Kauno apygardos teismo nutartis

2014-10-27 · Civilinė byla Nr. 2A-1936-436/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaNutartis · 2014-10-27Kauno apygardos teismas
  2. KasacijaNutartis · 2015-09-25Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-10-27
Bylos Nr.
2A-1936-436/2014
Teisminio proceso Nr.
2-69-3-15164-2013-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Virginija Lozoraitytė, Egidijus Tamašauskas, Arūnas Rudzinskas
Ieškovas
A. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai LR Teisingumo ministerijos, LR Generalinės prokuratūros
Civilinė byla Nr. 2A-1936-436/2014Teisminio proceso Nr. 2-69-3-15164-2013-3Procesinio sprendimo kategorija: (S) 121.14.; 121.18.; 121.21.
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. spalio 27 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Lozoraitytės, Arūno Rudzinsko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Egidijaus Tamašausko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo A. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-122-528/2014 pagal ieškovo A. B. patikslintą ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai LR Teisingumo ministerijos ir LR Generalinės prokuratūros, dėl neteisėtu suėmimu ir laikinu nušalinimu nuo pareigų padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos LR Teisingumo ministerijos ir LR Generalinės prokuratūros solidariai 29.643,67 Lt turtinės žalos (neišmokėto darbo užmokesčio) už suėmimo laikotarpį nuo 2007-02-07 iki 2007-03-08 ir nušalinimo nuo pareigų laikotarpį nuo 2007-03-08 iki 2007-09-08 atlyginimui; 3.201,52 Lt delspinigių už uždelstą laikotarpį (180 d.); 20.000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimui ir bylos vedimo išlaidas (1 t., b. l. 130–135).

Patikslintą ieškinį grindė argumentais, kad 2007 m. buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr.38-1-00091-06 dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi pagal tarnybinį pranešimą dėl galimai nusikalstamų veiksmų. 2007-04-13 nutarimu dalis ikiteisminio tyrimo ieškovo atžvilgiu nutraukta, veikoje nesant įtarime inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėties; dėl kitos dalies ieškovas rašė skundus, kurie visi buvo atmetami. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nutartimis nuo 2007-02-07 iki 2007-03-08 (1 mėnesiui) ieškovui buvo paskirta kardomoji priemonė suėmimas, o nuo 2007-03-08 iki 2007-09-08 (6 mėnesiams) ieškovas buvo laikinai nušalintas nuo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo tarnybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus (toliau – Kauno apskrities VPK KP NTT ENTS) viršininko pareigų.

Žemesnės instancijos teismas

Jonavos rajono apylinkės teismo 2009-12-02 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr.1-21-813/2009 ieškovas buvo išteisintas, jam nepadarius veikų, turinčių inkriminuotų nusikaltimų požymių, o šį nuosprendį Kauno apygardos teismas 2010-09-14 paliko galioti, LR Generalinė prokuratūra kasacine tvarka minėtos nutarties neskundė.

2011-01-14 ieškovas kreipėsi į Kauno apskrities VPK dėl darbo užmokesčio sumokėjimo už suėmimo ir nepagrįsto laikino nušalinimo nuo pareigų laikotarpį, o negavęs atsakymo, 2011-07-14 kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu dėl darbo užmokesčio priteisimo už priverstinės pravaikštos dėl laikino nušalinimo nuo pareigų ir suėmimo laikotarpius, delspinigių ir vidutinio darbo užmokesčio priteisimo, darbo stažo perskaičiavimo, tačiau ieškovo skundas atmestas.

Ieškovo vertinimu, jam padaryta turtinė žala – negautos darbinės pajamos ieškovui privalo būti atlygintos; ieškovo vidutinis vieno mėnesio darbo užmokestis 2007 m. buvo 4.234,81 Lt, todėl prašė priteisti 29.643,67 Lt darbo užmokestį už suėmimo ir laikino nušalinimo nuo pareigų laikotarpį bei 3.201,52 Lt delspinigius už 180 dienų, o dėl baudžiamosios bylos iškėlimo ir jos pasekmių sukeltus dvasinius išgyvenimus ir atsiradusias kitas pasekmes prašė priteisti neturtinę žalą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2014 m. gegužės 19 d. sprendimu patikslintą ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovo A. B. 21,14 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

Dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teismas nurodė, kad 2007-02-08 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nutartimi tenkintas LR Generalinės prokuratūros prokuroro prašymas – A. B. skirta kardomoji priemonė – suėmimas 1 mėnesio terminui. 2007-03-07 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nutartimi dėl laikino nušalinimo nuo pareigų ir laikino teisės užsiimti tam tikra veikla sustabdymo LR Generalinės prokuratūros prokuroro prašymu ieškovas laikinai – laikotarpiui nuo 2007-03-08 iki 2007-09-08 buvo nušalintas nuo Kauno miesto PK KP NTT ENTS viršininko pareigų ir laikinai sustabdyta teisė jam dirbti Kauno miesto VPK KP NTT ENTS. 2009-12-02 Jonavos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr.1-21-813/2009 ieškovas buvo išteisintas jam nepadarius veikų, turinčių inkriminuotų nusikaltimų požymių, o 2010-09-14 Kauno apygardos teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr.1A-138-348/10 LR Generalinės prokuratūros apeliacinis skundas atmestas, pripažįstant Jonavos rajono apylinkės teismo nuosprendį teisėtu ir pagrįstu.

Turtinės žalos atsiradimą ieškovas sieja su jo sulaikymu, suėmimu ir nušalinimu nuo pareigų, dėl ko jis negavo atlyginimo, o baudžiamojo persekiojimo pradėjimo neteisėtumą savo atžvilgiu motyvuoja nepagrįstumu. Dėl veiksmų neteisėtumo teismas nurodė, kad ikiteisminio tyrimo veiksmai yra teisėti tiek, kiek jie buvo atlikti pagal įstatyme numatytus pagrindus ir nustatytas procedūras, laikantis teisės aktais detalizuotos tvarkos, o neteisėti tiek, kiek šių reikalavimų nesilaikyta (CK 6.246 str.).

