Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vitalijos Norkūnaitės, Aivos Survilienės, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. G. gynėjo apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2022 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo T. G. nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams,

pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, galutinė subendrinta bausmė T. G. paskirta laisvės atėmimas 9 (devyneriems) metams.

Iš T. G. priteista: 9 317,23 Eur turtinės žalos atlyginimo Kauno teritorinei ligonių kasai, 2 217,52 Eur turtinės ir 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei 500 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti nukentėjusiajai A. V.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. T. G. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį dėl to, kad 2021 m. lapkričio 24 d., apie 00.13 val., Ž. Z. priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir psichotropinės medžiagos – amfetamino, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, žodžiais sukonfliktavęs su ant sofos sėdinčia D. B., tyčia du kartus dūrė jai peiliu, iš kurių mažiausiai vieną kartą pataikė į kairę koją ir padarė D. B. durtinį–pjautinį kairės blauzdos išorinio paviršiaus sužalojimą, priekinių blauzdinių arterijos ir venos bei šeivinės venos sužeidimą, kas komplikavosi ūmiu nukraujavimu ir klinikine mirtimi, koma dėl deguonies stokos, šoku, vidaus organų – inkstų, plaučių, kepenų, širdies ir kraujotakos sistemos nepakankamumu, mažakraujyste po nukraujavimo, dėl ko D. B. buvo taikytas operacinis gydymas, tačiau medicininėms priemonėms nedavus rezultato, 2021 m. lapkričio 29 d. ji gydymo įstaigoje mirė, šiais veiksmais jis nužudė D. B.

2. Be to, T. G. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2021 m. lapkričio 23 d., laikotarpiu nuo 16:46 val. iki 19:15 val., tiksliai nenustatytoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), iš asmens, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, nusipirko baltos spalvos miltelių, supakuotų polietileniniame maišelyje, kuriuose buvo tiksliai nenustatytas kiekis, tačiau ne daugiau kaip 20 g psichotropinės medžiagos – amfetamino, šiuos miltelius atsinešė į Ž. Z. priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), kur laikotarpiu nuo 2021 m. lapkričio 23 d. 16:46 val. iki 2021 m. lapkričio 24 d. 00:13 val. tiksliai nenustatytą kiekį šios psichotropinės medžiagos – amfetamino suvartojo pats bei tiksliai nenustatytą šios medžiagos kiekį neatlygintinai perdavė suvartoti Ž. K., o likusią nesuvartotą dalį – 0,124 g šios psichotropinės medžiagos – amfetamino paliko nurodytame bute, kol šią medžiagą surado ir paėmė 2021 m. lapkričio 24 d., apie 01:09 val. į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai. Šiais veiksmais T. G. neteisėtai įgijo, gabeno, laikė ir platino psichotropinę medžiagą.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo T. G. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl įrodymų vertinimo

6. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BPK nuostatas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą (BPK 20 straipsnis), nepateikė įtikinamų ir neprieštaringų motyvų dėl veikų kvalifikavimo, pažeidė BPK 305 straipsnio 1–5 dalies reikalavimus. Su šiais apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo sutikti. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos numato, jog teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų kolegija šioje baudžiamojoje byloje nenustatė BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo požymių. Visi duomenys, kuriais pirmosios instancijos teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Skundžiamu nuosprendžiu T. G. pripažintas kaltu padaręs dvi nusikalstamas veikas: neteisėtą disponavimą psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti ir nužudymą. Kad T. G. padarė abi šias nuosprendyje aprašytas nusikalstamas veikas, patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai: iš dalies paties nuteistojo, liudytojų parodymai, specialisto išvados, įvykio vietos apžiūros, vaizdo registratorių įrašų, pokalbių garso įrašų ir daiktų apžiūros protokolų duomenys. Visi šie įrodymai skundžiamame nuosprendyje išsamiai išdėstyti, įvertinti ir jais pagrįstos motyvuotos ir bylos aplinkybes atitinkančios teismo išvados. Vien tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir atliktas įrodymų vertinimas yra nepalankūs nuteistajam ir jo gynėjui, nereiškia, jog teismo išvados yra neteisingos.

