Klaipėdos apygardos teismo nutartis, e2A-353-513/2022

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-05-05
Bylos Nr.: e2A-353-513/2022
Teisminio proceso Nr.: 2-06-3-02107-2019-3
Bylos rūšis: civilinė byla
Instancija: Apeliacinė instancija
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas, o skundas atmestas

Teisėjai: Irma Čuchraj (pirm.), Almantas Padvelskis, Erika Misiūnienė
Atsakovas: L. L.
Pareiškėjas: G. L., L. L.
Suinteresuotas asmuo: akcinė bendrovė „Swedbank“, uždaroji akcinė bendrovė „Būsto paskolų draudimas“, Mandatum Life Insurance Company Limited Lietuvos filialas, ERGO Life Insurance SE, „Blender Lithuania“, Luminor Bank, ERGO Insurance SE Lietuvos filialas, Mandatum Life Insurance Baltic SE" Lietuvos filialas, "Swedbank", Luminor Bank AS, veikiantis per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „EDS GUARANTEE“
Trečiasis asmuo: G. L., "Intrum Lietuva", "GLA Logistics"
Išvadą teikia: Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2A-353-513/2022Teisminio proceso Nr. 2-06-3-02107-2019-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.2.2; 2.6.2.5; 3.2.6.13; 3.1.7.1.4; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. gegužės 5 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Erikos Misiūnienės ir Almanto Padvelskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės L. L. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 20 d. dalinio sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų G. L. ir L. L. prašymą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, trečiasis asmuo, pareiškęs savarankiškus reikalavimus, uždaroji akcinė bendrovė „EDS GUARANTEE“, suinteresuoti asmenys akcinė bendrovė „Swedbank“, uždaroji akcinė bendrovė „Būsto paskolų draudimas“ (teisių perėmėja uždaroji akcinė bendrovė „Intrum Lietuva“), Mandatum Life Insurance Company Limited Lietuvos filialas, ERGO Life Insurance SE, uždaroji akcinė bendrovė „Blender Lithuania“, Luminor Bank, AS, veikiantis per Luminor Bank, AS, Lietuvos skyrių, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ (atstovaujama bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Vadybos apskaita“), išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius, išnagrinėtoje bylos dalyje (prijungtoje byloje) pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „EDS GUARANTEE“ ieškinį atsakovei L. L. dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys G. L., bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ (atstovaujama bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Vadybos apskaita“).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė UAB „EDS GUARANTEE“ ieškiniu (prijungtoje byloje) prašė iš atsakovės L. L. priteisti 30 000 Eur skolą, 6 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo mokėjimo termino pasibaigimo iki vykdomojo įrašo visiško įvykdymo, įstatymų numatytas kompensavimo funkciją atliekančias 5 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo visos prašomos priteisti skolos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

2. Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 20 d. daliniu sprendimu ieškinys patenkintas iš dalies, ieškovei UAB EDS GUARANTEE iš atsakovės L. L. priteista 30 000 Eur skolos, 4 142,47 Eur palūkanų už laikotarpį nuo 2019 m. kovo 13 d. iki 2021 m. birželio 30 d., 6 (šešių) procentų dydžio metinės palūkanos, skaičiuojamos nuo priteistos 34 142,47 sumos nuo ieškinio (prijungtoje byloje) priėmimo teisme 2021 m. liepos 1 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 675 Eur žyminio mokesčio.

3. Teismas nustatė, kad 2018 m. gegužės 24 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „SME finance“ sudarė paskolos sutartį Nr. PS/18-05-24/01, kuria UAB „(duomenys neskelbtini)“ pasiskolino 30 000 Eur iš UAB „SME finance“, paskola užtikrinta 2018 m. gegužės 24 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamos direktorės L. L., išduotu paprastuoju neprotestuotinu vekseliu ir akcininko G. L. laidavimu vekselyje. Vilniaus rajono 6-ojo notarų biuro notaras 2019 m. kovo 18 d. kreditorei UAB „SME finance“ išdavė vykdomąjį įrašą Nr. 1940 dėl 30 167,05 Eur skolos ir 6 proc. palūkanų išieškojimo solidariai iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir laiduotojo G. L., vykdomasis įrašas priverstinai vykdomas vykdomojoje byloje Nr. 0010/19/00993. 2019 m. gegužės 7 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi Nr. 20190507-01 UAB „EDS GUARANTEE“ perėmė pradinės kreditorės UAB „SME Finance“ teises. Teismas nurodė, kad ieškovė prašo priteisti 30 000 Eur skolą iš atsakovės kaip solidariosios G. L. bendraskolės pagal nurodytą laidavimo prievolę.

4. Teismas nurodė, kad Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. vasario 10 d. daliniu sprendimu nagrinėjamoje civilinėje byloje buvo pripažinta, kad laidavimo prievolė pagal 2018 m. gegužės 24 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį, išduotą UAB „(duomenys neskelbtini)“, yra solidari G. L. ir L. L. prievolė. Sprendimas įsiteisėjo Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. birželio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-510-618/2021 jį palikus nepakeistą. Teismas konstatavo, kad prievolės solidarumo klausimas yra galutinai išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, šis teismo nustatytas faktas ir teisinis santykis turi prejudicinę reikšmę ir nebegali būti ginčijamas, todėl atsakovės argumentus, kad laidavimo prievolė nėra solidari, atmetė kaip nepagrįstus.