Sprendime pažymėta, kad sulaikant ieškovą, taip pat taikant jam suėmimą, kaltumo klausimas nebuvo sprendžiamas, bet atsižvelgta į tikėtinumą, jog įtariamas nusikaltimo padarymu asmuo gali įtakoti jam pavaldžius darbuotojus, galėtų sunaikinti ar duoti nurodymus sunaikinti, paslėpti tyrimui reikšmingus įrodymus. Ieškovas buvo įtariamas nusikaltimu – piktnaudžiavimu tarnyba, tai siejant ne tik su jo paties veiksmais, bet ir su jam pavaldžių policijos pareigūnų veiksmų fiksavimu bei įforminimu. Iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų – liudytojų parodymų, aplinkybių, užfiksuotų atliekant operatyvinius veiksmus techninėmis priemonėmis, matyti, jog jie davė pagrindą manyti, kad A. B. padarė tarnybinį nusikaltimą ir jis gali kliudyti tyrimui, nes to nusikaltimo teisingam išaiškinimui buvo svarbūs ieškovui pavaldžių pareigūnų parodymai, darbinė dokumentacija, todėl jo sulaikymas ir kardomosios priemonės (suėmimo) skyrimas buvo pateisinamas (CPK 177, 185 str.). Ieškovas buvo suimtas 1 mėnesį, tačiau, atsižvelgiant į tai, jog baudžiamoji byla iš daug epizodų, tirti apysunkiai nusikaltimai, siejami su policijos pareigūnų tarnyba, buvo įtariami 6 asmenys, suėmimo terminas ieškovui nelaikytinas neprotingu ar neatitinkančiu pusiausvyros tarp asmens teisių bei viešo intereso, ar Konvencijos 5 str. nuostatų (CPK 177, 178, 185 str.). Tai, kad vėliau ieškovas buvo išteisintas, savaime nereiškia, kad tiriant bylą ieškovas buvo sulaikytas ir laikomas suimtas neteisėtai. Teismas darė išvadą, kad pranešimuose apie įtarimą išdėstytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog ikiteisminio tyrimo institucijos turėjo faktinį ir teisinį pagrindą suformuluoti tokius įtarimus ir esamoje situacijoje įtarti ieškovą padarius jam inkriminuojamus nusikaltimus bei pradėti baudžiamąjį persekiojimą ir imtis procesinių prievartos priemonių ieškovo atžvilgiu.

Ieškovui laikotarpiu nuo 2007-03-08 iki 2007-09-08 buvo taikyta procesinės prievartos priemonė – laikinas įtariamojo nušalinimas nuo pareigų, laikinas sustabdymas teisės užsiimti tam tikra veikla (BPK 2 str., 157 str. 1d., b.l.8,9; baudž. b. 8t. b.l.53-56). Šios procesinės prievartos priemonės ieškovas neskundė, jos skyrimo neteisėtumas instancine tvarka nenustatytas (CPK 178 str.). Kaip minėta, ieškovas buvo įtariamas padaręs tarnybinį nusikaltimą – piktnaudžiavęs tarnyba, todėl minėta procesinės prievartos priemonė laikytina pagrįsta, teisėta bei proporcinga siekiamiems proceso tikslams ir pernelyg nesuvaržančia ieškovo teisių, nes tam buvo objektyvus būtinumas, juolab, kad baudžiamasis persekiojimas ieškovo atžvilgiu buvo paties ieškovo veiksmų rezultatas, nes vadovaujančio policijos pareigūno veiksmai ir elgesys neturi kelti abejonių, kad jais pažeidžiami policijos veiklos principai bei uždaviniai, iškraipomos policijos funkcijos, diskredituojamas policijos įstaigos prestižas ar kt. (Policijos veiklos įstatymo 4,5 str., 21 str. 1p., CPK 177, 185 str.).

Dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Ieškovas buvo įtariamas tarnybiniu nusikaltimu, o ieškovui taikytų procesinių prievartos priemonių – suėmimo, laikinojo nušalinimo nuo pareigų bei suėmimo skyrimas atitiko bendrąsias BPK numatytas šių priemonių skyrimo nuostatas, jų taikymo tvarką, pagrindus bei sąlygas, jų teisėtumas teismine tvarka nenuginčytas, todėl jos buvo teisėtos, o teismas pareigūnų veiksmų neteisėtumo nenustatė. Ieškovo teiginiai dėl dvasinių išgyvenimų dėl informacijos priemonėse pasklidusios informacijos, sukrėtimų, nepatogumų, pažeminimo, reputacijos pablogėjimo, sumažėjusių bendravimo galimybių, pašlijusių santykių su artimaisiais ir giminėmis, gyvenimo suvaržymo bei asmeninių teisių ir laisvių apribojimo yra iš esmės deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįsti konkrečiais įrodymais, o išrašas iš medicininių ieškovo sūnaus dokumentų rodo, kad pas neurologą vaikas konsultuotas dar prieš ieškovo sulaikymą, t.y. 2006 m. spalio mėnesį (baudž. b. 8t. b.l.26,27). Nors ieškovas nurodo patyręs neturtinę žalą dėl informacijos apie baudžiamąjį persekiojimą jo atžvilgiu paviešinimo masinėse informavimo priemonėse, tačiau jokių įrodymų ar faktinių aplinkybių, kad tai yra ikiteisminio tyrimo ar teismo pareigūnų neteisėtų veiksmų pasekmė, byloje nepateikta (CPK 177, 178 str., b.l.154-164).

Byloje nėra duomenų, kad kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti taikymas esmingai įtakojo ieškovo judėjimo laisvės apribojimą ar užstato skyrimas sukėlė konkrečias turtines ar kitokias pasekmes; pažymėtina, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu ieškovui buvo leista išvykti atostogoms į užsienį (baudž.b. 9t. b.l.159,177).

Byloje nėra jokių įrodymų, kad šis apribojimas ieškovui sukėlė kokius nors konkrečius turtinius praradimus, nepatogumais ar kitus sunkumus naudotis areštuotu turtu ar reikšmingus išgyvenimus dėl apribojimo fakto, todėl nėra pagrindo išvadoms, kad dėl šių apribojimų ieškovas patyrė neturtinę žalą, vertintiną pinigais (CPK 178 str.).

Ikiteisminio tyrimo duomenys yra neskelbtini, o iki bylos nagrinėjimo teisme tie duomenys gali būti paskelbti tik prokuroro leidimu ir tik tiek, kiek pripažįstama leistina (BPK 177 str. 1d.); teisė susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga yra numatyta užbaigus ikiteisminį tyrimą, todėl atsisakymas leisti susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga savaime negali būti laikomas pažeidžiančiu ieškovo teises ar baudžiamojo proceso principus (BPK 218 str. 1d.).

Įvertinus, kad byloje buvo 6 kaltinamieji, buvo poreikis apklausti daug liudininkų ir ištirti nemažą kiekį ikiteisminio tyrimo metu surinktos medžiagos, nusikaltimo specifiką, darytina išvada, jog teismas nepažeidė reikalavimo išnagrinėti bylą per įmanomai trumpiausią laiką ir Konvencijos 6 str. reikalavimų pažeidimo ieškovo atžvilgiu nėra; pažymėtina, kad ieškovo gynėjo skundai dėl pernelyg ilgo ikiteisminio tyrimo trukmės buvo atmesti kaip nepagrįsti (b.l.147,148; baudž. b. 1t. b.l. 9-12).

Teismas darė išvadą, jog ieškovas neįrodė visų privalomų sąlygų deliktinei valstybės atsakomybei kilti, įrodymais nepagrindė patirtų neigiamų pasekmių, todėl buvo pagrindas jo patikslinto ieškinio reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo netenkinti (CK 6.272 str. 1d., CPK 177, 178, 185 str.).

