Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje, žodinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą ieškovų S. G., V. G. patikslintą ieškinį atsakovams A. K., N. G., antstoliui Ričardui Kudrauskui, AAS „BTA Baltic Insurance Company“ Lietuvos filialui dėl skolininko sudaryto sandorio nuginčijimo (actio Pauliana) arba dėl žalos atlyginimo priteisimo, tretysis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovų A. K. ir N. G. pusėje, – M. Ž., ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovai S. G., V. G., jų atstovas advokatas Dominykas Vanhara patikslintą ieškinį palaikė, prašė: nuginčyti ir pripažinti negaliojančia ab initio atsakovų A. K. ir N. G. sudarytą 2015 m. rugpjūčio 21 d. reikalavimo perleidimo sutartį, kaip pažeidžiančią ieškovų (kreditorių) teises; taikyti restituciją ir grąžinti į atsakovo A. K. nuosavybę šias reikalavimo teises į ieškovą S. G. - pagal 2013 m. liepos 16 d. Šiaulių apylinkės teismo išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-5-79/2012, pagal 2013 m. lapkričio 5 d. Šiaulių apylinkės teimo išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-5-79/2012; konstatuoti, jog priešpriešiniai atsakovo A. K. ir ieškovų S. G., V. G. reikalavimai buvo įskaityti 2015 m. rugpjūčio 25 d.; nepatenkinus anksčiu įvardintų 3 reikalavimų – taikyti alternatyvų ieškovų pažeistų teisių gynybos būdą ir priteisti ieškovų naudai iš atsakovo antstolio R. Kudrausko arba draudimo bendrovės AAS „BTA Baltic Insurance Company“ Lietuvos filialo 24320,37 Eur žalos atlyginimą; neatsižvelgiant į anksčiau išdėstytus 4 reikalavimus taikyti papildomą ieškovų pažeistų teisių gynybos būdą ir priteisti ieškovų naudai iš atsakovo antstolio R. Kudrausko 1000,00 Eur padarytos žalos atlyginimą; priteisti ieškovų naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas – 1117,00 Eur žyminį mokestį bei 2000,00 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti – jas priteisiant tokia tvarka: jeigu būtų patenkintas ieškovų reikalavimas dėl actio Pauliana ieškinio taikymo, bylinėjimosi išlaidas ieškovams priteisiant solidariai iš atsakovų A. K. ir N. G., o jeigu ieškinys būtų patenkintas priteisiant žalos atlyginimą iš atsakovo antstolio R. Kudrausko – bylinėjimosi išlaidas priteisiant iš atsakovo antstolio R. Kudrausko.Ieškovai S. G., V. G., jų atstovas advokatas D. Vanhara nurodė, kad ieškovams ir atsakovui A. K. turint priešpriešinius vienarūšius reikalavimus vykdymo procese, ieškovai kreipėsi į antstolį R. Kudrauską, vykdžiusį išieškojimą iš ieškovų atsakovo A. K. naudai, dėl įsiskolinimo iš atsakovo A. K. išieškojimo jų naudai, siekdami, jog esant priešpriešiniams vienarūšiams reikalavimams, antstolis atliktų jų įskaitymą. Antstolis R. Kudrauskas tarp ieškovų ir atsakovo A. K. buvusių priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą atliko 2015 m. rugpjūčio 25 d., tačiau 2015 m. rugsėjo 1 d. gavęs pranešimą iš N. G., jog 2015 m. rugpjūčio 21 d. A. K. savo reikalavimo teises į ieškovus perleido atsakovei N. G., antstolis 2015 m. rugsėjo 16 d. patvarkymu 2015 m. rugpjūčio 25 d. įskaitymą panaikino, ieškovų teigimu, patvarkyme nurodydamas melagingą informaciją, jog pas antstolį iškviestas ieškovas S. G. patvirtino, kad atsakovės siųstą reikalavimo perleidimo sutartį yra gavęs ir žino, jog naujas išieškotojas jo atžvilgiu yra N. G.. Ieškovai tvirtino, jog tarp atsakovo A. K. ir N. G. sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis yra neteisėta ir turi būti pripažinta negaliojančia nuo sudarymo momento, kadangi ji buvo surašyta atgaline data, kai civilinėje byloje Nr. 2-30-901/2015 2015 m. rugpjūčio 26 d. vykusio teismo posėdžio metu atsakovui paaiškėjo aplinkybė, jog vykdymo procese buvo įvykdytas priešpriešinių reikalavimų įskaitymas. Tai, jog sutartis buvo surašyta atgaline data, ieškovų nuomone, patvirtina aplinkybės, jog pranešimai ieškovams ir antstoliui R. Kudrauskui buvo įteikti tik po 11 kalendorinių dienų, t. y. pažeidžiant Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2013 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 3-128 patvirtintų „Universalios pašto paslaugos kokybės reikalavimų aprašo“ (toliau – Aprašas) 6 punkte reglamentuotą siuntų įteikimo terminą – 5 darbo dienas bei tai, jog civilinėje byloje Nr. 2-30-901/2015 2015 m. rugpjūčio 26 d. vykusio teismo posėdžio metu informavus apie atliktą priešpriešinių reikalavimų įskaitymą buvo svarstoma galimybė atsisakyti ieškinio, tačiau nebuvo jokios kalbos apie 2015 m. rugpjūčio 21 d. reikalavimo teisių perleidimą atsakovei N. G.. Ieškovai ir jų atstovas tvirtino, jog ieškovai, kaip atsakovo A. K. kreditoriai, turi teisę ginčyti atsakovo A. K., kaip skolininko, su atsakove N. G. sudarytą 2015 m. rugpjūčio 21 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį, kadangi ši sutartis pažeidžia jų teises, atsakovas A. K. šios sutarties sudaryti neprivalėjo ir ją sudarė tikslingai siekdamas apsunkinti arba išvengti savo skolinės prievolės ieškovams įvykdymo ir žinodamas, jog perleisdamas reikalavimo teises į ieškovus atsakovei N. G. esmingai pažeidžia kreditorių teises. Esant tarp šalių priešpriešiniams vienarūšiams reikalavimams, būdamas nemokus, neturėdamas jokios pareigos sudaryti minėtą sutartį ir perleisdamas savo reikalavimo teises giminystės ryšiais su juo susijusiai atsakovei N. G. (atsakovo A. K. anyta), atsakovas A. K. pasielgė akivaizdžiai nesąžiningai ir sąlygojo situaciją, jog ieškovai, kaip atsakovo A. K. kreditoriai, nebeteko galimybės išsiieškoti iš nesąžiningo atsakovo A. K. jo turimas skolas ieškovams. Nurodė, jog atsakovė N. G., sudarydamas su atsakovu A. K. reikalavimo teisių perleidimo sutartį, taip pat pasielgė nesąžiningai, kadangi sutartį sudarė fiktyviai, atgaline data bei sutarties sudarymo metu neturėdama tikslo sutartimi įsigytas reikalavimo teises faktiškai įgyvendinti. Aptarto pasekoje manė, jog yra visos actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygos, dėl ko ginčo sutartis turi būti pripažinta negaliojančia ab initio ir taikyta ieškovų prašoma restitucija šalis grąžinant į pradinę padėtį ir konstatuojant, jog priešpriešinių reikalavimų įskaitymas įvyko 2015 m. rugpjūčio 25 d. Nurodė, jog šiuo atveju nėra praleistas 1 metų ieškinio actio Pauliana pagrindu senaties terminas. Be to, ieškovai ir jų atstovas įrodinėjo, jog atsakovas antstolis R. Kudrauskas, vykdymo procese elgdamasis šališkai atsakovo A. K. atžvilgiu, t. y. aktyviai bendradarbiaudamas tik su atsakovu A. K., o nuo ieškovų daugelį vykdymo proceso aplinkybių nuslėpdamas, veikdamas nesavalaikiai, neobjektyviai, 2015 m. rugsėjo 16 d. patvarkyme, kuriuo buvo panaikintas priešpriešinių reikalavimų įskaitymas, įrašydamas melagingą informaciją, jog pas antstolį iškviestas ieškovas S. G. patvirtino, kad atsakovės siųstą reikalavimo perleidimo sutartį yra gavęs ir žino, jog naujas išieškotojas jo atžvilgiu yra N. G., tokiais veiksmais ieškovams padarė 24320,37 Eur turtinę žalą. Teigė, jog žalą sudaro ieškovų patirti nuostoliai, kuomet panaikinus įskaitymą jie prarado galimybę iš atsakovo A. K. išsiieškoti 24320,37 Eur įsiskolinimą. Tvirtino, jog turi teisę ir į 1000,00 Eur turtinės žalos, kurią sudaro kitoje civilinėje byloje už pareikštą atskirąjį skundą patirtos 1000,00 Eur bylinėjimosi išlaidos, iš atsakovo antstolio R. Kudrausko atlyginimą, kadangi dėl antstolio R. Kudrausko teismui vėlgi, ieškovų teigimu, melagingai nurodytų aplinkybių apie ieškovo S. G. atvykimą pas antstolį ir nurodymą, jog žino apie reikalavimo teisių perleidimą, teismas atmetė ieškovų atskirąjį skundą, ko pasekoje, ieškovai prarado galimybę į 1000,00 Eur išlaidų advokato pagalbai atlyginimą. Atsakovas A. K. prašė patikslintą ieškinį atmesti ir nurodė, jog 2015 m. rugpjūčio 21 d. su atsakove N. G. pasirašė reikalavimo teisių į ieškovus perleidimo sutartį ir tą pačią dieną atsakovė N. G. antstoliui R. Kudrauskui bei ieškovui S. G. išsiuntė pranešimus apie reikalavimo teisių perleidimą. Kategoriškai nesutiko su ieškovų teiginiais, jog reikalavimų teisių perleidimo sutartis buvo pasirašyta atgaline data, laikė juos išgalvotais, nieko nepagrįstais ir tvirtino, kad byloje yra įrodymai, jog atsakovė N. G. pranešimus apie reikalavimo teisių perleidimą perdavė kurjerių tarnybai VšĮ „Šiauliai plius“ išsiuntimui nedelsdama, t. y. dar tą pačią sutarties sudarymo dieną (2015 m. rugpjūčio 21 d.) ir negali būti atsakinga už šių siuntų pristatymo ieškovams ar antstoliui laiką. Be to, tvirtino, jog šiuo atveju negali būti remiamasi ieškovų nurodomame Apraše įtvirtintomis pašto siuntų įteikimo terminų apskaičiavimo taisyklėmis, kadangi kurjerių tarnyba VšĮ „Šiauliai plius“ nėra universalios pašto paslaugos teikėjas, taip kaip jis suprantamas Lietuvos Respublikos pašto įstatymo 3 straipsnio 23 punkto prasme. Tvirtino, jog ieškovai neįrodė ir teiginių, jog, neva, ginčo reikalavimo teisių perleidimo sutartis buvo sudaryta po 2015 m. rugpjūčio 26 d. teismo posėdžio, vykusio civilinėje byloje Nr. 2-30-901/2015, jog jis pasielgė nesąžiningai perleisdamas savo reikalavimo teises į ieškovus. Atsakovo nuomone, nesuprantama, kodėl ieškovai, tvirtindami, jog į antstolį R. Kudrauską kreipėsi dėl jų ir atsakovo A. K. priešpriešinių reikalavimų įskaitymo, tokį įskaitymą paprašė atlikti tik 2015 m. rugpjūčio 25 d., t. y. praėjus daugiau nei trims mėnesiams nuo išieškojimo pradžios, o savo tariamai pažeistų teisių negynė iki 2015 m. rugpjūčio 21 d. (kuomet buvo sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis), nors turėjo tam pakankamai laiko. Atsakovas tvirtino, jog ieškovams nepasinaudojus teise įskaityti priešpriešinį turtinį reikalavimą per protingą terminą, jis pagrįstai manė, jog tokia teise ieškovai pasinaudoti nepageidauja ir manė, jog kitaip vertinant šią situaciją būtų iš esmės suabsoliutinti ieškovų, kaip kreditorių, interesai, pažeista šalių interesų pusiausvyra bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai. Teigė, jog ieškovai neįrodė, jog jis tyčiniais veiksmais siekė sukelti savo nemokumą, buvo nesąžiningas ir, kad reikalavimo perleidimo sutartimi buvo pažeistos ieškovų teisės. Reikalavimo teises perleido atsakovei N. G., kadangi jokie disponavimo šiomis teisėmis apribojimai nebuvo taikomi, nuo 2013 m. antstoliui iš ieškovų jo naudai nepavyko išieškoti net dalies skolos, po 2013 m. ieškovų nekilnojamojo turto perleidimo, pardavimo, ieškovai neturi jokio nekilnojamojo turto ir išieškojimo iš ieškovų galimybės tapo visiškai abejotinos bei jam buvo reikalingos piniginės lėšos dėl besitęsiančių teisminių procesų patiriamoms papildomoms išlaidoms padengti ir tokį savo elgesį laiko atitinkantį protingo asmens elgesio standartą, todėl mano, jog turi būti pripažinta, kad jis tokį