Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens G. C. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 30 d. nutarties, kuria bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Dovanų idėjos Lt“ bankrotas pripažintas tyčiniu civilinėje bankroto byloje Nr. B2-1359-803/2017 pagal pareiškėjos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Dovanų idėjos Lt“ bankroto administratorės Audronės Pečkienės prašymą, suinteresuoti asmenys G. C., O. C..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 16 d. nutartyje iškėlė uždarosios akcinės bendrovės „Dovanų idėjos Lt“ (toliau – BUAB ,,Dovanų idėjos Lt“, pareiškėja) bankroto bylą, bankroto administratore paskyrė Audronę Pečkienę; teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartyje įmonę pripažino bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Bankroto administratorė Audronė Pečkienė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti BUAB „Dovanų idėjos Lt“ bankrotą tyčiniu. Nurodė, kad nuo 2013 m. bendrovės finansinė padėtis vis labiau blogėjo ir nors jos vadovui suinteresuotam asmeniui G. C. šis faktas buvo žinomas, jis nesiėmė priemonių įmonės finansinei padėčiai pagerinti, nesikreipė nei dėl restruktūrizavimo, nei dėl bankroto bylos iškėlimo. Mano, kad tokiu būdu jis tik blogino įmonės turtinę padėtį ir tuo pačiu kreditorių galimybes atgauti skolas. Taip pat nurodė, kad atsiskaitymai nuo 2013 m. spalio 1 d. buvo vykdomi nesilaikant CK 6.930¹ straipsnyje nustatyto atsiskaitymų grynais ir negrynais pinigais eiliškumo, nes buvo atsiskaitoma tik su pasirinktais kreditoriais, nevykdant teisėtų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) reikalavimų atlikti mokėjimus į valstybės (savivaldybės) biudžetų surenkamąsias sąskaitas. Bankroto administratorė taip pat tvirtino, kad šios įmonės bankrotas pripažintinas tyčiniu dėl galimo jos turto iššvaistymo. Suinteresuotas asmuo (akcininkė) O. C. prašė bankroto administratorės inicijuotą klausimą spręsti teismo nuožiūra.Suinteresuotas asmuo G. C. su prašymu nesutiko, nurodė, kad administratorė nesiaiškino tikrųjų įmonės bankroto aplinkybių, neatsižvelgė į pateiktus paaiškinimus, o teikdama prašymą elgėsi formaliai. Pažymėjo, kad tyčia nesiekė įmonės bankroto, o būdamas įmonės vadovu veikė išimtinai jos interesais, nesiekė išvengti įsipareigojimų kreditoriams, perdavė įmonės dokumentus bankroto administratorei ir iki šiol su ja bendradarbiauja; valdydamas įmonę siekė pelno, ieškojo verslo nišų. Nurodė, kad byloje nėra įmonės pradelstų įsipareigojimų suvestinės, todėl nėra pagrindo konstatuoti nemokumo dar 2013 m. gruodžio 31 d. Mano, kad aplinkybę, jog nebuvo siekiama įmonės bankroto, įrodo ir tai, kad 2014 m. skolos kito, t. y. vienų kreditorių mažėjo, o kitų – didėjo. Taip pat mano, jog bankroto administratorė neįrodė atsiskaitymo tvarkos pažeidimo (CK 6.930¹ straipsnis), nes nepateikė pradelstų įsipareigojimų ir atliktų mokėjimų suvestinės. Nurodė, kad įmonės buhalterinę apskaitą tvarkė ne pats vadovas, todėl per klaidą dalis dokumentų nebuvo pasirašyti.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2017 m. birželio 30 d. nutartyje patenkino BUAB ,,Dovanų idėjos Lt“ bankroto administratorės prašymą – pripažino šios įmonės bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte bei 3 dalies 2 punkte nustatytais pagrindais, o taip pat nusprendė, įsiteisėjus šiai nutarčiai, jos kopiją nedelsiant pateikti prokurorui dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo bei ĮBĮ 11 straipsnio 10 dalyje nurodytai Vyriausybės įgaliotai institucijai. Teismas, vertindamas skundo argumentus, susijusius su ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyto pagrindo