- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-02-04
- Bylos Nr.
- eB2-1012-560/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01412-2023-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dainius Rinkevičius
- Suinteresuotas asmuo
- LUAB „Interbesta“, V. Ž.
- Kategorijos
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos kreditorės uždarosios akcinės bendrovės (toliau UAB) „Krestan“ pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuoti asmenys LUAB „Interbesta“, V. Ž..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
1. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. kovo 22 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Interbesta“ iškėlė bankroto bylą, nemokumo administratore paskyrė mažąją bendriją (toliau – MB) „Prime Lex“. Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 10 d. nutartimi patvirtintas kreditorių sąrašas, tame tarpe patvirtintas pareiškėjos 10 357 000 Eur kreditorinis reikalavimas. Kreditorių reikalavimų sąrašas patikslintas 2024 m. gegužės 16 d. nutartimi. 2024 m. birželio 20 d. nutartimi nutarta pripažinti UAB „Interbesta“ likviduojama dėl bankroto.
Šalies argumentai
2. Pareiškėja UAB „Krestan“ prašo pripažinti UAB „Interbesta“ bankrotą tyčiniu, dėl tyčinio bankroto kaltu pripažįstant buvusį UAB „Interbesta“ direktorių V. Ž..
3. Nurodo, kad BUAB „Interbesta“ vadovas V. Ž. dokumentus ir turtą administratorei turėjo perduoti iki 2024 m. balandžio 7 d., tačiau iki šio prašymo pateikimo dienos byloje nėra duomenų, jog administratorei buvo perduoti įmonės dokumentai ir/ ar turtas. Be to, nemokumo administratorė kreipėsi į teismą su prašymu dėl baudos skyrimo V. Ž., kadangi jis neperdavė laiku reikiamų dokumentų. Kadangi buvęs įmonės valdymo organas nėra perdavęs įmonės dokumentų, tame tarpe ir balanso, sudaryto nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienai, tikslių kreditorių bei debitorių sąrašų, nemokumo administratorei nėra įmanoma nustatyti įmonės turimo turto kiekio, reikalavimo teisių į trečiuosius asmenis. Nemokumo administratorė apie įmonės turėtą (galimai turimą) neregistruotą turtą sužino iš trečiųjų asmenų (kreditorių) pateiktos informacijos. Akivaizdu, kad įmonės administratorei dokumentai yra neperduodami tyčia, siekiant nuslėpti galimai padarytą žalą įmonės kreditoriams, siekiant asmeninės naudos. UAB „Krestan“ pateikė nemokumo administratorei kreditorinį reikalavimą, kurio bendra suma sudaro 10 357 000 Eur. Kitas BUAB „Interbesta“ kreditorius pateikė kreditorinį reikalavimą dėl įsiskolinimo, kuris atsirado dar 2012 metais. Buvęs UAB „Interbesta“ vadovas žinodamas, kad įmonė turi dideles pinigines skolas kreditoriams, net nebandė su jais atsiskaityti ar kitokiu būdu panaikinti skolas.
4. UAB „Interbesta“ panašiu metu 2012 metais sudarius hipotekos sutartį su UAB „Emile“ ir žinodama, kad skolos negrąžins, sudarė dar vieną hipotekos sutartį 2012 metų spalio mėnesį. Pasirašant buvo aišku, jog skolininkė turės grąžinti nustatytas sumas, tačiau to nepadarė. BUAB „Interbesta“ vadovas neturėjo sudaryti dar vienos hipotekos sutarties. Jis, sutikdamas pasirašyti dar vieną hipotekos sutartį, veikė itin nenaudingai ir žalingai tiek UAB „Interbesta“, tiek jos kreditoriams. BUAB „Interbesta“ vadovo prie bankroto įmonė buvo priversta tyčia, t. y. kad įmonės bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė ar kitos priežastys, o tyčiniai buvusio vadovo V. Ž. veiksmai. Dar 2012 m. UAB „Interbesta“ vadovas privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