ginčijamą sandorį privalėjo sudaryti. Tvirtino, jog atsakovė N. G. yra jo anyta, t. y. ne artimoji giminaitė, todėl nesant nesąžiningumo prezumpcijos ieškovai turi atsakovės N. G. nesąžiningumą įrodyti, tačiau to nepadarė. Taip pat teigė, jog ieškovai nepagrįstai reiškia alternatyvų bei savarankišką reikalavimus dėl turtinės žalos atlyginimo antstoliui R. Kudrauskui, neįrodė antstolio deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų, teiginių, jog antstolis 2015 m. rugsėjo 16 d. patvarkyme nurodė melagingus duomenis apie ieškovą S. G. bei neturi teisės reikalauti kitoje byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų, kadangi jų skundas apeliacinės instancijos teisme buvo atmestas ir jie neįgijo teisės į civilinėje byloje nr. 2S-1149-372/2015 patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovė N. G., jos atstovė advokatė Irma Gutkovienė prašė patikslintą ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovų atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas – 840,00 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Nurodė, jog atsakovei N. G. apie ieškovų turimą įsiskolinimą atsakovui A. K. buvo žinoma iš dukters ir atsakovo A. K. sutuoktinės A. K., o apie šios skolos konkretų dydį tapo žinoma 2015 m. rugpjūčio 21 d. pasirašant reikalavimo teisių perleidimo sutartį. Apie tai, jog ieškovai turi priešpriešinį vienarūšį reikalavimą į atsakovą A. K. jai tapo žinoma tik gavus iš teismo šios bylos procesinius dokumentus. Nesutinka su ieškovų teiginiais, jog, neva, ginčo sutartis buvo sudaryta atgaline data ir pranešimai apie jos sudarymą kurjerių tarnybai perduoti ne 2015 m. rugpjūčio 21 d., o vėlesne data ir tvirtina, jog laiškai ieškovus ir antstolį iš esmės pasiekė tik viena diena vėliau nei per 5 darbo dienas, t. y. iš esmės nenukrypstant nuo Aprašo 8.1, 8.2 punktų reikalavimų ir už siuntos adresatui įteikimą atsakovė nėra atsakinga. Ieškovų teiginius, jog ginčo sutartis buvo pasirašyta tik po 2015 m. rugpjūčio 26 d. teismo posėdžio civilinėje byloje Nr. 2-30-901/2015, kuomet atsakovui A. K. paaiškėjo aplinkybė apie priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, laiko deklaratyvia ir subjektyvia, niekuo nepagrįsta ieškovų nuomone. Tvirtino, jog ginčo sutarties sudarymo metu nei jai, nei atsakovui A. K. apie priešpriešinių reikalavimų įskaitymą nebuvo ir negalėjo būti žinoma, nes tuo metu tokio patvarkymo antstolis nebuvo priėmęs. Ginčo sutarties teisėtumą pagrindžia ir įrodymai, jog atsakovė 2015 m. rugpjūčio 21 d. kurjerių tarnybai perdavė laiškus su pranešimais dėl reikalavimo teisių perleidimo. Atsakovės nuomone, atsakovas A. K. savo nemokumo būsenos nėra sukėlęs, nes jokio nekilojamojo ar kito turto tretiesiems asmenims nėra perleidęs. Mano, jog šiuo atveju ginčo sandoris ieškovų teisių nepažeidė ir nėra nei vienos būtinosios actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygos, nes: ieškovai ilgą laiką (2013 - 2014 m.) turėdami visas galimybes nepasinaudojo jomis, jog priešpriešinius reikalavimus įskaitytų; nors ginčo sandorio sudarymo metu ieškovai turėjo galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą A. K. ir šiuo atveju nėra suėjęs ieškinio actio Pauliana pagrindu senaties terminas, tačiau neįrodė, jog atsakovas A. K. neturėjo pareigos sudaryti ginčo sutartį, ginčo sutarties šalių nesąžiningumo, kuriuos grindė tik savo deklaratyviais ir jokiais įrodymais nepagrįstais teiginiais. Taip pat manė, jog yra nesuprantami ir nelogiški ieškovų kaltinimai antstoliui R. Kudrauskui dėl šališkumo panaikinant 2015 m. rugpjūčio 25 d. patvarkymą dėl priešpriešinių reikalavimų įskaitymo, nes antstolis negali būti laikomas atsakingu už tai, kad pranešimas apie atsakovo A. K. reikalavimo teisių perleidimą jį per kurjerių tarnybą pasiekė tik 2015 m. rugsėjo 1 d. Visi antstolio veiksmai buvo atlikti laikantis įstatymų reikalavimų ir yra teisėti. Kategoriškai nesutinka su ieškovų reikalavimu dėl 1000,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kitoje byloje, kaip turtinės žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo antstolio R. Kudrausko, kadangi atsakovės ir jos atstovės nuomone, bylinėjimosi išlaidų klausimas gali būti sprendžiamas tik toje byloje, kurioje jos buvo patirtos, o šiuo atveju ieškovų skundas kitoje civilinėje byloje buvo atmestas, todėl jie prarado teisę į už atskirojo skundo parengimą patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Manė, jog patys ieškovai įstatymo suteiktomis teisėmis savalaikiai ir aktyviai nesinaudojo, nes nebuvo tuo suinteresuoti, be to, šį ieškinį pareiškė praėjus metams laiko nuo ginčo sandorio sudarymo, todėl galimai žala atsirado dėl pačių ieškovų kaltės, neveikimo. Atsakovas antstolis Ričardas Kudrauskas prašė patikslintą ieškinį atmesti, kaip nepagrįstą. Manė, jog ieškovai nepateikė neginčijamų įrodymų, patvirtinančių esant actio Pauliana ieškinio tenkinimo sąlygoms. Tvirtino, jog laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 14 d. iki 2016 m. liepos 4 d. vykdydamas išieškojimą ieškovų naudai pagal vykdomąjį raštą Nr. 2-457-569/2014 jokios žalos jiems nepadarė. Teigė, jog skolos iš atsakovo A. K. ieškovų naudai išieškoti nebuvo galimybės dėl antstolio T. Ubarto vykdomojo aukštesnės eilės – išlaikymo – išieškojimo bei dėl to, jog atsakovas A. K. jokio kito turto, iš kurio būtų buvę galima išieškoti ieškovams skolą, neturėjo, o gaunamų skolininko pajamų 3 – osios eilės išieškojimui ieškovams vykdyti, nepakako. Teigė, jog ieškovai neįrodė civilinės atsakomybės sąlygų, o 2015 m. rugsėjo 16 d. patvarkymą, kuriuo jis, atsižvelgęs į 2015 m. rugsėjo 1 d. gautą atsakovės N. G. pranešimą apie atsakovo A. K. reikalavimo teisių į ieškovus perleidimą 2015 m. rugpjūčio 21 d. atsakovei N. G., panaikino 2015 m. rugpjūčio 25 d. ieškovių ir atsakovo A. K. priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą vykdymo procese, priėmė teisėtai ir pagrįstai. Tai, atsakovo teigimu, patvirtina ir ta aplinkybė, jog teismai vadovavosi reikalavimo teisių perleidimo sutartimi kaip teisėta ir pakeitė išieškotoją vykdymo procese iš atsakovo A. K. į atsakovę N. G.. Manė, jog ieškovų teiginiai apie atsakovo A. K. nemokumą ir reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymą atgaline data yra tik jų subjektyvios prielaidos, nepagrįstos jokiais įrodymais. Tvirtino, jog ieškovas S. G. viso vykdymo laikotarpiu buvo nerūpestingas ir neatidus, gyvenamosios vietos adresu siunčiamų dokumentų nepriimdavo, antstolio kontoroje jam nepalankius dokumentus atsisakydavo priimti, nešalindavo skundų trūkumų bei kitokiais būdais negynė savo teisių. Taip pat nurodė, jog 2015 m. gegužės 14 d. kreipdamasis į jį dėl vykdymo proceso pradėjimo ieškovas S. G. nenurodė aplinkybės, jog yra skolingas atsakovui A. K. ir neprašė padaryti priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, o tokį prašymą jam įteikė tik Šiaulių apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. 2-30-901/2015 2015 m. rugpjūčio 26 d. vykusio teismo posėdžio metu. Atsakovo AAS „BTA Baltic Insurance Company“ Lietuvos filialo atstovas R. T. prašė patikslintą ieškinį atmesti. Nurodė nesutinkantis su alternatyviu ieškinio reikalavimu - priteisti ieškovų naudai iš atsakovo antstolio R. Kudrausko arba draudimo bendrovės AAS „BTA Baltic Insurance Company“ Lietuvos filialo 24320,37 Eur žalos atlyginimą bei reikalavimu dėl 1000,00 Eur žalos iš antstolio R. Kudrausko priteisimo. Teigė, jog neturi jokių įsipareigojimų ieškovams, todėl galėtų byloje būti įtrauktas nebent trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų. Atsakovo nuomone, ieškovai nesuformulavo jokio reikalavimo antstolio R. Kudrausko civilinę atsakomybę apdraudusiai draudimo kompanijai, todėl pažeisti rungtyniškumo principai byloje. Patvirtino faktinę aplinkybę, jog ginčo laikotarpiu antstolio R. Kudrausko civilinė atsakomybė buvo apdrausta, tačiau jokių pretenzijų, nei iš antstolio, nei iš ieškovų draudikas nebuvo gavęs, todėl pripažinti įvykį draudžiamuoju nėra jokio pagrindo, ko pasekoje, draudikui jokia civilinė atsakomybė nekilo. Reikšminga aplinkybe šioje byloje laikė tai, jog antstolis R. Kudrauskas neinformavo draudiko apie buvusius ginčus su ieškovais, apie šios bylos iškėlimą, tuo šiurkščiai pažeisdamas Antstolių profesinės civilinės atsakomybės privalomo draudimo taisyklių X ir XI skyriuje nurodytas apdraustojo pareigas draudikui. Manė, jog ieškovai nepateikė leistinų įrodymų antstolio neteisėtiems veiksmams, kildinamiems iš 2015 m. rugsėjo 16 d. patvarkymo dėl ieškovų ir atsakovo A. K. priešpriešinių reikalavimų įskaitymo, pagrįsti, o antstolio veiksmų teisėtumą patvirtino teismai, remdamiesi 2015 m. rugpjūčio 21 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi kaip teisėta ir pakeisdami išieškotoją vykdymo procese iš A. K. į N. G. bei konstatuodami, jog ieškovas S. G., teigdamas, kad reikalavimo perleidimo sutartis buvo sudaryta ne 2015 m. rugpjūčio 21 d, o vėliau, nepateikė jokių įrodymų, išskyrus tik savo subjektyvią nuomonę ir deklaratyvaus pobūdžio teiginius. Atsakovo atstovo nuomone, ieškovai neįrodė, jog antstolis R. Kudrauskas veikė iš vien su atsakovais A. K. ir N. G., pastariesiems, neva, klastojant reikalavimo teisių perleidimo sutartį, neįrodė žalos fakto, kadangi ieškovai nepateikė jokių įrodymų, jog po išieškotojo pakeitimo vykdymo procese išieškojimas tapo negalimas, taip pat neįrodė teiginių apie atsakovo A. K. sukeltą nemokumą, nes nepateikė įrodymų, jog jis būtų pripažintas bankrutavusiu ar antstolis būtų surašęs išieškojimo negalimumo aktą. Taip pat nurodė, jog ieškovai nepagrįstai ir neteisėtai prašo priteisti kaip turtinę žalą 1000,00 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas reiškiant atskirąjį skundą kitoje civilinėje byloje Nr. 2S-1149-372/2015, kadangi toks reikalavimas iš viso negali būti reiškiamas, nes turi būti sprendžiamas toje byloje, kurioje tos išlaidos buvo patirtos. Tretysis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovų A. K. ir N. G. pusėje, M. Ž. pateikė atsiliepimą į patikslintą ieškinį, kuriame nurodė su patikslintu ieškiniu nesutinkanti, prašanti jį atmesti. Teigė, jog visi ieškovų reikalavimai yra neteisėti, nes atsakovas A. K. nėra skolingas ieškovams, o apie atsakovų A. K. ir N. G. pasirašytą reikalavimo teisių perleidimo sutartį nieko nežinanti.Į teismo posėdį neatvyko tretysis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, M. Ž., kuriai apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, prašymų atidėti bylos nagrinėjimą nepateikė, todėl byla nagrinėjama iš esmės trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, M. Ž. nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Patikslintas ieškinys tenkinamas iš dalies.

