- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-12-06
- Bylos Nr.
- e2A-2037-413/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-22769-2015-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintautas Koriaginas, Rūta Palubinskaitė, Algimantas Kukalis
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Euroliuksas“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Regvinta“
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algimanto Kukalio ir Rūtos Palubinskaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Euroliuksas“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3063-848/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Euroliuksas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Regvinta“ dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, vienašalės restitucijos taikymo ir nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Verslo inkubatorius“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė UAB „Euroliuksas“ kreipėsi į teismą prašydama: 1) pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento ieškovės UAB „Euroliuksas“ su atsakove UAB „Regvinta“ 2014 m. liepos 3 d. sudarytą automobilio VW Crafter, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau ir automobilio), pirkimo-pardavimo sutartį; 2) priteisti ieškovei iš atsakovės 19 549,35 Eur automobilio pirkimo-pardavimo kainą, 3 473,50 Eur nuostolių atlyginimo, 6 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą (23 022,85 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei žyminį mokestį.
Ieškinį grindė tuo, kad 2014 m. liepos 3 d. ieškovė su atsakove sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovė pardavė ieškovei už 67 500 Lt automobilį VW Crafter, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), kurį ieškovė 2014 m. liepos 24 d. pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė fiziniam asmeniui M. Š.. 2014 m. spalio 21 d. automobilis Lenkijos Respublikos teritorijoje buvo sulaikytas ir pripažintas daiktiniu įrodymu baudžiamojoje byloje dėl automobilio pasisavinimo pažeidus lizingo sutarties sąlygas ir žalos padarymo įmonei Volswagen L. P. Sp.z.o.o. Atsižvelgiant į tai, M. Š. pareiškė ieškovei UAB „Euroliuksas“ ieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančia su ieškove 2014 m. liepos 24 d. sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį, taikyti vienašalę restituciją ir priteisti pagal ginčijamą sandorį sumokėtus 19 549,35 Eur (67 500 Lt) bei patirtus nuostolius – 2 750,95 Eur (9 498,50 Lt) išlaidas dėl UAB „Kapara“ atliktų automobilio pagerinimo darbų (įskaitant gaminius), 156,40 Eur (540 Lt) išlaidas dėl UAB „Radio ryšio sistemos“ atliktų automobilio pagerinimo darbų (įskaitant gaminius), 4 748,86 Eur (16 396,85 Lt) dalį palūkanų už suteiktą paskolą ginčo automobilio pirkimui, kaip ieškovo ateityje realiai patirtinus nuostolius (būsimą žalą), 6 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos bei bylinėjimosi išlaidas. Minėtoje byloje trečiuoju asmeniu buvo įtraukta ir atsakovė UAB „Regvinta“.
Žemesnės instancijos teismas
Plungės rajono apylinkės teismas 2015 m. gegužės 8 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-94-669/2015, M. Š. ieškinį tenkino iš dalies – pripažino niekine 2014 m. liepos 24 d. pirkimo-pardavimo sutartį, taikė vienašalę restituciją – priteisė jam iš UAB „Euroliuksas“ 19 549 Eur automobilio pirkimo-pardavimo kainą, 156,40 Eur už atliktus transporto priemonės pagerinimo darbus, 5 proc. dydžio procesines palūkanas ir 1 933,26 Eur bylinėjimosi išlaidas. Ieškovės nuomone, minėtoje civilinėje byloje nustatytos aplinkybės turi prejudicinę galią ir jų nereikia iš naujo įrodinėti nagrinėjamoje byloje. Atsižvelgdama į tai, ieškovė prašė jos ieškinį tenkinti.