Atsiliepimas
5. Atsakovas V. Ž. atsiliepimu su pareiškimu nesutiko.
6. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2025 m. birželio 30 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-904-967/2025 pagal ieškovės BUAB „Interbesta“ ieškinį atsakovui V. Ž., trečiajam asmeniui S. R. dėl žalos atlyginimo konstatavo, kad atsakovas V. Ž. ėjo tik formalias (de jure) vadovo pareigas. Atsakovas buvo tik teisinis vadovas (nuo 2013 m. lapkričio 26 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., o ne iki nemokumo bylos iškėlimo), neturėjęs jokių galimybių nei faktiškai valdyti įmonės, nei disponuoti jos turtu ir/ ar dokumentais ir/ ar informacija. Pareiškėjas nurodo tariamus BUAB „Interbesta“ 2012 m. įsiskolinimus bei neva 2012 m. sudarytas hipotekos sutartis, nors pati BUAB „Interbesta“ įsteigta tik 2013 m. spalio 14 d., o atsakovas paskirtas įmonės vadovu 2013 m. lapkričio 26 d. Paskolos ir hipotekos sutartis 2012 m. sudarė visai kitas asmuo – UAB „Emilė“. Kitų aplinkybių (sandorių, sprendimų ir pan.), dėl kurių įmonė atsakovo galėjo būti privesta prie bankroto tyčia, pareiškėja nenurodo. UAB „Interbesta“ buvo įsteigta tik 2013 m. spalio 14 d., todėl 2012 metais įmonės niekaip negalėjo sudaryti nei jokių sandorių, nei atsirasti jai kokie nors įsipareigojimai, nei atsakovas galėjo ar turėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Vien tik deklaratyvūs (ir dar akivaizdžiai klaidingi) pareiškėjos teiginiai tuo klausimu nesudaro pagrindo pripažinti juos kaip tyčinio bankroto požymį, todėl atmestini.
Pareiškimas netenkinamas.
Dėl byloje nustatytų aplinkybių
Motyvuojamoji dalis
7. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad uždaroji akcinė bendrovė „Interbesta“, juridinio asmens kodas 303165323, Juridinių asmenų registre įregistruota 2013 m. spalio 14 d. Deklaruota įmonės veikla – didmeninė ir mažmeninė prekyba; transporto priemonių ir jų agregatų remonto ir modernizavimo darbai; gamyba; marketingas; nekilnojamo turto pirkimas/pardavimas; nuoma; konsultacijos; tarpininkavimo paslaugos.
8. Nuo 2013 m. lapkričio 21 d. bendrovės vadovu paskirtas atsakovas V. Ž..
9. Kreditorė UAB „Krestan“ (perėmusi reikalavimą iš UAB „Emilė“ ir būdama UAB „Interbesta“ kreditore) 2023 m. gruodžio 19 d. kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Interbesta“.
Žemesnės instancijos teismas
10. Vilniaus apygardos teismo 2024 m. kovo 22 d. nutartimi UAB „Interbesta“ iškelta bankroto byla. Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 9 d. nutartimi tenkintas nemokumo administratorės prašymas ir atsakovui V. Ž. paskirta 300 Eur bauda už įmonės turto ir dokumentų neperdavimą nemokumo administratoriui.
Dėl prejudicinių faktų
13. Pagal CPK 18 straipsnį įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tai reiškia, kad tai, kas nuspręsta teismo, yra privaloma visiems teisės subjektams ir turi būti vykdoma, įsiteisėjusio teismo sprendimo teisingumas negali būti kvestionuojamas kitaip negu instancine tvarka. Sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, tačiau tai netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas. Įsiteisėjęs teismo sprendimas byloje pagal ieškinį (pareiškimą, prašymą), kuriuo siekiama tam tikros teisės arba tam tikrų materialinių teisinių santykių buvimo ar nebuvimo teisinio pripažinimo (ieškiniai (pareiškimai, prašymai) dėl pripažinimo), turi prejudicinę galią ir byloje nedalyvavusiems asmenims (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai) (CPK 182 straipsnio 2 punktas).
