- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-08-12
- Bylos Nr.
- 2A-563-210/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Birutė Simonaitienė, Danutė Burbulienė, Vytautas Kursevičius
- Ieškovas
- V. A.
- Atsakovas
- S. B.
- Kategorijos
- 77.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės, Birutės Simonaitienės, Vytauto Kursevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. A. ir atsakovės S. B. apeliacinius skundus dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-91-632/2014 pagal ieškovo V. A. ieškinį atsakovei S. B. dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo jam priteisimo ir atsakovės priešieškinį ieškovui dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo, išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, institucija byloje teikianti išvadą – Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas V. A. ieškiniu kreipėsi į Radviliškio rajono apylinkės teismą prašydamas nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su juo bei iš atsakovės priteisti po 250 Lt per mėnesį vaiko išlaikymui.
Ieškovas nurodė, kad su atsakove turi sūnų N. A., gim. (duomenys neskelbtini), kuris gyveno su tėvu. Atsakovė vaiko neprižiūri ir jo išlaikymu nesirūpina.
Atsakovė S. B. su ieškiniu nesutiko. Pareikštu priešieškiniu teismo prašė nustatyti sūnaus gyvenamąją vietą su motina; priteisti iš ieškovo nepilnamečio sūnaus išlaikymui po 400 Lt kas mėnesį mokamų periodinių išmokų nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki vaiko pilnametystės; pavesti atsakovei uzufrukto teise tvarkyti nepilnamečio sūnaus išlaikymui priteistas lėšas; priteisti iš ieškovo atsakovei 12000 Lt įsiskolinimą už vaiko išlaikymą už laikotarpį nuo 2011-05-25 iki 2013-11-15 bei priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas;
Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius su ieškovo reikalavimais sutiko, dėl atsakovės priešieškinio raštu pozicijos neišreiškė, byloje pateikė šeimų aplankymo aktus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Radviliškio rajono apylinkės teismas 2014 m. vasario 18 d. sprendimu ieškinį atmetė, o priešieškinį tenkino visiškai.
N. A., a.k. (duomenys neskelbtini) gyvenamąją vietą nustatė su S. B., a.k. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini). Panaikino 2013-11-26 teismo nutartimi taikytą laikiną apsaugos priemonę. Šią sprendimo dalį pavedė vykdyti skubiai.
Iš ieškovo V. A., a.k. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), nuo 2014-02-18 priteisė po 400 Lt kas mėnesį išlaikymą sūnui N. A., išlaikymą pavedant uzufrukto teise tvarkyti S. B.. Šią sprendimo dalį pavedė vykdyti skubiai.
Nustatė, kad atsakovė S. B. privalo suteikti galimybę ieškovui V. A. susitikti, bendrauti su sūnumi N. A. ir pasiimti jį laikotarpiui iki 12 valandų ne rečiau kaip du kartus per savaitę.
Iš ieškovo V. A. priteisė 1416 Lt bylinėjimosi išlaidų S. B..
Teismas nustatė, kad abi šalys turi maždaug vienodas sąlygas vaikui augti: gyvenimo sąlygos pas ieškovą nuomojame bute – geros, pas atsakovę – tinkamos, abu nėra asocialūs, reiškia didelį norą rūpintis savo sūnumi.
Teismas vertino vaiko amžių, ir sprendė, kad esminę reikšmę priimant sprendimą yra tai, su kuriuo iš tėvų vaiko ryšiai susiklostę artimesni. Iš šalių parodymų, kurie iš esmės objektyviai nesiskiria, teismas matė, kad vaikas didesnę laiko dalį praleido su atsakove. Įvertino, kad ieškovas visą laiką dirbo, N. A. nuo kūdikystės buvo prižiūrimas atsakovės, ir tik sąlyginai, neilgą laiko tarpą, buvo paliktas ieškovui. Teismas teigiamai vertino aplinkybę, kad ieškovas yra dirbantis, ir gali užtikrinti stabilų išlaikymą savo sūnui N. A., tačiau atsižvelgė, kad ir tuo metu, kai vaikas buvo paliktas jam, juo daugiausiai rūpinosi vaiko seneliai. Teismas laikė įrodyta, kad vaikas kurį laiką gyveno Klaipėdoje, juo rūpinosi ieškovas ir jo draugė S. S., tačiau tuo pačiu atsižvelgė, kad visą tą laiką atsakovė palaikė atimą ryšį su vaiku bendraudama nuotoliniu būdu, todėl laikė, kad net ir tą neilgą laiko tarpą, kol atsakovė ir vaikas nebuvo kartu, juos siejo glaudus nenutrūkstamas ryšys. Ieškovo turtinė padėtis, charakteristika teismo laikyta svarbiu rodikliu, tačiau nelemiamu.
Dėl jauno amžiaus teismas neišklausė N. A., tačiau atsižvelgė, į byloje teikiančios institucijos išvadą, kurioje nurodyta, kad vaiko ir atsakovės ryšiai yra glaudūs, nusistovėję ir pastaruoju metu stabilūs.
Nors priešieškinyje nenurodyta kita bendravimo su vaiku tvarka, tokią tvarką teismas taikė savo iniciatyva.
Priėmus teismo sprendimą, iš esmės skirtingą nei 2013-11-26 nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės, šią priemonę teismas panaikino, ir teismo sprendimo vykdymą pripažino vykdytinu skubiai, siekiant užtikrinti vaiko interesus.
Teismas pažymėjo, kad nei viena iš šalių neįrodė, kad kuri nors viena nuolat išlaikė sūnų, o kita – tai daryti vengė. Iš šalių parodymų ir bylos medžiagos teismui buvo akivaizdu, kad ir viena ir kita, kiek galėdamos rūpinosi vaiko išlaikymu, todėl teismas išlaikymo įsiskolinimo nepriteisė. Šalių pripažinimu laikė įrodyta, kad ieškovas atsakovei teikė išlaikymą bylos nagrinėjimo metu, todėl teismas priteisė jį nuo sprendimo priėmimo dienos.
Nustačius vaiko gyvenamąją vietą su atsakove, iš ieškovo teismas priteisė išlaikymą vaikui, kuris, įvertinus vaiko poreikius ir ieškovo galimybes jį mokėti, nustatytas 400 Lt per mėnesį nuo teismo sprendimo paskelbimo dienos, šią dalį vykdant skubiai.
