- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-06-20
- Bylos Nr.
- 2K-7-337/2006
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Rezultatas
- Skundas atmestas.
- Teisėjai
- Rimantas Baumilas (pirm.), Pranas Kuconis, Alvydas Pikelis, Aldona Rakauskienė, Gintaras Goda (pran.), Valerijus Čiučiulka, Benediktas Stakauskas
- Nukentėjusysis
- V. L., G. Ž.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Prano Kuconio, Benedikto Stakausko, Alvydo Pikelio, Aldonos Rakauskienės, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Gintaro Godos,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro ir įtariamojo V. P. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 17 d. nutarties, kuria panaikintas Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2005 m. spalio 10 d. nuosprendis ir byla perduota Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, įtariamojo, jo gynėjo, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, nukentėjusiųjų ir jų atstovo, prašiusių kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. P. kaltinamas tuo, kad tyčia apšmeižė spaudinyje – knygoje „Durnių laivas“, kurią leidykla „Politika“ išleido 2003 m., – mirusį asmenį, buvusį Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėją – V. L.–Ž., t. y paskleidė apie jį melagingus, neatitinkančius tikrovės, pramanytus ir žeminančius šį mirusį asmenį teiginius: „Landsbergiui reikėjo kaip nors pridengti tėvą, ilgus metus bendravusį su KGB <...>, jį, kaip atidirbusį žvalgą, namo sugrąžino Maskva <...>“ („Durnių laivas“, 23 puslapio antra pastraipa); „...kai kas jau vedžiojo už parankių naujai iškeptą „patriarchą“, Hitlerio <...> draugą, <...>, žvalgą <...> ir strateginių žemėlapių kopijuotoją senąjį Landsbergį...“(„Durnių laivas“, 166 puslapio ketvirta pastraipa); „<...> ir kaip jiems po to teko nuo bolševikų bėgti į Kauną, kaip pakeliui areštavo, tardė...(o kiek man žinoma, ir užverbavo)“ („Durnių laivas“, 156 puslapio trečia pastraipa); „Vaistinę išmetė į gatvę. Dar daugiau, vaistininkai buvo paduoti į teismą todėl, kad „patriarchas“ verandoje nerado šešių metrų ąžuolinio stalo, kurį buvo palikęs prieš karą“ („Durnių laivas“, 69 puslapio pirma pastraipa), t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 154 straipsnio 2 dalyje.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2005 m. spalio 10 d. nuosprendžiu V. P. išteisintas, nepadaręs veikos, numatytos BK 154 straipsnio 2 dalyje; nukentėjusiojo V. L. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad V. P. turėjo būti inkriminuota ne BK 154 straipsnio 2 dalis, o BK 313 straipsnio 2 dalis, nes V. P. buvo kaltinamas pažeidęs ne gyvo asmens garbę ir orumą, o mirusio asmens atminimą. Teismas nerealizavo kaltinimo pakeitimo teisme motyvavęs savo sprendimą tuo, kad bylos nagrinėjimo metu negavo prokuroro rašytinio prašymo kvalifikuoti kaltinamojo veiką pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, kaip to reikalaujama pagal BPK 256 straipsnio nuostatas; V. P. pateiktas kaltinimas yra ydingas ir savo turiniu, ir forma (kartojami tie patys teiginiai apie tikrovės neatitinkančius, prasimanytus, žeminančius mirusį asmenį teiginius, neaiškus kaltinime pateiktų sakinių dalių kontekstas); tikslinant teisme kaltinimo formuluotes gali iš esmės kisti faktinių bylos aplinkybių apimtis – taip būtų suvaržyta kaltinamojo teisė į gynybą.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. sausio 17 d. nutartimi panaikino Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2005 m. spalio 10 d. nuosprendį ir perdavė bylą Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui, konstatavusi, kad buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio neatitinkantis kaltinamasis aktas. Teismas pažymėjo, kad kaltinamajame akte netinkamai išdėstytas nusikalstamos veikos aprašymas (BPK 219 straipsnio 3 punktas): viena kaltinamojo akto dalis prieštarauja kitai, nes, aprašant nusikalstamą veiką, kaip nusikaltimo objektas nurodoma BK XXII ir XLV skyrių samplaika; inkriminuota BK 154 straipsnio 2 dalis, nors pagal šio straipsnio prasmę nukentėjusiuoju gali būti tik gyvas asmuo; įvertinus kaltinamajame akte pateiktą V. P. nusikalstamos veikos aprašymą, nėra pagrindo teigti, kad jam inkriminuoti visi BK 313 straipsnio 2 dalyje numatyti baudžiamojo nusižengimo sudėties požymiai, nes šio straipsnio dispozicijoje nurodyta, kad turi būti paskleidžiama ne tikrovės neatitinkanti informacija, o melagingi prasimanymai, kurie gali ne žeminti mirusį asmenį, o nulemti žmonių panieką ar pakirsti pagarbą jo atminimui.
Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras ir V. P. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. sausio 17 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Generalinis prokuroras kasaciniame skunde teigia, kad Vilniaus apygardos teismo 2006 m. sausio 17 d. nutartis naikintina dėl esminio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo, padaryto nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino BPK nuostatas, reglamentuojančias kaltinimo pakeitimą teisme, V. P. pareikšto kaltinimo nepakeitė, byloje surinktų įrodymų nevertino, neperkvalifikavęs kaltinamojo padarytos veikos iš BK 154 straipsnio 2 dalies į BK 313 straipsnio 2 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, o nepagrįstas baudžiamojo įstatymo netaikymas taip pat yra jo netinkamas taikymas. Kasatorius pažymi, kad nepaisant to, jog prokuroro prašymo pakeisti kaltinimą teisme nebuvo, V. P. veika turėjo ir BK 154 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo, ir BK 313 straipsnio 2 dalyje numatyto baudžiamojo nusižengimo požymių, nurodytų jam pareikštame kaltinime, todėl teismo iniciatyva perkvalifikavus veiką į lengvesnę, kaltinamojo teisė į gynybą nebūtų buvusi suvaržyta. V. P. suprato, kad yra kaltinamas melagingų, prasimanytų teiginių būtent apie mirusį asmenį paskleidimu ir nuo to gynėsi. Apeliacinės instancijos teismo buvo prašoma ištaisyti šią klaidą, panaikinti neteisėtą nuosprendį, V. P. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 313 straipsnio 2 dalį ir nagrinėti bylą iš esmės, tačiau panaikinęs nuosprendį dėl kaltinamojo akto netinkamo surašymo ir perdavęs bylą prokurorui, Vilniaus apygardos teismas šių skundo motyvų nenagrinėjo, be to, nepagrįstai teigė, kad kaltinamajame akte nėra nurodyti BK 313 straipsnio 2 dalyje numatyti baudžiamojo nusižengimo sudėties požymiai – paskleidimas melagingų prasimanymų apie mirusį asmenį, kurie gali nulemti žmonių panieką ar pakirsti pagarbą jo atminimui. Kasatorius mano, kad pagal prasmę kaltinamajame akte esanti sąvoka „melagingi, prasimanyti teiginiai“ yra analogiška BK 313 straipsnio 2 dalyje nurodytai sąvokai „melagingi prasimanymai“, o V. P. nusikalstamos veikos padariniai – mirusio asmens pažeminimas – yra paniekos ir nepagarbos demonstravimas jo atminimui, kaip nurodyta BK 313 straipsnio 2 dalies dispozicijoje.
