Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gyčio Večersko, teisėjų Algirdo Jaliniausko, Viktoro Preikšo, sekretoriaujant Nomedai Vilimavičienei, dalyvaujant prokurorei Jolantai Laurinavičiūtei, nuteistiesiems M. G., D. G., jų gynėjoms advokatėms Vidai Kabečienei, Ramunei Genovaitei Baltrušaitienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. G. ir D. G. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 6 d. nuosprendžio, kuriuo

M. G. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d., ir paskirta bausmė – 1 (vieneri) metai 6 (šeši) mėnesiai laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 64¹ str., šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė bausmė – 1 (vieneri) metai laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 8, 9 p., laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, skirtos M. G. baudžiamojo poveikio priemonės ir pareigos:

1) būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val. jei tai nesusiję su darbu arba mokymusi;

2) per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo;

3) per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį nesilankyti bare „(duomenys neskelbtini)“, esančiame (duomenys neskelbtini).

4) paskirta 10 MGL (376,60 Eur) įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

D. G. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d., ir paskirta bausmė – 1 (vieneri) metai 6 (šeši) mėnesiai laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 64¹ str., šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė bausmė – 1 (vieneri) metai laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 8, 9 p., laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, skirtos D. G. pareigos:

1) būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val. jei tai nesusiję su darbu arba mokymusi;

2) per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo;

3) per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį nesilankyti bare „(duomenys neskelbtini)“, esančiame (duomenys neskelbtini).

4) paskirta 10 MGL (376,60 Eur) įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. G. ir D. G. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 284 str. 1 d. už tai, kad, veikdami bendrininkų grupėje bei kartu su tyrimo metu dviem nenustatytais asmenimis, 2013 m. gruodžio 9 d. apie 2.10 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), UAB „(duomenys neskelbtini)“ restorano salėje, matant ir girdint pašaliniams asmenims, M. G. prie lauko durų tyčia galva sudavė vieną smūgį nenustatytam nukentėjusiam asmeniui į galvą, po to restorano salėje ranka sudavė vieną smūgį nenustatytam nukentėjusiam asmeniui į galvą, ranka sudavė kitam nenustatytam nukentėjusiam asmeniui į galvą, po to D. G. restorano salėje tyčia kumščiu sudavus vieną smūgį nenustatytam nukentėjusiam asmeniui į galvą, po to ranka sudavė vieną smūgį kitam nenustatytam nukentėjusiam asmeniui į galvą, po to kumščiais sudavus penkis smūgius trečiam nenustatytam nukentėjusiam asmeniui į įvairias kūno vietas ir pastarajam nugriuvus ant žemės, spyrė koja penkis kartus gulinčiam nenustatytam nukentėjusiam asmeniui į įvairias kūno vietas, po to ranka sudavus vieną smūgį kitam nenustatytam nukentėjusiam asmeniui į galvą ir sugriebęs pastarąjį už drabužių, pargriovė jį ant žemės ir gulinčiam spyrė po vieną smūgį į pilvą ir galvą, po to kumščiais sudavės ne mažiau dviejų smūgių nenustatytam nukentėjusiam asmeniui į įvairias kūno vietas, tuo pačiu metu kitiems dviems nenustatytiems asmenims smurtaujant kitų nenustatytam nukentėjusiųjų atžvilgiu, suduodant jiems į įvairias kūno vietas, demonstruojant peilį ir grasinant papjauti nenustatytą nukentėjusį asmenį „dar pasikraipysi ir papjausiu“ bei grasinant padavėjai J. K. „ką tu čia žiūri, išpjausiu visą barą ir viskas čia pasibaigs“, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį.