5. Teismas nustatė, kad 2018 m. gegužės 24 d. vekselio apmokėjimo terminas yra vekselio pateikimo apmokėti momentas, nagrinėjamu atveju vekselis pateiktas apmokėti 2019 m. kovo 12 d. Teismas pažymėjo, kad vekselio sumos arba jos dalies apmokėjimas gali būti užtikrinamas laidavimu (Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – Įstatymas) 32 straipsnio 1 dalis). Laiduotojas yra įpareigotas lygiai taip pat kaip ir asmuo, už kurį jis laidavo. Laiduotojo įsipareigojimas galioja ir tuomet, kai ta prievolė, už kurią jis laidavo, dėl kurios nors priežasties negalioja, išskyrus vekselio formos trūkumus (Įstatymo 34 straipsnio 1, 2 dalys). Nors vekselio laidavimą ir CK reglamentuotą laidavimą vienija ta pati prievolių įvykdymo užtikrinimą apibūdinanti sąvoka, tačiau vekselio laidavimas yra savarankiškas prievolės pagal vekselį įvykdymo užtikrinimo būdas. Įstatymas įtvirtina platesnę laidavimo apimtį, kadangi laiduotojo prievolė kreditoriui galioja ir tuo atveju, kai pagrindinė prievolė dėl kurios nors priežasties negalioja. Dėl termino pareikšti reikalavimą skolininkui pagal vekselį praleidimo laidavimo prievolė taip pat nepasibaigia, nes Įstatymas ir specialusis reglamentavimas to nenustato – pagal bendrąsias nuostatas jis galioja tol, kol galioja prievolė. Dėl to teismas konstatavo, kad nei vekselyje įrašą padariusio laiduotojo, nei atsakovės, kaip solidariosios laiduotojo pagal vekselį bendraskolės, prievolės pagal vekselį nėra pasibaigusios, jos galioja iki prievolės įvykdymo, o CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas nelemia laidavimo pagal vekselį galiojimo, todėl šiuo atveju yra neaktualus ir netaikytinas.

6. Teismas pažymėjo, kad vekselio turėtojas, pateikęs vekselį apmokėti mokėtojui ir šiam jo neapmokėjus, privalo apie neapmokėtą vekselį pranešti laiduotojams, tačiau tokiu atveju jis neturi pareigos atskirai pateikti vekselį apmokėti ir laiduotojui, nes laiduotojo solidarioji pareiga kyla tik vekselio mokėtojui neįvykdžius prievolės. Vekselis pateiktas apmokėti 2019 m. kovo 12 d., pateikti vekselį apmokėti atskirai atsakovei ieškovė pareigos neturėjo. Teismas pažymėjo, kad atsakovė, pasirašiusi vekselį kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovė, apie neapmokėtą vekselį taip pat žinojo arba turėjo žinoti.

7. Teismas nurodė, kad Įstatymo 55 straipsnio 1 dalis reglamentuoja procedūros pažeidimo teisines pasekmes, t. y. dėl procedūros pažeidimo prarandama skolos išieškojimo ne teismo tvarka teisė, tačiau ši norma nereglamentuoja prievolių galiojimo ar pabaigos, taip pat ir vekselio laidavimo galiojimo ar pabaigos. Teisės išieškoti skolą ne ginčo tvarka pagal vekselį iš davėjo, laiduotojo ar kitų įsipareigojusių asmenų praradimas pagal šios normos sąlygas nereiškia prievolės pabaigos vekselio laiduotojui. Teismas nurodė, kad ieškovė pasirinko ne teismo tvarka reikalauti skolos pagal vekselį iš pagrindinės skolininkės UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir vekselyje nurodyto laiduotojo G. L., o šiems skolininkams savo prievolių pagal vekselį neįvykdžius nėra paneigta ieškovės teisė teismo tvarka reikšti reikalavimus laiduotojo solidariajai bendraskolei.

8. Teismas nurodė, jog Įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta CK 6.128 straipsnio 3 dalies bendrosios taisyklės, pagal kurią prievolė baigiasi, kai likviduojamas juridinis asmuo (kreditorius arba skolininkas), išimtis, t. y. laiduotojai pagal vekselį yra likviduoto juridinio asmens prievolę įvykdyti turintys kiti asmenys CK 6.128 straipsnio 3 dalies požiūriu. Teismas konstatavo, kad pasibaigus juridiniam asmeniui (vekselio davėjui) laiduotojo pagal vekselį prievolė išlieka. Be to, laidavimo pagal vekselį prievolė, skirtingai nei laidavimo pagal CK prievolė, nėra papildoma (šalutinė) prievolė, o yra savarankiška prievolė, kuri baigiasi tik prievolę pagal vekselį įvykdžius. Teismas konstatavo, kad likvidavus vekselio davėją UAB „(duomenys neskelbtini)“ nei vekselyje įrašą padariusio laiduotojo, nei atsakovės, kaip solidariosios laiduotojo pagal vekselį bendraskolės, prievolė pagal vekselį nepasibaigė.

9. Teismas pažymėjo, kad skolininkė likviduota UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal vekselį jai tenkančios prievolės neįvykdė ir jau nebeįvykdys, o esant solidariai skolininkų pareigai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek visą prievolę, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis, 6.76 straipsnio 1 dalis). Teismas konstatavo, kad ieškovės reikalavimas yra pagrįstas.

10. Teismas nurodė, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, jog vekselio turėtojas gali reikalauti, kad asmuo, kuriam jis pareiškė reikalavimus, sumokėtų šešių procentų metines palūkanas, skaičiuojamas nuo mokėjimo termino pasibaigimo, o šių palūkanų paskirtis yra kompensuojamoji, t. y. minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą. Teismas pažymėjo, kad ieškovės taip pat prašomos priteisti procesinės palūkanos pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį taip pat yra kompensuojamosios palūkanos, o kai specialieji įstatymai nustato didesnius palūkanų tarifus, skaičiuojant procesines palūkanas, taikomi didesnieji, specialiajame įstatyme nurodyti, palūkanų tarifai. Teismas konstatavo, kad ieškovės prašomos priteisti 6 proc. dydžio palūkanos, skaičiuojamos nuo mokėjimo termino pasibaigimo iki visiško prievolės įvykdymo, be laikotarpio iki civilinės bylos iškėlimo, apima ir laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, taigi apima ir ieškovei priteistinas 6 proc. dydžio procesines palūkanas.