Visiškai patenkinus priešieškinį, iš ieškovo teismas priteisė atsakovės sumokėtą 504 Lt žyminį mokestį, 900 Lt už advokato pagalbą ir 12 Lt už nuotraukų spausdinimą, kurios pripažintos pagrįstomis bylinėjimosi išlaidomis.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas V. A. prašo panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti pilnai, o atsakovės priešieškinį atmesti bei priteisti iš atsakovės visas bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliantas įsitikinęs, kad byloje nebuvo atskleista ginčo esmė ir tuo pačiu visapusiškai individualizuoti vaiko poreikiai. Be to, priimant sprendimą buvo nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Apeliantas laikosi pozicijos, kad šios bylos esmė buvo ne vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, bet jos keitimo klausimas, todėl teisingam ginčo išsprendimui, buvo reikalinga nustatyti ne su kuriuo iš tėvų vaikui gyventi būtų geriau, bet, ar vaiko gyvenimo kokybė su tėvu pažeidžia jo teises bei interesus ir, ar motina galės užtikrinti vaikui geresnes gyvenimo sąlygas nei tėvas. Teismų praktikoje pripažįstama, kad vienerių metų laikotarpis yra tas laiko tarpas, po kurio vaiko gyvenamoji vieta gali būti keičia tik kraštutiniais atvejais. Teismas nenustatė nei vieno momento, kad ieškovas būtų kaip nors pažeidęs vaiko interesus. Teismas ne tik pripažino, kad ieškovas tinkamai rūpinasi vaiku, bet ir nustatė, jog būnant su tėvu vaikui sudaromos geresnės gyvenimo sąlygos nei būnant su mama. Todėl, apelianto nuomone, šioje byloje nustatyta faktinė situacija nesudarė pagrindo keisti vaiko gyvenamosios vietos.
Šalies argumentai
2. Apeliantas mano, kad skundžiamuoju sprendimu vaiko gyvenimo sąlygos buvo ne tik nepagerintos, bet ženkliai pablogintos. Todėl N. A. gyvenamosios vietos keitimas, nustatant ją su motina, pažeidžia vaiko teises blogindamas jo gyvenimo kokybę.
3. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad vaiko ryšys su motina yra stipresnis, nei su tėvu. Priešinga nei nurodė teismas, nuo vaiko gimimo (duomenys neskelbtini) iki 2011 m. kovo šalys kartu gyveno ir abu rūpinosi sūnumi. Nuo 2012 m. gruodžio berniukas augo su tėvu, o nuo 2013 m. liepos iki 2013 m. lapkričio mamos net nematė. Be to, jokia bylos medžiaga nepatvirtina, jog tarp vaiko ir mamos ryšys yra stipresnis nei tarp vaiko ir jo tėvo.
4. Spręsdamas apie tėvų galimybes sudaryti sąlygas vaikui normaliai augti ir vystytis teismas nurodė, jog abi šalys turi maždaug vienodas sąlygas, tačiau ši teismo išvada padaryta apsiribojus tik gyvenamųjų patalpų „kokybės“ vertinimu. Apeliantas mano, kad būtina atsižvelgti ir į darbinio užimtumo faktą, pajamas, socialines garantijas, perspektyvas, šeimynines padėtis bei tai, kaip šalys rūpinosi vaiku iki bylos nagrinėjimo. Apeliantas įsitikinęs, vaiko vežiojimas į kitas valstybes yra ne tik nenaudingas, bet ir žalingas vaikui, nes jam nesukuriama namų aplinka. Nepagrįstai teismas laikiną senolių rūpinimąsi N. A. laikė įrodymu, jog to nedarė ieškovas. Teismas visiškai nevertino ieškovo ir atsakovės charakterizuojančios medžiagos. Pasiėmusi vaiką atsakovė absoliučiai apribojo ieškovo bendravimą su sūnumi, net neleisdama jiems pasimatyti ar pakalbėti, todėl teismas tai turėjo vertinti kaip vaiko ir tėvo teisių pažeidimą. Teismas visiškai neatsižvelgė į atsakovės turimą išlaikymo įsiskolinimą savo kitiems dviems vaikams.
5. Teismas sprendimą dalyje dėl išlaikymo dydžio nustatymo turėjo motyvuoti dėl vaikui reikalingo išlaikymo dydžio ir kodėl ieškovui tenka būtent visa 400 Lt išlaikymo suma. Sprendimo dalis, dėl nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, skubaus vykdymo yra neteisėta, nes CPK 283 str. 1 d. 4 p., netaikoma sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimus. Teismas neteisingai išsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, kadangi atsakovės pareikštas priešieškinis buvo patenkintas tik iš dalies.
Apeliaciniu skundu atsakovė S. B. prašo pakeisti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 18 d. sprendimą priteisiant iš ieškovo V. A. nepilnamečio sūnaus N. A. išlaikymui po 400 Lt kas mėnesį mokamų periodinių išmokų nuo priešieškinio dienos iki vaiko pilnametystės; bei priteisti iš ieškovo V. A. atsakovei S. B. 10000 Lt įsiskolinimą už nepilnamečio vaiko N. A. išlaikymą už laikotarpį nuo 2011-05-25 iki 2013-07-01.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
1. Apeliantė nurodo, kad teismas netinkamai išsprendė klausimą dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo bei išlaikymo priteisimo momento nepilnamečiui vaikui, todėl sprendimas šioje dalyje keistinas. Teismas priteisdamas išlaikymą nenurodė termino iki kada priteisiamas išlaikymas. Teismas neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad civilinės bylos nagrinėjimo metu ieškovas tik iš dalies vykdė savo prievolę – teikti išlaikymą nepilnamečiui vaikui, ir atsakovei du kartus pervedė po 250 Lt, todėl už laikotarpį nuo priešieškinio pateikimo teismui dienos iki bylos išnagrinėjimo susidarė įsiskolinimas, atsižvelgiant į tai, išlaikymas turėjo būti priteistas nuo priešieškinio padavimo dienos.
2. Teismas išlaikymo įsiskolinimo nepriteisė motyvuodamas tuo, kad nei viena iš šalių neįrodė, kad kuri nors viena nuolat išlaikė sūnų. Atsakovė sutinka, kad laikotarpiu nuo 2013-07-01 iki 2013-11-26 jos sūnus N. A. gyveno kartu su ieškovu ir buvo jo išlaikomas, todėl įsiskolinimą atitinkamai mažina 2000 Lt. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kuomet šalys gyveno skyriumi, kad vaikui teikė išlaikymą, todėl, apeliantės įsitikinimu, turi būti priteistinas išlaikymo įsiskolinimas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovas prašo atsakovės S. B. apeliacinio skundo netenkinti.
Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Pagal atsakovės apeliacinį skundą, skundžiamasis teismo sprendimas galėtų būti keičiamas tik nurodant, jog išlaikymas vaikui priteisiamas iki jo pilnametystės. Atsakovė prašo teismą priteisti išlaikymą vaikui nuo 2013-11-19 iki jo pilnametystės, nors vaikas faktiškai su atsakove pradėjo gyventi tik nuo 2013-11-27, tačiau ieškovas geranoriškai teikė vaikui reikalingo dydžio išlaikymą. Be to, ieškovas apeliaciniu skundu ginčija teismo priteisto išlaikymo dydį. Pripažintina, jog nuo (duomenys neskelbtini) iki 2011-05-25 ieškovas kur kas labiau prisidėjo prie sūnaus N. A. poreikių tenkinimo. Sutinka, kad 2011 m. birželio – 2012 m. lapkričio laikotarpiu, vaikas su atsakove buvo ilgesnį laiko tarpą nei su ieškovu ir, kad ji vaiko išlaikymui skyrė kur kas daugiau lėšų, tačiau nuo 2008 m. lapkričio iki 2011 m. birželio šeimą išlaikė vien ieškovas, todėl abu vaiko tėvai turi būti laikomi proporcingai prisidėję prie N. A. poreikių tenkinimo tiek, kiek tuo metu tai buvo reikalinga. Tai, kad laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio iki 2013 m. liepos ieškovas neprisidėjo prie berniuko išlaikymo, nepaneigia aplinkybės, kad nuo 2013-07-01 iki 2013-11-27 berniukas gyveno tik su tėvu, o mama visiškai neprisidėjo prie jo išlaikymo, nes nebuvo Lietuvoje. Atsakovės reikalavimas dėl išlaikymo įsiskolino priteisimo teisme atsirado tik tada, kai ieškovas kreipėsi dėl vaiko gyvenamosios vietos kartu su juo nustatymo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Ieškovo apeliacinis skundas atmestinas, o atsakovės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, taip pat ir priimtus CPK 314 str. tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).
Dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo
CK 3.156 str. 2 d. įtvirtinta, kad tėvai turi lygias teises ir pareigas savo vaikams, nesvarbu, gimė vaikas susituokusiems ar nesusituokusiems tėvams, jiems santuoką nutraukus, teismui pripažinus ją negaliojančia ar tėvams gyvenant skyrium. Tai reiškia, kad net ir nesusituokę ar negyvendami kartu, tėvai privalo susitarti dėl tėvų valdžios įgyvendinimo savo vaikams sąlygų ir yra vienodai atsakingi už vaiko auklėjimą ir tinkamų jo raidos sąlygų sudarymą. Visi su vaikų auklėjimu susiję klausimai sprendžiami bendru tėvų sutarimu. Tik tuo atveju, jeigu tėvai nesusitaria, ginčijamą klausimą sprendžia teismas (CK 3.165 str. 3 d.). Vienas iš tokių teismo kompetencijai priskirtinų spręsti klausimų – vaiko gyvenamosios vietos nustatymas, kai tėvai gyvena skyrium ir nesutaria, su kuriuo jų turėtų gyventi nepilnametis vaikas (CK 3.169 str. 2 d.). Teismas, spręsdamas vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, turi vadovautis vaiko interesais ir atsižvelgti į jo norą (CK 3.174 str. 2 d.). Vaiko interesai – esminis kriterijus, lemiantis teismo išvadas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Jis grindžiamas nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų garantuojamu prioritetinės vaiko teisių bei interesų apsaugos ir gynimo principu (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 str. 1 d., CK 3.3 str. 1 d., Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. 1 p.), kuris reiškia, kad, sprendžiant visus su vaikais susijusius klausimus, visų pirma turi būti atsižvelgiama į jų interesus (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2012; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2013).
Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, spręsdamas vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, be kitų aplinkybių, turi įvertinti kiekvieno iš tėvų pastangas bei galimybes užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, kiekvieno tėvo šeimos aplinkos sąlygas. Aiškindamasis šeimos aplinkos sąlygas, teismas turi nustatyti vaiko santykius su kiekvienu iš tėvų, šių dorovinius ir kitokius asmenybės bruožus, požiūrį į vaiko auklėjimą, augimą ir tobulėjimą, dalyvavimą jį išlaikant ir prižiūrint iki ginčo atsiradimo, galimybes sudaryti jam tinkamas gyvenimo, auklėjimo ir raidos sąlygas (įvertinant tėvų darbo pobūdį, darbo režimą, turtinę tėvų padėtį) ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2010; 2012 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2012; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2013).
Vertindamas vaiko norą gyventi su tėvu ar motina, teismas turi išsiaiškinti vaiko prisirišimą prie kiekvieno iš tėvų, t. y. aplinkybes, kurios nulemia tokį vaiko apsisprendimą. Tai svarbi sąlyga, nes būtent prisirišimo pagrindas (natūralus ar nulemtas netinkamo vieno iš tėvų elgesio ar nuomonės) nulemia vaiko ir tėvo ar motinos tarpusavio santykius. Sprendžiant apie vaiko prisirišimo laipsnį prie kiekvieno iš tėvų, būtina išsiaiškinti, su kuriuo iš tėvų ir kiek laiko vaikas gyveno nuo gimimo, su kuriuo iš tėvų vaikas gyvena bylos nagrinėjimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-02-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2010).
Remiantis įstatyme įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotos ir nuosekliai išplėtotos esminės taisyklės bei kriterijai, kuriais vadovaudamasis teismas turi nagrinėti vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš skyrium gyvenančių tėvų bylas. Grįždama prie nagrinėjamos bylos faktų ir aplinkybių, teisėjų kolegija nesutinka su apelianto pozicija, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Byloje nėra duomenų, kad N. A. gyvenamoji vieta būtų nustatyta šalių susitarimu ar teismo sprendimu, todėl nepagrįstu laikytinas apeliacinio skundo argumentas, kad nagrinėjamu atveju bylos esmė buvo ne vaiko gyvenamosios vietos nustatymas, o jos keitimas.