14. Šiuo atveju ši civilinė byla Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 19 d. nutartimi buvo sustabdyta iki įsiteisės galutinis procesinis sprendimas Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-904-967/2025. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. birželio 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-904-967/2025 atmetė ieškovės UAB „Interbesta“ ieškinį, kuriuo ieškovė prašė priteisti jai iš atsakovo V. Ž. 11 465 128,68 Eur dydžio žalą ir 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas šiame sprendime padarė šias šiai bylai aktualias išvadas:
Žemesnės instancijos teismas
14.1 „Iš baudžiamosios bylos Nr. 1-37-211/2018 duomenų matyti, kad atsakovas jau anksčiau buvo registruotas dviejų juridinių asmenų vadovu (de jure vadovu), tuo tarpu pagal baudžiamoje byloje esančius duomenis teismas sprendė (2018 m. kovo 12 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendis baudžiamoje byloje Nr. 1-37-211/2018), kad faktinį šių juridinių asmenų valdymą galimai vykdė kitas asmuo – trečiasis asmuo S. R.. Atsižvelgiant į šias aplinkybes bei į tai, kad iš esmės atsakovo vadovavimas bendrovėse UAB „Emilė“ ir UAB „Interbesta“ persidengia, yra pagrindas atitinkamai vertinti, jog egzistuoja pagrįstas įsitikinimas galimybe, kad ir nagrinėjamu atveju galėjo būti taikomas analogiškas bendrovės valdymo modelis, kai atsakovas formaliai ėjo juridinio asmens (UAB „Interbesta“) vadovo pareigas, tačiau faktinį valdymą galėjo vykdyti trečiasis asmuo, juo labiau, kad analogišką veiklos modelį apibūdino ir teismo proceso eigoje išklausytas liudytojas“ (30 punktas);
14.2 „Iš atsakovo pateiktų paaiškinimų matyti, kad jis realiai nedalyvavo bendrovės valdymo procesuose ir asmeniškai nepriiminėjo jokių sprendimų, susijusių su įmonės ūkine-komercine veikla, turto ar dokumentų disponavimu. Atsakovas tik vykdė trečiojo asmens arba jo įgaliotų asmenų nurodymus ir pavedimus (pvz., pasirašyti tam tikrus dokumentus ar atlikti kitus formalius veiksmus, reikalingus įmonės operacijoms vykdyti). Be to, atsakovas aiškiai nurodė, kad neturėjo jokios realios galimybės valdyti ar kontroliuoti bendrovės dokumentacijos, finansinių srautų, taip pat nedisponavo PIN generatoriumi, nes trečiasis asmuo atsisakė suteikti prieigą prie bendrovės turto ir dokumentų. Dėl šios priežasties, pasak atsakovo, jis objektyviai neturėjo galimybės perimti, perleisti ar kitaip valdyti šį turtą ir jį naudoti bendrovės reikmėms“ (34 punktas);
14.3 „Atsižvelgdamas į bylos faktines aplinkybes, kitose baudžiamosiose bylose nustatytą trečiojo asmens veikimo modelį – kai įmonių vadovais būdavo paskiriami tik nominalūs asmenys, o realią kontrolę vykdė pats trečiasis asmuo – teismas, įvertinęs liudytojo paaiškinimus ir taikydamas teismų praktikos suformuotas įrodinėjimo taisykles, daro išvadą, kad yra pagrindas spręsti, jog šiuo atveju atsakovas ėjo tik formalias (de jure) vadovo pareigas. Jis faktiškai nevaldė įmonės – nevykdė sprendimų priėmimo, valdymo ar organizacinės veiklos funkcijų, neteikė privalomų nurodymų kitiems bendrovės organams ir nesiekė savarankiškai formuoti įmonės veiklos pobūdžio, kaip tai būdinga faktiniam (de facto) vadovui. Be to, ieškovė neįrodė, kad atsakovas būtų savarankiškai priiminėjęs esminius sprendimus, turėjęs realią įtaką bendrovės veiklai ar buvęs nepriklausomas nuo kitų trečiųjų asmenų“ (36 punktas);
14.4 „Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, šalių ir liudytojų paaiškinimus, sprendė, kad atsakovas bendrovėje ėjo tik teisinio vadovo pareigas ir savarankiškai nepriiminėjo jokių sprendimų dėl įmonės veiklos. Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti su ieškovės argumentais dėl atsakovo neteisėtų veiksmų“ (46 punktas);
14.5 „iš Juridinių asmenų registro išrašo matyti, kad bendrovė nuo pat savo įsteigimo (2013 m. lapkričio 14 d.) nė karto nėra pateikusi finansinės atskaitomybės dokumentų. Šios aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, kad atsakovui pradėjus eiti pareigas, faktiškai neturint bendrovės dokumentų, duomenų apie jos turtą ir finansinę būklę, jis objektyviai neturėjo galimybės parengti ir pateikti finansinės atskaitomybės dokumentų, kaip to reikalauja teisės aktai“ (48 punktas);
14.6 „Nagrinėjamu atveju nėra nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai. Atsakovas ėjo tik teisinio vadovo pareigas, realiai nevaldė bendrovės dokumentų ir turto, nedisponavo finansiniais ištekliais, neturėjo faktinių galimybių priimti savarankiškų sprendimų ar perduoti dokumentų ir turto nemokumo administratorei. Taigi teismas, įvertinęs, kad nenustatyta atsakovo neteisėtų veiksmų, iš esmės konstatuoja, jog nėra vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų“ (52 punktas).