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškinį atsakovė su juo nesutiko. Nurodė, kad UAB „Regvinta“ nuosavybės teises į automobilį įgijo pagal 2014 m. kovo 21 d. pirkimo-pardavimo sutartį su UAB „Verslo inkubatorius“, prieš tai patikrinusi perkamo automobilio nuosavybės teisę. Be to, pardavėjas patvirtino, kad automobilis priklauso jam nuosavybės teise, tretieji asmenys į automobilį jokių pretenzijų neturi, transporto priemonė neareštuota, ji nėra teisinio ginčo objektas, teisė disponuoti ja neatimta ir neapribota, automobilis buvo registruotas Lietuvoje. Todėl, atsakovės nuomone, ji automobilio pardavimo metu buvo tinkama kilnojamojo daikto savininke, tuo pačiu ir tinkama pardavėja, todėl ieškovė privalo įrodyti atsakovės, kaip daikto pardavėjos, nesąžiningumą. Atsakovės vertinimu, civilinėje byloje e2-94-669/2015 nustatytų aplinkybių negalima laikyti prejudicinėmis, jas reikia įrodinėti iš naujo, kadangi skiriasi šalių procesinės padėtys, taip pat prašoma naikinti skirtingus sandorius. Ieškovė negali reikalauti ir daikto pagerinimų, kadangi ne ji tuos pagerinimus atliko. Be to, ieškovės prašymas atlyginti jai kitoje civilinėje byloje patirtas išlaidas yra nepagrįstas ir negali būti tenkinamas.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2016 m. birželio 8 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento ieškovės UAB „Euroliuksas“ su atsakove UAB „Regvinta“ 2014 m. liepos 3 d. sudarytą transporto priemonės VW Crafter, valst. Nr.(duomenys neskelbtini) identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį; priteisė ieškovei iš atsakovės 19 549,35 Eur automobilio pirkimo-pardavimo kainą, 6 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą (19 549,35) nuo bylos iškėlimo teisme (2015-11-24) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 492,10 Eur bylinėjimosi išlaidas ir 4,29 Eur teismo turėtas išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei; kitoje dalyje ieškinį atmetė.
Teismas konstatavo, kad Plungės rajono apylinkės teisme išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr.e2-94-669/2015 pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė aplinkybes, turinčias tiesioginės reikšmės nagrinėjamai bylai – t. y., jog automobilio savininkas yra įmonė Volkswagen L. P. Sp.z.o.o.; kad ginčo automobilis buvo parduotas neteisėtai; kad byloje dalyvavę asmenys apie tai nieko nežinojo ir neprivalėjo žinoti. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir byloje dalyvavusius proceso dalyvius, teismas sprendė, kad Plungės rajono apylinkės teismo civilinėje byloje sprendimu nustatyti faktai laikytini prejudiciniais, todėl papildomai jų įrodinėti šioje byloje nereikia.
Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog šalys dalyvavo ar dalyvauja bylose ne tuo pačiu procesiniu statusu šiai bylai nėra reikšminga. Be to, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, byloje kilus ginčui dėl daikto nuosavybės teisės, būtent pardavėjui tenka našta įrodyti, jog jis buvo daikto savininkas daikto perdavimo metu, ir kad jis perdavė nuosavybės teisę daikto pirkėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2011; 2008-04-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2008). Todėl teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovės argumentus, jog ieškovei teko pareiga įrodyti, kad atsakovė buvo netinkama automobilio savininkė.
Esmine aplinkybe, sudarančia pagrindą tenkinti pareikšto ieškinio dalį dėl 2014 m. liepos 3 d. pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, teismas laikė pardavėjo (atsakovės) teisinį statusą ir jo buvimą (nebuvimą) daikto savininku daikto perdavimo momentu. Esant nustatytiems prejudiciniams faktams, kad automobilis buvo pasisavintas pažeidus lizingo sutarties sąlygas, kad atsakovė nebuvo tikroji šio turto savininkė, teismas sprendė, jog atsakovė neturėjo teisės ir jo parduoti (perleisti) kitiems asmenims. Teismas pažymėjo, kad nepriklausomai nuo to, žinojo atsakovė ar ne apie galimą neteisėtą automobilio pasisavinimą pažeidžiant lizingo sutarties sąlygas, esant teismų nustatytoms aplinkybėms, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu automobilis buvo neteisėtai pasisavintas pažeidžiant lizingo sutarties sąlygas, teismas sprendė, jog ieškovės reikalavimas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu yra pagrįstas, dėl ko ieškinį minėtoje reikalavimų dalyje tenkino (CK 1.80 straipsnis).
Įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, teismas konstatavo, kad atsakovė nei veikimu, nei neveikimu neįtakojo automobilio pagerinimo darbų, pagerinimo darbai atlikti ne ieškovės ir su atsakove jie derinti nebuvo. Teismas pažymėjo, kad byloje nustačius, kas yra tikrasis ir teisėtas automobilio savininkas ir kad automobilis jam yra grąžintas, ieškovė turi teisę reikalauti automobilio pagerinimo išlaidų atlyginimo iš automobilio savininko, bet ne iš atsakovės (CK 4.97 straipsnis). Nesant teisinių pagrindų atsakovės veiksmus pripažinti neteisėtais, teismas sprendė, kad nėra sąlygų atsakovės deliktinei civilinei atsakomybei kilti, dėl ko ieškovės ieškinį dalyje dėl nuostolių – automobilio pagerinimo darbų ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų kitoje byloje, priteisimo atmetė kaip nepagrįstą.
Vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalies, CK 6.210 straipsnio 2 dalies nuostatomis, teismas priteisė iš atsakovės 6 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos (19 549,35 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015-11-24) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir nustatęs, kad pirmasis ieškinio reikalavimas patenkintas pilnai, antrasis reikalavimas iš dalies – 90 proc., teismas konstatavo, kad viso ieškovės patenkinti reikalavimai sudaro 95 proc., o atmesti reikalavimai – 5 proc. ieškinio sumos. Remiantis nurodytu, teismas priteisė ieškovei iš atsakovės 492,10 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 88 straipsnis, 93 straipsnio 2 dalis). Atsakovei nepateikus įrodymų, pagrindžiančių patirtas bylinėjimosi išlaidas, teismas atsakovei jų nepriteisė. Valstybei patyrus 4,52 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, šias išlaidas teismas priteisė valstybei iš atsakovės, o ieškovės atžvilgiu minėtų išlaidų atlyginimo nesprendė vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011-11-07 įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (CPK 96 straipsnio 6 dalis).
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Euroliuksas“ prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 8 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieškovės reikalavimas dėl 156,40 Eur nuostolių už iš ieškovės priteistus automobilio pagerinimo darbus ir 3 317,10 Eur bylinėjimosi išlaidų; kitą Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 8 d. sprendimo dalį prašo palikti nepakeistą; priteisti ieškovei iš atsakovės 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti ieškovei iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas (žyminį mokestį). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismas, spręsdamas klausimą dėl 156,40 Eur nuostolių atlyginimo už priteistus iš ieškovės kitoje byloje automobilio pagerinimo darbus, neteisingai vertino bylos situaciją. Apeliantė pažymi, kad aplinkybės dėl 156,40 Eur automobilio pagerinimo darbų buvo įrodinėjimo dalykas kitoje civilinėje byloje Nr. e2-94-669/2015 pagal M. Š. ieškinį šios bylos ieškovei UAB „Euroliuksas“, kurioje buvo konstatuota, kad M. Š. nebūtų patyręs automobilio pagerinimo išlaidų, jeigu nebūtų sudaręs ginčijamo sandorio, tokiu būdu teismas priteisė ieškovui (M. Š.) iš UAB „Euroliuksas“ 156,40 Eur už atliktus automobilio pagerinimo darbus. Atsižvelgiant į tai, kad teisinė situacija aptartoje byloje yra identiška ir nagrinėjamai bylai, iš atsakovės turėjo būti priteista 156,40 Eur suma už atliktus automobilio pagerinimo darbus (CPK 182 straipsnio 2 punktas).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, priimdamas sprendimą dalyje dėl 156,40 Eur nuostolių už automobilio pagerinimo darbus, nesivadovavo kitoje civilinėje byloje (Plungės rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 8 d. sprendimas, Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1296-123/2015) nustatytais prejudiciniais faktais, be to, suklydo teigdamas, kad automobilis perduotas jo savininkui, tuo pažeisdamas lygiateisiškumo principą.