Šios bylos faktai ir aplinkybės liudija, jog pirmosios instancijos teismas, aiškindamasis šeimos aplinkos sąlygas, esminę reikšmę teikė, tarp vaiko ir vieno iš tėvų susiklosčiusių artimesnių ryšių, aspektui. Su tokia pozicija sutinka ir apeliacinės instancijos teismas. Sprendžiant apie vaiko prisirišimo laipsnį prie kiekvieno iš tėvų, būtina išsiaiškinti, su kuriuo iš tėvų ir kiek laiko vaikas gyveno nuo gimimo, su kuriuo iš tėvų vaikas gyvena bylos nagrinėjimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-411/2008). Bylos duomenų pagrindu akivaizdu, kad vaikas nuo gimimo, išskyrus vienerių metų laikotarpį, gyveno ir šiuo metu gyvena su motina. Todėl darytina pagrįsta išvada, kad kasdieninė kūdikio priežiūra bei rūpinimasis vaiku, neabejotinai lėmė glaudesnį emocinį ir dvasinį ryšį tarp vaiko ir motinos, nes ieškovas kartu su vaiku gyveno tik pirmuosius du su puse metų bei rūpinosi vienus metus atsakovės išvykimo į užsienį metu. Teisėjų kolegija vertindama glaudesnį motinos ir vaiko ryši, atsižvelgia į tai, kad atsakovei išvykus uždarbiauti į užsienį, nuolat ieškovo sugyventinės teiravosi kaip laikosi sūnus, bendravo su juo nuotoliniu būdu (1 t., 27-36 b. l.). Nors ieškovas siekia bendravimo su vaiku, tačiau vaiku rūpinosi tik epizodiškai, ne nuolatos. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro atsižvelgdama į tai, kad ieškovas, vaiko priežiūros naštą, atsakovės išvykimo metu, didesne dalimi perkėlė savo tėvams. Teisėjų kolegijos nuomone, tokios nestabilios vaiko gyvenimo sąlygos augančiam mažamečiam vaikui yra netinkamos, vaikas nuolat patiria emocinį stresą, jam sunku suvokti, kur yra jo nuolatinė gyvenamoji vieta. Kolegijos vertinimu, vien ta aplinkybė, kad vaikas metus laiko buvo paliktas tėvo priežiūrai, o realiai gyveno su seneliais, nesudaro pagrindo teigti, jog jo gyvenamoji vieta yra nusistovėjusi, o teismo sprendimas keisti vaiko gyvenamąją vietą, pažeidžia vaiko interesus. Pažymėtina ir tai, kad byloje nepaneigta institucijos teikiančios teismui informaciją apie vaiko interesus atitinkančias sąlygas išvada, kuri patvirtina, jog vaiko ir atsakovės ryšiai yra glaudūs, nusistovėję ir pastaruoju metu stabilūs. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių aplinkybių ir atsakovės asmenybės bruožų, kurie keltų grėsmę vaiko sveikatai, gyvybei, sudarytų pagrindą abejoti netinkamu vaiko auklėjimu. Remiantis išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo išvadai, kad ieškovo V. A. ryšys su vaiku yra artimesnis, glaudesnis, nei atsakovės.
Apelianto manymu, kad skundžiamu sprendimu teismas nustatydamas vaiko gyvenamąją vietą su atsakove, vaiko gyvenimo sąlygų ne tik nepagerino, bet ženkliai pablogino. Be to, teismo išvadą, kad šalys turi maždaug vienodas sąlygas vaikui augti ir vystytis, apeliantas laiko neobjektyvia, kuri padaryta apsiribojus tik gyvenamųjų patalpų vertinimu. Su tokia apelianto pozicija teisėjų kolegija nesutinka. Šiuo atveju apeliaciniame skunde keliamas vieno iš vaiko gyvenamosios vietos nustatymo kriterijų – šeimos aplinkos sąlygų aspektas. Taigi, sprendžiant šalių sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, būtina tirti ir vertinti įrodymus, patvirtinančius kiekvieno tėvų gyvenimo sąlygas ir finansines galimybes patenkinti būtinuosius vaiko poreikius.
Pirmosios instancijos teismo nustatyta, kad abi šalys turi maždaug vienodas sąlygas vaikui augti. Todėl nepagrįstai apelianto teigiama, kad teismas pripažino, jog būnant su tėvu vaikui sudaromos geresnės gyvenimo sąlygos nei būnant su mama. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas dirba ir gauna pajamų, atsakovė šiuo metu nedirba, gyvena iš santaupų uždirbtų užsienyje, abi šalys šiuo metu nuomojasi nuolatines gyvenamąsias vietas, kurios atitinka nepilnamečio vaiko poreikiams tenkinti (1 t., 53, 118-119 b. l.). Nagrinėjamos bylos atveju akivaizdu, kad šiuo metu ieškovas gauna didesnes pajamas, tačiau ši aplinkybė, teisėjų kolegijos vertintina visų šeimos aplinkos sąlygų kontekste. Apeliantas apeliaciniame skunde teigia, kad yra dirbantis ir turi gerai apmokamą darbą. Tačiau teismas vertina ieškovo atliekamų pareigų – centralizuoto posto budėtojo specifiką dėl pamaininio darbo nakties metu. Tokiu atveju, vaikas būtų paliekamas su ieškovo sugyventine S. S.. Esant nurodytoms aplinkybėms, pripažintina, kad vaikui likus gyventi su motina, jis liktų gyventi jam įprastomis sąlygomis įprastoje gyvenamojoje vietoje, o likus vaikui gyventi su tėvu, jis gyventų su tėvu ir jo sugyventine, jam tektų pakeisti įprastas gyvenimo sąlygas. Didesnio būsto paieška, naujo darbo grafikų derinimas, logopedo pagalbos reikalingumas sūnui, nėra objektyvios priežastys, lėmusios senelių dalyvavimą anūko priežiūroje ir negali būti vertinama kaip pagalba šeimai. Kartu gyvenantis vaiko tėvas, kaip ir motina, turi vienodą pareigą rūpintis vaiku, jo sveikatos būkle ir savalaikiai pastebėti vaiko sveikatos sutrikimus, todėl apelianto teiginiai dėl logopedo pagalbos laiku nesuteikimo sūnui, nepanaikino ir nemažina jo paties atsakomybės. Teisėjų kolegija, vertindama ieškovo šeimos aplinkos sąlygas, bei aplinkybę, kad didžiąją laiko dalį sūnus praleido pas senelius, sprendžia, jog ieškovo aplinka Klaipėdoje jam būtų nauja, jis prie jos nepripratęs, todėl gali sąlygoti nesaugumo jausmą. Nors atsakovė šiuo metu gyvena iš santaupų uždirbtų užsienyje, tačiau artimiausiu metu ketina įsidarbinti. Apelianto teiginiai, dėl atsakovės galimo išvykimo uždarbiauti į užsienį, laikytini deklaratyviais. Byloje nėra duomenų, jog atsakovė, augindama nuo gimimo sūnų, netinkamai būtų vykdžiusi savo, kaip motinos, pareigas, nėra duomenų, jog ji būtų stebėta ar kitaip globojama atitinkamų vaiko teises ginančių institucijų, jų įspėta dėl netinkamo elgesio su vaiku ar pan. Tai, kad iš atsakovės yra priteistas išlaikymo įsiskolinimas už jos dviejų vaikų išlaikymą, nėra pagrindo teigti, kad ieškovo sūnus pateko į blogesnes gyvenimo sąlygas. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad, sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, vieno iš tėvų geresnės materialinės sąlygos, kai antrojo jos taip pat pakankamos, negali turėti lemiamos reikšmės; svarbu yra tai, kad kito iš tėvų atitinkamai materialiai remiamas vaikas galėtų deramai augti ir tobulėti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. Š. v. L. Š. , bylos Nr. 3K-3-176/2005; 2013 m. balandžio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje B. M. v. M. M. , bylos Nr. 3K-3-269/2013).
Teismų praktika rodo, kad tais atvejais, kai reikalaujama nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas iki reikalavimo pareiškimo kartu negyveno, keičiant vaiko šeimos aplinką būtina nustatyti, jog esanti aplinka jam tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų sveiko vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą nustatant ją su kitu iš jo tėvų. Šiuo atveju apeliantas tokių įrodymų nepateikė. Įvertinusi į bylą pateiktų įrodymų visetą, teisėjų kolegija nenustatė jokių objektyvių aplinkybių, kurios suteiktų pagrindą abejonėmis dėl to, kad nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su atsakove prieštarautų šalių nepilnamečio vaiko interesams. Priešingai, byloje pateiktų duomenų visetas patvirtina, kad berniuko gyvenimas su mama atitinka jo poreikius, suteikia vaikui emocinį saugumą. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad, nustačius vaiko gyvenamąją vietą su atsakove, vaikui gyvenimo sąlygos ženkliai pablogėjo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad, aiškindamasis šeimos aplinkos sąlygas, teismas turi įvertinti kiekvieno iš tėvų dorovinius ir kitokius asmenybės bruožus, požiūrį į vaiko auklėjimą, augimą ir tobulėjimą, dalyvavimą jį išlaikant ir prižiūrint iki ginčo atsiradimo, galimybes sudaryti jam tinkamas gyvenimo, auklėjimo ir vystymosi sąlygas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2007; 2010 m. vasario 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2010). Vaiko interesus kiekvienoje byloje būtina individualizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2009). Nustatydamas vaiko interesų turinį, teismas turi vadovautis objektyviais kriterijais, kurie nulemia vaiko vystymosi raidą ir jo tapimą išsilavinusia, sveika, aukštų moralinių savybių, tvirta asmenybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-223/2003).
Pirmosios instancijos teismas, ieškovo teigiamą charakteristiką iš darbdavio laikė svarbiu rodikliu, tačiau nelemiamu teismo apsisprendimą išsprendžiant šalių teisinį ginčą (1 t., 86,89 b. l.). Ieškovo apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino ieškovo ir atsakovės charakterizuojančios medžiagos. Sutiktina su apeliantu, kad byloje liko neįvertinta pažyma apie apelianto administracinius teisės pažeidimus, kurioje nurodyta, kad V. A. laikotarpyje nuo 2009 iki 2011 metų, administracine tvarka baustas 7 kartus, dažnai viršijo leistiną greitį, vairavo būdamas neblaivus bei vairavo transporto priemonę, neturėdamas teisės jos vairuoti (1 t. 57-58 b. l.). Teismų sistemos „Liteko“ duomenys patvirtina, kad ieškovas 2011-05-30 baudžiamuoju įsakymu yra pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką pagal LR BK 178 str. 2 d. Atsakovė 2009 m. bausta administracine tvarka dėl transporto priemonės vairavimo neturint teisės jos vairuoti. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visumą, sprendžia, kad šiuo atveju ieškovo dorovinės savybės charakterizuotinos neigiamai – jis dažniau linkęs daryti teisės pažeidimus, o tai neabejotinai lemia, jog ieškovo galimybės sūnų auklėti aukštų moralinių savybių asmenybe yra tam tikru laipsniu žemesnės, bei tam tikra prasme mažina galimybę užtikrinti sūnui saugią emocinę aplinką.
Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo metu, įvertinus mažamečio N. A. amžių, jo aplinkos suvokimą ir nesugebėjimą objektyviai reikšti savo norų, į vaiko gyvenimo su tėvais laikotarpį, į susiklosčiusį artimesnio ryšio aspektą, į šalių šeimos aplinkos sąlygas ir kitas aplinkybes, N. A. gyvenamoji vieta pagrįstai nustatyta su motina.
Dėl priteisto išlaikymo dydžio
Sprendžiant dėl vaikams teikiamo išlaikymo dydžio turi būti vadovaujamasi CK 3.192 str. 2 d. įtvirtinta nuostata, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas, taip pat to paties straipsnio 3 dalyje nustatytu imperatyvu, kad materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai. Taigi, teismas, spręsdamas klausimą dėl vaikui priteistino išlaikymo dydžio, turi derinti CK 3.3 str. 1 d. įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, kurio esmė – visų pirma užtikrinti vaiko interesus, su bendruoju civilinių santykių teisinio reglamentavimo proporcingumo principu (CK 1.2 str. 1 d.), kuris reiškia, kad vaikui teikiamo išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo jo tėvų turtinės padėties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2009). Vykdydami šią prievolę, tėvai užtikrina savo nepilnamečių vaikų teisę į tinkamam vystymuisi būtinas gyvenimo sąlygas, kurias sudaro vaiko poreikių maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui, patenkinimas.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo teisminėje praktikoje yra nurodęs, kad jei tėvų turtinė padėtis leidžia, turi būti nustatytas maksimaliai patenkinantis vaikų poreikius išlaikymo dydis (CK 3.192 str. 2 d.), jei ne – tai išlaikymo dydis turi patenkinti būtinus vaiko poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009). Koks išlaikymo dydis užtikrina būtinas vaikui vystytis sąlygas, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas.