Nuteistasis D. G. savo apeliaciniame skunde prašė pakeisti Kauno apylinkės teismo 2015-11-06 nuosprendį ir skirti bausmę, nesusijusią su laisvės apribojimu arba kvalifikuoti jo veiką pagal BK 284 str. 2 d., taip pat prašė panaikinti nuosprendžiu paskirtus įpareigojimus – būti namuose nuo 22.00 vai iki 6.00 vai, jei tai nesusiję su darbu ar mokymusi ir uždraudimu išvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Nuteistasis D. G. savo apeliaciniame skunde nesutinka su tuo, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam bausmę nustatė ir atsižvelgė į atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog veiką padarė veikdamas bendrininkų grupėje (BK 60 str. 1 d. 1 p.), taip pat nurodė aplinkybę, kad nusikalstama veika baigta, padaryta tiesiogine tyčia iš savanaudiškų paskatų. D. G. nuomone, toks veikos kvalifikavimas neatitinta faktinių bylos aplinkybių, rodo teismo netinkamą įrodymų vertinimą, dėl ko nuosprendžiu paskirta bausmė yra per griežta.

Nuteistasis savo skunde nurodė, kad bendrininkavimui pirmiausia būdinga tai, kad du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Nuteistojo teigimu nuosprendyje nustatyta, kad jis dalyvavo UAB „(duomenys neskelbtini)” restorane įvykusiame konflikte su kitais nuteistaisiais iš anksto nesusitaręs, kai jam paskambino brolis M. G. ir pasakė, kad šiame restorane yra sumuštas. Važiuodamas į brolio nurodytą vietą jis nežinojo nei ten esamos situacijos, nei to, ar konfliktas toliau tęsiasi, todėl atvažiavo su kitu vos pažįstamu asmeniu, kurį sutiko bevažiuojant pas brolį. Pažymi, kad jis su M. G. iš anksto nesitarė daryti nusikalstamą veiką. Nuteistasis nurodė, kad siekiant nustatyti bendrininkavimą, būtina konstatuoti, kad, darant nusikalstamą veiką dalyvauja du ar daugiau asmenų, asmenų veika yra bendra, asmenys yra susitarę vykdyti nusikalstamą veiką kartu, asmenų tyčia yra bendra.. D. G. nuomone, bendrininkavimo požymių visumos nenustatyta. Jų veiksmai buvo ne tik, kad neplanuoti ir vedami aplinkybių visumos, bet juos atlikdami nuteistieji buvo tokios būsenos, kad nors ir suvokė, kad atliekami veiksmai sukels neigiamus padarinius nukentėjusiesiems, bet tų padarinių nesiekė tiesiogine tyčia, todėl pirmosios instancijos teismas 2015-11-06 nuosprendyje neteisingai kvalifikavo nuteistojo D. G. veiką, kaip atliktą bendrininkų grupėje, tiesiogine tyčia.

Nuteistojo teigimu, teismas nepagrįstai neigiamai įvertino nuteistojo D. G. asmenybę, o tai lėmė neteisingos bausmės parinkimą, nes, bausmės tikslai galėjo būti pasiekti paskyrus bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Nuteistasis teigė, jog teismas, priimdamas sprendimą dėl bausmės skyrimo, nurodė, kad D. G. padarė nesunkų nusikaltimą, veikė kaip bendrininkas, kas rodo didesnį nusikaltimo pavojingumą, nusikalstama veika baigta, padaryta tiesiogine tyčia iš savanaudiškų paskatų, padarė išvadas, neatitinkančias nei materialios teisės normų, nei faktinių bylos aplinkybių. Teismas konstatuodamas nuteistojo veiksmus, kaip atliktus iš savanaudiškų paskatų privalėjo pateikti to motyvus ir nurodyti, kokių sau asmeniškai veikos padarinių kaltinamasis siekė, kuomet tik buvo reaguojama į susidariusią situaciją. Baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 str. 1 d. kyla tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Taikant šią normą būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje ir kad dėl jų kilo neigiami padariniai, būtina, kad toks asmuo suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir to norėtų. Asmeninio pobūdžio paskatų buvimas paneigia veikos priešingumą viešajai tvarkai. Kaip matyti iš teismo nustatytų aplinkybių D. G. atvažiavo į konflikto vietą ir dalyvavo konflikte iš asmeninių paskatų - jam paskambino brolis ir paprašė atvažiuoti, o ne toje vietoje atsidūrė atsitiktinai ir veikė ten atsitiktinai. Be to, jo smurtinio elgesio priežastimi buvo byloje pripažintais nukentėjusiais asmenų veiksmai ir jais sukelti padariniai, dėl ko D. G. buvo frustracijos būsenos, o tai reiškia, kad jo galimybė tvardytis bei kontroliuoti savo elgesį buvo susilpnėjusi.