11. Teismas pažymėjo, kad atsakovė neginčija ieškovės apskaičiuotų 4 142,47 Eur (6 proc. dydžio metinių palūkanų) palūkanų už laikotarpį nuo 2019 m. kovo 13 d. (kitos dienos po vekselio pateikimo apmokėti) iki 2021 m. birželio 30 d. (2021 m. liepos 1 d. iškelta civilinė byla), todėl vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu šias palūkanas priteisė. Taip pat ieškovei ir atsakovės priteisė procesinės 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo visos priteistos 34 142,47 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

12. Atsakovė L. L. (apeliantė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 20 d. dalinį sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

13. Atsakovės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė civilinio proceso teisės normas dėl prejudicinių faktų, nes šioje byloje ieškovės pareikšti reikalavimai dėl skolos sudaro naują ginčo dalyką, kuris nebuvo nagrinėjamas ankstesnėje byloje, o atsakovė gindamasi nuo pareikšto ieškinio turi teisę remtis visais argumentais, įskaitant ir dėl prievolės solidarumo, kurie nagrinėjamoje byloje nepagrįstai nebuvo vertinami.

Atsiliepimas

14. Atsakovė nurodo, kad laidavimo santykiai susiklostė tarp UAB ,, (duomenys neskelbtini)“, UAB ,,SME finance“ (šiuo metu teisių perėmėja yra ieškovė) ir G. L., kuris laidavo už UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ prievoles pagal paprastą neprotestuotiną vekselį, tačiau nei vekselyje, nei jokiame kitame sandoryje nėra jokių duomenų, kad už UAB „(duomenys neskelbtini)“ prievoles pagal vekselį laidavo ir ji. Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. vasario 10 d. daliniu sprendimu pripažinta, kad G. L. laidavimo prievolė pagal 2018 m. gegužės 24 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį yra solidari jo ir atsakovės prievolė visų pirma dėl to, kad teismas vertino, jog UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ veikla darė įtaką sutuoktinių turtinei padėčiai, todėl teismas laikė, kad laidavimo sutartis sudaryta šeimos poreikiams tenkinti. Tokia išvada padaryta dėl to, kad įmonės akcininkas ir vadovas ilgą laikotarpį buvo G. L., taip pat įmonei vadovavo ir ji. Antra, vekselyje yra G. L. ir jos parašai, todėl teismas padarė išvadą, kad ji davė sutikimą laidavimo prievolei, nepaisydamas to, kad ji pasirašė tik atstovaudama UAB „(duomenys neskelbtini)“. Mano, kad egzistuoja poreikis iš naujo vertinti aplinkybes, susijusias su prievolės solidarumu, siekiant ištaisyti klaidą, turinčią esminę reikšmę visai teisminei sistemai.

15. Pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra išaiškinęs, jog prievolė kreditoriui, kai laiduojama už skolininką, yra asmeninio pobūdžio, dėl to laidavimas sieja kreditorių su įsipareigojimą patenkinti laidavimu užtikrintą reikalavimą prisiėmusiu subjektu (laiduotoju), bet ne konkrečiu turtu, o kreditoriaus reikalavimas skolininkui gali būti patenkinamas iš viso laiduotojo turto. Taip pat kasacinio teismo išaiškinta, kad prievolės, kurias įgyja vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo, laikomos asmeninėmis. Dėl to skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsakys kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai (CK 6.81 straipsnio 1 dalis), o kitam sutuoktiniui nekils pareiga atsakyti savo asmeniniu turtu arba savo dalimi bendrame turte už sutuoktinio asmeninę prievolę. Tačiau tiek Klaipėdos apylinkės teismas, tiek Klaipėdos apygardos teismas įsiteisėjusiais procesiniais sprendimais sukūrė priešingą teisės aiškinimo taisyklę. Pažymi, kad fiziniai asmenys neatsako už ribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens prievoles. Šiuo atveju UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas sudarė laidavimo sandorį, kurio sudaryme apeliantė nedalyvavo, t. y. ji laidavimo sutarties su ieškovu nesudarė, o veikė tik kaip įmonės atstovė.

16. Argumentuoja, jog esminiu kriterijumi, lemiančiu poreikį šioje byloje daryti išimtį iš bendrosios taisyklės, pagal kurią įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl pažeistų materialinių teisių gynimo sukuria prejudiciją, kurios vėliau paneigti kitoje byloje negalima, laikytina tai, priimant Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. vasario 10 d. dalinį sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. birželio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-510-618/2021 nebuvo užtikrinta atsakovės teisė į teisingą procesą.

17. Nurodo, kad įrodymų vertinimo taisyklės įtvirtintos CPK 185 straipsnio 1 dalyje, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi precedentu, suformuotu Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. e2A-222-464/2021. Teigia, kad nurodytoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl vekselio laiduotojo atsakomybės bei laidavimo prievolės galiojimo. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl skolos priteisimo iš laiduotojo buvusios sutuoktinės, kuri buvo pripažinta solidaria skolininke, bet ne laiduotoja. Dėl to teismas, tenkindamas ieškovės ieškinį ir remdamasis Įstatymo nuostatomis, reglamentuojančiomis vekselio laidavimą, padarė teisės taikymo ir aiškinimo klaidą nevertinęs jos argumentų, jog net pripažinus ją solidariąja skolininke, ji negali būti laikoma vekselio laiduotoja.