Teismas pažymėjo, kad teismui net ir nustačius valstybės atsakomybės sąlygas neturtinei žalai atlyginti, šį ieškovo reikalavimą būtų pagrindas atmesti dėl praleisto ieškinio senaties termino, kurį atsakovo atstovai prašo taikyti, nes Kauno apygardos teismo nutartis, kuria grindžiami ieškovo reikalavimai turtinei ir neturtinei žalai atlyginti, įsiteisėjo 2010-09-14, o ieškinys su reikalavimu dėl neturtinės žalos atlyginimo teismui pateiktas 2014-01-13, todėl konstatuotinas 3 metų ieškinio senaties termino praleidimas (CK 1.125 str. 8d., CPK 177, 178, 185 str., b.l.83,90,94).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas A. B. prašo Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 19 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą, ieškovo patikslintą ieškinį tenkinti ir priteisti visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinis skundas grindžiamas aplinkybėmis, kad:

Šiuo konkrečiu atveju tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnai atlikdami ikiteisminį tyrimą, tiek ir teismai nagrinėdami apelianto A. B. skundus, nevykdė savo pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai. Valstybės pareigūnai (teismai ir ikiteisminio tyrimo pareigūnai) neveikė pakankamai rūpestingai, kas nustatyta priimant apelianto atžvilgiu 2009-12-02 išteisinamąjį teismo nuosprendį, kuris Kauno apygardos teismo nutartimi 2010-09-14 paliktas galioti. Ši teismo nutartis ieškovo atžvilgiu kasacine tvarka nebuvo skundžiama, nors tokią teisę atsakovai turėjo. Kiti kaltinamieji, gindami savo teises, pasinaudojo įstatymo suteikta teise į kasacinio skundo padavimą. Taigi, visumoje nuosprendžiu nustatyta, kad apelianto veiksmuose nebuvo nusikaltimo sudėties, kas yra galutinis rezultatas neteisėtų pareigūnų veiksmų, atsiradusių pasekmių rezultatas, ką iš veiksmų sekos konkliudentiniais veiksmais (neapskundus nuosprendžio kasacine tvarka) faktiškai pripažino ir atsakovai. Tarp šių veiksmų ir rezultato akivaizdus priežastinis ryšys.Teismo sprendimo motyvai, jog iš nuosprendžio turinio matyti, kad išteisinamajam teismo verdiktui reikšmės turėjo liudytojų - ieškovui buvusių pavaldžių pareigūnų parodymų pakeitimas teisme, pačiu grubiausiu būdu pažeidžia nekaltumo prezumpciją ir suponuoja visiškai neteisėtos situacijos pateisinimą. Tokiais sprendimo motyvais ir tokiu sprendimu apeliantui ir toliau neteisėtais veiksmais daroma žala. Priežastinio ryšio tarp nepagrįsto įtarimo ir atsiradusios žalos įrodinėjimas yra sudėtingas dėl to, kad nepagrįstas įtarimas yra tiesioginė neturtinės žalos, susijusios su asmens reputacijos menkinimu, priežastis. Kitaip yra turtinės žalos atveju: jos atsiradimo tiesioginė priežastis yra ne pats nepagrįstas įtarimas, o su nepagrįstu įtarimu ir įtariamojo statuso įgijimu susiję procesiniai ieškovo teisių apribojimai, kurie nustačius šių apribojimų neteisėtumą gali būti ir savarankiška turtinės žalos atsiradimo priežastis.Kauno apylinkės teismas, nepriteisdamas apeliantui padarytos turtinės žalos ir neištaisydamas susidariusios situacijos, kiek tai įmanoma, sugrąžinti apeliantą į tą teisinę padėtį, kokia buvo iki baudžiamosios bylos iškėlimo ir baudžiamojo persekiojimo apelianto atžvilgiu pradžios, pažeidė ne tik CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijus, bet ir teisėtų lūkesčių principą, taip pat ir bendrąjį teisės principą „iš neteisės negali atsirasti teisė“ (lot. - ex injuria non oritur jus). Priešingas aiškinimas reikštų, kad valstybės institucijų netinkamas savo pareigų vykdymas nesulaukia jokios reakcijos, o apelianto teisėti lūkesčiai lieka be pagrindo nuvilti.Su teismo argumentais, kad nors ieškovas nurodo patyręs neturtinę žalą dėl informacijos apie baudžiamąjį persekiojimą jo atžvilgiu paviešinimo masinėse informavimo priemonėse, tačiau jokių įrodymų ar faktinių aplinkybių, jog tai yra ikiteisminio tyrimo ar teismo pareigūnų neteisėtų veiksmų pasekmė, byloje nepateikta pozicija, apeliantas kategoriškai nesutinka. Baudžiamosios bylos iškėlimas ir jos pasekmės sukelia tokius dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, pažeminimą ir reputacijos pablogėjimą, kurie neprilygsta tarnybinio nusižengimo tyrimo metu patiriamiems išgyvenimams, be to dėl ieškovui A. B. paskirtų kardomųjų priemonių suėmimo ir nušalinimo nuo