Vilniaus apygardos teismo nuosprendis, 1A-441-891/2022

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2022-10-17
Bylos Nr.: 1A-441-891/2022
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-26420-2021-2
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Jurgita Kolyčienė, Nida Vigelienė, Arūnas Budrys
Nuteistasis: D. M.
Nukentėjusysis: O. S.
Advokatai: Vaitiekus Novikevičius

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-441-891/2022Teisminio proceso Nr. 1-01-1-26420-2021-2Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.1; 2.4.6.4.2; 2.4.6.4.4 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. spalio 17 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Jurgitos Kolyčienės, Nidos Vigelienės,

sekretoriaujant Monikai Linkutei,dalyvaujant prokurorei Raimondai Mockevičienei,nuteistajam D. M., jo gynėjui advokatui Vaitiekui Novikevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. M. ir jo gynėjo advokato V. Novikevičiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2022 m. balandžio 26 d. nuosprendžio, kuriuo D. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 9 mėnesiams, įpareigojant dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose (BK 48 straipsnio 4 dalies 1 punktas), įpareigojimą įvykdant per 12 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Tenkinti civiliniai ieškiniai ir iš D. M. nukentėjusiajai O. S. priteista 1 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo, o Vilniaus teritorinei ligonių kasai – 19,06 eurų žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. D. M. nuteistas už tai, kad nežymiai sutrikdė sveikatą O. S., o būtent už tai, kad jis 2021 m. liepos 28 d., apie 11 val., (duomenys neskelbtini), parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ prekybos salėje, konflikto metu sudavė parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai O. S. ne mažiau kaip tris smūgius į kairę galvos pusę, padarydamas O. S. kairės pusės ausies kaušelio ir momens srities sumušimus, pasireiškusius patinimu ir skausmingumu, taip padarė nukentėjusiajai O. S. nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis D. M. ir jo gynėjas advokatas V. Novikevičius prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2022 m. balandžio 26 d. nuosprendį ir nuteistojo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį arba baudžiamąją bylą nutraukti; atmesti nukentėjusiosios O. S. ir Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinius ieškinius dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

2.1. Anot apeliantų, pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas, nepagrįstas ir turi būti panaikintas bei priimtas naujas nuosprendis (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 329 straipsnio 1 punktas), kadangi teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis), tai yra kvalifikavo nuteistojo (apelianto) veiką ne pagal tuos BK bendrosios ir specialiosios dalies straipsnius ir jų dalis, pagal kuriuos turėjo kvalifikuoti, nes byloje egzistuoja aplinkybės, dėl kurių procesas negalimas – nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas); baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė (būtinoji gintis) (BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktas); padaryta veika mažareikšmė (BK 37 straipsnis).

2.2. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas, nuteisdamas D. M., rėmėsi išimtinai tariamai nukentėjusiosios parodymais bei netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus. Pasak apeliantų, priešingai nei nurodo teismas, peržiūrėjus byloje pateiktus vaizdo įrašus – vaizdo įrašą „20210728_112117.mp4“ ir vaizdo įrašą „20210728_112602.mp4“, matyti, kaip parduotuvės prekybos sale eina nukentėjusioji, kuri stumia parduotuvės vežimėlį su maišu, kuriame yra tara. Jos medicininė veido kaukė yra ant barzdos, kaukė burnos ir nosies nedengia (vaizdo įrašas „20210728_112602.mp4“). Būtent šias aplinkybes ir nurodęs tiek nuteistasis, tiek ir liudytoja R. D., tai yra, kad nukentėjusioji, kai jie ją pamatė, pirmą kartą parduotuvės salėje, medicininės veido kaukės nedėvėjo (10.27.53 s), kaukė buvo ant barzdos arba ant kaklo, bet burnos ir nosies nedengė, kaip kad reikalaujama teisės aktuose. Matyti, kaip nukentėjusioji įeina į prekybos salės tarnybinę patalpą, iš kur netrukus grįžta į prekybos salę stumdama tuščią vežimėlį. Kaip viso ikiteisminio tyrimo metu teigė nuteistasis, nukentėjusioji veido kaukės nedėvėjo, dėl ko ir įvyko konfliktas. Vaizdo įraše „20210728_112117.mp4“ (vaizdo įrašo laikas 10.27.52 s – 10.28.04 s) aiškiai matyti, kaip susitikę salėje nuteistasis ir nukentėjusioji kalbasi, po ko pastaroji nueina tolyn į parduotuvės salę, o nuteistasis ir liudytoja R. D. ne nueina paskui nukentėjusiąją, bet tęsia apsipirkinėjimą parduotuvės salėje. Skunde pastebima, kad įraše matyti, jog ir po nuteistojo pastabos nukentėjusioji veido kaukės nepasitaiso. Kaip matyti vaizdo įraše „20210728_112117.mp4“, maždaug po 40 s, įrašo laikas 10.28.52 s, vaikštinėja nuteistasis ir liudytoja R. D., o vėliau be vežimėlio pasirodo nukentėjusioji, įrašo laikas 10.29.12 s, kurios tik burną, o ne nosį dengia kaukė. Geriau įsižiūrėjus į įrašą matyti, kad kaukė dėvima netaisyklingai, ji dengia tik dalį burnos ir barzdą. Anot apeliantų, būtent dėl to nuteistasis davė pastabą nukentėjusiajai jau antrą kartą. Vaizdo įraše matyti, kaip praeidama pro nuteistąjį ir liudytoją R. D. nukentėjusioji kalbasi su nuteistuoju, kuris, rankose laikydamas mobiliojo ryšio telefoną, pradeda eiti paskui nukentėjusiąją. Atkreipiamas dėmesys, kad net ir peržiūrėjus įrašą panaudojant vaizdo įrašo sulėtinimo funkciją, matyti, kad nukentėjusioji, praeidama pro nuteistąjį, įrašo laikas 10.29.15 s – 10.29.16 s, pirmoji kaire ranka suduoda per nuteistojo rankas, daugiau kairę jo ranką, kurioje buvo telefonas, bandydama jį išmušti, po ko nuteistasis staigiu dešinės rankos mostu ją atstumia nuo savęs, kairėje rankoje toliau laikydamas telefoną. Pasak apeliantų, jokio puolimo ar stvėrimo už nukentėjusiosios rankos, ar juo labiau jos prisitraukimo prie savęs, bei sudavimo per jos žandikaulį nematyti. Priešingai, matyti, kaip nukentėjusioji abiem rankomis laiko nuteistojo dešinę ranką (įrašo laikas 10.29.17 s), kaip savo kaire ranka laikosi įsikibusi už nuteistojo marškinėlių dešinės rankovės (įrašo laikas 10.29.18 s – 10.29.19 s), o nuteistasis toliau laiko telefoną. Šių grumtynių (stumdymosi) metu, kurios truko 3–4 sekundes, matyti, kaip liudytoja R. D. stovi tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios, o po grumtynių, o ne nuteistojo suduotų smūgių, pastarasis stovi priešais nukentėjusiąją, kuri kažką pasako ir lėtai moja dešine ranka. Tada matyti, kaip tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios veidu į nukentėjusiąją atsistoja liudytoja R. D. ir jai kažką pasako (įrašo laikas 10.29.24 s – 10.29.25 s), ir matyti kaip po 2 sekundžių nukentėjusioji savo dešine ranka suduoda smūgį R. D. į kairę galvos pusę (įrašo laikas 10.29.25 s – 10.29.26 s), po ko nuo R. D. galvos ant žemės nukrenta akiniai nuo saulės, liudytoja dešine ranka paliečia vietą, kur gavo smūgį, iš karto pritupia, po to pakelia ant žemės nukritusius akinius ir atsistoja. Vaizdo įraše matyti, kad tuo momentu nuteistasis, kaire ranka pagavęs nukentėjusiosios dešinę ranką, niekur jos netraukia, o dešinės rankos delnu nustumia ją nuo R. D. ir savęs. Taip pat matyti, kaip nukentėjusioji mosikuodamasi atsitraukinėja atbulomis, o nuteistasis ir R. D. lėtai eina link atsitraukinėjančios nukentėjusiosios ir su ja kalbasi.