Bylos faktai ir reikšmingos procesiniam sprendimui priimti aplinkybės.

Dėl sandorio panaikinimo actio Pauliana pagrindu.

Kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių šis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.66 straipsnio 1 dalis). Kreditorius gali ginčyti visus skolininko sudarytus sandorius, jei įrodomos visos CK 6.66 straipsnio sandorių nuginčijimo sąlygos. Actio Pauliana suteikia ne sandorio šaliai – kreditoriui – teisę ginčyti skolininko su trečiaisiais asmenimis sudarytus sandorius, todėl, taikydami šią kreditoriaus teisių gynimo priemonę, teismai turi užtikrinti kreditoriaus, skolininko ir jo turtą įsigijusio trečiojo asmens interesų pusiausvyrą. Atsižvelgdamas į tai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Actio Pauliana taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, dėl to siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šiuo institutu ir nebūtų nepagrįstai suvaržytos skolininko teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu.Sprendžiant dėl pirmosios actio Pauliana ieškinio sąlygos, ar ieškovai, kaip kreditoriai, turėjo ir turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą A. K., svarbu nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą. Tai reikšminga, nes paprastai kreditoriaus teises ir interesus gali pažeisti tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo: skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Taigi, kreditorius turi įrodyti neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės atsiradimą iki ginčijamo sandorio sudarymo. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad naudoti actio Pauliana ieškinį kaip teisių gynimo būdą kreditorius gali per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo arba prievolės pasibaigimo kitais įstatyme įtvirtintais pagrindais (CK 6.124 – 6.129 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2004; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Tai reiškia, kad, spręsdamas dėl neabejotinos ir galiojančios kreditoriaus reikalavimo teisės, kaip actio Pauliana sąlygos, teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad tokią teisę kreditorius turėjo ginčijamo sandorio sudarymo metu, bet ir tai, kad ją (reikalavimo teisę) tebeturi ir teismo sprendimo priėmimo metu. Sutartinių prievolių atsiradimo momentas paprastai siejamas su sutarties sudarymu (CK 6.181 straipsnis); ieškinio pareiškimo metu nereikalaujama, jog reikalavimo teisė būtų vykdytina, t. y. sprendžiant dėl kreditoriaus reikalavimo teisės egzistavimo, kaip pirmosios actio Pauliana sąlygos, neturėtų būti atsižvelgiama į terminuotos prievolės termino suėjimo faktą; galiojanti kreditoriaus reikalavimo teisė, kaip savarankiška actio Pauliana sąlyga, nesietina ir negali būti tapatinama su prievolės (ir kreditoriaus teisių) pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).Bylos duomenimis nustatyta, jog Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 15 d. sprendimu civilinėje byloje nr. 2-457-569/2014, įsiteisėjusiu 2015 m. gegužės 7 d., solidariai iš atsakovų A. K. ir M. Ž. ieškovams S. G. ir V. G. buvo priteista 48000,00 Lt paskolos suma, 24013,15 Lt pelno palūkanos, 12962,37 Lt delspinigiai, 10 proc. dydžio metines pelno palūkanas (nuo paskolos sumos) nuo kreipimosi į teismą dienos – 2013 m. lapkričio 14 d. - iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 5 procentų metines palūkanas nuo visos priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2013 m. gruodžio 4 d. - iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 2549,26 Lt bylinėjimosi išlaidos. Šio sprendimo pagrindu 2015 m. gegužės 13 d. Šiaulių apylinkės teismas ieškovams išdavė vykdomąjį raštą Nr. 2-457-569/2017. Bylos duomenimis šiai dienai minėtas vykdomasis raštas nėra įvykdytas, priverstinio išieškojimo procesas vyksta iki šiol. Iš aptarto teismas konstatuoja, kad ieškovai įrodė turintys neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą A. K.. Bylos duomenys patvirtina, jog ieškovų reikalavimo teisė atsirado dar iki ginčo reikalavimo perleidimo sandorio sudarymo ir ieškovai, kaip kreditoriai, ją tebeturi ir sprendimo priėmimo dienai, todėl teismas konstatuoja, jog ieškovai įrodė actio Pauliana ieškinio sąlygą, jog kaip kreditoriai turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą A. K., kaip skolininką. Teismas taip pat atmeta kaip nepagrįstus ir atsakovės N. G. atstovės argumentus dėl ieškovų kaip atsakovo A. K. skolininkų nesąžiningumo perleidžiant savo turtą, ko pasekoje, atsakovės atstovės nuomone, ieškovams nebūtų sąžininga leisti naudoti actio Pauliana institutu, ginant savo kaip kreditorių pažeistas teises, kadangi įsiteisėjusiais ir šioje byloje prejudicinės reikšmės turinčiais teismų sprendimais, priimtais civilinėje byloje Nr. 2-30-901/2015, pirmosios instancijos, apeliacinės ir kasacinės instancijos teismai paneigė ieškovų, kaip atsakovo A. K. skolininkų nemokumo faktą ar skolos iš jų atsakovui A. K., kaip kreditoriui, išieškojimo apsunkinimą, o ieškovų kreditorinis reikalavimas ženkliai viršija atsakovo A. K. turimą kreditorinį reikalavimą į juos.Kita būtinoji actio Pauliana sąlyga yra kreditoriaus teisių pažeidimas. Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Aiškinant kreditoriaus teisių pažeidimo kaip actio Pauliana taikymo sąlygą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konstatuota, kad, sprendžiant, ar skolininko sudarytu sandoriu pažeisti kreditoriaus teisėti interesai, būtina įvertinti, ar dėl šio sandorio skolininkas tampa arba nemokus, arba jo turtas gerokai sumažėja ir dėl to kreditorius praranda galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies. Kita vertus, nustatinėjant, ar dėl ginčijamų sandorių buvo pažeistos kreditoriaus teisės, neturi būti suteikiamos nepagrįstos privilegijos kreditoriui, todėl, jei skolininkui sudarius ginčijamą sandorį, jis vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai šios actio Pauliano taikymo sąlygos konstatuoti negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-729/2013). Nustatytiems faktams kvalifikuoti kaip kreditoriaus teisių pažeidimui Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje formuluojami tokie kriterijai: kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio; pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes, sudarius ginčijamą sandorį, likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-384-916/2015); kreditoriaus teisių pažeidimas konstatuotinas, kai bus nustatytos aplinkybės, kad dėl ginčijamo sandorio sudarymo skolininko prievolės kreditoriui nebus vykdomos ir skolininko galimybės jas įvykdyti ateityje pasikeis ne kreditoriaus naudai, ir toks skolininko mokumo sumažėjimas susijęs su ginčijamu sandoriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012); kitaip kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie nors ir nesukelia skolininko nemokumo, tačiau sumažina turto, į kurį galima būtų nukreipti kreditoriaus reikalavimo išieškojimą, vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008; pirmiau nurodytas nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; kt.); kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės konstatuojamos nustačius, kad reali galimybė skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę sumažėjo ar jos nebeliko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-314-706/2016; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-695/2017; kt.). Be to, kasacinis teismas 2017 m. vasario 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-695/2017 yra nurodęs, kad jeigu nustatoma, jog kreditorius, reikalaujantis taikyti actio Pauliana, skolininko turto perleidimo sandorių sudarymo metu pats buvo skolininko kaip kreditoriaus skolininkas, tai skolos faktas ir dydis turi įtakos vertinant, ar buvo pažeistos kreditoriaus teisės. Turi būti įvertinti prievolių dydžiai, prigimtis, jų įskaitymo galimybė, atsižvelgiant į tai, ar yra draudimų atlikti įskaitymus. Jeigu tarpusavio prievolės yra vienarūšės, nėra draudimo jas