs staiga išeiti iš darbo.

2.17. Nurodo, jog apygardos teismas taip pat neįvertino tyrėjo A. J. padarytų procesinių pažeidimų. Tyrėjas A. J. teisme paaiškino, jog jam pareigūnai nurodė kelias pavardes, asmenų, buvusių įvykio vietoje, tačiau M. K. pavardės tarp jų nebuvo. Taip pat patvirtino, jog jis neprocesine tvarka darė atpažinimą, pateikiant N. K. ir K. K. nuteistojo fotonuotrauką, tačiau jie paaiškino, kad tai ne D. J. sužalojo M. K.. Apygardos teismas taip pat nevertino BPK 20 straipsnio nustatyta tvarka A. J. parodymų apie pokalbį su M. K., kuriame dalyvavo ir skyriaus vadovas ir po kurio po kelių valandų paskambino jaunuolis ir prisipažino dėl įvykio. Kai atvyko D. J. ant balto popieriaus lapo parašė prisipažinimą ir įvykio aplinkybes. Teismas šiais liudytojo parodymais nesivadovavo, jų nepatikrino, nesugretino su kitais bylos duomenimis. Taip pat nenustatytas skyriaus vadovas, dalyvavęs pokalbyje su M. K., jis nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme neapklaustas. Nuteistasis nurodo, kad jis A. J. prisipažinti niekada neskambino, taip pat atvykęs pas jį ant balto popieriaus lapo jokio paaiškinimo nerašė, tyrėjas jam nurodė atvykti rugsėjo 1 d., į apklausė pas kitą tyrėją.

2.18. Pažymi, jog iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2014 m. rugpjūčio 23 d., tuojau pat po vidurnakčio, į įvykio vietą buvo atvykę policijos pareigūnai iš Alytaus AVPK. Tačiau iš bylos duomenų pareigūnų negalima nei nustatyti, nei juos identifikuoti, nes jie įvykio vietoje neatliko jokių procesinių veiksmų, nesurašė jokių dokumentų. Mano, jog jei būtų buvę duomenų, kad M. K. sužalojo nuteistasis, o ne M. K., įvykio vietoje buvę pareigūnai būtų jį nedelsiant sulaikę. Tačiau apygardos teismas šių aplinkybių neanalizavo ir nevertino. Teismas neapklausė šias aplinkybes galėjusio patvirtinti liudytojo T. R., o tik pagarsino jo parodymus.

2.19. Apygardos teismas taip pat nevertino grubių procesinių pažeidimų, susijusių su ikiteisminio tyrimo pradėjimu. Pažymi, jog ant E. T. 2014 m. rugpjūčio 23 d. surašyto tarnybinio pranešimo yra 2014 m. rugpjūčio 25 d. I. Ž. rezoliucija, kuri tyrimą paveda atlikti tyrėjui A. M.. Ant to paties tarnybinio pranešimo, yra jau kita, tačiau tos pačios dienos rezoliucija, surašyta kito pareigūno, nenurodant pavardės, ir tyrimą pavedant atlikti tyrėjui A. J.. 2014 m. rugsėjo 1 d. rezoliucija, surašyta ir nepasirašyta, tęsti ikiteisminį tyrimą pavesta tyrėjai D. M.. Byloje nėra jokio dokumento, iš kurio būtų galima suprasti, koks yra šių pareigūnų santykis su byla. Taip pat neaišku, kas ir kada buvo gavęs šio ikiteisminio tyrimo medžiagą ir kas su kokiais bylos dokumentais yra susipažinęs, ar jie visi, visą tyrimo laiką, turėjo teisę šioje byloje vykdyti tyrimą ar kontroliuoti ikiteisminio tyrimo veiksmus, ar kuriuo laikotarpiu buvo nušalinti nuo šios bylos tyrimo. Atkreipia dėmesį į tai, kad R. L. pavardė iš viso nebuvo nurodyta, tačiau jis atliko įvykio vietos apžiūrą ir galimai susipažino su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Šio pareigūno surašytame apžiūros protokole nenurodyta, kad filmavimo kameros yra ir kavinės lauke. Taip pat nenurodyti asmenys, dalyvavę atliekant apžiūrą ir kurių akivaizdoje ji buvo padaryta, nors, liudytoju apklausiant R. L., jis paaiškino, jog bendravo su kavinėje dirbusiu personalu. Iš protokolo turinio taip pat nesuprantama, kaip pareigūnas pateko į kavinės vidų, ar kas nors tuo metu dirbo kavinėje atliekant šį procesinį veiksmą, kieno akivaizdoje jis darė apžiūrą. Nurodo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad R. L. buvo pavesta vienam vykti į įvykio vietą ir ją apžiūrėti BPK 207 straipsnyje numatyta tvarka. Taigi, darytina išvada, kad pareigūnas į įvykio vietą nuvyko, ją apžiūrėjo ir nufotografavo savo iniciatyva, todėl, nuteistojo teigimu, minėtas apžiūros protokolas neturi jokios teisinės galios. Mano, kad pareigūnas R. L. yra nekompetentingas, nes aiškino, kad negalėjo išimti, apžiūrėti įvykio vietoje esančių daiktinių įrodymų, nes neturėjo savininko leidimo. Teigia, jog pareigūnų veiklos neapibrėžtumas ir nekompetencija leido suinteresuotiems asmenims manipuliuoti bylos duomenimis nuo 2014 m. rugpjūčio 23 d. iki 2014 m. rugsėjo 1 d., kol medžiagą gavo D. M.. Tačiau apygardos teismas šias aplinkybes ignoravo ir jų nevertino.

2.20. Pažymi, jog jis M. K. nesužalojo, todėl neturi faktinės ir teisinės galimybės ginčyti nuosprendžio dalyje dėl viešosios tvarkos pažeidimo. Patvirtina, kad viešąją tvarką pažeidžiančių veiksmų nepadarė.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras, nukentėjusysis ir jo atstovas prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Nuteistojo D. J. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

3. Teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliacinio skundo argumentais ir baudžiamosios bylos medžiaga, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, daro išvadą, kad, priešingai, nei skunde nurodo nuteistasis, pirmosios instancijos teismas bylos įrodymus ištyrė bei įvertino, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies ir BPK 301 straipsnio reikalavimų, ir jais remdamasis teisingai nustatė D. J. inkriminuotų nusikaltimų padarymo aplinkybes. Tačiau kvalifikuodamas D. J. nusikalstamus veiksmus pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir BK 284 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl nuosprendis šioje dalyje keistinas.

4. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Be to, pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ar šališkai, įrodymai vertinti selektyviai, o apygardos teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas.

5. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminis tyrimas dėl 2014 m. rugpjūčio 22 d., apie 23 val. 55 min., sunkiai sužaloto nukentėjusiojo M. K. pradėtas 2014 m. rugpjūčio 25 d. (t. 1, b. l. 6). Baudžiamąją bylą su kaltinamuoju aktu perdavus į teismą, D. J. atžvilgiu 2015 m. gruodžio 31 d. buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, kurį nuteistasis apskundė apeliacine tvarka. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. kovo 16 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 31 d. nuosprendį panaikino ir baudžiamąją bylą perdavė Kauno apygardos prokuratūrai, nustačius, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BKP 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, trukdantis nagrinėti bylą (t. 3, b. l. 182-194). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. lapkričio 14 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo nutartį paliko galioti (t. 4, b. l. 20-24). 2017 m. lapkričio 28 d. Kauno apygardos prokuratūros 1-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojas pavedė Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos nusikaltimų tyrimo skyriaus pareigūnui atlikti ikiteisminį tyrimą Nr. 52-1-00964-14 (t. 4, b. l. 39). Užbaigus ikiteisminį tyrimą baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu Kauno apygardos teismui perduota 2019 m. lapkričio 26 d. (t. 10, b. l. 55-56).

Dėl D. J. nuteisimo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą

6. Nuteistasis D. J. apeliaciniame skunde nurodo, kad apygardos teismas nepagrįstai atmetė jo įvykio versiją, kad nukentėjusįjį M. K. sužalojo ne jis, o M. K., nevertino tai patvirtinančių duomenų, todėl nepagrįstai sprendė, kad jo veiksmuose yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, sudėtis. Toks nuteistojo apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas.

7. Pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą atsako tas, kas sunkiai sužalojo žmogų dėl chuliganiškų paskatų.

8. Priešingai, nei apeliaciniame skunde nurodo nuteistasis, objektyvūs bylos faktiniai duomenys neginčytinai patvirtina, kad 2014 m. rugpjūčio 22 d. apie 23 val. 55 min. sunkiai nukentėjusiojo M. K. sveikatą sutrikdė būtent D. J.. Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Alytaus poskyrio specialisto išvados Nr. G 843/14(06) matyti, kad M. K. nustatyta galvos smegenų liga, ūmus periodas, vidutinio sunkumo forma, pakauškaulio, abiejų smilkinkaulių lūžimai, subdurinė hematomadešinio galvos smegenų pusrutulio srityje, kaukolės pamato dešinės pusės vidurinės daubos lūžimas, poodinės kraujosrūvos apie abi akis galėjo būti padarytos kieto buko daikto poveikyje galimai užduotyje nurodytu laiku ir aplinkybėmis – griūnant ir galva atsitrenkiant į asfaltuotą paviršių. Kraujosruvos abiejų akių vokuose galėjo gautis tiek tiesioginio pašalinio smūgio metu, tiek ir lūžus kaukolės pamato kaulams (t. 1, b. l. 38-39). Tiek iš karto po įvykio, tiek vėliau apklausiamas nukentėjusysis M. K. aiškino, kad, nors jis įvykio metu buvo neblaivus, tačiau ėjo pats, neprilaikomas, pargriuvo ne dėl to, jog buvo apsvaigęs nuo alkoholio, bet nuo suduoto smūgio. Kas jam sudavė smūgį, nurodyti negalėjo. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme ekspertas L. U. patvirtino, jog įvertinus jam pateiktus medicininius dokumentus, mažai tikėtina, kad M. K. nustatyti sužalojimai galėjo atsirasti pastarajam griūnant be pagreičio. Paprastai, kai apsvaigęs žmogus pats krinta, jis susmunka (t. 14, b. l. 43-44). Taigi, ekspertas L. U. patvirtino, kad M. K. nustatyti sužalojimai atsirado ne dėl neblaivumo praradus pusiausvyrą pačiam krintant, o dėl to, kad jis, įtakojant pašalinei jėgai, įgavęs pagreitį prarado pusiausvyrą ir krito, pakaušių atsitrenkdamas į kietą neapibrėžtą paviršių.