18. Nurodo, kad pagal Įstatymo 36 straipsnio 1 dalį vekselis mokėtinas jį pateikus ir turi būti pateiktas apmokėti per vienus metus nuo jo išrašymo dienos. Kai vekselis pateikiamas apmoke?ti jo dave?jui, o jis s?ios pareigos nei?vykdo, pareiga apmoke?ti vekseli? atsiranda laiduotojui. Kasacinis teismas yra paz?yme?je?s, kad jeigu asmuo, kuriam pareis?kiamas reikalavimas apmoke?ti vekseli?, jo neapmoka, kitiems pagal vekseli? i?sipareigojusiems asmenims svarbu apie tai z?inoti. Be to, Įstatymo 55 straipsnyje numatyta, kad vekselio turėtojas netenka teisės pareikšti reikalavimų, kai pasibaigia nustatyti terminai. Teigia, kad ieškovė jai vekselio apmokėti per metus nuo išrašymo nepateikė, todėl neteko teisės pareikšti reikalavimus. Dėl to pirmosios instancijos teismas ieškinį turėjo atmesti, kadangi ieškovė neturėjo reikalavimo teisės į atsakovę.

19. Mano, kad teismas turėjo remtis ne Įstatymu, o CK teisiniu reguliavimu, kuris numato laiduotojo teises ir pareigas bei prievolės pradžios ir pabaigos momentus. Pagal CK laidavimas yra papildoma (šalutinė) prievolė. Kai pasibaigia pagrindinė prievolė arba ji pripažįstama negaliojančia, pasibaigia ir laidavimo pagal CK nuostatas galiojimas (CK 6.76 straipsnio 1–2 dalys). Kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis (CK 6.81 straipsnio 1 dalis). Laidavimas baigiasi tuo pačiu metu kaip ir juo užtikrinama prievolė (CK 6.87 straipsnio 1 dalis). CK 6.79 straipsnyje nustatyta, kad laidavimo sutartis turi būti rašytinė. Rašytinės formos nesilaikymas laidavimo sutartį daro negaliojančią. Pakartotinai pažymi, kad vekselyje nėra jokių duomenų, kad už UAB ,, (duomenys neskelbtini)” prievoles pagal vekselį laiduoja ir ji.

20. Nurodo, kad CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kai buvo laiduota tik tam tikram laikui arba užtikrinta terminuota prievolė, laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio. Teigia, kad 2018 m. gegužės 24 d. vekselio apmokėjimo terminas buvo apibrėžtas įvykiu – jo pateikimu apmokėti. Ieškovė pateikė vekselį apmokėti 2019 m. kovo 12 d., o 2019 m. kovo 18 d. buvo išduotas vykdomasis raštas. Ieškovė per tris mėnesius nuo 2019 m. kovo 18 d. turėjo pareikšti ieškinį, tačiau ieškinys pareikštas ir teismo priimtas tik 2021 m. liepos 1 d., t. y. ieškovė reikalavimą pareiškė praleidusi įstatyme nustatytą 3 mėnesių terminą. Vadovaujantis CK 6.88 straipsniu bei Įstatymo 36 straipsnio 1 dalimi ieškovė neturėjo galiojančio reikalavimo.

Atsiliepimas

21. Ieškovė UAB EDS GUARANTEE atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

22. Nesutinka su atsakovės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančius prejudicinius faktus. Teigia, kad, kaip ir nurodyta daliniame sprendime, ginčas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko (prievolės, kylančios iš vekselio) solidarumo, jau išnagrinėtas įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Pažymi, kad apeliantės ir G. L. santuokos nutraukimo byloje ieškovė pareiškė savarankišką reikalavimą dėl prievolės, kylančios iš vekselio laidavimo, pripažinimo jų solidariąja prievole. Ieškinys patenkintas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 10 d. daliniu sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2YT-40-1030/2021, su kuriuo nesutiko nei atsakovė, nei G. L., tačiau Klaipėdos apygardos teismas 2021 m. birželio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-510-618/2021konstatavo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Kasacinio teismo atrankos kolegija pareiškėjų kasacinį skundą atsisakė priimti.

23. Pažymi, kad CPK 18 straipsnyje įtvirtintas teismo sprendimo visuotinio privalomumo principas: įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tai reiškia, kad tai, kas nuspręsta teismo, yra privaloma visiems teisės subjektams ir turi būti vykdoma, įsiteisėjusio teismo sprendimo teisingumas negali būti kvestionuojamas. Įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo prejudicinės galios išraiška įtvirtinta ir CPK 182 straipsnio 2 dalyje, kuriame nustatyta, kad šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose bylose gali remtis teismo sprendimu kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu ir tų faktų jam nereikia įrodinėti. Dėl to ir nagrinėjamu atveju civilinėje byloje, kurioje priimtas procesinis sprendimas dėl prievolės solidarumo, turi prejudicinę galią šioje civilinėje byloje, kadangi įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyta, jog laidavimo prievolė, kylanti iš vekselio laidavimo, yra solidari; abiejose civilinėse bylose dalyvavo ir ieškovė, ir apeliantė; civilinėje byloje, kurioje priimtas sprendimas dėl prievolės solidarumo, prievolės, kylančios iš vekselio, solidarumas buvo bylos įrodinėjimo dalykas. Pažymėtina ir tai, kad CPK 182 straipsnio 2 punkto norma reiškia ne tik tai, kad dalyvaujantys byloje asmenys yra atleidžiami nuo ankstesnėje byloje nustatytų aplinkybių įrodinėjimo, bet ir tai, kad teismas negali nepripažinti prejudicinių faktų įrodytomis aplinkybėmis. Be to, įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata ir prejudicinė galia įtvirtinta CPK 279 straipsnio 4 dalyje, kurioje, be kita ko, numatyta, jog sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata savybė reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią.

