Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jolanta Gailevičienė

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo M. K. atskirąjį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2023 m. liepos 5 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo V. R. ieškinį atsakovui M. K. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

6.1. Teigia, kad ieškovas ieškinio 4 punkte nurodė, kad 2020 m. rugpjūčio 21 d. pinigus (12 060 Eur) perdavė ieškovui nepažįstamam asmeniui (ne atsakovui) automobilių stovėjimo aikštelėje. Mano, kad duomenų, kurie patvirtintų pinigų perdavimo faktą arba bent jau ieškinyje nurodytos sumos turėjimą, nėra. Atkreipė dėmesį, kad kartu su ieškiniu nėra pateiktas nė vienas dokumentas, kuris patvirtintų apskritai, kad ieškovas aukcione laimėjo užsienio kompanijos „Movil Motors“ automobilį „Land Rover Range Rover EV“. Ieškovas ieškinyje nurodo, jog jam pavyko išsiaiškinti, kad jo tariamai įgytas automobilis buvo įmonės UAB „Otras“ nuosavybė, tačiau klausimus dėl disponavimo automobiliu tvarkos sprendė ieškinyje minimas Ž. O. Darė išvadą, kad vien šių faktinių aplinkybių nurodymas ieškinyje leidžia teigti, jog ginčo šalys nėra tinkamai nurodytos, o laikinosios apsaugos priemonės taikomos netinkamam asmeniui.

6.2. Nurodė, kad esminis motyvas, kuriuo grindžiamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, yra didelė ieškinio suma. Aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje ne kartą yra pasisakyta, jog nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti ar netaikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1724-180/2016; 201 7 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1000-196/2017; 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1073-464/2017). Atsakovas nurodo, kad turi nuosavybėn įgijęs kilnojamojo ir nekilnojamojo turto. Mano, kad teismui atliekant veiksmus, siekiant išsiaiškinti gaunamų pajamų šaltinį (tikrinti duomenys apie asmens darbovietę), atitinkamai turėjo būti patikrinami ir VĮ Registrų centro NTR duomenys, kuriuose detalizuojamas atsakovo turimas nekilnojamasis turtas. Teigia, jog remiantis VĮ Registrų centro NTR duomenimis, matyti, kad atsakovas turi nekilnojamojo turto, kurio bendra vertė ne mažesnė nei 66 000 Eur. Iš teikiamo NTR išrašo matyti, kad minėtam turtui yra taikytas areštas skundžiamos nutarties pagrindu, nepaisant to, kad skundžiamoje nutartyje nurodyta, jog areštas taikomas 12 060 Eur sumai, uždraudžiant turtą perleisti kitiems asmenims. Be to, remiantis antstolio K. K. padėjėjos D. K. pateiktu turto aprašu, matyti, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso ne tik piniginės lėšos, bet ir 5 transporto priemonės.

6.3. Akcentavo, kad ieškovas prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nenurodė jokių pagrįstų aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti atsakovo nesąžiningumą. Priešingai, iš ieškinio turinio matyti, kad ieškovui yra žinomas atsakovo telefono numeris, jo gyvenamosios vietos adresas, o ginčo pradžia nurodoma 2020 metai, todėl mano, kad jei atsakovas turėtų nesąžiningų tikslų, būtų turėjęs pakankamai laiko turimo turto realizavimui.

8.1. Nurodė, kad atsakovo motyvas, jog ginčo šalys nėra tinkamai nurodytos, o laikinosios apsaugos priemonės taikomos netinkamam asmeniui, yra visiškai nepagrįstas, tai yra akivaizdu iš bylos medžiagoje esančių duomenų. Teigia, jog nurodyti duomenys šiuo metu yra Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros (Marijampolė) žinioje, dėl to ieškovas kartu su ieškiniu teismui pateikė prašymą išreikalauti visą ikiteisminio tyrimo medžiagą, esančią ikiteisminio tyrimo institucijos žinioje. Teigia, kad pateikti duomenys ieškinio priėmimo stadijoje nesudaro pagrindo daryti prielaidų, jog ieškovo reikalavimai negalės būti tenkinami teismo dėl akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo, kad jis savo interesus gintų aiškiai netinkamu būdu. Priešingai – pareikštas ieškinys yra pagrįstas tiek faktinėmis aplinkybėmis, tiek ieškovo poziciją pagrindžiančiais teisiniais pagrindais, dėl to pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių sąlyga yra tenkinama, o atsakovo argumentai turi būti atmesti kaip nepagrįsti.