Dėl nuteistojo T. G. nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį

7. Bylos duomenimis nustatyta, kad T. G. 2021 m. lapkričio 24 d., apie 00.13 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir psichotropinės medžiagos – amfetamino, išgertuvių metu, žodžiais sukonfliktavęs su ant sofos sėdinčia D. B. metu, tyčia du kartus dūrė jai peiliu, iš kurių mažiausiai vieną kartą pataikė į kairę koją ir taip ją sužalojo, nuo patirtų sužalojimų D. B. 2021 m. lapkričio 29 d. gydymo įstaigoje mirė. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčijamos pirmiau nurodytos nusikalstamos veikos padarymo faktinės aplinkybės, priežastinio ryšio tarp nuteistojo veiksmų ir kilusių pasekmių klausimas, tačiau gynėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta nuteistojo T. G. kaltės forma ir rūšimi, t. y. kad pirmiau nurodytus veiksmus jis atliko veikdamas netiesiogine tyčia, o ne dėl nusikalstamo nerūpestingumo, ir, atitinkamai, su nuteistojo veiksmų kvalifikavimu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, o ne pagal BK 132 straipsnio 1 dalį.

8. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo pripažįstamas kaltu padaręs nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu jis šią veiką padarė tyčia ar dėl neatsargumo. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra tyčinis, jeigu jis padarytas tiesiogine ar netiesiogine tyčia, o neatsargus – jeigu jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo (BK 14–16 straipsniai). Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pripažinti, jog nuteistojo T. G. kaltė turi būti kvalifikuojama kaip nusikalstamas nerūpestingumas. Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes T. G. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį kaip tyčinis nužudymas, padarytas netiesiogine tyčia. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl nuteistojo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 132 straipsnio 1 dalį yra nepagrįsti ir atmetami, kadangi prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms.

9. Pagal BK 129 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nužudė kitą žmogų, Nužudymas gali būti padaromas tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Nusikaltimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti Baudžiamajame kodekse nurodytų padarinių, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis). Teismų praktikoje sąmoningas leidimas atsirasti padariniams aiškinamas kaip kaltininko abejingumas dėl to, kad jo atliekami veiksmai gali sukelti atitinkamus padarinius. Kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir tai, kad tokios veikos baudžiamajame įstatyme nurodyti padariniai yra labai tikėtini, realūs ar net neišvengiami, ir nors jų nesiekia ir nenori, tačiau neatsisako savo pavojingo elgesio. Kaltininkas, numatydamas pavojingų padarinių kilimą, nesiima valinių veiksmų jiems išvengti. Jis nesitiki išvengti savo veikos padarinių arba realios jų atsiradimo grėsmės, o jeigu ir tikisi, tai tik remdamasis abstrakčiais, subjektyviais, atsitiktiniais dalykais – sėkme, palankiu likimu ir pan. Tai vertintina kaip abejingumas numatomiems padariniams bei kitų asmenų interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-498-746/2015, 2K-7-193-895/2016, 2K-410-489/2016 ir kt.). Kaltininko sąmoningą leidimą kilti pasekmėms gali rodyti peilių ar kitokių pavojingų įrankių panaudojimas prieš kitą asmenį, taip pat aukos atžvilgiu abejingas kaltininko elgesys iš karto po įvykio (girtavimo tęsimas, pagalbos nesuteikimas, pasišalinimas iš įvykio vietos ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-247/2009, 2K-514/2009, 2K-22/2013, 2K-41-697/2015, 2K-9-697/2017, 2K-57-697/2018, 2K-7-74-788/2019 ir kt.). Taigi tokia kaltininko intelektinė ir valinė veikla, rodanti jo abejingumą numatomiems galimiems savo pavojingos veikos padariniams, ir yra vienas esminių požymių, netiesioginę tyčią atribojant nuo neatsargumo.

