- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-01-06
- Bylos Nr.
- 1S-6-875/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-06181-2018-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Rezultatas
- Nutartis: atmesti skundą ir palikti galioti teismo nutartį/sprendimą
- Teisėjas
- Nerijus Masiulis
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Nerijus Masiulis rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Egidijaus Timonio skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2019 m. gruodžio 4 d. nutarties, kuria baudžiamoji byla Nr. 1-1924-496-2019 perduota prokurorui nustatytiems pažeidimams pašalinti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
1. Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmuose gauta baudžiamoji byla, kur K. L. kaltinama padariusi Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 186 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, t. y., kad ji apgaule vengė atsiskaityti už atliktus darbus, o būtent būdama (duomenys neskelbtini) įregistruotos individualios veiklos „K. B.“ savininke ir vadove, 2015-11-18 (duomenys neskelbtini), V. D. g., UAB „(duomenys neskelbtini)“ biuro patalpose, pasirašė rangos sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama direktoriaus J. T., pagal kurią UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojo atlikti statybos darbus statybos objekte (duomenys neskelbtini) mieste, Z. T. 1, (duomenys neskelbtini), o „K. B.“ įsipareigojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ sumokėti 19 000 eurų sumą už atliktus statybos darbus pagal pateiktą sąskaitą praėjus 3 dienoms po statinio užbaigimo, tačiau rangovui UAB „(duomenys neskelbtini)“ atlikus statybos darbus, vengė priimti darbus, darbų atlikimo (priėmimo) akto nepasirašė ir rangovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2016-02-08 PVM sąskaitos faktūros (duomenys neskelbtini) serija (duomenys neskelbtini) 19000 eurų sumai, neapmokėjo, žinodama ir suprasdama, kad už atliktus darbus privaloma atsiskaityti, taip apgaule vengė atsiskaitymo už UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliktus darbus.
2. Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2019 m. gruodžio 4 d. nutartimi baudžiamoji byla perduota prokurorui. Nutartyje teismas nustatė šiuos kaltinamojo akto trūkumus:
2.1. surašytame kaltinamajame akte nėra nurodyta, kuo pasireiškė K. L. apgaulė, vengiant atsiskaityti už atliktus darbus su UAB „(duomenys neskelbtini)“. Dėl šios priežasties nėra žinoma, kokius kaltinamosios veiksmus prokuroras priskiria apgaulei. Tikslindamas šią aplinkybę teismas pažymėjo, kad kaltinime nurodyti K. L. veiksmai, kad „vengė priimti darbus“, „darbų atlikimo (priėmimo) akto nepasirašė“, „neapmokėjo“ pagal PVM sąskaitą faktūrą, „suprasdama, kad už atliktus darbus privaloma atsiskaityti“, tinka paprastam privalomų įmokų vengimui be apgaulės elementų. Kaltinamajame akte nėra nurodyta, kuo pasireiškė kaltinamosios apgaulė, kaip ji suklaidino nukentėjusį asmenį, apsunkindama nukentėjusiojo interesų gynybą civilinio proceso tvarka. Kaltinimo esminės aplinkybės – apgaulės neatskleidimu yra pažeistas BPK 219 straipsnio 3 punktas ir tai trukdo bylą nagrinėti teisme. Teismas sprendė, kad šis kaltinamojo akto trūkumas pažeidžia kaltinamosios teisę į gynybą.
2.2. Taip pat teismas nurodė, kad ši baudžiamoji byla Lietuvos Respublikos teisme galėtų būti nagrinėjama tik tuo atveju jei būtų gauti duomenys iš (duomenys neskelbtini) kompetentingų institucijų apie tai, ar už kaltinamajai K. L. inkriminuojamą nusikalstamą veiką yra nustatyta baudžiamoji atsakomybė ir (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, kad tokius duomenis privalėjo gauti ir pridėti prie bylos tyrimą organizavęs prokuroras. Tokie duomenys į baudžiamąją bylą nėra gauti ir įdėti, todėl teismas negali spręsti dėl galimybės taikyti baudžiamąją atsakomybę kaltinamajai K. L. dėl kaltinamajame akte nurodytos veikos.