pareigų buvo apribota teisė veikti savo nuožiūra, savarankiškai tvarkyti savo gyvenimą, įgyvendinti kitas turimas teises ir laisves, informacija apie ieškovą pasklido visuomenės informacijos priemonėse, todėl jis, be abejonės, patyrė nepatogumus, sukrėtimą, netikrumo jausmą, pažeminimą, sumažėjo jo bendravimo galimybės, nors teismas jo atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį, tačiau nepagrįstai pablogėjo jo reputacija, iki šiol jaučia netikrumo jausmą, pablogėjo jo kaip asmens reputacija, santykiai su artimaisiais ir giminaičiais.Apeliantui A. B. apie įtarimą buvo pranešta 2007 m. vasario 7 d., o išteisinamasis nuosprendis įsiteisėjo tik 2010-09-14., t.y. baudžiamasis procesas apelianto atžvilgiu truko 3 metus ir 6 mėnesius. Nustatant neturtinės žalos dydį, kaip jau buvo minėta, turi būti vertinama visa baudžiamojo proceso trukmė, procesas negali būti skaidomas į atitinkamas stadijas ir negali būti atskirai vertinama kiekviena baudžiamojo proceso stadija. Būtent tokia praktika yra suformuota Europos Žmogaus Teisių Teismo bylose, kuriose buvo keliamas klausimas dėl pernelyg ilgos proceso trukmės, taip pat ir bylose prieš Lietuvą (Maneikis prieš Lietuvą, Stanevičius prieš Lietuvą, Kravtas prieš Lietuvą, Šulcas prieš Lietuvą, Schumacher prieš Liuksemburgą, Starace prieš Italiją ir kt.).Apeliantas nesutinku su Kauno apylinkės teismo išvada, jog jis nepateikė jokių pagrindžiančių įrodymų, kad jam atsakovų veiksmais padaryta neturtinė žala. Pažymėtina, jog apelianto sveikatos būklė smarkiai pablogėjo pradėjus prieš jį baudžiamąjį persekiojimą, kuris buvo nepagrįstas. Toks sveikatos pablogėjimas ir jo pagrindu kilusios pasekmės (santykių šeimoje pašlijimas, vaiko psichologinės būsenos pablogėjimas) negali būti pripažįstami nepagrįstomis, vien motyvuojant, kad nepilnametis sūnus ir anksčiau turėjo sveikatos problemų, o apeliantas nepateikė jokių įrodymų. Tai negali būtim priežastimi atmesti ieškinio reikalavimą. Priešingai, dėl nepagrįsto baudžiamojo persekiojimo prieš apeliantą pablogėjusi sveikatos būklė sudaro pagrindą priteisti neturtinę žalą.Teismas visiškai nevertino pateiktų rašytinių įrodymų apie baudžiamojo proceso eigą žiniasklaidoje. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo duomenys yra neskelbtini (LR BPK 177 str.), taigi, duomenys apie apeliantą nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios galėjo būti teikiami tik ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokurorų, kas jau savaime yra neleistina, jau nekalbant apie nekaltumo prezumpcijos pažeidimus tokiose publikacijose.Baudžiamojo persekiojimo trukmė buvo per ilga, o jos trukmę taip pat lėmė ir tai, kad valstybės pareigūnai (teismai ir ikiteisminio tyrimo pareigūnai (prokuratūra ir policija) neveikė pakankamai rūpestingai. Toks neveikimas (netinkamas veikimas) būtent ir lėmė žalos apeliantui atsiradimą. Be to, nustačius, kad valstybės institucijų pareigūnai netinkamai vykdė savo pareigas, tai neabejotinai lemia asmens išgyvenimus, nepatogumus, stresą, taigi - ir neturtinės žalos atsiradimą.Atsakovas neprašė taikyti ieškinio senaties nei savo procesiniais dokumentais, nei žodžiu. Teismas savarankiškai taikė ieškinio senatį, nors tokia įstatymo teisė nenumatyta. Taigi tokiu būdu dar kartą pažeidžiama apelianto teisė į teisingą teismą, teisingą sprendimą. Juolab, kad teismo sprendime nurodyta, jog atsakovai prašė taikyti ieškinio senatį. Nesuprantama, kokiais procesiniais dokumentais teismas rėmėsi, kadangi tokios pozicijos atsakovai neišreiškė ir nepalaikė. Nesunku tuo įsitikinti ir perklausius teismo posėdžio garso įrašą. Be to, ieškovas į teismą kreipėsi nepraleidęs trejų metų senaties termino, t.y. 2013 m. rugsėjo 13 d. ir teismo rezoliucija buvo iš karto išspręstas ieškinio priėmimo klausimas. Vėlesnėse proceso stadijose ieškovui buvo pasiūlyta sutikslinti proceso šalis ir/ar pateikti papildomus rašytinius įrodymus, pateikiant patikslintą ieškinį. Tačiau ieškovas prašė priimant patikslintą ieškinį jį nagrinėti kartu su ieškiniu, pagal visus reikalavimus, kadangi patys reikalavimai išliko tapatūs. Tad, kokia teisės norma remiasi teismas, skaičiuojant ieškinio senatį, ieškovui nesuprantama. Teismas skaičiuoja ieškinio senatį nuo patikslinto ieškinio padavimo šioje byloje dienos.