24. Teigia, kad apeliantė klaidina teismą nurodydama, jog pirmosios instancijos teismas rėmėsi precedentu, suformuotu Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. e2A-222-464/2021. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas šia nutartimi vadovavosi tik toje sprendimo dalyje, kurioje pasisakė dėl apeliantės prievolės nepasibaigimo net ir tuo atveju, kai vekselio davėjas yra likviduotas, kadangi atsakovė pirmosios instancijos teisme gynėsi nuo ieškinio argumentuodama, jog vekselio davėja yra likviduota bankroto byloje.

25. Argumentuoja, jog ginčijamu daliniu sprendimu pagrįstai konstatuota, jog apeliantės prievolė nėra pasibaigusi. Nesutinka su apeliantės teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis ne specialaus įstatymo, o bendrosiomis CK normomis, reglamentuojančiomis laidavimą. Pažymi, jog nors vekselio laidavimą ir CK reglamentuotą laidavimą vienija ta pati prievolių įvykdymo užtikrinimą apibūdinanti sąvoka, tačiau vekselio laidavimas yra savarankiškas prievolės pagal vekselį įvykdymo užtikrinimo būdas, reglamentuotas Įstatyme. Pagal Įstatymo 34 straipsnio 2 dalį laiduotojo įsipareigojimas galioja ir tada, kai ta prievolė, už kurią jis laidavo, dėl kurios nors priežasties negalioja, išskyrus vekselio formos trūkumus. Įstatymas įtvirtina platesnę laidavimo apimtį, kadangi laiduotojo prievolė kreditoriui galioja ir tuo atveju, kai pagrindinė prievolė dėl kurios nors priežasties negalioja.

26. Pažymi, kad dėl termino pareikšti reikalavimą skolininkui pagal vekselį praleidimo laidavimo prievolė taip pat nepasibaigia, nes specialusis reglamentavimas to nenustato; jis galioja tol, kol galioja prievolė. Šiomis nuostatomis vadovaujamasi ir tada, kai dėl vekselių įsipareigojimo ir laiduotojo įsiskolinimo priteisimo sprendžiama teisme. Šiuo atveju taikytina bendroji laidavimo pasibaigimo taisyklė – laidavimas galioja tol, kol neįvykdyta juo užtikrinta prievolė (CK 6.87 straipsnio 1 dalis). Byloje nėra duomenų, jog prievolė, kylanti iš vekselio, būtų pasibaigusi.

27. CK 6.6 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį. Atsižvelgiant į tai, kad prievolė, kylanti iš vekselio laidavimo, pripažinta solidaria ir nėra įvykdyta, ieškovė turi neabejotiną bei galiojančią teisę į atsakovę.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

28. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis).

29. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

30. Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo dalinio sprendimo, kuriuo iš dalies patenkintas ieškovės ieškinys, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Nagrinėjamu atveju ieškovė prašė priteisti skolą ir palūkanas iš atsakovės L. L. kaip solidariosios G. L. bendraskolės pagal laidavimą už UAB „(duomenys neskelbtini)“ skolą.

31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir įrodymų vertinimu. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino ginčo teisingam išnagrinėjimui reikšmingas bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

32. Nustatyta, kad 2018 m. gegužės 24 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „SME finance“ sudarė paskolos sutartį Nr. PS/18-05-24/01, kuria UAB „(duomenys neskelbtini)“ pasiskolino 30 000 Eur iš UAB „SME finance“, paskola užtikrinta 2018 m. gegužės 24 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamos direktorės L. L., išduotu paprastuoju neprotestuotinu vekseliu ir akcininko G. L. laidavimu vekselyje. Vilniaus rajono 6-ojo notarų biuro notaras 2019 m. kovo 18 d. kreditorei UAB „SME finance“ išdavė vykdomąjį įrašą Nr. 1940 dėl 30 167,05 Eur skolos ir 6 proc. palūkanų išieškojimo solidariai iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir laiduotojo G. L., vykdomasis įrašas priverstinai vykdomas vykdomojoje byloje Nr. 0010/19/00993. 2019 m. gegužės 7 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi Nr. 20190507-01 UAB „EDS GUARANTEE“ perėmė pradinės kreditorės UAB „SME Finance“ teises.

33. Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. vasario 10 d. daliniu sprendimu nagrinėjamoje civilinėje byloje pripažinta, kad laidavimo prievolė pagal 2018 m. gegužės 24 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį, išduotą UAB „(duomenys neskelbtini)“, yra solidari G. L. ir L. L. prievolė. Sprendimas įsiteisėjo Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. birželio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-510-618/2021 jį palikus nepakeistą. Nors apeliantė argumentuoja, kad prievolė nėra solidari, kad ji asmeniškai nepasirašė paskolos sutarties ir vekselio, o veikė tik kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorė ir pan., pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad prievolės solidarumo klausimas yra galutinai išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, šis teismo nustatytas faktas ir teisinis santykis turi prejudicinę reikšmę ir nebegali būti ginčijamas. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai plačiau nevertino atsakovės argumentų, kad laidavimo prievolė nėra solidari, ir pagrįstai juos atmetė.