10. Pagal BK 132 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui. Esant nusikalstamam nerūpestingumui, kaltininkas nesupranta, kad darydamas veiką kelia pavojų kito žmogaus gyvybei (BK 16 straipsnio 3 dalis). BK 16 straipsnio 3 dalyje numatytas nusikalstamas nerūpestingumas apibūdinamas dviem požymiais: 1) nenumatymu, kad dėl veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai; 2) galėjimu ir turėjimu pagal veikos aplinkybes ir asmenines savybes numatyti, kad padariniai atsiras. Nenumatymas yra tada, kai asmuo nesuvokia, kad jis pažeidžia visuotinai priimtas atsargumo taisykles ar specialius darbų atlikimo reikalavimus, ir dėl to nenumato, kad jo veika (veikimas ar neveikimas) gali sukelti pavojingus padarinius – žmogaus sužalojimą ir (ar) gyvybės atėmimą. Galėjimas ir turėjimas pagal veikos aplinkybes ir asmenines savybes numatyti, kad padariniai atsiras, apibūdina valinį nusikalstamo nerūpestingumo elementą. Turėjimas numatyti padarinius yra objektyvusis nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato pareigos būti atsargiam, darant atitinkamą veiką, buvimą. Galėjimas numatyti pasekmes yra subjektyvusis nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato asmens, turinčio atitinkamą pareigą, galimybę konkrečioje situacijoje numatyti savo veiksmų pavojingus padarinius. Apie tai teismas sprendžia įvertinęs kaltininko asmenines savybes – patirtį, kompetenciją, išsilavinimą, sveikatos būklę ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-47/2011, 2K-512/2014, 2K-7-54-628/2020 ir kt.).

11. Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien paties kaltininko parodymais, išaiškinimu, kaip jis suvokė ir įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvūs (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, vietą, laiką, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, jų elgesį prieš nusikalstamus veiksmus, šių veiksmų metu, jiems pasibaigus ir kt.

12. Nagrinėjamu atveju teisminio bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad T. G., atlikdamas kaltinime nurodytus veiksmus, veikė netiesiogine tyčia. Apeliantas skunde teigia, kad T. G. nesiekė ir nenorėjo D. B. mirties, neturėjo nei motyvų, nei tyčios ją nužudyti, nenumatė tokių pasekmių ir jų nesuvokė. Tokie apelianto teiginiai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl T. G. kaltės nužudžius D. B.. Byloje iš tiesų nėra duomenų, kad nuteistasis norėjo D. B. mirties, tačiau ši aplinkybė pati savaime nesuteikia pagrindo nuteistojo nusikalstamus veiksmus kvalifikuoti pagal BK 132 straipsnio 1 dalį. Aplinkybė, kad nuteistasis nenorėjo D. B. mirties, rodo tik tai, jog nužudymas padarytas neveikiant tiesiogine tyčia, tačiau nepaneigia, kad nuteistasis veikė netiesiogine tyčia.

13. Byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų pagrindu nustatyta, jog įvykio dieną T. G., D. B., Ž. K. ir Ž. Z., pastarojo bute vartojo alkoholinius gėrimus. Išgertuvių metu, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, ne pati nukentėjusioji, o T. G. pradėjo įžeidinėti, kabinėtis ir nukentėjusiąją erzinti. Nukentėjusiajai D. B. taip pat pradėjus jį įžeidinėti, nuteistasis griebė nuo stalo peilį ir, užgulęs nukentėjusiąją, kad ši negalėtų tinkamai pasipriešinti ar pabėgti, sudavė jai du smūgius peiliu, iš kurių mažiausiai vieną kartą pataikė į kairę koją ir nukentėjusiąją sužalojo. Specialisto išvada Nr. N199/2021 (09) nustatyta, kad D. B. mirties priežastis yra būtent T. G. jai peiliu padarytas kairės kojos sužalojimas. Išanalizavus byloje nustatytą įvykio situaciją ir aplinkybes, nėra objektyvaus pagrindo manyti, kad T. G., atlikdamas smurtinius veiksmus – smūgius peiliu, sąmoningai norėjo ją nužudyti. Kita vertus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad T. G. sudavė ne vieną smūgį, smūgius sudavė kūnu užgulus D. B., iš esmės jai nematant tų mostų peiliu, todėl nėra pagrindo manyti, kad tokie veiksmai buvo skirti tik ją pagąsdinti, o nuteistasis nusikalto iš neatsargumo.

