- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-06
- Bylos Nr.
- 2-1013/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01064-2009-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjas
- Rasa Gudžiūnienė
- Suinteresuotas asmuo
- akcinės bendrovės DNB banko, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius DNB bankas Šiaulių bankas "Turto bankas"
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens akcinės bendrovės DNB banko atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 28 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-2448-431/2014, kuria iš dalies patenkintas bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Bendra idėja“ bankroto administratoriaus skundas dėl kreditorių susirinkimo nutarimo panaikinimo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Bendra idėja“ bankroto byloje Nr. B2-2224-431/2014
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. liepos 13 d. nutartimi UAB „Bendra idėja“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Admivita“ (toliau tekste – administratorius).
Šalies argumentai
Administratorius kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti 2013 m. rugpjūčio 27 d. pakartotinio BUAB „Bendra idėja“ kreditorių susirinkimo nutarimą ketvirtuoju darbotvarkės klausimu, kuriuo nepritarta administratoriaus siūlymui didinti administravimo išlaidų sąmatą žemės mokesčio dydžiu, t. y., 51 814,64 Lt suma, priskiriant minėtą žemės mokestį proporcingai kiekvienam įkaito turėtojui įkeistiems žemės sklypams ir administravimo išlaidų padidinimo žemės mokesčio dydžiu klausimą išspręsti iš esmės: patvirtinti 2009 - 2013 m. susidariusią 51 814,64 Lt žemės mokesčio (įskaitant delspinigius) sumą bei ateityje galimai atsirasiantį BUAB „Bendra idėja“ žemės mokestį (įskaitant delspinigius, baudas ir pan.) iki žemės sklypų realizavimo dienos pagal faktą; nustatyti, jog žemės mokesčius (įskantant delspinigius, palūkanas, baudas ir pan.) dengia kreditoriai - įkaito turėtojai (AB DNB bankas bei Šiaulių bankas, AB), proporcingai kiekvienam įkaito turėtojui įkeistiems sklypams. Administratoriaus teigimu, tvirtinat ir peržiūrint bankroto administravimo išlaidų sąmatą buvo remiamasi ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalyje numatyta prezumpcija, kad bankroto procesas vyks ne ilgiau, kaip dvejus metus, nuo nutarties pripažinti įmone bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Skundo pateikimo dienai, bankroto procesas vyksta jau ketverius metus ir sprendžiant dėl administravimo išlaidų, žemės mokestis nebuvo numatytas. Per visą bankroto proceso laikotarpį įkeisti žemės sklypai buvo parduodami 2-6 kartus didesnėmis nei rinkos kainomis, o tai lėmė neprotingai ilgą turto realizavimo procesą, kartu ir administravimo išlaidų (turto saugojimo išlaidų) didėjimą. Pažymėjo, kad žemės mokesčio išlaidos priskirtinos būtinosioms bankroto administravimo išlaidoms (ĮBĮ 36 str. 3 dalis). Šios išlaidos yra susijusios išimtinai su įkaito turėtojais, nes iš pajamų, gautų realizavus saugotą turtą, bus dengiami jų finansiniai reikalavimai. Todėl prievolės padengti turto saugojimo išlaidas perkėlimas administratoriui yra visiškai nepagrįstas, neprotingas, neteisingas ir nesąžiningas bei pažeidžiantis administratoriaus teises.