9. Viso baudžiamojo proceso metu nuteistojo D. J. aiškinimas apie jo veiksmus M. K. atžvilgiu nebuvo nuoseklus ir dalyje dėl esminių aplinkybių, susijusių su nukentėjusiajam padarytu sunkiu kūno sužalojimu, nesutapo. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad jis, apklausiamas iš karto po įvykio, nurodė teisingas aplinkybes, jog M. K. atžvilgiu jokių smurtinių veiksmų neatliko ir jo nesužalojo, tačiau D. J. teigimu, ši jo apklausa iš ikiteisminio tyrimo medžiagos buvo pašalinta. Tokį nuteistojo aiškinimą patvirtinančių duomenų byloje nėra. Iš bylos medžiagos matyti, kad D. J. pirmą kartą buvo apklausiamas praėjus kiek daugiau, nei savaitei po įvykio. 2014 m. rugsėjo 1 d. apklausos metu jis savo kaltę dėl M. K. sužalojimo pripažino visiškai ir parodė, kad 2014 m. rugpjūčio 22 d. jis šašlykinės viduje susimušė su nukentėjusiojo sūnumi K. K.. Į jų tarpusavio konfliktą įsitraukė ir M. K., kuris jam su didele dokumentų rankine trankė per veidą, bei N. K., kuri taip pat su kažkokia rankine jam smūgiavo per nugarą. Juos išskyrė barmenas ir visus išvarė į lauką. Ten D. J. pamatė, kad, užsimojęs rankine, jo link atbėga M. K.. Norėdamas išvengti smūgio rankine nuteistasis jį nuo savęs pastūmė, dėl to M. K. griuvo nugara ant asfaltuotos dangos ir galimai tuo metu susitrenkė galvą. D. J. paaiškino, kad įvykio vietoje daugiau žmonių nebuvo (t. 1, b. l. 113-114). Apklausos metu D. J. jokių aplinkybių apie tai, kad jau yra davęs parodymus apie įvykio aplinkybes ir kodėl savo kaltės pirmiau nepripažino, nenurodė. Liudytoja, įvykio metu dirbusi Alytaus apskrities VPK NTS vyresniąja tyrėja D. M. parodė, kad D. J. visada atvykdavo į apklausas, į parodymų patikrinimą, pats parodė, kaip viskas vyko, sakė, kad nukentėjusįjį atstūmė besigindamas, dėl savo veiksmų gailėjosi. Liudytojai jokių abejonių dėl to, kad D. J. parodymai gali būti išgalvoti, nekilo. Jis duodamas parodymus tiek įvykio vietą, tiek patį veiksmą nurodė labai tiksliai (t. 12, b. l. 2-4). Aplinkybes, analogiškas nurodytoms pirmosios apklausos metu, D. J. patvirtino ir apklausiamas 2014 m. lapkričio 19 d. (t. 1, b. l. 118) bei Įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l.120-123) ir akistatos su nukentėjusiojo sūnumi K. K. metu (t. 1, b. l. 26-27). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nuteistasis D. J. patikslino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus sakydamas, kad tyrėja netiksliai užrašė, jog jis M. K. nusistūmė, nes jis tik ištiesė rankas, kad išvengtų M. K. smūgio rankine. Nukentėjusysis atsitrenkė į rankas ir nukrito ant žemės (t. 2, b. l. 187-189). Iš 2014 m. rugsėjo 1 d. D. J. apklausos protokolo matyti, kad jame yra pastarojo ranka įrašytas įrašas, jog jis protokolą perskaitė, jo parodymai surašyti teisingai, dokumentas patvirtintas pastarojo parašu. Protokole jokių pastabų dėl netinkamai užrašytų įvykio aplinkybių nėra (t. 1, b. l. 113-114). Taigi, priešingai, nei apeliaciniame skunde nurodo nuteistasis, jis, pradėjus ikiteisminį tyrimą, pripažino, kad M. K. griuvo būtent dėl jo veiksmų, tačiau iš pradžių aiškinęs, kad jis M. K. pastūmė, vėliau savo parodymus keitė, sakydamas, jog jis tik ištiesė rankas, norėdamas apsiginti nuo nukentėjusiojo kėsinimosi jam suduoti, o pastarasis į jo rankas atsitrenkė pats. Nuteistojo aiškinimą, kad M. K. krito ant žemės dėl jo veiksmų, papildo ir liudytojos N. K. nuoseklūs parodymai, kad D. J. iš karto po įvykio, jiems stovint prie ant žemės be sąmonės gulinčio M. K., jos atsiprašė ir sakė, kad nenorėjo, jog taip įvyktų. Bylą pirmą kartą nagrinėjant apeliacine tvarka, nuteistasis D. J. savo gynybinę poziciją pakeitė ir nurodė, kad jis šioje baudžiamojoje byloje yra nekaltas, M. K. griuvo ne dėl kontakto su nuteistuoju, o dėl M. K. suduoto smūgio. D. J. aiškino, kad, jam šašlykinės viduje besimušant su K. K., M. K. įlėkė pro duris ir pačioje kavinėje pradėjo spardyti nukentėjusįjį. Kai barmenas visus dalyvavusius muštynėse išvijo į kiemą, kieme M. K. praeidamas trenkė nukentėjusiajam. D. J. aiškino, kad vėliau jam M. K. sakė, kad jis peržiūrėjo kamerų vaizdo įrašus, kuriuose matėsi, kaip pralekia nuteistasis, po to M. K., o tada nukentėjusysis krenta ant žemės (t. 3, b. l. 78-81). Įtariamuoju apklausiamas 2017 m. gruodžio 18 d. D. J. tvirtino, kad grumtynių su K. K. metu, gulėdamas ant žemės jis pamatė, kad į šašlykinę atvyko M. K. ir H. G.. M. K. pradėjo rėkti, kad M. K. nesikištų į K. K. ir D. J. muštynes ir tuo metu jie abu iš šašlykinės dingo. Kai K. K. ir D. J. muštynės buvo nutrauktos, nuteistasis nuėjo nusiprausti. Kai jis nusiprausęs išėjo į kiemą, lauke priešais duris gulėjo M. K. (t. 9, b. l. 110-112). Taigi, nuteistojo aiškinimas apie tai, kokiomis aplinkybėmis į konfliktą įsitraukė M. K. ir kur jis pats buvo tuo metu, kai neva M. K. smūgiavo nukentėjusiajam, nebuvo nuoseklus. Iš pradžių jis aiškino, kad matė, kaip lauke M. K. M. K. sudavė smūgį, paskui nurodė, jog šašlykinės viduje M. K. M. K. sudavė smūgius koja, vėliau parodė, jog tik girdėjo, kad M. K., įėjęs į kavinę, nurodė M. K. į konfliktą nesikišti. Tokio D. J. aiškinimo, kad M. K. 2014 m. rugpjūčio 22 d. buvo šašlykinės viduje ar buvo šalia ir smūgiavo nukentėjusiojo kritimo ant žemės metu, nepatvirtino nei vienas iš įvykio vietoje buvusių liudytojų. Tuomet, bylą nagrinėjant apygardos teisme antrą kartą, D. J. jau aiškino, kad M. K. šašlykinės viduje nebuvo. Nuteistasis matė, kaip nukentėjusysis buvo prie išėjimo iš šašlykinės durų, nuo kurių jį nuplėšė prie šašlykinės atvykęs M. K., kuris buvo tarpduryje, todėl jo kiti asmenys galėjo ir nepastebėti (t. 12, b. l. 145-153). Tiek pats D. J., tiek įvykio metu kavinės viduje buvę liudytojai patvirtino, kad nuteistasis su K. K. pargriuvę ant žemės grūmėsi aktyviai. Nuteistasis aiškino, kad K. K. buvo ant jo užkritęs ir smūgiavo bei jį smaugė. Esant tokioms aplinkybėms, yra neįtikinantys nuteistojo parodymai, jog jis tuo metu geriau, nei kiti kavinėje buvę asmenys, matė, kas vyko kavinės viduje, pastebėjo tarpduryje pasirodžiusį M. K., laukan betraukiantį nukentėjusįjį M. K.. Be to, šias jo nurodytas aplinkybes paneigia ir nukentėjusiojo nurodytos aplinkybės, kad jis, pajutęs smūgį, krito ant žemės. M. K. tvirtino, kad nematė, kas jam smūgiavo, tačiau niekada nesakė ir kad smūgius koja kavinės viduje jam būtų sudavęs M. K. ar kad jis, ar kitas asmuo jį būtų iš kavinės ištempęs. Tokių aplinkybių nepatvirtino ir kiti kavinėje buvę, įvykį stebėję asmenys. Taigi byloje nėra jokių faktinių duomenų, kurie patvirtintų nenuoseklius nuteistojo D. J. parodymus apie M. K. buvimo kavinėje ir konfliktavimo su M. K. aplinkybes. Nors D. J., pakeitęs parodymus aiškino, kad nukentėjusįjį M. K. sužalojo ne jis, o M. K., jis save apkalbėjo, norėdamas M. K., kaip draugui, padėti išvengti atsakomybės, nes pastarasis jam pažadėjo, jog bus nustatyta būtinoji gintis, todėl byla bus nutraukta, tačiau tokie nuteistojo paaiškinimai kelia pagrįstas abejones. Visų pirma, nukentėjusiojo M. K. žmona liudytoja apklausta N. K. nuosekliai tvirtino, kad iš karto, kai ji sušuko, kad užmušė jos vyrą, jai stovint prie ant žemės gulinčio M. K., prie jos priėjo nuteistasis D. J. ir pasakė: teta, atleiskit, aš to nenorėjau. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši nustatyta aplinkybė turi svarbią reikšmę, vertinant nuteistojo parodymų pakeitimo aplinkybes. Nors nuteistasis tvirtino, kad jis prisiėmė kaltę už M. K. jam to prašant, tačiau tuo metu, kai D. J. atsiprašinėjo N. K. už sukeltas pasekmes, nuteistasis pagal nustatytas įvykio aplinkybes M. K. dar nebuvo susitikęs. Taigi, nėra pagrindo spręsti, kad jis taip veikė M. K. prašymu, siekdamas palengvinti jo teisinę padėtį. Pakeitęs savo parodymus apie įvykio aplinkybes D. J. nurodė, kad jis atsiprašė ne dėl N. K. vyro sumušimo, o dėl dalyvavimo konflikte su jos sūnumi, tačiau tai taip pat prieštarauja byloje neabejotinai nustatytoms aplinkybėms, kad nuteistojo konfliktas kavinės viduje su K. K. jau buvo pasibaigęs, o tuo metu N. K. sielojosi prie be sąmonės gulinčio savo vyro, nerodančio gyvybės ženklų. Taigi, atsiprašinėti dėl muštynių su jos sūnumi, kuris, nuteistojo vertinimu (t. 2, l.72-73) pats buvo kaltas dėl įvykusių muštynių, D. J. neturėjo pagrindo.

10. Be to, D. J. iki įvykio buvo ne kartą teistas, nusikaltimas šioje byloje padarytas jam ankstesniu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo metu, kas rodo, jog jis, matydamas be sąmonės gulintį nukentėjusįjį, puikiai suprato, kad, prisipažindamas šio nusikaltimo padarymu, jis rizikuoja būti nuteistas realiu laisvės atėmimu. Todėl nuteistojo aiškinimas, kad jis, prisiimdamas kaltę už policijoje dirbusį ir todėl nemalonumų darbe galintį turėti M. K., tokiu būdu siekė padėti savo draugui, kuris būtų rizikavęs žymiai mažiau, pirmiau aptartų aplinkybių kontekste yra taip pat neįtikinantis.

11. Baudžiamosiose bylose yra nereti atvejai, kai kaltininkai keičia savo parodymus, tačiau tai nereiškia, kad tokio asmens parodymai iš viso negali būti vertinami, grindžiant kaltę dėl pareikštų kaltinimų. Kaltininkas visuomet yra suinteresuotas bylos baigtimi, todėl jo duotais parodymais ar jų dalimi apie įvykio aplinkybes teismas remiasi tiek, kiek juos patvirtina kiti bylos faktiniai duomenys. Iš bylos medžiagos matyti, jog D. J. savo parodymus keitė priklausomai nuo baudžiamosios bylos eigos, siekdamas palengvinti savo teisinę padėtį (pradžioje sakė, kad stūmė nukentėjusįjį, tačiau vėliau - kad pastarasis nukrito pats atsitrenkęs į jo ištiestas rankas), o galiausiai nurodė, kad jis save apkalbėjo, norėdamas padėti išvengti nemalonumų savo draugui M. K., kuris ir sužalojo M. K.. Tai, kad D. J. prašė nurodyti melagingas įvykio aplinkybes, duodant jam palankius parodymus, patvirtino ir liudytojai D. V., T. P., L. M., kurie aiškino, jog nuteistąjį pažinojo kaip abejotinos reputacijos asmenį, jo bijojo, todėl sutiko nurodyti jo prašomas įvykio aplinkybes. Taigi, kaip jau minėta, nuteistojo parodymai, kad jis, sakydamas, jog M. K. krito ir susižalojo po jo pastūmimo yra neteisingi, nes smūgį nukentėjusiajam sudavė M. K., dėl aptartų aplinkybių yra neįtikinantys.

12. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas nuteistojo D. J. parodymus, BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų nepažeidė. Pagrįstai nuteistojo parodymais rėmėsi tiek, kiek juos patvirtina kiti bylos faktiniai duomenys ir, nustatydamas nusikaltimo padarymo aplinkybes, juos gretino tarpusavyje bei kitų įrodymų kontekste.

13. Nors nukentėjusysis M. K. negalėjo nurodyti tikslių jo sužalojimo aplinkybių, aiškino, kad jam kažkas sudavė smūgį netrukus po to, kai jis su sūnumi įėjo į šašlykinę, tačiau tokį jo aiškinimą paneigia K. K. ir D. J. konfliktą stebėjusių liudytojų parodymai. Iš liudytojų L. M., D. V. ir T. P. viso proceso metu duotų parodymų analizės matyti, kad nors jų aiškinimas apie tai, kokiomis aplinkybėmis buvo suduotas smūgis nukentėjusiajam, nebuvo nuoseklus, tačiau minėti liudytojai detaliai ir tiksliai atpasakojo konflikto tarp K. K. ir D. J. aplinkybes. Bylą nagrinėjant apygardos teisme, liudytojas D. V. aiškino, kad įvykio dieną jis į šašlykinę atvyko kartu su D. J., jie sėdėjo prie staliuko, valgė. Nuteistasis šašlykinės viduje apsižodžiavo su nukentėjusiojo sūnumi K. K., jie susimušė: pargriuvo patalpos viduryje, smaugė vienas kitą, nukentėjusysis M. K. ar jo žmona iš rankinės sudavė nuteistajam. Šašlykinėje dirbęs barmenas visus, dalyvavusius muštynėse, išvarė į lauką (t. 11, b. l. 150-156). Liudytojas T. P. patvirtino, kad konfliktą šašlykinės viduje pradėjo nukentėjusiojo sūnus K. K.. Tuo metu, kai į šašlykinę užėjo nukentėjusysis M. K. su sūnumi, T. P. kartu su L. M. valgė. Liudytojas, pasižiūrėjęs į K. K. nusijuokė, į ką pastarasis atsakė: „neužsprink“. Po šių žodžių prie K. K. priėjo D. J., tarp jų kilo konfliktas, jie pradėjo muštis. Prie jų tuo metu pribėgo ir nukentėjusiojo žmona N. K.. Tada visi persikėlė į kiemą (t. 12, b. l. 55-58). Tai, kad būtent tokiomis aplinkybėmis tarp nuteistojo D. J. ir nukentėjusiojo M. K. sūnaus prasidėjo konfliktas, bylą nagrinėjant apygardos teisme patvirtino ir liudytojas L. M., kuris aiškino, kad, D. J. priėjus prie K. K., jie susikibo, susistumdė, krito ant žemės, vienas kitą dusino. N. K. pradėjo šaukti, jog smaugia jos sūnų, bandė nuteistąjį atitraukti nuo K. K.. Nukentėjusysis M. K. ruda maža rankine D. J. sudavė į galvą. Barmenui besimušančius D. J. ir K. K. pavyko išskirti. Jis sakė, kad, jei pastarieji nori muštis, turi išeiti į lauką. Iš kavinės vienas paskui kitą išėjo: N. K., nukentėjusysis M. K., K. K. ir D. J. (t. 12, b. l. 86-93). Tai, kad kavinės viduje kilus konfliktui tarp D. J. ir K. K. smūgis nukentėjusiajam M. K. nebuvo suduotas, o jų muštynes nutraukė kavinės barmenas, visus konflikte dalyvavusius asmenis išprašęs į lauką, patvirtino ir liudytojai O. I. (t. 11, b. l. 8-11) bei A. S. (t. 11, b. l. 169-173). Tai, kad M. K. nebuvo sužalotas kavinės viduje, patvirtina ir bylą nagrinėjant apygardos teisme, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 5 dalimi, pagarsinti liudytojo T. R. parodymai, kad jis išskyręs besimušančius D. J. ir K. K. išvijo į lauką ir nuėjo paspausti apsaugos pultelio, kuris buvo padėtas virtuvėje. Kai paspaudęs apsaugos pultelį nuėjo į lauką, pamatė ant žemės gulintį nukentėjusįjį M. K.. Prie jo buvo N. K.. Visi kiti asmenys buvo atokiau (t. 12, b. l. 111, t. 2, b. l. 168-171). Taigi, šie faktiniai duomenys vieni kitus papildo ir paneigia D. J. aiškinimą, kad tuomet, kai po konflikto visi buvo išprašyti į lauką, jis liko kavinėje nusiprausti, todėl negalėjo įtakoti M. K. kritimo.

14. Įvykio vietoje buvusių liudytojų parodymai patvirtina, kad konfliktui iš kavinės vidaus persikėlus į šalimais pastato esančią aikštelę, smūgį nukentėjusiajam M. K. kumščiu į galvą, nuo kurio pastarasis griuvo ir galva atsitrenkė į kietą buką neribotą paviršių ir taip jam buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, sudavė D. J.. Bylą nagrinėjant apygardos teisme liudytojas D. V. patvirtino, jog matė, kaip nukentėjusiajam, stovėjusiam šonu į kavinę, praeidamas trenkė D. J.. Nuo smūgio M. K. nukrito ant žemės. Tuo metu D. V. buvo lauke, šalia kavinės. Netoliese taip pat buvo A. S., ir O. I.. Liudytojas D. V. paaiškino, jog nors ikiteisminio tyrimo metu aiškino, kad D. J. M. K. sužalojo tik norėdamas jį nuo savęs atstumti, kai pastarasis jį puolė, tačiau vėliau, kai sužinojo, jog nuteistasis D. J. dėl nusikaltimo padarymo siekia apkaltinti su nusikaltimo padarymu nesusijusį M. K., nusprendė nurodyti teisingas įvykio aplinkybes (t. 11, b. l. 150-156). Tai, kad liudytojas D. V. nuteistajam D. J. pakeitus savo gynybinę poziciją, apsisprendė nurodyti tikrovę atitinkančias įvykio aplinkybes, patvirtina Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos specialiųjų užduočių skyriaus 2018 m. gegužės 30 d. priedas prie elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolas Nr. 64-IL-11266, iš kurio matyti, kad D. V. po 2017 m. gruodžio 28 d. vykusios apklausos nusiuntė trumpąją SMS žinutę draugei, jog pakeitė parodymus ir pasakė, kad matė, kaip X (D. J.) trenkė tam seniui. Į ką liudytojo D. V. draugė sureagavo neigiamai, nurodydama, kad dėl pakeistų parodymų D. V. pareigūnai „tusys“. D. V. atrašė, kad „netusys“, jam įgriso, jog D. J. kaltina M. K., kuris nieko nepadarė (t. 6, b. l. 101). Iš D. V. telefono numerio (duomenys neskelbtini) 2018 m. sausio 3 d. 14:33:58 išsiųsta trumpoji SMS žinutė, kurioje nurodyta, kad nukentėjusiojo M. K. sūnus meluoja, nuteistąjį gina, nors trenkė būtent D. J. (t. 6, b. l. 106). Iš Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos specialiųjų užduočių skyriaus 2018 m. gegužės 30 d. priedo prie elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolo Nr. 64-IL-11272, matyti jog D. V. telefoninio pokalbio, vykusio 2018 m. sausio 4 d., su G. M. metu patvirtino, kad jis ir kiti įvykio vietoje buvę liudytojai nurodo teisingas įvykio aplinkybes, meluoja nukentėjusiojo sūnus, kuris aiškina, kad tuo metu, kai jo tėvui buvo suduotas smūgis, jis kartu su D. J. buvo kavinės viduje (t. 6, b. l. 107-108). Liudytojas D. V. M. K. sužalojimo aplinkybes, kad D. J. nukentėjusiajam trenkė iš šono dešinės rankos kumščiu į nukentėjusiojo galvos sritį, patvirtino ir 2019 m. kovo 27 d. parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 6, b. l. 166-172). Bylą nagrinėjant apygardos teisme, liudytojas T. P. patvirtino, jog jis nematė D. J. M. K. suduodamo smūgio momento, tačiau matė D. J. pakeltomis rankomis prie nukentėjusiojo, daugiau šalia nukentėjusiojo jokių asmenų nebuvo (t. 12, b. l. 55-58). Liudytojas L. M. nurodė, kad konfliktui persikėlus į lauką, jis, dar būdamas kavinės viduje, matė D. J. pakeltomis rankomis. Išeidamas iš kavinės pradaręs duris liudytojas pamatė M. K. jau gulintį ant žemės. Šalia M. K., be nueinančio D. J., kitų asmenų nebuvo (t. 12, b. l. 86-93). Taigi, nors liudytojai T. P. ir L. M. aiškino, kad jie nematė paties M. K. suduodamo smūgio momento, tačiau tvirtino, kad nuo akimirkos, kai pamatė iškeltas D. J. rankas, prie nukentėjusiojo nebuvo priėjęs joks kitas asmuo. Iš tiesų, kaip jau minėta liudytojų L. M., T. P., D. V. parodymai apie įvykio aplinkybes nebuvo nuoseklūs. Nors iš pradžių jie davė parodymus, atitinkančius su nuteistuoju D. J. suderintą versiją, kad pastarasis nuo M. K. tik gynėsi jį nuo savęs atsistumdamas, vėliau, sužinoję, kad nuteistasis nurodė, jog nukentėjusiojo M. K. sveikatą sužalojo M. K., nusprendė nurodyti tikrovę atitinkančias aplinkybes, kad D. J. ne stūmė M. K., o jam sudavė smūgį, nuo kurio pastarasis nukrito ir galva atsitrenkė į asfaltą. Tai, kad nukentėjusiajam smūgį į galvą sudavė D. J., šalia nukentėjusiojo daugiau nebuvo jokių kitų asmenų, patvirtina ir įvykį mačiusių liudytojų A. S. ir O. I. parodymai. Liudytojas O. I. aiškino, kad konflikto dalyviams išėjus į lauką, netrukus į lauką parūkyti išėjo ir jis bei jo draugas A. I.. Lauke buvo sumaištis. O. I. matė, kad nukentėjusysis stovėjo nugara į kavinės duris prie bordiūro, netoliese vaikščiojo D. J., kuris prie M. K. priėjo iš šono ir galimai kairės rankos kumščiu, tarsi samčiu, pastarajam sudavė į veido sritį. Po smūgio nukentėjusysis aukštielninkas krito, jo galva buvo atsisukusi į kavinės pusę (t. 11, b. l. 8-11). Liudytojas O. I. tokias aplinkybes nurodė ir 2018 m. balandžio 18 d. parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu (t. 7, b. l. 121-123). Liudytojas A. S. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad matė, kaip nukentėjusysis stovėjo nugara į kavinės pusę, o D. J. priėjęs prie jo pastarajam smūgiavo kaire ranka į veidą. Liudytojas nuo nukentėjusiojo buvo tokiu atstumu, jog matė, kaip M. K. iš ausų pradėjo bėgti kraujas. Prie D. J. ir nukentėjusiojo tuo metu daugiau kitų asmenų nebuvo (t. 11, b. l. 169-173). Liudytojas A. S. tokias aplinkybes nurodė ir 2018 m. gegužės 4 d. parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu (t. 7, b. l. 101-103, 104). Iš liudytojų parodymų analizės matyti, kad D. J. nukentėjusiajam smūgiavo staiga, tamsiu paros metu, todėl įvykį stebėję asmenys negalėjo tiksliai prisiminti, kuria ranka nuteistasis nukentėjusiajam smūgiavo, kokia jo padėtis buvo M. K. atžvilgiu, tačiau nei vienas iš įvykio vietoje buvusių liudytojų nenurodė, kad nukentėjusiajam M. K. patiriant poveikį ar jau nugriuvus, prie jo buvo ne D. J., o koks nors kitas asmuo. Nors nuteistasis D. J. nurodo, kad liudytojų A. S. ir O. I. parodymai nėra patikimi, nes pastarieji yra suinteresuoti duoti M. K. palankius parodymus, tačiau minėti liudytojai patvirtino, kad apkalbėti D. J. neturėjo jokio pagrindo ir jų parodymų niekas neįtakojo. Nors iš bylos medžiagos matyti, kad M. K. yra tolimas liudytojo A. S. giminaitis, tačiau pastarasis tvirtino, kad jis su M. K. nebendrauja, M. K. jo neprašė duoti pastarajam palankius parodymus, jis iki pirmos apklausos apie įvykį su niekuo nekalbėjo (t. 11, b. l. 169-173). Nėra jokių tokį liudytojų A. S. ir O. I. aiškinimą paneigiančių objektyvių duomenų, todėl apygardos teismas nesivadovauti minėtų liudytojų parodymais neturėjo pagrindo, nes jų nurodytas aplinkybes patvirtina ir kiti, pirmiau aptarti bylos duomenys.