8.2. Teigia, kad ieškinyje pateikta pakankamai bent tikėtinų duomenų apie atsakovo nesąžiningumą. Teigia, jog atsakovas neįvykdė savo sutartinių įsipareigojimų, neatliko sutartų veiksmų – nesuteikė ieškovui tarpininkavimo paslaugų, už kurias ieškovas atsiskaitė su atsakovu, nepristatė transporto priemonės ir negrąžino grynųjų pinigų, dėl to V. R. liko ir be automobilio, ir be pinigų. Mano, kad šios aplinkybės rodo, jog atsakovas nesilaikė savo pasižadėjimų, neteisėtai ir nesąžiningai praturtėjo ieškovo sąskaita, tai patvirtina, jog atsakovas yra linkęs į ketinimą paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti. Akcentavo, kad, kaip rodo ikiteisminio tyrimo metu nustatyti duomenys, ieškovas aktyviai siūlė atsakovui sudaryti rašytinės formos susitarimą, atsiskaityti bankiniu pavedimu, tačiau atsakovas kategoriškai nesutiko. Atsakovas ieškovui nuolat ir sąmoningai teikė melagingą informaciją – kad Ž. O. įmonė, su kuria atsakovas bendradarbiavo pervežant automobilius, šiuo metu yra areštuota ir užtruks laiko susigrąžinti transporto priemonę. Taip pat atkreipė dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojas Ž. O. nurodė, jog atsakovas jam yra skolingas apie 19 000 Eur, tai, ieškovo nuomone, rodo atsakovo polinkį neatsiskaityti, vengti prievolių, veikti nesąžiningai – paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti. Darė išvadą, kad apibendrinus visas išdėstytas aplinkybes, atsižvelgiant į atsakovo polinkį įsiskolinti, nevykdyti sutartinių įsipareigojimų ir veikti nesąžiningai, ieškovui tikėtinai palankaus teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti, jeigu atsakovui nebūtų taikomos atitinkamos prevencinės priemonės.

8.3. Atkreipė dėmesį, jog skunde teigiama, kad atsakovas nuo 2021 m. yra MB „Šilalės legenda“ vadovas, tačiau nepateikia jokių duomenų apie atsakovo gaunamas pajamas. Teigia, jog tai, kad atsakovas yra mažosios bendrijos vadovas, savaime nesuponuoja, jog juridinis asmuo vykdo aktyvią veiklą, uždirba pelną, o atsakovas iš šios veiklos uždirba papildomas pajamas. Kaip nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pažymėjo teismas, kadangi atsakovas verčiasi individualia veikla ir duomenų apie gaunamas pajamas nėra, jo veiksmai yra neprognozuojami ir atsakovo turtinė padėtis priklauso nuo jo valios ir bet kada gali keistis. Akcentavo, kad 12 060 Eur ieškinio suma atsakovui kaip fiziniam asmeniui yra didelė. Darė išvadą, kad kyla pagrįstų abejonių dėl atsakovo galimybės įvykdyti būsimu teismo sprendimu nustatytą tam tikro dydžio piniginę prievolę ir tai sudaro pakankamą pagrindą manyti, jog, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovas jam priklausantį turtą gali paslėpti ar perleisti tretiesiems asmenims, įkeisti, dėl to teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Atskirasis skundas tenkintinas.

9. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Be to, apeliacinės instancijos teismas mano, kad nėra pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytų bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų.

10. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria tenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisėtumo ir pagrįstumo.

11. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai yra konstatuojamos abi šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad, nesiėmus prevencinių priemonių, galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018; 2021 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1153-330/2021; kt.).

12. Taigi spręsdamas klausimą, ar egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas visų pirma atlieka pareikštų reikalavimų pagrįstumo prima facie (preliminarų) vertinimą, kurio tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės galėtų būti priimtas pareiškėjams palankus teismo sprendimas.

13. Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal prima facie (preliminaraus ieškinio pagrįstumo) doktriną atliekamo ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1040/2013; 2013 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2476/2013). Teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi pareigą patikrinti, ar ieškinio reikalavimas nėra akivaizdžiai nepagrįstas, ar ieškovas pasirinko leistiną ir aiškiai įmanomą civilinių teisių gynimo būdą, ar prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones pareikštas siekiant užtikrinti reikalavimą, kuris pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis. Tačiau teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų, juos patvirtinančių įrodymų (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014).

14. Atskiruoju skundu atsakovas teigia, kad ieškovas ieškinio 4 punkte nurodė, jog 2020 m. rugpjūčio 21 d. pinigus (12 060 Eur) perdavė ieškovui nepažįstamam asmeniui (ne atsakovui) automobilių stovėjimo aikštelėje. Mano, kad duomenų, kurie patvirtintų pinigų perdavimo faktą arba bent jau ieškinyje nurodytos sumos turėjimą, nėra. Atkreipė dėmesį, kad kartu su ieškiniu nėra pateiktas nė vienas dokumentas, kuris patvirtintų apskritai, kad ieškovas aukcione laimėjo užsienio kompanijos „Movil Motors“ automobilį „Land Rover Range Rover EV“. Darė išvadą, kad vien šių faktinių aplinkybių nurodymas ieškinyje leidžia teigti, jog ginčo šalys nėra tinkamai nurodytos, o laikinosios apsaugos priemonės taikomos netinkamam asmeniui. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais skundo argumentais. Akcentuotina, jog dėl aplinkybių, susijusių su pinigų perdavimu, automobilio įsigijimu ir kitais ginčo klausimais, pirmosios instancijos teismas pasisakys tik išnagrinėjęs bylą iš esmės ir įvertinęs visus byloje esančius įrodymus. Šioje proceso stadijoje teismas ginčo iš esmės nenagrinėja. Tačiau preliminariai įvertinęs ieškiniu keliamus reikalavimus ir kartu su juo pateikiamus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo išvadai, jog ieškovo pasirinktas jo galbūt pažeistų teisių būdas yra akivaizdžiai netinkamas ar iš esmės negalėtų būti tenkintinas, todėl šiuo atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškinys preliminariai yra pagrįstas.