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. kovo 28 d. nutartimi administratoriaus skundą tenkino iš dalies – panaikino 2013 m. rugpjūčio 27 d. pakartotinio BUAB „Bendra idėja“ kreditorių susirinkimo nutarimą ketvirtuoju darbotvarkės klausimu ir perdavė šį klausimą kreditorių susirinkimui svarstyti iš naujo; kitą reikalavimo dalį, kuria buvo prašoma administravimo išlaidų padidinimo klausimą išspręsti iš esmės, atmetė ir AB Šiaulių bankui iš BUAB „Bendra idėja“ priteisė 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas konstatavo, kad prievolė dėl mokėtino žemės mokesčio, priskaičiuoto po bankroto bylos iškėlimo, vertintina kaip bankroto bylos administravimo išlaidos. Kreditorių susirinkimas turi teisę dėl atsiradusių naujų aplinkybių pildyti, keisti sąmatą pagal administratoriaus prašymą. Teismas nustatė, kad administratorius apie priskaičiuotą žemės mokestį ir dėl jo nesumokėjimo priskaičiuotus delspinigius pirmą kartą kreditorius informavo 2012 m. kovo 1 d. susirinkime. Todėl kreditorių susirinkime svarstytinas klausimas iš kurios sąmatos dalies turėtų būti sumokami dėl savalaikio administratoriaus pareigos nustatyta tvarka valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą nevykdymo priskaičiuotieji delspinigiai už laiku nesumokėtą žemės mokestį. Tačiau atkreipė dėmesį į tai, kad sprendžiant klausimą dėl administratoriaus pateikto siūlymo, jog žemės mokestis būtų priskirtas kiekvienam įkeisto sklypo turėtojui, reikia vadovautis proporcingumo principu apmokant administravimo išlaidas, t. y. užtikrinti kreditorių lygiateisiškumo principo įgyvendinimą. Teismas taip pat pažymėjo, kad bankrutuojančioje įmonėje nesant kito turto ar lėšų administravimo išlaidoms padengti, hipotekos kreditorius, gavęs finansinio reikalavimo patenkinimą privalo dalyvauti atlyginant administravimo išlaidas. Teismo vertinimu, kreditorių susirinkimas turi nuspręsti, kokiu įkeisto ir neįkeisto turto santykiu turi būti dengiamos administravimo išlaidos. Santykis (proporcija) gali būti nustatytas keliais būdais: arba konkrečiai apibrėžtu dydžiu, arba nustatant santykio dydžio apskaičiavimo metodiką (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-670/2012).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo AB DNB bankas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria iš dalies tenkintas administratoriaus skundas ir atmesti visus administratoriaus reikalavimus. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas netinkamai interpretavo teisės normas, neatsižvelgė į aktualią teismų praktiką, todėl nepagristai sprendė, jog prievolė dėl mokėtino žemės mokesčio, priskaičiuoto po bankroto bylos iškėlimo, vertintina kaip bankroto bylos administravimo išlaidos. Pagal ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalį, į bankroto administravimo išlaidų sąmatą įeina tik tokios išlaidos, kurios yra būtinos bankroto procedūrų vykdymui, ir į ją nepatenka jokie mokesčiai pagal mokesčių įstatymus. Todėl žemės mokestis negali būti priskiriamas prie bankroto administravimo išlaidų, kurios pirmiausia apmokamos iš bankrutuojančios įmonės visų rūšių lėšų, ir šiuos mokesčius administruojančių institucijų reikalavimai negali būti tenkinami pirmenybės teise pažeidžiant ĮBĮ 35 straipsnyje nustatytą kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1780/2013).
2. Bankrutuojančiai įmonei reiškiamų reikalavimų dėl žemės mokesčių mokėjimo pagrįstumas visų pirma turėtų būti įvertintas ir šie reikalavimai patvirtini bankroto bylą nagrinėjančio teismo nutartimi, o tada jie galėtų būti tenkinami tik ĮBĮ 35 straipsnio nustatyta tvarka, tačiau ne iš bankroto administravimo išlaidų sąmatos pirmenybės teise prieš kitus kreditorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civiliniu bylu skyriaus išplėstinė teisėju kolegija 2007-10-17 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-326/2007).
