- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-01-11
- Bylos Nr.
- 2A-7-372/2021
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Mockevičius, Vilija Valantienė, Birutė Simonaitienė
- Ieškovas
- L. C.
- Atsakovas
- V. L., N. Z., L. Z., I. B.
- Trečiasis asmuo
- notarei A
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijaus Mockevičiaus, Birutės Simonaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vilijos Valantienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. C. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2020 m. liepos 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-412-767/2020 pagal ieškovės L. C. patikslintą ieškinį atsakovams V. L., N. Z., L. Z., I. B., trečiajam asmeniui notarei A. S. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, sutarties įvykdymo ir nuosavybės teisės pripažinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. I. L. C. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, teismo prašė: 1) pripažinti 2011 m. sausio 21 d. preliminarią sutartį dėl nekilnojamų daiktų pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo pagrindine sutartimi ir pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į 1024/2000 dalį žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ir butą (duomenys neskelbtini) su priklausiniais, esančiais adresu (duomenys neskelbtini); 2) pripažinti 2016 m. gruodžio 13 d. dovanojimo sutartį, pagal kurią 1024/2000 dalis žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ir butas (duomenys neskelbtini) su priklausiniais, esančiais adresu (duomenys neskelbtini), atsakovės V. L. perleistas atsakovei N. Z. negaliojančiu, kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir viešajai tvarkai bei gerai moralei; 3) pripažinti 2019 m. sausio 9 d. pirkimo - pardavimo sutartį, pagal kurią 1024/2000 dalis žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ir butas (duomenys neskelbtini) su priklausiniais, esančiais adresu (duomenys neskelbtini), atsakovės N. Z. buvo parduotas atsakovei I. B. negaliojančiu, kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir viešajai tvarkai bei gerai moralei; 4) tenkinus ieškinio 3 reikalavimą, taikyti restituciją, priteisiant iš atsakovės N. Z. atsakovei I. B. pagal 2019 m. sausio 9 d. sandorį gautas lėšas, o atsakovei N. Z. priteisiant 2019 m. sausio 9 d. sutartimi perleistus nekilnojamuosius daiktus; tenkinus ieškinio 2 reikalavimą, atsakovei V. L. grąžinti pagal 2016 m. gruodžio 13 d. dovanojimo sutartį dovanotus nekilnojamuosius daiktus; tenkinus ieškinio 1 reikalavimą, pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į ginčo nekilnojamuosius daiktus; 5) priteisti iš atsakovų visas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad 2011 metais jai buvo reikalingi pinigai, todėl per skelbimą rado žmogų, t. y. atsakovą L. Z., kuris skolino pinigus, įkeičiant turtą. Kadangi tuo metu ieškovė turėjo mamos padovanotą dalį žemės sklypo, butą bei kitų statinių, esančius adresu (duomenys neskelbtini), sutiko su atsakovo L. Z. siūloma sąlyga. Atsakovas pasakė, kad įkeitimo sandoris bus įformintas notaro kontoroje jo uošvienės V. L. vardu, nes jis turėjo skolų ir dėl antstolių vykdomų išieškojimo procesų nesutiko sudaryti sandorių savo vardu.
3. Ieškovė nurodė, kad notaro kontoroje 2011 m. sausio 21d. buvo sudaryta nekilnojamų daiktų pirkimo - pardavimo sutartis, pagal kurią ieškovė pardavė atsakovei V. L. 1024/2000 dalį žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ir butą (duomenys neskelbtini) su priklausiniais, esančiais adresu (duomenys neskelbtini). Minėti nekilnojamieji daiktai buvo parduoti už 13 300 Lt.
4. Ieškovė pažymėjo, jog sutarties tikslas buvo, kad atsakovas L. Z. paskolina pinigus, o ieškovė įkeičia jai priklausantį turtą, grąžinus skolą, turtas turėjo vėl atitekti ieškovei. Tuo pat metu, kada su atsakove V. L. buvo sudaryta nekilnojamų daiktų pirkimo - pardavimo sutartis, toje pačioje notaro kontoroje buvo sudaryta preliminarioji sutartis dėl nekilnojamų daiktų pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo. Pagal preliminariąją sutartį dėl nekilnojamų daiktų pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo ieškovė ir atsakovė V. L. įsipareigojo, kad iki 2012 m. sausio 21 d. sudarys 1024/2000 dalies žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ir buto (duomenys neskelbtini) su priklausiniais, esančiais adresu (duomenys neskelbtini), pirkimo - pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovė V. L. parduos, o ieškovė nupirks (tiksliau – atgaus) nekilnojamuosius daiktus. Nekilnojamąjį turtą ieškovė įsipareigojo nupirkti už 13 300 Lt, t. y. už tokią pat sumą, kokią paskolino atsakovas L. Z.. Ieškovė pažymėjo, jog nors formaliai 2011 m. sausio 21 d. nekilnojamų daiktų pirkimo - pardavimo sutartį, preliminariąją sutartį dėl nekilnojamų daiktų pirkimo - pardavimo sutarties su ja sudarė atsakovė V. L., tačiau viskam vadovavo atsakovas L. Z..
5. Ieškovė nurodė, kad pagal 2011 m. sausio 21 d. preliminariąją sutartį dėl nekilnojamų daiktų pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo ieškovė sutarties sudarymo dieną sumokėjo 100 Lt dydžio avansinį mokėjimą. Susitarta, kad nuo 2011 m. vasario 21 d. ieškovė mokės atsakovei V. L. 300 Lt dydžio avansines įmokas, kurios, sudarant pagrindinę nekilnojamų daiktų pirkimo - pardavimo sutartį, bus įskaitytos į perkamų nekilnojamųjų daiktų kainą. Susitarta, kad mėnesinė avansinė įmoka turi būti sumokėta iki kiekvieno mėnesio paskutinės dienos, pervedant pinigus į atsakovės V. L. sąskaitą; sutartis nutrūksta tuo atveju, jei kasmėnesinės įmokos nesumokamos ilgiau nei du mėnesius iš eilės. Ieškovė nurodė, kad pirmoji įmoka 300 Lt buvo sumokėta 2011 m. vasario 17 d.; antroji įmoka 600 Lt – 2011 m. balandžio 20 d.; trečioji įmoka 600 Lt – 2011 m. birželio 17 d.; ketvirtoji įmoka 600 Lt – 2011 m. rugpjūčio 20 d.; penktoji įmoka 600 Lt – 2011 m. spalio 29 d.; šeštoji įmoka 300 Lt – 2011 m. gruodžio 21 d. Bankiniai pavedimai patvirtina, kad įmokas ieškovė mokėdavo kas antrą mėnesį, pinigus pervesdama į atsakovės V. L. sąskaitą.
6. Ieškovė nurodė, kad artėjant skolos grąžinimo terminui, t. y. 2012 m. sausio 21 d., susisiekė su atsakovu L. Z., ir pranešė, kad nori grąžinti likusią skolą. Atsakovas informavo, kad yra išvykęs ir grįžęs susisieks, atvyks pasiimti pinigų. Ieškovė nurodė, kad 2012 m. sausio 25 d. sumokėjo atsakovui 10 600 Lt. Šį faktą jis patvirtino savo parašu 2011 m. sausio 21 d. preliminariojoje sutartyje dėl nekilnojamų daiktų pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo, padarydamas įrašą, kad paėmė 10 600 Lt už skolą V. L.. Kai pinigus ieškovė grąžino atsakovui, kartu su ja buvo liudytoja, kurios akivaizdoje ieškovė perdavė pinigus, liudytoja matė, kaip pinigai buvo perskaičiuoti ir atsakovas L. Z. pasirašė, kad pinigus gavo.
7. Ieškovė pažymėjo, jog kadangi grąžino visą skolą, ir net daugiau, t. y. iš viso sumokėjo 13 700 Lt, buvo įsitikinusi, kad 1024/2000 dalis žemės sklypo ir butas su priklausiniais ir toliau priklauso ieškovei. Ieškovė bute leido gyventi nuomininkei už namo priežiūrą, ji mokėjo dalinius patogumus. Jokių pretenzijų nei iš atsakovo L. Z., nei iš atsakovės V. L. ieškovė nesulaukė, taigi turtu rūpinosi kaip savo, mokėjo mokesčius, turtą prižiūrėjo.
8. Ieškovė nurodė, kad šių metų pavasarį sulaukė skambučio iš atsakovės I. B., kuri pasakė, kad yra naujoji nekilnojamojo turto savininkė, kad jai turtą pardavė atsakovas L. Z., kad jai reikalinga namų knyga. Ieškovė kreipėsi į VĮ „Registrų centras“ ir sužinojo, kad atsakovė V. L. 2016 m. gruodžio 13 d. dovanojimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) padovanojo turtą savo dukrai atsakovei N. Z. (atsakovo L. Z. sutuoktinei); 2019 m. sausio 9 d. pirkimo - pardavimo sutartimi atsakovė N. Z. nekilnojamąjį turtą pardavė atsakovei I. B..
9. Ieškovės nuomone, atsakovas L. Z., skolindamas pinigus, turėjo siekį apgaule, sukčiaudamas, įgyti turtą ir jį perleisti kitiems asmenims. Atsakovas sąmoningai sudarė ne paskolos, o pirkimo - pardavimo sutartį uošvienės vardu, kad ieškovei grąžinus pinigus, būtų apsunkintas nekilnojamojo turto susigrąžinimas. Jo sukčiavimą ir apgaulę patvirtina ir tai, kad vėliau turtas buvo padovanotas artimam šeimos nariui, o tik paskui parduotas.
Šalies argumentai
10. Ieškovė nurodė, kad sumokėjo visą turto kainą, nurodytą sutartyje (net ir didesnę), atsakovai L. Z. ir V. L. jai perdavė turtą naudotis, jokių prieštaravimų nereiškė nuo pat 2012 metų, todėl šalims atlikus veiksmus, būdingus pagrindinės sutarties sudarymui, t. y. ieškovei sumokėjus visą nekilnojamojo turto kainą, o atsakovui perdavus turtą, buvo sudaryta pagrindinė nekilnojamojo daikto pirkimo - pardavimo sutartis. Ieškovė pažymėjo, kad dėl teisinio neišprusimo ir menkos gyvenimiškos patirties nemanė, kad būtina atlikti papildomus veiksmus, kada sumokėjo visą sutartyje nurodytą nekilnojamojo turto kainą, buvo įsitikinusi, kad nuosavybės teisė jai perėjo nuo kainos sumokėjimo dienos.
11. Ieškovė akcentavo, kad atsakovė V. L. sudarė dovanojimo sandorį, pagal kurią nekilnojamąjį turtą padovanojo savo dukrai atsakovei N. Z., nors joms abiem buvo žinoma, kad ieškovė yra sumokėjusi visą sumą už nekilnojamąjį turtą (grąžinusi skolą). Be to, 2011 m. sausio 21 d. sudarytoje preliminariojoje sutartyje dėl nekilnojamųjų daiktų pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo buvo numatyta, kad atsakovė V. L. iki pagrindinės nekilnojamųjų daiktų pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo įsipareigoja šių nekilnojamųjų daiktų neįkeisti, neišnuomoti tretiesiems asmenims ar kitaip suvaržyti šių nekilnojamųjų daiktų bei teisių į juos.
Šalies argumentai
12. Ieškovė nurodė, kad tiek 2016 m. gruodžio 13 d. dovanojimo sutartis, pagal kurią nekilnojamasis turtas buvo perleistas atsakovei N. Z. (V. L. dukrai), tiek 2019 m. sausio 9 d. pirkimo - pardavimo sutartis, pagal kurią nekilnojamasis turtas buvo parduotas atsakovei I. B., laikytini sandoriais, prieštaraujančiais imperatyvioms įstatymo nuostatoms bei viešajai tvarkai ir gerai moralei.