Šioje byloje priimdamas sprendimą, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs vaiko poreikius ir ieškovo galimybes jį mokėti, iš ieškovo priteisė 400 Lt dydžio išlaikymą vaikui.
Apeliantas įsitikinęs, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą, dalyje dėl išlaikymo dydžio nustatymo, turėjo motyvuoti dėl vaikui reikalingo išlaikymo dydžio ir kodėl ieškovui tenka būtent visa 400 Lt išlaikymo suma.
Visų pirma, kaip jau minėta, nepilnamečiui vaikui teiktino išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečio vaiko poreikiams bei jo tėvų turtinei padėčiai. Ieškovas, pateikęs ieškinį, be reikalavimo nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su tėvu, prašė priteisti iš atsakovės 250 Lt dydžio išlaikymą, o atsakovė priešieškiniu prašė priteisti iš ieškovo po 400 Lt sūnaus išlaikymui. Nors apeliantas savo turtinei padėčiai pagrįsti pateikė darbo sutartį su darbdaviu, tačiau rašytinių įrodymų apie realiai gaunamas pajamas byloje nėra. Bylos duomenys leidžia teigti, kad atsakovė šiuo metu nedirba, tačiau duomenų apie tai, kad ji yra registruota darbo biržoje, taip pat nėra. Byloje nėra duomenų apie šalių turimą nekilnojamąjį turtą, transporto priemones. Atsižvelgiant į šių įrodymų visumą, darytina išvada, kad ieškovas šiuo metu dirba, todėl jo pajamos yra didesnės nei atsakovės.
Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog visos abejonės dėl išlaikymo dydžio nustatymo turi būti vertinamos vaiko interesų naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2004; 2004 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2004; 2010 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2010). Tai reiškia, kad tuo atveju, jei yra abejonių dėl tikrosios tėvų turtinės padėties, jų gaunamų pajamų ir panašiai, teismas jas turi vertinti vaiko interesų naudai, tai yra laikyti, kad padėtis leidžia priteisti vaiko poreikius atitinkantį išlaikymo dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-286/2004; 2010 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2010).
Tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus abiem tėvams yra vienoda, tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas iš jų turi teikti vienodo dydžio išlaikymą, todėl visais atvejais turi būti nurodyta, kokia dalimi tėvų gaunamos pajamos ir turimas turtas, t. y. tėvų turtinė padėtis, gali užtikrinti vaikų poreikių tenkinimą. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sprendžiant išlaikymo dydžio priteisimo klausimą yra būtina atsižvelgti į tai, pas kurį iš tėvų lieka gyventi nepilnametis vaikas, nes tokiu būdu jam ir taip neišvengiamai tenka didesnis aprūpinimo teikimas, nes tai susiję su nuolatiniu, kasdieniu materialiniu aprūpinimo užtikrinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/20010).
Remdamasi byloje esančiais duomenimis, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo turtinė padėtis teiktino išlaikymo dydžio aspektu yra geresnė nei atsakovės ir jis gali skirti didesnę dalį savo lėšų nepilnamečio vaiko poreikiams tenkinti. Be to, nustačius sūnaus gyvenamąją vietą, jis lieka gyventi su motina, kuriai neišvengiamai teks didesnis aprūpinimo teikimas. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad bylos šalių nepilnametis sūnus yra šešerių metų amžiaus, specialių poreikių neturi. Atsakovė nurodė, kad sūnaus išlaikymui reikalinga skirti apie 1000 Lt per mėnesį (1 t., 99 b. l.), išlaidas pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Ieškovas ieškinyje yra pareiškęs savo poziciją, jog nepilnamečio vaiko poreikių suma priteisiant išlaikymą iš atsakovės, mėnesiui yra 530 Lt (1 t., 7 b. l.). Apibendrindamas išdėstytas aplinkybes ir atsižvelgdamas į tai, kad mažamečiam vaikui reikalinga pilnavertė mityba, apranga, avalynė, higienos priemonės, gyvenamasis būstas, medicininė priežiūra, išlaidos ugdymui, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad 700 Lt per mėnesį suma yra pakankama šiuo metu šešerių metų šalių sūnaus poreikiams patenkinti. Apeliacinės instancijos teismas laiko, jog ši suma yra reali, būtina ir neviršija vaiko poreikių (CK 3.192 str. 2 d.). Kadangi atsakovė turi dar du išlaikytinius, o šalių turtinė padėtis teiktino išlaikymo dydžio aspektu nėra vienoda, apygardos teismas sprendžia, kad ieškovas sūnaus išlaikymui turėtų skirti 400 Lt sumą kas mėnesį, kuri atitinka jo galimybes. Priteistas iš ieškovo nepilnamečiam vaikui išlaikymo dydis po 400 Lt per mėnesį atitinka vieną iš prioritetinių tikslų – užtikrinti vaiko teisių ir interesų apsaugą, jo teisę gauti išlaikymą iš abiejų tėvų ir tokio dydžio, jog būtų patenkinti tik minimalūs vaiko poreikiai. Remiantis išdėstytu, pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl išlaikymo vaikui priteisimo, paliktinas nepakeistu.
Dėl bendravimo tvarkos
Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismas savo iniciatyva nustatė bendravimo su vaiku tvarką ir nei viena iš šalių jos neskundžia.
CPK 283 str. 1 d. 4 p. numato teismo diskrecijos teisę taikyti skubų sprendimo ar jo dalies arba nutarties vykdymą bylose, kai dėl ypatingų aplinkybių delsimas įvykdyti sprendimą ar nutartį gali padaryti išieškotojui didelę žalą arba iš viso gali pasidaryti negalima ar labai sunku sprendimą ar nutartį vykdyti. Pirmosios instancijos teismas nustatydamas vaiko gyvenamąją vietą su motina, priėmė skirtingą sprendimą nei nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės, todėl delsimas vykdyti sprendimą turėtų neatitaisomų pasekmių vaiko ir jo tėvų santykiams. Atsižvelgiant į tai, atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad šiuo atveju CPK 283 str. 1 d. 4 p., netaikoma sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimus.