15. Akcentuotina, jog laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis ir esmė – rizikos (grėsmės), kad ieškovui galbūt palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas ar jo įvykdymas pasunkės, eliminavimas. Būtent grėsmės teismo sprendimo įvykdymui nustatymas (kartu egzistuojant preliminaraus ieškinio pagrįstumo sąlygai) ir lemia poreikį taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tokios grėsmės buvimas ar nebuvimas kiekvienu atveju vertinamas individualiai konkrečioje byloje pagal joje nustatytas aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugpjūčio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-804-464/2020). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1721-798/2017).

16. Atsakovas atskiruoju skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad grėsmę galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymui kelia tai, kad ieškovo reiškiamo ieškinio suma atsakovui laikytina labai didele, o didelė ieškinio suma savaime padidina būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Atsakovo nuomone, nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti ar netaikyti laikinąsias apsaugos priemones. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šiais skundo argumentais.

17. Aktualioje ir šiuo metu vyraujančioje Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje ne kartą pasisakyta, jog, nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti ar netaikyti laikinąsias apsaugos priemones. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių, o tik padeda išsaugoti atsakovo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1724-180/2016; 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1000-196/2017; 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1073-464/2017 ir kt.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime materialinių vertybių nesukuria, o tik padeda išsaugoti antrosios ginčo šalies turtą, kai esama duomenų apie galbūt nesąžiningų veiksmų atlikimą, sąmoningą siekį pabloginti savo turtinę padėtį ir taip išvengti išieškojimo iš šio turto pagal teismo sprendimą, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis yra ne kaupiamoji, o konservacinė (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į formuojamą teismų praktiką, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai remdamasis vien didele ieškinio suma tenkino ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

18. Nors pirmosios instancijos teismas neanalizavo atsakovo galimo nesąžiningumo, tačiau atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas teigia, kad atsakovas yra nesąžiningas ir gali siekti paslėpti turimą turtą. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais skundo argumentais, kadangi ieškovo atsiliepime į atskirąjį skundą nurodomi argumentai nelaikyti pakankamais atsakovo galimam nesąžiningumui patvirtinti. Akcentuotina, jog atsakovo galimą nesąžiningumą ieškovas grindžia tuo, jog atsakovas neįvykdė savo sutartinių įsipareigojimų, neatliko sutartų veiksmų – nesuteikė ieškovui tarpininkavimo paslaugų, už kurias ieškovas atsiskaitė su atsakovu, nepristatė transporto priemonės ir negrąžino grynųjų pinigų, dėl to V. R. liko ir be automobilio, ir be pinigų. Mano, kad šios aplinkybės rodo, jog atsakovas nesilaikė savo pasižadėjimų, neteisėtai ir nesąžiningai praturtėjo ieškovo sąskaita, tai patvirtina, jog atsakovas yra linkęs į ketinimą paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti. Kaip minėta anksčiau, teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, bylos iš esmės nenagrinėja, todėl atsižvelgiant į tai, kad atsakovas su ieškinio reikalavimais nesutinka ir net ginčija ieškinio pagrįstumą prima facie, šioje proceso stadijoje nėra galimybės įvertinti, ar atsakovas elgėsi nesąžiningai. Dar daugiau, atsakovas teigia, jog ginčas šioje byloje tęsiasi nuo 2020 metų, tačiau ieškovas, turėdamas pareigą įrodyti tikėtiną atsakovo nesąžiningumą, per šį laikotarpį nėra surinkęs (pateikęs) jokių įrodymų, galbūt patvirtinančių atsakovo siekį ar aktyvų bandymą paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės nelaikytinos pakankamomis daryti išvadą apie galimą atsakovo nesąžiningumą, todėl ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmestinas kaip nepagrįstas.

19. Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Hirvisaari prieš Suomiją, peticijos Nr. 4968/99, par. 30), tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama ir kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 288, p. 20, par. 61).

20. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino procesines teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį, kuri naikintina, o prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkintinas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 338 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

21. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

22. Ieškovo atstovė atsiliepimu į atskirąjį skundą prašė priteisti ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėdamas bylą pagal atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties tarpiniu procesiniu klausimu, kol bylos nagrinėjimas iš esmės nėra baigtas, neturi pagrindo skirstyti bylinėjimosi išlaidas remdamasis CPK 93 straipsnio 1 dalimi. Šis klausimas spręstinas teismui priimant bylos nagrinėjimo baigiamąjį teismo aktą (baigiamąjį teismo procesinį sprendimą). Taigi, atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas šalių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo nesprendžia (CPK 93, 98 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas

nutaria:

Tauragės apylinkės teismo 2023 m. liepos 5 d. nutartį panaikinti ir priimti naują nutartį – ieškovo V. R. prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkinti.