Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų N. V., L. V. ir L. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 23 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ ieškinį atsakovams N. V., L. V. ir L. D. dėl skolos ir nuostolių priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

8. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

9. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. – pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2 – 3 dalys). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.

10. Taigi nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 23 d. sprendimo, kuriuo buvo tenkintas ieškinys dėl susidariusios skolos už buto nuomą, delspinigių už laiku nesumokėtą skolą ir nuostolių priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

11. Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklauso gyvenamosios patalpos, esančios adresu (duomenys neskelbtini). Šias patalpas Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2008 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. 1-474 perdavė ieškovei SĮ „Vilniaus miesto būstas“ valdyti patikėjimo teise. 2004 m. gruodžio 23 d. Vilniaus miesto savivaldybė su J. V. buvo sudariusi gyvenamosios patalpos, įskaičiuojant grąžintų savininkui nuomotų patalpų vertę į nuompinigius, nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu nuomotojas suteikė nuomininkui ir jo šeimos nariams neterminuotam naudojimui 131,21 kv. m bendrojo ploto gyvenamąją patalpą su rūsiu, esančią adresu (duomenys neskelbtini). Sutarties 2 punkte nustatyta, kad nuomininkui išduotoje valstybės garantijoje nurodyta gyvenamųjų patalpų vertė, kuri bus įskaičiuojama į patalpų nuomos mokestį, yra 18 535,68 Eur (64 000 Lt). Sutarties 6 punkte nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų nuomos mokestis nuomininkui skaičiuojamas remiantis galiojančia Vilniaus miesto savivaldybės tarybos patvirtinta nuomos mokesčio nustatymo tvarka. Nuomotojas nuomos mokestį padengia iš lėšų, skirtų valstybės garantijoms nuomininkams vykdyti. Nuomotojui į nuomos mokestį įskaičiavus visą nuomininko nuomotų patalpų vertę, kuri nurodyta šios sutarties 2 punkte, nuomininkas įsipareigoja savivaldybės apskaičiuotą ir nustatytą nuomos mokestį mokėti savo lėšomis kas mėnesį, bet ne vėliau kaip iki kito mėnesio 20 dienos.

12. Iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje (toliau – ir LITEKO) esančių duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2020 m. gruodžio 1 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-1964-392/2020 panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 17 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą, kuriuo nusprendė nutraukti gyvenamosios patalpos, įskaičiuojant grąžintų savininkui nuomotų patalpų vertę į nuompinigius, 2004 m. gruodžio 23 d. nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) bei iškeldinti atsakovus N. V., L. V., L. D. ir A. G. su jiems priklausančiu turtu iš gyvenamųjų patalpų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos.

13. Taip pat iš LITEKO esančių duomenų nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-8972-845/2022 patenkino ieškovės SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ieškinį ir priteisė solidariai iš atsakovų N. V., L. V. ir L. D. už laikotarpį nuo 2017 m. gegužės 1 d. iki 2020 m. balandžio 30 d. susidariusią 10 614,36 Eur dydžio skolą už gyvenamosios patalpos nuomą, adresu (duomenys neskelbtini), 353,24 Eur delspinigius ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (10 967,60 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. kovo 1 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

14. Nagrinėjamoje civilinėje byloje pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2023 m. vasario 23 d. sprendimu patenkino ieškovės SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ieškinį ir priteisė solidariai iš atsakovų N. V., L. V. ir L. D. už laikotarpį nuo 2021 m. gruodžio 1 d. iki 2022 m. kovo 30 d. susidariusią 1567,36 Eur dydžio skolą už gyvenamosios patalpos nuomą, adresu (duomenys neskelbtini), 22,95 Eur delspinigius, 381,59 Eur nuostolius ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (1971,90 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. spalio 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl apeliantų argumentų

15. Apeliantai (atsakovai) N. V., L. V. ir L. D. pareikštu apeliaciniu skundu nesutinka su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 23 d. sprendimu ir prašo panaikinti minėtą sprendimą ir ieškinį atmesti visa apimtimi. Apeliantai pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą grindžia iš esmės tuo, jog ginčo šalis, priešingai nei sprendė teismas, nesiejo jokie sutartiniai patalpų nuomos teisiniai santykiai ir apeliantams nekilo pareiga mokėti nuomos mokesčio, kadangi po Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 1 d. priimto sprendimo, kuomet buvo nutraukta 2004 m. gruodžio 23 d. nuomos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), su apeliantais nebuvo sudaryta nauja sutartis. Apeliacinės instancijos teismas su tokia apeliantų pozicija neturi pagrindo sutikti.