egzistavimu pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas, spręsdamas dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, 2015 m. kovo 16 d. nutartyje nustatė, jog pagal 2015 m. kovo 13 d. balanso duomenis įmonė per 2014 metus turėjo nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų už 182 926 Lt; jog per vienerius metus vykdytini įsipareigojimai sudarė 156 262 Lt; jog nepaskirstytas pelnas (nuostoliai) sudarė 29 372 Lt; jog pradelsti įsipareigojimai kreditoriams – 45 042,38 Eur; jog įmonė neturi nekilnojamojo turto, pinigų banko sąskaitose; jog turimas kilnojamasis turtas – nerealizuotinas; jog nuo 2014 m. gegužės mėn. keturiems atsakovo įmonėje apdraustiems asmenimis neskaičiuoja socialinio draudimo įmokos. Įvertinęs paminėtas aplinkybes teismas sprendė, kad pareiškėja nepatiekė įrodymų, patvirtinančių tai, jog įmonė 2013 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki, todėl atmetė kaip nepagrįstus teiginius, kad jau 2013 m. gruodžio 31 d. vadovas turėjo pareigą kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo. Pasisakydamas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu teismas nustatė, kad mokestinė nepriemoka VMI susidarė dar nuo 2011 m. sausio mėn.; kad 2012 m. gegužės 10 d., 2012 m. rugpjūčio 20 d. ir 2012 m. spalio 26 d. sprendimais nuspręsta šią nepriemoką išieškoti iš bendrovės; kad VSDFV Vilniaus skyrius, siekdamas išieškoti skolą, nuo 2013 m. gegužės mėn. taikė priverstinio išieškojimo priemones; kad nuo 2011 m. rugsėjo 30 d. įmonės vadovu buvo G. C.; kad pagal pateiktą kasos knygą G. C. 2014 m. gruodžio mėn. išsimokėjo sau 17 534,98 Eur. Teismas, įvertinęs paminėtas aplinkybes, o būtent tai, kad įmonės vadovas, žinodamas apie skolas VSDFV Vilniaus skyriui ir VMI, sau išsimokėjo 17 535,01 Eur, – sprendė, jog tokiu būdu buvo pažeistas CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintas atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumas, apribotos jų galimybės įstatymo nustatyta tvarka nukreipti išieškojimą į įmonės turtą.Teismas taip pat sprendė, kad administratorė įrodė, jog nebuvo vykdomas ĮBĮ reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo tuo atveju, kai daugiau nei 3 mėnesius iš eilės nebuvo mokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. Šią išvadą teismas padarė įvertinęs balansinę ataskaitą, kurios duomenys liudija apie neatsiskaitymą su darbuotoja I. B. (t. 2., b. l. 142). Teismas, pasisakydamas dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyto pagrindo bankrotą pripažinti tyčiniu, pažymėjo, kad iš pateiktų apskaitos dokumentų matyti, jog iš tiesų jie nepasirašyti (t. 2., b. l. 107-114); kad pagal 2014 m. gruodžio 31 d. balanso duomenis bendrovės kasoje turėjo būti 38 307,46 Eur (132 268 Lt), tačiau administratorei jie nebuvo perduoti. Įvertinęs šias aplinkybes teismas sprendė, kad buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai, dėl ko negalima sutikrinti duomenų, tiksliai nustatyti įmonės turto. Pažymėjo, kad nors buvęs įmonės direktorius tvirtina, jog buhalteriją tvarkė visiškai kitas asmuo, tačiau minėta aplinkybė nepaneigia jo paties pareigos tinkamai vykdyti savo įstatymines pareigas, susijusias su įmonės valdymu, dėl ko yra pagrindas bankrotą pripažinti tyčiniu ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu. Teismas taip pat atmetė suinteresuoto asmens G. C. prašymą išreikalauti iš bankroto administratorės kasos aparato 2011 m. liepos 26 d. ir 2011 m. rugpjūčio 23 d. čekius bei kasos aparato žurnalą, konstatavęs, jog šie dokumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamai bylai, nes jie pagrįstų atitinkamas operacijas, atliktas 2011 metais, kai tuo tarpu bankroto administratorė, įrodinėdama netinkamą apskaitos dokumentų tvarkymą, remiasi 2014 m. duomenimis (CPK 180 straipsnis).