2.3. Pastebima, kad skundžiamame nuosprendyje teismas nurodo, jog „Iš medicininių dokumentų apžiūros protokolo matyti, kad nukentėjusiajai O. S. nustatytas kairės pusės ausies kaušelio ir momens srities sumušimas, pasireiškęs patinimu ir skausmingumu. Sužalojimas įvertintas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (b. l. 61)“, tačiau 2021 m. rugsėjo 10 d. apžiūros protokole nurodyta, kad išnagrinėjęs nukentėjusiosios pateiktus medicininius dokumentus bei susipažinęs su įvykio aplinkybėmis, specialistas padarė išvadą, jog sužalojimas O. S. galėjo būti padarytas aplinkybėse nurodomu metu, vienu trauminiu poveikiu, kietu buku daiktu, sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Taigi, pasak apeliantų, iš bylos medžiagos taip ir neaišku, kiek gi smūgių buvo suduota – 1, 2 ar 3. Į šį klausimą taip ir liko neatsakyta, nors teikdama pareiškimą policijai nukentėjusioji nurodžiusi, kad „<...> norėjau patraukti jo ranką su telefonu, kad nefilmuotų manęs. Dar neprisilietus prie jo rankos vyras pradėjo smūgiuoti man į galvą. Ir taip kelis kartus.“ Apeliantų vertinimu, tikėtina, kad reikėtų vadovautis apžiūros protokolu, kuriame nurodyta, kad sužalojimas buvo padarytas vienu trauminiu poveikiu, tai yra nuteistajam ginantis ir ginant liudytoją R. D. nuo agresyviai nusiteikusios nukentėjusiosios.

2.4. Pažymima, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme liudytoja R. D. davė nuoseklius, vienas kitam neprieštaraujančius ir išsamius parodymus. Nuteistasis teisminio nagrinėjimo metu taip pat laikėsi nuoseklios pozicijos ir davė išsamius, nuoseklius ir vienas kitam neprieštaraujančius parodymus apie tai, kad 2021 m. liepos 28 d. tyčia jokio fizinio smurto nukentėjusiosios atžvilgiu nenaudojo, o tik gynėsi nuo neteisėtų pačios nukentėjusiosios veiksmų, tai yra jos užpuolimo ir smurto naudojimo jo ir su juo buvusio asmens atžvilgiu. Apeliantų vertinimu, priešingai nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje, iš bylos medžiagos, nukentėjusiosios ir liudytojų parodymų prieštaringumo matyti, kad jokių nusikalstamų tyčinių veiksmų D. M. nukentėjusiosios atžvilgiu nenaudojo.

2.5. Apeliaciniame skunde teigiama, kad iš aptartos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė (būtinoji gintis) (BK 28 straipsnis). Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad incidento priežastis buvo pačios nukentėjusiosios O. S. neteisėti veiksmai – grasinimas D. M. ir jo užpuolimas bei fizinio smurto panaudojimas jo atžvilgiu, tai yra būtent nukentėjusioji O. S. neteisėtus veiksmus panaudojo pirma. Pasak apeliantų, dėl nuteistojo ir su juo buvusios R. D. atžvilgiu panaudotų neteisėtų veiksmų D. M. įgijo ne tik teisę, bet ir moralinę pareigą pasinaudoti būtinosios ginties institutu, siekiant pašalinti savo ir su juo buvusio asmens gyvybei ir sveikatai iškilusį pavojų.

2.6. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad šioje byloje nustatyta, jog nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas, tai yra minimali nusikalstamos žalos sveikatai riba. Nukentėjusioji nors ir kreipėsi į Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialistus, tačiau į medikus pagalbos nesikreipė. Be to, konflikto iniciatorė, provokavusi konfliktinę situaciją, buvo pati nukentėjusioji O. S., nedėvėjusi veido kaukės ir perdėtai jautriai pati sureagavusi į D. M. išsakytas pastabas. Pasak apeliantų, bet koks sužalojimas sukelia kažkokį skausmą ir tai yra subjektyvu, to išmatuoti negalima. Be abejo, ši žala – fizinio skausmo sukėlimas yra reikšminga, tačiau įvertinus tai, jog jokių sužalojimų (net elementarių sumušimui būdingų hematomų ar (ir) nubrozdinimų suduodant kumščiu) nagrinėjamu atveju nukentėjusioji nepatyrė, darytina išvada, kad nusikaltimo padariniai nėra tokie dideli, jog kaltininkui negalėtų būti taikomas BK 37 straipsnis. Apeliantų vertinimu, nagrinėjamoje byloje susiklosčiusios aplinkybės leidžia teigti, kad nuteistojo padaryta veika pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad vertinant ją pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių (ultima ratio) taikymas. Todėl D. M. atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl veikos mažareikšmiškumo.

2.7. Dėl priteistos neturtinės žalos dydžio apeliantai skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas nukentėjusiosios civilinį ieškinį, iš D. M. nukentėjusiajai O. S. priteisė nepagrįstai didelį – 1 000 eurų neturtinės žalos atlyginimą. Skunde pažymima, kad dėl įvykusio konflikto kalta būtent pati nukentėjusioji, kaip matyti iš byloje esančių vaizdo įrašų, savo netinkamu ir neteisėtu elgesiu (apsauginės kaukės nedėvėjimu esant šalyje visuotinai paskelbtai ekstremaliai situacijai dėl Covid 19) išprovokavusi konfliktinę situaciją, kurios buvo galima išvengti, jeigu ji būtų tinkamai įvertinusi nuteistojo išsakytas pastabas dėl veido kaukės nedėvėjimo. Be to, pirmosios instancijos teismas nesivadovavo teismų praktika analogiškose bylose, iš kurios matyti, kad panašiose bylose priteisiamos kur kas mažesnės piniginės sumos nuo 150 iki 350 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-430-895/2016, 2K-284-648/2016, 2K-316-222/2016, 2K-393-489/2017). Pasak apeliantų, pirmosios instancijos teismas neturtinės žalos dydį iš esmės preziumavo iš fakto, kad nukentėjusioji dėl kaltinamojo smurtinio nusikaltimo neabejotinai patyrė stresą, išgąstį, fizinį skausmą, todėl neabejotinai kaltinamojo veiksmai nukentėjusiajai padarė žalą. Atsižvelgiant į tai, apylinkės teismas sprendė, kad 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas atitinka padarytos nusikalstamos veikos pasekmes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Anot apeliantų, esant tokiam nevienareikšmiam vertinimui, taip pat įvertinant konflikto su O. S. specifiką bei apeliaciniame skunde aptartas abejones (dėl smurto panaudojimo mechanizmo, padarinių, tyčios ir tikslo naudojant smurtą ir kt.), nėra suprantamas teismo priteistos neturtinės žalos pagrįstumas. Apeliantų teigimu, vertinant anksčiau nurodytą teismų praktiką, tokia suma neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio, kuriame nurodyti neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai, nuostatų, taip pat sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principų, todėl keistina. Apeliantų vertinimu, 150 eurų neturtinės žalos dydis nagrinėjamu atveju atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei jau suformuluotą teismų praktiką analogiškose bylose.

2.8. Dėl D. M. skirtos bausmės apeliaciniame skunde pažymima, kad nuteistasis nesutinka su jam skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausme, prašoma bausmės skyrimo klausimą spręsti iš naujo. Anot apeliantų, veiką, kuri priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnis), nuteistasis padarė būdamas neteistas, o BK 55 straipsnyje numatyta, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, o skirdamas laisvės atėmimo bausmę teismas privalo tokį savo sprendimą motyvuoti. Apeliantų teigimu, konkretesnių teisinių motyvų, kodėl D. M. skundžiamu nuosprendžiu skirtina būtent su laisvės suvaržymu susijusi bausmė, pirmosios instancijos teismas nenurodė. Teismas nepasisakė, kodėl bausmės tikslai nuteistajam nebus pasiekti skyrus švelnesnę sankcijoje numatytą bausmę. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad D. M. jam inkriminuotą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai, padarė būdamas neteistas. Be to, D. M. nebaustas administracine tvarka, nesigydė ir nėra registruotas psichikos sveikatos centro bei priklausomybės ligų įskaitose. Apeliantų vertinimu, šios aplinkybės suponuoja išvadą, kad nuteistojo asmenybė bei faktinis padaryto nusikaltimo ir paties nuteistojo pavojingumas leidžia pasiekti bausmės tikslus paskiriant vienas iš švelniausių BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas bausmes. Pasak apeliantų, atsižvelgus į nurodytas aplinkybes bei vadovaujantis BK 55 straipsnio nuostatomis, nuosprendis keistinas (BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktai) ir nuteistajam skirtina su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė – bauda ar laisvės apribojimas, kurios dydis nustatomas mažesnis nei šių bausmės rūšių vidurkis.