Atsiliepimas
13. A. V. L., N. Z. ir L. Z. atsiliepime prašė atmesti ieškovės ieškinį kaip nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovai nurodė, kad 2011 m. sausio 21 d. Radviliškio rajono 2-ajame notarų biure tarp ieškovės L. C. ir atsakovės V. L. buvo sudaryta nekilnojamojo turto – dalies žemės sklypo ir buto su priklausiniais, esančiais adresu (duomenys neskelbtini), pirkimo - pardavimo sutartis. Ieškovei šios sutarties pagrindu buvo sumokėta nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo kaina – 13 300 Lt (3 851,95 Eur). Po šios sutarties sudarymo, gavusi pinigus, ieškovė nurodė, kad pageidauja ką tik parduotą turtą nusipirkti, tačiau ne dabar, o po kurio laiko. Dėl tos priežasties tą pačią dieną tame pačiame notaro biure buvo sudaryta notarinės formos preliminarioji sutartis dėl nekilnojamųjų daiktų pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo, kuria buvo susitarta, kad pagrindinė pirkimo -pardavimo sutartis bus sudaryta iki 2012 m. sausio 21 d., o turtas ieškovei bus parduotas už 13 300 Lt (3 851,95 Eur). Sutartyje taip pat buvo susitarta, kad ieškovė mokės atsakovei V. L. 300 Lt (86,89 Eur) avansines įmokas, kurios, sudarant pagrindinę pirkimo - pardavimo sutartį, bus įskaitomos į perkamų nekilnojamųjų daiktų kainą.
14. Atsakovai pažymėjo, jog šios aplinkybės rodo, kad tarp šalių susiklostė ne paskolos teisiniai santykiai, kaip nurodė ieškovė, bet pirkimo - pardavimo santykiai, sudarant 2011 m. sausio 21 d. pirkimo - pardavimo sutartį, bei ikisutartiniai pirkimo - pardavimo santykiai, sudarant 2011 m. sausio 21 d. preliminariąją sutartį. Visos šios sutartys buvo sudarytos notarine forma, notarė sandorių sudarymo metu išaiškino sandorio šalims sutarčių sudarymo pasekmes, sutarčių esmę. Pasirašydama abi šias sutartis, ieškovė patvirtino, kad sutarčių turinys atitinka jos valią. Atsakovai nurodė, jog ieškovės teiginiai, kad šiomis sutartimis iš tikro buvo įforminti paskolos teisiniai santykiai, o sutarčių sudarymo metu ji nesuprato jų esmės, yra tik ieškovės gynybinė pozicija. Tai patvirtina ir ieškovės elgesys po preliminariosios sutarties sudarymo, jai atliekant mokėjimus atsakovei V. L. – mokėjimo nurodymuose mokėjimo paskirtis buvo nurodyta „avansinė įmoka“; jeigu ieškovė suprato sukūrusi paskolos teisinius santykius, tokiu atveju tikėtina, kad mokėjimo nurodymuose mokėjimo paskirtis būtų nurodyta kaip paskolos ar skolos grąžinimas. Be to, jeigu sandorių sudarymo metu, būtų paaiškėjusi aplinkybė, kad šalys siekia sukurti paskolos teisinius santykius, notarė nebūtų tvirtinusi nei pirkimo - pardavimo, nei preliminariosios sutarties.
15. Atsakovai nurodė, kad pagal preliminariosios sutarties nuostatas ieškovei L. C. nebuvo perleista valdymo teisė į nekilnojamąjį turtą iki pagrindinės pirkimo -pardavimo sutarties sudarymo, ieškovei nebuvo suteiktas ir žodinis leidimas naudotis ar leisti kitiems asmenims naudotis nekilnojamuoju turtu. Ieškovės teiginiai, kad ji rūpinosi, prižiūrėjo turtą, yra nepagrįsti. Atsakovai po to, kai nebuvo sudaryta pagrindinė pirkimo -pardavimo sutartis, nekilnojamąjį turtą pradėjo remontuoti, ir, kai jis tapo tinkamu naudoti, nuomojo. Nekilnojamojo turto dovanojimo sutartis buvo sudaryta po 5 metų, skaičiuojant nuo 2011 m. sausio 21 d. preliminariosios sutarties sudarymo, o pirkimo - pardavimo sutartis – dar po 2 metų, skaičiuojant nuo dovanojimo sutarties sudarymo. A. V. L. ir N. Z. veiksmus, susijusius su nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą perleidimu, atliko dėl gyvenimiškai susiklosčiusių aplinkybių, pagrįstų tam tikrais ekonominiais sprendimais, o ne siekdamos apgauti ieškovę. Atsakovai nurodė, jog po to, kai nebuvo sudaryta pagrindinė pirkimo - pardavimo sutartis, ieškovė turtu nesirūpino ir nesidomėjo, todėl atsakovių sprendimai dėl turto perleidimo nebuvo susiję su siekiu ieškovę apgauti. Atsakovams nesuprantama, dėl kokių priežasčių ieškovė į teismą su pretenzijomis kreipėsi tik po daugiau nei 7 metų, skaičiuojant nuo termino pagrindinei pirkimo - pardavimo sutarčiai sudaryti, pasibaigimo.
16. A. L. Z. nepripažino gavęs iš ieškovės 2012 m. sausio 25 d. grynaisiais 10 600 Lt sumą. Atsakovų nuomone, nėra teisinio pagrindo preliminariosios sutarties pripažinti pagrindine pirkimo - pardavimo sutartimi, kadangi pagal preliminariosios sutarties nuostatas šios sutarties galiojimo pabaigoje ieškovė sumokėjo tik apie 22 proc. susitartos pirkimo - pardavimo kainos. Ieškovė nei preliminariosios sutarties galiojimo metu, nei po to, kai suėjo terminas sudaryti pagrindinę pirkimo - pardavimo sutartį, turtu nesinaudojo, jo nevaldė ir niekada neišreiškė noro sudaryti pagrindinės pirkimo - pardavimo sutarties. Priešingai, 2012 m. sausio 25 d. susitikimo metu ji atsakovui nurodė, kad kol kas neturi tiek lėšų, kad galėtų sumokėti pirkimo - pardavimo kainos likutį ir jai reikalinga dar bent keletas mėnesių trūkstamai pinigų sumai surinkti. Po šio susitikimo visi ryšiai su ieškove nutrūko, nors atsakovas ir bandė su ja susisiekti ir išsiaiškinti susidariusią situaciją.
17. Atsakovų vertinimu, nėra pagrindo pripažinti sutarčių negaliojančiomis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio pagrindu. Ieškovė nenurodė, kokioms imperatyvioms įstatymo normos prieštarauja šalių sudaryti sandoriai, kuriuos ji prašo panaikinti.
18. Atsakovai pažymėjo, kad prašydama taikyti CK 1.81 straipsnį kaip sandorio negaliojimo pagrindą 2016 m. gruodžio 13 d. dovanojimo ir 2019 m. sausio 9 d. pirkimo - pardavimo sutartims, ieškovė nepagrindė šio straipsnio taikymui būtinų sąlygų ir nepateikė įrodymų, kad šių sutarčių tikslas buvo priešingas viešai tvarkai ar gerai moralei. Atsakovų vertinimu, sutartys yra teisėtos, atitinkančios šalių valią, todėl nėra pagrindo pripažinti jų negaliojančiomis. Be to, nėra pagrindo taikyti ir restituciją, kadangi tiek N. Z., tiek I. B. laikytinos sąžiningomis įgijėjomis CK 4.96 straipsnio pagrindu, todėl ir šių turtas negalėtų būti išreikalautas, nes tokia restitucija neatitiktų CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.
Atsiliepimas
19. A. I. B. atsiliepime prašė ieškovės ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė nurodė, kad jai ieškinio aplinkybės, buvusios iki tol, kol ji tapo turto savininke, nėra žinomos, todėl atsakovė dėl jų pasisakyti negali. Atsakovė nurodė, kad atsikerta į ieškinį tik toje dalyje, kurioje ieškovė teismo prašo pripažinti 2019 m. sausio 9 d. pirkimo - pardavimo sutartį negaliojančia bei taikyti restituciją, priteisiant iš atsakovės N. Z. atsakovei I. B. pagal 2019 m. sausio 9 d. sandorį gautas lėšas, o atsakovei N. Z. priteisiant 2019 m. sausio 9 d. sutartimi perleistus nekilnojamuosius daiktus.
20. Atsakovė nurodė, kad 2019 m. sausio 9 d. nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu įsigijo nekilnojamąjį turtą (1024/2000 dalį žemės sklypo ir butą su priklausiniais, esančiais adresu (duomenys neskelbtini)). Skelbimą apie parduodamą turtą atsakovė rado internete, turtas buvo pardavinėjamas per nekilnojamojo turto bendrovę „Ober Haus“.
21. Atsakovė nurodė, kad sudarius turto pirkimo - pardavimo sandorį, buvo pradėti itin aktyvūs turto remonto darbai. Visame bute buvo pakeisti langai, padaryta langų apdaila, daromi vidaus apdailos darbai – apšiltintos sienos, kalamos gipso kartono plokštės, išlygintos, glaistytos bei išdažytos sienos, lubos, pakeistos grindys, pertvarkyta vonios bei tualeto patalpa – sienos išlygintos, naujai išklijuotos plytelėmis, nauja dušo kabina, tualetas, įrengta visa nauja santechnika, pakeisti vamzdžiai, grindys, pakeistas gyvatukas, pakeistos lauko durys, padaryta jų apdaila, nugriauti seni balkono laiptai, seni kiemo vartai pakeisti naujais, sutvarkyta tvora, buvo tvarkomas stogas, kasamas, valomas bei gilinamas šulinys, tvarkoma lietaus sistema, iškasta bei įrengta nuotekų duobė, įvesta kanalizacija, pastatytas hidroforas, siurblys, sutvarkyta aplinka bei lauko gerbūvis – išpjauti seni medžiai bei krūmai, išrauti kelmai, apgenėti medžiai, išvežtos per daugelį metų sklype sukauptos šiukšlės, išfrezuota žemė, užsodinta nauja veja. Atsakovė pažymėjo, kad visi turto tvarkymo darbai buvo gan aktyvūs ir didelės apimties, užėmė laiko bei pareikalavo didelių finansinių investicijų, todėl sunku suvokti, kaip ieškovė visą laiką buvo įsitikinusi, kad nekilnojamasis turtas nuosavybės teise priklauso jai. Atsakovė nurodė, kad ieškovė gyvena visai greta, turto remonto, tvarkymo darbai buvo matyti net iš pačios ieškovės kiemo.
22. Atsakovė nurodė, kad nekilnojamasis turtas buvo iš esmės pagerintas bei pakeistas, į jį investuotos didžiulės lėšos. Atsakovės vertinimu, ieškovė nepagrįstai reikalauja, kad jai būtų pripažinta nuosavybės teisė į turtą, kurio būklė tikrai nebėra tokia, kokia ji buvo; tai reiškia, kad tokiu būdu ieškovė turi lūkestį, kad jai būtų pripažinta nuosavybės teisė į daug didesnės vertės turtą, kurio vertė buvo sukurta atsakovės I. B.. Tokio reikalavimo tenkinimas visiškai iškreiptų teisių bei interesų pusiausvyrą ir reikštų akivaizdų nesąžiningumą atsakovės I. B. atžvilgiu.