34. Atsakovė apeliaciniame skunde taip pat dėsto tuos pačius argumentus dėl prievolės (ne)solidarumo, kurie jau buvo išanalizuoti ir įvertinti įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Pažymėtina, jog G. L. UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas įgijo po santuokos sudarymo, 2011 m. lapkričio 5 d. Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. birželio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-510-618/2021 konstatavo, jog nors Juridinių asmenų registre akcininku nurodytas tik G. L., akcijos yra laikytinos bendrąja jungtine pareiškėjų nuosavybe (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Be to, laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 14 d. iki 2013 m. gruodžio 20 d. ir nuo 2018 m. gruodžio 6 d. iki 2019 m. balandžio 26 d., t. y. bankroto bylos UAB „(duomenys neskelbtini)“ iškėlimo, jis buvo šios įmonės vadovas (direktorius). Laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 2 d. iki 2018 m. gruodžio 5 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadove buvo paskirta L. L. Tai reiškia, jog abu sutuoktiniai dalyvavo įmonės veikloje ir jai vadovavo, įmonės veiklos rezultatai darė įtaką šeimos turtinei padėčiai. Teismas nurodė, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad 2018 m. gegužės 24 d. paskolos sutarties, kurios vykdymas buvo užtikrintas pareiškėjo G. L. laidavimu, pagrindu gautos piniginės lėšos buvo panaudotos įmonės veiklai, todėl padarė išvadą, kad minėta paskolos sutartis ir atitinkamai ginčo laidavimo sandoris buvo sudaryti pareiškėjams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančios įmonės veiklai užtikrinti, jos finansinei padėčiai gerinti, taigi ginčo laidavimo sandoris sudarytas šeimos interesais. Teismas taip pat konstatavo, kad L. L., kaip įmonės direktorė, 2018 m. gegužės 24 d. G. L. išdavė įgaliojimą sudaryti 2018 m. gegužės 24 d. paskolos sutartį Nr. PS/18-05-24/01, taigi nepaisant to, kad paskolos sutartį pasirašė G. L., L. L. žinojo apie jos sudarymą, turėjo ir galėjo žinoti šios sutarties sąlygas, t. y. kad paskolos grąžinimas yra užtikrinamas įmonės laidavimu ir akcininko vekseliu (paskolos sutarties 4.8 ir 4.10 punktai). Klaipėdos apygardos teismas padarė išvadą, jog L. L. turėjo ir galėjo žinoti apie G. L. sudarytą laidavimo sandorį, o prievolė, kilusi iš ginčo sandorio, laikytina solidaria pareiškėjų prievole.

35. Apeliantei teigiant, kad nurodytoje išnagrinėtoje civilinėje byloje (jos dalyje dėl prievolės pripažinimo solidaria) įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais padaryta esminė klaida, turinti reikšmę visai teisminei sistemai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog apeliantė turi teisę pasinaudoti proceso atnaujinimo institutu, reglamentuotu CPK 365–374 straipsniuose, išnagrinėtoje byloje (bylos dalyje), tačiau ne iš naujo ginčyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatuotas aplinkybes, kurios buvo įrodinėjimo dalykas išnagrinėtoje byloje ir turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

36. Apeliantė taip pat nedetalizuoja ir nekonkretizuoja savo teiginių, kad išnagrinėtoje byloje jai nebuvo užtikrinta teisė į teisingą procesą, o vien aplinkybė, kad buvo priimtas apeliantei nepalankus teismo sprendimas, nesudaro pagrindo jos deklaratyvius teiginius vertinti kaip pagrįstus, juo labiau, kad apeliantės procesinių teisių užtikrinimas kitoje byloje nėra šios apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos dalykas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad teisės ginčyti savo paties sudarytus sandorius po to, kai dėl iš jų atsiradusių materialinių teisių gynimo yra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas, suteikimas sukurtų prielaidas panaikinti ankstesniame teismo sprendime nustatytą ginčo šalių santykių teisinį kvalifikavimą, nulemtų poreikį atnaujinti procesą jau užbaigtoje byloje arba kitokiu būdu panaikinti įsiteisėjusio teismo sprendimo materialines teisines pasekmes, nes teisinėje sistemoje negali būti toleruojamos situacijos, kada galiotų du vienas kitam prieštaraujantys arba vienas kito pagrįstumą paneigiantys teismų sprendimai. Todėl net ir pripažįstant, kad praktikoje gali susiklostyti situacijos, nulemiančios išimčių iš pirmiau nurodytos bendrosios taisyklės, pagal kurią įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl pažeistų materialinių teisių gynimo sukuria prejudicinius faktus dėl šių materialinių teisių egzistavimo ir jų pažeidimo, kurių vėliau paneigti kitoje byloje negalima, taikymo poreikį, šios išimtys turėtų būti aiškinamos ypač siaurai, taikant tuos pačius kriterijus, kaip ir proceso atnaujinimo institutui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2014; 2021 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-292-684/2021).

37. Kasacinio teismo praktikoje dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo materialiųjų ir procesinių teisinių padarinių yra nurodomos šios įsiteisėjusio teismo sprendimo esminės savybės: 1) teismo sprendimo privalomumas (CPK 18 straipsnis); 2) res judicata (galutinio teismo sprendimo) galia; 3) teismo sprendimo prejudicinė galia.

38. CPK 18 straipsnyje įtvirtintas vienas pagrindinių civilinio proceso teisės principų, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi visiems fiziniams ir juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja vykdytinumo savybę – jis turi būti besąlygiškai įgyvendinamas, o skolininkui pačiam geruoju nevykdant sprendimo, sprendimas gali būti vykdomas priverstinai. Tai reiškia, kad tai, kas nuspręsta teismo, yra privaloma visiems teisės subjektams ir turi būti vykdoma, įsiteisėjusio teismo sprendimo teisingumas negali būti kvestionuojamas kitaip negu instancine tvarka. Tai yra viena iš esminių teisinio stabilumo prielaidų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390-823-2019; 2021 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-96-823/2021; 2022 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-20-943/2022; kt.).