Atsiliepimas

3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdžio metu nuteistasis D. M. ir jo gynėjas palaikė apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus ir prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, nemotyvuotą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį bei visiškai priteistą pareikštą civilinį ieškinį.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo D. M. ir jo gynėjo advokato V. Novikevičiaus apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

4. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad jame, iš esmės neneigiant nukentėjusiosios O. S. nežymaus sveikatos sutrikdymo fakto, nesutinkama su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu, dėl kurio, pasak apeliantų, teismas nepagrįstai pripažino D. M. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, tvirtinama, jog D. M. sužalojimą O. S. padarė gindamasis ir gindamas liudytoją R. D. nuo agresyviai nusiteikusios nukentėjusiosios, todėl nagrinėjamu atveju egzistuoja jo baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė – būtinoji gintis, arba yra pagrindas D. M. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo, taip pat apeliaciniu skundu ginčijama nuteistajam skirta bausmė bei nukentėjusiajai O. S. priteistos neturtinės žalos dydis. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrino tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, įrodymų vertinimo ir BK 28 straipsnio nuostatų taikymo

5. Sprendžiant klausimą dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo, visų pirma, pažymėtina, kad pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Pagal šias nuostatas, teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tačiau teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-189-895/2018 ir kt.). Pažymėtina, kad teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų dėl įrodymų vertinimo ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų įrodymų visuma.

6. Pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ir nešališkai ištyrė visas D. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė dėl D. M. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Nuteistojo kaltumas grindžiamas teisme ištirtais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, tai yra baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, kas visumoje suponuoja pagrįstą išvadą, jog sprendžiant D. M. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo.

7. Iš apeliacinio skundo turinio, jame išdėstytų nesutikimo su skundžiamu nuosprendžiu argumentų bei suformuluotų prašymų matyti, kad D. M. ir jo gynėjas nesutinka su įrodymų vertinimu, teigdami, jog pirmosios instancijos teismas visus byloje surinktus įrodymus vertino netinkamai, rėmėsi išimtinai prieštaringais nukentėjusiosios parodymais, neįvertino nuoseklių, išsamių, vienas kitam neprieštaraujančių liudytojos R. D. ir nuteistojo D. M. parodymų, jog jokių nusikalstamų tyčinių veiksmų D. M. nukentėjusiosios atžvilgiu nenaudojo. Sutikti su tokiais apeliantų motyvais ir naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį teisinio pagrindo nėra. Apeliacinio skundo motyvai, kuriais D. M. siekia būti išteisintas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, yra nepagrįsti ir atmetami. D. M. kaltę dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajai O. S. neabejotinai patvirtina byloje surinkti duomenys, kuriuos teismas pagrįstai pripažino įrodymais. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyta argumentacija pagrįsta faktiniais bylos duomenimis ir yra pakankama. Nuteistojo nurodoma versija, jog konfliktas kilo būtent dėl nukentėjusiosios elgesio (jai taisyklingai nedėvint kaukės ir pirmai sudavus nuteistajam), kad jis netyčia sužalojo nukentėjusiąją, gindamasis pats ir gindamas liudytoją R. D. nuo agresyviai nusiteikusios nukentėjusiosios, bylos nagrinėjimo metu nebuvo įrodyta. Nors teisminio nagrinėjimo metu D. M. neigė tyčia sužalojęs O. S., tačiau jo kaltę patvirtina baudžiamojoje byloje surinkta ir ištirta medžiaga, jo kaltės neigimą pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kaip jo gynybinę poziciją, o teismo išvadas, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, grindė įstatymo nustatyta tvarka gautų įrodymų visuma.

8. Už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šios nusikalstamos veikos materialiosios sudėties konstrukcija lemia, kad baudžiamajai atsakomybei taikyti būtina pagrįsti faktą, jog dėl asmens padaryto veikimo ar neveikimo atsirado pavojingi ir priešingi teisei (nusikalstami) padariniai, tai yra kitam asmeniui buvo sukeltas fizinis skausmas arba padarytas nežymus sužalojimas ar asmuo buvo trumpam susargdintas.

9. Nuteistasis D. M. parodymus davė tik teisminio nagrinėjimo metu ir savo kaltės nepripažino. Duodamas paaiškinimus teisme nurodė, kad atėjo į parduotuvę „(duomenys neskelbtini)“ kartu su R. D., netoli pieno produktų skyriaus, jis pamatė, kad iš pagalbinių patalpų išėjo parduotuvės darbuotoja be apsauginės kaukės, kaukė buvo po smakru. Jis jai mandagiai pasakė, kad užsidėtų kaukę, tačiau ji sureagavo neadekvačiai ir vietoj to, kad užsidėtų kaukę pradėjo konfliktuoti. Jis pasakė, kad ją nufilmuos ir perduos policijai. Nukentėjusioji atsakė, kad jeigu jis taip padarys, ji sudaužys telefoną ir snukį. Po šių žodžių ji pasišalino. Toliau vaikštant po parduotuvę jis vėl pamatė tą pačią darbuotoją einančią be kaukės, vėl jai pasakė pastabą, kad užsidėtų kaukę ir bandė ją nufilmuoti, tačiau nepavyko. Jis ėjo toliau ir pajuto smūgį į kūną ir į ranką, kurioje buvo telefonas. Jam sudavė ranka per krūtinę, pataikė į kairį raktikaulį, per ranką. Jis atsisuko ir nustūmė parduotuvės darbuotoją link vitrinos. Tuomet nukentėjusioji nuo tos vitrinos žengė link jų, puolė R. D. ir sudavė jai smūgį per galvą. R. D. suklupo, jai nukrito akiniai. Tada jis, gindamas R. D. ir save, vėl pastūmė nukentėjusiąją delnais, ištiesęs rankas, po ko ji atsirėmė į šaldytuvą ir daugiau jų nebepuolė. Tokius D. M. parodymus tiek apklausta ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme iš esmės patvirtino liudytoja R. D.. Duodama paaiškinimus teisme R. D. nurodė, kad su D. M. nuvažiavo į „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvę, kurioje pamatė, kad ateina parduotuvės darbuotoja be apsauginės kaukės. D. M. jai pasakė, kad ji užsidėtų kaukę. Tada nukentėjusioji pradėjo konfliktuoti, sakė, kad žino savo teises ir nuėjo. Po to vėl pamatė, kad ateina ta pati darbuotoja ir vėl be kaukės. Tada D. M. pasakė jai, kad užsidėtų kaukę. Po šių žodžių jie apsisuko ir nuėjo. Tuomet nukentėjusioji juos pasivijo ir puolė D. M. iš už nugaros, sugriebė už marškinėlių. D. M. ją nustūmė, bandė nufilmuoti ją telefonu. Nukentėjusioji trenkė jam per ranką ir pasakė, kad jei filmuos, sudaužys telefoną. Ji buvo šokiruota tokiu nukentėjusiosios elgesiu, išsigando, kad tikrai gali sudaužyti telefoną, pasakė jai: „ką jūs darote?”. Tada nukentėjusioji jai sudavė smūgį kumščiu į veidą. Smūgis buvo stiprus, vos susilaikė nenukritusi, pritūpė, nuo smūgio nukrito jos akiniai. Matė, kaip D. M., gindamas ją, delnu stumia nukentėjusiąją, nuo ko ši atsitrenkė į šaldytuvą.