14. Apeliacinio skundo teiginys, kad nuteistasis peiliu nukentėjusiajai sudavė tik vieną smūgį, prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Pirmiausia atkreipiamas dėmesys į tai, kad paties nuteistojo parodymai apie faktines įvykio aplinkybes nebuvo nuoseklūs. Apklausiamas tuoj po nusikaltimo nuteistasis kaltu neprisipažino ir parodė, kad įvykio metu miegojo, o pabudęs pamatė, kad nukentėjusiosios koja sužalota ir Ž. K. jam pasakė konflikto metu nukentėjusiajai dūręs peiliu į koją. Vėliau apklausiamas įtariamuoju T. G. prisipažino atėmęs gyvybę kitam žmogui ir parodė, kad žodinio konflikto su D. B. metu vieną kartą peiliu dūrė jai į koją. Taip pat parodė, kad pasiimdamas peilį nužudyti D. B. jis neketino, o norėjo ją tik pagąsdinti. Analogiškus parodymus davė ir teisiamajame posėdyje. Įvertinusi nuteistojo T. G. parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamajame posėdyje, jų kaitą, teisėjų kolegija sprendžia, jog nuteistojo teiginiai, kad smūgis peiliu nukentėjusiajai į koją buvo skirtas tik ją pagąsdinti, laikytini tik jo pasirinkta gynybine pozicija, siekiant sušvelninti savo padėtį. Įvykio metu su nuteistuoju ir nukentėjusiąja kartu buvusio liudytojo Ž. K. parodymais nustatyta, kad T. G. žodinio konflikto su nukentėjusiąja metu, pagriebęs peilį ir savo kūnu užgulęs nukentėjusiąją, du kartus dūrė jai peiliu, pirmą kartą pro šoną, o antrą kartą pataikė į kojos blauzdą. Taigi byloje nustatyta, kad T. G. nukentėjusiajai peiliu sudavė ne vieną, o du smūgius, iš kurių vieną kartą pataikė į kairę koją ir taip ją sužalojo.

15. Apeliantas taip pat nurodo, kad tai, jog smūgį peiliu nuteistasis sudavė ne į gyvybiškai svarbius organus, o tik į kojos blauzdą, patvirtina, kad jis nenumatė ir nesuvokė, jog nuo jo suduoto smūgio į blauzdą gali kilti mirtinos pasekmės. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors nukentėjusiajai buvo suduoti tik smūgiai į koją, tačiau smūgiai buvo suduoti su gyvybei pavojingu duriančių ir pjaunančių savybių turinčiu įrankiu – peiliu, kuriuo atlikti smūgiai neabejotinai gali sukelti mirtinus sužalojimus. Suaugęs, normalaus protinio išsivystymo žmogus, kad ir smūgiuodamas į koją, tačiau tai darydamas peiliu, negali nesuprasti, kad nuo tokio pavojingo veikimo kitas žmogus gali būti sužalotas, nukraujuoti ir patirti komplikacijų, kas šiuo atveju ir įvyko, kurios gali lemti žmogaus mirtį. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo išvadai, kad būdamas normalaus protinio išsivystymo žmogus, T. G. nesuprato savo veiksmų pavojingumo, nenumatė ir negalėjo numatyti galinčių atsirasti padarinių.

16. Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei nurodo apeliantas, tinkamai įvertino ir nuteistojo T. G. elgesį po panaudoto smurto prieš nukentėjusiąją. Byloje nustatyta, kad po D. B. sužalojimo nuteistasis ėmėsi aktyvių veiksmų – iškvietė greitąją medicinos pagalbą ir aktyviai siekė padėti atvykusiems gydytojams. Be to, iš liudytojo greitosios pagalbos paramediko E. Š. parodymų galima spręsti, jog iš karto po įvykio bendraudamas su atvykusiais gydytojais T. G. nesuvokė, jog nuo jo suduotų smūgių nukentėjusioji mirė. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad T. G. nesuprato savo veiksmų pavojingumo, nenumatė ir negalėjo numatyti galinčių atsirasti padarinių. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad sąmoningai pasirinkdamas tokį savo veikimo būdą, T. G. neabejotinai suprato, jog savo veika kėsinasi į nukentėjusiosios gyvybę, numatė, kad po smūgių peiliu į koją labai tikėtina, kad ji gali patirti mirtinus sužalojimus, ir, nors jis nenorėjo tokių padarinių (atimti gyvybės), tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti. Taigi pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad nuteistasis T. G. nužudė nukentėjusiąją D. B. veikdamas netiesiogine tyčia, todėl nuteistojo nusikalstamą veiką vertinti kaip gyvybės atėmimą dėl neatsargumo ir šią veiką perkvalifikuoti iš BK 129 straipsnio 1 dalies į BK 132 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo.