Atsiliepimas

Atsiliepimais į apeliacinį skundą atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama LR Teisingumo ministerijos ir LR Generalinės prokuratūros, prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Žemesnės instancijos teismas

Atsiliepimai į apeliacinį skundą grindžiami argumentais:

Apeliacinio skundo argumentai, susiję su teismo išvadomis dėl baudžiamojo persekiojimo pradėjimo ir vykdymo, bei jo metu taikytų procesinių ir kitų priemonių teisėtumo, yra išdėstyti nesuprantamai, skunde pateikiamos padrikos teismo sprendimo citatos ar jų dalys, logiškai nesusietos su po jomis pateiktais nesutikimo su teismo sprendimu argumentais, ir neatskleidžiančios teismo išvadų ir sprendimo esmės aptariamu klausimu. Todėl atsiliepime bendrai pasisakoma tik dėl teismo sprendime išdėstytų motyvų ir argumentų, kuriais teismas grindžia savo išvadą, jog ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ir vykdomas, bei procesiniai ir kiti veiksmai jo metu buvo atliekami, teisėtai.Apeliacinis skundas yra paremtas klaidingu kasacinio teismo praktikos ir teisės normų interpretavimu. Iš esmės visi apelianto argumentai grindžiami tais pačiais motyvais, jog jis buvo išteisintas. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad „išteisinamasis nuosprendis savaime nereiškia prezumpcijos, jog visas baudžiamasis procesas, taip pat konkretūs pareigūnų veiksmai ikiteisminiame tyrime yra neteisėti“ (2007 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje D.K. v. Lietuvos Respublika, atstovaujama Teisingumo ministerijos, Generalinės prokuratūros, Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, Nr. 3K-3-169/2007). Teisėsaugos ar kitų valdžios institucijų veiksmų neteisėtumas turi būti konstatuotas įstatymų nustatyta tvarka, jis nėra preziumuojamas. Taigi, A. B. privalėjo įrodyti kiekvieno iš ieškinyje nurodytų veiksmų neteisėtumą, o ne vien remtis išteisinamuoju nuosprendžiu.Apeliaciniame skunde nėra nurodoma, kokie konkretūs baudžiamojo proceso principai buvo pažeisti, pradedant ikiteisminį tyrimą ieškovo atžvilgiu. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pradinėje baudžiamojo proceso stadijoje nėra galimybės a priori žinoti apie jo pabaigą. Šiuo atveju iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo ieškovo atžvilgiu buvo surinkta ikiteisminio tyrimo medžiaga (telefoninių pokalbių įrašai ir kt.), kurie leido pagrįstai manyti, kad ieškovas padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Pranešime apie įtarimą buvo išsamiai išdėstytos visos faktinės aplinkybės, todėl ikiteisminio tyrimo institucijos turėjo pagrindą pradėti ikiteisminį tyrimą.Skundžiamame sprendime yra išsamiai aptartos aplinkybės, pagrindžiančios būtinybę suimti ieškovą: jis buvo įtariamas piktnaudžiavimu tarnyba, tai siejant ne tik su jo paties veiksmais, bet ir su jam pavaldžių pareigūnų veiksmų fiksavimu ir įforminimu, todėl nusikaltimo teisingam išaiškinimui buvo svarbūs šių pareigūnų parodymai, darbinė dokumentacija, taigi, buvo būtina užkirsti galimybę ieškovui kliudyti tyrimui. Ieškovui skirto suėmimo pagrįstumo klausimas buvo patikrintas instancine tvarka, tačiau apeliacinės instancijos teismas 2007 m. kovo 2 d. nutartimi paliko suėmimą galioti ir nenustatė jokių proceso pažeidimų.Ikiteisminio tyrimo medžiagoje yra pakankamai faktinių duomenų, leidžiančių manyti, jog įtariamasis iš tiesų galėjo padaryti inkriminuojamas nusikalstamas veikas, kurių padarymo aplinkybės tiesiogiai susijusios su užimamomis pareigomis, todėl teismas pagrįstai nušalino ieškovą nuo užimamų pareigų. Kadangi nei taikytas suėmimas, nei nušalinimas nuo pareigų nebuvo neteisėti, nėra teisinio pagrindo ieškovui atlyginti turtinę žala - negautas pajamas.Apeliantas nurodo, kad baudžiamasis procesas truko per ilgai, tačiau apeliaciniame skunde pripažįsta, kad sprendžiant įmanomai trumpiausio proceso klausimą, vadovaujamasi šiais kriterijais: konkrečios bylos sudėtingumas, įtariamojo asmens elgesys, valstybės institucijų elgesys ir kt. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje buvo 6 kaltinamieji, buvo poreikis apklausti daug liudininkų ir ištirti nemažą kiekį ikiteisminio tyrimo metu surinktos medžiagos, be to, ieškovo gynėjo skundai dėl pernelyg ilgo ikiteisminio tyrimo trukmės taip pat buvo atmesti. Šios aplinkybės patvirtina, jog visa baudžiamojo proceso trukmė buvo pateisinama.Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškovas savo teisę į žalos atlyginimą grindžia vieninteliu pagrindu - išteisinamuoju nuosprendžiu, kuris įsiteisėjo 2010 m. rugsėjo 14 d., taigi, senaties terminas baigėsi 2013 m. rugsėjo 14 d. Nors pradinis ieškinys teismui buvo pateiktas 2013 m. rugsėjo 13 d., tačiau jame buvo keliamas tik reikalavimas priteisti turtinę žalą. Reikalavimas priteisti neturtinę žalą buvo pareikštas tik patikslintame ieškinyje, t. y., praleidus ieškinio senaties terminą. Atsakovo atstovas patvirtina, kad prašo taikyti ieškinio senaties terminą šioje byloje, todėl teismo priimtas sprendimas nėra neteisėtas.Teismas, vertindamas ieškovo argumentus dėl neturtinės žalos, pagrįstai konstatavo, jog ieškovas neįrodė, o ir bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta taikytų procesinių prievartos priemonių - suėmimo, nušalinimo nuo pareigų, neteisėtumo. Teismas taip pat teisingai nurodė, jog dėl informacijos priemonėse pasklidusios informacijos patirti dvasiniai sukrėtimai, nepatogumai, pažeminimai, reputacijos pablogėjimas yra deklaratyvaus pobūdžio teiginiai ir ieškovas jų neįrodė, be to neįrodė, jog tai buvo neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar teismo pareigūnų veiksmų pasekmė.Atsakovu byloje yra Lietuvos valstybės atstovaujama LR Generalinės prokuratūros ir LR Teisingumo ministerijos. LR Teisingumo ministerija savo 2014-03-07 atsiliepime į A. B. patikslintą ieškinį, nurodė motyvus dėl praleisto ieškinio senaties termino ir prašė atmesti ieškinį kaip paduotą praleidus ieškinio senaties terminą. Taigi, apelianto argumentas, jog šalys neprašė taikyti ieškinio senatį ir kad teismas pritaikė ją savo iniciatyva, yra visiškai nepagrįstas ir neatitinka tikrovės. Atkreiptinas dėmesys, jog teismas, nors ir nurodė, jog ieškovo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo būtų galima atmesti dėl praleisto ieškinio senaties termino, tačiau ieškinį atmetė ne dėl praleisto ieškinio senaties termino, o konstatavęs, kad ieškovas neįrodė visų privalomų sąlygų deliktinei valstybės atsakomybei kilti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Patikrinusi apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovo apeliacinis skundas atmestinas.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Ieškovas pareiškė teismui ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų procesinių veiksmų atlikimo baudžiamajame procese, priteisimo. Turtinės žalos atsiradimą ieškovas sieja su jo sulaikymu, suėmimu ir nušalinimu nuo pareigų, dėl ko jis negavo atlyginimo, bei dėl jo atžvilgiu nepagrįstai pradėto baudžiamojo persekiojimo. Neturtinės žalos atsiradimą apeliantas grindė argumentais: neteisėtu sulaikymu jo sūnaus akivaizdoje, apribota teise savo nuožiūra veikti ir tvarkyti gyvenimą bei įgyvendinti turimas teises ir laisves; dėl informacijos apie baudžiamąjį persekiojimą jo atžvilgiu paviešinimo masinėse informavimo priemonėse; dėl kitų ieškovui taikytų kardomųjų priemonių – užstato, rašytinio pasižadėjimo neišvykti; dėl laikino nuosavybės teisių apribojimo; dėl neleidimo ieškovo gynėjui susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga; dėl per ilgo baudžiamosios bylos nagrinėjimo.

Skundžiamu teismo sprendimu ieškovo ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo buvo atmestas, konstatavus, jog ieškovas neįrodė teisėsaugos institucijų veiksmų, su kuriais siejo turtinės žalos atsiradimą, neteisėtumo bei visų privalomų sąlygų deliktinei valstybės atsakomybei kilti, įrodymais nepagrindė patirtų neigiamų pasekmių.

Apeliantas savo apeliacinio skundo argumentus grindžia iš esmės tais pačiais motyvais ir argumentais, kurie buvo pareikšti ieškinyje ir dėl kurių pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė, t.y. apeliacinio skundo argumentai grindžiami įsiteisėjusiu 2009 m. gruodžio 2 d. išteisinamuoju teismo nuosprendžiu, kurį Kauno apygardos teismas 2010 rugsėjo 14 d. paliko galioti, o tai, apelianto vertinimu, įrodo, kad tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnai, atlikdami ikiteisminį tyrimą, tiek ir teismai, nagrinėdami apelianto A. B. skundus, nevykdė savo pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, dėl ko apeliantui buvo padaryta tiek turtinė, tiek neturtinė žala.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tokio pobūdžio bylose ne kartą yra pažymėjęs, kad valstybės pareiga atlyginti žalą, padarytą teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso srityje, įtvirtinta CK 6.272 straipsnio 1 dalyje. Tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Taigi civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje M. T. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-5/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. Š. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-219/2010; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Nordic investicija“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-634/2013; kt.). Dėl to ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas, o neįrodžius bent vienos iš jų, žalos atlyginimas negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. D. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-319/2008; 2012 m. sausio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. B. v. Lietuvos valstybė, bylos 3K-3-2/2012).