10. Apeliaciniame skunde teigiama, kad esant esminiams prieštaravimams tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo bei liudytojos parodymų, teismas nepagrįstai rėmėsi išimtinai nukentėjusiosios O. S. parodymais, neatsižvelgė į tai, kad iš bylos medžiagos, nukentėjusiosios ir liudytojų parodymų prieštaringumo matyti, kad jokių nusikalstamų tyčinių veiksmų D. M. nukentėjusiosios atžvilgiu nenaudojo, taip pat netinkamai vertino byloje esančius vaizdo įrašus, neatsižvelgė į tai, kad iš medicininių dokumentų apžiūros protokolo matyti, jog sužalojimas O. S. buvo padarytas vienu trauminiu poveikiu. Pasak apeliantų, apylinkės teismas nepagrįstai nesprendė, kad visos šios aplinkybės turi būti vertinamos nuteistojo naudai. Su tokiais skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka, taip pat pastebi, kad apeliantai išskiria atskirus parodymų ir byloje esančių rašytinių įrodymų fragmentus, juos savaip, sau palankia linkme interpretuoja, visiškai neatsižvelgdami į bendrą jų kontekstą. Toks įrodymų vertinimas yra negalimas, parodymais grindžiant išvadas dėl asmens (ne)kaltumo privalo būti įvertinta jų visuma, bendras kontekstas, jie taip pat turi būti palyginti su kitais bylos duomenimis, kadangi priešingu atveju gali būti padarytos neteisingos išvados.

11. Nors apeliaciniame skunde teigiama priešingai, nukentėjusioji O. S. iš esmės viso proceso metu nuosekliai nurodė, kad konflikto metu D. M. sudavė jai iš viso tris smūgius į kairę galvos pusę. Duodama paaiškinimus teisme nukentėjusioji O. S. parodė, kad ji dirba parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini). Įvykio dieną buvo daug darbo, visi buvo užimti savo darbais, buvo ir pirkėjų. Jai einant link taromato, vienas iš pirkėjų, tai yra D. M., jai pasakė: „tu karve, uždėk kaukę”, tačiau ji nekreipdama dėmesio nuėjo link taromato, o eidama atgal pamatė, kad D. M. ir kartu su juo buvusi R. D. pradėjo ją filmuoti. Ji pasakė, kad parduotuvėje filmuoti negalima ir norėjo patraukti nuo savęs D. M. ranką su telefonu, tuo metu D. M. sudavė jai vieną smūgį į kairę galvos pusę ir prirėmė prie šaldytuvo. Ji išsigando, pradėjo šauktis pagalbos. Tarp jos ir D. M. atsistojo R. D., D. M. jai vėl trenkė per ausį su ranka ir filmavo, ji gynėsi nuo smūgio, tada D. M. jai trenkė per ranką, o ji, atstumdama D. M. ranką nuo savęs, užkabino R. D. akinius, kurie nukrito. R. D. pasilenkus D. M. vėl jai trenkė į galvą. Buvo suduoti dar du smūgiai. Kaltinamasis prie jos prikibo dėl kaukės, kuri jai buvo nusmukusi nuo nosies. Po patirto smurto ji tris dienas nėjo į darbą. Labai skaudėjo sumuštą vietą. Iš esmės analogiškus parodymus O. S. buvo davusi ir ikiteisminio tyrimo metu. Kolegija sprendžia, kad nėra jokio pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios duotais parodymais, kadangi, kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusiosios parodymai buvo nuoseklūs ir iš esmės nekintantys viso proceso metu.

12. Teisėjų kolegija sutinka su tuo, kad įvykio metu nuteistojo ir nukentėjusiosios santykis buvo konfliktiškas, todėl kiekvienos šalies poziciją viena kitos atžvilgiu reikia vertinti labai atidžiai, tačiau vien dėl tokių aplinkybių nukentėjusiosios parodymai savaime negali būti laikomi šališkais ir neteisingais. Nors nusikaltimo padarymo metu įvykio vietoje buvo liudytoja R. D., kuriai taip pat buvo suduotas vienas smūgis, tačiau ji yra D. M. sugyventinė, suinteresuota padėti D. M. išvengti baudžiamosios atsakomybės ar sušvelninti jo teisinę padėtį, taigi tiesiogiai įvykį mačiusių ir nešališkai galinčių įvertinti situaciją liudytojų šioje byloje nėra. Vis tik byloje yra kitų tiesioginių ir netiesioginių įrodymų, patvirtinančių ar paneigiančių bylai reikšmingas aplinkybes, padedančių jas nustatyti, patikrinti arba paneigti proceso dalyvių keliamas versijas. Pirmosios instancijos teismas, siekdamas išsiaiškinti tiek D. M., tiek O. S. parodymų teisingumą ir patikimumą, vertino juos byloje surinktų įrodymų visumos kontekste, tarp jų ir liudytojos G. Ž. parodymus, vaizdo įrašus, vaizdo įrašų apžiūros protokolus, medicininių dokumentų apžiūros protokole nurodytus duomenis, kitus rašytinius įrodymus, ir pagrįstai nustatė, kad būtent ne nuteistojo D. M. ir liudytojos R. D., o nukentėjusiosios O. S. parodymus patvirtino bylos duomenų visetas.

13. Iš medicininių dokumentų apžiūros protokolo (1 t., b. l. 61) matyti, kad teismo medicinos ekspertas, atlikęs pateiktų O. S. medicinos dokumentų apžiūrą bei susipažinęs su įvykio aplinkybėmis, konstatavo, kad O. S. nustatyta kairės pusės ausies kaušelio ir momens srities sumušimas, pasireiškęs patinimu ir skausmingumu, sužalojimas galėjo būti padarytas aplinkybėse nurodomu metu, vienu trauminiu poveikiu, kietu buku daiktu, sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Tai, kad sužalojimas padarytas vienu trauminiu poveikiu, kas akcentuojama ir apeliaciniame skunde, nereiškia, jog nukentėjusiajai buvo suduotas tik vienas smūgis ir nepaneigia nukentėjusiosios parodymų apie jai suduotus mažiausiai tris smūgius, kadangi ne kiekvienas smūgis palieka kokius nors sužalojimus, gali būti jaučiamas tik fizinis skausmas ir objektyvių sužalojimų požymių neatsirasti. Be to, minėtus nukentėjusiosios parodymus ir teismo nustatytas faktines aplinkybes, kad D. M. sudavė O. S. ne mažiau nei tris smūgius į kairę galvos pusę, patvirtina ir svarbus byloje esantis tiesioginis objektyvus įrodymas – vaizdo įrašas (1 t., b. l. 21, 82), filmuotas parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ pieno ir duonos produktų skyriuje, kuriame užfiksuoti tiek D. M., tiek O. S., tiek ir liudytojos R. D. veiksmai parduotuvėje vykusio konflikto metu. Apeliaciniame skunde nuteistasis ir jo gynėjas išsamiai, savaip interpretuodami, iš esmės akcentuodami tik nuteistajam palankias aplinkybes, ir itin išryškindami nuteistojo veiksmų kvalifikavimui visiškai nereikšmingą aplinkybę – nukentėjusioji nedėvėjo (dėvėjo netaisyklingai) veido kaukės, vertina vaizdo įrašuose užfiksuotas aplinkybes. Su tokiu vertinimu teisėjų kolegija nesutikti. Iš minėto vaizdo įrašo (šiuo atveju akcentuotinos tik esminės, D. M. veiksmų kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės) matyti, kaip į pieno ir duonos produktų skyrių grįžta D. M. ir R. D., kurie kalbasi tarpusavyje ir D. M. gestikuliuoja, abu rankose laiko telefonus. Tada į skyrių ateina O. S., prie jos prieina ir šalia eina D. M. su rankose laikomu telefonu ir galimai filmuoja. Toliau vaizdo įraše matyti, kaip O. S. eidama pabando suduoti ranka per šalia einančio D. M. telefoną, tačiau nepataiko ir tuomet D. M. ne nustumia, kaip teigiama apeliaciniame skunde, o ranka trenkia vieną smūgį O. S. į kairę veido pusę. Tuomet O. S. bando sugriebti D. M. už rankų, o D. M. dar kartą jai ranka trenkia vieną smūgį į kairę veido pusę ir atstumia O. S. nuo savęs. Matyti, kaip visą tą laiką R. D. viską filmuoja telefonu. Toliau iš vaizdo įrašo aiškiai matyti, kad O. S., D. M. ir R. D. kalbasi, R. D. atsistoja į vidurį tarp O. S. ir D. M., tuo metu O. S. bando suduoti ranka D. M., tačiau jis atsilošia ir ji pataiko R. D. į galvą, dėl ko nukrenta jos akiniai. Tuomet matyti, kaip D. M. dešine ranka suduoda vieną smūgį O. S. į kairę galvos pusę ir nuo smūgio O. S. susilenkia. Jai atsitiesus D. M. kaire ranka dar kartą suduoda vieną smūgį O. S. į dešinę veido pusę. O. S. pradeda atbula trauktis nuo D. M., tuo metu D. M. eina link O. S. jai kažką sakydamas. Pasak apeliantų, nukentėjusioji, praeidama pro nuteistąjį, pirmoji kaire ranka suduoda per nuteistojo rankas, daugiau kairę jo ranką, kurioje buvo telefonas, bandydama jį išmušti, po ko nuteistasis staigiu dešinės rankos mostu ją atstumia nuo savęs, kairėje rankoje toliau laikydamas telefoną, jokio puolimo ar stvėrimo už nukentėjusiosios rankos, ar juo labiau jos prisitraukimo prie savęs, bei sudavimo per jos žandikaulį nematyti, tačiau apygardos teismo vertinimu, vaizdo įraše aiškiai matosi, kad O. S. nepataiko D. M. per ranką, tai yra nepaliečia jo, o D. M., atsakydamas į šį jos veiksmą, ne atstumia, kaip bandoma teigti skunde, bet pirmas suduoda smūgį O. S. į kairę galvos pusę, po ko O. S. bando jį atstumti, prasideda susistumdymas, tampymas, kurių metu D. M. suduoda O. S. dar du aiškius smūgius į kairę galvos sritį (vienas smūgis buvo itin aiškus ir pakankamai stiprus, nes O. S. nuo jo net susilenkė). Tas faktas, kad O. S. taip pat ranka sudavė smūgį R. D. į galvą, dėl ko nukrito jos akiniai, nepaneigia fizinio smurto panaudojimo prieš nukentėjusiąją ir smūgių jai sudavimo, nes šiuos veiksmus O. S. atliko jau po to, kai D. M. jai pirmas sudavė smūgį. Be to, šie O. S. veiksmai buvo įvertinti kitoje ikiteisminio tyrimo medžiagoje (M-01-1-25578-21), kurioje buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą. Taip pat pažymėtina, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kilti neturi reikšmės, kokio stiprumo fizinis smurtas naudojamas, svarbu nustatyti fizinio smurto panaudojimo faktą ir atitinkamus padarinius. O tai šiuo atveju buvo padaryta.