Dėl nuteistojo T. G. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį

17. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas nesutinka ir su T. G. nuteisimu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, motyvuodamas tuo, kad nuteistasis neplatino narkotinių medžiagų, kurias įgijo, gabeno ir laikė savo reikmėms, ir prašo T. G. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 260 straipsnio 1 dalies į BK 259 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegijos vertinimu šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus ir jais vadovaudamasis padarė pagrįstą išvadą dėl T. G. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje.

18. BK 260 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas. Teismų praktikoje kitokiu platinimu laikomas bet koks neteisėtas šių medžiagų perdavimas kitiems asmenims, išmainant jas į kitus daiktus, dovanojant, apmokant skolą, atlyginant už darbą ar kitas paslaugas, taip pat neatlygintinai duodant pavartoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-286/2006, 2K-180/2007, 2K-225/2008, 2K-549/2013, 2K-21-139/2015). Ši nusikalstama veika nuo BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos atribojama pagal objektyvųjį požymį – narkotinių ir psichotropinių medžiagų pardavimą ar kitokį platinimą bei subjektyvųjį požymį – nusikalstamos veikos padarymo tikslą.

19. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad T. G. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis iš asmens, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, nusipirko baltos spalvos miltelių, supakuotų polietileniniame maišelyje, kuriuose buvo tiksliai nenustatytas kiekis, tačiau ne daugiau kaip 20 g psichotropinės medžiagos – amfetamino, šiuos miltelius atsinešė į Ž. Z. priklausantį butą, kuriame tiksliai nenustatytą kiekį šios psichotropinės medžiagos – amfetamino suvartojo pats bei tiksliai nenustatytą šios medžiagos kiekį neatlygintinai perdavė suvartoti Ž. K., o likusią nesuvartotą dalį – 0,124 g šios psichotropinės medžiagos – amfetamino paliko nurodytame bute, kol šią medžiagą surado ir paėmė į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai. Taigi T. G. kaltė pasireiškė nurodytų psichotropinių medžiagų įgijimu, gabenimu, laikymu ir platinimu.

20. Teisėjų kolegijos vertinimu, įrodytomis pripažintų alternatyvių nusikalstamų veikų – neteisėto psichotropinių medžiagų – amfetamino įgijimo, gabenimo ir laikymo aplinkybės skundžiamame nuosprendyje yra išdėstytos ir atskleistos, taip pat aptarti įrodymai, kuriais grindžiama T. G. kaltė. Atsižvelgdama į tai, kad pats nuteistasis neneigia įgijęs amfetaminą, jį atsigabenęs į butą, kuriame girtavo, ir ten ant stalo laikęs bei pats vartojęs, taip pat į tai, kad nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde neginčija konkrečių įrodymų ir išsako tik abstrakčią nuteistojo poziciją, kad jo ginamasis neturėjo tikslo platinti amfetaminą, teisėjų kolegija iš naujo nedėstys visų nuteistojo kaltę pagrindžiančių įrodymų, kadangi juos detaliai aptarė ir įvertino pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde suformuluotą prašymą, laikydamasi bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų, išdėsto motyvuotas išvadas dėl šio apeliacinio skundo esmės, t. y. nuteistojo kaltės dėl psichotropinių medžiagų platinimo.