3. Teismas rėmėsi kasacinio teismo nutartimis Nr. 3K-3-301/2009, Nr. 3K-3-81/2011, kurios šiuo atveju nėra aktualios, kadangi skiriasi minėtų ir šios bylos ratio decidendi.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą BUAB „Bendra idėja“ bankroto administratorius prašo skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Žemės mokestis visiškai atitinka administravimo ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą administravimo išlaidų sampratą, nes tai yra pagal Žemės mokesčio įstatymą atsiradusi bankrutavusios bendrovės prievolė, taigi su tuo susijusios išlaidos yra neišvengiamos bei neatsiejamai susijusios su bankroto procedūrų vykdymu. Todėl teismas pagrįstai konstatavo, jog prievolė dėl mokėtino žemės mokesčio, priskaičiuoto po bankroto bylos iškėlimo, vertintina kaip bankroto bylos administravimo išlaidos.
2. Apelianto cituojamų bylų ir šios bylos ratio decidendi skiriasi, todėl apeliantas nepagrįstai jomis remiasi.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo VSDFV Vilniaus skyrius prašo skundžiamą nutartį palikti nepakeistą.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo AB Šiaulių bankas prašo patenkinti AB DNB banko atskirąjį skundą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Administratoriaus siūlomo nutarimo projekto turinys neatitiko imperatyvių įstatymo nuostatų, nes administravimo išlaidomis buvo siūloma pripažinti: 1) reikalavimus, atsiradusius iki bankroto bylos iškėlimo t. y. žemės mokestį už visus 2009 m. (ĮBĮ 10 str. 6 d. 3 p.); 2) sumas, priskaičiuotas, kaip žemės mokestis už 2013 metus, nors pagal pasikeitusį Žemės mokesčio įstatymą žemės mokesčio bankrutavusios įmonės nuo 2013 metų nemoka; 3) delspinigius, kurių susidarymą lėmė išimtinai administratoriaus neveikimas (kreditoriai administratoriui buvo patvirtinę 40 000 Lt administravimo išlaidų sąmatą, bankrutuojanti bendrovė buvo gavusi lėšų, tačiau administratorius gautų lėšų neskyrė žemės mokesčio mokėjimui (nors žemės mokestį laikė administravimo išlaidomis)); 4) vadovaujantis ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalimi, žemės mokestis nėra priskirtinas administravimo išlaidoms; 5) administravimo išlaidas buvo siūloma apmokėti nesilaikant ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalies nuostatų, t. y. ne iš bankrutavusios įmonės visų rūšių lėšų, gautų pardavus įmonės turtą, įskaitant ir įkeistą, įmonei grąžintų skolų, ūkinės veiklos, turto nuomos ir kitų bankroto proceso metu gautų lėšų), tačiau tik iš lėšų gautų pardavus AB DNB bankui įkeistą turtą ir iš Šiaulių banko asmeninių lėšų (Šiaulių bankas nėra perėmęs jokio turto, kuris buvo įkeistas AB Ūkio bankui, nėra gavęs jokių su šio turto pardavimu susijusių pajamų). Pažymi, kad kreditorius negali būti įpareigotas iš savo asmeninių lėšų dengti bankroto administravimo išlaidų, net jei jų padengimui nepakaktų bankrutavusios įmonės lėšų, todėl administratoriaus pridedamoje žemės mokesčio padalinimo schemoje nepagrįstai ir pažeidžiant ĮBĮ nurodoma, kad Šiaulių bankas turėtų iš savo asmeninių lėšų padengti dalį administravimo išlaidų. Jei dalis administravimo išlaidų turėjo būti padengta iš kreditoriaus, perėmusio jam hipoteka įkeistą turtą lėšų, tai šių lėšų padengimo turėtų būti reikalaujama iš atitinkamą turtą perėmusio kreditoriaus (šiuo atveju AB Ūkio banko), tačiau ne iš kreditoriaus, kuris perėmė AB Ūkio banko teises, kylančias iš Kreditavimo sutarties, sudarytos su BUAB „Bendra idėja“.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Byloje sprendžiamas klausimas, kokia tvarka ir iš kokių lėšų turėtų būti apmokami bankrutuojančiai įmonei priskaičiuoti žemės mokestis už jai nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus bei delspinigiai už laiku nesumokėtą mokestį, atsiradę po bankroto bylos įmonei iškėlimo.
ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte nustatyta, kad, iškėlus įmonei bankroto bylą, jai draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka. Šios nuostatos netaikytinos prievolėms, atsiradusioms po bankroto bylos iškėlimo ir susijusioms su bankroto procedūrų vykdymu (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Otega“ v. BAB „Ekranas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-81/2011, 2013 m. kovo 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius v. B. D., bylos Nr. 3K-3-173/2013). Taigi bankrutuojančios įmonės statusas nepanaikina ir neriboja įmonės pareigos mokėti mokesčius, taip pat ir žemės mokestį.
Tokių prievolių vykdymui būtinos bankrutuojančios įmonės išlaidos laikomos administravimo išlaidomis ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalies prasme (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. LUAB „Čiaupas“, bylos Nr. 3K-3-301/2009). Kasacinio teismo praktikoje apibendrinta, kad ĮBĮ nėra nustatytas baigtinis išlaidų, kurios priskiriamos prie administravimo išlaidų, sąrašas. Pagal bendrą principą administravimo išlaidos turi turėti būtinumo požymį – tai yra tokios išlaidos, be kurių negali būti sėkmingai užbaigta bankroto procedūra, atliekamas administratoriaus darbas ( žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Otega“ v. antstolė V. Ž., BUAB ,,Ekranas“, bylos Nr. 3K-3-112/2011, 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį, priimtą UAB ,,Šilterma“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-486/2010, kt.). Prie tokių išlaidų įprastai priskiriamos administratoriui perduoto bankrutuojančios įmonės turto išlaikymo, priežiūros paslaugų išlaidos. Pagal Žemės mokesčio įstatymo 3 straipsnio 1 dalį žemės mokestį moka žemės savininkas – fizinis asmuo ir juridinis asmuo, o pagal 4 straipsnio 1 dalį, mokesčio objektas yra fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausanti Lietuvos Respublikoje esanti privati žemė. Žemės mokesčio lengvata, numatyta Žemės mokesčio įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kuria remiantis mokesčio nemoka bankrutavusios įmonės, įsigaliojo tik nuo 2013 m. sausio 1 d. (2011 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XI-1829 redakcija). Taigi, iki šio laikotarpio prievolė mokėti žemės mokestį bankrutuojančiai bei bankrutavusiai įmonei egzistavo ir ši prievolė buvo siejama su žeme kaip nuosavybės teisės objektu, bet ne su aplinkybe, ar konkretus turtas po bankroto bylos iškėlimo buvo naudojamas bankrutuojančios įmonės ūkinėje komercinėje veikloje. Todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai konstatavo, jog žemės mokestis, kurį įmonė turi mokėti kaip turto savininkė po bankroto bylos iškėlimo, atitinka išlaidų, skirtų turtui išsaugoti, sąvoką ir yra priskirtinas prie administravimo išlaidų. Šiuo atveju apeliantas nepagrįstai remiasi kaip teismo precedentu Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. liepos 11 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1780/2013, kadangi toje byloje buvo sprendžiamas žemės mokesčio, kurį bankrutuojanti įmonė turi mokėti už numojamą valstybinę žemę, naudojamą bankrutuojančios įmonės ūkinėje komercinėje veikloje, priskyrimo prie administravimo išlaidų klausimas, tuo tarpu nagrinėjamos bylos atveju faktinės aplinkybės yra kitokios: žemė priklauso ne kitam subjektui, o pačiai bankrutuojančiai įmonei, ji nėra naudojama bankrutuojančios įmonės ūkinėje komercinėje veikloje, bet, vykdant bankroto procedūrą, ją siekiama parduoti. Kaip pagrįstai nurodo atsiliepime į atskirąjį skundą BUAB ,,Bendra idėja“ administratorius, faktinėmis aplinkybėmis (t.y. mokesčio prigimtimi) nagrinėjama byla yra panaši į Lietuvos apeliacinio teismo civilinėse bylose Nr. 2-1859/2011, 2-2449/2011 nagrinėtas faktines aplinkybes, kuriose, nors ir buvo sprendžiamas ne žemės mokesčio, bet nekilnojamojo turto mokesčio priskyrimo administravimo išlaidoms klausimas, kadangi pagal teisinę prigimtį šie mokesčiai yra iš esmės analogiški- juos abu moka turto (žemės ar kito nekilnojamojo turto) savininkas, nepriklausomai nuo turto naudojimo būdo.