Žemesnės instancijos teismas
15. Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. lapkričio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-454-910/2025 Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 30 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teismas padarė tokias šiai bylai aktualias išvadas:
15.1 „Atsakovui pateikus rašytinius įrodymus, kad jis iš ieškovės de jure vadovo pareigų pasitraukė 2014 m. gruodžio 31 d., apie atsakovo vadovavimo bendrovei laikotarpį negali būti sprendžiama tik pagal įrašus Juridinių asmenų registre, būtina vertinti byloje esančių duomenų visumą“ (43 punktas);
15.2 „Išnagrinėjus byloje esančių duomenų visumą, vien tai, kad Juridinių asmenų registre bendrovės vadovu nuo 2013 m. vasario 21 d. išviešintas atsakovas ir nėra įrašo apie jo įgaliojimų pabaigą iki bankroto bylos bendrovei iškėlimo, šiuo konkrečiu atveju nėra pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog atsakovas po 2014 m. gruodžio 31 d. dalyvavo bendrovės veikloje ir yra atsakingas už de jure vadovui tenkančių įstatymo nustatytų pareigų nevykdymą, iškėlus bendrovei bankroto bylą (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis)“ (44 punktas);
15.3 „Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi šiuo konkrečiu atveju susiklosčiusios ginčo situacijos faktines aplinkybes, abiejų šalių pateiktus įrodymus, pripažįsta pagrįsta atsakovo poziciją, kad jis bendrovės vadovo pareigas ėjo nuo jo paskyrimo į pareigas (2013 m. lapkričio 21 d.) iki 2014 m. gruodžio 31 d., kai atsistatydino iš bendrovės direktoriaus pareigų ir pateikė pranešimą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, nes byloje nėra pateikta įrodymų apie atsakovo, kaip bendrovės vadovo, veiksmus, sprendimus po 2014 m. gruodžio 31 d.“ (54 punktas).
Dėl bankroto pripažinimo tyčiniu
16. JANĮ 70 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. JANĮ 70 straipsnio 2 dalis nustato požymius, į kuriuos teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti, tarp jų – buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai; juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktas).
17. Pagal JANĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numato, kad teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į šiuos požymius: 1) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai; 2) turtas buvo parduotas mažesne negu rinkos kaina, turtas perleistas neatlygintinai, atsiskaitymas už turtą atidėtas juridiniam asmeniui ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su juridiniu asmeniu atsiskaityta veiklos nevykdančių juridinių asmenų ir (arba) juridinių asmenų, nepateikusių Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinių ataskaitų rinkinių, akcijomis; 3) kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą; 4) juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas; 5) veikla ir (ar) turtas buvo perkelti į kitą juridinį asmenį, kai finansiniai įsipareigojimai ar jų dalis liko veiklą ir (ar) turtą perdavusiame juridiniame asmenyje.
18. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje aiškinant minėtas įstatymo nuostatas yra nurodyta, kad JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatyti požymiai taikytini tik esant bent vienai privalomai JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytai sąlygai. Vadinasi, vien JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatytų požymių nustatymas nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo manyti, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningo blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1511-450/2020; Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1461-241/2020). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti, naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).
19. Nagrinėjamu atveju kreditorė prašo pripažinti UAB „Interbesta“ bankrotą tyčiniu dėl to, kad įmonės vadovas nepateikė nemokumo administratorei įmonės turto ir dokumentų. Nors byloje surinkti duomenys patvirtina, kad įmonės vadovas netinkamai atliko savo pareigą – neperdavė dokumentų iki pareiškimo dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, neperdavė nemokumo administratorei įmonės turto ir dėl to vadovui buvo skirta bauda, tačiau vien šios aplinkybės, pareiškėjai nenurodžius ir neįrodžius konkrečių aplinkybių apie sąmoningą blogą įmonės valdymą tikslu privesti įmonės prie bankroto, nesudaro pagrindo pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu.