Dėl nurodomų aplinkybių pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2015-11-06 nuosprendį, netinkamai kvalifikuodamas D. G. atliktus veiksmus, padarė neteisingas išvadas, dėl ko dėl ko nuosprendis yra neteisėtas ir naikintinas.

Nuteistasis savo apeliaciniame skunde nesutinka ir su teismo paskirtais įpareigojimais būti namuose nuo 22.00 vai iki 6.00 vai, jei tai nesusiję su darbu ar mokymusi bei negalėjimu išvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Teismo įpareigojimai sukelia labai dideles neigiamas tiesiogines pasekmes ir yra per griežti, nes nuteistojo D. G. tėvai gyvena Raseiniuose, dėl ko jis ten dažnai važiuoja ir lieka nakvoti. Be to, D. G. dirba Europos sąjungos valstybėse, pagal galimybes darbo ieško pats, arba per įdarbinimo agentūras, o toks teismo įpareigojimas jį priverstų neišvykti iš Lietuvos, kas jam sukeltų itin sunkius padarinius, nes augina nepilnametį sūnų, o jo sugyventinė šiuo metu laukiasi antro vaiko.

Nuosprendį taip pat skundė ir nuteistasis M. G., kuris savo apeliaciniame skunde prašė Kauno apylinkės teismo 2015-11-06 nuosprendį pakeisti ir skirti bausmę, nesusijusią su laisvės apribojimu, panaikinti skirtus įpareigojimus būti namuose nuo 22.00 vai iki 6.00 vai, jei tai nesusiję su darbu ar mokymusi ir uždraudimu išvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Nuteistasis M. G. analogiškais motyvais, kurie išdėstyti ir D. G. apeliaciniame skunde, nesutinka su teismo nuosprendžio išvadomis, kuriomis konstatuotas bendrininkavimas, todėl šioje dalyje apeliacinio skundo analogiškų argumentų teismas neatkartoja.

Nuteistasis M. G. nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų apie konflikto aplinkybes vertinimu ir tuo, kad nuteistojo M. G. parodymai, apie konflikto prasidėjimo aplinkybes yra tik vengimas išvengti atsakomybes. Nuteistojo teigimu, aplinkybės buvo nustatytos neteisingai, nes jis konflikto nepradėjo, o taip elgtis buvo išprovokuotas. Liudininkė J. Z. (K.), UAB „(duomenys neskelbtini)“ restorane dirbdama padavėja, ir būdama restorano salėje, negalėjo matyti ir nematė konflikto pradžios, kuris prasidėjo lauke, todėl būtent jos parodymai turėtų būti vertinintini tik kaip dalies konflikto aplinkybių išsiaiškinimui naudinga informacija, bet ne visumos. Be to, pažymima, kad byloje nukentėjusieji asmenys nesikreipė į teisėsaugos institucijas, negautas nei vienas jų pareiškimas dėl įvykusio įvykio, tai jie tikrai negalėjo jaustis kaip nukentėję, nes būtent nuo jų veiksmų ir prasidėjo konfliktas, todėl teismas, neteisingai vertindamas įrodymus, padarė neteisingas išvadas, ko pasekoje nebuvo pripažinta BK 59 str. 1 d. 6 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, t. y., kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiųjų asmenų elgesys.

Nuteistasis M. G. nurodė, kad jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių yra kur kas daugiau, nei sunkinančių, jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi, padėjo išaiškinti šią veiką (BK 59 str. 1 d. 2 p.), savo noru atlygino padarytą žalą UAB „(duomenys neskelbtini)“ (BK 59 str. 1 d. 3 p.), be to, nors teismas ir nenustatė, tačiau jo veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantys nukentėjusiųjų asmenų veiksmai (BK 59 str. 1 d. 6 p.).