Pirmosios instancijos teismas, pagrįstai konstatavęs, jog kreditorių susirinkimas bankroto proceso metu mokėtiną žemės mokestį be pagrindo nepriskyrė prie administravimo išlaidų, taip pat teisingai nurodė, jog svarstytinas klausimas, ar analogiškai turėtų būti vertinami ir priskaičiuoti delspinigiai. Byloje nėra duomenų, jog iki 2012-03-01 vykusio kreditorių susirinkimo administratorius būtų informavęs kreditorius apie prievolę mokėti žemės mokestį bei būtinumą numatyti finansavimo šaltinius šiam mokesčiui sumokėti, nors mokestis už 2009 m. turėjo būti sumokėtas iki 2009 m. lapkričio 2 d. (b.l. 35), už 2010-2012 m.- atitinkamai iki tų metų lapkričio 2 d..
Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, jog pagal bylos duomenis, priskaičiuota žemės mokesčio už 2012 m. suma yra 12133 Lt, o kartu su žemės mokesčio nepriemoka už ankstesnius (2009-2011 metus)- 42566 Lt (be delspinigių), kartu su delspinigiais- 45173, 40 Lt (b.l. 23). Tuo tarpu administratorius nurodo, jog žemės mokesčio su delspinigiais priskaičiuota suma yra 51814,64 Lt. Byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių tokią sumą, kita vertus, administratoriaus skunde teismui nurodoma, jog atitinkama suma paskaičiuota už 2009-2013 m. laikotarpį. Kad siūloma administravimo išlaidoms priskirti ir žemės mokestį už 2013 metus, patvirtina kreditorių susirinkimui pateikta lentelė (b.l. 9). Tačiau minėta, jog nuo 2013 m. bankrutavusioms įmonėms (kokia yra ir BUAB ..Bendra idėja“) taikoma šio mokesčio lengvata, atleidžianti turto savininką nuo tokio pobūdžio mokesčio mokėjimo. Vadinasi, žemės mokestis, jeigu jis yra priskaičiuotas ir už 2013 m., negali būti vertinamas kaip administravimo išlaidos, nes prievolės jį mokėti nėra. Šiuo atveju administratorius, vykdydamas savo funkcijas, turėtų kreiptis į VMI dėl lengvatos taikymo, jei mokestis už 2013 m. mokestinį laikotarpį iš tiesų buvo priskaičiuotas.
Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino kreditorių susirinkimo nutarimą ir klausimą perdavė iš naujo svarstyti kreditorių susirinkimui, nes: 1) žemės mokestis už 2009-2012 m. įskaitytinai laikotarpį priskirtinas administravimo išlaidoms, todėl kreditoriai nepagrįstai jį atsisakė tokiomis vertinti; 2) suma, kuri priskirtina administravimo išlaidoms, neatitinka nurodytos administratoriaus pateiktame nutarimo projekte, todėl teismas pagrįstai netenkino administratoriaus prašymo išspręsti klausimą iš esmės; 3) kreditorių susirinkimas turi nustatyti kokiomis proporcijomis kreditoriai prisidės prie šių administravimo išlaidų dengimo. Taigi, teismo nutartis, kuria panaikintas kreditorių susirinkimo nutarimas 4-uoju darbotvarkės klausimu yra pagrįsta ir teisėta, todėl paliekama nepakeista, o apelianto atskirasis skundas atmetamas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 28 d. nutartį palikti nepakeistą.