15. Tai, kad jis nukentėjusiajam M. K. 2014 m. rugpjūčio 22 d. smūgio nesudavė, su juo nekonfliktavo, viso proceso metu aiškino ir liudytojas M. K.. Vis tik, iš jo parodymų analizės matyti, kad apklausų metu M. K. parodymus keitė, nutylėjo nusikaltimo išaiškinimui svarbias aplinkybes, stengdamasis sumenkinti savo vaidmenį dalyvaujant 2014 m. rugpjūčio 22 d. įvykiuose prie kavinės, esančios adresu (duomenys neskelbtini). Pats M. K. aiškino, kad jis įvykio metu buvo neblaivus, žinojo, jog yra Imuniteto skyriaus pareigūnų akiratyje, todėl stengėsi, kad padarytą nusikaltimą tiriantys pareigūnai apie tai, jog jis buvo įvykio vietoje, nesužinotų. Nors liudytojas M. K. aiškino, kad jam su drauge atvykus į įvykio vietą nukentėjusysis M. K. jau buvo sužalotas, tačiau tokį jo aiškinimą paneigia liudytojos H. G. parodymai, kad, nors ji su M. K. prie kavinės atvyko į muštynių pabaigą, tačiau matė, kaip prie kavinės durų vyko susistumdymas. M. K. išlipo iš automobilio, prisidegė cigaretę ir pradėjo eiti susibūrusių asmenų link. M. K. pabandė nuo konflikto vietos patraukti nukentėjusiojo sūnų K. K., jie lengvai susistumdė. Tuo momentu prie nukentėjusiojo M. K. gana arti stovėjo D. J., visi kiti asmenys buvo kiek toliau. Netrukus po to liudytoja H. G. išgirdo nukentėjusiojo žmonos riksmą. Tuo momentu M. K. buvo prie nukentėjusiojo sūnaus K. K.. H. G. pakvietė M. K., jog jis eitų į automobilį, ir jie išvažiavo. Liudytoja H. G. paaiškino, jog ankstesnių apklausų metu nurodė, kad matė, kaip D. J. suduoda smūgį nukentėjusiajam dėl jai apklausų metu tyrėjų daromo spaudimo. Iš tiesų, ji paties smūgio sudavimo nukentėjusiajam momento nematė, tačiau tuo metu tikrai prie nukentėjusiojo buvo D. J. (t. 11, b. l. 66-72). Tai, kad smūgį nukentėjusiajam sudavė būtent D. J., liudytoja H. G. nurodė ir telefoninio pokalbio su A. G. metu (t. 6, b. l. 34-37). Bylą nagrinėjant apygardos teisme H. G. paaiškino, kad jos parodymai su ankstesnių apklausų metu duotais parodymais nesutampa, nes tuo metu ji palaikė artimus santykius su M. K., jis buvo kaip šeimos narys, todėl davė, jos manymu, pastarajam palankesnius parodymus (t. 11, b. l. 66-72). Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija H. G. parodymais vadovaujasi tiek, kiek juos patvirtina kiti objektyvūs bylos faktiniai duomenys, iš kurių matyti, kad nukentėjusiojo M. K. kritimo metu prie jo kitų asmenų, išskyrus D. J., daugiau nebuvo. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme liudytojas L. M. patvirtino, kad jis, išėjęs į lauką, matė, kaip netoliese kavinės esančioje žalioje salelėje M. K. mušėsi su K. K., maždaug 30 m atstumu nuo gulinčio nukentėjusiojo (t. 12, b. l. 87). Tai, kad lauke prie kavinės M. K. konfliktavo su nukentėjusiojo sūnumi K. K., nurodė ir liudytojas D. V. (t. 11, b. l. 151). Kad įvykio vietoje konfliktavo su nukentėjusiojo sūnumi K. K., bylą nagrinėjant apygardos teisme patvirtino ir liudytojas M. K., tačiau aiškino, kad tarp jų įvyko tik žodinis konfliktas (t. 12, b. l. 107). Taigi, nors M. K. aiškino, kad jis su H. G. iš įvykio vietos išvažiavo labai greitai, tačiau aptarti objektyvūs bylos faktiniai duomenys patvirtina, kad jis, atvykęs prie kavinės, įsitraukė į konfliktą su K. K.. Nors tiek paties M. K., tiek kitų liudytojų aiškinimas apie tai, koks buvo jo su K. K. konflikto pobūdis, skyrėsi, tačiau nei vienas iš įvykio vietoje buvusių liudytojų nenurodė, kad tuo momentu, kai nukentėjusysis nuo smūgio griuvo, prie jo ar netoli nuo jo nutolusį, matė M. K..

16. Nors nukentėjusiojo sūnus K. K. nepatvirtino aplinkybės, kad kavinės viduje pasibaigus grumtynėms su D. J., jis, išėjęs į lauką, konfliktavo su M. K., aiškino, kad jis kavinės viduje mušėsi su nuteistuoju iki to momento, kol jų muštynes nutraukė motina N. K. šaukdama, kad užmuštas jo tėvas, tačiau pripažino, jog jis turi problemų su atmintimi ir įvykių įsiminimu. Liudytojas K. K. patvirtino, jog buvo ir toks atvejis, kai D. J. jo prašė apklausos metu nurodyti, kad jis įvykio aplinkybių neprisimena (t. 11, b. l. 16-19). Be to, iš liudytojo K. K. 2018 m. balandžio 27 d. akistatos su O. I. protokolo matyti, kad jis aiškino, jog nors ir mano, kad tuo metu, kai išgirdo mamos šauksmą, kad tėvą užmušė, jis kavinės viduje dar stumdėsi su D. J., tačiau šia aplinkybe nėra įsitikinęs, nes įvykio metu buvo neblaivus, todėl galimai jo pasąmonėje užsifiksavo momentas, neatitinkantis realybės (t. 7, b. l. 138-139). Įvertinus šias aplinkybes bei tai, kad įvykio metu K. K. buvo neblaivus, teisėjų kolegija liudytojo aiškinimą, kad tuo momentu, kai buvo sužalotas jo tėvas, D. J. dar buvo kavinės viduje, vertina kritiškai, nes jį paneigia pirmiau aptartų objektyvių faktinių duomenų visetas, kad iš kavinės buvo išvaryti visi konflikte tarp K. K. ir D. J. dalyvavę asmenys.

17. Nors iš bylos medžiagos matyti, kad kartu su konflikte dalyvavusiais asmenims iš kavinės į lauką išėjo ir nukentėjusiojo žmona N. K., tačiau ji viso proceso metu aiškino, kad nematė, kas sužalojo jos sutuoktinį M. K.. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nukentėjusiojo sutuoktinė N. K. parodė, kad ji įvykio dieną 2014 m. rugpjūčio 22 d. apie 23 val. buvo kavinės viduje. Į ją įėjo, nes per langą pamatė, kaip jos sūnus K. K. stumdosi su D. J.. Tuo metu jos vyras stovėjo šalia jų. Paskui N. K. sugrįžo į automobilį, nes ten buvo palikti dokumentai. Kai ji vėl nuėjo į kavinę, tuo metu jos sūnus K. K. kalbėjosi su D. J. draugais. Tuo metu kavinėje ji D. J. nepastebėjo. Kai ji iš kavinės išėjo antrą kartą, pamatė ant asfalto be gyvybės ženklų gulintį savo vyrą. N. K. matė už mašinos nubėgančius asmenis. Vienas iš jų vilkėjo baltą megztuką. Jai būnant prie gulinčio vyro, prie jų priėjo nuteistasis ir pasakė: „teta, aš nenorėjau“. Kad tai yra D. J., liudytoja N. K. sužinojo vėliau, kai į jos namus atvyko nuteistasis, kuris sakė, kad tai jis sumušė M. K. - nustūmė jį nuo laiptų, prašė atleidimo, kad atsiimtų pareiškimą, nes jam buvo paskirta lygtinė laisvės atėmimo bausmė (t. 14, b. l. 10-11). Taigi, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme N. K. patvirtino, kad nuteistasis prie jos priėjo iš karto po to, kai buvo sužalotas M. K., ir pripažino, kad pastarasis nukentėjo būtent dėl jo veiksmų. Tokias aplinkybes N. K. nurodė apklausiama ir praėjus neilgam laikui po įvykio 2014 m. lapkričio 19 d., kur aiškino, kad po šašlykinėje įvykusių sūnaus K. K. ir D. J. muštynių, ji, pamačiusi, kad salėje nėra jos vyro, iš karto išėjo į lauką, kur pamatė netoli durų gulintį M. K., o maždaug už kelių metrų nuo gulinčio M. link toliau stovinčių automobilių nueidinėjo du vaikinai. Vienas iš jų buvo apsirengęs baltu megztiniu, kurio apačia buvo raudona, o kitas vaikinas buvo apsirengęs tamsiais rūbais. Prie gulinčio nukentėjusiojo buvo numesti kažkokie tamsūs marškinėliai. N. K. pagalvojo, kad marškinėliai priklauso jos vyrui ar sūnui, todėl juos įdėjo į automobilį. Po kažkiek laiko prie jos priėjo vaikinas ir paprašė atiduoti marškinėlius. Liudytoja patvirtino, kad laukiant policijos ir greitosios, prie sūnaus K. K. priėjo D. J. ir atsiprašė, kad taip įvyko. Pats pasakė savo vardą ir pavardę, kartu laukė atvykstant policijos. Po įvykio D. J. buvo nuvykęs pas nukentėjusįjį į klinikas, taip pat keletą kartų ir pas juos į namus, siūlė atlyginti padarytą žalą. Taigi, D. J. elgesys iš karto po įvykio patvirtina, kad jis neneigė sužalojęs M. K., atsiprašė nukentėjusiojo šeimos, kartu su jais įvykio vietoje laukė atvykstančių pareigūnų. Bylą nagrinėjant pirmąjį kartą Kauno apygardos teisme N. K. aiškino, kad D. J. atvažiavęs pas ją į namus atsiprašė, siūlė pinigų ir prašė, kad jie pakeistų pareiškimą, nurodant, kad M. K. pats nupuolė nuo laiptų. Liudytoja pažymėjo, kad klausė D. J., ar jis mušė M. K., į ką pastarasis atsakė, kad mušė, apie stūmimą arba kažką panašaus, jokios kalbos nebuvo (t. 2, b. l. 123). Bylą nagrinėjant Lietuvos apeliaciniame teisme 2016 m. lapkričio 2 d. vykusio teismo posėdžio metu liudytoja N. K. aiškino, kad sūnui K. K. dar būnant kavinės viduje, ji pastebėjo, kad salėje nėra jos vyro, todėl išėjo į lauką. Netoli automobilio rado be gyvybės ženklų gulintį savo vyrą. N. K. nematė, kas jį sužalojo, viskas įvyko greitai. Ji parbėgo į kavinę ir pasakė sūnui, kad tėvas guli užmuštas (t. 3, b. l. 123-125). Bylą nagrinėjant apygardos teisme N. K. aiškino, jog nematė, kuriuo momentu iš kavinės dingo jos vyras ir D. J.. Nežino, kur buvo jos sūnus, kai pamatė sužalotą savo vyrą, nes jai tuo momentu ši aplinkybė nerūpėjo, aplinkui buvo daug žmonių. Kai ji išėjo į lauką, pamatė ant asfalto gulintį M. K., jo galva buvo į kavinės pusę - į laiptus. Liudytoja N. K. patvirtino, kad matė netoliese du nueinančius vaikinus, vieną apsirengusį baltai raudonu megztiniu, o kitą tamsiai, tačiau negalėjo nurodyti, ko norėjo šie asmenys, galimai jie buvo atėję pažiūrėti, kas įvyko (t. 11, b. l. 11-16). Taigi, iš liudytojos N. K. parodymų matyti, kad ji, pamačiusi ant asfalto dangos be gyvybės ženklų gulintį savo vyrą, buvo šoke, labai išsigando, manė, jog jis yra negyvas, šaukė, bandydama pakviesti pagalbą, buvo streso būsenoje, todėl tokių aplinkybių, kur tuo metu ir su kuo buvo jos sūnus K. K., neįsiminė.

18. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde akcentuoja, kad N. K. nurodė, kad matė, kaip nuo jos gulinčio vyro nueina du vyrai, iš kurių vieno, D. J. teigimu, apibūdinimas atitinka M. K., tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad 2014 m. rugpjūčio 22 d. jis vilkėjo N. K. nurodytą apibūdinimą atitinkančius rūbus. Be to, liudytoja N. K. patvirtino, jog nematė, kad minėti asmenys būtų buvę prie jos vyro ar jam smūgiavę, nežino, kokiu tikslu jie buvo atvykę į įvykio vietą. Aptarti objektyvūs bylos faktiniai duomenys patvirtina, kad įvykio metu prie kavinės buvo daug asmenų, kilo sąmyšis, tačiau be nuteistojo D. J., tuo momentu, kai M. K. krito ant asfalto, joks kitas asmuo nebuvo priėjęs.

19. Nuteistojo D. J. teigimu, tai, kad nukentėjusįjį M. K. sužalojo ne jis, o M. K., patvirtintų prie kavinės buvusių vaizdo kamerų įrašas, kuris, nuteistojo teigimu, buvo ištrintas M. K. iniciatyva. Šį nuteistojo skundo argumentą paneigia kiti bylos faktiniai duomenys.

20. Iš 2014 m. rugpjūčio 23 d. apžiūros protokolo matyti, kad įvykio vieta buvo apžiūrėta sekančią dieną po įvykio. Apžiūros protokole pažymėta, kad šašlykinės vidaus patalpa yra filmuojama apsaugos kameromis (t. 1, b. l. 7-12). Nuteistasis apeliaciniame skunde kelia klausimą, kokiu pagrindu įvykio vietos apžiūrą atliko pareigūnas R. L.. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme liudytojas R. L. paaiškino, kad jis įvykio metu dirbo Alytaus apskrities VPK Kriminalistinių tyrimų skyriuje specialistu. 2014 m. rugpjūčio 23 d. jis buvo atsakingas už įvykio vietų apžiūrų atlikimą, dirbo kartu su Alytaus apskrities VPK Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėja E. T., kuri buvo operatyvinės grupės vyresnioji. Kadangi įvykio vieta buvo nurodyta šašlykinės vidaus patalpos, tai jos buvo nufotografuotos ir aprašytos. Tyrėjai iškilo klausimų dėl vaizdo fiksavimo kamerų, todėl jos buvo paminėtos protokole. Kadangi įvykio vieta buvo viduje, liudytojas protokole nepažymėjo, kad vaizdo fiksavimo kamera buvo ir prie įėjimo į šašlykinę durų. Liudytojas R. L. paaiškino, kad paprastai vaizdo įrašus paima tyrėjas, o jie buvo tik budintys – rinko medžiagą. Be to, kiek rodo praktika, tai tuo pačiu metu gauti vaizdo įrašą yra sudėtinga, nes reikia savininko leidimo arba įmonės specialistų, kurie sugeba vaizdo įrašą perkelti į skaitmeninę laikmeną (t. 11, b. l. 159-160).

21. Iš tiesų, sutiktina su nuteistojo apeliacinio skundo argumentu, jog policijos pareigūnai pagal pranešimą atvykę į įvykio vietą, turėjo imtis visų galimų procesinių veiksmų, suteikiančių galimybes išimti ir apžiūrėti prie kavinės buvusios vaizdo kameros įrašus, kad būtų užfiksuoti visi duomenys, galintys turėti reikšmės padaryto nusikaltimo išaiškinimui, tačiau to nepadarė. Iš bylos medžiagos matyti, kad Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus Nusikaltimų rajone tyrimo poskyrio vyresnysis tyrėjas su šašlykinės „Ant ribos“ savininku V. V. dėl vaizdo įrašų susisiekė tik praėjus trims dienoms po įvykio. Šašlykinės savininkas V. V. paaiškino, kad vaizdo įrašo, kuriame galėjo būti užfiksuotas 2014 m. rugpjūčio 22 d. įvykis, jau nėra, nes vaizdo įrašas saugomas parą laiko (t. 1, b. l. 13). Taigi tokie pavėluoti ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai be jokios abejonės apsunkino baudžiamosios bylos procesą ir galimybes atskleisti nusikaltimo padarymo aplinkybes ir jį padariusį asmenį per įmanomai trumpiausią laiką. BPK 2 straipsnio nuostatų nesilaikymas užvilkino ir bylos nagrinėjimą teisme, nes nuteistajam sudarė sąlygas kelti vis naujas įvykio versijas, kurios turėjo būti tikrinamos.

22. Liudytojas M. K. viso proceso metu aiškino, jog jis į kavinės darbuotojus dėl vaizdo įrašų peržiūrėjimo ar jų sunaikinimo nesikreipė. Nėra jokių tokį liudytojo M. K. aiškinimą paneigiančių objektyvių duomenų. Liudytojas T. R. patvirtino, kad jis 2014 m. rugpjūčio 22 d. dirbo naktinėje pamainoje - nuo 23.20 val. 12 valandų. Tuo metu niekas nebuvo atvažiavęs ir nesikreipė dėl filmuotos medžiagos (t. 2, b. l. 170). 2020 m. lapkričio 26 d. teisiamojo posėdžio metu liudytojas R. P., buvęs M. K. kolega, patvirtino, kad tokios situacijos, jog jis su M. K. būtų vykęs į kavinę ar pas jos savininką arba darbuotojus ir prašytų pateikti vaizdo įrašą ar jį ištrinti, tikrai nebuvo (t. 12, b. l. 5). Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, jog nuteistojo D. J. aiškinimas kas, jo teigimu, buvo užfiksuota neišimtame vaizdo įraše, nebuvo nuoseklus. Nors pirmą kartą bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme D. J. aiškino, kad M. K. jam sakė, kad vaizdo įraše buvo užfiksuota, kaip pirmiausiai pralekia nuteistasis, o po to M. K., tada nukentėjusysis krenta ant žemės (t. 3, b. l. 78-81), tačiau vėliau jis aiškino, kad tuo momentu, kai M. K. buvo sužalotas, jis prausėsi veidą kavinės viduje. Kaip jau minėta, tokią D. J. versiją paneigia objektyvūs bylos faktiniai duomenys.

23. Nuteistasis apeliaciniame skunde kelia klausimą dėl ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų veiksmų teisėtumo. D. J. teigimu, nėra aišku, kokie pareigūnai ir kada susipažino su ikiteisminio tyrimo medžiaga, kokiu pagrindu jie tai darė, taip pat nėra aišku, ar jie visi visą tyrimo laiką turėjo teisę vykdyti tyrimą ir kontroliuoti ikiteisminio tyrimo medžiagą. Teisėjų kolegija, susipažinusi su dokumentais, kurių pagrindu buvo pavestas ir atliekamas ikiteisminis tyrimas, sprendžia, jog nėra pagrindo išvadai, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas esmingai pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimus. Nėra pagrindo manymui, kad pareigūnai, ikiteisminio tyrimo metu atlikę kokius nors procesinius veiksmus, veikdami neteisėtai, teikė nenustatytiems asmenims susipažinimui baudžiamosios bylos medžiagą to nefiksuodami procesiniuose dokumentuose.