Nuteistasis savo skunde pažymi, kad jo veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios, jis jokiu būdu nenorėjo padarinių, kuriuos padarė ir dėl kurių gailisi, o jo veiksmai su kitais asmenimis, tai yra broliu D. G., nebuvo planuoti iš anksto ir nebuvo atlikti bendra tyčia.

Nuteistasis savo skunde nesutinka su jo, kaip asmenybės vertinimu, jog ji nesistengia gyventi pagal visuomenėje priimtas moralės ir elgesio normas. Nuteistasis M. G. nurodė, jog jis nuo 2007 metų dirba toje pačioje darbovietėje, apibūdinamas teigiamai, nuoširdžiai gailisi dėl padaryto pažeidimo ir padėjo išaiškinti jo aplinkybes, vykdė jam ikiteisminio pareigūno paskirtas kardomąsias priemones, turi šeimą ir nuolatinę gyvenamąją vietą, kas parodo jo socialinius įgūdžius. Teismas, neįvertinęs visų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, padarė neobjektyvią išvadą apie nuteistojo asmenybę, o tai lėmė neteisingos bausmės parinkimą, nes, bausmės tikslai galėjo būti pasiekti paskyrus bausme, nesusijusią su laisvės atėmimu. Teismas, konstatuodamas nuteistojo veiksmus, kaip atliktus iš savanaudiškų paskatų privalėjo pateikti to motyvus ir nurodyti, kokių sau asmeniškai veikos padarinių kaltinamasis siekė, julab, kad konflikto esmė – muštynės, o šių nuteistasis nepradėjo, tik reagavo į susidariusią situaciją. Teismas neįvertino visų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, arba įvertino jas netinkamai, nustatant bendrininkavimą ir tiesioginę tyčia nuteistojo veiksmuose ir nepagrįstai skyrė bausmę susijusią su laisvės atėmimu.

Nuteistasis savo skunde taip pat nurodė, kad jam nepriimtini ir teismo skirti įpateigojimai, kadangi jie sukelia labai dideles neigiamas tiesiogines pasekmes ir yra per griežti, nes nuteistasis, M. G. dirba vadybininku UAB „(duomenys neskelbtini)“, o jo darbo pobūdis yra tiesiogiai susijęs su nuolatinėmis išvykomis į kitus miestus bei rajonus. Esant tokiam teismo įpareigojimui nuteistasis gali netekti ilgametės darbo vietos, kas jam sukeltų itin sunkius padarinius, nes augina mažametį sūnų.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistuosius ir jų gynėjas, prašiusius nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, prokurorę, prašiusią nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti, sprendžia, kad nutesitųjų apeliaciniai skundai atmestini.

Nuteistųjų skunduose teigiama, jog teismas nuosprendyje netinkami vertino įrodymus, dėl ko padarė neteisingą išvadą dėl bendrininkavimo, taip pat netinakami įvertino nuteistųjų asmenybes ir paskyrė per griežtas bausems, todėl teisėjų kolegija, neišeidama už apeliacinių skundų ribų, tikrina pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo dalį tik dėl tų klausimų, dėl kurių paduoti apeliaciniaiskundai (BPK 320 str.).

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos, įrodymų vertinimo klaidų nebuvo padaryta. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo padarytomis išvadomis. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje M. G. ir D. G. padarytos nusikalstamos veikos, kvalifikuotos pagal BK 284 str. 1 d., sudėties tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji požymiai yra nustatyti, nuosprendyje pakankamai išsamiai ir argumentuotai atskleisti.