16. CK 6.477 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad pagal nuomos sutartį viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja duoti nuomininkui daiktą laikinai valdyti ir naudotis juo už užmokestį, o kita šalis (nuomininkas) įsipareigoja mokėti nuomos mokestį. CK nėra išvardyta, kokie daiktai gali būti nuomojami, tačiau iš visų nuomos instituto normų aišku, kad tai gali būti bet koks daiktas, kuris jo naudojimo procese iš esmės nepraranda savo natūralių savybių ir savo vertės (CK 4.5 straipsnio 2 dalis), tai žemės sklypai, gamtos objektai, įmonės, statiniai, įrenginiai, transporto priemonės ir kt. Sudaręs nuomos sutartį su nuomotoju, nuomininkas turi pagrindines pareigas: naudotis išsinuomotu daiktu pagal sutartį ir daikto paskirtį (CK 6.489 straipsnio 1 dalis); laiku mokėti nuomos mokestį (CK 6.487 straipsnio 1 dalis); laikyti išsinuomotą daiktą tvarkingą ir atlyginti daikto išlaikymo išlaidas, savo sąskaita daryti einamąjį remontą, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitaip (CK 6.493 straipsnio 1 dalis); pasibaigus nuomos sutarčiai, grąžinti nuomotojui daiktą (CK 6.499 straipsnio 1 dalis).

17. CK 6.499 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad nuomos sutarčiai pasibaigus, nuomininkas privalo grąžinti nuomotojui daiktą tokios būklės, kokios gavo, atsižvelgiant į normalų nusidėvėjimą, arba sutartyje sulygtos būklės. Taigi, bendroji taisyklė yra ta, kad nuomininko pareiga grąžinti nuomojamą daiktą laikoma įvykdyta, kai atitinkamas daiktas faktiškai perduodamas nuomotojui. Jeigu, pasibaigus nuomos sutarčiai, nuomininkas negrąžina daikto nuomotojui, jam kyla CK nustatyti teisiniai padariniai – nuomotojas turi teisę reikalauti, kad nuomininkas sumokėtų nuomos mokestį, susidariusį per laiką, kai buvo pavėluota grąžinti daiktą, bei atlyginti nuostolius (CK 6.499 straipsnio 2 dalis). Toks teisinis reglamentavimas suteikia teisę nuomotojui reikalauti iš nuomininko nuomos mokesčio už visą faktinį naudojimosi išnuomotu daiktu laikotarpį iki daikto grąžinimo.

18. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 6.499 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas ne nuomos mokesčio skolos priteisimo, o nuomotojo patirtų nuostolių už laiką, kurį buvo pavėluota grąžinti daiktą, kompensavimo mechanizmas – nuomininkas privalo kompensuoti dėl daikto naudojimo be teisėto pagrindo nuomotojo patirtus praradimus (negautas pajamas), sumokėdamas jo naudai pasibaigusioje nuomos sutartyje šalių sulygtą nuomos mokestį, preziumuojamą kaip realius nuomotojo dėl neteisėtų nuomininko veiksmų patirtus praradimus, taip pat atlygindamas kitus, nuomotojo įrodytus, nuostolius, kurių neapima nuomos mokestis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-301/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2010). Toks išaiškinimas svarbus keletu aspektų. Pirma, sprendžiant dėl nuomotojo reikalavimo atlyginti patirtus nuostolius, nuomininkui pavėlavus grąžinti daiktą, pagrįstumo, būtina nustatyti daikto grąžinimo nuomotojui momentą. Antra, remiantis nurodytu išaiškinimu, darytina išvada, kad nuomos sutarties nutraukimo faktas savaime nelemia nuomos šalių teisių ir pareigų pagal nuomos sutartį pasibaigimo, tik tada, kai nuomininkas tinkamai įvykdo vieną iš daikto (pastato, statinio, įrenginio) nuomotojui grąžinimo sąlygų (perduoda faktiškai daiktą arba šalys pasirašo perdavimo - priėmimo aktą), laikoma, kad nuomos sutarties šalių prievolės pagal sutartį pasibaigė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2011).

19. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad atsakovams laiku neįvykdžius pareigos grąžinti nuomojamą daiktą, o būtent gyvenamąją patalpą, adresu (duomenys neskelbtini), ieškovė įgijo teisę į nuostolių atlyginimą, t. y. gauti nuomos mokestį už visą atsakovų faktinį naudojimosi išnuomotu daiktu laikotarpį iki to momento, kada ieškovei buvo realiai grąžintos išnuomotos patalpos. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantai (atsakovai) nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme neginčijo aplinkybės, kad gyvenamoji patalpa, adresu (duomenys neskelbtini), kurią ieškovė valdo patikėjimo teise, ieškovei faktiškai buvo grąžinta 2022 m. kovo 30 d., įvykdžius priverstinį atsakovų N. V., L. V., L. D. ir A. G. iškeldinimą iš minėtų patalpų pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 26 d. išduotą vykdomąjį raštą Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. atsakovai pripažino faktą, jog laikotarpiu nuo 2020 m. gruodžio 1 d. iki 2022 m. kovo 30 d. toliau naudojosi ginčo patalpomis, o ieškovei buvo apribotos teisės ir galimybės naudotis ir valdyti jai perduotu turtu savo nuožiūra ir pagal jo paskirtį (CPK 182 straipsnio 5 punktas, 187 straipsnis). Minėtas aplinkybes patvirtina antstolės Irenos Beliačic 2022 m. kovo 30 d. surašytas iškeldinimo protokolas vykdomojoje byloje Nr. 0011/22/00129. Priešingų duomenų byloje nebuvo pateikta (CPK 178 straipsnis). Taigi, atsakovai, nepaisant to, kad Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 1 d. sprendimas, pagal kurį atsakovai buvo iškeldinti, įsiteisėjo tą pačią dieną ir tapo privalomai vykdytinas būtent nuo 2020 m. gruodžio 1 d., iš nuomojamos gyvenamosios patalpos išsikeldino tik daugiau nei po pusantrų metų, t. y. 2022 m. kovo 30 d., ir visą šį laikotarpį neatlygintinai naudojosi ginčo patalpomis, nors atsakovai neturėjo jokio teisinio pagrindo – su atsakovais nebuvo sudaryta nuomos sutartis ir (ar) priimtas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas dėl socialinio būsto suteikimo atsakovams. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, Vilniaus apygardos teismui 2020 m. gruodžio 1 d. sprendimu nutraukus 2004 m. gruodžio 23 d. nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), atsakovai negalėjo nežinoti, jog tokiu atveju turi pareigą grąžinti patalpas nuomotojui (tokia nuomininko pareiga įtvirtinta tiek nuomos sutartyje, tiek CK 6.499 straipsnio 1 dalyje), be to, kad tolesnis naudojimasis patalpomis be teisinio pagrindo yra neteisėtas ir sukelia CK 6.499 straipsnio 2 – 3 dalyse nurodytas pasekmes – tiek turto negrąžinimo, tiek ir jo pavėluoto grąžinimo atveju nuomininkas turi sumokėti nuomos mokestį ir atlyginti kitus nuomotojo nuostolius, todėl apeliantų (atsakovų) argumentai, kad jie neturi pareigos mokėti nuomos mokestį, esant nutrauktai nuomos sutarčiai, pripažintini kaip teisiškai nepagrįsti ir prieštarauja CK 6.499 straipsnyje įtvirtintam teisiniam reguliavimui. Be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios bylos kontekste buvo pagrįstai taikomas CK 6.499 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas kompensavimo mechanizmas, kadangi ieškovė dėl atsakovų neteisėtų veiksmų negrąžinant išnuomotas patalpas negalėjo ir neturėjo galimybių išnuomoti patalpas kitiems asmenims, o atsakovai, be teisėto pagrindo neatlygintinai naudodamiesi ginčo patalpomis, gavo naudos, nes jiems nereikėjo nuomotis ar kitokiu pagrindu naudotis kitomis patalpomis.

20. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo sutikti su apeliantų (atsakovų) teiginiais, jog ieškovės paskaičiuota ir pirmosios instancijos teismo priteista skola už gyvenamųjų patalpų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), nuomą, yra nepagrįsta, šalys nebuvo sulygusios dėl tokio nuomos mokesčio, o teismas nevertino jo teisėtumo ir pagrįstumo.

21. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų, o būtent mokesčių paskaičiavimo lentelės matyti, kad ieškovė už 2021 m. gruodžio mėn. atsakovams paskaičiavo 338,63 Eur dydžio nuomos mokestį, už 2022 m. sausio mėn. 414,03 Eur, už 2022 m. vasario mėn. 414,03 Eur ir už 2022 m. kovo mėn. 400,67 Eur, iš viso 1567,36 Eur nuomos mokesčio. Vadovaujantis CK 6.583 straipsnio 2 dalimi, gyvenamosios patalpos nuomos mokestį nuomininkas turi sumokėti kas mėnesį, ne vėliau kaip iki kito, po išgyventojo, mėnesio dvidešimtos kalendorinės dienos, jeigu šalių susitarimu nenustatytas kitas terminas. Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos mokestis apskaičiuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad 2004 m. gruodžio 23 d. nuomos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), 6 punkte buvo įtvirtinta, kad gyvenamųjų patalpų nuomos mokestis nuomininkui skaičiuojamas remiantis galiojančia Vilniaus miesto savivaldybės tarybos patvirtinta nuomos mokesčio nustatymo tvarka. Taigi, išdėstytų aplinkybių pagrindu darytina pagrįsta išvada, kad nuomos mokesčio dydis nustatomas (apskaičiuojamas) ne šalių rašytiniu susitarimu, tačiau vadovaujantis įtvirtintu teisiniu reguliavimu bei priimtais norminiais teisės aktais, t. y. nuomos mokesčio dydis ir apskaičiavimo mechanizmas nepriklauso nuo nuomininko ir nuomotojo valios. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nors atsakovai ginčijo nuomos mokesčio dydį, tačiau nepateikė jokių argumentų, kodėl jis neatitinka ieškovės nurodytuose teisės aktuose išdėstytos apskaičiavimo metodikos ir pažymi, kad apeliantai apeliaciniame skunde, ginčydami teismo priteistą skolą už gyvenamųjų patalpų nuomą, taip pat apsiribojo deklaratyvaus pobūdžio teiginiais bei abstrakčiais argumentais, kurių apeliantai plačiau nedetalizavo ir nepagrindė. Paminėtina, jog remiantis bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. – ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat), todėl būtent apeliantai turėjo įrodyti, jog ieškovės taikytas nuomos mokestis yra nepagrįstas ir neteisėtas. Taip pat apeliacinės instancijos teismas laiko nepagrįstais apeliantų argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, nesant šalių rašytinio susitarimo, neturėjo pagrindo priteisti ieškovės apskaičiuotus delspinigius. CK 6.71 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Šiuo atveju nustatyta, kad ieškovė 22,95 Eur delspinigius apskaičiavo remiantis 1995 m. sausio 26 d. Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims“ Nr. I-775, kuriuo 2 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad fiziniai asmenys, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka laiku nesumokėję gyvenamųjų patalpų nuomos bei jų eksploatavimo išlaidų, ryšių bei komunalinių paslaugų mokesčių, už kiekvieną pradelstą dieną moka 0,02 procento delspinigius. Taigi, minėtos aplinkybės patvirtina, kad netesybų dydis ir ieškovės teisė į delspinigių skaičiavimą yra įtvirtinta įstatyminiu lygmeniu, todėl ginčo šalims papildomai susitarti dėl netesybų ar perkelti įstatymo nuostatas į rašytinę sutartį nebuvo pagrindo. Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš atsakovų ieškovės apskaičiuotus 22,95 Eur dydžio delspinigius.

22. Apeliantai (atsakovai) apeliaciniame skunde, be kita ko, teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai patenkino ieškovės reikalavimą priteisti nuostolių atlyginimą dėl baldų pašalinimo iš buto ir utilizavimo, kadangi tokios išlaidos priskirtinos vykdymo procesui, o ir byloje nebuvo pateikta rašytinių įrodymų, patvirtinančių tokių išlaidų susidarymą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, skundžiamo teismo sprendimo turinį, konstatuoja, kad priešingai apeliantų argumentams, pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo įrodymų vertinimo taisyklių, padarytas išvadas grindė byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, padarė išvadas dėl ieškovės reikalavimų bei atsakovų atsikirtimų, išdėstė teisinius priimamo sprendimo argumentus, su kuriais apeliacinės instancijos teismas sutinka.

23. Vadovaujantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Pagal CK 6.251 straipsnio 1 dalį, padaryti nuostoliai turi būti visiškai atlyginami, o žalą, padarytą asmeniui ar turtui privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo (CK 6.263 straipsnio 2 dalis). Kaip jau buvo minėta, ieškovė pareikštu ieškiniu prašė priteisti solidariai iš atsakovų 381,59 Eur nuostolių už darbininko paslaugas ir utilizavimą, o tokį savo reikalavimą grindė 2022 m. gegužės 3 d. PVM sąskaita faktūra Serija MC22 Nr. 075 bei 2022 m. gegužės 19 d. AB „Swedbank“ mokėjimo nurodymu. Nagrinėjamu atveju padarytus nuostolius bei jų dydį patvirtina byloje pateikti duomenys, kurie buvo išsamiai išanalizuoti ir įvertinti teismo, priėmusio skundžiamą sprendimą. Pažymėtina, kad apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kurios atliktos įrodymų vertinimo pagrindu, nepagrindžia apeliaciniame skunde padarytų teisės normų pažeidimų, reglamentuojančių įrodinėjimą, įrodymų tyrimą ir vertinimą, ar nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl faktinių bylos aplinkybių, siekiant, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Paminėtina, kad antstolė Irena Beliačic vykdė nepiniginio pobūdžio išieškojimą, t. y. atsakovų iškeldinimą pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 26 d. išduotą vykdomąjį raštą Nr. (duomenys neskelbtini). Įrašų, kad antstolė Irena Beliačic taip pat turėjo išieškoti ir patirtus nuostolius už patalpų sutvarkymą ir baldų utilizavimą, nei vykdomajame rašte, nei vykdomojoje byloje nėra. CPK 609 straipsnio 1 dalis numato, kad vykdymo išlaidas sudaro – 1) vykdomosios bylos administravimo išlaidos; 2) išlaidos tretiesiems asmenims už konkrečioje vykdomojoje byloje šių asmenų suteiktas paslaugas; 3) atlygis antstoliui už įstatymų nustatytų vykdomųjų dokumentų vykdymą, faktinių aplinkybių konstatavimą teismo pavedimu, dokumentų perdavimą ir įteikimą teismo pavedimu. Kaip nustatyta, patalpų sutvarkymo ir baldų utilizavimo paslaugas užsakė ir apmokėjo būtent ieškovė, todėl nėra faktinio ar teisinio pagrindo minėtas išlaidas priskirti prie vykdymo išlaidų. Be to, priešingai nei nurodo apeliantai, iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), iškeldinus atsakovus, buvo palikti baldai. Minėtas aplinkybes patvirtina antstolės Irenos Beliačic 2022 m. kovo 30 d. iškeldinimo protokole atliktas įrašas, kad atsakovai neturi pretenzijų dėl paliktų baldų bei teismo posėdžio metu duoti ginčo šalių paaiškinimai, kuriais buvo patvirtinta, kad bute liko baldai/daiktai. Be to, nors apeliantai teigia, kad būtent ieškovės atstovai paprašė palikti baldus/daiktus, todėl dėl pačios ieškovės kaltės susidarė minėti nuostoliai, tačiau rašytinių įrodymų, pagrindžiančių nurodytas aplinkybes nebuvo pateikta (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, jog atsakovams palikus baldus/daiktus ir nesutvarkius gyvenamųjų patalpų, tokius veiksmus privalėjo atlikti ieškovė, dėl ko vėliau patyrė išlaidas (nuostolius), konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš atsakovų ieškovės naudai 381,59 Eur patirtų nuostolių.

Dėl bylos procesinės baigties

24. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliacinio skundo argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti. Vertinant, ar apeliacinio skundo argumentai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis). Kadangi kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

25. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentus, nustatytus faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nuosekliai išnagrinėjo ginčo teisinį santykį, nustatė reikšmingas bylai aplinkybes, tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Įvertinęs aplinkybių visumą apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

26. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis). CPK 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.

27. Kadangi apeliantų (atsakovų) apeliacinis skundas iš esmės atmetamas, apeliacinės instancijos teisme jų patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

28. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų apie ieškovės apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jų atlyginimo klausimas nesprendžiamas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

29. Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, iš apeliantų (atsakovų) nepriteistinos, kadangi neviršija minimalaus 5,00 Eur dydžio (CPK 96 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos teisingumo ir finansų ministrų 2020 m. sausio 13 d. įsakymas Nr. 1R-19/K-2 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“).

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliantų (atsakovų) N. V., L. V. ir L. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.