Klaipėdos apygardos teismo nutartis, e2A-707-777/2024

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2024-08-08
Bylos Nr.: e2A-707-777/2024
Teisminio proceso Nr.: 2-10-3-01582-2023-9
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Jolanta Gailevičienė
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės „NELIMA“
Ieškovas: U. M.

Kategorijos

3.1.7.1.1Žyminio mokesčio dydis
3.1.7.1.5Žyminio mokesčio grąžinimas
3.1.7.6Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
3.1.7.11Išlaidų advokato, advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimas
3.1.7.13Kiti su bylinėjimosi išlaidomis susiję klausimai
3.3.1.11Naujų įrodymų ir motyvų pateikimo apeliacinės instancijos teisme ribojimai

Civilinė byla Nr. e2A-707-777/2024Teisminio proceso Nr. 2-10-3-01582-2023-9Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.7.1.1; 3.1.7.1.5; 3.1.7.6; 3.1.7.11; 3.1.7.13; 3.3.1.11 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. rugpjūčio 8 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jolanta Gailevičienė,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „NELIMA“ apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2024 m. kovo 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės U. M. (S.) ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „NELIMA” dėl darbo ginčo išnagrinėjimo iš esmės ir sumų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

1. Ieškovė kreipėsi į teismą ieškiniu, kuriuo prašė priteisti ieškovei iš atsakovės 3 684,22 Eur (neatskaičius mokesčių) neišmokėto darbo užmokesčio; 451,44 Eur kompensaciją už nepanaudotas atostogas (neatskaičius mokesčių); 54,39 Eur delspinigius; 1 637,85 Eur darbo netesybas, skaičiuojant nuo darbo santykių pabaigos 2023 m. rugpjūčio 31 d. iki sprendimo visiško įvykdymo, bet ne ilgiau kaip už 6 (šešis) mėnesius, 1 000 Eur neturtinės žalos bei patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes, kad:

2.1. Darbo sutarties 1.3. punkte numatytas 840 Eur darbo užmokestis turėjo būti mokamas atskaičius mokesčius. Darbo ginčų komisija (toliau - ir DGK) priimtame sprendime konstatavo, kad šalys darbo sutartyje susitarė dėl 840 Eur dydžio darbo užmokesčio neatskaičius mokesčių. Tačiau ieškovė su tokiomis DGK išvadomis nesutinka. Pažymėjo, kad darbo sutartyje nėra nurodyta, ar sutarties 1.3. punkte nurodytas darbo užmokestis ieškovei mokamas atskaičius, ar neatskaičius mokesčių. Ieškovės teigimu, iki darbo sutarties sudarymo šalys tarėsi dėl 840 Eur dydžio darbo užmokesčio atskaičius mokesčius. Mano, kad jeigu atsakovė siekė ieškovei mokėti darbo užmokestį 840 Eur neatskaičius mokesčių, tai turėjo aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtinti darbo sutartyje. Atkreipė dėmesį, jog pasitelkus internetinės svetainės www.auditum.lt skaičiuoklę, nustatė, kad ieškovei priklausė 1 236,93 Eur dydžio darbo užmokestis neatskaičius mokesčių, todėl visas kitas išmokas dėl ieškinyje reiškiamų reikalavimų skaičiuos pagal 1 236,93 Eur dydžio darbo užmokestį neatskaičius mokesčių;

2.2. 2023 m. gegužės mėnesį ieškovei turėjo būti išmokėtas 927,69 Eur darbo užmokestis; 2023 m. birželio mėnesį ieškovei turėjo būti išmokėtas 1 173,31 Eur darbo užmokestis; 2023 m. liepos mėnesį ieškovei turėjo būti išmokėtas 2 100,44 Eur darbo užmokestis; 2023 m. rugpjūčio mėnesį ieškovei turėjo būti išmokėtas 1 639,81 Eur darbo užmokestis. Iš viso per šalių darbo santykių galiojimo laikotarpį atsakovė privalėjo išmokėti ieškovei 5 841,25 Eur dydžio darbo užmokesčio (neatskaičius mokesčių). Tuo tarpu DGK nustatė, jog atsakovė ieškovei išmokėjo 1 885,11 Eur dydžio darbo užmokesčio, taip pat atliko 271,92 Eur išskaitas pagal antstolio patvarkymus dėl skolos išieškojimo, iš viso – 2 157,03 Eur. Darė išvadą, kad atsakovė ieškovei iš viso neišmokėjo 3 684,22 Eur dydžio darbo užmokesčio (5 841,25 – 2 157,03) ir tokio dydžio neišmokėto darbo užmokestį prašė priteisti iš atsakovės ieškovės naudai;

2.3. perskaičiavus ieškovei priklausantį neišmokėtą darbo užmokestį, turi būti perskaičiuota ir kompensacija už nepanaudotas atostogas. Pažymėjo, kad ieškovės dienos vidutinis darbo užmokestis sudaro 72,93 Eur (1 173,31 + 2 100,44 + 1 639,81) : (137 d. val. + 213 d. val. + 189 d. val.) x 8 d. val. Todėl ieškovei priklausanti kompensacija už nepanaudotas atostogas sudaro 451,44 Eur (6,19 d. d. x 72,93), kurią ir prašė priteisti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Plungės apylinkės teismas 2024 m. kovo 28 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovės ieškovei 186,36 Eur atskaičius mokesčius darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas už darbo laikotarpį nuo 2023 m. gegužės 11 d. iki 2023 m. rugpjūčio 31 d.; 21,11 Eur delspinigių ir 1 961,59 Eur atskaičius mokesčius, netesybų. Kitą ieškinio dalį atmetė. Taip pat priteisė valstybei iš atsakovės 153,63 Eur žyminio mokesčio; priteisė iš atsakovės ieškovei 339,46 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė atsakovei iš ieškovės 480 Eur bylinėjimosi išlaidų.

4. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai:

4.1. Nurodė, kad teismas visiškai sutinka su DGK padaryta išvada, jog paprastai pagal susiklosčiusią praktiką darbo užmokestis nurodomas neatskaičius mokesčių, o jei nustatomas atskaičius mokesčius, tuomet tokia sąlyga darbo sutartyje taip ir nurodoma. Pažymėjo, kad DGK išsamiai paaiškino, jog nurodyti darbo sutartyje darbo užmokestį neatskaičius mokesčių yra įprasta dėl kelių priežasčių, tai yra, visų pirma, mokesčiai, kuriais apmokestinamas darbo užmokestis – gyventojų pajamų mokestis, privalomas sveikatos draudimas ir socialinio draudimo mokestis yra išskaičiuojami iš darbuotojo darbo užmokesčio, ir darbdavys juos sumoka į valstybės biudžetą.