BK 284 str. 1 d. numato atsakomybę tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką. Taigi, apeliaciniuose skunduose teisingai teigiama, kad šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, t. y. reikalaujanti padarinių kilimo – dėl padarytų veiksmų turi būti sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka. BK 284 str. 1 d. dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai: 1) įžūlus elgesys; 2) grasinimai; 3) patyčios; 4) vandališki veiksmai. Nusikalstama veika paprastai pasireiškia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas ar visuotinai priimtų elgesio taisyklių nepaisymas. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, trukdymas kitiems žmonėms dirbti, mokytis, ilsėtis ir pan.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistieji iškilusiam konfliktui spręsti pasirinko viešąją vietą UAB „(duomenys neskelbtini)“ restorano salę (kur buvo pašalinių žmonių) ir būdą (atliko įžūlius veiksmus), kuriuo akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams. Tai, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir atliekant sutrumpintą įrodymų tyrimą, nuteistieji M. G. ir D. G. iš esmės pilnai pripažino, jų parodymai neprieštaravo nukentėjusiosios J. K. parodymams, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog dėl nuteistųjų veiksmų kilo BK 284 str. 1 d. nustatyti padariniai – buvo sutrikdyta viešoji tvarka ir rimtis, jokių abejonių nekelia.

Atsakant į nuteistųjų apeliacinių skundų argumentus dėl bendrininkavimo, konstatuotina, jog bendrininkavimo būtini subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikaltimą, o įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008, 2K-485/2008, 2K-400/2011 ir kt.). Bendrininkų susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, pritariamais ar konkliudentiniais veiksmais ir susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, iki bus pasiektas norimas rezultatas. Apie bendrininkų susitarimą padaryti nusikalstamą veiką, kaip ir apie kitus subjektyviuosius nusikaltimo sudėties ar bendrininkavimo požymius, sprendžiama ne vien tik iš šių asmenų parodymų, bet atsižvelgiama ir į objektyviai nustatytas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad tiek pačių kaltinamųjų, tiek nukentėjusiosios parodymai patvirtino, jog bare įvykus konfliktui ir susistumdymui, M. G. sudavus smūgius tyrimo metu nenustatytam nukentėjusiajam asmeniui, po to prisijungus kaltinamajam D. G. bei tyrimo metu nenustatytiems dviems asmenims tęsė smurtinius veiksmus prieš nenustatytus nukentėjusiuosius asmenis. Tai reiškia, kad D. G. ir M. G., kartu su savo pažįstamais, kurių asmenybės ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos, veikė sutartinai kaip bendrininkai ir suprato, jog bendrais tyčiniais veiksmais sukelia nenustatytiems nukentėjusiems asmenims labai stiprų baimės jausmą ir sukelia emocinį stresą, smurtaudami prieš nenustatytus nukentėjusius asmenims sukelia jiems fizinį skausmą, numatė, kad dėl to jų atliktų veiksmų gali būti sutrikdyta nukentėjusiųjų sveikata ir to norėjo. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms pagrįstai konstatuota, kad nuteistieji veikė kaip bendrininkai, nes bendrais vienas po kito einančiais ir pritariančiais vienas kito elgesiui veiksmais buvo sutrikdyta įvykio vietoje buvusių nukentėjusiųjų normali būtis ir rimtis, pademonstruota nepagarba aplinkiniams ir aplinkai, pažeistos viešo elgesio taisyklės. Kadangi kiekvienas nuteistasis atliko nusikaltimo objektyviuosius požymius sudarančių veiksmų dalį, tai jie abu yra nusikaltimo bendravykdytojai (BK 24 str. 3 d.). Kai darant nusikalstamą veiką susitarę dalyvauja bent du vykdytojai yra laikoma, kad nusikalstama veika padaryta bendrininkų grupe (BK 25 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju D. G. ir M. G. veikė bendrininkų grupe, todėl buvo padaryto nusikaltimo bendrininkai – nusikaltimo vykdytojai. Ši aplinkybė apeliacinės instancijos teismui jokių abejonių nekelia, tad apeliacinių skundų motyvai dėl bendrininkavimo nebuvimo, atmetami kaip nepagrįsti.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta kaip nepagrįstą nuteistojo D. G. apeliacinio skundo argumentą dėl jo veikos kvalifikavimo pagal BK 284 str. 2 d. Kaip matyti iš byloje ištirtų įrodymų, veiksmų, kurie numatyti BK 284 str. 2 d. dispozicijoje – necenzūrinių žodžių vartojimas ar nepadorus elgesys, kuriuo trikdoma visuomenės rimtis ar tvarka – D. G. veiksmuose, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nustatyta nebuvo, todėl šią dalį inkriminuoti vien dėl to, kad už ją, kaip baudžiamąjį nusižengimą, įstatymas numato švelnesnę baudžiamąją atsakomybę, nėra pagrindo.