23. Atsakovė nurodė, kad turto pirkimo - pardavimo sandorio sudarymo metu viešame registre turto savininke buvo įregistruota N. Z., jokių apribojimų įsigyti turtą nebuvo. I. B. su N. Z. nesieja jokie ryšiai, apie parduodamą turtą atsakovė sužinojo iš skelbimo, visos turto įsigijimo sąlygos buvo derinamos per nekilnojamojo turto bendrovę, turto pirkimo - pardavimo sandorį patvirtino notaras, todėl atsakovė turėjo pakankamą pagrindą pasitikėti notaru, o faktinė situacija nekėlė jokių abejonių dėl turto savininkės valios parduoti turtą. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovė I. B. yra sąžininga turto įgijėja.
24. Atsakovės vertinimu, ieškovė, siekdama kad jai būtų pripažinta nuosavybės teisė į turtą, kuris buvo iš esmės pagerintas jį remontuojant, pertvarkant, investuojant dideles lėšas, siekia, kad byloje būtų pritaikytas šokiruojantis restitucijos būdas, iškreipiantis šalių teisių bei interesų pusiausvyrą. Pritaikius tokią restituciją, kokios ieškiniu prašo ieškovė, reikštų, kad sąžininga sandorio šalis bus pastatyta į nelygiavertę ieškovei padėtį, o tai prieštarautų CK 1.80 straipsnio 2 dalies, 6.145 straipsnio 2 dalies nuostatoms bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.
Atsiliepimas
25. Atsakovė pažymėjo, jog ieškovė savo procesiniuose dokumentuose nurodė civilinio kodekso straipsnius dėl sandorių negaliojimo, tačiau niekaip nepagrindė savo ieškinio pagrindo bei nepateikė jokių įrodymų, kaip šiuo konkrečiu atveju pasireiškė jos teisių pažeidimas, pasireiškė sandorių ydingumas, kodėl jie turėtų būti panaikinti būtent ieškovės nurodytais sandorių negaliojimo pagrindais.
26. Trečiasis asmuo notarė A. S. atsiliepime nurodė, kad ginčas tarp šalių yra kilęs dėl sandorių vykdymo, kuriam jokios įtakos neturėjo ir negalėjo turėti, todėl nuomonės dėl ieškinio pagrįstumo ar nepagrįstumo pareikšti negali, jokio suinteresuotumo civilinės bylos baigtimi neturi, palieka teismui jo nuožiūra priimti šioje byloje sprendimą iš esmės. Trečiasis asmuo pažymėjo, kad ieškovės nurodytų sandorių, įskaitant prašomos naikinti notarės 2016 m. gruodžio 13 d. patvirtintos dovanojimo sutarties, sudarymo metu sandorių šalys aiškiai buvo išreiškusios savo valią, ir nei pagal sandorių šalių pateiktus dokumentus, nei pagal prieinamus viešų registrų duomenis nebuvo kilę jokių abejonių dėl sudaromų sandorių teisėtumo. Apie ieškovės prašomą naikinti 2019 m. sausio 9 d. pirkimo - pardavimo sandorį paaiškinti nieko negali, kadangi šis sandoris yra patvirtintas kito notaro.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
27. Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2020 m. liepos 9 d. sprendimu nuspręsta patikslintą ieškinį tenkinti iš dalies; priteisti ieškovei L. C. iš atsakovo L. Z. 3 967,79 Eur be pagrindo įgytas lėšas ir 69,00 bylinėjimosi išlaidas; likusioje dalyje ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovės L. C. atsakovams V. L., N. Z. ir L. Z. 380,00 Eur bylinėjimosi išlaidas; priteisti iš ieškovės L. C. atsakovei I. B. 665,00 Eur bylinėjimosi išlaidas; priteisti iš atsakovo L. Z. atsakovei I. B. 35,00 Eur bylinėjimosi išlaidas; priteisti valstybės naudai iš ieškovės L. C. 47,23 Eur, o iš atsakovo L. Z. – 2,49 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidas.
28. Teismas nurodė, kad tarp ieškovės L. C. ir atsakovės V. L. susiklostę teisiniai santykiai savo esme yra panašūs į nekilnojamojo turto pirkimą - pardavimą su atpirkimo teise, tačiau šalys juos įformino dviem atskirais sandoriais: pirkimo - pardavimo ir preliminariąja sutartimis.
29. Teismas, įvertinęs tiek preliminariosios sutarties sudarymo aplinkybes, tiek sutarties sąlygas, sprendė, kad šalių valia buvo susitarti dėl pagrindinės daiktų pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo ateityje, t. y. sutarties šalis siejo ikisutartiniai teisiniai santykiai. Teismas pažymėjo, jog preliminariosios sutarties sudarymo metu buvo aiškiai išreikšta šalių valia ateityje sudaryti pagrindinę pirkimo pardavimo sutartį, aptartos esminės jos sąlygos, sudarymo terminas, sutartis rašytinės notarinės formos.
30. Teismas nurodė, jog sutinka, kad ieškovė sumokėjo visą sutartą nekilnojamųjų daiktų kainą, nors mokėjimo terminai buvo nežymiai pažeisti, tačiau, teismo vertinimu, ieškovė neįrodė, kad ginčo nekilnojamasis turtas buvo perduotas jai valdyti.
31. Teismas nurodė, kad sumokėjusi nekilnojamųjų daiktų kainą ir suėjus pagrindinės pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo terminui, ieškovė nedėjo jokių pastangų, kad pagrindinė pirkimo - pardavimo sutartis būtų sudaryta, ji buvo pasyvi, turtu nesidomėjo ir nesiekė, kad nuosavybės teisė į turtą būtų įregistruota jos vardu. Teismas pažymėjo, kad preliminarioji sutartis buvo sudaryta pas notarę, kuri išaiškino šalims jos esmę, šalių teises ir pareigas, įskaitant pareigą, suėjus terminui, sudaryti pagrindinę turto pirkimo - pardavimo sutartį, tačiau byloje nenustatyta, kad ieškovė kreipėsi į notarą ar kažkurį iš atsakovų dėl pagrindinės pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo, kad atsakovai būtų vengę sudaryti tokią sutartį.
32. Teismas konstatavo, kad 2011 m. sausio 21 d. preliminarioji sutartis negali būti pripažinta pagrindine nekilnojamųjų daiktų pirkimo - pardavimo sutartimi, todėl šioje dalyje reikalavimo netenkino.
33. Teismas pažymėjo, jog ieškovė prašė pripažinti sandorius negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu, tačiau patikslintame ieškinyje nenurodė, kokioms imperatyvioms įstatymo normoms prieštarauja 2016 m. gruodžio 13 d. dovanojimo sutartis ir 2019 m. sausio 9 d. pirkimo - pardavimo sutartis. Teismas vertino, kad deklaratyvūs teiginiai, jog sandoriai sudaryti, pažeidžiant imperatyvias įstatymo nuostatas, nelaikytini pakankamu pagrindu sandorių nuginčijimui, kadangi tokiu atveju būtų neužtikrintas civilinių teisinių santykių stabilumas, sandorių pagrindu šalių įgytų teisių pusiausvyra ir ilgaamžiškumas. Teismas, nenustatęs, kad 2016 m. gruodžio 13 d. dovanojimo sutartis ir 2019 m. sausio 9 d. pirkimo - pardavimo sutartis prieštarautų imperatyvioms įstatymo normoms, sprendė, kad savo iniciatyva šių sandorių pripažinti niekiniais neturi pagrindo.
34. Teismas nurodė, jog byloje nenustatyta, kad atsakovė V. L., dovanodama, ar atsakovė N. Z., priimdama kaip dovaną ginčo nekilnojamąjį turtą, būtų siekusios pažeisti viešąją tvarką ir gerą moralę. Teismas sprendė, jog negalima konstatuoti, kad minėti sandoriai yra sudaryti pažeidžiant viešosios tvarkos ir geros moralės principus, kadangi nenustatyta, jog pagrindinis ir vienintelis sandorių šalių ketinimas buvo skirtas tikslui, priešingam viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekti.
35. Teismas sprendė, jog atsisakius tenkinti reikalavimą pripažinti sandorius negaliojančiais, netenkintinas ir reikalavimas taikyti restituciją.
36. Teismas nurodė, jog pagrindinė pirkimo - pardavimo sutartis dėl ginčo nekilnojamųjų daiktų tarp ieškovės L. C. ir atsakovės V. L. nustatytu terminu ar per protingą terminą po jo nebuvo sudaryta, tačiau nenustatyta, kad kuri nors iš šalių būtų vengusi prievolės tokią sutartį sudaryti. Teismas konstatavo, kad šiuo metu šalių prievolė sudaryti pagrindinę nekilnojamųjų daiktų pirkimo - pardavimo sutartį yra pasibaigusi, tačiau ieškovė turi teisę ginti savo dėl pagrindinės sutarties nesudarymo pažeistas teises. Teismas sprendė, jog nesudarius pagrindinės pirkimo - pardavimo sutarties, pagal preliminariąją sutartį pardavėjo gautos lėšos turi būti grąžinamos pirkėjui, kadangi jos vertintinos kaip be pagrindo įgytas turtas. Teismas nurodė, kad visas lėšas pagal preliminariąją sutartį gavo atsakovas L. Z., todėl šios lėšos, t. y. 3 967,79 Eur, kaip be pagrindo įgytas turtas, priteistinos iš jo ieškovei.
37. Teismas, tenkinęs ieškinį iš dalies, bylinėjimosi išlaidas priteisė ieškovei proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovams – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
38. Apeliaciniame skunde dėl pirmosios instancijos teismo 2020 m. liepos 9 d. sprendimo ieškovė (apeliantė) L. C. prašo teismo panaikinti skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2020 m. liepos 9 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmesta ieškovės ieškinio dalis, ir ieškovės ieškinį tenkinti visiškai; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
38.1. Teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad sutinka su tuo, kad ieškovė sumokėjo visą sutartyje nurodytą nekilnojamųjų daiktų kainą, tačiau esą ieškovė neįrodė, kad nekilnojamasis turtas buvo perduotas jai valdyti. Ieškovė su tokiais pirmosios instancijos teismo teiginiais kategoriškai nesutinka, mano, kad pirmosios instancijos teismo išvados padarytos, vertinant ir pasisakant išimtinai tik dėl atsakovų pateiktų įrodymų ir teiginių. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl ieškovės pateiktų rašytinių įrodymų, kurie patvirtina, kad ieškovė mokėjo mokesčius už ginčo nekilnojamąjį turtą, tiek iki 2011 m. sausio 21 d. preliminariosios sutarties sudarymo, tiek jos vykdymo metu, tiek ir tada, kai sumokėjo visą nekilnojamojo turto kainą, t. y. po 2012 m. sausio 25 d. Teismas nepasisakė dėl ieškovės pateiktų mokėjimo knygelių ir kvitų originalų, kurie patvirtina, kad ieškovė rūpinosi ir prižiūrėjo turtą, elgėsi su juo kaip su savu, mokėjo mokesčius už elektros energiją, šiukšlių išvežimą ir kt., t. y., sistemingai mokėjo mokesčius už ginčo turtą kelis metus po visos kainos sumokėjimo (po 2012 m. sausio 25 d).