20. Minėta, jog įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra nustatyta, kad „atsakovas ėjo tik teisinio vadovo pareigas, realiai nevaldė bendrovės dokumentų ir turto, nedisponavo finansiniais ištekliais, neturėjo faktinių galimybių priimti savarankiškų sprendimų ar perduoti dokumentų ir turto nemokumo administratorei“ (Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 30 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-904-967/2025). Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. lapkričio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-454-910/2025 nustatė, kad „išnagrinėjus byloje esančių duomenų visumą, vien tai, kad Juridinių asmenų registre bendrovės vadovu nuo 2013 m. vasario 21 d. išviešintas atsakovas ir nėra įrašo apie jo įgaliojimų pabaigą iki bankroto bylos bendrovei iškėlimo, šiuo konkrečiu atveju nėra pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog atsakovas po 2014 m. gruodžio 31 d. dalyvavo bendrovės veikloje ir yra atsakingas už de jure vadovui tenkančių įstatymo nustatytų pareigų nevykdymą, iškėlus bendrovei bankroto bylą“.
21. Taigi šios įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais nustatytos aplinkybės turi esminę reikšmę šiai civilinei bylai. Esant nustatytai aplinkybei, kad atsakovas V. Ž. buvo tik de facto įmonės UAB „Interbesta“ vadovas ir neturėjo faktinių galimybių priimti savarankiškų sprendimų ar perduoti dokumentų ir turto nemokumo administratorei, nėra pagrindo spręsti dėl bankroto pripažinimo tyčiniu dėl V. Ž. kaltės dėl to, kad jis neperdavė dokumentų ir įmonės turto nemokumo administratorei.
22. Kreditorė taip pat nurodo, kad UAB „Interbesta“ turėjo kreditorinių reikalavimų dar 2012 metais ir V. Ž. kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Kreditorė nurodo, kad kitas BUAB „Interbesta“ kreditorius pateikė kreditorinį reikalavimą dėl įsiskolinimo, kuris atsirado dar 2012 metais. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad UAB „Interbesta” Juridinių asmenų registre įregistruota tik 2013 m. spalio 14 d., kas paneigia kreditorės nurodytus argumentus. Šios aplinkybės paneigia ir kreditorės argumentus, kad UAB „Interbesta“ panašiu metu, sudariusi 2012 metais hipotekos sutartį su UAB „Emilė“ ir žinodama, kad skolos negrąžins, sudarė dar vieną hipotekos sutartį 2012 metų spalio mėnesį. Kaip minėta 2012 metais UAB „Interbesta” dar nebuvo įregistruota Juridinių asmenų registre, todėl negalėjo sudaryti hipotekos sandorių su kitu juridiniu asmeniu.
23. Kreditorė nurodo, kad įmonę prie bankroto privedė tyčiniai V. Ž. veiksmai. Kaip jau minėta, įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi yra nustatyta, kad atsakovas V. Ž. įmonės veikloje dalyvavo ir yra atsakingas už de jure vadovui tenkančių įstatymo nustatytų pareigų nevykdymą iškėlus bendrovei bankroto bylą tik iki 2014 m. gruodžio 31 d. Kreditorė byloje nenurodė kokie konkretūs atsakovo veiksmai, atlikti iki 2014 m. gruodžio 31 d., privedė įmonę prie bankroto, kai bankroto byla įmonei buvo iškelta tik 2024 m. kovo 22 d., tai yra po beveik 10 metų nuo to momento kai atsakovas nustojo dalyvauti įmonės veikloje.
24. Pripažįstant bankrotą tyčiniu, ypač svarbus įmonės nemokumo momento nustatymas, nes tik nustačius tokį faktą, galima analizuoti buvusio bendrovės vadovo veiksmus ir nustatyti priežastinio ryšio tarp šių veiksmų ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp įmonės nemokumo ir jos būklės pabloginimo (ne)egzistavimą, taip pat tuo remiantis padaryti pagrįstas išvadas, ar įmonės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-736-798/2018). Juridinio asmens nemokumas JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje apibrėžiamas kaip juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę. Atliekant juridinio asmens mokumo situacijos analizę, svarbi ir finansinių rodiklių dinamika, t. y. kaip kinta juridinio asmens finansinė padėtis, ar ji gerėja, ar blogėja (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2- 959- 330/2016).