24. Nuteistojo D. J. teigimu, tai, kad M. K. sužalojo ne jis, o M. K., patvirtina ta aplinkybė, kad M. K. parašė prašymą išeiti iš darbo iš karto po to, kai D. J. Imuniteto skyriaus pareigūnams nurodė, kad jis kaltę dėl BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyto nusikaltimo padarymo prisiėmė už tuo metu policijos pareigūnu dirbusį M. K.. Tačiau toks nuteistojo aiškinimas nebuvo nuoseklus, nes 2016 m. rugsėjo 29 d. posėdžio metu nuteistasis D. J. tvirtino, kad M. K. policijoje nebedirba, nes buvo atleistas už kyšius (t. 3, b. l. 81). Be to, iš Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Imuniteto skyriaus vyriausiojo tyrėjo Ž. Z. 2017 m. gruodžio 13 d. rašto Dėl informacijos pateikimo matyti, kad Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Imuniteto skyriuje tyrimas M. K. atžvilgiu nebuvo vykdomas. Rašte nurodyta, kad D. J. 2016 m. gegužės 9 d. atvyko į Imuniteto skyrių ir nurodė, kad maždaug prieš dvejus metus šašlykinėje, esančioje ant ribos tarp Alytaus ir Lazdijų rajonų M. K. susimušė su M. K. ir paprašė nuteistojo dėl pastarajam padarytų kūno sužalojimų prisiimti kaltę. M. K. pažadėjo per pusę apmokėti teismo ir advokato išlaidas, tačiau apgavo. VPK Imuniteto skyrius D. J. patarė šią informaciją pateikti tyrimą atliekančiam pareigūnui, prokurorui ar bylą nagrinėjančiam teismui. Atskirų veiksmų dėl to nebuvo imtasi (t. 5, b. l. 6). 2021 m. sausio 18 d. teisiamojo posėdžio metu liudytojas D. P. aiškino, kad, jam dirbant pareigūnu Imuniteto skyriuje, buvo gauta informacija, kad pareigūnas M. K. galimai bendrauja su asmenimis, kurie užsiima kontrabanda, o būtent D. J.. Šiai informacijai patikrinti buvo pakviestas D. J., kuris patvirtino, kad bendrauja su M. K. ir nurodė, kad yra prisiėmęs pastarojo padarytą nusikaltimą. Kadangi tuo metu dirbo ir M. K., pareigūnai į pokalbį pasikvietė ir jį. Liudytojas D. P. paklausinėjo jo apie minėtą nusikaltimą, bet M. K. D. J. žodžius paneigė. Jis galimai tą pačią ar kitą dieną parašė prašymą dėl atleidimo iš darbo. Po pokalbio su D. J. liudytojas kreipėsi į ikiteisminį tyrimą byloje atlikusį A. J., kuris patvirtino, kad techninių priemonių pagalba buvo nustatyta, kad įvykio vietoje buvo ir M. K., bandė su juo kalbėtis, tačiau pastarasis tylėjo, tik pasakė: „duokit man valandą ir atvešiu kitą įtariamąjį“. Paleidus M. K., po valandos atvyko D. J.. Tuo metu byla dėl sveikatos sutrikdymo jau buvo teisme, todėl liudytojas D. J. patarė per advokatus šią informaciją perduoti teismui (t. 12, b. l. 48-51). Iš esmės analogiškas aplinkybes 2021 m. sausio 18 d. teisiamojo posėdžio metu parodė ir liudytojas Ž. Z., kuris patvirtino, kad D. J. į Imuniteto skyrių buvo pakviestas prevenciniam pokalbiui dėl galimai daromų nusikalstamų veikų, susijusių su kontrabandos gabenimu, o ne dėl galimai M. K. padaryto kūno sužalojimo. Pokalbio metu D. J. pasakė, kad jis apsiėmė nusikalstamą veiką už M. K.. Šiuo klausimu liudytojo Ž. Z. kolegos po pokalbio su D. J., tą pačią ar kitą dieną bendravo su M. K.. Po kolegų pravesto pokalbio M. K. paliko tarnybą (t. 12, b. l. 51-55). Iš tiesų, iš bylos medžiagos matyti, kad M. K. prašymą išeiti iš darbo parašė būtent po D. J. apsilankymo pas Imuniteto skyriaus pareigūnus, tačiau nurodė, kad tokį sprendimą buvo priėmęs jau seniai ir jo apsisprendimo 2014 m. rugpjūčio 22 d. įvykis niekaip neįtakojo. Nėra tokį M. K. aiškinimą paneigiančių objektyvių duomenų. Kaip jau minėta, iš byloje esančių duomenų matyti, kad Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Imuniteto skyriuje tyrimas M. K. atžvilgiu nebuvo vykdomas. Esant šioms aplinkybėms, išreikalauti iš Alytaus AVPK Imuniteto tarnybos papildomus dokumentus, susijusius su 2014 m. gegužės 9 d., kaip tai nurodoma skunde, nebuvo galimybės.

25. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad apygardos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nevertino liudytojo A. J. parodymų, kad D. J. kaltu prisipažino po to, kai jis apie įvykį pakalbėjo su M. K.. Iš bylos medžiagos matyti, kad liudytojas A. J. patvirtino, kad jokių duomenų apie tai, kad M. K. galėjo padaryti nusikaltimą, nebuvo. Jis su M. K. pasikalbėjo tik todėl, jog gavo informacijos apie tai, kad pastarasis galėjo būti įvykio vietoje (t. 8, b. l. 75-78). Byloje esantys duomenys patvirtina, kad M. K. pradėjus ikiteisminį tyrimą nebuvo apklaustas, iš jo nebuvo paimtas paaiškinimas, todėl, priešingai, nei nurodo nuteistasis, vien tai, kad ikiteisminį tyrimą atliekantis pareigūnas jo pasiteiravo dėl galimo buvimo įvykio vietoje, nesudarė pagrindo manymui, jog jis gali būti apkaltintas M. K. padaręs sunkų sveikatos sutrikdymą, o tuo pačiu ir prašyti D. J. apsiimti kaltę. Esant aptartoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, jog nustatinėti kartu su A. J. ir M. K. minėtame pokalbyje dalyvavusį skyriaus vedėją ir jį apklausti liudytoju, nebuvo pagrindo.

26. Bylos nagrinėjimo metu, tiek nuteistasis, tiek M. K. patvirtino, kad jie buvo geri draugai, kartu leido laisvalaikį, lankydavosi vienas kito namuose. Vis tik, kaip matyti iš bylos medžiagos, D. J. nusikalto būdamas ne kartą teistas, kai jo atžvilgiu jau buvo taikytas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, kurio taikymo viena iš sąlygų yra visuotinai priimtinų elgesio taisyklių laikymasis. Ši aplinkybė nuteistajam neabejotinai buvo žinoma. Be to, įvykio vietoje buvo ne vienas liudytojas, matęs D. J. suduodamą smūgį nukentėjusiajam. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija nuteistojo aiškinimą, kad jis kaltę dėl labai sunkaus nusikaltimo, kurio nepadarė, pripažino tik norėdamas padėti draugui, rizikuodamas būti nuteistas realia laisvės atėmimo bausme, vertina kaip neįtikinantį. Akivaizdu, jog tam, kad D. J. apkalbėtų savo buvusį draugą, kaltindamas labai sunkaus nusikaltimo padarymu, reikalingas gana svarus motyvas. D. J. nurodė, kad jis apie tai, kad M. K. sužalojo M. K. pasakė dėl to, kad pastarasis jam neteikė tokios pagalbos, kokia jam buvo žadėta – nevežiojo į teismus, jo atžvilgiu buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, nors M. K. jam sakė, kad byla bus nutraukta dėl būtinosios ginties. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad M. K. dėl bendravimo su atitinkamos reputacijos asmenimis, galimai vertimosi neteisėta veikla, buvo Imuniteto pareigūnų akiratyje ir tai žinojo. Todėl neatmestina, kad būtent dėl to jis D. J. prašė, jog pastarasis nutylėtų aplinkybę, kad ir jis buvo prie kavinės tuo metu, kai buvo sužalotas M. K. ir konfliktavo su jo sūnum K. K.. Tai, kad M. K. bijojo problemų, galėjusių kilti dėl to, kad buvo įvykio vietoje, patvirtino ir liudytoja H. G.. Neatmestina, jog mainais į tai, kad D. J. tokios aplinkybės nenurodytų, būdamas geru nuteistojo draugu, pastarajam žadėjo proceso metu teikti pagalbą: vežė jį į apklausas, patarė, kokius parodymus duoti, kad jo veiksmai būtų pripažinti veikiant būtinosios ginties sąlygomis, tarpininkavo tarp nuteistojo ir savo giminaitės A. M., kuri su D. J. vyko tartis su nukentėjusiaisiais tam, kad jie atsiimtų pareiškimą. Akivaizdu, kad M. K., apsisprendus išeiti iš darbo policijos komisariate, nebeaktualus tapo ir pastarojo, kaip policijos pareigūno, reputacijos vertinimas, dėl ko sumažėjo ir jo suinteresuotumas teikti pagalbą D. J., kas ir tapo jų nesutarimų ir D. J. parodymų keitimo, kaltinant M. K. nusikaltimo padarymu, priežastimi.

27. Nuteistasis nurodo, kad tai, jog M. K. sužalojo M. K., patvirtina ta aplinkybė, kad būtent pastarojo giminaitė A. M., norėdama jam padėti ir siekdama, kad procesas būtų nutrauktas, su D. J. vyko pas K. šeimą. Liudytojas M. K. aiškino, kad jis A. M. padėti D. J. neprašė, ji tai padaryti sutiko savo iniciatyva. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmiausiai ji nuvyko pas nukentėjusįjį į ligoninę, nors nėra jokiais giminystės ryšiais susijusi su nuteistuoju, prisistatė D. J. pussesere, net kelis kartus su pastaruoju važiavo kalbėtis su K. šeimos nariais. Pati A. M. tvirtino, kad ji pažinojo nukentėjusiuosius, yra M. K. žento vaikystės draugė, todėl pamanė, kad pavyks šalis sutaikyti. Vėliau ji į šį reikalą daugiau nesikišo (t. 12, b. l. 6-9). Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog tokio masto pagalba asmeniui, su kuriuo A. M. nesiejo jokie ryšiai, nėra įprasta, tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų, paneigiančių liudytojos A. M. aiškinimą, kad ji D. J. stengėsi padėti niekieno neįtakojama, iš geros valios.

28. D. J. teigimu, po to, kai buvo sužalotas M. K., M. K., norėdamas išvengti atsakomybės ir pasinaudodamas savo padėtimi, klausė patarimų dėl parodymų davimo kitų pareigūnų, vyko į policijos nuovadą sužinoti, ar yra dėl minėto įvykio parašytas pareiškimas, su kolega R. K. prašė, kad kaltę apsiimtų būtent D. J.. Nėra jokių tokį nuteistojo apeliacinio skundo argumentą patvirtinančių objektyvių duomenų. Liudytojas R. K. tokį D. J. aiškinimą paneigė, nurodydamas, kad jis apie tai, kad buvo kažkokios muštynės, žinojo tik iš nuogirdų. M. K. jam apie minėtą įvykį nieko nepasakojo, o ir jis pats įvykiu nesidomėjo. Jis nieko apie būtinąją gintį nekonsultavo (t. 11, b. l. 91). Liudytojas policijos pareigūnas D. L. patvirtino, kad jam dirbant Alytaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate niekas nebuvo atėjęs klausti apie registruojamus įvykius. Jam M. K. ir D. J. nėra pažįstami (t. 11, b. l. 2-3). Liudytojas L. B. patvirtino, kad jis 2014 m. rugpjūčio 22-23 d. dirbo Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus postiniu. Jis M. K. pažįsta. Patvirtino, kad jis tikrai tuo metu nesilankė pas budėtojus ir nesiteiravo apie registruojamus įvykius (t. 10, b. l. 171). Liudytojas Alytaus apskrities VPK Operatyvaus valdymo skyriaus specialistas V. R. patvirtino, kad M. K. žino iš matymo. Liudytojo darbo metu M. K. nebuvo užėjęs į budinčią dalį klausti apie kokius nors įvykius (t. 11, b. l. 3-4). Tokias aplinkybes nurodė ir Alytaus apskrities VPK Varėnos PK Reagavimo skyriaus vyr. tyrėjas T. P. (t. 11, b. l. 180-181) bei Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus budėtojas D. B. (t. 10, b. l. 180). Liudytojas R. P. parodė, kad jam su M. K. yra tekę bendrauti tik administracinės teisės klausimais, jam girdint M. K. su D. J. nieko, kas būtų susiję su kokio nors asmens sužalojimu, nekalbėjo (t. 12, b. l. 4-6). Taigi, nei vienas iš byloje esančių liudytojų nepatvirtino, kad M. K. kada nors į juos kreipėsi dėl 2014 m. rugpjūčio 22 d. įvykio, kai buvo sunkiai sužalota M. K. sveikata.

29. Atkreiptinas dėmesys, kad versija, jog nukentėjusįjį M. K. sužalojo būtent M. K. buvo patikrinta ikiteisminio tyrimo Nr. 52-1-00964-14 metu. Ikiteisminis tyrimas M. K. atžvilgiu buvo nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo (BPK 212 straipsnio 2 punktas) (t. 4, b. l. 143-145). Iš bylos medžiagos matyti, kad sprendimas nutraukti ikiteisminį tyrimą M. K. atžvilgiu buvo priimtas apklausus M. K., D. J., nukentėjusįjį M. K., liudytojus N. K., T. R., A. S., D. V., O. I., L. M., T. P., H. G., atlikus M. K. ir D. J. akistatą. Abejoti atlikto ikiteisminio tyrimo išsamumu ir priimto sprendimo nutraukti ikiteisminį tyrimą pagrįstumu nėra pagrindo.