38.2. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad esą byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ginčo turtą valdė atsakovai. Atsakovai nurodė, kad ginčo objekte negyveno, jame visiškai nesilankė arba lankėsi tik kartą, nepamena, ar turėjo raktus ir pan., o pirmosios instancijos teismas vertino, kad ginčo objektu esą rūpinosi atsakovai. Ieškovė buvo prašiusi atsakovo, kad jis atliktų ginčo objekte remontą, kad nekilnojamasis turtas būtų patrauklesnis pardavimui. Nors nuotekų išvežimo sutartis buvo sudaryta su atsakove N. Z., atsakovai niekada už nuotekų išvežimą pagal sąskaitas nemokėdavo, apklausta liudytoja (kuri gyveno gretinamame bute) nurodė, kad atsakovė N. Z. jai atsiųsdavo sąskaitas, o ji jas apmokėdavo (dalį pinigų jai duodavo nuomininkai arba paimdavo iš savo tetos ieškovės L. C.). Liudytoja taip pat nurodė, kad šį asmens ginčo objekte visada matydavo tik kartu su ieškove, nei vienas iš atsakovų be ieškovės ginčo objekte niekada nesilankė. Kodėl liudytojos teiginių, kad dalį pinigų jai duodavo ieškovė, teismas nevertino ir dėl jų visiškai nepasisakė, ieškovei nėra suprantama. Taigi pirmosios instancijos teismo išvadą, kad esą ginčo turtu rūpinosi atsakovė N. Z. ir tai patvirtina nuotekų išvežimo sutartis, paneigė ieškovės į bylą pateikti įrodymai, t. y. elektroniniai laiškai I. M. ir iš jos banko sąskaitos atlikti mokėjimai.
38.3. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, skundžiamame sprendime visiškai nemotyvavo, kodėl nesivadovavo liudytojos I. M. parodymais, kurie patvirtino, kad ginčo objektą prižiūrėjo, valdė ir juo rūpinuosi būtent ieškovė. Teismas taip pat nemotyvavo, kodėl nesivadovauja ir visiškai nevertina ieškovės pateiktų mokėjimų už ginčo objekto elektros energiją bei šiukšlių išvežimą.
38.4. Skundžiamame sprendime teismas taip pat pažymėjo, kad notarė teismo posėdžio metu patvirtino, kad šalių valia, 2011 m. sudarant ginčo turto pirkimo - pardavimo sutartį, buvo būtent jo pardavimas ir įsigijimas. Tačiau akcentuotina tai, kad teismo posėdžio metu notarė pati nurodė ir patvirtino, kad ginčo šalių ir sandorių sudarymo aplinkybių neatsimena, nes sandoriai buvo sudaryti beveik prieš 10 metų.
38.5. Ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad esą ji nedėjo jokių pastangų, kad pagrindinė pirkimo - pardavimo sutartis būtų sudaryta, kad ji buvo pasyvi, turtu nesidomėjo. Ieškovė neturi teisinio išsilavinimo, pirkimo - pardavimo sandorių sudarymas nėra jos kasdieninė veikla (skirtingai nei atsakovo), todėl sumokėjusi visą sutartyje nurodytą kainą, taip pat savo dispozicijoje turėdama turto valdymą, buvo įsitikinusi, kad nekilnojamasis turtas priklauso jai ir jokių papildomų veiksmų atlikti nebereikia. Ieškovė tikrai nebuvo pasyvi, sumokėjusi visą sutartyje numatytą nekilnojamojo turto kainą, ir toliau turtu rūpinosi ir prižiūrėjo jį kaip savo, mokėdavo mokesčius, leido gyventi nuomininkams, organizavo, kad nekilnojamasis turtas būtų suremontuotas ir parduotas. Teismas skundžiamame sprendime nurodė tik tuos ieškovės teiginius, kurie sudarytų pagrindą ieškinį atmesti. Ieškovė nurodė, kad atsakovas L. Z. remontavo turtą, jame leido gyventi nuomininkams, tačiau ieškovė pati paprašė atsakovo suremontuoti ginčo butą, kad jis taptų patrauklesnis pardavimui; kadangi ieškovė pakankamai lėšų atsiskaityti su atsakovu neturėjo, šalys susitarė, kad ieškovė leidžia, kad atsakovas į ginčo objektą įleistų nuomininkus ir taip kompensuotų atsakovo patirtus nuostolius, tačiau viskas buvo daroma su ieškovės žinia. Ieškovė galutinę pinigų sumą už ginčo objektą sumokėjo dar 2012 m. ir nuo to laiko buvo įsitikinusi, kad turtas priklauso jai, nes turtu rūpinosi kaip turto savininkė. Tuo tarpu atsakovė I. B. ginčo nekilnojamąjį turtą įsigijo tik 2019 metais. Ieškovė, sužinojusi šį faktą, iškart buvo aktyvi ir siekė apginti savo pažeistas teises – kreipėsi į ikiteisminio tyrimo institucijas dėl baudžiamosios bylos iškėlimo, vėliau su ieškiniu į teismą.
38.6. Tiek sudarant dovanojimo sutartį, tiek vėliau parduodant nekilnojamąjį turtą, atsakovei I. B., atsakovėms N. Z. ir V. L. puikiai buvo žinoma, kad ieškovė L. C. sumokėjo visą kainą už perkamą turtą, kad nekilnojamasis turtas perleistas jai, kad ieškovė juo naudojosi ir disponavo kaip savu. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pažymėjo, kad ieškovė, prašydama pripažinti sandorius negaliojančiais, nenurodė, kokioms imperatyvioms įstatymo normos prieštarauja 2016 m. gruodžio 13 d. dovanojimo sutartis ir 2019 m. sausio 9 d. pirkimo - pardavimo sutartis. Teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl tas faktas, kad ieškovė detaliai nenurodė, kokias būtent imperatyvias normas pažeidė sudaryti sandoriai, teismui nesudarė pagrindo formaliai šį ieškovės ieškinio reikalavimą atmesti. Teismui nustačius, kad atsakovė V. L. nebuvo tikroji sandorio šalis, kad ji pinigų negavo ir jais nedisponavo, akivaizdu, kad atsakovei V. L. nebūnant tikrąją sandorio šalimi ir vėliau perleidžiant jos esą įgytą turtą, minėti sandoriai prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ir pirmosios instancijos teismas dėl jų pripažinimo negaliojančiais (niekiniais) turėjo spręsti ex officio. Teismo padarytos išvados yra prieštaringos, nenuoseklios, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams.
Žemesnės instancijos teismas
38.7. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu priteisė iš atsakovo L. Z. 3967,79 Eur kaip be pagrindo įgytą turtą. Šios lėšos nepagrįstai buvo priteistos tik iš atsakovo L. Z., nes dalį pinigų mokėjimo pavedimais ieškovė mokėjo į atsakovės V. L. asmeninę sąskaitą. Preliminariosios sutarties šalimi buvo atsakovė V. L., pinigai buvo pervedami į jos sąskaitą, neginčijamų duomenų apie tai, kad visus pinigus gavo būtent atsakovas L. Z., nėra, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai visą sumą priteisė iš atsakovo, kuris net nebuvo sandorio šalimi. Nors teismas ir konstatavo, kad byloje neabejotinai nustatyta, kad atsakovė V. L. nebuvo tikroji sandorio šalis, jokių pinigų negavo ir jais nedisponavo, t. y. teismas konstatavo apsimestinio sandorio faktą, tačiau neišsprendė 2011 m. sausio 21 d. preliminariosios sutarties dėl nekilnojamųjų daiktų pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo negaliojimo CK 1.87 straipsnyje įtvirtintu teisiniu pagrindu klausimo, netyrė ir nevertino reikšmingų bylos aplinkybių, susijusių su teisiniais santykiais, sudarant minėtą sutartį.
38.8. Teismas, byloje priimdamas skundžiamą sprendimą, neteisingai paskirstė šalių turėtas bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažymėjo, kad patenkinus 5 procentus ir atmetus 95 procentus patikslinto ieškinio reikalavimų, šalims proporcingai paskirstytinos turėtos bylinėjimosi išlaidos. Pirmosios instancijos teismas visiškai nenurodė, kaip buvo apskaičiuota, jog teismas patenkino būtent 5 procentus ieškinio reikalavimų, ar buvo taikomas tik materialinis kriterijus, ar atsižvelgta ir į kitas aplinkybes. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimo srityje svarbią reikšmę turi kaltė (atsakomybė) dėl proceso. Pagal ją sprendžiama, kam turėtų tekti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo našta. I. L. C. byloje buvo pareiškusi 4 reikalavimus 1) pripažinti 2011 m. sausio 21 d. preliminariąją sutartį dėl nekilnojamų daiktų pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo pagrindine sutartimi ir pripažinti jai nuosavybės teisę į 1024/2000 dalį žemės sklypo ir butą su priklausiniais, esančiais adresu (duomenys neskelbtini); 2) pripažinti 2016-12-13 dovanojimo sutartį, pagal kurią 1024/2000 dalis žemės sklypo ir butas su priklausiniais, esančiais adresu (duomenys neskelbtini), atsakovės V. L. perleistas atsakovei N. Z., negaliojančiu, kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir viešajai tvarkai bei gerai moralei; 3) pripažinti 2019-01-09 pirkimo - pardavimo sutartį, pagal kurią 1024/2000 dalis žemės sklypo ir butas su priklausiniais, esančiais adresu (duomenys neskelbtini), atsakovės N. Z. buvo parduotas atsakovei I. B. negaliojančiu, kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir viešajai tvarkai bei gerai moralei; 4) tenkinus ieškinio 3 reikalavimą, taikyti restituciją, priteisiant iš atsakovės N. Z. atsakovei I. B. pagal 2019-01-09 sandorį gautas lėšas, o atsakovei N. Z. priteisiant 2019-01-09 sutartimi perleistus nekilnojamuosius daiktus. Tenkinus ieškinio 2 reikalavimą, atsakovei V. L. grąžinti pagal 2016-12-13 dovanojimo sutartį dovanotus nekilnojamuosius daiktus. Tenkinus ieškinio 1 reikalavimą, pripažinti ieškovei L. C. nuosavybės teisę į ginčo nekilnojamuosius daiktus. Pagrindinis reikalavimas byloje buvo pripažinti 2011 m. sausio 21 d. preliminariąją sutartį dėl nekilnojamų daiktų pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo pagrindine sutartimi ir pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į daiktus. Teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, kad ieškovė sumokėjo visus pinigus pagal preliminariąją sutartį, teismas sprendimu priteisė visą jos sumokėtą sumą, t. y. iš esmės teismas pripažino, kad dėl susidariusios situacijos yra kalti atsakovai, kad ieškovės kreipimasis į teismą iš esmės pagrįstas, todėl ieškovė mano, kad teismo išvada, jog buvo patenkinti tik 5 procentai ieškinio reikalavimų ir atitinkamai paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, yra nepagrįsta, prieštarauja kasacinio teismo suformuotoms taisyklėms, sprendžiant klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Net jei teismas skaičiavo bylinėjimo išlaidas, vertinant vien materialinį kriterijų, teismas vis tiek neteisingai paskirstė bylinėjimo išlaidas. Šiaulių apylinkės teismas 2019 m. lapkričio 4 d. priėmė nutartį minėtoje civilinėje byloje, kurioje nurodė, kad ieškinio suma šiuo atveju yra 22 462, 93 Eur. 5 procentai nuo šios sumos sudaro 1123,15 Eur. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu priteisė ieškovei 3967,79 Eur, kas tikrai nesudaro 5 procentų nuo ieškinio sumos.