įskaityti, tai sudarytų pagrindą palyginti tarpusavio reikalavimus. Priklausomai nuo reikalavimų dydžio gali būti pagrindas spręsti, kad, svarstant dėl actio Pauliana taikymo, kreditoriaus reikalavimas yra sumažėjęs priešpriešinio galimo skolininko reikalavimo dydžiu ar kreditoriaus reikalavimo iš viso neliko, jeigu kreditoriaus kaip skolininko prievolė yra didesnė už skolininko. Tokios aplinkybės sudarytų pagrindą spręsti, kad asmuo dėl tarpusavio prievolių santykio nelaikytinas kreditoriumi actio Pauliana taikymo prasme. Aptarto pasekoje teismas konstatuoja, kad, sprendžiant klausimą, ar ginčijamu sandoriu buvo pažeistos ieškovų, kaip kreditorių, teisės, teismui reikšminga nustatyti: ieškovų ir atsakovo A. K. prievolių dydžius, prigimtį, jų įskaitymo galimybes, atsižvelgiant, ar yra draudimų atlikti įskaitymus, juos palyginti, siekiant nustatyti, ar ieškovai, dėl tarpusavio prievolių su atsakovo A. K. santykio yra laikytini kreditoriais actio Pauliana taikymo prasme; ar dėl ginčijamo sandorio atsakovas A. K. (skolininkas) tapo nemokus; jei ginčijamu sandoriu nesukeltas skolininko nemokumas, tai kreditoriaus teisių pažeidimo fakto konstatavimo tikslu vertintina, ar faktiškai sumažėjo tiek skolininko turto, kad likusio nepakanka nukreipti kreditoriaus reikalavimui patenkinti. Byloje surinktais duomenimis nustatyta, jog ginčo reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo metu ieškovai turėjo priverstinai išieškomą 30012,40 Eur (25348,93 Eur skola, 2510,04 Eur – 10 proc. palūkanos, 2153,43 Eur – 5 proc. palūkanos) vertės kreditorinį reikalavimą su 272,93 Eur būtinosiomis vykdymo išlaidomis į atsakovą A. K., o atsakovas A. K. – 24465,18 Eur (7812,46 Eur skola, 2039,74 Eur – 8,77 proc. palūkanos, 1162,91 Eur – 5 proc. palūkanos, 3275,72 Eur – 5 proc. palūkanos, 10174,35 Eur skola) vertės kreditorinį reikalavimą su 355,66 Eur būtinosiomis vykdymo išlaidomis į ieškovus. Iš aptarto matyti, jog ieškovų ir atsakovo A. K. priešpriešiniai reikalavimai buvo vienarūšiai. Bylos duomenimis nenustatyta, jog šiuo atveju būtų buvę draudimų juos įskaityti. Ieškovų ir atsakovo A. K. priešpriešinių vienarūšių reikalavimų dydis ginčo sandorio sudarymo momentui nebuvo tapatus, ieškovų, kaip skolininkų, prievolė yra akivaizdžiai mažesnė atsakovui A. K., kaip kreditoriui, nei jo, kaip skolininko, - ieškovams, kas leidžia teismui daryti išvadą, jog atsižvelgiant į šios bylos šalių (ieškovų ir atsakovo A. K.) tarpusavio priešpriešinių prievolių santykį, ieškovai yra kreditoriai actio Pauliana taikymo prasme.Bylos duomenimis (sprendimo 9 punktas), šalių paaiškinimais taip pat nustatyta, jog ginčo sandorio sudarymo metu atsakovas A. K. dirbo UAB „Solidus LT“, BUAB „Euraz.LT“, gaudavo iš VSDFV valdybos įvairaus pobūdžio išmokas, kurių bendra suma siekė apie 370,00 Eur, 2015 m. birželio 17 d. duomenimis turėjo reikalavimo teisę į skolininką A. S. 144810,01 Eur sumai bei 4 skolinius įsipareigojimus skirtingiems išieškotojams (nuo 2015 m. sausio 5 d. išieškotojo M. M. naudai dėl 906,33 Eur įsiskolinimo, nuo 2015 m. gegužės 15 d. išieškotojo S. G. naudai dėl 25348,93 Eur įsiskolinimo, nuo 2015 m. birželio 29 d. išieškotojos A. K. naudai dėl išlaikymo, nuo 2015 m. rugsėjo 8 d. išieškotojo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos naudai dėl 722,00 Eur įsiskolinimo), kurių didžiausias buvo būtent ieškovams. Teismas, vertindamas atsakovo A. K. padėtį mokumo aspektu, nesiremia atsakovo A. K. į bylą pateiktose UAB „Solidus LT“, BUAB „Euraz.LT“ pažymose esančiais duomenimis apie nustatytų atlygių už darbą dydžius, kaip neobjektyviais ir nepagrindžiančiais faktiškai ginčo laikotarpiu atsakovo A. K. gautų iš darbo santykių pajamų, kadangi atsakovas savo teiginiams apie šio pobūdžio gaunamas pajamas pagrįsti nepateikė įrodymų, jog faktiškai tokias pajamas yra gavęs (pvz. 2015 m. banko sąskaitos išrašas, VSDFV duomenys apie draudžiamąsias pajamas ir pan.). Atsakovas antstolis R. Kudrauskas taip pat patvirtino faktą, jog ginčo laikotarpiu iš atsakovo A. K. buvo vykdomas aukštesnės eilės (išlaikymo) išieškojimas antstolio T. Ubarto kontoroje. Byloje taip pat nėra duomenų, jog atsakovui A. K. būtų iškelta fizinio asmens bankroto byla ar vykdomojoje byloje Nr. 98-989/2015 iki ginčo sandorio sudarymo būtų surašytas antstolio išieškojimo negalimumo aktas ar kt. Nustatyto pasekoje, teismas sutinka su atsakovais A. K. ir N. G., jog ginčo reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo dienai nėra pagrindo konstatuoti visiško atsakovo A. K. nemokumo, tačiau tuo pačiu pažymi, jog byloje esantys duomenys apie atsakovo A. K. turimus kreditorius reikalavimus ir skolinius įsipareigojimus, jų santykis, aplinkybė, jog ieškovų, kaip kreditorių, kreditorinis reikalavimas buvo pats didžiausias iš turimų įsiskolinimų, kurio, kaip atsiliepime į patikslintą ieškinį patvirtino išieškojimą ginčo laikotarpiu vykdęs antstolis R. Kudrauskas, laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 14 d. iki 2016 m. liepos 4 d. nebuvo galimybės išieškoti, nes A. K. kito turto, iš kurio būtų galima išieškoti neturėjo, o jo gaunamų pajamų pakako tik išlaikymo išieškojimui vykdyti, jis nebuvo pajėgus atsisakyti su trečios eilės išieškotojais, leidžia teismui pagrįstai tvirtinti, jog ginčo laikotarpiu atsakovo A. K., kaip skolininko, finansinė padėtis buvo itin sunki ir daryti išvadą, jog perleidžiant reikalavimo teisę į ieškovus, kurie turėjo patį didžiausią kreditorinį reikalavimą į A. K., jo turtas gerokai sumažėjo ir dėl to kreditoriai (ieškovai) prarado galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies. Šiuo atveju teismas reikšminga aplinkybe laiko ir tai, jog A. K. reikalavimo teisę į ieškovus, kurios vertė siekė net 10137,58 Eur skolos su šalutinėmis prievolėmis, atsakovei N. G. perleido už ženkliai mažesnę (5000,00 Eur) kainą, nei perleidžiamų reikalavimo teisių vertė, kas taip pat akivaizdžiai patvirtina aplinkybę, jog atsakovui A. K. perleidus reikalavimo teisę į ieškovus, ieškovai prarado galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies, t. y. tokiu būdu buvo pažeisti ieškovų, kaip kreditorių, interesai. Byloje kilo ginčas ir dėl to, ar atsakovas A. K., kaip skolininkas, neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktiką, kad viena iš actio Pauliana taikymo sąlygų – skolininko neprivalėjimas sudaryti sandorio - suprantama kaip teisinės prievolės sudaryti sandorį neturėjimas. Privalėjimas sudaryti sandorį aiškinamas kaip vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai. Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-384-916/2015).Teismo vertinimu, atsakovai A. K. ir N. G. nepateikė įrodymų, kad buvo būtina sudaryti ginčijamą reikalavimo perleidimo sutartį (CPK 178 straipsnis). Kaip matyti iš bylos duomenų bei pačių atsakovų A. K. ir N. G. paaiškinimų, šioje situacijoje ginčijamo sandorio sudarymas buvo išimtinai atsakovo A. K. pasirinkimas. Atsakovų A. K. ir N. G. nesiejo jokie ikisutartiniai, sutartiniai ar kitokio pobūdžio prievoliniai santykiai. Atsakovas A. K., tvirtina perleisdamas reikalavimo teisę savo anytai N. G. nežinojęs apie ieškovų ketinimus atlikti priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, matydamas, jog ieškovai ilgą laiko su juo neatsiskaito ir perleido savo turtą, siekdamas įgyti lėšų, reikalingų ilgai besitęsiantiems bylų nagrinėjimo procesams, atsakovei N. G. pasiūlius gerą – 5000,00 Eur - kainą ir mano taip pasielgęs pagal protingo asmens elgesio standartą, todėl tvirtina, jog turi būti konstatuota, kad tokią sutartį jis sudaryti privalėjo. Teismas su tokiais atsakovo A. K. vertinimais nesutinka. Byloje surinkti duomenys (2015 m. gegužės 14 d. ir 2015 m. gegužės 27 d. A. K. raštai antstoliui R. Kudrauskui, sprendimo 9 punktas) patvirtina, jog A. K. dar iki ieškovams kreipiantis į antstolį R. Kudrauską dėl vykdomosios bylos Nr. 98-989/2015 užvedimo skolininko A. K. atžvilgiu puikiai žinojo ieškovų siekius atlikti jų ir atsakovo A. K. turimų priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą ir tikslingai siekė, jog toks įskaitymas nebūtų atliktas, kas paneigia atsakovo argumentus dėl ieškovų prašymo (dėl įskaitymo pareiškimo) nesavalaikiškumo ir manymo, jog ieškovai tokiu procesiniu būdu nenori įvykdyti savo skolinių įsipareigojimų jam. Priešingai, byloje N. G. duoti paaiškinimai, jog ginčo reikalavimo perleidimo sutartį ji su žentu A. K. sudarė žinodama apie sunkią dukters šeimos finansinę padėtį ir tik tenorėdama jiems pagelbėti, t. y. neturėdama tikslo perkamas reikalavimo teises įgyti ir jas vėliau įgyvendinti, bei kiti surinkti duomenys, jog: atsakovas A. K., kaip skolininkas, puikiai žinojo apie jo atžvilgiu atliekamą priverstinį išieškojimą ieškovų naudai; šis A. K. įsiskolinimas ieškovams ginčo laikotarpiu buvo pats didžiausias ir reikšmingai skyrėsi nuo kitų turimų įsiskolinimo skirtingiems išieškotojams; A. K., kaip skolininkas, nesiekė ir nesiėmė jokių veiksmų turimą įsiskolinimą ieškovams sumažinti savo turimu priešpriešiniu mažesnės sumos kreditoriniu reikalavimu, t. y. jį įskaitydamas kaip skolos dalies ieškovams apmokėjimą ir tokiu būdu sumažindamas savo prievolę ieškovų, kaip kreditorių, atžvilgiu, teismo vertinimu ne tik, jog neatitinka, tačiau prieštarauja protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartui tomis aplinkybėmis. Aptarto pasekoje bei nenustačius, jos atsakovus A. K. ir N. G. ginčo reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo metu būtų siejusios kokios nors teisinės prievolės sudaryti ginčo sandorį teismas konstatuoja, jog veiksmai, kuomet atsakovas A. K. sudarė ginčijamą reikalavimo perleidimo sutartį, nors turėjo ir privalėjo žinoti, jog šis sandoris pažeidžia kreditorių teises, neatitiko protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais tomis aplinkybėmis, elgesio standarto (CK 6.66 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovai įrodė, jog atsakovas A. K. neprivalėjo sudaryti ginčo reikalavimo perleidimo sutarties. Byloje atsakovai ginčijo ir kitą actio Pauliana instituto pagrindą dėl atsakovų A. K. ir N. G. nesąžiningumo sudarant ginčo reikalavimo perleidimo sutartį.Taikant actio Pauliana institutą, turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinis sandoris (CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalys). Pagal CK 6.66 straipsnį, skolininkas ir trečiasis asmuo laikomi nesąžiningais esant pagrindui konstatuoti, kad jie žinojo ar turėjo žinoti, jog sudarydami sandorį pažeis skolininko kreditoriaus teises. Taigi, tiek kreditoriaus teisių pažeidimas, tiek skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumas kaip actio Pauliana sąlygos yra išvestinės ir priklausomos nuo kreditoriaus galiojančios reikalavimo teisės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo formuojamoje teismų praktikoje yra konstatavęs, kad sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumą nusako asmens psichikos būklė konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2015 m. gruodžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-689-695/2015). Sąžiningumo turinio reikalavimai gali skirtis, priklausomai nuo to, kokie sandoriai yra sudaromi ir kokioje situacijoje asmenys veikia. Sąžiningas ir teisingas asmuo vykdo teisinius reikalavimus ir netrukdo kitiems asmenims naudotis jų teisėmis. Jeigu asmuo sąmoningai atlieka veiksmus, dėl kurių kitam asmeniui užkertamas kelias pasinaudoti jam priklausančiomis teisėmis, tai vertybiniu požiūriu yra netoleruotinas ir morališkai smerktinas elgesys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-689-695/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-187-421/2017). Asmens sąžiningumas teisėje vertinamas pagal asmens informatyvumą apie tam tikrus faktus. „Žinojimas“ aiškinamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų. „Turėjimas žinoti” suprantamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, nustatyta pareiga pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas vertinamas kaip nesąžiningas elgesys. Apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartas reikalauja domėtis kitos sandorio šalies patikimumu: apie šalies turtinę padėtį, turimus kreditorius, skolų mastą, atsiskaitymus su kreditoriais, ginčus teisme, daiktinių teisių suvaržymus ir pan. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad protingu ir apdairiu, t. y. sąžiningu, gali būti laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Tai daroma iš dalies jo paties interesais, todėl iš turto įgijėjo pagal sandorį gali būti reikalaujama domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sandoriui sudaryti, nepažeidžiant įstatymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-04-19 nutartis byloje Nr. 3K-3-168/2007).Minėta, byloje nustatyta, jog ginčo sandorio sudarymo metu atsakovo A. K. finansinė padėtis buvo itin sunki, jis neturėjo jokio nekilnojamojo turto, mažiausiai metus laiko nebuvo finansiškai pajėgus atsiskaityti ne tik su ieškovais, tačiau ir su eile kitų kreditorių. Vykdomųjų bylų Nr. 98-989/2015 ir Nr. 98-4353/2013 duomenys patvirtina, jog atsakovas A. K. buvo informuotas tiek apie jo atžvilgiu vykdomą išieškojimą ieškovų naudai (jam buvo išsiųsti antstolio patvarkymai priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti ir raginimas įvykdyti sprendimą), išieškomo įsiskolinimo dydį ir tai, jog ši prievolė buvo tuo metu didžiausia priverstiniu išieškojimu vykdoma prievolė, tiek ieškovų siekius vykdymo procese atlikti priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą (atsakovo A. K. 2015 m. gegužės 14 d. 2015 m. gegužės 27 d. raštai antstoliui R. Kudrauskui). Visa tai rodo, kad atsakovas A. K. buvo informuotas apie iš jo ieškovų naudai vykdomo priverstinio vykdymo procesą ir negalėjo nesuprasti reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo pasekmių šio išieškojimo procesui, t. y. jog perleidus reikalavimo teises kitam asmeniui užkirs kelią ieškovams, kaip kreditoriams, turintiems didesnį priešpriešinį kreditorinį reikalavimą į jį, atlikti priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą ir tokiu būdu atgauti bent dalį skolos, kas akivaizdžiai pažeidžia kreditorių interesus. Reikalavimo perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolės (CK 6.101 straipsnio 1 dalis). Kreditorius, kuris tuo pat metu yra savo skolininko skolininkas, privalo elgtis kaip skolininkas sąžiningai, nebloginti savo mokumo, neperleidinėti kitiems asmenims savo turto, taip pat ir reikalavimo teisių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-695/2017). Nustatyta leidžia tvirtinti, jog atsakovas A. K., žinodamas, jog yra ne tik ieškovų kreditorius, tačiau ir skolininkas, t. y. turi įsiteisėjusiais teismo sprendimais konstatuotą pareigą atsiskaityti su ieškovais dėl skolos, būdamas finansiškai nepajėgus atsiskaityti su jais iš savo turimo turto, žinodamas apie procesinę galimybę savo turimą priešpriešinį vienarūšį reikalavimą įskaityti (kaip dalį turimos skolos), tokiu būdu padengiant dalį turimos kreditorinės prievolės ieškovams, tačiau ja nepasinaudodamas, o vietoje to savo reikalavimo teisę į ieškovus perleisdamas trečiajam asmeniui, taip elgėsi tikslingai siekdamas išvengti savo turimos prievolės ieškovams įvykdymo ir tokiu būdu reikšmingai sumažino savo turto, į kurį kreditoriai galėtų nukreipti išieškojimą, vertę, t. y. elgėsi nesąžiningai. Nagrinėjamu atveju, teismo nuomone, ieškovai pagrįstai teigia, jog ginčo reikalavimo perleidimo sutartis buvo sudaryta ne ta data, kokia yra nurodyta sutartyje (2015 m. rugpjūčio 21 d.), o atsakovams jau žinant apie 2015 m. rugpjūčio 25 d. antstolio R. Kudrausko priimtą patvarkymą dėl ieškovų ir atsakovo A. K. priešpriešinių reikalavimų įskaitymo, t. y. po 2015 m. rugpjūčio 26 d. teismo posėdžio, vykusio Šiaulių apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-30-901/2015. Prejudicinės reikšmės šioje byloje turinčiame Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendime, priimtame minėtoje civilinėje byloje, paliktame nepakeistu Šiaulių apygardos teismo 2016 m. balandžio 26 d. bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartimi, konstatuotos aplinkybės apie tai, jog šioje byloje 2015 m. rugpjūčio 26 d. vykusio teismo posėdžio metu ieškovo procesinėje padėtyje buvusio A. K. atstovė apie ginčo reikalavimo perleidimo sutartį nieko nežinojo, o sužinojusi apie 2015 m. rugpjūčio 25 d. įvykusį reikalavimo teisių perleidimą – svarstė galimybę atsisakyti ieškinio bei byloje nustatytos faktinės aplinkybės, jog į minėtą bylą ginčo sutartis buvo teismui pateikta tik 2015 m. rugsėjo 14 d., o atsakovė N. G. pranešimus apie ginčo sandorį antstoliui R. Kudrauskui ir ieškovui S. G. atsiuntė tik 2015 m. rugsėjo 1 d., t. y. 11 dieną (7 darbo dieną) po ginčo sandorio sudarymo, kas neatitinka ne tik Aprašu (kaip orientyro įvertinti, ar siuntos Šiaulių mieste, naudojantis kurjerių tarnybos paslaugomis, galėjo keliauti beveik dvi savaites nustatyto maksimalaus Lietuvoje siunčiamų nepirmenybinės korespondencijos siuntų siuntimo laiko) nustatyto maksimalaus Lietuvoje siunčiamų nepirmenybinės korespondencijos siuntų siuntimo laiko, skaičiuojamo nuo pašto siuntos priėmimo siųsti iki jos pristatymo gavėjui datos, – penkios darbo dienos, tačiau ir teismų formuojamoje praktikoje protingu pripažįstamo 7 kalendorinių dienų termino, veda prie išvados, jog atsakovės N. G. pranešimas apie reikalavimo teisių perleidimą negalėjo keliauti beveik dviejų savaičių laikotarpį. Tuo labiau, jog tiek siuntėjas, tiek kurjerių tarnyba, tiek gavėjai yra tame pačiame Šiaulių mieste, o antstolio R. Kudrausko atžvilgiu, kurio kontoroje siuntų priėmimas yra užtikrinamas visą darbo savaitę ir visos darbo dienos metu (eliminuojama siuntų neįteikimo galimybė). Atsižvelgiant į visas informavimo apie ginčo reikalavimo teisių perleidimo sutartį ir pranešimų įteikimo aplinkybes – tai, kad Šiaulių apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-30-901/2015 tarp tų pačių šalių vykusio 2015 m. rugpjūčio 26 d. teismo posėdžio metu A. K. atstovė nieko nežinojo apie ginčo sandorį, o atsakovės N. G. nurodomų kaip 2015 m. rugpjūčio 21 d. per kurjerių tarnybą išsiųstų pranešimų gabenimas tame pačiame mieste vyko nepateisinamai ilgą ir neprotingą laiką, lyginant su įprastu ar analogiškais atvejais taikytinu pristatymo laiku - teismui leidžia daryti išvadą, kad byloje esantys siuntų įteikimo patvirtinimų duomenys yra nepatikimi ir neįrodo, kad siuntos gabenimui kurjerių tarnybai atsakovės N. G. buvo įteiktos atitinkamai 2015 m. rugpjūčio 21 d., o ginčo sandoris buvo sudarytas, ne ginčo sutartyje nurodytą dieną (2015 m. rugpjūčio 21 d.), tačiau po 2015 m. rugpjūčio 26 d. teismo posėdžio, vykusio Šiaulių apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-30-901/2015, kurio metu paaiškėjo faktinė aplinkybė, jog 2015 m. rugpjūčio 25 d. antstolio patvarkymu yra atliktas ieškovų ir atsakovo A. K. priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas. Teismo įsitikinimą dėl konstatuotų aplinkybių sustiprina ir tai, jog atsakovas A. K., būdamas tiek ieškovų kreditorius, tiek ir skolininkas, o civilinėje byloje Nr. 2-30-901/2015 (kurioje buvo nagrinėjami ieškovų, kaip kreditoriaus A. K. skolininkų, veiksmų, perleidžiant savo nekilnojamąjį turtą, teisėtumo ir restitucijos klausimai) - ieškovu, todėl (esant aplinkybėms dėl jau 2015 m. rugpjūčio 21 d. sudarytos reikalavimo perleidimo sutarties) turėdamas procesinę pareigą ginčo sutartį pateikti 2015 m. rugpjūčio 26 d. teismo posėdyje (ką konstatavo ir apeliacinės instancijos teismas Šiaulių apygardos teismo 2016 m. balandžio 26 d. nutartyje), tokios sutarties, nei jos sudarymo dienai, nei minėtame civilinės bylos Nr. 2-30-901/2015 2015 m. rugpjūčio 26 d. teismo posėdyje nepateikė bei pats, kaip vykdymo proceso dalyvis, apie tokią sutartį nei ieškovų, kaip savo skolininkų ir kreditorių, nei išieškojimą atliekančio antstolio neinformavo, t. y. neveikė. Be to, ginčo sandorį atsakovas A. K. sudarė su atsakove N. G., su kuria jį siejo svainystės ryšiai ir su kuria, atsakovės N. G. žodžiais, bendravo itin artimai, kaip su mama. Taip pat šiuo atveju esminės reikšmės turi ir ginčo sandorio šalių – atsakovų A. K. ir N. G. – elgesys po sutarties sudarymo. O būtent, kad: atsakovas teigdamas, jog gavo iš atsakovės N. G. 5000,00 Eur sutartą reikalavimo teisių perleidimo kainą, iš jų nepadengė net dalies turimos skolos ieškovams, kaip kreditoriams, vykdymo procese; teismui Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO laisvai prieinamais Šiaulių apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-30-901/2015 duomenimis nustačius, jog 2015 m. spalio 15 d. apeliaciniu skundu atsakovas A. K. deklaravo esantis sunkioje finansinėje padėtyje ir prašė atidėti žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimą, nors kaip matyti iš šioje byloje nustatytų aplinkybių, tuo metu turėjo turėti iš atsakovės N. G. gautą 5000,00 Eur sumą už perleistas ginčo reikalavimo teises; atsakovės N. G. paaiškinimai, iš kurių matyti, jog ginčo sandorio sudarymo metu ji neturėjo tikslo įsigyti ginčo reikalavimo teises į ieškovus, ne visą sutarties tekstą suprato, tačiau ją pasirašė pasitikėdama atsakovu A. K., kaip žentu, norėdama finansiškai padėti dukters šeimai ir tik todėl, jog atsakovas pasakė, kad tai bus jai kaip garantija jam duotų 5000,00 Eur susigrąžinimui, t. y. būdama atsakovo A. K. galimai suklaidinta ir iš esmės ginčo sutarties pasirašymo momentu ją laikydama paskolos sutartimi. Nustatyto pasekoje teismas atsakovo A. K. elgesį, sudarant ginčo sandorį, laiko nesąžiningu (CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalys).Iš sprendimo 23 punkte aptartų atsakovės N. G. paaiškinimų bei kitų jos parodymų, jog ginčo sandorio dienai nebuvo atsakovo A. K. informuota ir nežinojo apie ieškovų priešpriešinius reikalavimus į A. K., kaip ginčo reikalavimo teisių įgijėja nepasidomėjo atsakovo A. K., kaip sandorio šalies, patikimimu, tuo, ar jis neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti šių kreditorių (jeigu tokie yra) interesai, nors tokią galimybę turėjo, teismui leidžia daryti išvadą, jog atsakovės N. G. elgesys sudarant ginčo sandorį, nors ir sąlygotas jos aplaidaus pasitikėjimo atsakovu A. K., kaip žentu, ir jo nesąžiningų veiksmų, tačiau negali būti laikoma protingu, apdairiu ir sąžiningu. Teismo vertinimu, atsakovė N. G., būdama artimas atsakovui A. K. žmogus (sprendimo 23 punktas) bei, kaip pati teisme nurodė, žinodama apie atsakovo A. K. ir jos dukters A. K. šeimos sunkią finansinę padėtį, vykstančius teisminius ginčus, ginčo sandorio sudarymo metu turėjo objektyvų pagrindą suabejoti atsakovo A. K. mokumu, tačiau to nepadarė, manytina tikslingai siekiant padėti atsakovui A. K. išvengti prievolių dalies ieškovams įvykdymo. Prie šios išvados veda ir anksčiau (sprendimo 23 punkte) teismo konstatuoti duomenys, jog atsakovė N. G. veikė kartu su atsakovu A. K. imituodami ginčo reikalavimo perleidimo sutarties sudarymą atgaline data. Nustatyto pasekoje, teismas atsakovės N. G. elgesį, sudarant ginčo sandorį, laiko nesąžiningu (CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalys).Byloje atsakovai neprašo taikyti ieškinio senaties ieškovų patikslinto ieškinio reikalavimams. Tiek ieškovai, tiek atsakovai laiko, jog ieškinio senaties terminas šiuo atveju nėra praleistas. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kada ieškovai sužinojo (2015 m. rugsėjo 1 d.) apie jų teises pažeidžiantį sandorį - ginčijamą reikalavimo perleidimo sutartį bei pradinio actio Pauliana ieškinio padavimo teismui dieną (2016 m. rugpjūčio 22 d.) ir jo patikslinimus, ieškinio senaties terminas praleistas nebuvo (CK 6.66 straipsnio 3 dalis). Taigi, dėl išvardintų aplinkybių byloje yra nustatytos visos actio Pauliana taikymo sąlygos, ieškovų (kreditorių) reikalavimas yra nukreiptas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti, patikslinto ieškinio reikalavimas dėl ginčo reikalavimo perleidimo sutarties panaikinimo actio Pauliana pagrindu yra pagrįstas ir įrodytas byloje ištirtų įrodymų visuma, todėl tenkinamas pilnai.