Šalies argumentai
3. Skundu apygardos teismui prokuroras prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį ir perduoti bylą teisminiam nagrinėjimui.
3.1. Nurodo, kad visi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 219 straipsnio reikalavimai yra išpildyti. Skiriasi tik prokuratūros ir gynybos pozicijos dėl aplinkybių vertinimo. Apgaulės veiksmai yra aiškiai apibrėžti: „K. L. vengė priimti darbus, darbų atlikimo (priėmimo) akto nepasirašė“. Pažymi, kad kaltinimą palaikantis prokuroras iki įrodymų tyrimo pabaigos teisme, gali pareikšti prašymą dėl kaltinimo pakeitimo (BPK 256 straipsnio 1 dalis), todėl aplinkybės dėl veiksmų, pagrindžiančių apgaulę, gali būti tikslinamos (keičiamos) ir teisme.
3.2. Nesutinka ir su teismo motyvu, kad veika padaryta (duomenys neskelbtini), kadangi pagal nustatytas faktines aplinkybes, kurių neginčija ir teismas, sutartis tarp „K. B.“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ pasirašyta (duomenys neskelbtini). UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra Lietuvoje veikianti įmonė ir padariniai kilo būtent jai. Aplinkybė, kad darbai buvo atliekami (duomenys neskelbtini), kaip motyvas taip pat nėra tinkami, kadangi kaltinimas pareikštas ne dėl darbų atlikimo (neatlikimo), o dėl neatsiskaitymo.
Atsiliepimas
4. Atsiliepimu kaltinamosios K. L. gynėjas advokatas D. R. teismo prašo atmesti prokuroro skundą.
4.1. Savo poziciją grindžia tuo, kad kaltinamajame akte nurodyta, jog apgaulė pasireiškė, tuo, kad „K. L. vengė priimti darbus, darbų atlikimo (priėmimo) akto nepasirašė“, tačiau tokia kaltinamojo akto formuluotė, net nevertinant jos atitikties faktiniams bylos duomenims, nesuponuoja jokios apgaulės. Pagal kaltinamajame akte naudojamas formuluotes, kurios prokuroro nuomone, apibūdina apgaulės panaudojimą, negalima suprasti nei kokius melagingus ar neteisingus duomenis K. L. pateikė nukentėjusiam asmeniui, nei ar šis dėl to klydo. Vien tai, kad K. L. atsisakė priimti, pasak jos nekokybiškai atliktus darbus ir netinkamai surašytus darbų atlikimo aktus, jokios apgaulės nesuponuoja. Tokio K. L. veikimo priežastys buvo aiškiai ir ne kartą nurodytos nukentėjusiuoju šioje byloje pripažintam J. T..
4.2. Nurodo ir tai, kad verslininkų ginčai dėl atliktų darbų kokybės ir atsiskaitymo už juos yra gana dažnai pasitaikantis reiškinys ir įprastai tokie ginčai sprendžiami derybų keliu arba civilinio proceso tvarka. Aptariamas kaltinamojo akto surašymo trūkumas pažeidžia teisę į gynybą, nes kaltinamajame akte nesant nurodyta kaip konkrečiai pasireiškė apgaulė, kaltinamoji ir jos gynėjas neturi galimybės teikti argumentų dėl šio inkriminuojamos nusikalstamos veikos požymio ir efektyviai gintis.
4.3. Sutikdamas su skundžiama nutartimi gynėjas nurodo, kad K. L. individuli veikla „K. B.“ buvo registruota ir vykdė veiklą (duomenys neskelbtini); sutartis su UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo pasirašyta dėl statybos darbų atlikimo (duomenys neskelbtini); ginčo darbai taip pat buvo atliekami (duomenys neskelbtini); pagal tarp šalių pasirašytą rangos sutartį, apmokėjimas už atliktus darbus siejamas su (duomenys neskelbtini) teise ((duomenys neskelbtini) statybos darbų užsakymo ir sutarčių sudarymo reglamentas (sutarties VI. d. (l)p.; (duomenys neskelbtini) civilinis kodeksas (sutarties XIV. D. (2), (3)p.); sutartis surašyta vokiečių kalba. Vien dėl to, jog rangos sutartis buvo pasirašyta (duomenys neskelbtini), savaime nereiškia, kad K. L. inkriminuojama nusikalstama veika buvo padaryta (duomenys neskelbtini). Sprendžiant dėl nusikaltimo padarymo vietos yra svarbu nustatyti ne kur buvo pasirašyta sutartis, o kur buvo teikiamos paslaugos, kur kilo prievolė atsiskaityti už suteiktas paslaugas ir kur buvo atliekami veiksmai, kvalifikuojami kaip vengimas apgaule atsikaityti už suteiktas paslaugas. Visos šios veikos padarymo vietai nustatyti reikšmingos aplinkybės, suponuoja, kad veika buvo padaryta (duomenys neskelbtini). Esant tokioms aplinkybėms ir aptartam teisiniam reguliavimui, darytina išvada, kad ši byla pirmiausiai yra teisminga (duomenys neskelbtini) teismams.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
5. Šioje baudžiamojoje byloje yra skundžiamas teismo sprendimas pripažinti kaltinamąjį aktą neatitinkančiu BPK 219 straipsnio reikalavimų. Ginčas yra kilęs Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmams padarius išvadą, kad kaltinamajame akte prokuroro nurodytos faktinės inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybės nėra konkrečiai nurodytos ir tai pažeidžia BPK 219 straipsnio nuostatas. Prokuroras su tokia išvada nesutinka. Nagrinėjant skundą ir susidariusį ginčą yra labai svarbūs reikalavimai kaltinamajam aktui. Tik gerai suprantant įstatymo kaltinamajam aktui keliamus reikalavimus ir kaltinamojo akto reikšmę galima pagrįsta išvada dėl jo atitikimo BPK nuostatoms.
6. BPK 219 straipsnio 1 dalis nustato reikalavimus kaltinamajam aktui. Be kitų reikalavimų šio straipsnio 3 punkte nurodyta, kad kaltinamajame akte turi būti nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės.
7. Kaltinimas asmeniui surašomas surinkus visus įmanomus duomenis (įrodymus) apie tiriamą įvykį: žinant jo padarymo vietą, laiką, žmogaus veiksmus, nustačius kilusias pasekmes, tikslus ir motyvus, bei gerai žinant įstatyme aprašytą nusikaltimo sudėtį – ką reiškia kiekvienas sudėties požymis, koks jo turinys, kada tas požymis yra taikomas, o kada jo taikyti negalima. Nustačius įvykio aplinkybes ir gerai žinant nusikaltimo sudėties požymių turinį, jie yra lyginami tarpusavyje, tikrinamas jų abipusis atitikimas ir daromos išvados. Kaltinime neužtenka vien tik nurodyti taikomo straipsnio požymius, kaip jie parašyti baudžiamajame įstatyme. Kiekvienas taikomos sudėties požymis tikrovėje, realiame gyvenime turi objektyvią išraišką – konkretaus asmens konkrečius veiksmus, kurie ir reiškia vieną ar kitą taikomo straipsnio požymį. Tarp kaltinamojo veiksmų ir nusikaltimo sudėties yra abipusis ryšys – kaltinamojo veiksmai rodo sudėties požymius (visų sudėties požymių nustatymas reiškia ir nusikalstamos veikos padarymą), o sudėties požymiai nustatomi vertinant kaltinamojo veiksmus. Tik esant straipsnyje nurodytų požymių visumai galima pasakyti, kad kaltinamasis pažeidė tą straipsnį. Todėl taikant konkrečią BK sudėtį ir aprašant jos požymius turi būti nurodytas konkretus požymių turinys – kaltinamo asmens konkretūs veiksmai.