Atsiliepimas
39. A. V. L., N. Z. ir L. Z. atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašė palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsakovai nurodė, kad nėra teisinio pagrindo preliminariosios sutarties pripažinti pagrindine pirkimo - pardavimo sutartimi, kadangi pagal preliminariosios sutarties nuostatas šios sutarties galiojimo eigoje ieškovė sumokėjo tik apie 22 proc. susitartos pirkimo - pardavimo kainos. Ieškovė nei preliminariosios sutarties galiojimo metu, nei po to, kai suėjo terminas sudaryti pagrindinę pirkimo - pardavimo sutartį, turtu nesinaudojo, jo nevaldė ir niekada neišreiškė noro sudaryti pagrindinę pirkimo - pardavimo sutartį. Byloje buvo pateikti rašytiniai įrodymai, patvirtinantys, kad žemės mokestis, mokesčiai už tam tikras komunalines paslaugas buvo skaičiuojami atsakovei V. L. ir/ar atsakovei N. Z. ir apmokami šių asmenų arba šie asmenys rūpinosi, kad tokie mokesčiai būtų sumokėti. Į tai pagrįstai atsižvelgė ir teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus. Pačios ieškovės parodymai, duoti teismo posėdyje, kelia pagrįstų abejonių, kad ieškovė po preliminariosios sutarties sudarymo laikė save buto savininke. Ieškovė nurodė, kad ginčo butas buvo remontuojamas atsakovo, tačiau ji nežino, už kokią sumą, kad atsakovas nuomojo butą, tačiau ji nežino, kokia buvo nuomos kaina ir pan. Sunku patikėti, kad asmuo, būdamas turto savininku, svetimam asmeniui leistų taip šeimininkauti savo nuosavybėje ir savo nuožiūra priimti pakankamai svarbius sprendimus (dėl remonto, nuomos kainos ir pan.). Pagal preliminariosios sutarties nuostatas ieškovei nebuvo perleista valdymo teisė į nekilnojamąjį turtą iki pagrindinės pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo, nebuvo suteiktas ir žodinis leidimas naudotis ar leisti kitiems asmenims naudotis nekilnojamuoju turtu. Atsakovai po to, kai nebuvo sudaryta pagrindinė pirkimo - pardavimo sutartis, nekilnojamąjį turtą pradėjo remontuoti, ir, kai jis tapo tinkamu naudoti, nuomojo; po to, kai nebuvo sudaryta pagrindinė pirkimo - pardavimo sutartis, ieškovė turtu nesirūpino ir nesidomėjo, atsakovių sprendimai dėl turto perleidimo nebuvo susiję su siekiu ieškovę apgauti. Atsakovai pažymėjo, kad sandorių su ieškove sudarymo ir jų vykdymo metu, ieškovei neturėjo esminės reikšmės, kas yra sandorio šalys, ji patvirtino, kad pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo metu turto pirkimo - pardavimo lėšas gavo iš atsakovo L. Z.; vykdant preliminariąją sutartį, dalis lėšų buvo pervedama tiesiogiai į atsakovės V. L. banko sąskaitą, dalis buvo perduota atsakovui L. Z. grynais pinigais. Ieškovė neteikė didelės reikšmės šioms aplinkybėms. Atsakovai pažymėjo, kad teismas neturėjo pagrindo konstatuoti apsimestinio sandorio fakto, kadangi byloje tiek rašytiniai įrodymai, tiek byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimai patvirtina aplinkybę, kad preliminarioji sutartis jos sudarymo metu atitiko šalių, taip pat ir pačios ieškovės, valią. Ieškovei, sudarant preliminariąją sutartį, buvo aišku, su kuo ši sutartis sudaroma, kokiam asmeniui ji turi vykdyti įsipareigojimus, preliminarioji sutartis nebuvo apsimestinis sandoris. Net jeigu preliminarioji sutartis ir būtų pripažinta negaliojančia, tai sukeltų tik vienas teisines pasekmes – ieškovei turėtų būti priteista tam tikra lėšų suma, sumokėta preliminariosios sutarties pagrindu. Teismas, priimdamas sprendimą, nors ir pritaikydamas kitą teisinį santykį (be pagrindo įgytų lėšų institutą), pasiekė tą patį rezultatą, koks būtų pasiektas pripažinus preliminariąją sutartį negaliojančia.
40. A. I. B. atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas, turėtas apeliacinės instancijos teisme. Atsakovė nurodė, kad nekilnojamojo turto pirkimo -pardavimo sutarties pagrindu įsigijo nekilnojamąjį turtą, skelbimą apie parduodamą turtą ji rado internete. Į bylą atsakovė pateikė daug įrodymų, patvirtinančių, kad, sudarius turto pirkimo - pardavimo sandorį, buvo pradėti itin aktyvūs turto remonto darbai. Nekilnojamasis turtas buvo iš esmės pagerintas bei pakeistas, į jį investuotos didžiulės lėšos. Tiek byloje apklausti liudytojai, tiek ir pati ieškovė pripažino, kad minėtas turtas tikrai nebėra tokios būklės, koks jis buvo 2012 metais, t. y. patvirtino, kad turtas nuo to laiko buvo iš esmės pakeistas ir pagerintas. Ieškinio reikalavimais ieškovė siekia, kad jos naudai būtų pritaikyta restitucija, priteisiant jai šį atsakovės I. B. sąžiningai įgytą bei valdomą turtą. Pati ieškovė paklausta teismo posėdžio metu pripažino, kad tokia restitucija atsakovės I. B. atžvilgiu būtų nesąžininga; ieškovė nurodė: „noriu, kad Z. man grąžintų pinigus, o žmonės tegu naudojasi“. Šiuo atveju, net pačiai ieškovei pripažįstant, kad jos prašomas restitucijos būdas yra nesąžiningas atsakovės I. B. atžvilgiu, manytina, yra tas atvejis, kada ieškinio reikalavimas dėl restitucijos taikymo tokiu būdu, koks jis yra suformuluotas ieškinyje, negalėtų būti tenkinamas. Atsakovė pažymėjo, jog turėjo pakankamą pagrindą pasitikėti profesionaliu notaru, o faktinė situacija nekėlė jokių abejonių dėl turto savininkės bei jos valios parduoti turtą, tad atsakovė yra sąžininga turto įgįjėja. Atsakovė akcentavo, jog ieškovė savo apeliaciniu skundu pirmosios instancijos teismo sprendimą skundžia tik iš dalies, t. y. ją tenkina, kad pirmosios instancijos teismas jai priteisė 3967,79 Eur ir šioje dalyje teismo sprendimo panaikinti neprašo, tačiau apeliaciniame skunde ieškovė prašo jos ieškinį tenkinti visiškai, tokiu būdu siekdama nesąžiningai praturėti kitų ginčo šalių sąskaita – t. y. prašo, kad jai būtų paliktos ir pirmosios instancijos teismo jai priteistos piniginės lėšos, kartu panaikinti minėti sandoriai bei dar pritaikyta restitucija. Atsakovė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovė neįrodė, kad ginčo nekilnojamasis turtas buvo perduotas jai valdyti, tokią išvadą jis grindė, vertindamas bylos teisminio nagrinėjimo metu į bylą surinktus duomenis. Atsakovė pažymėjo, kad skunde ieškovė nurodė, jog priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė šalių turėtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau konkrečiai, kaip, ieškovės nuomone, turėjo būti paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, ieškovė nenurodė; kiek konkrečiai, ieškovės skaičiavimais, jos reikalavimų buvo patenkinta, ieškovė nepagrindė.
41. Trečiasis asmuo notarė A. S. atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą nurodė, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, kadangi jis yra nepagrįstas. Trečiojo asmens nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas civilinės bylos aplinkybes, jas tinkamai įvertino ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Trečiasis asmuo prašė ieškovės L. C. apeliacinį skundą atmesti ir 2020 m. liepos 9 d. Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų sprendimą palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Ieškovės (apeliantės) apeliacinis skundas netenkintinas.
42. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Dėl faktinių bylos aplinkybių
43. Remiantis civilinės bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė L. C. ir atsakovė V. L. 2011 m. sausio 21 d. sudarė nekilnojamųjų daiktų pirkimo - pardavimo sutartį, kuria ieškovė atsakovei pardavė 1024/2000 dalis žemės sklypo (duomenys neskelbtini), esančius adresu (duomenys neskelbtini), už bendrą 13 300,00 Lt (3 851,95 Eur) kainą. Sutartyje nurodyta, kad ji yra ir nekilnojamųjų daiktų perdavimo - priėmimo aktas. Sutartis patvirtinta notarės.
44. Nustatyta, kad 2011 m. sausio 21 d. tarp atsakovės V. L. ir ieškovės L. C. buvo sudaryta preliminarioji sutartis dėl nekilnojamųjų daiktų pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo, kuria šalys susitarė, kad iki 2012 m. sausio 21 d. sudarys pagrindinę nurodyto nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartį, kuria V. L. parduos, o L. C. nupirks nekilnojamuosius daiktus už 13 300 Lt (3 851,95 Eur). Preliminariąja sutartimi šalys patvirtino, kad L. C. sumokėjo V. L. 100 Lt (28,96 Eur); L. C. įsipareigojo mokėti V. L. avansines įmokas kiekvieną mėnesį nuo 2011 m. vasario 21 d. po 300,00 Lt (86,89 Eur), kurios, sudarant pagrindinę turto pirkimo - pardavimo sutartį, turėjo būti įskaitytos į daiktų kainą. Šalys susitarė, kad L. C. nesumokėjus avansinės įmokos ilgiau nei du mėnesius iš eilės, sutartis nutrūksta, sumokėtos avansinės įmokos nėra grąžinamos, bet lieka V. L. kaip netesybos, V. L. įgyja teisę nekilnojamąjį turtą parduoti. Sutarties 4 punkte nustatyta, kad šalims per nustatytą terminą nesudarius pagrindinės daiktų pirkimo - pardavimo sutarties, prievolė ją sudaryti pasibaigs, dėl sutarties nesudarymo kalta šalis turės atlyginti kitai šaliai visus nuostolius. Sutartis patvirtinta notarės.
45. Nustatyta, kad ieškovė L. C. atsakovei V. L. atliko mokėjimo pavedimus: 2011 m. vasario 17 d. – 300,00 Lt, 2011 m. balandžio 20 d. – 600,00 Lt, 2011 m. birželio 17 d. – 600,00 Lt, 2011 m. rugpjūčio 20 d. – 600,00 Lt, 2011 m. spalio 29 d. – 600,00 Lt, 2011 m. gruodžio 21 d. – 300,00 Lt, mokėjimo paskirtyse nurodydama, kad tai avansinės įmokos. 2012 m. sausio 25 d. ieškovė padavė atsakovui L. Z. grynaisiais pinigais 10 600,00 Lt, pinigų gavimo faktą atsakovas L. Z. patvirtino parašu, padarydamas įrašą 2011 m. sausio 21 d. preliminariojoje sutartyje.
46. Nustatyta, kad 2016 m. gruodžio 13 d. atsakovė V. L. padovanojo ginčo nekilnojamąjį turtą dukrai atsakovei N. Z., kuri 2019 m. sausio 9 d. pirkimo - pardavimo sutartimi jį pardavė atsakovei I. B. už bendrą 20 000,00 Eur kainą. I. B., įsigijusi ginčo nekilnojamąjį turtą, atliko esminius jo pagerinimo darbus.
47. 2019 m. liepos 4 d. ieškovė L. C. pareiškimu kreipėsi į Šiaulių apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą dėl atsakovo L. Z. nusikalstamos veikos (sukčiavimo), tačiau ikiteisminį tyrimą buvo atsisakyta pradėti motyvuojant, kad tarp šalių yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai.