Dėl išlaikymo įsiskolinimo
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams įsiskolinimo priteisimo, yra konstatavęs, kad išlaikymo įsiskolinimas, kaip ir išlaikymas, nustatomas remiantis CK 3.192 str. 2 d. įtvirtintomis nuostatomis, todėl teismas, kilus ginčui dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, siekdamas priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, turi imtis priemonių, kad būtų nustatytos šios reikšmingos faktinės aplinkybės: a) vaiko poreikiai, b) kiekvieno iš tėvų turtinė padėtis, c) būtinas išlaikymo dydis, proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai, d) kokią dalį reikalingo išlaikymo teikė kiekvienas iš tėvų ginčijamu laikotarpiu, e) nuo kurio momento vaiko tėvas ar motina nebevykdė savo pareigos materialiai išlaikyti savo vaikus. Nustatant teisiškai reikšmingus faktus dėl CK 3.200 str. taikymo turi būti remiamasi tuo metu egzistavusiomis faktinėmis aplinkybėmis, atsižvelgiant į prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą bei į protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus (CK 3.3, 1.5 str.) (Pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis 3K-3-189/2009).
Pirmosios instancijos teismas spręsdamas išlaikymo įsiskolinimo vaikui priteisimo klausimą laikė, kad nei viena iš šalių neįrodė, kad kuri nors viena nuolat išlaikė sūnų, o kita – tai daryti vengė. Kadangi abu tėvai, kiek galėdami rūpinosi vaiko išlaikymu, todėl išlaikymo įsiskolinimo pirmosios instancijos teismas nepriteisė.
Apeliaciniu skundu atsakovė sutinka, kad laikotarpiu nuo 2013-07-01 iki 2013-11-26, jos sūnus N. A. gyveno kartu su ieškovu ir buvo jo išlaikomas, todėl įsiskolinimą atitinkamai mažina 2000 Lt suma, prašydama priteisti 10000 Lt įsiskolinimą už nepilnamečio vaiko N. A. išlaikymą už laikotarpį nuo 2011-05-25 iki 2013-07-01, nes ieškovas neįrodė, kad šalims gyvenant skyriumi, vaikui teikė išlaikymą.
Išlaikymo įsiskolinimas, kaip ir išlaikymas, nustatomas remiantis CK 3.192 str. 2 d. įtvirtintomis nuostatomis. Pagal CK 3.200 str. įtvirtintą bendrąjį principą išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, bet ne daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos. Paprastai teisė reikalauti išlaikymo atsiranda, kai vaiko tėvas ar motina nebevykdo savo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnametį vaiką. Pažymėtina ir tai, kad išlaikymo instituto paskirtis ir tikslas – nuolatinis lėšų teikimas kasdienių vaiko poreikių tenkinimui, siekiant užtikrinti tinkamą jo vystymąsi, ugdymą, gebėjimų tobulinimą ir kt., o išlaikymas vaikui reikalingas nuolat, tai yra kiekvieną dieną.
Kasacinis teismas laikosi nuostatos, kad tais atvejais, kai vienas iš tėvų su vaiku negyvena, jam tenka pareiga įrodinėti, jog tėviškas pareigas vykdė, nors ir gyveno skyrium (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2011). Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog išlaikymo įsiskolinimas gali atsirasti dėl to, kad išlaikymas neteikiamas iš viso ar jeigu jis neteikiamas iš dalies, t. y. teikiamas tik tokio dydžio aprūpinimas, kuris nepatenkina vaiko visų būtinų poreikių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2008). Nagrinėjamoje byloje šalių sūnus atitinkamais laikotarpiais gyveno tiek su motina, tiek su tėvu, todėl pareiga įrodyti vaikui teiktą išlaikymą, už laikotarpį nuo 2011-05-25 iki 2013-07-01, tenka tiek ieškovui, tiek atsakovei.
Bylos duomenys pavirtina, ir šalių nėra ginčijama aplinkybė, kad (duomenys neskelbtini), gimus sūnui N. A., šalys kartu gyveno iki 2011 m. kovo, tai yra kartu rūpinosi sūnaus išlaikymu. Todėl visiškai nepagrįstai apeliantas teigia, kad nuo (duomenys neskelbtini) iki 2011-05-25 ieškovas kur kas labiau prisidėjo prie sūnaus N. A. poreikių tenkinimo. Atsakovė nuo 2011-05-05 kartu su mažamečiu sūnumi išvyko gyventi ir dirbti į užsienį, o grįždama į Lietuvą, sistemingai leido sūnui bendrauti su tėvu. Nuo 2012 m. gruodžio iki 2013-11-26 atsakovė sūnų paliko su tėvu, ir viena išvyko dirbti į užsienį. Nors apeliaciniu skundu atsakovė išlaikymo įsiskolinimo prašo už laikotarpį nuo 2011-05-25 iki 2013-07-01, tačiau teisėjų kolegija atsižvelgia į aplinkybę, kad jos sūnus N. A. gyveno kartu su ieškovu ir buvo jo išlaikomas iki 2013-11-26. Be to, atsakovės priešieškinis dėl išlaikymo priteisimo sūnui pareikštas 2013-11-19. Teisėjų kolegija įvertinusi laikotarpį, už kurį atsakovė prašo išlaikymo įsiskolinimo iš ieškovo, bei laikotarpį kuomet buvo teiktas realus išlaikymas, sprendžia, kad atsakovė sūnų išlaikė apie 18 mėnesių, o ieškovas apie 12 mėnesių.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nė viena iš šalių nepateikė įrodymų, kiek minimu laikotarpiu, vaikui gyvenat su vienu iš tėvų, turėjo jo išlaikymo išlaidų, kokia dalimi, vienas iš tėvų, prisidėjo prie vaiko išlaikymo. Nagrinėjamu atveju nėra aišku, koks konkrečiai buvo šalių susitarimas dėl vaiko išlaikymo šiuo laikotarpiu, nes šalys jo nepateikė, tačiau akivaizdu, kad abi nevengė geranoriško sūnaus išlaikymo. Byloje nėra duomenų patvirtinančių, kad šalys viena kitai turėjo pretenzijų dėl netinkamai teikto išlaikymo sūnui, todėl laikytina, jog abi šalis tokia vaiko išlaikymo tvarka tenkino. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tiek vaiko motina, tiek tėvas sutiko su gera valia teikiamu išlaikymu, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovas visiškai nevykdė pareigos išlaikyti vaiko.
Teisėjų kolegija įvertinusi bylos aplinkybes, kad šalių materialinė padėtis ir vaiko poreikiai laikotarpyje nuo 2011-05-25 iki priešieškinio pateikimo teismui esminiai nesiskyrė, atsižvelgiant į prioritetinius vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principus, bei į protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus (CK 3.3, 1.5 str.), sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priteistu išlaikymo dydžiu – 400 Lt, teisinga būtų vadovautis ir priteisiant išlaikymo įsiskolinimą.