Teismas klaidingai įvertino rašytinį įrodymą – 2014 m. gruodžio 12 d. pažymą apie pradėtą ikiteisminį tyrimą, nurodydamas tai, ko šiame dokumente nėra, t. y. pažymoje sakoma, kad automobilis perduodamas patikimam asmeniui, o ne savininkui ir byloje nėra duomenų, kad automobilis būtų grąžintas jo savininkui. Todėl minėta pažyma negali būti nuosavybės teises nustatančiu dokumentu. Taigi, nesivadovaudamas prejudiciniais faktais, nustatytais kitoje civilinėje byloje, teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė turi teisę reikalauti iš automobilio savininko dėl daikto pagerinimo patirtų išlaidų. Teismas konstatavo, kad atsakovė niekaip – nei veikimu, nei neveikimu neįtakojo automobilio pagerinimo darbų, tačiau nutylėjo, kad ir ieškovė niekaip neįtakojo automobilio pagerinimo darbų. Tokiu būdu teismas nepagrįstai pagerino atsakovės padėtį ir pablogino ieškovės teisinę padėtį, tuo pažeisdamas šalių lygiateisiškumo principą.
Apeliantės nuomone, atsakovė UAB „Regvinta“ turi taipogi teisę reikšti identiškas pretenzijas įmonei UAB „Verslo inkubatorius“ ir reikalauti atsakingo asmens atlyginti 156,40 Eur nuostolius už automobilio pagerinimo darbus. Todėl ieškovės ieškinio dalis dėl 156,40 Eur nuostolių už automobilio pagerinimo darbus atlyginimo turėtų būti tenkintina.
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl kitoje civilinėje byloje Nr. e2-94-669/2015 ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, šį klausimą išsprendė nevisiškai, t. y. neišsprendė klausimo dėl ieškovės patirtų 1 933,26 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias teismas priteisė M. Š. iš UAB „Euroliuksas“, taip pat pačios UAB „Euroliuksas“ paminėtoje civilinėje byloje patirtų 1 383,84 Eur bylinėjimosi išlaidų, dėl ko mano, kad teismas pažeidė CPK 327 straipsnio 2 dalies nuostatas. Apeliantės nuomone, šiuo pagrindu naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies nereikėtų, kadangi išsprendęs klausimą dėl 1 933,26 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, teismas netiesiogiai, galbūt, pasisakė ir dėl 1 383,84 Eur bylinėjimosi išlaidų. Nežiūrint į tai, priimdamas sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų teismas jų atlyginimo tinkamai neišsprendė. Todėl sprendimo dalis dėl visų 3 317,10 Eur ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų kitoje byloje naikintina ir priimtinas naujas sprendimas – šią ieškinio dalį tenkinti visiškai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė UAB „Regvinta“ prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
Apeliantė, reikšdama reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo turėjo įrodyti visas atsakovei civilinei atsakomybei kilti būtinas sąlygas, tačiau tokių sąlygų neįrodinėjo.
Apeliantė nepagrįstai kelia klausimą dėl nuostolių, kaip 3317,10 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų Plungės rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-94-669/2015, atlyginimo. Atsakovė pažymi, kad joks specialus teisės aktas nenumato, jog asmens kitoje civilinėje byloje patirtos bylinėjimosi išlaidos turėti būti atlygintos reiškiant naują ieškinį. Todėl, ieškovės reikalavimas dėl nuostolių, susijusių su bylinėjimosi išlaidomis kitoje civilinėje byloje, atlyginimu nagrinėtinas remiantis bendromis civilinės deliktinės atsakomybės taisyklėmis. Nagrinėjamu atveju atsakovė neatliko jokių neteisėtų veiksmų ir nėra kalta dėl ieškovės Plungės rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-94-669/2015 patirtų bylinėjimosi išlaidų, kadangi minėtoje byloje ieškovė pati pasirinko savo teisių gynimo būdą ir taktiką.