4.2. Akcentavo, kad nustatyti mokesčių dydžius yra Lietuvos Respublikos Seimo kompetencija, ir nustačius juos didesnius nei nurodyti aukščiau, mokesčių išskaitymai iš darbuotojo darbo užmokesčio būtų didesni, sumokami mokesčiai į valstybės biudžetą didesni, o darbuotojui išmokamas proporcingai mažesnis darbo užmokestis, tačiau nurodžius darbo sutartyje darbo užmokesčio sumą atskaičius mokesčius, darbdavys mokesčių turėtų sumokėti daugiau, tačiau mažesnio darbo užmokesčio, nei nustatyta darbo sutartyje, mokėti darbuotojui negalėtų. Esant tokiai situacijai padidėjusių mokesčių mokėtoju taptų darbdavys, ne pats darbuotojas, kuris ir privalo mokėti mokesčius valstybei. Be to, atkreipė dėmesį, jog darbo sutartyje darbo užmokesčio dydį atskaičius mokesčius, net esant būtinybei atlikti išskaitas įstatymų nustatyta tvarka, kaip ir nagrinėjamos bylos atveju atliekant išskaitas pagal antstolių vykdomuosius dokumentus, darbdavys mažesnio darbo užmokesčio darbuotojui, nei susitarta darbo sutartyje, mokėti negalėtų, taigi, ir mokėjimai antstoliui pagal vykdomuosius dokumentus būtų vykdomi iš darbdavio lėšų. Darė išvadą, kad šalys darbo sutartimi susitarė dėl 840 Eur darbo užmokesčio neatskaičius mokesčių mokėjimo. Pažymėjo, kad dėl kitų ieškinyje reiškiamų reikalavimų pasisakys skaičiuodamas pagal 840 Eur dydžio darbo užmokestį neatskaičius mokesčių.

4.3. Nurodė, kad teismo posėdžio metu atsakovės direktorius nurodė (garso įrašas 00.48.11), jog jis sutinka su DGK paskaičiavimu dėl ieškovės darbo laiko apskaitos, kadangi darbuotojai tarpusavyje vienas kitą keisdavo, susitardavo, todėl galėjo būti neatitikimų darbo laiko apskaitoje. Darė išvadą, kad nebelikus ginčo dėl ieškovės darbo laiko apskaitos atsakovės bendrovėje, ieškovės išdirbtą darbo laiką atsakovės bendrovėje nustatė taip: 2023 m. gegužės mėnesį iš viso 126 d. val., tame skaičiuje 6 d. val. naktį, 6 d. val. viršvalandžių; 2023 m. birželio mėnesį iš viso 137 d. val., tame skaičiuje 22 d. val. naktį ir 18 d. val. šventinę dieną (2023 m. birželio 24 d.); 2023 m. liepos mėnesį iš viso 213 d. val., tame skaičiuje 44 d. val. naktį, 54 d. val. (213 d. val. - 159 d. val. nustatytos) viršvalandžių, 8 d. val. šventinę dieną (2023 m. liepos 6 d.); 2023 m. rugpjūčio mėnesį iš viso 189 d. val., tame skaičiuje 42 d. val. naktį, 14 d. val. viršvalandžių, 15 d. val. šventinę dieną (2023 m. rugpjūčio 15 d.). Konstatavo, jog atsižvelgiant į tai, kad teismas laikė, jog šalys darbo sutartimi susitarė dėl 840 Eur darbo užmokesčio neatskaičius mokesčių mokėjimo, pagal aukščiau patikslintą darbo laiko apskaitą, ieškovei turėjo būti išmokėtos sekančios sumos: už 2023 m. gegužės mėnesį - 629,64 Eur; už 2023 m. birželio mėnesį - 796,80 Eur; už 2023 m. liepos mėnesį – 1 425,52 Eur ir už 2023 m. rugpjūčio mėn. – 1 123,68 Eur.

4.4. Nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog ieškovei darbo užmokestis perskaičiuotas, perskaičiuotina ir kompensacija. Nustatyta, kad ieškovės dienos vidutinis darbo užmokestis sudaro 49,67 Eur (796,80 Eur + 1425,52 Eur + 1123,68 Eur) : (137 d. val. +213 d. val. +189 d. val.) x 8 d. val.), o kompensacija - 307,52 Eur (6,19 d. d. x 49,67 Eur). Atsižvelgiant į tai, iš viso ieškovei priskaičiuotina suma už visą darbo laikotarpį nuo 2023 m. birželio 17 d. iki 2023 m. liepos 27 d. sudaro 4283,16 Eur (629,64 Eur + 796,80 Eur + 1425,52 Eur + 1123,68 Eur + 307,52 Eur) neatskaičius mokesčių. Atskaičius mokesčius atsakovo priskaičiuotina suma sudaro 3079,80 Eur (505,93 Eur + 607,06 Eur + 938,25 Eur + 781,00 Eur + 247,56 Eur). Atsakovė ieškovei išmokėjo 1885,11 Eur sumą bei 271,92 Eur išskaitą antstoliui, todėl ieškovei neišmokėta darbo užmokesčio ir kompensacijos suma sudaro 922,77 Eur (3079,80 Eur - 1885,11 Eur - 271,92 Eur). Be to, į bylą pateiktas atsakovės mokėjimo pavedimas Nr. 773, kuriuo nustatyta, jog pagal DGK sprendimą 2023 m. spalio 17 d. ieškovei papildomai atsakovė pravedė 736,41 Eur, todėl likusi neišieškota darbo užmokesčio ir kompensacijos suma yra 186,26 Eur, kuri išieškotina iš atsakovės

4.5. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras 2023 m. sausio 27 d. įsakyme Nr. A1-43 „Dėl delspinigių dydžio“ nustatyta, jog kai darbo santykiams nepasibaigus, dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, nuo 2023 m. vasario 1 d. delspinigių dydis sudaro 0,1 proc. Atsižvelgiant į tai, apskaičiavo, kad ieškovei išieškotinų delspinigių suma sudaro 21,11 Eur.

4.6. Nurodė, kad byloje konstatuota, jog atsakovė ieškovo atleidimo iš darbo dieną neišmokėjo ieškovei priklausančio darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų, todėl ieškovei priteistinos netesybos, kurios apskaičiuotinos sekančiai: už 2023 m. rugsėjo mėnesį – 736,41 Eur, už laikotarpį nuo 2023 m. spalio 1 d. iki 2023 m. spalio 16 d. – 392,80 Eur (736,41 Eur : 30 = 24,55 Eur x 16); už laikotarpį nuo 2023 m. spalio 17 d. iki 2023 m. spalio 30 d – 86,94 Eur ((922,77-736,41) : 30 = 6,21 x 14) ir už 2023 m. lapkričio, gruodžio mėnesius, 2024 m. sausio, vasario mėnesius – po 186,36 Eur, viso priskaičiuotina netesybų suma sudaro 1 961,59 Eur, kuri ir priteistina ieškovei iš atsakovės.