14. Taigi, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl D. M. kaltės padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, pagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios O. S., liudytojos G. Ž. parodymais, taip pat šių parodymų kontekste vertino nuteistojo D. M. ir liudytojos R. D. duotus parodymus, kurie nors ir yra prieštaraujantys objektyviems bylos duomenims (būtent jų parodymai apie tai, kad O. S. D. M. užpuolė iš už nugaros, įsikibo jam į marškinėlius, kad D. M. jai smūgių nesudavė, o tik atstūmė nuo savęs), vis tik iš dalies patvirtina nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes. Teismas pagrįstai vadovavosi teismo medicinos specialisto išvadomis, byloje esančiais vaizdo įrašais ir jų apžiūros protokolais bei kitais rašytiniais duomenimis ir šiuos duomenis pripažino neabejotinai įrodančiais, kad D. M. byloje nustatytu laiku ir aplinkybėmis nukentėjusiajai padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Tokią išvadą teismui leido daryti viso proceso metu dėl esminių šiai bylai aplinkybių nuoseklūs ir neprieštaringi nukentėjusiosios O. S. parodymai apie tai, kad D. M. kilusio konflikto metu prieš ją naudojo fizinį smurtą (sudavė smūgius į kairę galvos pusę). Nukentėjusiosios nurodytos aplinkybės atitinka liudytojos G. Ž. parodymus apie tai, kad girdėjo nukentėjusiosios prašymą gelbėti, padėti, o atėjusi matė ją verkiančią, šoko būsenoje bei agresyviai nusiteikusį kaltinamąjį. Tiek nukentėjusiosios, tiek minėtos liudytojos nurodytas aplinkybes patvirtina ir kiti bylos įrodymai – medicininių dokumentų apžiūros protokolas, kuriame užfiksuoti O. S. padaryti sužalojimai, taip pat byloje esantys įvykio vaizdo įrašai, kurių apžiūra užfiksuota apžiūros protokoluose, kurių visuma patvirtina tiek fizinio smurto panaudojimo prieš nukentėjusiąją faktą, tiek tai, kad dėl nuteistojo veiksmų nukentėjusioji patyrė nežymų sveikatos sutrikdymą.

15. Pažymėtina, kad nuteistasis D. M. neneigia, jog jis kelis kartus delnais pastūmė (atstūmė) O. S., dėl ko ji galėjo patirti sužalojimą, tačiau teigia, kad jo veiksmai buvo gynybiniai, jam ginantis ir ginant R. D. nuo agresyviai nusiteikusios nukentėjusiosios. Anot apeliantų, incidento priežastis buvo pačios nukentėjusiosios O. S. neteisėti veiksmai – grasinimas D. M. ir jo užpuolimas bei fizinio smurto panaudojimas jo atžvilgiu, tai yra būtent nukentėjusioji O. S. neteisėtus veiksmus panaudojo pirma, dėl ko D. M., siekdamas pašalinti savo ir su juo buvusio asmens gyvybei ir sveikatai iškilusį pavojų, įgijo teisę ir moralinę pareigą pasinaudoti būtinosios ginties institutu.

16. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje pripažįstama, kad būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kuris yra realus, akivaizdus, besiginančio asmens veiksmais žala padaroma besikėsinančiam asmeniui ir nėra peržengiamos būtinosios ginties ribos. Kaip pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, tokių sąlygų byloje nenustatyta. D. M. nebuvo užpultas, jis pats savo iniciatyva pradėjo konfliktuoti su O. S., pradėjo ją filmuoti dėl to, kad ji nebuvo taisyklingai užsidėjusi veido kaukės, be to, pirmas sudavė smūgį O. S.. Kita vertus, tokie nuteistojo D. M. ir jo gynėjo skundo argumentai prieštarauja nuteistojo pozicijai – iš vienos pusės jis neigia vartojęs smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu, iš kitos pusės – prašo jo veiksmus vertinti kaip padarytus netyčia, besiginant. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, kaip matyti tiek iš nukentėjusiosios O. S. parodymų, tiek iš vaizdo įrašuose užfiksuotos informacijos, nukentėjusioji neužpuolė D. M. iš už nugaros, nesiėmė aktyvių fizinių veiksmų prieš nuteistąjį, o tik bandė nutraukti jos filmavimą, galimai bandydama išmušti iš šalia jos einančio ir ją galimai filmuojančio D. M. rankos telefoną. O. S. nepataikė D. M. nei per ranką, nei per telefoną, tačiau D. M. iš karto ranka trenkė vieną smūgį O. S. į kairę veido pusę, dėl ko prasidėjo vėlesnis susistumdymas ir buvo suduoti kiti smūgiai. Ir nors nuteistasis teigia, kad kilusį konfliktą išprovokavo būtent O. S., bylos duomenys to nepatvirtina. Nenustatyta, kad nukentėjusioji savo veiksmais būtų sužalojusi nuteistąjį ar tyčia kartu su juo buvusią R. D.. O. S. veiksmai (kaukės nedėvėjimas, bandymas išmušti telefoną iš rankų) nebuvo tokie pavojingi, nuo kurių D. M. būtų priverstas gintis panaudojant tokio pobūdžio fizinį smurtą, tai yra privalėjo suduoti smūgius O. S. į galvos sritį. Priešingai, nurodyti O. S. veiksmai, tariamas jos neteisėtas elgesys yra tik menkavertės nuteistojo įvardijamos jo elgesio priežastys, kurios jokiu būdu nepateisina naudoto smurto ir kilusių pasekmių. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju byloje surinkti ir ištirti duomenys nepatvirtina, jog nuteistasis veikė būtinosios ginties sąlygomis.

17. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teisme pakartotinai išanalizavus byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, juos palyginus tarpusavyje ir susiejus į vieningą visumą, konstatuotina, kad D. M. savo veiksmais padarė O. S. nežymų sveikatos sutrikdymą, tai yra, kad jis 2021 m. liepos 28 d., apie 11 val., (duomenys neskelbtini), parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ prekybos salėje kilusio konflikto su parduotuvės darbuotoja O. S. metu sudavė šiai ne mažiau kaip tris smūgius į kairę galvos pusę, padarydamas O. S. kairės pusės ausies kaušelio ir momens srities sumušimus, pasireiškusius patinimu ir skausmingumu. Įvertinus byloje nustatytus nuteistojo atliktus veiksmus, jų būdą, konstatuotina, jog nuteistojo D. M. suduotų smūgių lokalizacija, tai yra smūgiai nukentėjusiajai į galvos sritį, rodo, kad nuteistasis, būdamas suaugęs ir pakaltinamas asmuo, suvokė, jog naudodamas smurtą prieš nukentėjusiąją, suduodamas į skausmingą ir jautrią žmogaus kūno vietą – galvą, neabejotinai suvokė, kad taip sukels padarinius – bent jau fizinį skausmą. Teisėjų kolegijos vertinimu, D. M. veiksmuose nustatyti tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiai, todėl pirmosios instancijos teismo jis pagrįstai buvo pripažintas kaltu dėl šio nusikaltimo. Šioje byloje nustatytų aplinkybių visuma nesudaro pagrindo konstatuoti, kad buvo susidariusi būtinosios ginties situacija, kaip atsakomybę šalinanti aplinkybė, nes nebuvo pavojingo, realaus ir akivaizdaus nukentėjusiosios kėsinimosi, nuo kurio galima būtinoji gintis. Priešingai, byloje nustatytos aplinkybės rodo, kad smūgių sudavimą lėmė ne nuteistojo siekis apsiginti nuo tariamo užpuolimo, bet pyktis dėl to, kad O. S. neužsidėjo, nepasitaisė veido kaukės, konfliktavo su juo, sudavė R. D. į veidą. Dėl to nėra pagrindo abejoti teismo išvada, kad nuteistasis D. M. sužalojimus nukentėjusiajai O. S. padarė tyčia.

Dėl BK 37 straipsnio nuostatų taikymo ir D. M. atsakomybę lengvinančios aplinkybės

18. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nagrinėjamu atveju D. M. turėtų būti taikomas BK 37 straipsnis ir jis turėtų būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl veikos mažareikšmiškumo. Pasak apeliantų, nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas, tai yra minimali nusikalstamos žalos sveikatai riba, ji nors ir kreipėsi į Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialistus, tačiau į medikus pagalbos nesikreipė, be to, konflikto iniciatorė, provokavusi konfliktinę situaciją, buvo pati nukentėjusioji O. S., nedėvėjusi veido kaukės ir perdėtai jautriai sureagavusi į D. M. išsakytas pastabas.

19. BK 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas, vieta), tiek į subjektyviuosius (apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai) požymius. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nustatyto nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kai kurių sudėties požymių ypatumo teismas padaro išvadą, kad padarytos veikos pavojingumas nėra didelis ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-7-109/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017, 2K-186-689/2020 ir kt.). Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) Baudžiamųjų bylų skyriaus 2021 m. spalio 13 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-152-689/2021 28 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

20. Nors baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015, Nr. 2K-152-689/2021 ir kt.). Kita vertus, to negalima suprasti taip, kad tokio pobūdžio bylose teismas, įvertinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes, apskritai neturi teisės priimti tokio sprendimo.

21. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliaciniame skunde nuteistasis ir jo gynėjas teigia, jog nusikalstamos veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis nukentėjusiosios O. S. elgesys. Šią aplinkybę grindžia tuo, kad nukentėjusioji O. S. nedėvėjo veido kaukės ir perdėtai jautriai sureagavusi į D. M. išsakytas pastabas jį užpuolė. Teismų praktikoje pripažįstama, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys) nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius ar rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį (LAT nutartys baudžiamosiose bylose baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012, 2K-115-648/2016). Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį. Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011, 2K-450/2011, 2K-440/2013, 2K-412/2014, 2K-P-135-648/2016).

22. Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, kad žodinis konfliktas tarp parduotuvės darbuotojos O. S. ir pirkėjo D. M. prasidėjo dėl to, kad nukentėjusioji O. S., būdama parduotuvės prekybos salėje, nedėvėjo (dėvėjo netaisyklingai) veido kaukės, nors tuo metu, šalyje esant visuotinai paskelbtai ekstremaliai situacijai dėl „Covid 19“, veido kaukių dėvėjimas uždarose patalpose buvo privalomas. Nors, kaip matyti iš byloje esančio vaizdo įrašo, po D. M. pastabos O. S. pasitaisė veido kaukę ir nuėjo toliau, tačiau grįžusi į prekybos salę, D. M. kažką jai sakant ir einant jai iš paskos su mobiliojo ryšio telefonu, ji staigiu rankos judesiu pabandė išmušti D. M. iš rankų mobiliojo ryšio telefoną. Po tokių nukentėjusiosios veiksmų D. M. pradėjo smurtauti jos atžvilgiu, tai yra sudavė jai vieną smūgį į kairę galvos pusę, nukentėjusiajai atsistūminėjant ten pat sudavė ir antrą smūgį delnu. Vėliau, nuteistajam neatliekant jokių smurtinių veiksmų jos atžvilgiu, D. M. ir O. S. konfliktuojant žodžiu bei tarp jų atsistojus R. D., nukentėjusioji pirma pabandė suduoti D. M. ranka, tačiau pataikė R. D. į veidą, po ko D. M. sudavė O. S. dar vieną gana stiprų smūgį ranka į kairę galvos pusę, nuo kurio O. S. pasilenkė ir susiėmė ranka už tos vietos, kur buvo suduotas smūgis bei atsitraukė. Taigi, šie duomenys rodo, jog nukentėjusiosios O. S. elgesys (netaisyklingas kaukės dėvėjimas, bandymas išmušti iš D. M. rankų mobilaus ryšio telefoną, nepaisant to, ką žodinio konflikto metu vienas kitam sakė D. M. ir O. S. (jų žodinis konfliktas vaizdo įraše nėra girdimas)) prieštaravo teisės ir moralės normoms, buvo įžeidžiantis D. M. ir su juo buvusią R. D., taip pat buvo atliktas ir vienas smurtinis veiksmas (R. D. atžvilgiu), kas iš dalies įtakojo D. M. nusikalsti prieš nukentėjusiąją. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nustato nuteistojo D. M. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiosios O. S. elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Dėl to, skundžiamas nuosprendis keistinas BPK 328 straipsnio 1 punkto pagrindu. Kita vertus, ši aplinkybė neteisina ir neeliminuoja D. M. nusikalstamo smurtinio elgesio bei savaime nereiškia, jog D. M. padarytas nusikaltimas yra mažareikšmis.

23. Pagal BK 37 straipsnį, spręsdamas klausimą dėl nusikaltimo pripažinimo mažareikšmiu, teismas visų pirma vertina žalos dydį. Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad nukentėjusiajai O. S. D. M. tris kartus ranka (kumščiu ir delnu) trenkė į kairę galvos pusę. Dėl to neteisėtais nuteistojo veiksmais nukentėjusiajai buvo padarytas kairės pusės ausies kaušelio ir momens srities sumušimas, pasireiškęs patinimu ir skausmingumu. Nors O. S. ir nepatyrė didelių sužalojimų, vis tik, skirtingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nukentėjusiajai O. S. buvo ne tik sukeltas fizinis skausmas, kas būtų minimali nusikalstamos žalos sveikatai riba, bet ir padaryti tam tikri sužalojimai (kairės pusės ausies kaušelio ir momens srities sumušimas), vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu.

24. Pažymėtina ir tai, kad priešingai nei teigiama skunde, O. S. iš karto po įvykio kreipėsi į medikus, tai yra buvo išvežta apžiūrai į Trakų ligoninės priėmimo skyrių (1 t., b. l. 7), kur buvo apžiūrėta gydytojo ir jai konstatuotas galvos sumušimas (1 t., b. l. 53). Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog O. S. po jos atžvilgiu galimai panaudoto fizinio smurto šaukėsi direktorės pagalbos, buvo šoke, verkė (tai patvirtino kaip liudytoja apklausta parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ direktorė G. Ž.), taip pat į ikiteisminio tyrimo įstaigą kreipėsi iš karto po įvykio, nurodydama, kad dėl nuteistojo veiksmų jautė fizinį skausmą ir pageidauja ją sužalojusį vyrą patraukti atsakomybėn (1 t., b. l. 13). Tai rodo, kad nuteistojo veiksmus ji įvertino kaip pakankamai pavojingus, siekė, jog už tokius veiksmus nuteistajam būtų taikoma pati griežčiausia – baudžiamoji atsakomybė. Be to, kaip matyti iš Pareiškėjo (liudytojo) teikiančio skundą, pranešimą, pareiškimą apie įvykį, parodymo protokolo, nukentėjusioji jau 2021 m. liepos 29 d., tai yra kitą dieną po įvykio, nurodė, kad jai padaryta moralinė ir fizinė žala ir ji pageidauja reikšti 1 000 eurų civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo (1 t., 15–17) bei dar ikiteisminio tyrimo metu, 2021 m. rugsėjo 1 d., pateikė civilinį ieškinį prašydama priteisti jai padarytą 1 000 eurų neturtinę žalą, kurią visą ir priteisė pirmosios instancijos teismas, kas taip pat suponuoja anksčiau padarytą išvadą, jog O. S. D. M. veiksmus, atliktus jos atžvilgiu, laiko pakankamai pavojinga veika.