Šalies argumentai
Kasatorius pažymi, kad nutartyje perduoti bylą prokurorui teismas turi nurodyti ne tik konkrečius kaltinamojo akto turinio pažeidimus, bet taip pat pateikti motyvus, kodėl negalima ištaisyti teisme akto turinio ir kaip tokie pažeidimai trukdo nagrinėti bylą. Vilniaus apygardos teismo nutartyje minėti motyvai nepateikti. Taigi apeliacinės instancijos teismas šiuo konkrečiu atveju, net ir esant tam tikriems kaltinamojo akto trūkumams, galėjo ir privalėjo pirmosios instancijos teismo nuosprendį tikrinti pagal paduotus apeliacinius skundus, aiškintis ir spręsti, ar V. P. padarė baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 313 straipsnio 2 dalyje.
V. P. kasaciniame skunde nurodo, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas šališkai išnagrinėjo bylą, neišsamiai vertino jį teisinančius įrodymus – taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį. Be to, apeliacinės instancijos teismas neteisingai nurodė, kad perkvalifikavus teismo iniciatyva V. P. veiką iš BK 154 straipsnio 2 dalies į BK 313 straipsnio 2 dalį, iš esmės pasikeis veikos apimtis – tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teisme nebuvo nustatyta jokių kitų duomenų, kurie iš esmės keistų faktines bylos aplinkybes, išskyrus nusikaltimo objektą, todėl apeliacinės instancijos teismas, nepritaikęs BPK 256 straipsnio 3 dalies, nepagrįstai neperkvalifikavo jo veikos iš BK 154 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo į BK 313 straipsnio 2 dalyje numatytą baudžiamąjį nusižengimą, juolab kad V. P. visuomet suprato, kad yra kaltinamas melagingų, prasimanytų teiginių, būtent apie mirusį asmenį – V. L.–Ž. – paskleidimu ir nuo to gynėsi.
Žemesnės instancijos teismas
V. P. nuomone, apeliacinės instancijos teismo motyvas, kad literatūros kūrinyje esančių žinių paskleidimas negali būti siejamas vien tik su pirminiu kūrinio išleidimu, o pakartotiniai leidimai, nepraėjus senaties terminui po pirmojo leidimo, senaties eigą nutraukia, yra ydingas, nepagrįstas ir šalintinas. Byloje nebuvo pateikta įrodymų, jog papildomų knygos „Durnių laivas“ tiražų tekstai skiriasi nuo pirmojo išleistos knygos egzemplioriaus; vėlesni knygos leidimai turi būti vertinami tik kaip knygos egzempliorių skaičiaus didinimas. Be to, visi pakartotiniai leidimai buvo išleisti leidyklos iniciatyva, nesant dėl to jokių kasatoriaus valios išraiškos formų. Kasatoriaus nuomone, jo knygos „Durnių laivas“ vertimo į rusų kalbą išleidimas negali būti vertinamas kaip pakartotinė nusikalstama veika, dėl kurios nutrūksta senaties terminas, nes knygos vertimas neturi ir negali turėti įtakos originalaus kūrinio apsaugai – vadinasi, „Durnių laivo“ vertimo išleidimas nekeičia originalios knygos išleidimo datos.
V. P. skunde nurodo, kad teismas pažeidė nekaltumo prezumpciją, nes skaitant skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties tekste esančią kolegijos nuomonę dėl pakartotinių knygos „Durnių laivas“ leidimų, jos negalima suprasti niekaip kitaip, kaip tik tiesioginį teigimą, kad kasatorius padarė naują nusikalstamą veiką, atsižvelgiant į BK 95 straipsnio 4 dalį.
Motyvuojamoji dalis
Kasaciniai skundai atmestini.
BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas gali panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, šio pažeidimo negalima ištaisyti teisme ir jis trukdo nagrinėti bylą. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad byloje esančio kaltinamojo akto turinys neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, trūkumų neįmanoma ištaisyti teisme ir tai trukdo nagrinėti bylą. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad kaltinamajame akte netinkamai laikytasi BPK 219 straipsnio 3 ir 5 punktų reikalavimų.