8. Kaltinamojo veiksmų, kurie turi būti aprašyti kaltinamajame akte, apimtį apsprendžia taikomo BK straipsnio sudėtis (joje nurodyti nusikalstamos veikos požymiai) ir BPK 219 straipsnio 1 dalies 3 punktas (jame nurodyta, kaip požymiai turi būti aprašyti). Jei asmuo yra kaltinamas apgaule, kaltinamajame akte turi būti parašyta (neapsiribojant išvardintu), kas, kur, kada, prieš ką ir kokią apgaulę panaudojo, kas, kur ir kada įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino, kieno turtą ar turtinę teisę įgijo, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino ir kieno vardu įgijo, išvengė ar panaikino, kokia padaryta žala.
9. EŽTT ne kartą yra pažymėjęs, jog Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punkto, pagal kurį kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo turi teisę būti skubiai ir išsamiai jam suprantama kalba informuotas apie pateikiamo jam kaltinimo pobūdį ir pagrindą, nuostatose nurodoma, kad ypatingą dėmesį reikia atkreipti į pranešimą kaltinamajam apie kaltinimą; išsami informacija apie nusikaltimą baudžiamajame procese yra itin svarbi, kadangi nuo jos pateikimo momento įtariamajam yra formaliai raštu pranešta apie faktinį ir teisinį jam pareikštų kaltinimų pagrindą. Pagal Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punktą kaltinamajam suteikiama teisė būti informuotam ne tik apie kaltinimo pagrindą, t. y. veiksmus, kuriuos, kaip teigiama, jis padarė ir kuriais grindžiamas kaltinimas, bet ir teisinį šių veiksmų kvalifikavimą; ši informacija turi būti išsami (1999 m. kovo 25 d. sprendimas byloje Pélissier ir Sassi prieš Prancūziją (peticijos Nr. 25444/94); 2001 m. kovo 1 d. sprendimas byloje Dallos pieš Vengriją (peticijos Nr. 29082/95); 2007 m. balandžio 24 d. sprendimas byloje J. N. prieš Suomiją (peticijos Nr. 45830/99).
10. Teismų praktika šiuo klausimu teigia, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos BPK 219 straipsnio 3 punkte išvardytos ar kitos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme įtvirtintus nusikalstamos veikos požymius, ir šie trūkumai trukdo teismui nagrinėti bylą ir (ar) dėl to suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybą, be to, šių trūkumų negalima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme. Iš nusikalstamos veikos aprašymo turi būti aiškios kaltininkui inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybės (tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis), iš kurių sprendžiama apie jos sudėtį sudarančių požymių buvimą ar nebuvimą. Nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių išdėstymą lemia BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodyti veikos požymiai, todėl kaltinamajame akte turi būti nurodyti tie faktai (aplinkybės), kurie yra būtini tam, kad nekiltų abejonių dėl jų teisinio vertinimo taikant baudžiamąjį įstatymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-222/2013, 2K-223/2013, 2K-254/2013, 2K-435/2013, 2K-254/2013, 2K-392/2014, 2K-88-942/2016, 2K-111-677/2016, 2K-34-303/2017 ir kt.).
11. Tikslus nusikalstamos veikos požymių aprašymas yra svarbus tiek kaltinamosios K. L. teisei į gynybą, tiek tinkamam (teisingam, operatyviam ir efektyviam) teismo vykdomam teisingumui.