25. Nagrinėjamo klausimo kontekste svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad D. M. smurtavo viešoje vietoje, parduotuvės prekybos salėje, kurioje tuo metu, be R. D., galėjo būti ir kitų asmenų, nuteistasis pasikėsino į vieną svarbiausių teisinių gėrių – asmens sveikatą iš esmės dėl menkavertės priežasties, be to, kaip matyti iš D. M. pirmosios instancijos teisme duotų parodymų, apeliacinio skundo argumentų, nuteistasis tokio savo poelgio nesmerkia ir kritiškai nevertina. Taigi, sprendimas atleisti D. M. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl jo nusikaltimo mažareikšmiškumo šiuo atveju prieštarautų teisingumo principui, sudarytų nuteistajam nebaudžiamumo arba per švelnaus baudžiamumo įspūdį. Priėmus tokį sprendimą nebūtų apginti ir nukentėjusiosios interesai. Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, jog šiuo atveju nėra jokio pagrindo pripažinti D. M. nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, mažareikšme bei vadovaujantis BK 37 straipsnio nuostatomis atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės.

Dėl nuteistajam skirtos bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonės

26. Apeliaciniu skundu nesutinkama ir su nuteistajam D. M. skirta bausme. Nors skundžiamu nuosprendžiu D. M. paskirta laisvės apribojimo bausmė, apeliaciniu skundu prašoma taikyti BK 55 straipsnio nuostatas ir skirti nuteistajam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę – baudą ar laisvės apribojimą, bausmės dydį nustatant mažesnį nei šių bausmės rūšių vidurkis. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas patikslino, jog nuteistasis nesutinka būtent su paskirtos laisvės apribojimo bausmės dydžiu bei D. M. skirta baudžiamojo poveikio priemone – dalyvavimu smurtinį elgesį keičiančiose programose.

27. Nagrinėjamo klausimo kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019).

28. Aukštesnysis teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, už nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymą parinkdamas D. M. bausmės rūšį, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, taip pat nepažeidė BK 55 straipsnio nuostatų (pirmą kartą už nesunkų tyčinį nusikaltimą teisiamam asmeniui paskyrė su areštu arba terminuotu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę). Teismas atsižvelgė ir tinkamai įvertino visas reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, tiek ir kitas aplinkybes, ir skirdamas laisvės apribojimo bausmę savo sprendimą tinkamai motyvavo. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistajam D. M. paskirta bausmės rūšis yra adekvati jo asmenybei, padarytai nusikalstamai veikai ir atitinka bausmės paskirtį, be to, apeliantų nėra ginčijama.

29. BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta, kad už šį nusikaltimą asmuo baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Laisvės apribojimo bausmės dydis šio straipsnio sankcijoje nenurodomas, tai reglamentuojama BK 48 straipsnyje, kurio 2 dalyje nustatyta, kad laisvės apribojimo bausmė gali būti skiriama nuo trijų mėnesių iki dvejų metų. Vertinant nuteistajam paskirtos bausmės dydžio pagrįstumą pirmiausia pažymėtina, kad apylinkės teismas, skirdamas D. M. bausmę, atsižvelgė į jo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą – padarytas nesunkus, tyčinis, smurtinis nusikaltimas, į jo asmenybę charakterizuojančias aplinkybes – neteistas, administracine tvarka nebaustas. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė D. M. atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas konstatavo, jog nėra ir D. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau, kaip buvo konstatuota anksčiau (šios nutarties 22 punktas), nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija visgi nustatė vieną D. M. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte – nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiosios elgesys. Kadangi lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių įvertinimas yra svarbus parenkant nuteistajam skiriamos bausmės dydį, į šią nustatytą aplinkybę atsižvelgtina vertinant skundžiamu nuosprendžiu D. M. paskirtos laisvės apribojimo bausmės dydį.

30. Apylinkės teismas, įvertinęs anksčiau minėtas aplinkybes ir kitas nustatytas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, sprendė, jog nagrinėjamu atveju bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus D. M. laisvės apribojimo bausmę, jos dydį nustatant mažesnį už įstatymo sankcijoje nustatytos bausmės vidurkį, tai yra 9 mėnesius. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskyrė D. M. pakankamai švelnią bausmę, nors nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta nei jo atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. Kita vertus, kaip jau minėta anksčiau, teisėjų kolegija nustatė D. M. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kurios nebuvo nustatęs apylinkės teismas. Atsižvelgiant į tai, taip pat įvertinus tai, jog D. M. anksčiau nebuvo nei teistas, nei patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už baudžiamojo nusižengimo padarymą, nei baustas administracine tvarka, spręstina, jog skundžiamu nuosprendžiu D. M. skirta bausmė turi būti sumažinta. Aptartų aplinkybių visuma teisėjų kolegijai leidžia spręsti, jog šiuo atveju bausmės tikslams, numatytiems BK 41 straipsnio 2 dalyje, pasiekti pakanka skirti D. M. 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmę. Šiuo aspektu skundžiamas nuosprendis keičiamas (BPK 328 straipsnio 2 punktas).

31. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas, paskyręs D. M. laisvės apribojimo bausmę, vadovaudamasis BK 48 straipsnio 4 dalies 1 punktu, nusprendė D. M. įpareigoti dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, šį įpareigojimą įvykdant per 12 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Anot pirmosios instancijos teismo, toks įpareigojimas D. M. skirtinas atsižvelgiant į tai, kad jis padarė smurtinį nusikaltimą. Iš nuteistojo gynėjo paaiškinimų apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu matyti, kad nuteistasis D. M. su tokiu jam skirtu įpareigojimu (baudžiamojo poveikio priemone) nesutinka, mano, kad jis paskirtas nepagrįstai, neįvertinus nei nuteistąjį charakterizuojančių duomenų, nei nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiais nuteistojo gynėjo teiginiais.

32. BK 48 straipsnio 4 dalies 1 punkte numatyta, kad kartu su intensyvia priežiūra arba vietoj jos teismas gali asmenį, kuriam paskirta laisvės apribojimo bausmė, įpareigoti dalyvauti elgesio pataisos programoje. BK 48 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad teismas asmeniui, kuriam paskirta laisvės apribojimo bausmė, kitų baudžiamojo proceso dalyvių prašymu, taip pat savo nuožiūra gali paskirti šio kodekso IX skyriuje numatytą vieną ar kelias baudžiamojo poveikio priemones, <...>, jeigu, teismo nuomone, tai darytų teigiamą įtaką jo elgesiui. BK 72² straipsnis numato, kad teismas įpareigoja dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose asmenis, padariusius nusikalstamas veikas artimajam giminaičiui ar šeimos nariui.

33. Nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, kad D. M. su O. S. nesieja jokie giminystės ar šeimos ryšiai, be to, smurtinį nusikaltimą D. M. padarė pirmą kartą, jokių duomenų, kad toks jo elgesys nebuvo vienkartinio pobūdžio, negauta. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamu nuosprendžiu minėta baudžiamojo poveikio priemonė, kaip įpareigojimas, paskirtas kartu su laisvės apribojimo bausme, D. M. paskirta nepagrįstai, dėl to, ši skundžiamo nuosprendžio dalis naikintina.