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Suinteresuotas asmuo G. C. pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atsakovės BUAB ,,Dovanų idėjos Lt“ bankroto administratorės prašymą atmesti.Skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: Teismas neteisingai aiškino ir taikė įstatymų nuostatas, todėl priėmė neteisėtą sprendimą. Byloje nėra duomenų apie įmonės pradelstų įsipareigojimų mąstą ir tuo metu turimas lėšas, jų santykį, todėl nebuvo ir nėra galimybės konstatuoti, kad tariami 2014 m. gruodžio mėn. mokėjimai prieštarauja CK 6.930¹ straipsnyje nustatytam atsiskaitymų eiliškumui. Priešingai nei sprendė teismas, 2014 m. gruodžio mėn. įmonė turėjo užtektinai turto, galėjo atsiskaityti su kreditoriais.Teismas nevertino pateiktų duomenų, kad 17 535,01 Eur faktiškai vadovui nebuvo sumokėti. Ši suma buvo neteisingai apskaityta buhalterinėje apskaitoje, o pastebėta klaida buvo nedelsiant ištaisyta. Teismas neįvertino aplinkybės, kad už investicinį auksą klientai 2011 m. liepos 26 d. sumokėjo avansu ir atsiskaitė grynais pinigais, tą pačią dieną visi pinigai (21 327,62 Eur) buvo inkasuoti ir įnešti į banką užsakymui atlikti. Kuomet klientams buvo atiduoti investicinio aukso užsakymai, jiems buvo išrašytos sąskaitos, tačiau, tuo metu dirbęs darbuotojas neįrašė sąskaitose kasos kvitų numerių, todėl buhalterija neteisingai apskaitė pinigus. Supratus įsivėlusią klaidą, buhalterija buvo informuota, kad paminėti klientai yra atsiskaitę grynaisiais pinigais, tačiau ir vėl įvyko nesusipratimas, nes buhalterija apskaitė pinigus lyg pinigai buvo sumokėti išduodant kasos pajamų orderius, o ne kasos kvitus, todėl visus šiuos mokėjimus nepagrįstai priskyrė atsakingam asmeniui – vadovui. Šias aplinkybes patvirtinta Kauno skyriaus kasos aparato 2011 m. liepos 26 d. ir 2011 m. rugpjūčio 23 d. čekiai bei kasos aparato žurnalas, kurie buvo perduoti bankroto administratorei ir kuriuos teismas nepagrįstai atsisakė iš jos išreikalauti.Bankroto administratorei yra perduoti visi dokumentai, o atsižvelgiant į tai, kad įmonės buhalterinę apskaitą tvarkė specialistai – per klaidą ne visi dokumentai buvo pasirašyti. Byloje nėra duomenų, kad bankroto administratorė ėmėsi veiksmų jos nurodytiems dokumentams išreikalauti.Teismas nepagrįstai ignoravo faktą, kad 2014 m. gruodžio 31 d. balanse nurodyta 38 308,46 Eur (132 268 Lt) suma, esanti kasoje, buvo išleista bendrovės reikmėms. Iš bylos duomenų matyti, kad įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia veikla nebuvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, įmonei tapus faktiškai nemokiai jos veikla nebuvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Įmonės bankrotą nulėmė nesėkminga investicija į elektroninę valiutą BITCOIN.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 320 straipsnis, 338 straipsnis). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos minėtos ribos ir kurių neperžengus būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės bei teisėti interesai, viešasis interesas, – apeliacinės instancijos teismas šioje byloje nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 dalis, 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Todėl suinteresuoto asmens G. C. atskirasis skundas nagrinėjamas neperžengiant jo ribų.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar yra teisėta ir pagrįsta teismo nutartis, kuria atsakovės UAB ,,Dovanų idėjos Lt“ bankrotas pripažintas tyčiniu Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte ir 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytais pagrindais.