21. Pažymėtina, kad BK 260 straipsnio 1 dalyje nurodytas tikslas narkotines ar psichotropines medžiagas parduoti ar kitaip platinti reiškia kaltininko norą, ketinimą tas medžiagas atlygintinai ar neatlygintinai perduoti bent vienam asmeniui. Tai, ar kaltininkas turėjo tokį tikslą, įrodinėjama vertinant objektyvius bylos duomenis, taip pat – ir kaltininko parodymus. Iš susiformavusios teismų praktikos matyti, kad aplinkybės, parodančios tikslo platinti narkotines ar psichotropines medžiagas buvimą, gali būti medžiagų kiekiai, rūšių įvairovė, dozių paruošimas, priemonių, reikalingų dozėms pasverti ar supakuoti, turėjimas, faktai apie tai, ar pats kaltininkas vartoja narkotines ar psichotropines medžiagas, jų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, ar buvo susitarimas su vartotoju ir objektyvūs bylos duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-138/2013, 2K-503/2013, 2K-24/2014, 2K-49/2014). Platinimo tikslo nebuvimas reiškia, kad minėtus veiksmus asmuo atlieka norėdamas patenkinti tik savo asmeninius vartojimo poreikius.

22. Skundžiamame nuosprendyje tikslo platinti psichotropinę medžiagą buvimas, paneigiant T. G. versiją, kad Ž. K. šią medžiagą vartojo be jo žinios, pagrįstas byloje surinktų ir teismo įvertintų įrodymų visuma. Byloje neginčijamai nustatyta, kad T. G. ir Ž. K. nagrinėjamo įvykio metu vartojo amfetaminą, kadangi jų šlapime rasta amfetamino (t. 2, b. l. 81, 189). Liudytojas Ž. Z. teisme parodė, kad matė kaip Ž. K. su T. G., traukdami per nosį, vartojo narkotikus. Su kokia kortele T. G. iš miltelių darė ,,takelius“, nežino. Buvo paberta baltų miltukų ir iš jų padaryta daugiau nei viena linija. Ž. Z. įtariamojo parodymų patikrinimo metu parodė vietą ant stalo ir paaiškino, kad šioje vietoje matė narkotikus milteliais. Toje vietoje T. G. su kortele iš narkotikų milteliais darė ,,takelius“ (t. 5, b. l. 79–92). Liudytojas Ž. K. teisme parodė, kad T. G. padarė du ,,takelius“, susuko 50 Eur kupiūrą ir jie traukė per nosį. Jis su T. G. sutraukė kiekvienas po ,,takelį“. Jis T. G. pinigų nemokėjo, jam pasiūlė nemokamai. Ž. K. įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje metu parodė vietą kambaryje, ant spintelės, ant kurios yra televizorius, ir paaiškino, kad šioje vietoje T. G. su kortele padarė dvi juostas „takelius“ iš narkotikų miltelių. Narkotikus vartojo sutraukiant juos per susuktą 50 Eur kupiūrą, kurią jam davė T. G. (t. 4, b. l. 157–169). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo Ž. K. parodė, kad T. G. parsinešė nedidelį maišiuką su baltais milteliais ir ant televizoriaus spintelės padarė dvi juosteles iš narkotinių medžiagų. Išsiėmė iš piniginės 50 Eur kupiūrą ir per nosį sutraukė abu po vieną juostelę. T. G. atsinešęs narkotikus jam pasakė: ,,va, žiūrėk, kiek aš turiu“. Jis ne pirmą kartą su juo vartoja narkotikus (t. 4, b. l. 172–175). Liudytojų Ž. Z. ir Ž. K. nurodytas aplinkybes patvirtina įvykio vietos apžiūros protokolo duomenys, iš kurių matyti, kad įvykio vietoje, virš kairiojo stalčiaus lentynoje yra susukta 50 Eur kupiūra, virš televizoriaus yra lentyna, ant kurios yra rudos spalvos piniginė, mėlynos spalvos plastikinė kortelė, skaidraus plastiko praplėštas paketas su baltos spalvos milteliais. Ant mėlynos spalvos plastikinės kortelės vienoje pusėje yra užrašai ,,xxxx“, kitoje kortelės pusėje yra prilipusių baltos spalvos miltelių (t. 1, b. l. 39–90). Specialisto išvada nustatyta, kad baltos spalvos miltelių iš plastikinio paketėlio, rastų kambaryje ant lentynos, sudėtyje yra psichotropinės medžiagos – amfetamino. Ant vienos 50 Eur nominalo susuktos kupiūros, rastos kambaryje ant staliuko, paviršiaus rasti psichotropinės medžiagos – amfetamino pėdsakai (t. 1, b. l. 154–159).