BPK 219 straipsnio 3 punkte numatytas įpareigojimas prokurorui kaltinamajame akte pateikti nusikalstamos veikos aprašymą, t. y. nurodyti padarytos nusikalstamos veikos vietą, laiką, būdus, padarinius, kitas svarbias aplinkybes, taip pat duomenis apie nukentėjusįjį, įtariamojo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. BPK 219 straipsnio 5 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte privaloma nurodyti BK straipsnį (jo dalį ir punktą), numatantį atsakomybę už padarytą veiką.
Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismo nutartimi byla prokurorui perduota dėl netinkamo nusikalstamos veikos aprašymo ir jos teisinio vertinimo (kvalifikavimo) kaltinamajame akte. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad paprastai vien tik netinkamos BK normos nurodymas kaltinamajame akte nėra pakankamas pagrindas teismui priimti sprendimą bylą perduoti prokurorui – BPK 255 ir 256 straipsniuose numatytos kaltinimo pakeitimo galimybės. Teismo priimamame nuosprendyje gali būti nurodomas kitoks veikos teisinis vertinimas (kvalifikavimas) nei kaltinamajame akte, jei proceso metu buvo laikytasi BPK 255 ir 256 straipsnių nuostatų.
Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. P. veika turėjo būti kvalifikuojama ne pagal BK 154 straipsnio 2 dalį, kaip tai buvo padaryta kaltinamajame akte, o pagal BK 313 straipsnio 2 dalį. Atsižvelgiant į nurodytose BK normose numatytas teisines sankcijas, BK 313 straipsnio 2 dalis laikytina baudžiamuoju įstatymu, numatančiu lengvesnę nusikalstamą veiką už numatytą BK 154 straipsnio 2 dalyje. Tai reiškia, kad teismai, vadovaudamiesi BPK 256 straipsnio 3 dalimi, numatančia galimybę kaltinamojo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, gali veikos kvalifikavimą iš BK 154 straipsnio 2 dalies į BK 313 straipsnio 2 dalį keisti ir be prokuroro, privataus kaltintojo ar nukentėjusiojo rašytinio prašymo pakeisti kaltinimą. Tokį sprendimą teismas gali priimti, jeigu iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės. Kasacine tvarka apskųstoje apeliacinės instancijos nutartyje apie būtinybę iš esmės keisti faktines aplinkybes nėra kalbama, todėl bylos perdavimas prokurorui dėl kaltinamojo akto neatitikimo BPK 219 straipsnio 5 punkto reikalavimų galėtų būti laikomas nepakankamai motyvuotu. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad kaltinamasis aktas neatitinka ir BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų, darytina išvada, kad kaltinamojo akto trūkumų visuma buvo pakankamas pagrindas perduoti bylą prokurorui. Netinkamas veikos kvalifikavimas kartu su netinkamu nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių aprašymu nagrinėjamoje byloje yra kaltinamojo akto trūkumai, kurie nagrinėjant bylą teisme nėra ištaisomi ir jie trukdo nagrinėti bylą.
Aprašant nusikalstamą veiką kaltinamajame akte yra tik nurodyta, kad V. P. kaltinamas tuo, kad tyčia apšmeižė spaudinyje – knygoje „Durnių laivas“, kurią leidykla „Politika“ išleido 2003 m., – mirusį asmenį, buvusį Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėją – V. L.–Ž., t. y. paskleidė apie jį melagingus, neatitinkančius tikrovės, pramanytus ir žeminančius šį mirusį asmenį teiginius bei pateiktos citatos. Toks nusikalstamos veikos objektyvių požymių aprašymas yra akivaizdžiai nepakankamas, neišsamus ir neaiškus.
Nagrinėjamoje byloje suformuluotame kaltinime neaiškiai aprašyta veika, netiksliai nurodytas veikos, kuria kaltinamas V. P. padarymo būdas, laikas.