4.7. Nurodė, kad įrodymų, jog ieškovė lankosi pas psichologus į bylą pateikta nebuvo. Ieškovė pateikė apsilankymo pas gydytoją duomenis – 2023 m. rugpjūčio 4 d. medicininį išrašą, kuriame užfiksuoti ieškovės nusiskundimai: „Varginantis nerimas. Paskutiniu metu vargina širdies plakimas <...>“. Taip pat pateikti duomenys, jog ieškovė vartojo raminančius vaistus. Tačiau pažymėjo, jog medicininiame išraše užfiksuoti ieškovės nusiskundimai, o ne gydytojo diagnozė, be to, bylos nagrinėjimo metu nustatyta, ko neneigė ir pati ieškovė, jog ieškovė tuo metu turėjo ir asmeninių problemų šeimoje, todėl teigti, kad apsilankymas pas gydytoją, raminančių vaistų vartojimas, susijęs yra, būtent, su tuo, jog darbdavys neužtikrino saugių darbo sąlygų, kategoriškai negalima, nes galimai minėti nusiskundimai susiję ir su ieškovės asmeninėmis problemomis. Darė išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog neturtinė žala buvo patirta, todėl ieškovės reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo atmetė.

4.8. Nurodė, kad ieškovės patenkinta reikalavimų dalis, t. y. prašytos ir priteistos sumos santykis, yra 32 proc. (2 169,06 Eur / 6 827,90 Eur). Tenkinus ieškinį iš dalies valstybei iš atsakovės priteistina 339,46 Eur (153,63 Eur x 32 proc.) žyminio mokesčio, ieškovei 339,46 Eur (1 060,80 Eur x 32 proc.) advokato išlaidų, o atsakovei iš ieškovės 480 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 2 dalis, 96 straipsnio 1 dalis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

5. Atsakovė apeliaciniu skundu prašo pakeisti Plungės apylinkės teismo 2024 m. kovo 28 d. sprendimą, perskirstant bylinėjimosi išlaidas atsižvelgiant į apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus. Taip pat prašė priteisti iš ieškovės atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Žemesnės instancijos teismas

6. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

6.1. Nurodė, kad teismas taikė CPK 93 straipsnio 2 dalyje nustatytą proporcingumo principą ir teisingai apskaičiavo, kad ieškovės patenkintų reikalavimų dalis sudaro 32 procentus, atitinkamai atmestų reikalavimų dalis yra 68 procentai. Nors teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovė buvo atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo ir kad žyminio mokesčio dydis nuo visos ieškovės reikalaujamos sumos yra 153,63 Eur (suapvalinus - 154 Eur), tačiau patenkinus tik 32 procentus ieškovės reikalavimų, iš UAB „Nelima“ valstybei turėjo būti priteista 49 Eur suma, o ne 153,63 Eur.

6.2. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju, sprendžiant klausimą dėl proporcingo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, pirmiausia reikia nustatyti kokias išlaidas kiekviena šalis patyrė. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, jog ieškovė iš viso sumokėjo advokatui 1 060,80 Eur, tačiau nepaisant ieškovės atstovo prašymuose nurodytų aplinkybių apie patirtas išlaidas, realiai pateikti įrodymai, kad P. M. už U. S. 2023 m. lapkričio 17 d. sumokėjo 480 Eur, o 2024 m. vasario 9 d. - 399,30 Eur. Atkreipė dėmesį, kad net darant prielaidą, jog šias išlaidas patyrė ieškovė (kaip minėta sąskaitas apmokėjo kitas asmuo), bendra išlaidų suma sudaro ne 1 060,80 Eur, o 879,30 Eur. Darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nebuvo teismui pateikti įrodymai nei apie 1 060,80 Eur sumokėjimą, nei apie susitarimą, kad visą ši suma bus sumokėta ateityje. Todėl pagal proporcingumo principą ieškovei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą sudarytų 32 procentai nuo 879,30 Eur sumos, t. y. 281 Eur. Atitinkamai UAB „Nelima“ priteistina bylinėjimosi išlaidų suma turėjo būti apskaičiuojama nuo jos patirtų 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidų taikant 68 procentų ieškovės atmestų reikalavimų dalį. Tai sudaro 1020 Eur, o ne 480 Eur, kaip kad apskaičiavo pirmosios instancijos teismas.

6.3. Nurodė, kad ieškovė darbo ginčų komisijai reiškė reikalavimą priteisti delspinigius „dėl laiku DGK apskaičiuotos neišmokėto darbo užmokesčio dalies, skaičiuojant nuo neišmokėtos darbo užmokesčio (toliau – DU) dalies, kai ji turėjo būti išmokėta už 2023 m. gegužės mėn. – 2023 m. birželio 10 d.; birželio mėn. 2023 m. liepos 10 d. ir taip toliau“. Pažymėjo kad DGK šį reikalavimą išnagrinėjo ir jį patenkino, t. y. apskaičiavo 21,11 Eur delspinigius ir juos priteisė (Darbo kodekso (toliau – DK) 147 straipsnio l dalis). Reikalavimo dėl netesybų priteisimo pagal DK 147 straipsnio 2 dalį ieškovė nereiškė, todėl DGK tokio reikalavimo nenagrinėjo ir dėl jo nepasisakė. Atkreipė dėmesį, kadangi ieškovė nepasinaudojo teise reikšti reikalavimą dėl netesybų priteisimo išankstine neteismine tvarka, atsakovė laikėsi pozicijos, kad ji prarado teisę tokį reikalavimą reikšti teisme ir dėl šios priežasties jis neturėjo būti patenkintas. Nors teismas priteisė 1 961,59 Eur netesybas, atsakovė naudojasi savo teise neteikti apeliacinio skundo dėl šio reikalavimo, tačiau mano, kad bet kuriu atveju turėtų būti atsižvelgiama į nesąžiningą ir nerūpestingą ieškovės elgesį sprendžiant bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą.

Atsiliepimas

7. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti ir palikti Plungės apylinkės teismo 2024 m. kovo 28 d. sprendimą nepakeistą. Taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Žemesnės instancijos teismas

8. Pagrindiniai atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:

8.1. Nurodė, kad ieškovė byloje pateikė advokato išrašytas sąskaitas 1 060,80 Eur sumai. Pažymėjo, jog kaip teisingai nurodė atsakovė savo apeliaciniame skunde, iš šios sumos buvo apmokėta 879,30 Eur suma, tačiau tai nereiškia, kad ieškovė šių bylinėjimosi išlaidų nepatyrė. Priešingai, pirmosios instancijos teismas teisingai apskaičiavo ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, o tai patvirtina pačios atsakovės apeliaciniame skunde cituojama naujausia kasacinio teismo praktika. Akcentavo, kad ieškovė nepateikė tik 2024 m. kovo 8 d. PVM sąskaitos faktūros serija OR Nr. 00031 apmokėjimą pagrindžiančio dokumento. Tačiau šioje PVM sąskaitoje faktūroje yra aiškiai nurodyta, kad ji išrašyta už pasirengimą ir atstovavimą 2024 m. kovo 12 d. teismo posėdyje civilinėje byloje Nr. e2-308-999/2024, suma 181,50 Eur. Šių teisinių paslaugų dydžio atsakovė neginčija. Mano, kad ieškovė įgyvendino pirmąją bylinėjimosi išlaidų pagrindimo sąlygą ir pateikė PVM sąskaitą faktūrą, kurioje detalizuotos suteiktos konkrečios advokato paslaugos ir jų kaina (dydis).