Dėl byloje taikytinų teisės normų ir su jų išaiškinimu bei pritaikymu susijusių teismų praktikos išaiškinimų

Prieš pradėdamas nagrinėti suinteresuoto asmens atskirąjį skundą teismas pažymi, kad pagal CPK 3 straipsnio 1 dalį aiškindamas ir taikydamas įstatymus, kitus teisės aktus teismas privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, o pagal teismų praktikoje vienareikšmiai suformuluotus nurodymus – tai atlikdamas, privalo remtis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių bei faktinių aplinkybių visetu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009 etc.). Toliau teismas nurodo nagrinėjamoje byloje aktualias taikytinas įstatymo normas ir teismų praktikos nuostatas. Nagrinėjamu atveju pirmiausia svarbu pažymėti tai, kad pagal civilinio proceso įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK XIII skyriaus normos) teismas, vertindamas šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu; atskiro įrodymo įrodomąją reikšmę teismas turi įvertinti įrodymų viseto kontekste ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011 etc.). Šiame kontekste paminėtina taip pat ir tai, kad vertinant konkrečių įrodymų sąsajumą su byla tyčinio bankroto atveju, teismas nėra saistomas dispozityvumo principo, todėl nustatydamas teisinį pagrindą turi teisę nesilaikyti šalių pareikštų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015).Kaip žinoma, pagal ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalį tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto, sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus; pagal ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalį esant šio įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, jog yra bent vienas iš šioje dalyje nurodytų požymių, dėl kurių kilo bankrotas, o šio straipsnio 3 dalyje yra nurodytos sąlygos, kurias nustačius tyčinio bankroto faktas yra preziumuojamas, o tai paneigti privalo su tuo nesutinkantys asmenys. Taigi esant nors vienam iš šiame ĮBĮ straipsnio nurodytų požymių, teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1128/2014 etc.). Nagrinėjamu atveju taip pat pažymėtina ir šiam ginčui aktuali CPK 329 straipsnio 1 dalis, pagal kurią procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Šiuo atveju byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tuomet, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Taip pat buvo minėta, kad teismas įmonės bankrotą pripažino tyčiniu konstatavęs ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte bei 3 dalies 2 punkte nurodytus pagrindus. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą bankrotas pripažįstamas tyčiniu tada, kai teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas. Tuo tarpu to paties straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta, kad preziumuojama, jog bankrotas yra tyčinis tuo atveju, jei atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir nebuvo vykdomas šios ar kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. Tiek kasacinis, tiek apeliacinis teismas savo praktikoje yra ne kratą nurodę, kad tokiose bylose nėra būtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1045/2003; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004 etc.). Kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2014); turi būti nustatyta požymių (aplinkybių) visuma, leidžianti daryti pagrįstą išvadą, jog įmonės vadovų / akcininkų veiksmai privedė šią prie bankroto. Taigi neturi būti įrodyta šių asmenų tyčia, kaip kaltės forma, nes tam konstatuoti pakanka nustatyti, kad pastarieji sąmoningai nevykdė įstatymo nustatytų pareigų, pažeidė kitus įstatymų reikalavimus ir dėl to įmonė galėjo tapti nemokia, nors tyčia tokių padarinių – įmonės nemokumo – ir nesiekta. Būtent konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma (įmonės vadovo / akcininkų veiksmų / neveikimo, priimtų sprendimų, sudarytų sandorių ir kt.) – tam tikrų veiksmų nuosekli eiga, jų sistema objektyviai patvirtinanti blogą įmonės valdymą ir suteikia pagrindą spręsti dėl kryptingo, sąmoningo įmonės vedimo prie bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-597/2013).Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad bendrovės vadovo specifinis statusas ir įgaliojimai sąlygoja atitinkamus reikalavimus jo kompetencijai, kvalifikacijai ir pareigų vykdymui; kad jis ne tik turi atsakingai vykdyti savo pareigas bendrovei (CK 2.87 straipsnio 1–6 dalys), bet ir užtikrinti bona fide bei maksimalaus rūpestingumo standartų laikymąsi santykiuose su bendrovės kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Viena iš bendrovės valdymo organų pareigų yra tinkamas įmonės buhalterinės apskaitos organizavimas (Buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) 21 straipsnio 1 dalis). Pagal įstatyme įtvirtintus reikalavimus vedama apskaita yra pagrindinis šaltinis, kuriuo remiantis galima nustatyti įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatus, turto sudėtį ir identifikuoti su juo susijusias operacijas. Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkoma bendrovės buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Tai taip pat gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias bendrovės bankroto priežastis. Netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, kad teismo paskirtam bendrovės bankroto administratoriui valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė reikšmingų apskaitos dokumentų ar turto (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1–2 punktai, Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-217-381/2015). Nagrinėjamu atveju taip pat laikytinas svarbiu kasacinio teismo išaiškinimas, kad ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta bankroto pripažinimo tyčiniu prezumpcija įpareigoja teismą konstatuoti ne tik įstatymo nustatyto reikalavimo dėl privalomo bankroto bylos inicijavimo pažeidimą, bet ir atsiskaitymų iki bankroto bylos iškėlimo vykdymą pažeidžiant CK 6.930¹straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą bei tai, kad daugiau kaip 3 mėnesius iš eilės įmonės darbuotojui (darbuotojams) nebuvo mokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios įmokos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017). Toliau apeliacinis teismas nagrinėja atskirojo skundo argumentus ir sprendžia dėl skundžiamos teismo nutarties teisėtumo bei pagrįstumo.

Dėl suinteresuoto asmens atskirojo skundo argumentų

Kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad pareiškėja įrodė ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte bei 3 dalies 2 punkte nurodytus požymius ir pripažino UAB ,,Dovanų idėjos Lt“ bankrotą tyčiniu. Apeliantas G. C., nesutikdamas su teismo išvada, kad įrodytas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytas pagrindas bankrotą pripažinti tyčiniu, teigia, jog, priešingai nei sprendė teismas, buhalterinę apskaitą tvarkė ne jis, kaip įmonės vadovas, o kitas asmuo, todėl ir dalis buhalterinės apskaitos dokumentų nebuvo pasirašyti per klaidą; kad balanse nurodyti 38 307,46 Eur buvo panaudoti įmonės reikmėms. Nesutikdamas su teismo išvadomis, kad egzistuoja ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatyta prezumpcija bankrotą pripažinti tyčiniu, nurodo, jog teismas, spręsdamas, kad vadovas išsimokėdamas sau 17 534,98 Eur pažeidė CK 6.930¹ straipsnį, ignoravo aplinkybę, jog į bylą nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių faktą, kad 2014 m. įmonė buvo faktiškai nemoki, taip pat ignoravo atsiliepime nurodytas aplinkybes, susijusias su paminėtos sumos išmokėjimu. Apeliacinis teismas visų pirma imasi nagrinėti skundo argumentus, kuriais kvestionuojama teismo išvada, kad egzistuoja ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytas pagrindas bankrotą pripažinti tyčiniu. Kaip minėta, apeliantas teigia, kad buhalterinę apskaitą tvarkė kitas asmuo, dalis buhalterinių dokumentų neapsirašyti per klaidą, o balanse