Kadangi valstybės civilinė atsakomybė už žalą, grindžiamą neteisėtais teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso metu, yra civilinės teisės institutas, tai civilinę bylą dėl tokios žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas vertina nurodytus veiksmus nagrinėjamam civiliniam ginčui aktualiais aspektais, t. y. civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų atžvilgiu, pagal civilinio proceso normų nustatytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Teismas, sprendžiantis dėl valstybės civilinės atsakomybės, gali prieiti prie priešingos išvados dėl tam tikrų procesinių veiksmų teisėtumo, negu padarytoji baudžiamajame procese (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Naujapilė“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-7-183/2006; 2010 m. gegužės 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. Š. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-219/2010; 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. R. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-7-375/2011; kt.). Neteisėtais veiksmais, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlyga, gali būti teismo pripažinti ir tokie veiksmai, kurie nors ir atitiko atitinkamas baudžiamojo proceso teisės normas, tačiau kuriais pažeistos pareigūnų bendrosios rūpestingumo ir atidumo pareigos (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, BPK 2 straipsnis). Tačiau ne bet koks baudžiamosios ar baudžiamojo proceso teisės pažeidimas pripažįstamas neteisėtu veiksmu, dėl kurio galėtų atsirasti valstybės civilinė atsakomybė. Šia prasme siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Teismas, spręsdamas dėl pareikšto tokio pobūdžio ieškinio, vadovaudamasis CPK 176–185 straipsniais, ištiria įrodymus bei juos vertina kompleksiškai, atsižvelgdamas į jų reikšmę tiek civilinio, tiek baudžiamojo proceso aspektais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. P. ir kt. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-200/2010; 2012 m. spalio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-414/2012; 2014 m. vasario 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. G. ir kt. v. Lietuvos Respublika ir kt., bylos Nr. 3K-3-4/2014; kt.).

Neteisėti veiksmai, su kuriais įstatyme siejama valstybės prievolė atlyginti žalą (neteisėtas nuteisimas, neteisėtas suėmimas, neteisėtas sulaikymas, neteisėtas procesinės prievartos priemonių pritaikymas, neteisėtas administracinis areštas), yra procesiniai teisiniai veiksmai, tiesiogiai reglamentuojami baudžiamojo proceso ir administracinės teisės normų. Kasacinis teismas savo praktikoje laikosi principinių nuostatų, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti; civilinės atsakomybės aspektu reikšminga aplinkybė yra išteisinimo pagrindas; baudžiamųjų ar administracinių procesinių veiksmų teisėtumo patikrinimas šių teisės šakų normų nustatyta tvarka yra viena iš aplinkybių, kurias, laikydamasis civilinių procesinių įrodinėjimo taisyklių, turi įvertinti civilinę bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba, bylos Nr. 3K-7-381/2003; 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Naujapilė“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-7-183/2006; 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. R. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-7-375/2011;Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2014).

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad įsiteisėjęs išteisinamasis nuosprendis patvirtino faktą, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai dėl apeliantui pareikšto nepagrįsto įtarimo, teismo veiksmai dėl nepagrįstai paskirtos kardomosios priemonės (suėmimo vienam mėnesiui) paskyrimo buvo neteisėti.

Iš šios civilinės bylos ir baudžiamosios bylos Nr. 1-21-813/2009 medžiagos matyti, kad 2006 m. spalio 10 d. tarnybinio pranešimo dėl galimai nusikalstamų veikų, pagal požymius, numatytus LR BK 228 str. 1 d., pagrindu apelianto, tuo metu ėjusio Kauno m. VPK KP NTT ENT skyriaus viršininko pareigas, atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 38-1-00091-61 (baudž. b. 1 t., b. l. 1–5). Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2007 m. vasario 6 d. nutartimi buvo leista daryti kratą Kauno miesto VPK KP NTT ENTS viršininko A. B. gyvenamojoje vietoje ir pagalbinėse patalpose, nuosavybės teise priklausančiose pačiam apeliantui, apelianto motinos, bei apelianto darbo vietoje Kauno miesto VPK 420 kab. (baudž. b. 7 t., b. l. 68, 125–126, 146, 150, 196). 2007 m. vasario 7 d. apeliantas buvo sulaikytas, įtariant, kad jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 228 str. 2 d, o sulaikymo pagrindas nurodytas, jog yra pagrįsta manyti, kad įtariamasis trukdys procesui, darys LR BK 228 str. 1 d., 2 d., nurodytus naujus nusikaltimus, taip pat tuo metu atlikta jo asmens krata (baudž. b. 7 t., b. l. 195–199). Iš 2007 m. vasario 8 d. pranešimo apie įtarimą matyti, kad A. B. buvo įtariamas tuo, jog būdamas valstybės tarnautoju, tai yra dirbdamas Kauno miesto VPK KP NTT ENTS viršininku, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi ir viršydamas jam suteiktus įgaliojimus, grubiai pažeisdamas 2000-10-17 Policijos veiklos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatytus policijos veiklos - demokratijos, pagarbos žmogaus teisėms, humanizmo, teisėtumo principus, o taip pat grubiai pažeisdamas to paties įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas policijos pareigūno pareigas - gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti jo teises bei laisves, 2006-12-18 nurodė Kauno miesto VPK KP NTT ENTS tyrėjams D. T. ir O. I. atlikti patikrinimą D. P. įmonėje „Bravo“. D. T. ir O. I., vykdydamas jo nurodymą, atvyko į (duomenys neskelbtini), kur paėmė iš (duomenys neskelbtini) šešių kompiuterių sisteminius blokus. 2006-12-20, vykdydamas neteisėtą A. B. nurodymą, O. I. grąžino D. P. patikrinimui paimtus šešių kompiuterių sisteminius blokus. Dėl to didelės žalos patyrė valstybė, kadangi šiais veiksmais A. B. iškraipė valstybės teisėsaugos institucijos ­policijos - funkcijas ir veiklos principus, sumenkino policijos įstaigos prestižą bei diskreditavo policijos pareigūno vardą. Įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 228 str. 1 d. (baudž. b. 8 t., b. l. 6–7, 11–13). LR Generalinės prokuratūros 2007 m. vasario 8 d. prašymo pagrindu (baudž. b. 8 t., b. l. 19–21) Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėja 2007 m. vasario 8 d. skyrė A. B. kardomąją priemonę – suėmimą vieno mėnesio laikotarpiui. Teismas šioje nutartyje konstatavo, kad A. B., būdamas laisvėje, pats arba per kitus asmenis gali bandyti paveikti liudytojus, sunaikinti paslėpti ar suklastoti daiktus bei dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti bei nagrinėti teisme, nes jis yra įtariamas nusikaltimo, susijusio su policijos pareigūnų veiksmų (patikrinimo atlikimu) fiksavimu ir įforminimu, be to apeliantas galėtų įtakoti Kauno m. VPK KP NTT ENTS darbuotojus – savo pavaldinius, turėtų galimybę duoti nurodymus paslėpti, sunaikinti ar suklastoti tyrimui reikšmingus daiktus ar dokumentus (baudž. b. 8 t., b. l. 28–29). Iš šios teismo nutarties matyti, kad apeliantui taikyta kardomoji priemonė – suėmimas vienam mėnesiui, buvo paskirtas dėl to, kad švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebuvo galimybės pasiekti BPK 119 str. numatytų tikslų ir esant BPK 122 str. 1 d. 2 p nurodytam suėmimo skyrimo pagrindui. Apelianto gynėjui apskundus prieš tai minėtą ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartį, Vilniaus apygardos teismas 2007 m. kovo 2 d. nutartimi apelianto gynėjo skundą atmetė (baudž. b. 8 t., b. l. 34–36). Šioje nutartyje apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2007 m. vasario 8 d. nutartis, kuria įtariamajam A. B. buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, yra pagrįsta ir teisėta, ir tokią išvadą, kad apeliantas galėjo padaryti jam inkriminuojamą veiką, vadovaudamasis liudytojų parodymais, atliekant operatyvinius veiksmus techninėmis priemonėmis užfiksuotos aplinkybės, ikiteisminio tyrimo metu taikant BPK reglamentuotas procesinės prievartos priemonės užfiksuotomis aplinkybėmis, kita rašytine bylos medžiaga. Taigi, iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog pritaikyta kardomoji priemonė – suėmimas vienam mėnesiui apelianto atžvilgiu buvo patikrinta instancine tvarka ir teismai nustatė, jog tuo metu paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, buvo pagrįsta ir teisėta. Šioje civilinėje byloje, sprendžiant klausimą dėl žalos atlyginimo, apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo vertinti prieš tai minėtų teismų nutarčių teisėtumo.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad jeigu yra nustatyta, jog asmens baudžiamasis persekiojimas pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, jog asmuo padarė nusikaltimą ir kad ikiteisminio tyrimo pradžios momentu nebuvo aplinkybių, nurodytų BPK 168 straipsnio 1 dalyje bei 3 straipsnio 1 dalyje, teismas turėtų aiškintis, ar teisėtai taikytos kardomosios priemonės ir kitos procesinės prievartos priemonės, ar jų skyrimas atitiko bendrąsias šių priemonių skyrimo nuostatas. Pažymėtina, kad, sprendžiant dėl asmeniui paskirtos kardomosios ar kitokios procesinės prievartos priemonės teisėtumo, būtina, be kita ko, įvertinti jų skyrimo tikslą: skiriant šias priemones asmens kaltumo klausimas nesprendžiamas, o siekiama užtikrinti įtariamojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminio tyrimo atlikimą ir teisminį nagrinėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Š. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-219/2010). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija ne kartą yra pažymėjusi, kad procesinės prievartos priemonės baudžiamajame procese turi būti proporcingos siekiamiems proceso tikslams, pernelyg nesuvaržyti asmens (kaltinamojo) teisių, jei tam nėra objektyvaus būtinumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 24 d. nutartis, priimta civilinėje E. B. v. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija ir kt., bylos Nr. 3K-3-102/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2014).