8.2. Teigia, jog nors atsakovė kelia klausimą dėl to, kad ieškovės bylinėjimosi išlaidas apmokėjo kitas asmuo (P. M.), tačiau kasacinio teismo praktika nedraudžia, kad proceso šalies bylinėjimosi išlaidas apmokėtų kitas asmuo, o tokios bylinėjimosi išlaidos yra laikomos kaip patirtos pačios proceso šalies.

8.3. Nurodė, kad bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklėms nėra būdingas absoliutumas – proceso įstatymas suteikia teismui teisę nukrypti nuo šių taisyklių. Taisyklės „pralaimėjęs moka“ taikymo išimtis reglamentuojama CPK 93 straipsnio 4 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas gali nukrypti nuo bendrųjų CPK 93 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Teigia, jog ieškovė kreipėsi į teismą dėl to, kad jai nebuvo priteistos visos sumos, kurių ji prašė ginčą nagrinėjant darbo ginčų komisijoje, taip pat sumos, kurių ieškovė dėl teisinių žinių trūkumo neprašė priteisti ikiteisminėje ginčo nagrinėjimo stadijoje, tačiau jos jai priklausė (pavyzdžiui, delspinigiai). Atkreipė dėmesį, jog byloje buvo nustatyta, kad atsakovė, kaip darbdavys, neįvykdė visų savo įsipareigojimų ir tinkamai neatsiskaitė su ieškove. Mano, kad vien tai, jog atsakovė patyrė didesnes bylinėjimosi išlaidas susidaro situacija, jog ieškovė, gavusi iš atsakovės priteistas sumas, visas jas turėtų panaudoti atsakovės bylinėjimosi išlaidų dengimui. Darė išvadą, kad tokiu būdu ieškovės kreipimasis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo taptų savitikslis ir formuotų ydingą praktiką, jog kreipimasis į teismą dėl teisių gynimo yra labiau moralinio, nei finansinio pobūdžio.

8.4. Nurodė, kad ieškovė neginčija aplinkybės, jog ginčą nagrinėjant darbo ginčų komisijoje ikiteismine tvarka nereiškė reikalavimo dėl delspinigių priteisimo. Tačiau teigia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė 21,11 Eur dydžio delspinigius, o nepasinaudojimas ikiteismine ginčo sprendimo tvarka neužkerta kelio ieškovei reikalauti priteisti tokius delspinigius iš atsakovės, ginčą nagrinėjant iš esmės teisme, tuo labiau, kad delspinigiai kildinami iš tų pačių darbo santykių (tos pačios darbo sutarties), kaip ir kiti byloje pareikšti reikalavimai.

8.5. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nagrinėjo ieškovės reikalavimą dėl delspinigių priteisimo ir priteisė 21,11 Eur dydžio delspinigius. Mano, jog priešingu atveju ieškovė turėtų dėl šio reikalavimo inicijuoti antrą ikiteisminį, o vėliau – ir teisminį ginčą, tokiu būdu abiem šalim patiriant papildomų bylinėjimosi išlaidų. Darė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė procesinės teisės normų ir sprendimo keisti šioje dalyje nėra jokio teisinio pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai

apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

10. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria teismas paskirstė šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos

11. CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas neabsoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K‑3-110-313/2016).

12. Kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė į bylą pateikė naują įrodymą, t. y. 2024 m. kovo 19 d. mokėjimo nurodymo kopiją, patvirtinančią 181,50 Eur sumokėjimą pagal PVM SF už teisines paslaugas Serija OR Nr. 00031. Nors apeliantė nenurodo jokių argumentų, kodėl šio įrodymo negalėjo pateikti pirmosios instancijos teisme, tačiau įvertinus tai, kad ieškovės prašomas pridėti naujas įrodymas yra susijęs su nagrinėjama byla, ieškovė juo remiasi savo atsiliepime į apeliacinį skundą, šio įrodymo pridėjimas prie bylos nagrinėjimo neužvilkins, todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad yra pagrindas pateiktą mokėjimo nurodymo kopiją pridėti prie bylos.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

13. Akcentuotina, jog Lietuvoje yra įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas (revisio prioris instantiae). Pagal kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teismas apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

14. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu, šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu. Savo nesutikimą apeliantė iš esmės grindžia trimis argumentais: 1) nors teismas teisingai apskaičiavo, kad ieškovės patenkintų reikalavimų dalis sudaro 32 procentus, atitinkamai atmestų reikalavimų dalis yra 68 procentai, tačiau mano, kad teismas netinkamai apskaičiavo faktiškai apeliantei tenkančią sumokėti žyminio mokesčio dalį bei iš ieškovės apeliantei priteistinų advokato pagalbai apmokėti skirtų išlaidų sumas; 2) teismas netinkamai apskaičiavo ieškovės faktiškai patirtas bylinėjimosi išlaidas, kadangi byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog bendra ieškovės patirtų išlaidų suma sudaro ne 1 060,80 Eur, o 879,30 Eur bei ieškovei išrašytas sąskaitas už teisines paslaugas apmokėjo byloje nedalyvaujantis asmuo; 3) ieškovė darbo ginčų komisijai reikalavimo dėl netesybų priteisimo pagal DK 147 straipsnio 2 dalį nereiškė, todėl DGK tokio reikalavimo nenagrinėjo ir dėl jo nepasisakė, kas savo ruožtu draudžia ieškovei tokį reikalavimą reikšti teisme. Nors apeliantė šios sprendimo dalies neskundžia, tačiau jos nuomone, nurodytos aplinkybės suponuoja nesąžiningą ir nerūpestingą ieškovės elgesį ir į tai turėtų būti atsižvelgta sprendžiant bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą.

15. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo civiliniame procese taisyklė: šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Civilinio proceso įstatymas taip pat numato, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 (teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

16. Bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklė grindžiama principu „pralaimėjęs moka“, kuri reiškia, kad, paskirstant bylinėjimosi išlaidas, pralaimėjusi šalis pati padengia savo bylinėjimosi išlaidas ir yra įpareigojama atlyginti laimėjusios šalies išlaidas. Bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės užtikrina bylinėjimosi išlaidų paskirstymą šalims pagal išnagrinėtos bylos materialųjį teisinį rezultatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-1075/2020).

17. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį tenkino iš dalies. Spręsdamas šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą teismas konstatavo, kad iš viso buvo patenkinta 32 procentai ieškinio reikalavimų, kas reiškia, jog atitinkamai atmestų reikalavimų dalis sudaro 68 procentus. Šalys šių proporcijų neginčija, todėl apeliacinės instancijos teismas laiko, jog vadovaujantis proporcingumo principu, tenkintų bei atmestų ieškinio reikalavimų dalys nustatytos teisingai.

Dėl žyminio mokesčio

18. Pagal CPK 80 straipsnio 1 dalį už kiekvieną ieškinį (pradinį ar priešieškinį), pareiškimą dėl ikisutartinių santykių, trečiojo asmens, pareiškiančio savarankišką reikalavimą, dėl ginčo dalyko, pareiškimą jau pradėtoje byloje, pareiškimą ypatingosios teisenos bylose mokamas atitinkamo dydžio žyminis mokestis. Be to, žyminį mokestį, išskyrus apskaičiuojamą procentais, teismai indeksuoja, atsižvelgdami į ketvirčio vartojimo kainų indeksą, jeigu jis didesnis negu 110 (CPK 82 straipsnio 1 dalis).

19. Skundžiamu sprendimu teismas nustatė, jog nors ieškovė nuo žyminio mokesčio buvo atleista (CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktas), tačiau už ieškinį turėjo būti mokamas 153,63 Eur žyminis mokestis (6 827,90 Eur (bendra ieškinio suma) x 3 proc. x 75 proc.) (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis), suapvalinus mokėtinas 154 Eur žyminis mokestis.

20. Skundžiamo sprendimo rezoliucinėje dalyje teismas nurodė, jog valstybei iš atsakovės priteistina 153,63 Eur žyminio mokesčio, tačiau įvertinus tai, kad nagrinėjamoje byloje iš viso buvo patenkinta 32 procentai ieškinio reikalavimų, akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo iš atsakovės priteistiną žyminio mokesčio dalį. Kaip minėta anksčiau, už ieškovės pareikštą ieškinį mokėtina suma sudarė 154 Eur, tuo tarpu skundžiamu sprendimu iš viso buvo patenkinta 32 procentai ieškinio reikalavimu, kas reiškia, jog iš atsakovės valstybei priteistinas žyminio mokesčio dydis sudaro 49,28 Eur (154 Eur x 32 proc.), suapvalinus 49 Eur. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog apeliantė pagrįstai prašo sumažinti priteisto žyminio mokesčio dydį, todėl šioje dalyje apeliacinis skundas tenkintinas, o iš atsakovės valstybei priteistinas 49 Eur dydžio žyminis mokestis.

Dėl atsakovės (apeliantės) patirtų bylinėjimosi išlaidų

21. Šios nutarties 15 punkte nurodyta, kad CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo civiliniame procese taisyklė: šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

22. Pirmosios instancijos teismas, skaičiuodamas apeliantei (atsakovei) priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį, nurodė, kad atsakovei iš ieškovės priteistina 480 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, tačiau skundžiamame sprendime nėra nurodytas šių išlaidų apskaičiavimo būdas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus, nesutinka su skundžiamame sprendime nurodytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu.

23. Apeliantė, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme prašė priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas bei pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus, t. y. 2024 m. sausio 23 d. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, 2023 m. gruodžio 4 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. ADS50 bei 2023 m. gruodžio 7 d. mokėjimo nurodymo kopiją, iš kurios matyti, jog apeliantė (atsakovė) sumokėjo advokatui 1 500 Eur už suteiktas teisines paslaugas. Apeliacinės instancijos teismas savo ruožtu pažymi, kad apeliantės prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma neviršija rekomendacijose nustatytų priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, tačiau šiuo atveju atsakovės prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma mažintina proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad skundžiamu sprendimu tenkinta 32 proc. ieškinio reikalavimų, kas reiškia, jog atmestų ieškinio reikalavimų dalis sudaro 68 proc., todėl įvertinęs nustatytas aplinkybes, jog atsiliepimu į ieškinį apeliantė (atsakovė) visiškai nesutiko su ieškinio reikalavimais, apeliantei (atsakovei) iš ieškovės turėjo būti priteista 1 020 Eur bylinėjimosi išlaidų (1 500 Eur x 68 proc.) (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

24. Nors atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė iš esmės teigia, kad teismas priteisdamas iš ieškovės atsakovei 480 Eur bylinėjimosi išlaidų vadovavosi CPK 93 straipsnio 4 dalimi ir nukrypo šio straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiais atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais nesutinka. Atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas aiškiai nurodė teisės normas, kuriomis vadovaudamasis skirstė šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau skundžiamu sprendimu CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatų ne tik kad nenurodė, tačiau jų taip pat ir neanalizavo. Skundžiamu sprendimu nebuvo analizuojamas atsakovės procesinis elgesys, nebuvo nurodyta jokių argumentų, jog atsakovė būtų pažeidusi procesines teisės normas, kurios būtų sąlygojusios nepagrįstą bylinėjimosi išlaidų susidarymą. Be to, kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog nukrypdamas nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, teismas turi argumentuotai atskleisti, koks yra CPK 93 straipsnio 4 dalies taikymo pagrindas, t. y., pvz., aiškiai įvardyti, koks šalies procesinis elgesys šios normos taikymo prasme laikytinas netinkamu ir kokios aplinkybės patvirtina atitinkamo elgesio netinkamumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-469/2020, 16 punktas; 2020 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-359-969/2020, 30, 31 punktai; 2024 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-611/2024, 22 punktas).

25. Svarbu pažymėti ir tai, kad ieškovė priimto sprendimo neskundė ir neprašė nukrypti nuo CPK įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, todėl apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nurodytą teisinį reglamentavimą, formuojamą teismų praktiką bei atsižvelgdamas į nustatytas faktines bylos aplinkybes daro labiau tikėtiną išvadą, jog pirmosios instancijos teismas iš ieškovės atsakovei priteisdamas 480 Eur bylinėjimosi išlaidų ne vadovavosi CPK 93 straipsnio 4 dalimi, o suklydo (1500 x 32 proc. = 480 Eur), netinkamai paskaičiuodamas atmestų ieškinio reikalavimų dalį, todėl šioje dalyje priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

Dėl ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų

26. Apeliaciniu skundu be kita ko teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog ieškovė iš viso sumokėjo advokatui 1 060,80 Eur. Apeliantės nuomone, teismas neatsižvelgė į tai, kad bendra ieškovės patirtų išlaidų suma sudaro ne 1 060,80 Eur, o 879,30 Eur, todėl mano, kad nagrinėjamu atveju nebuvo teismui pateikti įrodymai nei apie 1 060,80 Eur sumokėjimą, nei apie susitarimą, kad visą ši suma bus sumokėta ateityje. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais skundo argumentais.