48. 2017 m. spalio 2 d. tarp atsakovės N. Z. ir UAB „Šiaulių vandenys“ buvo sudaryta Nuotekų išvežimo sutartis Nr. G-264. Į bylą pateikti atsakovės N. Z. mokėjimai pagal Nuotekų išvežimo sutartį; I. M. mokėjimai UAB „Šiaulių vandenys“; UAB „Šiaulių vandenys“ išrašytos sąskaitos atsakovei N. Z.; elektroniniai laiškai dėl sąskaitų siuntimo; rašytiniai įrodymai, kad žemės mokestį už ginčo turtą 2011-2016 metais mokėjo atsakovė V. L., nuo 2016-12-13 iki 2019-01-09 mokėjo atsakovė N. Z..
Dėl ginčo esmės
49. Nagrinėjamu atveju ieškovė teismo prašė: 1) pripažinti 2011 m. sausio 21 d. preliminarią sutartį dėl nekilnojamų daiktų pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo pagrindine sutartimi ir pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į 1024/2000 dalį žemės sklypo ir butą su priklausiniais, esančiais adresu (duomenys neskelbtini); 2) pripažinti 2016 m. gruodžio 13 d. dovanojimo sutartį, pagal kurią 1024/2000 dalis žemės sklypo ir butas su priklausiniais, esančiais adresu (duomenys neskelbtini), atsakovės V. L. perleistas atsakovei N. Z. negaliojančia, kaip prieštaraujančią imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir viešajai tvarkai bei gerai moralei; 3) pripažinti 2019 m. sausio 9 d. pirkimo - pardavimo sutartį, pagal kurią 1024/2000 dalis žemės sklypo ir butas su priklausiniais, esančiais adresu (duomenys neskelbtini), atsakovės N. Z. buvo parduotas atsakovei I. B., negaliojančia, kaip prieštaraujančią imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir viešajai tvarkai bei gerai moralei; 4) tenkinus ieškinio 3 reikalavimą, taikyti restituciją, priteisiant iš atsakovės N. Z. atsakovei I. B. pagal 2019 m. sausio 9 d. sandorį gautas lėšas, o atsakovei N. Z. priteisiant 2019 m. sausio 9 d. sutartimi perleistus nekilnojamuosius daiktus; tenkinus ieškinio 2 reikalavimą, atsakovei V. L. grąžinti pagal 2016 m. gruodžio 13 d. dovanojimo sutartį dovanotus nekilnojamuosius daiktus; tenkinus ieškinio 1 reikalavimą, pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į ginčo nekilnojamuosius daiktus. Pirmosios instancijos teismas ieškovės patikslintą ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovei L. C. iš atsakovo L. Z. 3 967,79 Eur be pagrindo įgytas lėšas, likusioje dalyje ieškinį atmetė. Apeliaciniame skunde ieškovė prašo teismo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo atmesta ieškovės ieškinio dalis, ir ieškovės ieškinį tenkinti visiškai.
Dėl preliminariosios sutarties pripažinimo pagrindine sutartimi
50. CK 6.165 straipsnio pirmoje dalyje įtvirtinta, kad preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. Preliminarioji sutartis turi būti rašytinė. Formos reikalavimų nesilaikymas preliminariąją sutartį daro negaliojančią (CK 6.165 straipsnio 2 dalis). Preliminariojoje sutartyje šalys turi nurodyti terminą pagrindinei sutarčiai sudaryti. Jeigu šis terminas nenurodytas, pagrindinė sutartis turi būti sudaryta per metus nuo preliminariosios sutarties sudarymo (CK 6.165 straipsnio 3 dalis). Jeigu preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius (CK 6.165 straipsnio 4 dalis). Jeigu šalys per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą pagrindinės sutarties nesudaro, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia (CK 6.165 straipsnio 5 dalis).
51. Kasacinio teismo praktika, aiškinanti materialiosios teisės normas, reglamentuojančias preliminariosios sutarties institutą, yra pakankamai išplėtota. Joje konstatuota, kad preliminarioji sutartis – tai ikisutartinių santykių stadijoje sudaromas organizacinio pobūdžio susitarimas dėl kitos sutarties sudarymo ateityje; tai nėra susitarimas dėl konkrečių veiksmų (turinčių tam tikrą vertę savaime arba tokių, kuriais perduodama tam tikra vertybė) atlikimo; vienas iš esminių preliminariosios sutarties bruožų yra tas, kad jos negalima reikalauti įvykdyti natūra, tačiau jos pažeidimo (nepagrįsto vengimo ar atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį) atveju kaltoji šalis privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2010 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2010; 2017 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-695/2017).
52. Pagal CK 6.165 straipsnyje įtvirtintą preliminariosios sutarties sampratą kasacinis teismas yra išskyręs tokius šios sutarties bruožus: pirma, aiškus šalių susitarimas ateityje sudaryti kitą – pagrindinę sutartį; antra, šalių susitarimas dėl būsimos pagrindinės sutarties dalyko ir esminių pagrindinės sutarties sąlygų aptarimas; trečia, terminas, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė sutartis; ketvirta, susitarimo įforminimas rašytine forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-128-686/2015).
53. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog būtini preliminariosios sutarties elementai: suderinta šalių valia pasiektas susitarimas sukurti teisinius santykius, t. y. įsipareigojimas ateityje sudaryti pagrindinę sutartį; pagrindinės sutarties esminių sąlygų aptarimas; susitarimo išreiškimas rašytine forma (CK 6.159 straipsnis, 6.165 straipsnio 1, 2 dalys, 1.73 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Tais atvejais, kai būtina atskirti preliminariąją sutartį nuo pagrindinės, dėl kurios šalys galėjo tartis preliminariojoje sutartyje, lemiamą reikšmę turi susitarimą sudariusių šalių valia. Civilinių santykių dalyviai dėl kokių nors priežasčių gali nuspręsti pagrindinės sutarties nesudaryti iš karto, o numatyti, kad ją sudarys ateityje (tokiomis priežastimis gali būti, pavyzdžiui, tam tikro reikalingo leidimo neturėjimas, subjektinės teisės į daiktą neturėjimas, nepakankamas daikto parengimas parduoti ir pan.). Nustačius, kad išreikšta šalių valia aiškiai rodo jų susitarimą ateityje sudaryti kitą, t. y. pagrindinę, sutartį, konstatuotinas ikisutartinių santykių etapas ir preliminariosios sutarties sudarymo faktas. Preliminarioji sutartis nuo pagrindinės skiriasi savo turiniu. Sutarties turinys yra šalių consensus ad idem, t. y. šalių surastas sutarimas, bendra nuomonė. Nustatant tikrąją tam tikros sutarties šalių valią, taikytinos sutarčių aiškinimo taisyklės, nurodytos CK 6.193 straipsnyje. Kilus šalių ginčui, teismas turi nustatyti tikruosius šalių ketinimus ir pagal juos kvalifikuoti susitarimą teisės taikymo požiūriu: yra tai preliminarioji ar pagrindinė sutartis. Nustačius, kad šalys susitarimu siekė tik susitarti dėl tokios sutarties sudarymo ateityje, nėra pagrindo tokio susitarimo kvalifikuoti kaip pagrindinės sutarties ir reikalauti įvykdyti jį natūra, nes toks tvirtinimas prieštarautų šalių valiai ir pažeistų sutarties laisvės principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006).
54. Remiantis civilinės bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė L. C. ir atsakovė V. L. 2011 m. sausio 21 d. sudarė nekilnojamųjų daiktų pirkimo - pardavimo sutartį, kuria ieškovė atsakovei pardavė 1024/2000 dalis žemės sklypo, butą, ½ dalį kiemo rūsio, ½ dalį viralinės, ½ dalį tvarto, 2/3 dalis tvarto, ūkinius pastatus, esančius adresu (duomenys neskelbtini), už bendrą 13 300,00 Lt (3 851,95 Eur) kainą. Byloje taip pat nustatyta, kad tą pačią dieną (2011 m. sausio 21 d.) tarp atsakovės V. L. ir ieškovės L. C. buvo sudaryta preliminarioji sutartis dėl nekilnojamųjų daiktų pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo, kuria šalys susitarė, kad iki 2012 m. sausio 21 d. sudarys pagrindinę minėto nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartį, kuria V. L. parduos, o L. C. nupirks nekilnojamuosius daiktus už 13 300 Lt (3 851,95 Eur). Preliminariąja sutartimi šalys patvirtino, kad L. C. sumokėjo V. L. 100 Lt (28,96 Eur); L. C. įsipareigojo mokėti V. L. avansines įmokas kiekvieną mėnesį nuo 2011 m. vasario 21 d. po 300,00 Lt (86,89 Eur), kurios, sudarant pagrindinę turto pirkimo - pardavimo sutartį, turėjo būti įskaitytos į daiktų kainą. Šalys susitarė, kad L. C. nesumokėjus avansinės įmokos ilgiau nei du mėnesius iš eilės, sutartis nutrūksta, sumokėtos avansinės įmokos nėra grąžinamos, bet lieka V. L. kaip netesybos, V. L. įgyja teisę nekilnojamąjį turtą parduoti. Sutarties 4 punkte nustatyta, kad šalims per nustatytą terminą nesudarius pagrindinės daiktų pirkimo - pardavimo sutarties, prievolė ją sudaryti pasibaigs, dėl sutarties nesudarymo kalta šalis turės atlyginti kitai šaliai visus nuostolius.
Žemesnės instancijos teismas
55. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad tarp atsakovės V. L. ir ieškovės L. C. 2011 m. sausio 21 d. sudaryta preliminarioji sutartis dėl nekilnojamųjų daiktų pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo atitinka visus preliminariosios sutarties požymius, nes: iš jos turinio aiškiai matyti šalių susitarimas ateityje sudaryti įvardyto sutartyje turto pirkimo - pardavimo sutartį, šiame susitarime jų iš anksto aptartomis sąlygomis (CK 6.165 straipsnio 1 dalis); sutartis sudaryta rašytine forma (CK 6.165 straipsnio 2 dalis); joje nustatytas terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti (iki 2012 m. sausio 21 d.) (CK 6.165 straipsnio 3 dalis). Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, šios sutarties šalių valia buvo susitarti dėl pagrindinės nekilnojamųjų daiktų pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo ateityje.
56. Ieškinyje ieškovė nurodė, kad sumokėjo visą turto kainą, nurodytą sutartyje, atsakovai L. Z. ir V. L. perdavė turtą jai naudotis ir jokių prieštaravimų nereiškė nuo pat 2012 metų. Ieškovės vertinimu, šalims atlikus veiksmus, būdingus pagrindinės sutarties sudarymui, t. y. ieškovei sumokėjus visą nekilnojamo turto kainą, o atsakovams perdavus turtą, buvo sudaryta pagrindinė nekilnojamo daikto pirkimo - pardavimo sutartis.
57. Byloje nustatyta, kad ieškovė L. C. atsakovei V. L. atliko mokėjimo pavedimus: 2011 m. vasario 17 d. – 300,00 Lt, 2011 m. balandžio 20 d. – 600,00 Lt, 2011 m. birželio 17 d. – 600,00 Lt, 2011 m. rugpjūčio 20 d. – 600,00 Lt, 2011 m. spalio 29 d. – 600,00 Lt, 2011 m. gruodžio 21 d. – 300,00 Lt, mokėjimo paskirtyse nurodydama, kad tai avansinės įmokos. 2012 m. sausio 25 d. ieškovė padavė atsakovui L. Z. grynaisiais pinigais 10 600,00 Lt, pinigų gavimo faktą atsakovas L. Z. patvirtino parašu, padarydamas įrašą 2011 m. sausio 21 d. preliminariojoje sutartyje. Nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu darytina išvada, kad ieškovė sumokėjo visą sutartą nekilnojamųjų daiktų kainą.