39. Dalyvavusiems byloje asmenims įsiteisėjęs teismo sprendimas, be to, dar turi res judicata (išspręstos bylos, galutinio teismo sprendimo) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas negrįžtamai ir bylos šalys bei kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, t. y. nebeturi teisės dėl to paties ginčo kreiptis į teismą ateityje (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata savybė reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Taip pat tai reiškia ir draudimą teismui pakartotinai nagrinėti jau išspręstą bylą arba iš naujo nustatyti išspręstoje byloje konstatuotus faktus ar teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-684/2021; 2021 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-292-684/2021). Materialieji sprendimo res judicata padariniai yra dvejopi. Pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio, antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje civilinėje byloje – jis įgyja prejudicinę galią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-469/2019).

40. Įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo prejudicinės galios išraiška įtvirtinta ir CPK 182 straipsnio 2 punkte, kuriame nustatyta, kad šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose bylose gali remtis teismo sprendimu kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu ir tų faktų jam nereikia įrodinėti. Civilinėje byloje, kuri baigta daliniu sprendimu dėl prievolės solidarumo, priimtas procesinis sprendimas turi prejudicinę galią šioje civilinėje byloje, kadangi įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyta, jog vekselio laidavimo prievolė yra solidari; išnagrinėtoje ir nagrinėjamoje civilinės bylos dalyse dalyvavo ir ieškovė, ir atsakovė; civilinėje byloje, kurioje priimtas sprendimas dėl prievolės solidarumo, prievolės, kylančios iš vekselio, solidarumas buvo bylos įrodinėjimo dalykas (ieškovė įrodinėjo, kad prievolė solidari, o atsakovė tai neigė). Pažymėtina, jog CPK 182 straipsnio 2 punkto norma reiškia ne tik tai, kad dalyvaujantys byloje asmenys yra atleidžiami nuo ankstesnėje byloje nustatytų aplinkybių įrodinėjimo, bet ir tai, kad teismas negali nepripažinti prejudicinių faktų įrodytomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 657/2015; 2018 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-111-701/2018). Taigi, kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai plačiau nevertino atsakovės argumentų, kad laidavimo prievolė nėra solidari, ir pagrįstai šiuos argumentus atmetė.

41. Priešingai nei teigia apeliantė, įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatuota, kad būtent laidavimo prievolė pagal 2018 m. gegužės 24 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį, išduotą UAB „(duomenys neskelbtini)“, yra solidari G. L. ir L. L. prievolė. Dėl to nepagrįsti apeliantės teiginiai, kad ji neturi atsakyti kaip laiduotoja pagal vekselį. Taip pat, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, nors vekselio laidavimą ir CK reglamentuotą laidavimą vienija ta pati prievolių įvykdymo užtikrinimą apibūdinanti sąvoka, tačiau vekselio laidavimas yra savarankiškas prievolės pagal vekselį įvykdymo užtikrinimo būdas, reglamentuotas Įstatyme (32 straipsnis). Vekselių laidavimo santykiams taikomas Įstatymas (1 straipsnis). Dėl to nepagrįsti apeliantės teiginiai, kad turėtų būti taikomos ne specialaus Įstatymo, o bendrosios laidavimą reglamentuojančios CK normos. Taigi, pirmosios instancijos teismas, taikęs Įstatymo normas, nepadarė nei teisės taikymo, nei teisės aiškinimo klaidų. Pažymėtina, jog ginčo vekselio laidavimas atitinka Įstatymo 33 straipsnyje nustatytus formos ir turinio reikalavimus, todėl nepagrįsti ir apeliantės teiginiai, kad laidavimas neatitinka CK įtvirtinto rašytinės formos reikalavimo. Nepagrįsti ir apeliantės argumentai, kad ieškovė praleido CK 6.88 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą trijų mėnesių ieškinio senaties terminą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju ši teisės norma taip pat netaikytina.

42. Vekselio laidavimo ir CK reglamentuoto laidavimo, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų, esmė nėra tapati. Pagal CK laidavimas yra išimtinai papildoma (šalutinė) prievolė ir kai pasibaigia pagrindinė prievolė arba ji pripažįstama negaliojančia, pasibaigia ir laidavimas (CK 6.76 straipsnio 2 dalis). Vekselio laidavimo papildomas pobūdis yra santykinis. Pagal Įstatymo 34 straipsnio 2 dalį laiduotojo įsipareigojimas galioja ir tada, kai ta prievolė, už kurią jis laidavo, dėl kurios nors priežasties negalioja, išskyrus vekselio formos trūkumus. Taigi savarankiška laiduotojo prievolė reiškia tai, kad, net ir pasibaigus vekselio davėjui, laiduotojo įsipareigojimas ne pasibaigia, o tęsiasi toliau, kol prievolė bus įvykdyta. Dėl to nagrinėjamu atveju sprendžiant klausimą dėl atsakovės atsakomybės pagal vekselio laidavimą neturi teisinės reikšmės aplinkybė, kad skolininkės UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto byloje yra priimtas sprendimas dėl jos pabaigos. Būtent tokią išvadą padarė ir Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. balandžio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-222-464/2021 ir būtent dėl šio ginčo aspekto, o ne viso ginčo nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi pagrįstai rėmėsi pirmosios instancijos teismas.

43. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad ieškovė neturėjo reikalavimo teisės, nes jai vekselio apmokėti per metus nuo jo išdavimo nepateikė. Pagal Įstatymo 36 straipsnio 1 dalį vekselis mokėtinas jį pateikus ir turi būti pateiktas apmokėti per vienus metus nuo jo išrašymo dienos. Pagal ĮPVĮ 55 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus vekselio turėtojas netenka teisės pareikšti reikalavimų jo davėjui, indosantams ir kitiems įsipareigojusiems asmenims, išskyrus akceptavusįjį, kai pasibaigia nustatyti terminai pateikti vekselį, mokėtiną jį pateikus arba per tam tikrą laiką po pateikimo; įforminti protestą dėl neakceptavimo arba neapmokėjimo; pateikti apmokėti, kai įrašyta sąlyga „grąžinti be išlaidų“ ar „neprotestuotinas“. Nagrinėjamu atveju 2018 m. gegužės 24 d. vekselio apmokėjimo terminas yra jo pateikimo apmokėti momentas. Ieškovė vekselį pateikė apmokėti 2019 m. kovo 12 d., taigi nepraleido įstatyme įtvirtinto vienų metų termino. Byloje nėra ginčo dėl to, kad skolininkė UAB „(duomenys neskelbtini)“ vekselio neapmokėjo, informacinės teismų sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismas 2019 m. balandžio 15 d. nutartimi skolininkei iškelta bankroto byla, nutartis įsiteisėjo 2019 m. balandžio 26 d., teismas 2021 m. gegužės 3 d. priėmė sprendimą dėl juridinio asmens pabaigos, teismo sprendimas įsiteisėjo 2021 m. birželio 3 d. (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog likviduota UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal vekselį jai tenkančios prievolės neįvykdė ir jau nebeįvykdys, o kai vekselis pateikiamas apmoke?ti jo dave?jui, o jis s?ios pareigos nei?vykdo, pareiga apmoke?ti vekseli? atsiranda laiduotojui.

44. Sutiktina su apeliante, kad jeigu asmuo, kuriam pareis?kiamas reikalavimas apmoke?ti vekseli?, jo neapmoka, kitiems pagal vekseli? i?sipareigojusiems asmenims svarbu apie tai z?inoti. Tačiau vekselio turėtojas, pateikęs vekselį apmokėti mokėtojui ir šiam jo neapmokėjus, privalo apie neapmokėtą vekselį pranešti laiduotojams, tačiau tokiu atveju jis neturi pareigos atskirai pateikti vekselį apmokėti ir laiduotojui, nes laiduotojo solidarioji pareiga kyla tik vekselio mokėtojui neįvykdžius prievolės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449-378/2015; 2016 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-286-690/2016; 2017 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269-695/2017). Pažymėtina, kad ieškovė 2019 m. kovo 12 d. pareiškė reikalavimą apmokėti vekselį ne tik skolininkei, bet ir laiduotojui G. L., o 2019 m. kovo 13 d. taip pat jį informavo apie vekselio neapmokėjimą ir pareikalavo, kad vekselį apmokėtų laiduotojas, nors tokios pareigos neturėjo. Kadangi įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatuota, kad G. L. ir L. L. laidavimo prievolė pagal 2018 m. gegužės 24 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį, išduotą UAB „(duomenys neskelbtini)“, yra solidari, akivaizdu, kad pateikti vekselį apmokėti atskirai atsakovei ieškovė pareigos neturėjo. Juo labiau, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, atsakovė, kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorė, 2018 m. gegužės 24 d. G. L. išdavusi įgaliojimą sudaryti paskolos sutartį, taip pat įmonės vardu pasirašiusi vekselyje (jį išdavusi) negalėjo nežinoti apie neapmokėtą vekselį. Pažymėtina, jog aplinkybė taip pat konstatuota minėtu įsiteisėjusiu teismo sprendimu.

45. Atsižvelgdama į apeliacinių skundų argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis procesas reiškia ne naują arba pakartotinį bylos nagrinėjimą kitos instancijos teisme, o priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą neperžengiant apeliacinio skundo ribų (CPK 301, 312-314, 320 straipsniai). Vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (CPK 185 straipsnis) ar kad jie iš viso nevertinti. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad teismo sprendimas būtų priimtas neįvertinus byloje surinktų įrodymų, kurie turi įtakos priimant sprendimą, visumos. Apeliantė apeliaciniame skunde privalo nurodyti, kokioms bylos aplinkybėms, jos manymu, prieštarauja priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir kokias materialines ar proceso teisės normas jis pažeidžia. Nagrinėjamu atveju apeliantė nenurodė teisinių argumentų, sudarančių pagrindą naikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nepagrindžia teiginių, kad teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Apeliantė iš esmės siekia, kad byloje būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantės nuomonė dėl faktinių aplinkybių vertinimo nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis visa bylos medžiaga ir prejudiciniu teismo sprendimu.

46. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, padarė pagrįstą išvadą, jog laidavimo prievolė pagal 2018 m. gegužės 24 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį yra solidari G. L. ir atsakovės L. L. prievolė, ji nėra pasibaigusi, galioja iki visiško jos įvykdymo, todėl pagrįstai skundžiamu daliniu sprendimu ieškovės ieškinį patenkino ir priteisė iš atsakovės 30 000 Eur skolą ir palūkanas ieškovei. Apeliaciniame skunde nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį naikinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

47. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

48. Atsakovės apeliacininį skundą atmetus, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys).

49. Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. sausio 24 d. nutartimi L. L. atidėtas žyminio mokesčio už apeliacinį skundą dalies sumokėjimas iki teismo sprendimo priėmimo. Už apeliacinį skundą mokėtinas 737 Eur žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis), apeliantė yra sumokėjusi 100 Eur žyminio mokesčio, todėl iš jos priteistinas 637 Eur žyminis mokestis.

50. Ieškovė UAB EDS GUARANTEE iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 20 d. dalinį sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš L. L. atidėtą 637 Eur (šešis šimtus trisdešimt septynis eurus) žyminį mokestį. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Teisėjai Irma ČuchrajErika MisiūnienėAlmantas Padvelskis