27. Vertinant ieškovės pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad būtina atsižvelgti į CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatas, kuriose pažymėta, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

28. Kasacinio teismo praktikoje aiškinant CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatą, nurodoma, jog prašymą dėl išlaidų atlyginimo ir atitinkamus įrodymus šalys gali pateikti bet kuriuo proceso metu, iš karto dėl visų išlaidų ar dalimis, svarbu, kad kiekvienos instancijos teisme tai būtų padaryta iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Toks reglamentavimas nustatytas siekiant užtikrinti proceso operatyvumą bei koncentruotumą (CPK 7 straipsnis) ir pašalinti galimybę piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-248/2016, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-130-1075/2022). Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, jog kasacinio teismo praktikoje pasisakoma, kad CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas negali būti aiškinamas ir taikomas taip, kad būtų paneigta asmens, kurio naudai priimtas sprendimas, teisė gauti jo patirtų bylinėjimosi išlaidų, be kita ko, išlaidų advokato pagalbai, atlyginimą. Priešingu atveju būtų pažeisti bendrieji teisingumo ir protingumo principai bei CPK 2 straipsnyje įtvirtintas civilinio proceso tikslas ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-130-1075/2022).

29. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė, prašydama priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas į bylą pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus, t. y. 2024 m. sausio 23 d. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, 2023 m. lapkričio 13 d. sąskaitą už teisines paslaugas Serija OR Nr. 00162 išrašytą 480 Eur sumai, 2024 m. sausio 22 d. PVM sąskaitą – faktūrą Serija OR Nr. 00004 išrašytą 399,30 Eur sumai. Taip pat ieškovė į bylą pateikė 2023 m. lapkričio 17 d. mokėjimo nurodymo kopiją, iš kurios matyti, kad P. M. sumokėjo advokatui 480 Eur pagal sąskaita už teisines paslaugas Serija OR Nr. 00162 bei 2024 m. vasario 9 d. mokėjimo nurodymo kopiją, iš kurios matyti, kad P. M. sumokėjo advokatui 399,30 Eur pagal PVM SF už teisines paslaugas Serija OR Nr. 00004. Iš viso šiais prašymais ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 879,30 Eur bylinėjimosi išlaidų. Apeliantė šios sumos iš esmės neginčija, tačiau kelia klausimą, ar tai, jog byloje nedalyvaujantis asmuo (P. M.) apmokėjo ieškovei išrašytas sąskaitas už teisines paslaugas, gali būti laikoma ieškovės patirtomis bylinėjimosi išlaidomis. Vertinant šiuos apeliacinio skundo argumentus, teismas pažymi, jog civilinio proceso įstatymas nenumato draudimo byloje nedalyvaujantiems asmenims apmokėti bylos šalims pateiktas sąskaitas už teisines paslaugas. Be to, kasacinio teismo praktikoje dėl bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą atlyginimo galimybės, kai jas apmoka ne bylos šalis, bet kitas, byloje nedalyvaujantis, asmuo, išaiškinta, kad, nepriklausomai nuo to, jog šias išlaidas už bylos šalį sumokėjo kitas asmuo, jos pripažintinos bylos šalies bylinėjimosi išlaidomis ir turi būti sprendžiama dėl jų atlyginimo priteisimo šiai bylos šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-275-823/2021, 34 punktas; 2022 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-36-781/2022, 68, 69 punktai). Atsižvelgiant į tai kas nustatyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog ieškovės prašymas dėl 879,30 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo yra pateiktas laiku, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą spręsti dėl šių išlaidų priteisimo.

30. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog pirmosios instancijos teisme buvo gautas 2024 m. kovo 12 d. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kuriuo ieškovė prašė papildomai priteisti 181,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, skirtų advokato teisinei pagalbai. Kartu su šiuo prašymu į bylą buvo pateikta 2024 m. kovo 8 d. PVM sąskaita-faktūra Serija OR Nr. 00031, tačiau iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nebuvo pateikti įrodymai apie šios sąskaitos sumokėjimą. Apeliantės nuomone, nesant pateiktų įrodymų apie minėtos sąskaitos sumokėjimą, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo priteisti šias išlaidas. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais skundo argumentais. Vertindamas ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinės instancijos teismas visų pirma pažymi, jog į bylą buvo pateikta ieškovės ir advokato O. R. pasirašyta atstovavimo sutartis. Taip pat į bylą pateiktos 2023 m. lapkričio 13 d. sąskaita už teisines paslaugas Serija OR Nr. 00162 bei 2024 m. sausio 22 d. PVM sąskaitą – faktūrą Serija OR Nr. 00004. Šios sąskaitos buvo apmokėtos. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, jog ieškovė susitarė su advokatu dėl mokamų teisinių paslaugų teikimo, todėl labiau tikėtina, kad ieškovė, priėmusi 2024 m. kovo 8 d. PVM sąskaita-faktūra Serija OR Nr. 00031, buvo įsipareigojusi sumokėti už suteiktas paslaugas. Šias apeliacinės instancijos teismo išvadas patvirtina ir kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateiktas įrodymas, t. y. 2024 m. kovo 19 d. mokėjimo nurodymo kopija, kurioje užfiksuotas 181,50 Eur sumos mokėjimo pavedimas pagal PVM SF už teisines paslaugas Serija OR Nr. 00031. Atkreiptinas dėmesys, jog minima sąskaita-faktūra Serija OR Nr. 00031 apmokėta 2024 m. kovo 19 d., t. y. dar iki skundžiamo 2024 m. kovo 28 d. teismo sprendimo priėmimo, todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šias ieškovės patirtas išlaidas pripažino pagrįstomis ir sprendė dėl jų priteisimo iš atsakovės.

31. Atkreiptinas dėmesys, jog apeliaciniame skunde cituojamoje kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-50-313/2024) be kita ko pažymėta, jog CPK 98 straipsnio 1 dalis aiškintina kaip įtvirtinanti pareigą bylinėjimosi išlaidų atlyginimo siekiančiai šaliai iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikti dokumentus, patvirtinančius konkrečias advokato (advokato padėjėjo) suteiktas paslaugas ir jų kainą (dydį), o ne šių išlaidų apmokėjimą. Tuo atveju, kai šalis, siekianti išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo byloje, yra sudariusi susitarimą dėl tokių išlaidų mokėjimo atidėjimo, teismui kartu su prašymu priteisti tokių išlaidų atlyginimą bei dokumentais, patvirtinančiais konkrečias advokato (advokato padėjėjo) suteiktas paslaugas ir jų kainą (dydį), turi būti pateikti ir dokumentai, kurie patvirtina, kad nurodyto dydžio išlaidos būtinai (neišvengiamai) turės būti apmokėtos. CPK 98 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamų atstovavimo išlaidų mokėjimo atidėjimą gali patvirtinti rašytinis šalies susitarimas su advokatu dėl paslaugų kainos (jos dalies) mokėjimo atidėjimo ar mokėjimų išdėstymo. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, jog, priteisiant atstovavimo išlaidų atlyginimą iš pralaimėjusios šalies, svarbu, kad teismui pateiktuose dokumentuose būtų užfiksuotas šalies įsipareigojimas apmokėti advokato paslaugas, t. y. kad šios išlaidos pagal sutartinius įsipareigojimus yra neišvengiamos, nes šis susitarimas bus vykdomas. Pažymėtina, jog toks CPK 98 straipsnio 1 dalies aiškinimas ir taikymas užtikrina priešingos šalies teisę pateikti motyvuotus prieštaravimus dėl kitos šalies išlaidų advokato pagalbai apmokėti pagrįstumo, teismui atitinkamai tenka pareiga procesiniame sprendime pasisakyti dėl tokių išlaidų pagrįstumo, sąsajumo su nagrinėjama byla bei jų atitikties Rekomendacijų nuostatoms.

32. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytą kasacinio teismo praktiką konstatuoja, jog nors ieškovė į bylą papildomai nepateikė susitarimo su advokatu dėl paslaugų kainos mokėjimo atidėjimo, ar išdėstymo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma (nurodyta šios nutarties 30 punkte) patvirtina 2024 m. kovo 8 d. PVM sąskaitoje-faktūroje Serija OR Nr. 00031 nurodytos sumos (181,50 Eur) sumokėjimo neišvengiamumą, juolab, kad ieškovė ginčo PVM sąskaitą – faktūrą apmokėjo 2024 m. kovo 19 d., t. y. dar iki skundžiamo 2024 m. kovo 28 d. teismo sprendimo priėmimo. Įvertinęs tai kas nustatyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog byloje susiklosčiusi faktinė situacija neprieštarauja apeliantės nurodomai naujausiai kasacinio teismo formuojamai praktikai, todėl darytina išvada, jog ieškovei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma pagrįstai skaičiuota nuo 1 060,80 Eur sumos. Atsižvelgiant į tai, kad skundžiamu sprendimu buvo tenkinta 32 proc. ieškinio reikalavimų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš atsakovės priteisė ieškovei 339,46 Eur (1 060,80 Eur x 32 proc.) bylinėjimosi išlaidų.

Dėl (ne)sąžiningo ir (ne)rūpestingo ieškovės procesinio elgesio

33. Apeliaciniu skundu apeliantė teigia, kad ieškovė darbo ginčų komisijai reikalavimo dėl netesybų priteisimo pagal DK 147 straipsnio 2 dalį nereiškė, todėl DGK tokio reikalavimo nenagrinėjo ir dėl jo nepasisakė, kas savo ruožtu draudžia ieškovei tokį reikalavimą reikšti teisme. Nors apeliantė šios sprendimo dalies neskundžia, tačiau jos nuomone, nurodytos aplinkybės suponuoja nesąžiningą ir nerūpestingą ieškovės elgesį ir į tai turėtų būti atsižvelgta sprendžiant bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiuo skundo argumentu. Nors apeliaciniu skundu nėra nurodomas teisinis pagrindas, kuriuo remiantis teismas turėtų vertinti ieškovės elgesį bylinėjimosi išlaidų kontekste, tačiau teismo vertinimu, apeliantė šiuo skundo argumentu iš esmės prašo vadovautis CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatomis ir nukrypti nuo šio straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių.

34. Kaip minėta, apeliantė nesąžiningu ir nerūpestingu ieškovės elgesiu laiko ieškovės ieškinyje pareikštą „naują“ reikalavimą dėl netesybų priteisimo pagal DK 147 straipsnio 2 dalį, kuris nebuvo pareikštas bylą nagrinėjant DGK. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiuo skundo argumentu.

35. DK 231 straipsnio 3 dalis nustato, kad pareiškus ieškinį teisme, teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės, taikydamas CPK nustatytus darbo bylų nagrinėjimo ypatumus. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad jeigu po darbo ginčų komisijos sprendimo, kuriuo ginčas išspręstas iš esmės, priėmimo bent viena iš ginčo šalių per įstatyme nustatytą terminą pareiškia teisme ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės, dėl kurio yra priimtas darbo ginčų komisijos sprendimas, išnagrinėjimo, tai darbo ginčų komisijos sprendimas lieka neįsiteisėjęs, netampa privalomas ir neįgyja vykdomojo dokumento statuso (nekalbant apie atvejus, kai sprendimas ar jo dalis turi būti įvykdyti skubiai) bei pagal įstatymą netenka galios, kai įsiteisėja teismo sprendimas (DK 229, 230 straipsniai). Tokiu atveju individualų darbo ginčą dėl teisės iš esmės išsprendžia teismas savo priimamu procesiniu dokumentu – sprendimu, o darbo ginčo išnagrinėjimas darbo ginčų komisijoje reiškia, kad buvo įgyvendinta įstatyme įtvirtinta asmens teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos įgijimo sąlyga. DK 231 straipsnio 3, 4 dalių nuostatos, reglamentuojančios, kad teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės ir kad darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas, reiškia, jog teismas, nagrinėdamas ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo, nevykdo darbo ginčų komisijos sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimo ar peržiūrėjimo procedūrų, nes tokios procedūros įstatyme nenustatytos ir tokio pobūdžio kompetencija teismui nėra suteikta, o iš naujo CPK nustatyta tvarka ginčą nagrinėja ir iš esmės, t. y. nustatydamas ginčijamas šalių materialiąsias teises bei pareigas, išsprendžia kilusį ginčą dėl teisės, kuriam taikytinos įstatyme nustatytos privalomos išankstinės nagrinėjimo ne teisme tvarkos buvo laikytasi. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad teismas išnagrinėjęs darbo ginčą iš esmės, sprendimo rezoliucinėje dalyje turi aptarti visus klausimus, kuriuos išsprendė ir nurodyti, kad darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2019, 37, 38, 50, 51 punktai; 2019 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-302-684/2019, 29–33 punktai).

36. Nurodytas teisinis reglamentavimas bei kasacinio teismo praktika suponuoja išvadą, jog bylos nagrinėjimas bendrosios kompetencijos teisme, ne tik kad nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas, tačiau bylą nagrinėjant iš esmės, šalims turi būti sudaroma galimybė naudotis visomis įstatymų šalims suteiktomis teisėmis, tame tarpe ir teise tikslinti bei pildyti ieškinio reikalavimus. Tai reiškia, jog ieškovė, įgyvendindama jai įstatymų suteiktas teises į teisminę gynybą, pareiškė reikalavimą, kurio nebuvo reiškusi bylą nagrinėjant darbo ginčų komisijoje, tačiau tai nesudaro pagrindo išvadai, kad ieškovė elgėsi nesąžiningai, ar nerūpestingai ir todėl būtų pagrindas nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių.