Šalies argumentai
Apeliantė nepagrįstai prašo priteisti kaip nuostolius ginčo automobilio pagerinimo išlaidas. Atsakovė pažymi, kad UAB „Regvinta“ neatliko jokių neteisėtų veiksmų ar neveikimo, jos veiksmuose nėra kaltės dėl ginčo transporto priemonės pagerinimo išlaidų, todėl civilinė atsakomybė atsakovei minėtų išlaidų apimtyje taip pat negali būti taikoma. Tuo labiau, kad ieškovė, prašydama priteisti minėtus nuostolius už automobilio pagerinimą, neįrodinėjo atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Plungės rajono apylinkės teisme išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-94-669-2015 konstatuotomis aplinkybėmis, nustatė, kad automobilio savininkas Lenkijos įmonė Volkswagen L. P. Sp.z.o.o. 2014 m. sausio 29 d. sudarė su bendrove SCARIO Sp.z.o.o. ginčo automobilio lizingo sutartį ir šios sutarties pagrindu perdavė R. D. automobilį valdyti ir naudoti už užmokestį. Jam nustojus mokėti lizingo įmokas, Volkswagen L. P. Sp.z.o.o. 2014 m. birželio 5 d. nutraukė lizingo sutartį ir pareikalavo gražinti automobilį, tačiau nei automobilio, nei bendrovės SCARIO Sp.z.o.o. bei jos atstovo R. D. paieškos nedavė rezultatų. Dėl to Varšuvos apylinkės policijos komisariato Kovos su ekonominiais nusikaltimais skyrius pradėjo ikiteisminį tyrimą, ko pasėkoje automobilis buvo sulaikytas ir perduotas nukentėjusiajai įmonei Volkswagen L. P. Sp.z.o.o., t. y. automobilio savininkui. Minėtos įmonės 2015 m. sausio 19 d. raštas patvirtino, kad Volkswagen L. P. Sp.z.o.o. yra vienintelis automobilio savininkas. Sandorių ydingumą galėjo lemti trečiojo asmens UAB „Verslo inkubatorius“ veiksmai, susiję su pirmine transporto priemonės registracija. R. D. yra UAB „Verslo inkubatorius“ vadovas, vienintelis akcininkas ir vienintelis darbuotojas. Nei UAB „Euroliuksas“, nei kiti dalyvaujantys byloje asmenys – UAB „Regvinta“, ieškovas M. Š., apie automobilio pasisavinimą pažeidus lizingo sutarties sąlygas nežinojo bei neprivalėjo žinoti.
UAB „Verslo inkubatorius“ 2014 m. kovo 21 d. pardavė automobilį UAB „Regvinta“ (atsakovei), pastaroji ginčijamu 20104 m. liepos 3 d. sandoriu pardavė automobilį UAB „Euroliuksas“ (ieškovei), o pastaroji 2014 m. liepos 24 d. pirkimo – pardavimo sutartimi perleido jį M. Š..
Plungės rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 8 d. sprendimu buvo pripažinta negaliojančia 2014 m. liepos 24 d. pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta tarp ieškovo M. Š. ir atsakovės UAB „Euroliuksas“ (šios bylos ieškovės), taikyta vienašalė restitucija ir priteista iš UAB „Euroliuksas“ ieškovo naudai 19 549 Eur nuostolių, 156,40 Eur išlaidų už ieškovo atliktus transporto priemonės pagerinimo darbus, 5 proc. dydžio procesinės palūkanos ir 1 933,26 Eur bylinėjimosi išlaidos.
Bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, remdamasis kasacinio teismo praktika, konstatavo, kad Plungės rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-94-669-2015 sprendimu nustatyti faktai šioje byloje laikytini prejudiciniais ir papildomai jų įrodinėti nereikia, nors šalys dalyvavo ar dalyvauja bylose ne tuo pačiu statusu. Teismo konstatuotos aplinkybės apeliantė iš esmės nekvestionuoja, ja remia savo apeliacinį skundą prašydama priteisti kaip nuostolius kitoje byloje patirtas 3317,10 Eur bylinėjimosi išlaidas ir priteistas iš ieškovės 156,40 Eur automobilio pagerinimo išlaidas. Todėl apeliacinio skundo 14.2 ir 14.3 punkte nurodyti argumentai dėl automobilio savininko yra teisiškai nepagrįsti ir skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui neturi reikšmės.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad pagal bendrąjį restitucijos taikymo principą, šalys turi viena kitai grąžinti viską, ką yra gavusios iš priešingos šalies, vykdydamos negaliojančiu pripažintą sandorį. Kai pardavėjas parduoda jam nuosavybės teise nepriklausiusį daiktą, pripažinus sandorį negaliojančiu, pirkėjui grąžinama jo sumokėta kaina (CK 6.323 str. 1 d.), o pripažinto neteisėtu sandorio dalykas grąžinamas daikto savininkui arba teisėtam valdytojui. Taigi restitucijos taikymo esmė pripažįstant sandorius negaliojančiais yra ta, kad šalys, gavusios turtą vykdydamos nuginčytą sandorį, privalo jį grąžinti viena kitai, taip atkuriant status quo ante (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-126/2011). Remiantis nurodytu, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad restitucija automatiškai turėtų būti taikoma ne tik su ginčijamu sandoriu susijusiomis tiesioginėms šalies išlaidomis, bet ir netiesioginiams nuostoliams, kuriuos šalis patyrė nagrinėjant ginčą dėl pagrindinio sandorio nuginčijimo (nagrinėjamo ginčo atveju – bylinėjimosi išlaidų ir kitų 156,40 Eur dydžio nuostolių).