30. Aptartų įrodymų visuma, vertinant bylos duomenis sistemiškai, neginčytinai patvirtina, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytas aplinkybes, kad D. J. 2014 m. rugpjūčio 22 d. apie 23 val. 55 min. sunkiai sutrikdė kito žmogaus sveikatą viešoje vietoje - prie kavinės, esančios (duomenys neskelbtini), esančių asmenų akivaizdoje, demonstruodamas aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių visuomenės moralės bei elgesio normų niekinimą, dėl menkavertės dingsties - įsikišimo į jo ankstesnį konfliktą su K. K., savo elgesiu priešpastatydamas save aplinkiniams, dėl chuliganiškų paskatų tyčia sudavė M. K. į galvą kumščiu ne mažiau kaip vieną smūgį, nuo kurio M. K. griuvo ir galva atsitrenkė į kietą buką neribotą paviršių, kuo galėjo būti asfaltas, ir dėl to patyrė kaukolės pamato dešinės pusės vidurinės daubos lūžimą - sunkų sveikatos sutrikdymą.

31. Nors nuteistasis tvirtino, kad jis tik atstūmė nukentėjusįjį M. K., siekdamas sustabdyti jo puolimą, tačiau toks jo aiškinimas paneigtas pirmiau aptartais liudytojų parodymais, kad jie lauke prie kavinės nematė jokių nukentėjusiojo agresyvių veiksmų, ir nukentėjusiojo M. K. aiškinimu, kad smūgį, nuo kurio krito, jis patyrė staiga ir net nematė, kas jį sudavė.

32. Sunkus sveikatos sutrikdymas (BK 135 straipsnis) gali būti padaromas tiesiogine ir netiesiogine tyčia. Kaltininkas veikia sąmoningai ir suvokia, kad jo veika gali sunkiai sutrikdyti kitam žmogui sveikatą. Tiesioginės tyčios atveju jis tokių padarinių nori, o netiesioginės tyčios atveju, nors jų nenori, nesiekia, sąmoningai leidžia tokiems padariniams kilti. Tiesioginės neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas numato įvairių padarinių galimybę – nuo fizinio skausmo sukėlimo iki mirties, taigi atsako už faktiškai atsiradusius padarinius. Kaltės turinys atskleidžiamas išaiškinimu, kaip kaltininkas suvokė ir įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, taip pat įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-321/2009, Nr. 2K-324/2013, Nr. 2K-118-976/2015, Nr. 2K-195-693/2017). Taigi, apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika ir jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, Nr. 2K-7-27-746/2015, Nr. 2K-7-193-895/2016, Nr. 2K-253-693/2017, Nr. 2K-244-303/2018).

33. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad D. J. dėl chuliganiškų paskatų sunkiai sužalojo nukentėjusiojo M. K. sveikatą, veikdamas netiesiogine tyčia. Nuteistasis D. J. dėl menkavertės dingsties (prieš tai vykusio konflikto su nukentėjusiojo sūnumi K. K.) neblaiviam nukentėjusiajam suduodamas vieną smūgį kumščiu į gyvybiškai svarbų organą – galvą, pastarajam tokio smūgio nesitikint ir neturint jokios galimybės nuo jo apsiginti ar smūgio išvengti, suvokė pavojingą savo nusikalstamų veikų pobūdį, numatė, jog nuo smūgio nukentėjusysis, neišlaikęs pusiausvyros, gali pargriūti ir sunkiai susižeisti, nes įvykio vietoje buvo kieta danga. Jis tokių padarinių nenorėjo – tikslo sunkiai sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą neturėjo (iš karto po įvykio nukentėjusiojo žmonai prisipažino, prašė atleidimo), tačiau sąmoningai leido tokioms pasekmėms kilti. Taigi, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad D. J. nusikalstamuose veiksmuose yra visi objektyvieji ir subjektyvieji jam inkriminuoto nusikaltimo požymiai. Pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas D. J. veiksmus pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai.

34. Apygardos teismas nustatęs, kad D. J. smurto veiksmai, demonstruojant aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą (demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai), elementarių visuomenės moralės bei elgesio normų niekinimą, buvo atlikti viešoje vietoje, stebint daugeliui žmonių, D. J. nusikalstamus veiksmus kvalifikavo ir pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija).

35. Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) atsakomybė kyla tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija).

36. Atkreiptinas dėmesys, jog BK 284 straipsnio 1 dalies (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) norma yra materiali. Tam, kad asmuo būtų pripažintas kaltu pagal 284 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), turi būti nustatyti veikos padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Šie padariniai nustatomi atsižvelgiant į tai, ar viešoje vietoje buvo panaudotas fizinis smurtas, ar aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, ar buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis, ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-563/2009, Nr. 2K-513/2010, Nr. 2K-135/2011, Nr. 2K-491/2013, Nr. 2K-141-507/2015, Nr. 2K-310-942/2016, Nr. 2K-3-489/2018, Nr. 2K-367-511/2018, Nr. 2K-19-511/2020). Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-160-697/2019).

37. D. J. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) kaltu pripažintas už tai, kad jis viešoje vietoje, demonstruodamas aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių visuomenės moralės bei elgesio normų niekinimą, dėl menkavertės dingsties - įsikišimo į jo ankstesnį konfliktą su K. K., savo elgesiu priešpastatydamas save aplinkiniams, dėl chuliganiškų paskatų tyčia sudavė M. K. vieną smūgį kumščiu į galvą, nenustačius būtinojo BK 284 straipsnio 1 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) numatyto nusikalstamos veikos požymio – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo. Iš bylos medžiagos matyti, kad šis nusikalstamos veikos požymis nuteistajam nebuvo inkriminuotas nei kaltinamajame akte, su kuriuo baudžiamoji byla buvo perduota Kauno apygardos teismui (t. 10, b. l. 58-130), nei Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 27 d. nutartyje, kuria baudžiamoji byla Nr. 1-361-594/2019 perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. BPK 233 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismas, perduodamas bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, turi nurodyti ne tik nusikalstamą veiką numatantį baudžiamąjį įstatymą, tačiau aprašyti veiką, kurios padarymu asmuo yra kaltinamas. Šioje byloje baudžiamasis įstatymas, t. y. BK 284 straipsnio 1 dalis, kaltinamajame akte ir teismo nutartyje buvo nurodyta, tačiau chuliganizmo, kaip šio įstatymo dispozicijoje numatytos veikos, aplinkybės nebuvo aprašytos. Kaltinamasis aktas ir teismo nutartis perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje apsprendžia bylos nagrinėjimo ribas, užtikrinančias kaltinamojo teisę į gynybą.

38. Baudžiamoji byla apeliacine tvarka nagrinėjama pagal nuteistojo D. J. apeliacinį skundą. Todėl dėl šios nuosprendžio dalies nesant prokuroro ar nukentėjusiųjų skundo, apeliacinės instancijos teismas nustatyti papildomus nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), sudėties požymius, tokiu būdu sunkinant nuteistojo padėtį, neturi pagrindo (BPK 320 straipsnio 4 dalis).

39. Nors iš D. J. pareikšto kaltinimo matyti, kad kaltinime kvalifikuojant jo nusikalstamus veiksmus nurodyta, jog jie atitinka BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir BK 284 straipsnio 1 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), numatytų nusikalstamų veikų požymius, tačiau teisėjų kolegija sprendžia, jog D. J. inkriminuoti nusikalstami veiksmai: viešoje vietoje - prie kavinės esančių asmenų akivaizdoje, demonstruojant aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių visuomenės moralės bei elgesio normų niekinimą, dėl menkavertės dingsties - įsikišimo į ankstesnį konfliktą su K. K., savo elgesiu priešpastatant save aplinkiniams, suduodant ne mažiau kaip vieną smūgį kumščiu į galvos sritį M. K. ir taip sunkiai sutrikdant nukentėjusiojo sveikatą, atitinka tik vienos nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, objektyviuosius ir subjektyviuosius sudėties požymius, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų. Taigi, esant nustatytoms aplinkybėms, D. J. nusikalstamų veiksmų kvalifikavimas ir pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) šiuo atveju yra perteklinis, todėl nuosprendis šioje dalyje keistinas D. J. veiksmus iš BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto ir BK 284 straipsnio 1 dalies (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), perkvalifikuojant į BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

40. Perkvalifikavus D. J. veiksmus, naikintina skundžiamo nuosprendžio dalis dėl D. J. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir BK 284 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) paskirtų bausmių subendrinimo. D. J. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą paskirta 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmė, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, bendrintina su Lazdijų rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 12 d. nuosprendžiu paskirtos neatliktos bausmės dalimi.

Dėl paskirtos bausmės

41. Apeliaciniame skunde nuteistasis nenurodė jokių argumentų, susijusių su jam paskirtos galutinės bausmės rūšimi ir dydžiu. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apygardos teismas paskirdamas bausmę D. J., vadovavosi BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgė į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus, išsamiai įvertino nuteistojo asmenybę bei jį charakterizuojančius duomenis, atsižvelgė į tai, kad nėra jo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių.

42. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų.

43. Skirdamas bausmes už padarytas nusikalstamas veikas teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina paskyrimą kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai. Taigi teismas yra įpareigotas nusikaltusiam asmeniui skirti individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). BK 61 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą skiriant bausmę įvertinti ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad skirdamas bausmę nuteistajam D. J. pirmosios instancijos teismas aptartų baudžiamųjų įstatymų nuostatų nepažeidė.

44. Už BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyto nusikaltimo padarymą baudžiama laisvės atėmimu nuo 2 (dvejų) iki 12 (dvylikos) metų.

45. Pirmosios instancijos teismas, D. J. paskirdamas laisvės atėmimo bausmę, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos sunkumo laipsnį ir pobūdį: jis, veikdamas netiesiogine tyčia, padarė vieną tyčinį labai sunkų nusikaltimą, sunkiai sutrikdžiusį kito asmens sveikatą. D. J. nusikalto būdamas ne kartą teistas, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo metu (t. 9, b. l. 74-81). Nors praeityje jo atžvilgiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas ne kartą buvo atidėtas, tačiau tai D. J. teigiamos įtakos neturėjo. Be to, kaip pagrįstai atkreipė dėmesį apygardos teismas, D. J. ne kartą baustas administracine tvarka ir po inkriminuotų nusikaltimų padarymo (t. 9, b. l. 93-98). Iš bylos medžiagos matyti, kad D. J. tiek baudžiamojoje byloje apklaustiems pareigūnams, tiek įvykio vietoje buvusiems liudytojams buvo žinomas kaip agresyvus, į konfliktus linkęs ir su teisėsauga ne kartą susidūręs asmuo. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių D. J. nuolatinių teisėtų pajamų gavimą. Nors jis turi mažametę dukrą, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, ji auga kartu su motina. Taigi, nors D. J. yra pakankamai brandaus amžiaus, turi dukrą, kuria privalo rūpintis ir rodyti jai deramą pavyzdį, tačiau savo gyvenimo būdo nekeičia, jam nei praeityje skirtos bausmės, nei vykę baudžiamieji procesai pakankamos įtakos, motyvuojančios laikytis visuotinai priimtų elgesio taisyklių, neturėjo.

46. Kaip jau minėta, už sunkų sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų numatyta išimtinai tik griežta laisvės atėmimo bausmė nuo 2 (dvejų) iki 12 (dvylikos) metų. Iš bausmės skyrimo motyvų matyti, kad apygardos teismas, nuteistajam paskirdamas laisvės atėmimo bausmę ir nustatydamas jos dydį, atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, suteikdamas joms vienodą reikšmę. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino baudžiamojo proceso trukmę, kuriai neabejotinai įtakos turėjo ir paties nuteistojo pasirinkta gynybinė pozicija bei jo aktyvūs veiksmai, paveikiant liudytojus dėl jam palankių parodymų davimo. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad apygardos teismas pagrįstai už nusikaltimo, numatyto BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, padarymą paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kurios dydį nustatė gerokai mažesnį, nei baudžiamajame įstatyme numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis. D. J. paskirta 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmė yra teisinga ir proporcinga padaryto nusikaltimo pobūdžiui bei jo padarymo aplinkybėms.