Aprašant veiką turi būti nurodomas ir kaltinamo asmens poelgis, už kurį traukiama baudžiamojon atsakomybėn, ir tą poelgį atitinkantis teisinis terminas, įstatymų leidėjo atskleidžiamas normos dispozicijoje. V. P. veika aprašyta tik nurodant, kad V. P. apšmeižė – paskleidė tam tikrus teiginius. Žodžiai „apšmeižė“ ir „paskleidė“ yra poelgio teisinis vertinimas, jo sulyginimas su BK specialiosios dalies normų dispozicijoje vartojamais terminais, bet ne paties poelgio aprašymas. Iš kaltinamojo akto lieka neaišku, kokiais veiksmais ir kada V. P. padarė nusikalstamą veiką: ar, pavyzdžiui, parašydamas rankraštį ir (ar) įteikdamas jį leidyklai, ar (ir) pasirašydamas su ja sutartį, ar (ir) leidyklai išleidus pirmus knygos egzempliorius, ar (ir) platinant visus 2003 m., išleistus egzempliorius ir pan. Teiginys, kad knygą „Durnių laivas“ leidykla „Politika“ išleido 2003 m. kaltinimo pozicijos dėl nusikalstamos veikos padarymo laiko aiškiai neišreiškia. Kaltinimai nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pareikšti ne leidyklai, o V. P., todėl kaltinamajame akte nurodytinas V. P. veikos atlikimo, o ne leidyklos veiksmų laikas. Be to, 2003 m. metų nurodymas taip pat nėra tikslus – nagrinėjamoje byloje įmanoma nustatyti tikslesnį V. P. veiksmų su leidykla, knygos išleidimo ir (ar) platinimo ir (ar) kitą laiką.
Už BK 313 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos padarymą baudžiamoji atsakomybė kyla, kai melagingi prasimanymai yra paskleidžiami viešai. Taigi veikos padarymo būdas yra privalomas nusikalstamos veikos sudėties požymis. Knygos išleidimas neabejotinai reiškia, kad knygoje esanti informacija yra paskleidžiama viešai. Tačiau tokio pobūdžio byloje aprašant nusikalstamos veikos būdą nepakanka nurodyti vien tik knygos išleidimo faktą. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimus yra būtina vertinti knygos išleidimo aplinkybes, jos egzempliorių skaičių, platinimo būdus, platinimo teritoriją.
Sprendimas perduoti bylą prokurorui nagrinėjamoje byloje grįstinas ir bendraisiais teisės principais. 2006 m. sausio 16 d. Konstitucinio Teismo nutarime yra nurodyta, kad „Nagrinėjant baudžiamąsias bylas turi būti paisoma teisingumo, sąžiningumo, protingumo, proporcingumo, teisėtumo principų, kitų bendrųjų teisės principų, kaip antai res iudicata, nemo iudex in propria causa, audiatur et altera pars, ubi ius - ibi remedium, onus probandi, impossibilium nulla obligatio est ir kt.“ Protingumo, teisingumo, sąžiningumo, onus probandi principai reikalauja, kad prokuroro šioje byloje padarytos klaidos būtų taisomos paties prokuroro. Esant situacijai, kai prokurorai dėl paprastai privataus kaltinimo tvarka persekiojamos nusikalstamos veikos pradeda ikiteisminį tyrimą ir reiškia netinkamai suformuluotus kaltinimus, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme nesinaudoja BPK numatytomis galimybėmis keisti ir tikslinti kaltinimą, procesas turi grįžti į ikiteisminio tyrimo stadiją, kitaip baudžiamojo proceso paskirtis nebūtų pasiekta, nebūtų užtikrintos BPK 44 straipsnio 10 dalyje numatytos nukentėjusiųjų teisės.
Apeliacinės instancijos teismo nutarties teiginiai dėl senaties terminų laikytini pertekliniais, baudžiamojo proceso subjektų teisiškai neįpareigojančiais šios nutarties motyvais. Apeliacinės instancijos teisme nebuvo tirtos aplinkybės ir nustatyti faktai, (tai ir neįėjo į bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas), kuriais remiantis galėtų būti daromos išvados dėl senaties terminų nutrūkimo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro ir įtariamojo V. P. kasacinius skundus atmesti.