Atmesdamas ieškovės reikalavimą dėl 3473,50 Eur nuostolių atlyginimo, iš kurių 3 317,10 Eur ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos ir priteisti 156,40 Eur nuostoliai kitoje civilinėje byloje, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje nebuvo nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos atsakovės deliktinei atsakomybei atsirasti.
Nors teismas, kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, sprendime nurodė tik vieną ieškovės patirtų 1933,26 Eur bylinėjimosi išlaidų dydį ir nenurodė kitos 1383,84 Eur šių išlaidų dalies, patirtų kitoje civilinėje byloje, naikinti dėl šio trūkumo iš esmės pagrįstą ir teisėtą teismo sprendimą nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo dėl žemiau nurodomų aplinkybių (CPK 328 straipsnis).
Visų pirma, sprendžiant klausimą dėl patirtų kitoje bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pažymėtina, kad Įstatyme įtvirtintas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas yra grindžiamas principu ,,pralaimėjęs moka“ (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Tam tikroje byloje ir (ar) procesinėje situacijoje savo elgesį, vadovaudamasi dispozityvumo principu, pasirenka pats proceso dalyvis (ieškovas, atsakovas, kiti proceso dalyviai) (CPK 13 straipsnis), todėl ir atsakomybė bei rizika dėl turėtų išlaidų tenka tam proceso dalyviui, kurio elgesys lėmė teisinį bylos rezultatą. Iš bylos duomenų matyti, kad savo poziciją Plungės rajono apylinkės teisme išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-94-669-2015 UAB „Euroliuksas“ grindė išimtinai priešinga ieškovo M. Š. pozicijai, prašė jo ieškinį atmesti visa apimtimi, teikė apeliacinį skundą. Vadinasi, išlaidų dydį kitoje byloje lėmė pačios ieškovės pasirinktas procesinis elgesys. Antra, reikalavimai priteisti bylinėjimosi išlaidas yra procesinio teisinio, bet ne materialinio teisinio pobūdžio, todėl dėl išlaidų advokato ar advokato padėjėjo ir kito atstovo pagalbai apmokėti atlyginimo pareikšti ieškinį naujoje byloje negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2001 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-861/2001). Taigi, bylinėjimosi išlaidos atlyginamos ne pagal materialinės teisės, bet pagal specialias CPK numatytas taisykles. Trečia, kaip nurodyta šios nutarties 21 punkte, restitucija automatiškai negali būti taikoma reikalavimams dėl nuostolių, kuriuos šalys patyrė nagrinėjant ginčą dėl pagrindinio sandorio nuginčijimo (tame tarpe bylinėjimosi išlaidų ir kitų 156,40 Eur nuostolių už automobilio pagerinimą). Ketvirta, teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pažymi, kad nagrinėjamu atveju apeliantė ne tik neįrodė, bet ir neįrodinėjo visų atsakovės deliktinės atsakomybės sąlygų, būtinų jos civilinei atsakomybei dėl prašomų priteisti 3473,50 Eur nuostolių atsirasti, dėl ko ieškinį šioje reikalavimų dalyje pagrįstai atmetė.
Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, kiti apeliacinio skundo argumentai teismo sprendimo teisėtumui esmės neturi, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų. Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, apeliacinės instancijos teisme apeliantės patirtos išlaidos (žyminis mokestis) neatlygintinos (CPK 96 straipsnio 2 dalis). Atsakovė priteisti išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą neprašė ir išlaidas patvirtinančių įrodymų nepateikė.
Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.