Dėl restitucijos taikymo ir reikalavimo - konstatuoti 2015 m. rugpjūčio 21 d. priešpriešinių reikalavimų vykdymo procese įskaitymą.

Ieškovai patikslintu ieškiniu prašo taikyti restituciją – grąžinant ginčo sandoriu perleistas reikalavimo teises atsakovo A. K. nuosavybėn bei reiškia reikalavimą dėl 2015 m. rugpjūčio 21 d. priešpriešinių reikalavimų vykdymo procese įskaitymo konstatavimo. Skirtingai nei kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų atvejais, actio Pauliana paskirtis – kompensacinė, nes, pripažinus pagal kreditoriaus ieškinį skolininko sudarytą sandorį negaliojančiu, kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perduotą pagal tą sandorį turtą ar jo vertę tiek, kiek reikalinga kreditoriaus reikalavimams patenkinti. Taigi sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio ieškinio tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą. Kadangi ankščiau teismo sprendimu buvo konstatuotas atsakovų A. K. ir N. G. nesąžiningumas sudarant ginčo reikalavimo perleidimo sandorį ir elgesys priešingas ieškovų, kaip kreditorių, interesams, ko pasekoje, ginčo reikalavimo perleidimo sutartis pripažinta negaliojančia nuo sudarymo momento actio Pauliana pagrindu, teismas daro išvadą, kad yra visos sąlygos taikyti restitucijos institutą. Restitucija yra prievolinis teisinis pažeistų teisių gynimo būdas. Atsižvelgiant į restitucijos prasmę, t. y. į tai, jog taikant restituciją įprastai šalys grąžinamos į padėtį, buvusią iki sutarties sudarymo, į bendrųjų restitucijos taisyklių nustatą teisę teismui išimtiniais atvejais keisti restitucijos būdą ir netgi iš viso jos netaikyti (CK 6.145, 6.146 straipsniai), bei į byloje konstatuotas aplinkybes, jog ginčo reikalavimo perleidimo sutartis buvo sudaryta ne joje įrašyta 2015 m. rugpjūčio 21 d. data, tačiau po 2015 m. rugpjūčio 25 d. antstolio R. Kudrausko patvarkymu atlikto ieškovų ir atsakovo A. K. priešpriešinių reikalavimų įskaitymo, teismas mano, jog pripažinus ginčo sandorį ab initio negaliojančiu, kaip pažeidžiančiu kreditorių teises, ir taikant dvišalę restituciją šalys turėtų būti grąžinamos į padėtį, buvusią ieškovų ir atsakovo A. K. priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo momentu, kadangi tik tokiu būdu taikoma restitucija pagal esamas bylos faktines aplinkybes atitiktų tikrąją šalių grąžinimo į ankstesnę padėtį prasmę. Aptarto pasekoje tesimas ieškovų prašymą dėl restitucijos taikymo tenkina tokiu būdu - grąžinant atsakovo A. K. nuosavybėn šias reikalavimo teises į ieškovą S. G.: pagal 2013 m. liepos 16 d. Šiaulių apylinkės teismo išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-5-79/2012, pagal 2013 m. lapkričio 5 d. Šiaulių apylinkės teismo išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-5-79/2012, o atsakovei N. G. grąžinant atsakovui A. K. sumokėtus 5000,00 Eur, ir laikant, jog atsakovo A. K. bei ieškovų S. G., V. G. priešpriešiniai reikalavimai buvo įskaityti 2015 m. rugpjūčio 25 d. (CK 6.67 straipsnio 4 dalis, 6.145 straipsnis).