Aukštesniojo teismo nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje tinkamai įvertintos ir nuteistųjų D. G. ir M. G. asmenybės, kadangi teismas rėmėsi tik objektyviais duomenimis, kurie juos charakterizavo visapusiškai. Teismas, skirdamas bausmę M. G., atsižvelgė, jog jis anksčiau teistas, nusikalto pakartotinai esant neišnykusiam teistumui, baustas administracine tvarka, dirba. Skiriant bausmę D. G., taip pat įvertinta, jog jis anksčiau teistas, nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui, baustas administracine tvarka, nedirba, darbo biržoje neregistruotas. Atsižvelgta, jog jie padarė nesunkų nusikaltimą (BK 11 str. 3 d.), veikė abu kartu tiesiogine tyčia su kitais dviem tyrimo metu nenustatytais bendrais ir tai rodo didesnį šio nusikaltimo pavojingumą.

Kaip matyti iš bylos duomenų, ikiteisminio tyrimo metu, nuteistieji nurodę konkrečias įvykio aplinkybes ir savo kaltę pripažinę visa kaltinimo apimtimi, teisminio bylos nagrinėjimo metu bei paduodami apeliacinius skundus, savo vaidmenį ėl nusikalstamos veikos padarymo siekė sušvelninti.

Nuteistasis D. G. apeliaciniame skunde jau teigė, kad įvykio vietoje jis atsidūręs atsitiktinai, paskambinus broliui, kad veikė frustracijos būsenoje ir iš asmeninių paskatų padėti broliui, jokios įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui neturi, kadangi ir pagal šiuos nuteistojo paaiškinimus, aplinkybių, kad jam sutrukdė viską suvokti situacija ir jo tariama būsena, nors ir buvo blaivus, nepriklausomai nuo jo paskatų, leidžia teismui spręsti apie tyčinį veikimo pobūdį.

Nuteistasis M. G., teisme nurodydamas naujas aplinkybes dėl konflikto išprovokavimo, prašė atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti provokuojantį nukentėjusiųjų elgesį, tačiau aukštesnysis teismas su šiuo argumentu nesutinka. Šios aplinkybės nepatvirtina nei nukentėjusioji, nei jokia kita bylos rašytinė medžiaga, todėl remtis tik nuteistojo paaiškinimais ir šią aplinkybę pripažinti atsakomybę lengvinančia, o tuo pačiu tai vertinti ir švelninti bausmę, nėra jokio teisinio pagrindo.

BK 54 str. nurodyta, kad teismas skiriant bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus bei tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 2 d.).

Skiriant bausmę, turi būti užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas, paskirta bausmė turi būti proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Bausmės taikymas atitinka proporcingumo reikalavimus, kai tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad paskirtos laisvės atėmimo bausmės nuteistiesiems, jų vykdymą atidedant ir paskiriant teismo įpareigojimus, nėra aiškiai neteisingos, priešingai, jos proporcingos nuteistųjų asmenybę charakterizuojančioms aplinkybėms bei jų padaryto nusikaltimo pavojingumui ir todėl yra tinkamai individualizuotos. Teisėjų kolegijos nuomone, primosios instancijos teismas, skirdamas nuteistiesiems D. G. ir M. G. bausmes, bendrųjų bausmės pagrindų, numatytų BK 54 str. 2 d., nepažeidė, įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, bausmes tinkamai individualizavo, pagrįstai taikė BK 75 str. 1 d. nuostatas bei skyrė teismo įpareigojimus. todėl teigti, kad nuteistiesiems paskirtos bausmės yra per griežtos, nėra pagrindo.

Atsižvelgiant į išdėstytą, Kauno apylinkės teismo 2015-11-06 nuosprendis paliekamas nepakeistas, o nuteistųjų D. G. ir M. G. apeliaciniai skundai atmetami.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistųjų D. G. ir M. G. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 6 d. nuosprendžio, atmesti.