nurodyti 38 307,046 Eur buvo panaudoti įmonės reikmėms. Atmetant kaip nepagrįstus skundo argumentus, susijusius su buhalterinės apskaitos vedimu, pažymėtina tai, kad nepriklausomai nuo to, jog buhalterinę apskaitą tvarkė ne pats įmonės vadovas, ši aplinkybė neeliminuoja BAĮ 27 straipsnio 1, 2 dalys įtvirtintų vadovo pareigų, susijusių su apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimu. Kaip minėta, tinkamas buhalterinės apskaitos neorganizavimas teismų praktikoje pripažintinas kliūtimi identifikuoti tikrąsias įmonės bankroto priežastis (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1807-381/2016), todėl spręsti, kad aptariamos įmonės vadovas pareigos nevykdymas nelėmė įmonės bankroto, priešingai nei teigia apeliantas, nėra pagrindo. Be to, taip pat pažymėtina, kad buhalterinės apskaitos dokumentai yra pagrindinis šaltinis, remiantis kuriuo galima nustatyti įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatus, turto sudėtį ir identifikuoti su juo susijusias operacijas – vien ši aplinkybė patvirtina faktą, kad neužtikrinus šių apskaitos dokumentų išsaugojimo neabejotinai buvo apsunkintas įmonės bankroto procesas, galimybė nustatyti ne tik komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą, bet ir jos kreditorinių įsipareigojimų dydį. Antra, apeliacinis teismas taip pat atmeta kaip nepagrįstus skundo teiginius, kad aplinkybė, jog bankroto administratorei nebuvo perduoti pagal apskaitos duomenys kasoje buvę 38 307,46 Eur, kurie, pasak jo, panaudoti įmonės poreikiams patenkinti, nesuteikia pagrindo bankrotą pripažinti tyčiniu. Apeliantas, tvirtindamas, kad paminėti pinigai buvo panaudoti įmonės reikmėms nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui, kuris, kaip žinoma yra ir fakto teismas, nepateikė įrodymų, patvirtinančių paminėtas aplinkybes (CPK 12, 178 straipsnis). Kaip minėta, nagrinėjamos kategorijos bylose nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma. Nagrinėjamu atveju tiek pirmiau paminėtos ir teismo teisingai nustatytos aplinkybės, kad nebuvo užtikrintas tinkamas, įstatymų reikalavimus atitinkantis buhalterinės apskaitos vedimas, įmonės turto – grynųjų pinigų, išsaugojimas, tik patvirtina ir leidžia sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog įmonė nebuvo tinkamai valdoma dėl ko galėjo kilti žala ne tik pačiai įmonei, bet ir jos kreditoriams. Paminėtas aplinkybes patvirtina faktas, kad bankroto bylą nagrinėjančio teismo 2017 m. birželio 30 d taip pat. nutartimi buvusiam įmonės vadovui G. C. apribota teisė tris metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, konstatavus, jog jis nevykdė teismo 2015 m. kovo 16 d. nutartimi nustatyto įpareigojimo perduoti administratorei įmonės dokumentus bei turtą – nebuvo perduoti darbo sutarčių registracijos žurnalai, sąskaitų planas, apskaitos registrai už visą bendrovės veiklos laiką (t. 3, b. l. 67-69). Trečia, kaip minėta pirmiau šioje nutartyje, teismas taip pat konstatavo, kad atsiskaitymai buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsikaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą. Apeliacinis teismas įvertinęs šios nutarties 24 punkte paminėtą ginčui aktualią naujausią kasacinio teismo praktiką, pagal kurią minėta prezumpcija gali būti daroma nustačius ne tik reikalavimo dėl privalomo bankroto bylos iniciavimo pažeidimą, bet ir atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumą bei tai, kad daugiau nei 3 mėnesius iš eilės įmonės darbuotojui (darbuotojams) nebuvo mokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios įmokos, – sprendžia, kad, kaip teisingai savo skunde nurodė apeliantas, teismas visiškai nevertino ir nepasisakė dėl įmonės finansinės padėties 2014 m. gruodžio mėn., kuomet vadovas, ignoruodamas kitus kreditorius (VMI, VSDFV) sau išsimokėjo 17 534,98 Eur, todėl galėjo priimti nepagrįstą sprendimą. Kaip minėta pirmiau, apeliacinis teismas yra ne tik teisės, bet ir fakto teismas, todėl šis teismas ištaiso