47. Skirti D. J. švelnesnę bausmės rūšį, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, už nusikaltimo, numatyto BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, padarymą, nėra pagrindo. Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus nuteistojo asmenybę, tai, kad jam anksčiau teismų parodytas pasitikėjimas teigiamos įtakos neturėjo, jis po aptariamo nusikaltimo padarymo veikė priešingai teisei, D. J. skirti švelnesnę bausmę, taikant BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatas, pagrindo taip pat nėra. Nėra ir BK 62 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų. Padarius labai sunkų nusikaltimą baudžiamasis įstatymas taip pat nenumato galimybės svarstyti D. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo klausimą (BK 75 straipsnis). D. J. paskirta galutinė 3 (trejų) metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė yra teisinga ir nėra aiškiai per griežta, ją sušvelninti nėra pagrindo.

48. Pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą paskirta bausmė, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalių nuostatomis, bendrintina su Lazdijų rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 12 d. nuosprendžiu paskirtos neatliktos bausmės dalimi ir D. J. nustatytina galutinė subendrinta bausmė – 3 (treji) metai 6 mėnesiai laisvės atėmimo.

Dėl civilinių ieškinių

49. Nuteistasis skunde dėl nuosprendžio dalies, kurioje išspręsti civiliniai ieškiniai, nesutikimo motyvų neišdėstė. Teisėjų kolegijos vertinimu, civilinis ieškinys tiek dėl turtinės, tiek dėl neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam išspręstas motyvuotai, vertinant nusikaltimų padarymo aplinkybes, laikantis tiek baudžiamojo proceso, tiek civilinės teisės normų (BPK 115 straipsnis; Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnis) reikalavimų, neprieštarauja teisingumo, sąžiningumo, protingumo principams ir formuojamai teismų praktikai panašaus pobūdžio bylose. Taip pat pagrįstai tenkinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus civiliniai ieškiniai, nes jie pagrįsti objektyviais duomenimis, patvirtinančiais turėtas M. K. suteiktų gydymo paslaugų išlaidas – 468,27 Eur (t. 1, b. l. 56-57, 58) bei tai, kad nukentėjusiajam už nedarbingumo laikotarpį nuo 2014 m. rugpjūčio 23 iki 2014 m. spalio 9 d. buvo išmokėta 540,30 Eur dydžio ligos pašalpa (t. 2, b. l. 2-3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11).

50. Iš bylos medžiagos matyti, kad M. K. 2015 m. vasario 27 d. byloje pareiškė civilinį ieškinį, prašydamas iš nuteistojo jo naudai priteisti 157, 74 Eur turtinei žalai ir 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. M. K. ieškinyje nurodė, kad jis dėl patirto sužalojimo laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 23 d. iki 2014 m. spalio 9 d., t. y. 33 dienas buvo nedarbingas. Už minėtą laikotarpį jam viso buvo išmokėta 427 Eur ligos pašalpa, t. y. 4,78 Eur mažiau už kiekvieną dieną nei jo gaunamo darbo užmokesčio vidurkis (t. 2, b. l. 27-31, 32-33, 34). Taigi, M. K. negautų darbinių pajamų dalis nedarbingumo laikotarpiu sudaro 157,74 Eur. Apygardos teismas pagrįstai M. K. negautas pajamas pripažino dėl nuteistojo D. J. veiksmų patirta turtine žala ir jas nukentėjusiojo naudai iš pastarojo priteisė.

51. Nukentėjusysis civiliniame ieškinyje nurodė, kad jis dėl D. J. veiksmų patirtos traumos skundžiasi galvos skausmu, jam svaigsta galva, neprigirdi abejomis ausimis. Gydytojai konstatavo, kad yra išlikę ryškūs potrauminiai reiškiniai. Taip pat dėl klausos sutrikimų sumažėjo darbingumas, susiduria su nepatogumais buityje, sumažėjo bendravimo įgūdžiai, dėl ko jo gyvenimas pasidarė nepilnavertis.

52. Pažymėtina, kad neturtinės žalos dydį kiekvieną kartą nustato teismas, vadovaudamasis įstatyme nustatytais kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), atsižvelgdamas į konkrečioje byloje teismo reikšmingomis pripažintas aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei jau suformuotą teismų praktiką analogiškose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14/2012, Nr. 2K-38-942/2017).

53. Apygardos teismas, spręsdamas dėl iš D. J. nukentėjusiajam priteistinos žalos dydžio, įvertino M. K. patiriamus nepatogumus, sveikimo trukmę, išgyventą stresą, jaučiamų po trauminių reiškinių mastą. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nukentėjusysis patvirtino, kad praėjus beveik šešeriems metams po įvykio jis vis dar jaučia galvos skausmus, svaigimą, silpniau girdi. Taip pat jaučia baimę, kad vėl nepatirtų smurto, todėl vengia viešų vietų (t. 10, b. l. 157). Nagrinėjamu atveju nekyla jokių abejonių dėl nukentėjusiajam D. J. veiksmais iš chuliganiškų paskatų padarytos neturtinės žalos. Įvertinęs aptartas aplinkybes bei atsižvelgęs į nuteistojo turtinę padėtį apygardos teismas pagrįstai pareikštą civilinį ieškinį tenkino iš dalies ir iš D. J. nukentėjusiajam M. K. priteisė 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismo nustatyta suma, nukentėjusiajam padarytai žalai atlyginti, atitinka sąžiningumo, protingumo bei teisingumo kriterijus.

Dėl proceso išlaidų

54. Iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Koordinavimo ir parinkimo skyriaus pranešimo matyti, kad Koordinavimo ir parinkimo skyriaus vedėjas nuteistąjį D. J. ginti apeliacine tvarka parinko gynėją advokatę J. S. (t. 13, b. l. 187), kuri Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. sausio 31 d. nutartimi buvo paskirta nuteistojo D. J. gynėja (t. 13, b. l. 188). Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymoje nurodyta, kad valstybės naudai iš D. J. priteistina valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suma yra 75 Eur (t. 13, b. l. 197). Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2022 m. kovo 16 d. Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė patikslintą pažymą Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, išlaidų Nr. (12.32Mr) PT-2138, kurioje nurodyta, kad valstybės naudai iš D. J. priteistina valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suma yra 40 Eur (t. 14, b. l. 5). 2022 m. vasario 10 d. teismo posėdyje nuteistasis D. J. dalyvavo su gynėju advokatu R. B., su kuriuo sudarė teisinių paslaugų teikimo sutartį. Advokatas R. B. teismo posėdžiu metu pateikė dalyvavimą byloje ginant D. J. patvirtinantį advokato orderį (t. 13, b. l. 198). Įvertinus šias aplinkybes teisėjų kolegija nutarė advokatę J. S. atleisti nuo tolimesnio bylos nagrinėjimo (t. 13, b. l. 201).

55. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui arba advokato padėjėjui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui arba advokato padėjėjui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-174/2014, Nr. 2K-165-648/2015, Nr. 2K-304-942/2015, Nr. 2K-226-942/2016).

56. Baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris tenkinamas iš dalies. Iš bylos medžiagos matyti, kad D. J., pagal jo skundą bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, gynė advokatas sudarytos teisinių paslaugų sutarties pagrindu. Gynėjas advokato orderį, patvirtinantį jo dalyvavimą apeliacinės instancijos teisme, pateikė tik pirmojo posėdžio, vykusio 2022 m. vasario 10 d., metu. Dėl to, nesant duomenų apie tai, kad nuteistasis yra sudaręs sutartį su gynėju, buvo kreiptasi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl gynėjo parinkimo D. J.. Nuteistojo gynėja paskyrus advokatę J. S., ji susipažino su nuteistojo apeliacinio skundo argumentais, baudžiamosios bylos medžiaga (13 tomų), dalyvavo pirmajame teismo posėdyje, dėl ko valstybė patyrė 40 Eur dydžio išlaidas. Šios išlaidos yra protingos, realios ir pagrįstos rašytiniais duomenimis. Todėl yra pagrindas visiškai tenkinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą dėl patirtų išlaidų už suteiktą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

57. Be to, nukentėjusiojo M. K. atstovas L. P. 2022 m. kovo 28 d. pateikė prašymą iš nuteistojo nukentėjusiojo naudai priteisti bylinėjimo išlaidas – viso 500 Eur, kurias sudaro pasirengimas teismo posėdžiams ir nukentėjusiojo atstovavimas (t. 13, b. l. 208). Pateikė nukentėjusiojo M. K. turėtas atstovavimo išlaidas patvirtinančius dokumentus (t. 13, b. l. 209, 210, 211, 212). Iš 2022 m. birželio 13 d. papildomo prašymo matyti, kad viso iš D. J. nukentėjusiojo M. K. naudai priteistini 800 Eur bylinėjimosi išlaidų (t. 14, b. l. 29, 30, 31). 2022 m. spalio 24 d. papildomame prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nurodyta, kad iš D. J. M. K. priteistina 1 000 Eur turėtoms bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Su prašymu nukentėjusiojo atstovas pateikė sąskaitą už teisinę pagalbą Nr. LP-60/22 bei pinigų priėmimo kvitą. Pažymėtina, jog baudžiamojo proceso įstatymas suteikia teisę nukentėjusiajam, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, turėti atstovą, kad jo teisės ir teisėti interesai proceso metu būtų visapusiškai ginami ir užtikrinami. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Sprendžiant dėl proceso išlaidų už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme išieškojimo, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, Nr. 2K-118-489/2019, Nr. 2K-135-693/2019, Nr. 2K-7-628/2020).

58. Kaip jau minėta, baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo D. J. skundą, kuris tenkinamas iš dalies. Byla buvo nagrinėjama ne viename teismo posėdyje, taip pat buvo atliekamas įrodymų tyrimas. Nors nukentėjusiojo atstovas dalyvavo ir bylos nagrinėjime pirmosios instancijos teisme, kas leidžia pagrįstai manyti, kad nukentėjusiojo atstovavimas apeliacinės instancijos teisme nereikalavo ypatingo pasiruošimo, vis tik, įvertinus baudžiamosios bylos sudėtingumą bei advokato turėtas papildomas darbo sąnaudas, teisėjų kolegija sprendžia, jog iš nuteistojo nukentėjusiojo naudai prašoma priteisti 1 000 Eur suma yra teisinga bei atitinka sąžiningumo bei proporcingumo principus, todėl iš D. J. priteistina visa apimtimi.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2021 m. lapkričio 30 d. nuosprendį pakeisti: nuteistojo D. J. veiksmus, kvalifikuotus pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir BK 284 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) perkvalifikuoti į BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2021 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, D. J. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) ir BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą paskirtos bausmės subendrintos.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, D. J. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą paskirtą 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmę subendrinti su Lazdijų rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 12 d. nuosprendžiu paskirta neatliktos bausmės dalimi ir D. J. nustatyti galutinę subendrintą bausmę – 3 (trejus) metus 6 mėnesius laisvės atėmimo.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Iš nuteistojo D. J. išieškoti nukentėjusiajam M. K. 1 000 Eur (tūkstantį eurų) išlaidų, susijusių su advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo atstovas apeliacinės instancijos teisme, paslaugų apmokėjimu.

Iš nuteistojo D. J. valstybės naudai išieškoti 40 Eur už nuteistajam D. J. suteiktą Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.