Dėl civilinių ieškinių

34. Šioje byloje Vilniaus teritorinė ligonių kasa buvo pareiškusi 19,06 eurų civilinį ieškinį dėl žalos, atsiradusios dėl nukentėjusiosios O. S. gydymo, atlyginimo (1 t., b. l. 39–42), o nukentėjusioji O. S. – 1 000 eurų civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti (1 t., b. l. 68). Skundžiamu nuosprendžiu tiek Vilniaus teritorinės ligonių kasos, tiek nukentėjusiosios O. S. civiliniai ieškiniai tenkinti visiškai. Apeliaciniu skundu prašoma atmesti Vilniaus teritorinės ligonių kasos ir nukentėjusiosios O. S. civilinius ieškinius dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

35. Nors apeliantai prašo atmesti Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį, tačiau apeliaciniame skunde nenurodo jokių tokio savo prašymo argumentų. Byloje nustatyta, kad dėl neteisėtų D. M. veiksmų – nukentėjusiosios O. S. sužalojimo, Vilniaus teritorinė ligonių kasa patyrė turtinę žalą, tai yra 19,06 eurų išlaidų už nukentėjusiosios O. S. gydymą. Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys yra pagrįstas O. S. gydymo išlaidas patvirtinančiais įrodymais, už padarytą žalą yra atsakingas D. M., todėl skundžiamu nuosprendžiu šis ieškinys tenkintas pagrįstai ir pagrindo jį atmesti nėra.

36. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis ir jo gynėjas nesutinka su iš D. M. nukentėjusiajai O. S. priteista 1 000 eurų suma neturtinei žalai atlyginti. Nesutikimas iš esmės grindžiamas tuo, kad dėl įvykusio konflikto kalta būtent pati nukentėjusioji, savo netinkamu ir neteisėtu elgesiu išprovokavusi konfliktinę situaciją, kurios buvo galima išvengti, jeigu ji būtų tinkamai įvertinusi nuteistojo išsakytas pastabas dėl veido kaukės nedėvėjimo, taip pat tuo, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas tokią didelę sumą nesivadovavo teismų praktika analogiškose bylose. Apeliantų vertinimu, nagrinėjamu atveju 150 eurų neturtinės žalos dydis atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei jau suformuluotą teismų praktiką analogiškose bylose. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą ir šioje dalyje, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nevisiškai tinkamai įvertino nukentėjusiosios O. S. dėl nusikalstamos veikos patirtus padarinius, neįvertino pačios nukentėjusiosios veiksmų, neatsižvelgė į teismų praktiką analogiškose bylose, dėl to priteisė O. S. nepagrįstai didelę sumą neturtinei žalai atlyginti.

37. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad dėl neteisėtų D. M. veiksmų – smurto parduotuvės prekybos salėje nukentėjusioji O. S. patyrė ne tik fizinį skausmą, sužalojimus, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu, ir nepatogumus, bet ir dvasinį sukrėtimą, pažeminimą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad D. M. veiksmais nukentėjusiajai O. S. padaryta neturtinė žala. Vis tik, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio ir visiškai tenkindamas O. S. pareikštą civilinį ieškinį, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, tik lakoniškai, detaliau nemotyvuodamas, nurodė, jog 1 000 eurų neturtinės žalos atlyginimas atitinka padarytos nusikalstamos veikos pasekmes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Toks formalus bendro pobūdžio konstatavimas nėra pakankamas.

38. Pažymėtina, kad spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio teismas privalo atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, tai yra į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, jei padaryta turtinė žala, į šios žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Tačiau šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintiną neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinus ir kaltojo asmens interesus, siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros.

39. Aktualiu atveju nukentėjusiajai O. S. ne tik buvo sukeltas fizinis skausmas, bet buvo nustatytas ir sužalojimas – kairės pusės ausies kaušelio ir momens srities sumušimas, pasireiškęs patinimu ir skausmingumu, kuris specialisto įvertintas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (1 t., b. l. 61). Konfliktas įvyko ir O. S. buvo sužalota jos darbo vietoje – parduotuvėje, tačiau tiesiogiai nematant jos bendradarbiams bei parduotuvės lankytojams, išskyrus liudytoją R. D.. Nors O. S. buvo nustatytas minėtas sužalojimas, jos gydymo išlaidos nebuvo didelės, pati nukentėjusioji gydymo ar kitų išlaidų iš esmės neturėjo (kaip nurodė civiliniame ieškinyje, jai teko pirkti nuskausminamuosius vaistus), nedarbinga buvo trumpai (kaip nurodė savo civiliniame ieškinyje bei apklausiama teisiamojo posėdžio metu, į darbą nėjo tris dienas), liekamųjų reiškinių nenustatyta, todėl konstatuotina, kad nukentėjusioji nepatyrė itin sunkių išgyvenimų. Sutiktina su apeliantais, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl nukentėjusiajai atlygintinos žalos dydžio, visiškai nevertino ir nukentėjusiosios elgesio D. M. atžvilgiu, tai yra neatsižvelgė į tai, kad O. S., prieš D. M. suduodant jai pirmą smūgį, bandė išmušti iš jo rankų mobilaus ryšio telefoną, o po pirmų D. M. suduotų smūgių, šiam nebesmurtaujant, atsakydama pati pabandė suduoti smūgį D. M. į galvą, kurį atlikdama pataikė ne nuteistajam, bet kartu su D. M. buvusiai liudytojai R. D. į galvos sritį ir padarė pastarajai sužalojimą, kurį patvirtina į bylą pateiktas R. D. medicinos dokumentų išrašas, kuriame konstatuotas R. D. įvykio metu padarytas sužalojimas – galvos sumušimas (1 t., b. l. 92). Nors tokie nukentėjusiosios veiksmai kitame, O. S. atžvilgiu atliktame, ikiteisminiame tyrime ir nebuvo įvertinti kaip nusikalstami (nenustatyta O. S. tyčia sužaloti R. D.), vis tik, konflikto metu ji sužalojo kartu su nuteistuoju parduotuvėje buvusią R. D.. Šiame kontekste pažymėtina, kad D. M. stipriausią smūgį (tai matoma iš vaizdo įrašo) O. S. sudavė tik po to, kai ši sudavė smūgį R. D.. Spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio apylinkės teismas visiškai neatsižvelgė ir į D. M. turtinę padėtį bei, kaip pagrįstai nurodoma ir apeliaciniame skunde, į susiformavusią teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose (šiuo atveju priteistas dydis viršija paprastai priteisiamą neturtinės žalos dydį, priteisiant neturtinę žalą nežymaus sveikatos sutrikdymo ir fizinio skausmo sukėlimo bylose). Esant nurodytoms aplinkybėms, kolegija neabejoja, kad priteistinos neturtinės žalos dydžio klausimas turi būti sprendžiamas iš naujo.

40. Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma, todėl turi būti siekiama, kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinę ir fizinę skriaudą. CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, privalo atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad žalos dydis turi būti realus, atlygintinas, kiek įmanoma adekvatus padarytai nusikalstamai veikai bei kilusioms pasekmėms. Įvertinusi anksčiau nurodytas aplinkybes (neturtinės žalos pasekmes, padarytos turtinės žalos dydį, nukentėjusiosios elgesį, kitas reikšmingas aplinkybes), atsižvelgusi į nuteistojo turtinę padėtį (nedirbantis) bei jo neginčijamą padarytos žalos dydį, teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, kolegija konstatuoja, kad nukentėjusiajai O. S. pirmosios instancijos teismo priteista nepagrįstai didelė 1 000 eurų suma neturtinei žalai atlyginti mažintina iki 150 eurų. Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent toks neturtinės žalos dydis nagrinėjamu atveju atitinka protingumo, sąžiningumo bei teisingumo reikalavimus ir yra pakankamas kompensuoti nukentėjusiosios patirtus išgyvenimus bei nepažeidžia nukentėjusiosios O. S. ir nuteistojo D. M. interesų pusiausvyros.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2, 4 punktais,

nusprendžia:

nuteistojo D. M. ir jo gynėjo advokato Vaitiekaus Novikevičiaus apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2022 m. balandžio 26 d. nuosprendį pakeisti.

Nustatyti nuteistojo D. M. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiosios O. S. elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

D. M., nuteistam pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, skirtą laisvės apribojimo 9 mėnesiams bausmę sumažinti iki laisvės apribojimo 6 mėnesiams.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria D. M. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojimą įvykdant per 12 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Iš D. M. nukentėjusiajai O. S. priteistą sumą neturtinei žalai atlyginti sumažinti iki 150 eurų.

Kitą Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2022 m. balandžio 26 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Šis Vilniaus apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.

Teisėjai Arūnas BudrysJurgita KolyčienėNida Vigelienė