12. Aukštesnysis teismas visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo nutarties motyvams dėl kaltinamojo akto reikšmės vykdant teisę į gynybą. Papildomai teismas nurodo, kad teisė žinoti, kuo kaltinamoji K. L. yra kaltinama, yra viena iš pagrindinių BK 22 straipsnio 2 dalyje nustatytų kaltinamosios teisių, kuri apima tiek formaliųjų – pranešimo apie įtarimą ar kaltinamojo akto įteikimo – kriterijų, tiek materialųjį – aiškų, suprantamai suformuluotą ir BPK 187 ir 219 straipsnių reikalavimus atitinkantį turinį turinčio įtarimo ir kaltinimo – kriterijų. Visas procesas vyksta siekiant išsiaiškinti, ar kaltinamoji padarė nusikalstamą veiką, kuri aprašyta kaltinime. Kaltinamasis aktas ir jame aprašyti asmens veiksmai (kaltinimas) yra bylos nagrinėjimo ašis. Prokuroro pareiga yra įrodyti, kad kaltinamosios veiksmai yra nusikalstami ir šiai prokuroro pareigai sėkmingai vykdyti svarbus tiksliai ir aiškiai surašytas kaltinimas. Gindamasi kaltinamoji gali pateikti savo poziciją dėl kaltinimo, teigti, kad ji nebuvo toje vietoje ar tuo laiku, jai inkriminuotų veiksmų nepadarė ar teikti kitokius motyvus dėl savo nekaltumo, mažesnės kaltinimo apimties ar kitokių jai svarbių aplinkybių. Tačiau kaltinamajam aktui nesant konkrečiam, jame nesant konkrečių laiko ar vietos aplinkybių, konkrečių kaltinamosios veiksmų kaip šiuo atveju, kaltinamoji negalės efektyviai gintis, negalės pateikti savo versijos, ginčyti aplinkybių, nes jų nėra. Tuo pačiu taip yra pažeidžiama kaltinamosios teisė žinoti, kuo ji yra kaltinama. Surašydamas nekonkretų kaltinamąjį aktą prokuroras perkelia įrodinėjimo naštą kaltinamajai, nes tokiu atveju ji, nežinodama, kokie jos veiksmai, atlikti konkrečiu laiku tam tikroje vietoje ir sukėlę konkrečias pasekmes, yra nusikalstami, turi spėlioti šias aplinkybes, nuspėti ar sukurti, apie kokius veiksmus gali kalbėti prokuroras ir teikti savo įrodymus dėl nekaltumo. Tačiau nesant konkrečių ribų kaltinamoji gali pateikti su įvykiu nesusijusius įrodymus ir taip pabloginti savo padėtį.
13. Tiksliai surašytas kaltinamasis aktas turi didelės reikšmės ir teismui. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį pagrindinė teismo pareiga yra vykdyti teisingumą. Teismas vykdo teisingumą teismo posėdžiuose nagrinėdamas prokuratūros asmeniui pateiktą kaltinimą, tikrindamas jo atitikimą taikomo nusikaltimo sudėties požymiams ir įrodytumą. Nagrinėjimo teisme ribas nustato BPK 255 straipsnio 1 dalis, kurioje nurodyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, o teismo sprendimo, kuriuos kaltinamuosius ir dėl kokių nusikalstamų veikų perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje pagrindas yra prokuroro surašytas kaltinamasis aktas. Tiksliai ir pilnai surašytas kaltinamasis aktas užtikrina, kad operatyviai bus priimtas teisingas sprendimas, teismui nereikės spėlioti, kokie kaltinamojo veiksmai galėtų reikšti vieną ar kitą požymį, kokiomis priemonėmis nustatyti, ar buvo padaryti kokie nors veiksmai, teismui nereikės prašyti proceso dalyvių pildyti ar tikslinti kaltinimo, tikėtis, kad tokie prašymai bus įvykdyti ir laukti, kada tai bus padaryta. Kaltinamajame akte į kiekvieną taikomos nusikaltimo sudėties požymį įdėjus konkretų ir aiškų turinį, teismas gali aiškiai nustatyti jo įrodinėjimo ribas, kokius asmens veiksmus reikia nustatyti ir patvirtinti juos buvus, kokiomis priemonėmis tai padaryti.