Esant nustatytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pranešimuose apie įtarimą išdėstytos faktinės aplinkybės patvirtino, jog ikiteisminio tyrimo institucijos turėjo faktinį ir teisinį pagrindą suformuluoti tokius įtarimus ir esamoje situacijoje įtarti ieškovą padarius jam inkriminuojamus nusikaltimus bei pradėti baudžiamąjį persekiojimą ir imtis procesinių prievartos priemonių ieškovo atžvilgiu (CPK 177, 185 str.).

Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2007 m. kovo 7 d. nutartimi pagal LR Generalinės prokuratūros prašymą A. B. buvo laikinai nušalintas laikotarpiu nuo 2007 m. kovo 8 d. iki 2007 m. rugsėjo 8 d. nuo Kauno miesto VPK KP NTT ENTS viršininko pareigų ir laikinai sustabdyta jo teisė dirbti šiame skyriuje (baudž. b. 8 t., b. l. 53–56). Baudžiamojoje byloje duomenų apie tai, kad šią procesinę prievartos priemonę ieškovas būtų skundęs, nėra, o tai reiškia, kad procesinės prievartos priemonės – nušalinimo nuo pareigų pusės metų laikotarpiui – skyrimo neteisėtumas instancine tvarka nebuvo nustatinėjamas (CPK 178 str.).

Iš byloje esančių duomenų nėra nustatyta, jog apelianto suėmimas vienam mėnesiui ir nušalinimas 6 mėnesiams nuo pareigų buvo neteisėti, be to apeliantas galėjo ginčyti jų teisėtumą. Tai reiškia, kad vykusiame baudžiamajame procese apeliantas turėjo visas galimybes pats ar per savo gynėją ginčyti sau nepalankius įrodymus, teikti visus savo interesų gynybai būtinus argumentus, tačiau, kaip nustatė tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos, apeliantas visapusiškai gynybos priemonių neišnaudojo.

Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes apelianto argumentus, kad teismas nepagrįstai nevertino tos aplinkybės, jog jo atžvilgiu yra priimtas įsiteisėjęs išteisinamasis nuosprendis, atmeta kaip nepagrįstus ir visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo ištirtomis bei nustatytomis aplinkybėmis ir padaryta išvada, kad ieškovui buvo pareikšti įtariami padarius tarnybinį nusikaltimą, t.y. jis buvo kaltinamas piktnaudžiavimu tarnyba, todėl minėtas procesines prievartos priemones laikė pagrįstomis ir teisėtomis bei proporcingomis siekiamiems proceso tikslams ir pernelyg nesuvaržančiomis ieškovo teisių, nes tam buvo objektyvus būtinumas, juolab, kad baudžiamasis persekiojimas ieškovo atžvilgiu buvo paties ieškovo veiksmų rezultatas, nes vadovaujančio policijos pareigūno veiksmai ir elgesys neturi kelti abejonių, kad jais pažeidžiami policijos veiklos principai bei uždaviniai, iškraipomos policijos funkcijos, diskredituojamas policijos įstaigos prestižas ar kt. (Policijos veiklos įstatymo 4, 5 str., 21 str. 1 p., CPK 177, 185 str.).