Reikalavimai dėl turtinės žalos atlyginimo.

Ieškovai patikslintu ieškiniu reiškė vieną alternatyvų reikalavimą dėl 24320,37 Eur žalos atlyginimą ieškovų naudai iš atsakovo antstolio R. Kudrausko arba draudimo bendrovės AAS „BTA Baltic Insurance Company“ Lietuvos filialo priteisimo, tuo atveju, jeigu nebūtų patenkinti 3 reikalavimai dėl actio Pauliana, restitucijos taikymo, bei reikalavimą priteisti ieškovų naudai iš atsakovo antstolio R. Kudrausko 1000,00 Eur padarytos žalos atlyginimą. Kadangi teismo sprendimu yra tenkinami patikslinto ieškinio reikalavimai dėl actio Pauliana ir restitucijos taikymo, todėl ieškovų alternatyvus patikslinto ieškinio reikalavimas dėl žalos iš antstolio R. Kudrausko priteisimo nenagrinėjamas ir dėl su šiuo reikalavimu susisijusių faktinių aplinkybių atskirai teismas nepasisako.Kaip matyti iš patikslinto ieškinio faktinio pagrindo, ieškovai iš esmes reikalavimu dėl 1000,00 Eur žalos atlyginimo siekia prisiteisti iš atsakovo antstolio R. Kudrausko civilinėje byloje Nr. 2S-1149-372/2015, išnagrinėtoje Šiaulių apygardos teismo 2015 m. lapkričio 23 d. įsiteisėjusia nutartimi, patirtas bylinėjimosi išlaidas už advokato pagalbą rengiant atskirąjį skundą, kurias laiko ieškovo, kaip kreditoriaus, patirtais nuostoliais. Įstatyme įtvirtintas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas yra grindžiamas principu „pralaimėjęs moka“. Lietuvos Aukščiausias Teismas savo formuojamoje praktikoje yra išaiškinęs, kad teisiniai santykiai dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo nėra savarankiški materialiniai teisiniai santykiai, o procesinių bylos, kurioje išlaidos patirtos, santykių tąsa, todėl negali būti atskiros bylos nagrinėjimo dalykas. Šis klausimas turi būti išnagrinėtas toje pačioje byloje, kurioje priimtas procesinis sprendimas dėl ginčo esmės. Jeigu teismas sprendime neišsprendžia kokių nors teismo išlaidų paskirstymo klausimo, šiuo klausimu gali būti priimamas papildomas sprendimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2001 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-861/2001; 2010 m. spalio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2010; 2013 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2013; 2013 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. Nr. 3K-3-232/2013; Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-791-124/2013; Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 6 d. nutarties, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-2037-413/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-375-823/2016). Byloje pateikti įrodymai – S. G. 2015 m. rugsėjo 23 d. atskirojo skundo kopija, 2015 m. rugsėjo 24 d. sąskaitos – faktūros VLF Nr. 2015/013 kopija bei 2015 m. rugsėjo 25 d. 1000,00 Eur mokėjimo pavedimo operacijos išrašo kopija, Šiaulių apygardos teismo 2015 m. lapkričio 23 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2S-1149-372/2015, kopija – patvirtina faktines aplinkybes, jog ieškovas S. G. patyrė 1000,00 Eur bylinėjimosi išlaidas Šiaulių apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2S-1149-372/2015 reikšdamas atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-8799-772/2015. Iš Šiaulių apygardos teismo 2015 m. lapkričio 23 d. nutarties matyti, jog apeliacinės instancijos teismas ieškovo S. G. atskirojo skundo netenkino, paliko Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį nepakeistą ir atmetė apelianto S. G. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgiant į minėtą, teismų formuojamą praktiką, į tai, jog įstatymo leidėjas į žalos ir nuostolių sąvoką bylinėjimosi išlaidų neįtraukė (CK 6.249 straipsnis), teismas konstatuoja, jog kitoje išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2S-1149-372/2015 ieškovo S. G. patirtos bylinėjimosi išlaidos negali būti laikomos kreditoriaus nuostoliais šioje byloje, negali būti šios bylos dalykas ir yra pareikštas nepagrįstai, todėl ieškinio reikalavimą dėl 1000,00 Eur žalos iš atsakovo antstolio R. Kudrausko ieškovams priteisimo atmeta.

Kiti procesiniai klausimai.

Bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovai byloje patyrė šias bylinėjimosi išlaidas: 1117,00 Eur žyminį mokestį bei 2000,00 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Atsakovė N. G. – 840,00 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Kadangi patikslintas ieškinys tenkinamas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos šalims proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 2 dalis). Iš 4 patikslinto ieškinio reikalavimų buvo patenkinti 3 (75 procentai patikslinto ieškinio reikalavimų, neatsižvelgiant į alternatyvų patikslinto ieškinio reikalavimą), todėl ieškovams solidariai iš atsakovų A. K. ir N. G. proporcingai patenkintų reikalavimų daliai priteisiami 75 procentai byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų – 837,75 Eur žyminio mokesčio bei 1500,00 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Teismas pažymi, jog teismo sprendimu buvo atmestas patikslinto ieškinio reikalavimas dėl 1000,00 Eur turtinės žalos iš atsakovo antstolio R. Kudrausko, kuris bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo nekėlė, tuo tarpu visi atsakovės N. G. atžvilgiu ieškovų reikšti patikslinto ieškinio reikalavimai buvo patenkinti visoje apimtyje, todėl atsakovei N. G. patirtų bylinėjimosi išlaidų dalis neatlyginama.Taip pat byloje yra patirtos 9,12 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidos, kurios turėtų priteistos iš šalių valstybei proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (CPK 96 straipsnis), tačiau įvertinus tai, jog kiekvienam iš atsakovų A. K. ir N. G. tenkanti teismo patirtų procesinių dokumentų siuntimo išlaidų dalis – 3,42 Eur - valstybei proporcingai patenkintų patikslinto ieškinio reikalavimų daliai itin nežymiai viršija, o iš kiekvieno ieškovo priteistina proporcingai atmestų patikslinto ieškinio reikalavimų daliai teismo patirtų procesinių dokumentų siuntimo išlaidų dalis – 1,14 Eur – yra mažesnė už priteistiną teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią (3,00 Eur) valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (CPK 96 straipsnio 1 dalis, 6 dalis, LR Teisingumo ministro ir LR Finansų ministro 2011-11-07 įsakymas „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ Nr. 1R-261/1K-355 su vėlesniais pakeitimais), teismas, įvertinęs tai, jog visų šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, nutaria 9,12 Eur teismo patirtų bylinėjimosi išlaidų valstybei iš šalių nepriteisti (CPK 96 straipsnio 5, 6 dalys).Kadangi ieškinys tenkinamas iš dalies, Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės paliktinos iki teismo sprendimo įvykdymo (CPK 150 straipsnio 3 dalis).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 260 straipsniu, 263 – 270 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

patikslintą ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) ir panaikinti tarp atsakovų A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir N. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) sudarytą 2015 m. rugpjūčio 21 d. reikalavimo perleidimo sutartį.

Taikyti restituciją - grąžinti atsakovo A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) nuosavybėn šias reikalavimo teises į ieškovą S. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) pagal 2013 m. liepos 16 d. Šiaulių apylinkės teismo išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-5-79/2012, pagal 2013 m. lapkričio 5 d. Šiaulių apylinkės teimo išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-5-79/2012, grąžinti atsakovei N. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2015 m. rugpjūčio 21 d. reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu atsakovui A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) sumokėtus 5000,00 Eur, laikant, jog atsakovo A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir ieškovų S. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) V. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) priešpriešiniai reikalavimai - 24320,37 Eur skolos sumai ir 322,71 Eur būtinųjų vykdymo išlaidų sumai - buvo įskaityti 2015 m. rugpjūčio 25 d.

Priteisti solidariai iš atsakovų A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir N. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovams S. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) V. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) bylinėjimosi išlaidas: 837,75 Eur (aštuonių šimtų trisdešimt septynių eurų 75 euro centų) žyminį mokestį bei 1500,00 Eur (vieno tūkstančio penkių šimtų eurų 00 eurų centų) išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

Kitoje dalyje patikslintą ieškinį atmesti.

Nepriteisti iš šalių teismo patirtų procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.

Laikinąsias apsaugos priemones, taikytas Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. nutartimi, t. y. areštą atsakovės N. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), turimų reikalavimo teisių į ieškovą S. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) pagal 2013 m. liepos 16 d. Šiaulių apylinkės teismo išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-5-79/2012 ir pagal 2013 m. lapkričio 5 d. Šiaulių apylinkės teismo išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-5-79/2012, bei uždraudimą atsakovei N. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), vykdyti išieškojimą iš ieškovų S. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) V. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) turto pagal 2013 m. liepos 16 d. Šiaulių apylinkės teismo išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-5-79/2012 ir pagal 2013 m. lapkričio 5 d. Šiaulių apylinkės teismo išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-5-79/2012, palikti galioti iki teismo sprendimo įvykdymo.

Sprendimui įsiteisėjus antstoliui Ričardui Kudrauskui grąžinti vykdomąsias bylas Nr. 98-989/2015 ir Nr. 98-4353/2013.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismą.

Teisėja Rasa Milvydaitė