14. Kaip matyti iš šio kaltinamojo akto K. L. yra kaltinama BK 186 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymu (apgaule vengė atsiskaityti už atliktus darbus). Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad kaltinamajame akte nenurodyta, kokius kaltinamosios veiksmus prokuroras priskiria apgaulei, t. y., kaltinime nurodyti K. L. veiksmai, kad „vengė priimti darbus“, „darbų atlikimo (priėmimo) akto nepasirašė“, „neapmokėjo“ pagal PVM sąskaitą faktūrą, „suprasdama, kad už atliktus darbus privaloma atsiskaityti“, teismui nesudarė pagrindų spręsti dėl BK 186 straipsnio 1 dalyje nurodyto apgaulės elemento buvimo, su kuo sutinka ir aukštesnysis teismas. Pažymėtina, kad negalima tokia situacija, kuomet kaltinime nėra nurodyti jokie kaltinamosios veiksmai arba jie yra nurodyti taip minimaliai ir abstrakčiai, kaip šiuo atveju. Skundžiamoje nutartyje teisingai nurodyta, kad aprašant K. L. veiksmus jie nurodyti pernelyg abstrakčiai, nenurodant jokių BPK 219 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalaujamų aplinkybių: nurodyta tik kad K. L. apgaule vengė atsiskaityti už darbus, tačiau nenurodyti konkretūs apgaulės veiksmai, t. y., kokius veiksmus atliko K. L., kurie būtų padaryti veikiant apgaulės prieš UAB „(duomenys neskelbtini)“ būdu.
15. Teismas sutinka su Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų išvada, kad toks kaltinimo formulavimas neleidžia aiškiai apibrėžti teisminio nagrinėjimo ribų, pažeidžia rungtyniško, lygiateisio ir teisingo proceso principus. Kaltinamasis aktas (kaltinimas) surašytas pažeidžiant BPK 219 straipsnio reikalavimus, efektyviai ir operatyviai tokio kaltinimo teisme nagrinėti nėra įmanoma, teismui nebus aiškios kaltinimo ribos, toks nagrinėjimas pažeistų kaltinamosios teisę žinoti, kuo ji yra kaltinama ir visa tai trukdo nagrinėti bylą.
16. Aukštesnysis teismas, paneigdamas prokuroro skundo argumentą, kad teismas pats galėtų ištaisyti nustatytas klaidas, pažymi, kad BPK 255 straipsnis nustato nagrinėjimo teisme ribas, o BPK 256 straipsnis nustato kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme taisykles. BPK 255 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas <...> dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. BPK 256 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, <...> tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos iš esmės skirtingomis, apie tai nedelsdamas praneša nagrinėjimo teisme dalyviams. Įstatymas kalba apie faktinių aplinkybių pakeitimą, tačiau ne apie kaltinime nenurodytų faktinių aplinkybių užpildymą. Jeigu kaltinamajame akte yra nurodytos faktinės aplinkybės, teismas, išnagrinėjęs bylą ir nustatęs kitokias faktines aplinkybes nei kaltinamajame akte nurodytos, laikydamasis BPK 256 straipsnyje nustatytos tvarkos gali jas pakeisti. Kaltinamajame akte esant visoms nusikaltimo sudėtį reiškiančioms faktinėms aplinkybėms, teismas negali taikyti BPK 234 straipsnio 2 dalies nuostatų. Kaltinamajame akte nesant jokių faktinių aplinkybių arba jas nurodžius tik atkartojant tam tikrus taikomos nusikaltimo sudėties požymius, kaip šioje byloje yra aprašyti K. L. veiksmai, teismas negali pats nustatyti faktines aplinkybes ir jas surašyti, nes tokiu atveju teismas tampa kaltinamąjį aktą rašančiu subjektu, kas yra prokuratūros funkcija.