58. Byloje nėra ginčo, kad pagrindinė nekilnojamųjų daiktų (žemės sklypo dalies ir buto su priklausiniais) pirkimo - pardavimo sutartis nei iki 2012 m. sausio 21 d., ne vėliau nebuvo sudaryta. Į bylą nepateikta jokių duomenų ar įrodymų, kad ieškovė, sumokėjusi nekilnojamųjų daiktų kainą ir suėjus pagrindinės pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo terminui, dėjo pastangas, kad pagrindinė pirkimo - pardavimo sutartis būtų sudaryta; kad nuosavybės teisė į turtą būtų įregistruota jos vardu, nors preliminariojoje sutartyje šalys buvo įsipareigojusios iki 2012 m. sausio 21 d. sudaryti nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovė V. L. parduos, o ieškovė L. C. nupirks nekilnojamuosius daiktus nuosavybės teise. Byloje taip pat nėra jokių duomenų apie tai, kad atsakovai būtų vengę sudaryti nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartį.
59. Ieškovė nurodė, jog sumokėjusi visą turto kainą, buvo įsitikinusi, kad nekilnojamasis turtas priklauso jai. Ieškovė nurodė, kad bute leido gyventi nuomininkei už namo priežiūrą, ji mokėjo dalinius patogumus; jokių pretenzijų nei iš atsakovo L. Z., nei iš atsakovės V. L. nesulaukė; nekilnojamuoju turtu rūpinosi kaip savo, mokėjo mokesčius, turtą prižiūrėjo.
60. Byloje nustatyta, kad 2017 m. spalio 2 d. tarp atsakovės N. Z. ir UAB „Šiaulių vandenys“ buvo sudaryta Nuotekų išvežimo sutartis Nr. G-264. Į bylą pateikti atsakovės N. Z. mokėjimai pagal Nuotekų išvežimo sutartį; I. M. mokėjimai UAB „Šiaulių vandenys“; UAB „Šiaulių vandenys“ išrašytos sąskaitos atsakovei N. Z.; elektroniniai laiškai dėl sąskaitų siuntimo; rašytiniai įrodymai, kad žemės mokestį už ginčo turtą 2011-2016 metais mokėjo atsakovė V. L., nuo 2016-12-13 iki 2019-01-09 mokėjo atsakovė N. Z.. Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai, kurie patvirtina, kad buvo atliekami turto remonto darbai. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, ieškovė nurodė, kad ginčo butą remontavo atsakovas savo lėšomis, vėliau jis butą išnuomojo, o ieškovė tam neprieštaravo.
Žemesnės instancijos teismas
61. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatyta faktines aplinkybes bei pateiktus rašytinius įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė, jog ginčo nekilnojamasis turtas buvo perduotas jai valdyti. Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad turtą valdė atsakovai, kurie turtą prižiūrėjo, remontavo, nuomojo, mokėjo mokesčius. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl nekilnojamojo turto valdymo, vertino ir ieškovės pateiktus mokėjimus už atliekų tvarkymą bei liudytojos I. M. parodymus dėl sąskaitų apmokėjimo, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, kad teismo išvados dėl turto valdymo buvo padarytos, vertinant ir pasisakant išimtinai tik dėl atsakovų pateiktų įrodymų ir teiginių.
62. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo byloje daryti išvadą, kad ieškovė nebuvo pasyvi, sumokėjusi visą sutartyje numatytą nekilnojamo turto kainą, ir toliau turtu rūpinosi ir prižiūrėjo jį kaip savo. Byloje nustatyta, kad iki preliminariojoje sutartyje nurodyto termino nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. Pagal CK 6.165 straipsnio 5 dalį, jeigu šalys per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą pagrindinės sutarties nesudaro, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia. Taigi, nagrinėjamos bylos šalims iki 2012 m. sausio 21 d. nesudarius pagrindinės sutarties, pasibaigė jų prievolė pagal preliminariąją sutartį. Be to, sumokėjus nekilnojamųjų daiktų kainą, turtas nebuvo perduotas ieškovei valdyti, todėl konstatuotina, kad 2011 m. sausio 21 d. preliminarioji sutartis, sudaryta tarp ieškovės L. C. ir atsakovės V. L., negali būti pripažinta pagrindine nekilnojamųjų daiktų pirkimo - pardavimo sutartimi.
Dėl preliminariosios sutarties nevykdymo pasekmių
63. Pagal kasacinio teismo praktiką tuo atveju, kai preliminarioji sutartis neįgyvendinama ir pagrindinė sutartis nesudaroma, pardavėjas netenka teisinio pagrindo disponuoti jam perduotais pinigais ir jie turi būti grąžinami arba priteisiami ieškovui kaip be teisinio pagrindo įgytas turtas (CK 6.237 straipsnio 1, 2 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2011; 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-73-687/2016).
64. Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas savo prigimtimi yra subsidiarus kitų civilinės teisės gynybos būdų atžvilgiu, t. y. jis taikomas tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais civilinių teisių gynybos būdais – taikant restituciją, vindikaciją, priteisiant nuostolių atlyginimą, įpareigojant prievolę įvykdyti natūra, taikant sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės nustatytus gynybos būdus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2010; 2011 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2011; 2016 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-89-378/2016). Lietuvos teisėje laikomasi vadinamojo non cumul principo – asmuo neturi pasirinkimo teisės, kokį ieškinį reikšti. Pavyzdžiui, jeigu šalis sieja sutartiniai santykiai, pažeistas teises reikia ginti remiantis sutarčių teisės normomis; jeigu yra deliktas, turi būti reiškiamas ieškinys dėl žalos atlyginimo, bet ne dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo; jeigu pažeistos teisės gali būti apgintos daiktinės teisės normų pagrindu, ieškinys dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo taip pat negali būti reiškiamas. Tik tuo atveju, jeigu sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės normos neužtikrina teisingo bylos išsprendimo, papildomai (subsidiariai) gali būti taikomas nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-90/2010).
65. Pagrindinė nekilnojamųjų daiktų (žemės sklypo dalies ir buto su priklausiniais) pirkimo - pardavimo sutartis nei iki 2012 m. sausio 21 d., ne vėliau per protingą terminą nebuvo sudaryta. Jeigu šalys per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą pagrindinės sutarties nesudaro, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia (CK 6.165 straipsnio 5 dalis). Nagrinėjamos bylos šalims iki 2012 m. sausio 21 d. nesudarius pagrindinės sutarties, pasibaigė jų prievolė pagal preliminariąją sutartį. Kaip jau minėta, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovė sumokėjo visą sutartą nekilnojamųjų daiktų kainą. Šiuo atveju konstatuotina, kad pasibaigus preliminariojoje sutartyje nustatytam terminui ją įvykdyti (sudaryti pagrindinę sutartį) ir pagrindinės sutarties nesudarius, ieškovės sumokėtomis lėšomis atsakovai disponavo be teisinio pagrindo. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė turi teisę ginti savo dėl pagrindinės sutarties nesudarymo pažeistas teises – nesudarius pagrindinės pirkimo - pardavimo sutarties, pagal preliminariąją sutartį pardavėjo gautos lėšos turi būti grąžinamos pirkėjui, kadangi jos vertintinos kaip be pagrindo įgytas turtas (CK 6.237 straipsnio 1, 2 dalys). Kadangi pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes visas lėšas pagal preliminariąją sutartį gavo atsakovas L. Z., pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovės sumokėta suma (3 967,79 Eur), kaip be pagrindo įgytas turtas, priteistina būtent iš atsakovo.
66. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodė, kad lėšos nepagrįstai buvo priteistos tik iš atsakovo L. Z., nes dalį pinigų mokėjimo pavedimais ieškovė mokėjo į atsakovės V. L. asmeninę sąskaitą; preliminariosios sutarties šalimi buvo atsakovė V. L.; neginčijamų duomenų apie tai, kad visus pinigus gavo būtent atsakovas L. Z., nėra, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai visą sumą priteisė iš atsakovo, kuris net nebuvo sandorio šalimi.
67. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog byloje yra duomenų, kad dalis ieškovės sumos buvo sumokėti ne tiesiogiai atsakovui L. Z. (preliminariojoje sutartyje nurodyta, kad 100,00 Lt buvo sumokėti atsakovei V. L. preliminariosios sutarties pasirašymo dieną; 3 000,00 Lt mokėjimo pavedimais buvo pervesta į atsakovės V. L. sąskaitą), tačiau byloje dėl to ginčo nebuvo. Pirmosios instancijos teismui nustačius, kad ieškovės sumokėtą sumą gavo būtent atsakovas L. Z., šios lėšos, kaip be pagrindo įgytas turtas, priteistos iš atsakovo.
68. Ieškovė apeliaciniame skunde pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje neabejotinai nustatyta, jog atsakovė V. L. nebuvo tikroji sandorio šalis, jokių pinigų negavo ir jais nedisponavo, t. y. teismas konstatavo apsimestinio sandorio faktą, tačiau neišsprendė 2011 m. sausio 21 d. preliminariosios sutarties dėl nekilnojamųjų daiktų pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo negaliojimo CK 1.87 straipsnyje įtvirtintu teisiniu pagrindu klausimo, netyrė ir nevertino reikšmingų bylos aplinkybių, susijusių su teisiniais santykiais, sudarant minėtą sutartį.
69. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad teismui, sprendžiančiam dėl reikalavimo įpareigoti atsakovą vykdyti prievoles, išplaukiančias iš sandorio, net ir nesant atitinkamų šalies reikalavimų, kyla pareiga ex officio patikrinti, ar nėra pagrindo pripažinti sandorį niekiniu. Ši patikra priklauso ir nuo ginčo šalies, turinčios teisinį suinteresuotumą, aktyvumo: kai sandoris ar aktas nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio ar akto negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį ar aktą negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-248/2015). Jeigu teismas, nesant šalies ieškinio reikalavimo pripažinti sandorį ar aktą negaliojančiu, imtųsi savo iniciatyva nagrinėti ir spręsti sandorio ar akto, kuris nėra akivaizdžiai niekinis, negaliojimo klausimą, tirti su tuo susijusius įrodymus, būtų pažeidžiami civilinio proceso dispozityvumo ir rungimosi principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2009).
70. Taigi tam, kad ex officio pripažintų sandorį niekiniu ir negaliojančiu, teismas privalo įsitikinti, kad, pirma, yra akivaizdžių aplinkybių ir byloje nereikia aiškintis papildomų aplinkybių, pagrindžiančių, jog sandoris yra niekinis ir dėl to negaliojantis, bei šalis neturi pareigos to įrodinėti, nes priešingu atveju šalis turėtų reikšti reikalavimą pripažinti sandorį negaliojančiu ir leistinomis priemonėmis pagrįsti tokią savo poziciją (CPK 178 straipsnis), antra, toks teismo veikimas nepažeis civilinio proceso dispozityvumo ir rungimosi principų, pagal kuriuos teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas pirmiausiai yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-400-916/2019).