37. Pažymėtina, kad šia nutartimi spręstas klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog yra pagrindas atlikti vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovei iš ieškovės buvo priteista 1 020 Eur bylinėjimosi išlaidų, o ieškovei iš atsakovės priteista 339,46 Eur bylinėjimosi išlaidų, atlikus priešpriešinių reikalavimų įskaitymą konstatuotina, jog atsakovei iš ieškovės iš viso priteistina 680,54 Eur (1 020 Eur – 339,46 Eur) bylinėjimosi išlaidų.

38. Įvertinus visus kitus apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog kiti skundo bei atsiliepimo į skundą argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).

Dėl procesinės bylos baigties

39. Nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į tai, kad apeliantė iš esmės ginčijo procesinį klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, neginčydama sprendimo iš esmės dėl išspręstų materialinių reikalavimų, pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės paliktinas nepakeistu, tačiau patikslintina Plungės apylinkės teismo 2024 m. kovo 28 d. sprendimo rezoliucinė dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, joje nurodant, jog iš atsakovės valstybei priteistina 49 Eur žyminio mokesčio bei atsakovei iš ieškovės priteistina 680,54 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 321 straipsnio 3 dalis, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

40. CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo civiliniame procese taisyklė: šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Civilinio proceso įstatymas taip pat numato, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

41. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad apeliaciniu skundu apeliantė iš esmės reiškė 4 reikalavimus, t. y. 1) nustatyti, jog iš apeliantės priteistinas žyminio mokesčio dydis sudaro ne 163,53 Eur, o 49 Eur; 2) nustatyti, kad iš ieškovės atsakovei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma sudaro ne 480 Eur, o 1 020 Eur; 3) nustatyti, jog ieškovė nepagrindė 181,50 Eur bylinėjimosi išlaidų dydžio; 4) sprendžiant bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, atsižvelgti į ieškovės nesąžiningą ir nerūpestingą elgesį. Atkreiptinas dėmesys, jog ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą neginčijo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su iš atsakovės priteistino žyminio mokesčio dydžiu, todėl šis apeliacinio skundo reikalavimas, sprendžiant dėl bylos šalių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo apeliacinės instancijos teisme nevertintinas. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad buvo tenkintas apeliacinio skundo reikalavimas dėl atsakovei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos padidinimo, o likę du apeliacinio skundo argumentai atmesti, daro išvadą, kad iš viso buvo patenkinta 33,33 proc. apeliacinio skundo reikalavimų, atitinkamai buvo atmesta 66,67 proc. apeliacinio skundo reikalavimų.

42. Apeliaciniu skundu atsakovė prašė priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme bei kartu su 2024 m. liepos 18 d. prašymu į bylą pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus, t. y. 2024 m. balandžio 24 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. ADS19 bei 2024 m. balandžio 24 d. mokėjimo nurodymo kopiją iš kurios matyti, jog atsakovė sumokėjo advokatui 700 Eur už suteiktas paslaugas. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas Rekomendacijose nustatytus rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti jų redakcija), į byloje pateiktus įrodymus dėl patirtų atstovavimo išlaidų, apeliantės atstovo atliktus veiksmus, t. y. apeliacinio skundo parengimą taip pat į tai, kad iš viso buvo tenkinta 33,33 proc. skundo reikalavimų, konstatuoja, kad apeliantės prašoma priteisti 700 Eur bylinėjimosi išlaidų suma advokato pagalbai apmokėti neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, tačiau mažintina proporcingai tenkintų apeliacinio skundo reikalavimų daliai bei apeliantei iš ieškovės priteistina 233,31 Eur (700 Eur x 33,33 proc.) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 2 dalis).

43. Taip pat apeliantė į bylą pateikė mokėjimo nurodymo kopiją iš kurios matyti, jog buvo sumokėtas 22 Eur dydžio žyminis mokestis. CPK 321 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, kai apeliaciniu skundu skundžiama tik teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ar kitų teismo sprendimu išspręstų procesinių klausimų, toks apeliacinis skundas nagrinėjamas mutatis mutandis taikant atskirųjų skundų nagrinėjimo taisykles. CPK 80 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už atskiruosius skundus žyminis mokestis nemokamas, išskyrus atskiruosius skundus dėl nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Įvertinus tai, kad šis apeliacinis skundas žyminiu mokesčiu neapmokestinamas (CPK 80 straipsnio 4 dalis, 83 straipsnio 2 dalis, 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas), už apeliacinį skundą sumokėtas 22 Eur žyminis mokestis grąžintinas apeliantei.

44. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė taip pat prašė priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme bei kartu su 2024 m. liepos 23 d. prašymu į bylą pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus, t. y. 2024 m. birželio 20 d. PVM sąskaitą-faktūrą Serija OR Nr. 00088 bei 2024 m. birželio 20 d. mokėjimo nurodymo kopiją iš kurios matyti, jog ieškovė sumokėjo advokatui 508,20 Eur už suteiktas paslaugas. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas Rekomendacijose nustatytus rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti jų redakcija), į byloje pateiktus įrodymus dėl patirtų atstovavimo išlaidų, ieškovės atstovo atliktus veiksmus, t. y. atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, taip pat į tai, kad iš viso buvo atmesta 66,67 proc. skundo reikalavimų, konstatuoja, kad apeliantės prašoma priteisti 508,20 Eur bylinėjimosi išlaidų suma advokato pagalbai apmokėti neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, tačiau mažintina proporcingai atmestų apeliacinio skundo reikalavimų daliai bei ieškovei iš apeliantės priteistina 338,82 Eur (508,20 Eur x 66,67 proc.) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 2 dalis).

45. Atlikus vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą konstatuotina, jog ieškovei iš apeliantės priteistina 105,51 Eur (338,82 Eur – 233,31 Eur) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Plungės apylinkės teismo 2024 m. kovo 28 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

Patikslinti Plungės apylinkės teismo 2024 m. kovo 28 d. sprendimo rezoliucinę dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo bei visą sprendimo rezoliucinę dalį išdėstant taip:

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „NELIMA“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), ieškovei U. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 186,36 Eur atskaičius mokesčius darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas už darbo laikotarpį nuo 2023 m. gegužės 11 d. iki 2023 m. rugpjūčio 31 d.; 21,11 Eur delspinigių ir 1 961,59 Eur, atskaičius mokesčius, netesybų.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti valstybei iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „NELIMA“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), 49 Eur žyminio mokesčio. Šią sumą atsakovė turi sumokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, bylinėjimosi išlaidų įmokos kodas 5660.

Priteisti iš ieškovės U. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „NELIMA“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), 680,54 Eur bylinėjimosi išlaidų patirtų pirmosios instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „NELIMA“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), ieškovei U. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 105,51 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Grąžinti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „NELIMA“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), 22 Eur žyminio mokesčio, sumokėto 2024 m. gegužės 2 d. mokėjimo nurodymu. Mokesčio grąžinimą pavesti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Teisėja Jolanta Gailevičienė