pirmosios instancijos teismo klaidą. Taigi, nors apeliantas teisingai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino įmonės mokumo ginčo laikotarpiu, tačiau priėmė iš esmės teisingą procesinį sprendimą. Kaip matyti iš Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 16 d. įsiteisėjusioje nutartyje nustatytų faktinių aplinkybių, kad 2015 m. kovo 12 d. balanso duomenimis 2014 m. įmonė turėjo turto už 182 926 Lt; kad per vienerius metu mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 152 262 Lt; kad nėra įmonės vardu registruoto nekilnojamojo turto, kurios nagrinėjamai bylai turi prejudicinę reikšmę – atliekant minėtą mokėjimą, t. y. 2014 m. pabaigoje, įmonė faktiškai jau buvo nemoki – pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į balansą įrašytos turto vertės. Tuo tarpu apelianto skundo argumentai, kad paminėta pinigų suma per klaidą apskaityta kaip mokėjimas vadovui, o įmonės finansinė padėtis buvo gera ir ji turėjo pakankami finansų atsiskaityti su kreditoriais, nepagrįsta jokiais rašytiniai įrodymais – be kita ko, į bylą nepateikta įrodymų, kad įmonė būtų atsiskaičiusi su VMI ar VSDFV (CPK 12, 178 straipsniai). Paminėti faktai tik patvirtiną aplaidų ir netinkamą įmonės valdymą. Taip pat pažymėtina, kad apeliantas neginčija teismo nustatyto fakto, jog minėto ginčo mokėjimo metu įmonės darbuotojai I. B. nebuvo mokamas darbo užmokestis. Taigi įvertinus tai, kas paminėta, darytina išvada, kad atliekant ginčo mokėjimą egzistavo visos ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodytos sąlygos šiai prezumpcijai taikyti, todėl, net ir esant paminėtam procesiniam pažeidimui teismas iš esmės teisingai išsprendė bylą, todėl, kaip minėta, toks procesinis pažeidimas, nesuteikia pagrindo panaikinti skundžiamą teismo nutartį (CPK 178 straipsnis, 329 straipsnio 1 dalis). Ketvirta, taigi, priešingai nei tvirtina savo skunde suinteresuotas asmuo G. C., aukščiau išdėstyti argumentai suteikia pagrindą spręsti, kad pirmosios instancijos teismo surinkti įrodymai ir nustatyti faktai iš esmės patvirtina išvadą skundžiamoje nutartyje, jog atsakovės BUAB „Dovanų idėjos Lt“ bankrotas yra teisėtai bei pagrįstai konstatuotas kaip tyčinis. Kaip žinoma, teismų praktikoje yra ne kartą nurodyta, kad šiuo įmonių bankroto proceso institutu iš esmės yra siekiama to, kad privalomai būtų patikrinti bendrovėje sudaryti sandoriai už 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo ir pareikšti ieškiniai dėl neteisėtų sandorių nuginčijimo (ĮBĮ 20 straipsnio 5 dalis); suteikti galimybę reikšti ieškinį tiesiogiai asmenims, kaltiems dėl žalos bendrovei padarymo (CK 2.87 straipsnis); taip pat suteikti teisinę galimybę inicijuoti procesą dėl tokių asmenų baudžiamosios atsakomybės; galimybę taikyti ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatytą sankciją, apribojančią tokių asmenų teisę vadovauti įmonėms. Tokiu būdu, šioje procedūrinio pobūdžio teismo nutartyje, kurioje, kaip minėta pirmiau, negali būti ne tik sprendžiami, bet ir nagrinėjami materialinio pobūdžio aspektai (sandorių pripažinimo negaliojančiais, civilinės atsakomybės sąlygos ir kt.), nustačius čia ne kartą įvardintas ĮBĮ 20 straipsnyje nurodytas sąlygas ir jų pagrindu pripažinus atsakovės bankrotą tyčiniu – šie tikslai yra pasiekti (CPK 185 straipsnis). Apeliacinis teismas, apibendrinęs tai, kas išdėstyta pirmiau, sprendžia, kad suinteresuoto asmens G. C. atskirojo skundo argumentai nesuteikia pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo iš esmės teisėtą ir pagrįstą nutartį, todėl ši paliekama nepakeista, o skundas atmetamas (CPK 265 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis), išsamiau nenagrinėjant ir čia nepasisakant dėl kitų skunde bei atsiliepimuose į jį nurodytų motyvų, kaip neturinčių reikšmės teisingai išspręsti bylą, nes, kaip žinoma, tokiu atveju pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.).

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.