Teisėjų kolegija, įvertinusi vaiko poreikius, tėvų turtinę padėti bei abiejų tėvų teikto išlaikymo laikotarpio skirtumą – 6 mėnesius, konstatuoja, kad atsakovės priešieškinio reikalavimas dėl išlaikymo įsiskolinimo iš dalies yra pagrįstas. Todėl teismo sprendimas šioje dalyje keistinas, atsakovės priešieškinį dalyje dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo tenkinant iš dalies ir priteisiant iš ieškovo 2400 Lt (400 Lt x 6 mėn.) išlaikymo įsiskolinimą sūnui N. A., pavedant atsakovei uzufrukto teise šias lėšas tvarkyti.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas priešieškinio dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, nepagrįstai sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodė, kad priešieškinis yra tenkinamas visiškai, o apeliaciniame skunde neteisėtai išlaikymo įsiskolinimas prašomas priteisti atsakovei.
Dėl išlaikymo priteisimo momento
Pirmosios instancijos teismas skundžiamu teismo sprendimu priteisė išlaikymą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
Atsakovės apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad civilinės bylos nagrinėjimo metu, atsakovas tik iš dalies vykdė savo prievolę – teikti išlaikymą nepilnamečiui vaikui, ir atsakovei du kartus pervedė po 250 Lt, todėl apeliantės įsitikinimu, išlaikymas turėjo būti priteistas nuo priešieškinio padavimo dienos.
CK 3. 200 str. reglamentuoja, kad išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos. Apeliantė skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo išlaikymas vaikui priteistas nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos, t. y. 2014-02-18. Apeliacinės instancijos teismas tokius apeliacinio skundo argumentus laiko pagrįstais ir pažymi, kreipimosi į teismą su tokiu priešieškiniu metu, teisės į išlaikymą prielaidos jau egzistuoja, o teismo sprendimu tik patvirtinamas tokios vaiko teisės buvimas. Nagrinėjamu atveju, atsakovė priešieškinį dėl išlaikymo nepilnamečiui sūnui priteisimo pateikė 2013-11-19, todėl ši diena laikytina teisės į išlaikymą atsiradimo diena.
Esant aukščiau nurodytiems argumentams, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, nurodant, kad priteistas iš ieškovo išlaikymas sūnui N. A. po 400 Lt kiekvieną mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis ne nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, o nuo 2013-11-19 (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).
Atkreiptinas dėmesys, kad tais atvejais, kai vienas iš tėvų su vaiku negyvena, jam tenka pareiga įrodinėti, jog tėviškas pareigas vykdė, nors ir gyveno skyrium (CPK 178 str.). Pačios apeliantės pripažinta, bei pašto perlaidos patvirtina, kad ieškovas 2013-12-21 ir 2014-01-16 pervedė po 250 Lt išlaikymą sūnui (1 t., 139, 158 b. l.). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad priteisus išlaikymą sūnui nuo 2013-11-19, po 400 Lt, 2013-12-21 ir 2014-01-16 išmokėtos sumos vykdymo procese bus užskaitomos, o atsakovas už šį laikotarpį papildomai turės mokėti tik susidariusį skirtumą.
Dėl išlaikymo priteisimo termino
Nagrinėjamu atveju teisi apeliantė teigdama, kad pirmosios instancijos teismas priteisdamas išlaikymą nenurodė termino iki kada priteisiamas išlaikymas. CK 3.194 str. 3 d. numato, kad išlaikymą teismas priteisia, kol vaikas sulaukia pilnametystės. Atsižvelgiant į tai, sprendimas dalyje dėl išlaikymo priteisimo keistinas, priteisiant iš ieškovo V. A., po 400 Lt kas mėnesį išlaikymo sūnui N. A. iki jo pilnametystės.
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme
Pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, nes atsakovės pareikštas priešieškinis buvo patenkintas tik iš dalies. Atsižvelgiant į tai, bylinėjimosi išlaidų klausimas tikslintinas.
Byloje nustatyta, kad atsakovė yra sumokėjusi 504 Lt žyminį mokestį (1 t., 22 b. l.), 900 Lt už advokato pagalbą (1 t., 38 b. l.) ir 12 Lt už nuotraukų spausdinimą (1 t., 102 b. l.), 30 Lt už kelionės rezervacijos vertimą (1 t., 186 b. l.), viso 1446 Lt. Kadangi ieškovo ieškinys atmestas visiškai, o atsakovės priešieškinis tenkintas 42 %, iš ieškovo V. A. atsakovei S. B. priteistina 607,32 Lt bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
Atsakovė apeliacinės instancijos teismui pateikė dokumentus patvirtinančius 500 Lt išlaidas už apeliacinio skundo surašymą (2 t., 4-5 b. l.), todėl iš ieškovo V. A. atsakovei S. B. priteistina 120 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 18 d. sprendimą pakeisti ir rezoliucinę dalį išlaikymo, įsiskolinimo, bei bylinėjimosi išlaidų dalyje išdėstyti taip:
„Ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti iš ieškovo V. A., a.k. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), po 400 Lt (keturis šimtus litų) kas mėnesį mokamų periodinių išmokų sūnui N. A., a.k. (duomenys neskelbtini), nuo priešieškinio padavimo dienos – 2013-11-19 iki vaiko pilnametystės, indeksuojant šią sumą dėl infliacijos LR Vyriausybės nustatyta tvarka ir pavedant šias lėšas uzufrukto teise tvarkyti S. B., a.k. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini). Šią sprendimo dalį vykdyti skubiai.
Priteisti iš ieškovo V. A., a.k. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), 2400 Lt (du tūkstančius keturis šimtus litų) išlaikymo įsiskolinimo sūnui N. A., a.k. (duomenys neskelbtini), pavedant šias lėšas uzufrukto teise tvarkyti S. B., a.k. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini).
Priteisti iš ieškovo V. A., a.k. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), atsakovei S. B., a.k. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), 607,32 Lt (šešis šimtus septynis litus 32 cnt) bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme“.
Kitą sprendimo dalį (dėl vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaiku tvarkos) palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo V. A., a.k. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), atsakovei S. B., a.k. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), 120 Lt (vieną šimtą dvidešimt litų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.