23. Remiantis šių įrodymų visuma pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad T. G. davė Ž. K. vartoti psichotropinę medžiagą – amfetaminą, kurią jis įsigijo ir atsinešė į butą, kuriame jie visi gėrė. Toks nuteistojo veiksmas pagrįstai pripažintas psichotropinės medžiagos kitokiu platinimu, t. y. neteisėtu, neatlygintinu narkotinės medžiagos perdavimu kitam asmeniui. Nors nuteistasis teigia, kad psichotropines medžiagas įsigijo sau ir nedavė jų vartoti Ž. K., tačiau tokius nuteistojo parodymus paneigia šioje nutartyje jau aptarti duomenys. Iš bylos duomenų matyti, kad T. G., įsigydamas išgertuvių metu psichotropinę medžiagą – amfetaminą, turėjo tikslą ją platinti. Šią aplinkybę patvirtina paties nuteistojo veiksmai. Nuteistasis T. G. psichotropinę medžiagą išbėręs ant stalo ir savo banko kortelės pagalba padaręs du ,,takelius“ amfetamino, t. y. paruošęs psichotropinę medžiagą uostyti ne vien sau, davė Ž. K. vartoti psichotropinę medžiagą – amfetaminą, už tai neimdamas pinigų. Liudytojas Ž. K. parodė nemokėjęs pinigų už psichotropines medžiagas, nes nuteistasis davė jam nemokamai. Įvertinus šias paminėtas aplinkybes bei atsižvelgiant į tai, kad T. G. davė vartoti psichotropinę medžiagą, už tai neimdamas pinigų, daroma išvada, kad tokiu būdu, V. B. neteisėtai įsigytą amfetaminą platino. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tokiu būdu T. G. neteisėtai įsigytą psichotropinę medžiagą – amfetaminą platino, todėl nuteistojo nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 1 dalį.

Dėl bausmių

24. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde neginčija nuteistajam T. G. skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir BK 260 straipsnio 1 dalį paskirtų bausmių, jis tik prašo nuteistojo nusikalstamas veikas perkvalifikuoti iš BK 129 straipsnio 1 dalies į BK 132 straipsnio 1 dalį ir iš BK 260 straipsnio 1 dalies į BK 259 straipsnio 1 dalį ir atitinkamai paskirti švelnesnes bausmes. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šio nuteistojo gynėjo prašymo netenkina, todėl, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, dėl nuteistajam pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir BK 260 straipsnio 1 dalį paskirtų bausmių išsamiau nepasisako, tik konstatuoja, kad, pirmosios instancijos teismas, paskirdamas nuteistajam T. G. bausmes ir nustatydamas jų dydį, BK nuostatų nepažeidė. Teisėjų kolegijos vertinimu, T. G. už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirtos bausmės ir galutinė subendrinta bausmė atitinka įstatymo reikalavimus ir yra teisingos.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo

25. Lietuvos apeliaciniame teisme gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma, kurioje nurodoma, kad valstybės naudai priteistina valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų suma iš T. G. yra 225 Eur. Šios išlaidos susidarė už gynėjo R. Vanago suteiktą antrinę teisinę pagalbą nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad tarnybos pažymą apeliacinės instancijos teismas gavo tik 2023 m. kovo 14 d., t. y. jau po teismo posėdžio, kuriame baudžiamoji byla buvo išnagrinėta pagal nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą, todėl proceso dalyviai neturėjo galimybės su ja susipažinti. Atsižvelgiant į šią aplinkybę ir į tai, kad T. G. atlieka laisvės atėmimo bausmę, jo turtinę padėtį, taip pat į skundžiamu nuosprendžiu priteistų civilinių ieškinių sumas, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju prašomos išieškoti iš nuteistojo T. G. turėtos išlaidos (225 Eur), susidariusios už gynėjo R. Vanago suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 106 straipsnio 2 dalimi,

nutaria:

N. T. G. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl išlaidų advokato Ramūno Vanago paslaugoms apmokėti išieškojimo iš nuteistojo T. G. į valstybės biudžetą netenkinti.