71. Apsimestinių sandorių atveju tikroji sandorį sudariusių šalių valia neatitinka išorinės jų valios išraiškos, todėl tokių sandorių ydingumo paprastai negalima nustatyti pagal objektyvią sandorių išraišką. Kasacinio teismo išaiškinta, kad paprastai simuliaciniai sandoriai, priešingai negu, pavyzdžiui, prieštaraujantys imperatyviosioms teisės normoms sandoriai, nėra akivaizdžiai niekiniai, nes simuliacinių sandorių šalys, sudarydamos tokį sandorį tik dėl akių (neketindamos sukurti teisinių padarinių) arba sudarydamos sandorį kitam sandoriui pridengti, slepia tikrąją savo valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-400-916/2019). Kadangi teismas ex officio gali pripažinti sandorį negaliojančiu tik tokiu atveju, kai nėra jokių abejonių dėl jo apsimestinumo ir tam nereikia papildomai aiškintis bylos aplinkybių ir rinkti bei tirti papildomų įrodymų, paprastai sandoriai apsimestiniais pripažįstami esant tokiems šalių reikalavimams ir tik retais atvejais teismas gali tai daryti savo iniciatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-328-248/2020).
72. Sprendžiant dėl nagrinėjamo atvejo atitikties šios nutarties 69-71 punktuose nurodytiems kriterijams, primintini ieškovės byloje reikšti reikalavimai – ieškovė prašė pripažinti 2011 m. sausio 21 d. preliminarią sutartį dėl nekilnojamų daiktų pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo pagrindine sutartimi ir pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą. Preliminariosios sutarties panaikinimo ieškovė nesiekė. Šiuo atveju nebuvo pagrindo konstatuoti sandorio apsimestinumo akivaizdumą, kuris sudarytų pagrindą teismui ex officio pripažinti sandorį negaliojančiu. Nesant pareikšto reikalavimo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl jo apsimestinumo, pirmosios instancijos teismas šio klausimo nesprendė. Priešingu atveju galėtų būti pažeistas dispozityvumo principas. Kadangi sandoris pirmosios instancijos teismo nepripažintas apsimestiniu, todėl neturėjo būti taikomos ir apsimestinio sandorio negaliojimo pasekmės, nustatytos CK 1.87 straipsnio 1 dalyje.
Dėl 2016 m. gruodžio 13 d. dovanojimo sutarties ir 2019 m. sausio 9 d. pirkimo - pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančiomis kaip prieštaraujančiomis imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir viešajai tvarkai bei gerai moralei
73. Ieškovė prašė pripažinti 2016 m. gruodžio 13 d. dovanojimo sutartį, pagal kurią ginčo turtas atsakovės V. L. buvo perleistas atsakovei N. Z., ir 2019 m. sausio 9 d. pirkimo - pardavimo sutartį, pagal kurią ginčo turtas atsakovės N. Z. buvo parduotas atsakovei I. B., negaliojančiomis, kaip prieštaraujančiomis imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir viešajai tvarkai bei gerai moralei.
74. Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo taikymo sąlygas, yra nurodęs, kad sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-23-611/2018, 17 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Teismai, pripažindami sandorius negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu, procesiniame sprendime turi nurodyti ne tik CK 1.80 straipsnį, bet ir konkrečią imperatyviąją įstatymo normą, kuriai sandoriai prieštarauja, nes, to nepadarius, teismų procesiniai sprendimai būtų nepakankamai pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2012; 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-695/2015).
75. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė, prašydama pripažinti sandorius negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu, nenurodė, kokioms imperatyvioms įstatymo normoms prieštarauja 2016 m. gruodžio 13 d. dovanojimo sutartis ir 2019 m. sausio 9 d. pirkimo - pardavimo sutartis. Byloje nustatyta, kad iki preliminariojoje sutartyje nurodyto termino šalių įvardyto nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. Pagal CK 6.165 straipsnio 5 dalį, jeigu šalys per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą pagrindinės sutarties nesudaro, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia. Taigi, nagrinėjamos bylos šalims nesudarius iki 2012 m. sausio 21 d. pagrindinės sutarties, pasibaigė jų prievolė pagal preliminariąją sutartį. Dovanojimo sutartis bei pirkimo - pardavimo sutartis buvo sudarytos 2016 m. gruodžio 13 d. ir 2019 m. sausio 9 d., t. y. prievolei sudaryti pagrindinę sutartį pasibaigus. Pirmosios instancijos teismas, ieškovei nenurodžius, kokioms imperatyvioms įstatymo normoms prieštarauja dovanojimo bei pirkimo - pardavimo sutartį, sprendė, jog byloje nenustatyta, kad 2016 m. gruodžio 13 d. dovanojimo sutartis ir 2019 m. sausio 9 d. pirkimo - pardavimo sutartis prieštarautų imperatyvioms įstatymo normoms, todėl savo iniciatyva šių sandorių pripažinti niekiniais pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo.
76. CK 1.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Sandorio turinys geros moralės požiūriu vertintinas pagal moralės vertybių (gėrio ir blogio, sąžiningumo ir nesąžiningumo) sampratą. Kasacinio teismo praktikoje išaiškintas šios teisės normos turinys: įstatyme neatskleistas formuluotės „viešoji tvarka“ ar „gera moralė“ turinys; jis yra įvairialypis ir sietinas ne tik su atliekamais veiksmais, bet ir su tikslais bei veiksmų pasekmėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2006). Nagrinėjant civilines bylas dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pagal CK 1.81 straipsnį, sutarties šalių ketinimai turi labai svarbią reikšmę. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, remiantis CK 1.81 straipsniu, turi būti įrodyta, kad pagrindinis ir vienintelis sutarties šalių ketinimas buvo skirtas tikslui, priešingam viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekti. Tokius šalių ketinimus, jeigu jie nėra akivaizdūs, privalo įrodyti sutartį ginčijantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-915/2019).
77. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nenustatyta, kad atsakovė V. L. dovanodama, atsakovė N. Z. priimdama kaip dovaną, ar atsakovė I. B. įgydama ginčo nekilnojamąjį turtą, būtų siekusios būtent pažeisti viešąją tvarką ir gerą moralę. Ieškovė taip pat nepateikė neginčijamų įrodymų, kad pagrindinis ir vienintelis sutarčių šalių ketinimas buvo skirtas tikslui, priešingam viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekti. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju spręsti, kad minėti sandoriai yra sudaryti pažeidžiant viešosios tvarkos ir geros moralės principus, nėra pagrindo, kadangi byloje nenustatyta, jog sutarčių šalių veiksmai neatitiko viešosios tvarkos ar geros moralės.
Dėl įrodymų vertinimo
78. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, skundžiamame sprendime visiškai nemotyvavo, kodėl nesivadovavo liudytojos I. M. parodymais, kurie patvirtino, kad ginčo objektą prižiūrėjo, valdė ir juo rūpinuosi būtent ieškovė; nemotyvavo, kodėl nesivadovauja ir visiškai nevertina ieškovės pateiktų mokėjimų už ginčo objekto elektros energiją bei šiukšlių išvežimą.
79. Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli: įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019).
80. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visus teisiškai reikšmingus faktus ir tinkamai juos įvertino, rėmėsi byloje pateiktų įrodymų visetu, todėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nepažeidė (CPK 176, 178, 179, 185 straipsniai). Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, buvo atsižvelgta ir į ieškovės apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes (dėl ieškovės mokėtų mokesčių, dėl liudytojos I. M. duotų parodymų, dėl rūpinimosi ginčo turtu), kurias įvertinus, nėra pagrindo padaryti kitokių išvadų, nei padarė ginčą išsprendęs pirmosios instancijos teismas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
81. Apeliaciniame skunde ieškovė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, byloje priimdamas skundžiamą sprendimą, neteisingai paskirstė šalių turėtas bylinėjimosi išlaidas.
82. Ieškovė teismo prašė: 1) pripažinti 2011 m. sausio 21 d. preliminarią sutartį dėl nekilnojamų daiktų pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo pagrindine sutartimi ir pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į 1024/2000 dalį žemės sklypo ir butą su priklausiniais, esančiais adresu (duomenys neskelbtini); 2) pripažinti 2016 m. gruodžio 13 d. dovanojimo sutartį, pagal kurią 1024/2000 dalis žemės sklypo ir butas su priklausiniais, esančiais adresu (duomenys neskelbtini), atsakovės V. L. perleistas atsakovei N. Z. negaliojančia, kaip prieštaraujančią imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir viešajai tvarkai bei gerai moralei; 3) pripažinti 2019 m. sausio 9 d. pirkimo - pardavimo sutartį, pagal kurią 1024/2000 dalis žemės sklypo ir butas su priklausiniais, esančiais adresu (duomenys neskelbtini), atsakovės N. Z. buvo parduotas atsakovei I. B., negaliojančia, kaip prieštaraujančią imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir viešajai tvarkai bei gerai moralei; 4) tenkinus ieškinio 3 reikalavimą, taikyti restituciją, priteisiant iš atsakovės N. Z. atsakovei I. B. pagal 2019 m. sausio 9 d. sandorį gautas lėšas, o atsakovei N. Z. priteisiant 2019 m. sausio 9 d. sutartimi perleistus nekilnojamuosius daiktus; tenkinus ieškinio 2 reikalavimą, atsakovei V. L. grąžinti pagal 2016 m. gruodžio 13 d. dovanojimo sutartį dovanotus nekilnojamuosius daiktus; tenkinus ieškinio 1 reikalavimą, pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į ginčo nekilnojamuosius daiktus.
83. Pirmosios instancijos teismas ieškovės patikslintą ieškinį tenkino iš dalies, ir padaręs išvadą, kad ieškovė turi teisę ginti savo dėl pagrindinės sutarties nesudarymo pažeistas teises, papildomai (subsidiariai) taikė nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutą, ir priteisė ieškovei L. C. iš atsakovo L. Z. 3 967,79 Eur be pagrindo įgytas lėšas, likusioje dalyje ieškinį atmetė.
84. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškovės pareikštus reikalavimus bei pirmosios instancijos teismo sprendimą, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog buvo patenkinta 5 proc. ieškovės patikslinto ieškinio reikalavimų ir atmesta 95 proc. patikslinto ieškinio reikalavimų; atsižvelgdamas į tai ir vadovaudamasis CPK 93 straipsnio 1 ir 2 dalimis, pirmosios instancijos teismas atitinkamai paskirstė ir bylinėjimosi išlaidas.
Dėl bylos procesinės baigties
85. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo į bylą pateiktus įrodymus, tinkamai vadovavosi teisės normomis ir priėmė pagrįstą bei teisėtą procesinį sprendimą, kurį naikinti ar keisti nėra pagrindo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
86. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
87. A. I. B. atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Teismui pateikė 2020 m. rugpjūčio 18 d. sąskaitą už teisines paslaugas, kurios suma 420 Eur (už atsiliepimo į apeliacinį skundą suruošimą), bei 2020 m. rugpjūčio 18 d. pinigų priėmimo kvitą, patvirtinantį apie 420 Eur sumos sumokėjimą advokatei už teisines paslaugas. Apeliacinės instancijos teismui konstatuojant, jog ieškovės apeliacinis skundas netenkintinas, spręstinas klausimas dėl atsakovės I. B. bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
88. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).
89. Atsižvelgiant į minėtas rekomendacijas, į atsakovės pateikto procesinio dokumento turinį, analizuotus klausimus, į atsiliepimo apimtį, galimai sugaištą laiką, spręstina, kad atsakovės prašoma priteisti suma yra pagrįsta, nėra per didelė, neprieštarauja protingumo bei sąžiningumo principams, todėl atsakovei I. B. iš ieškovės L. C. priteistina 420 Eur suma bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme advokato pagalbai apmokėti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2020 m. liepos 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės L. C. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei I. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 420 Eur (keturis šimtus dvidešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.