25. Minėta, jog BUAB „Interbesta“ bankroto byla iškelta teismo 2024 m. kovo 22 d. nutartimi. VĮ Registrų centro duomenimis, finansinės atskaitomybės dokumentų atsakovė nėra pateikusi (įmonė įregistruota 2013 m. spalio 4 d.). Antstolių informacinės sistemos duomenimis nustatyta, kad atsakovės atžvilgiu bankroto iškėlimo metu buvo neužbaigtų vykdomųjų bylų: antstolis Dainius Šidlauskas vykdomojoje byloje Nr. 0178/16/03185 nuo 2016 m. rugpjūčio 2 d. vykdo išieškojimą iš atsakovės turto Valstybinės mokesčių inspekcijos naudai dėl 2 252 Eur sumos išieškojimo. Vykdomojoje byloje Nr. 0240/16/01708 antstolis V. M. nuo 2016 m. liepos 12 d. vykdo išieškojimą iš atsakovės ir UAB „Emilė“ pagal hipoteką (įkeitimą) UAB „EDS INVEST“ naudai dėl 1 242 459,94 Eur sumos išieškojimo. Taip pat vykdomojoje byloje Nr. 0240/16/01706 antstolis V. M. nuo 2016 m. liepos 12 d. vykdo išieškojimą pagal hipoteką (įkeitimą) iš UAB „Emilė“ Lietuvos Respublikos, UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ ir atsakovės UAB „EDS INVEST“ naudai dėl 1 242 463,82 Eur sumos išieškojimo. Viešaisiais Sodra duomenimis, nuo 2019 m. kovo 21 d. atsakovės įmonėje darbuotojų (apdraustųjų) nebuvo. Kreditorė nors ir teigia, kad įmonės bankrotas yra tyčinis, tačiau nepateikia įrodymų, patvirtinančių priežastinį ryšį tarp V. Ž. veiksmų jam valdant įmonę ir įmonės bankroto. Pareiškėja nurodė aplinkybes apie įmonės kreditorių reikalavimų dydžius, tačiau nenurodė jokių argumentų apie šių skolų dinamiką: kaip įsiskolinimai keitėsi V. Ž. valdymo laikotarpiu, konkrečių V. Ž. veiksmų, kaip pavyzdžiui, atitinkamų sandorių sudarymo siekiant sumažinti įmonės turtą, tam tikrų veiksmų atlikimą, kurie lėmė įmonės nemokumą ir pan. (CPK 178 straipsnis).
26. Kasacinės instancijos teismas, formuodamas teismų praktiką tyčinio bankroto bylose yra nurodęs, kad aiškinantis, ar įmonė prie bankroto nebuvo privesta tyčia, reikia visų bylos aplinkybių kontekste nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, o nustačius aplinkybę, kad įmonė faktiškai buvo nemoki, patikrinti, ar tolesnė tokios įmonės veikla nebuvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, bet reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą. Kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai taip pat gali būti vertinami tokie atvejai, kai sudaromi sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei, atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę. Taip bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodytų, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2016; 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017; 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019 ir kt.).
27. Bylos duomenys patvirtina, kad nors V. Ž. neperdavė nemokumo administratorei įmonės dokumentų, tačiau vien ši aplinkybė, pareiškėjai nenurodžius ir neįrodžius konkrečių aplinkybių apie sąmoningą blogą įmonės valdymą tikslu privesti įmonės prie bankroto, nesudaro pagrindo pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu. Nagrinėjamu atveju, teismo vertinimu, nėra nurodyti ir įrodyti konkretūs V. Ž. veiksmai (neveikimas), kurie buvo nenaudingi įmonei ir kuriais buvo kryptingai nesąžiningai siekiama sukelti tyčinį įmonės bankrotą (CPK 178 straipsnis).
28. Atsižvelgdamas į visas nustatytas aplinkybes teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo BUAB „Interbesta“ bankrotą pripažinti tyčiniu nesant JANĮ 70 straipsnyje ir teismų praktikoje nustatytų tyčinio bankroto sąlygų (JANĮ 70 straipsnio 1 dalis), ir dėl to atsakingu pripažinti V. Ž..
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų nemokumo įstatymo 70 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 290, 291 straipsniais, teismas
nutaria:
UAB „Krestan“ pareiškimą dėl BUAB „Interbesta” bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti.
Nutartis per septynias dienas nuo nutarties patvirtinto nuorašo gavimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.