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog jis neįrodė, kad patyrė neturtinės žalos. Apeliantas nurodo, kad vien dėl baudžiamosios bylos iškėlimo patyrė išgyvenimus, nepatogumus, buvo apribota jo teisė veikti savo nuožiūra, informacija apie ieškovą pasklido visuomenės informavimo priemonėse, baudžiamasis procesas vykos pernelyg ilgai, todėl pablogėjo jo reputacija, santykiai su artimaisiais, giminaičiais. Dėl per ilgo baudžiamojo proceso apeliantas vadovaujasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) sprendimais.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apelianto argumentais, kadangi nurodytose EŽTT nagrinėtose bylose baudžiamasis procesas truko apie dešimt metų, kai tuo tarpu šiuo konkrečiu atveju baudžiamasis procesas apelianto atžvilgiu buvo ženkliai trumpesnis. Kaip jau buvo minėta, apeliantui įtarimai pareikšti 2007 m. vasario 8 d., išteisinamasis nuosprendis apelianto atžvilgiu baudžiamojoje byloje įsiteisėjo 2010 m. rugsėjo 14 d. Taigi, ikiteisminis tyrimas apelianto atžvilgiu truko 3 metus ir 6 mėnesius.

Byloje Maneikis prieš Lietuvą yra nurodyta, kad vertinant, ar buvo laikomasi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje numatyto „įmanomai trumpiausio laiko“ reikalavimo, pirmiausia reikia nustatyti, kada asmeniui buvo „pateikti kaltinimai“. Ši data gali būti ir ankstesnė, nei bylos perdavimo teismui (pvz. žr. Deweer v. Belgium, 1980-02-27, § 42, Series A no. 35), pvz., sulaikymo data, oficialaus panešimo asmeniui apie baudžiamąjį persekiojimą data ar ikiteisminio tyrimo pradėjimo data (žr. Wemhoff v. Germany, 1968-06-27, § 19, Series A no. 7; Neumeister v. Austria, 1968-06-27, § 18, Series A no. 8 ir Ringeisen v. Austria, 1971-07-16, § 110, Series A no. 13). Nors pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį „baudžiamasis kaltinimas“ apskritai gali būti apibrėžtas kaip „oficialus kompetentingos institucijos pranešimas asmeniui apie įtarimą, kad jis padarė baudžiamąjį nusikaltimą“, kai kada jis gali būti kitokių priemonių, kuriomis išreiškiamas toks įtarimas ir kuriomis panašiai iš esmės paveikiama įtariamojo padėtis.

Kaip jau buvo nustatyta, apeliantui buvo pateikti kaltinimai piktnaudžiavimu tarnyba, byla buvo sudėtinga dėl didelės apimties (11 tomų) ir rašytinių įrodymų kiekio, buvo būtina baudžiamojoje byloje apklausta daug liudytojų, byloje buvo 6 kaltinamieji.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, atsižvelgiant į EŽTT jurisprudenciją, laikomasi nuostatos, kad proceso delsimu gali būti pripažintas toks laikotarpis, kuriuo neatliekami jokie procesiniai veiksmai arba tam tikrų veiksmų atlikimo trukmė laikytina per ilga (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje A. N. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-7-7/2007; 2009 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje G. L. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-428/2009; 2010 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje J. R. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-75/2010; kt.; taip pat žr., pvz., Girdauskas v. Lithuania, no. 70661/01, judgment of 11 December 2003; Oblov v. Russia, no. 22674/02, judgment of 15 January 2009). Pažymėtina, kad situacija, kai baudžiamojoje byloje ilgesnį laiką neatliekami jokie procesiniai veiksmai, EŽTT praktikoje vadinama sunkiausia procesinio delsimo forma (Schumacher c. Luxembourg, no. 63286/00, arr?t du 25 novembre 2003; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011).

Nagrinėjamoje byloje nenustatyta laikotarpių, kuriais baudžiamoji byla nebuvo tiriama, ar nepagrįsto delsimo ją tirti, ar nagrinėti teismo posėdyje. EŽTT savo sprendimuose yra nurodęs, kad procesas laikytinas sudėtingu dėl, inter alia, kaltinamųjų skaičiaus ir nusikaltimų pobūdžio, šiuo atveju byloje buvo 6 kaltinamieji. Taip pat atsižvelgtina į tai, kad pareiškus apeliantui 2007 m. vasario 8 d. įtarimus, teismui byla perduota 2008 m. rugpjūčio 4 d., t.y. ikiteisminis tyrimas truko 1 metus 5 mėnesius ir 27 dienas. Teisme baudžiamoji byla baigta nagrinėti 2010 m. rugsėjo 14 d., taigi baudžiamosios bylos nagrinėjimas teisme truko 1 metus 1 mėnesį ir 10 dienų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, visa baudžiamojo proceso trukmė neviršijo „įmanomai trumpiausio laiko“ reikalavimų, todėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatos pažeistos nebuvo.

Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra jokių įrodymų, kad dėl apelianto sulaikymo vienam mėnesiui, dėl nušalinimo nuo pareigų šešiems mėnesiams, dėl kitų apribojimų jo turto atžvilgiu, buvo esmingai apribota ieškovo judėjimo laisvė ar buvo sukeltos konkrečias turtinės ar kitokios pasekmės. Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu ieškovui buvo leista išvykti atostogauti į užsienį (baudž. b. 9 t., b. l. 177). Apeliantas nurodo patyręs neturtinę žalą dėl informacijos apie baudžiamąjį persekiojimą jo atžvilgiu paviešinimo visuomenės informavimo priemonėse, tačiau pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje jokių įrodymų ar faktinių aplinkybių, kad tai yra ikiteisminio tyrimo ar teismo pareigūnų neteisėtų veiksmų pasekmė, nepateikta (CPK 177, 178 str., 1 t., b. l. 154–164). Taigi, nagrinėjamoje byloje nėra jokių įrodymų, jog apeliantas patyrė kokius nors konkrečius turtinius praradimus, nepatogumais ar reikšmingus išgyvenimus. Nustačius, kad apeliantas šioje byloje neįrodė bylą tyrusių ikiteisminio tyrimo pareigūnų bei baudžiamąją bylą nagrinėjusių teismų neteisėtų veiksmų, valstybei neatsirado pareiga atlyginti apelianto nurodomą tiek turtinę, tiek neturtinę žalą (CK 6.272 straipsnis).

Apelianto argumentai dėl teismo nepagrįstai taikytos ieškinio senaties atmestini ir sutiktina su atsakovų atsiliepimuose į apeliacinį skundą nurodytais argumentais, kad teismas, nors ir nurodė, jog ieškovo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo būtų galima atmesti dėl praleisto ieškinio senaties termino, tačiau ieškinį atmetė ne dėl praleisto ieškinio senaties termino, o dėl ieškovo neįrodytų visų privalomų sąlygų deliktinei valstybės atsakomybei kilti.

Įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija kitus apeliacinio skundo argumentus ginčo atveju laiko teisiškai nereikšmingais ir dėl jų nepasisako bei sprendžia, kad skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jis paliekamas nepakeistu, o ieškovo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Virginija LozoraitytėArūnas RudzinskasEgidijus Tamašauskas