17. Teismas gali ištaisyti tam tikras kaltinimo technines klaidas, sukonkretinti faktines aplinkybes, netgi nustatyti jas skirtingas, tačiau teismas negali pats surašyti kaltinimą, kai jame nėra jokių faktinių aplinkybių, ir pagal jį nuteisti. Tokiu atveju teismas tampa tiek kaltinančiuoju, tiek teisingumą vykdančiuoju subjektu. Tai prieštarauja teismo vykdomai teisingumo funkcijai, teismo, kaip tam tikro nešališko arbitro, vaidmeniui. Surašant kaltinamąjį aktą yra svarbus įstatymo nustatytas pareigų paskirstymas tarp teismo ir prokuratūros. Įstatymas nustato, kad kaltinamąjį aktą turi surašyti prokuratūra ir jis turi būti surašytas tinkamai. Tokia yra prokurorų pareiga, kurią jie turi atlikti profesionaliai.
18. Teismų praktikoje yra nurodyta, kad protingumo, teisingumo, sąžiningumo, onus probandi principai reikalauja, kad prokuroro byloje padarytos klaidos būtų taisomos paties prokuroro (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis 2K-7-337/2006).
19. Prokuroro skunde nurodyti motyvai nepaneigia teismo nutarties argumentų. Pažymėtina, kad įvertinęs ikiteisminio tyrimo duomenis, sprendimą dėl ikiteisminio tyrimo baigties priima ar duomenų pakankamumo bylos perdavimui į teismą su kaltinamuoju aktu klausimą sprendžia prokuroras, tačiau šis sprendimas nereiškia, kad teismas neturi jokios pasirinkimo galimybės, kaip tik vykdyti prokuratūros sprendimą ir jeigu jau prokuroras nusprendė perduoti bylą į teismas, tik ją nagrinėti. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį, teismas vykdo teisingumą, o ne valstybės institucijų sprendimus. Vykdydamas teisingumą teismas yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymo. Jei teismas nustatė, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų ir tai trukdo nagrinėti bylą, teismas turi tik BPK 234 straipsnio 2 dalyje nustatyta išeitį.
20. Atsižvelgiant į išdėstytą aukštesnysis teismas, sutikdamas su skundžiamoje nutartyje padaryta išvada, kad kaltinime nėra aprašyti inkriminuoto BK straipsnio požymius reiškiantys veiksmai pažymi, kad savo nutartyje teismas visiškai nevertino įrodymų neužkirsdamas sau galimybės ateityje nagrinėti šią bylą, teismas labai korektiškai išskyrė problemines vietas ir jas aprašė. Analizuojant kaltinamojo akto atitikimą paprastai įrodymai nenagrinėjami, nes jie dar nėra ištirti teismo posėdyje. Be to, sprendimas dėl reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto nėra susijęs su įrodymų pakankamumo kaltinimo vertinimu, nes tai daroma tik baigiamuosiuose teismo sprendimuose ir jei šioje byloje teismas būtų nustatęs, kad neišsamiai atliktas ikiteisminis tyrimas, teismas atliktu papildomus veiksmus neišsamumui pašalinti ar kaltinamąjį išteisintų. Skundžiamoje nutartyje teismas ir nenurodė, kad prokuroras turi atlikti kokius nors įrodymų rinkimo veiksmus, teismas tik nurodė kaltinimui pataisyti būtinus veiksmus: įvardinti konkrečius K. L. nusikalstamus apgaulės veiksmus bei gauti informaciją iš (duomenys neskelbtini) kompetentingų institucijų apie tai, ar už kaltinamajai K. L. inkriminuojamą nusikalstamą veiką yra nustatyta baudžiamoji atsakomybė ir (duomenys neskelbtini) (atitinkamos praktikos laikosi ir Lietuvos apeliacinis teismas baudžiamojoje byloje Nr. 1S-318-654/2019, Vilniaus apygardos teismas baudžiamojoje byloje Nr. 1S-362-932/2019). Šių duomenų kontekste aukštesnysis teismas konstatuoja, kad Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2019 m. gruodžio 4 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o ją tenkinti prokuroro skunde nurodytais motyvais, nėra teisinio pagrindo.
Teismas, remiantis išdėstytais motyvais ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atmesti Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Egidijaus Timonio skundą ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį.
Ši nutartis neskundžiama.