- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-05-12
- Bylos Nr.
- 2-1311/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjai
- Donatas Šernas, Marytė Mitkuvienė, Nijolė Piškinaitė
- Atsakovas
- D. G., A. K.
- Ieškovas
- "Umega"
- Trečiasis asmuo
- "Blastera"
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Marytės Mitkuvienės, Nijolės Piškinaitės ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo D. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 17 d. nutarties, kuria patenkintas ieškovo akcinės bendrovės „Umega“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-2020-392/2011 pagal ieškovo akcinės bendrovės „Umega“ ieškinį atsakovams A. K. ir D. G. dėl nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas AB „Umega“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų A. K. ir D. G. 693 012,52 Lt nuostolių atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti 693 012,52 Lt sumai atsakovams priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, turtines teises bei lėšas, esančias kredito įstaigose, taip pat turtą, priklausantį atsakovams, bet esantį pas trečiuosius asmenis, pavedant areštuotą turtą surasti ir jį aprašyti ieškovo pasirinktam antstoliui. Nurodė, kad, ieškinio suma yra didelė, todėl nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. sausio 17 nutartimi iš dalies patenkino ieškovo prašymą: nutarė areštuoti atsakovams priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o jo nesant – lėšas ne didesnei nei 693 012,52 Lt sumai. Nurodė, kad atsakovai yra fiziniai asmenys, ieškinio suma laikytina didele, todėl yra pagrindas manyti, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas D. G. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 17 d. nutartį. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, būtina įsitikinti, ar tikrai, jų nepritaikius, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Šioje byloje nėra pagrindo manyti, kad atsakovai vengs ar kitu būdu trukdys įvykdyti priimtą teismo sprendimą. Tai patvirtinančių duomenų nepateikė ir ieškovas.
2. Prezumpcija, kad didelė ieškinio suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-897/2008, 2008 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-435/2008, 2008 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-131/2008). Ieškovas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad ieškinio suma atsakovams yra didelė ir neįrodė savo teiginių teisingumo (CPK 178 str.)
3. Taikomos ieškinio užtikrinimo priemonės nėra proporcingos siekiamiems tikslams, nėra užtikrinta kreditoriaus ir skolininko teisėtų interesų pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2008, 2002 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2002).
4. Atsakovai dėl taikomų laikinųjų apsaugos priemonių patiria neigiamų pasekmių: atsakovas yra bedarbis, jam mokamos nedarbo išmokos (b. l. 45), todėl areštavus ypatingai mažas jo pajamas, suvaržoma galimybė pragyventi ir išgyventi; laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pažeidžia žmogaus garbę ir orumą, nes būdamas tokioje situacijoje, jis privalo prašyti artimųjų, pažįstamų ar net nepažįstamų asmenų pagalbos; tokia situacija verčia žmogų, siekiantį išgyventi, nusikalsti; be to, tai kelia grėsmę žmogaus sveikatai ar net gyvybei.
5. Fizinio asmens lėšų areštas turėtų būti taikomas tik ypatingai retais atvejais, esant neginčijamiems įrodymams, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas tikrai pasidarys negalimas.
6. Atsakovas neturi jokio nekilnojamojo turto, kurį galėtų perleisti kitiems asmenims ar paslėpti.
7. Teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą nepagrįstai išsprendė nepranešęs atsakovams.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas A. K. prašo patenkinti atsakovo D. G. atskirąjį skundą ir panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 17 d. nutartį. Atsiliepimą grindžia argumentais, analogiškais atskirojo skundo argumentams.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas AB „Umega“ prašo palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 17 d. nutartį, o atsakovo D. G. atskirąjį skundą atmesti. Šį prašymą grindžia tokiais argumentais:
1. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas yra pagrįstos prielaidos, reali galimybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomas, o ne būtinas įsitikinimas, kad jų nepritaikius, teismo sprendimo įvykdymas tikrai gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-285/2008, 2011 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje 2-492/2011, 2011 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-340/2011 ).
2. Teismas, priimdamas sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, įvertino ne tik didelę ieškinio sumą, bet ir labai svarbią aplinkybę, kad atsakovai yra fiziniai asmenys, kurių galimybės įvykdyti priimtą teismo sprendimą yra mažos.
3. Ieškinyje pateikti pagrįsti ir objektyvūs įrodymai, kad atsakovų turtinė padėtis yra bloga, o ieškinio suma jiems yra didelė: D. G. neturi nekilnojamojo turto, o A. K. turimo tokio turto rinkos vertė yra tik 157 440 Lt. Šią aplinkybę patvirtino ir atsakovas.
4. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra susijęs su tam tikrais apsibojimais atsakovui. Tačiau nepritaikius minėtų priemonių, nebūtų bent minimaliai užtikrinta ieškovo interesų apsauga, o civilinės bylos procesas taptų beprasmis, negalėtų pasiekti keliamų tikslų ir realiai neapgintų pažeistų ieškovo teisių bei teisėtų interesų.
5. Atsakovas A. K. nepateikė atskirojo skundo, ir tai patvirtina, jog jis sutinka su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria patenkintas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo atsakovams, yra pagrįsta ir teisėta. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atsakovo atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320, 338 str.).
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatą, teismas, dalyvaujančių byloje asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimai ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010). Priešingai nei teigia apeliantas, teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, kad ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-340/2011).
Teismų praktikoje yra suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojama tuomet, kai tarp šalių vyksta turtinis ginčas dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo sprendimo neįvykdymo riziką. Tačiau tuomet, kai yra įrodymų, jog reikalavimo suma konkrečiam asmeniui pagal jo turto vertę, pajamas, turimus įsipareigojimus nėra didelė, tai yra, kai jis paneigia objektyvios grėsmės būsimam sprendimui įvykdyti egzistavimą dėl didelės reikalavimo sumos, teismas neturi pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-336/2009; 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-782/2007; 2006 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-105/2006).
Iš šioje byloje pareikšto ieškinio turinio (b. l. 20-30) matyti, kad atsakovams yra pareikštas solidarus turtinis reikalavimas, kurio suma yra 693 012,52 Lt. Esant solidariajai skolininkų atsakomybei, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 str. 4 d.). Taigi, ieškovas turi teisę pasirinkti solidarų atsakovus (ar atsakovą), iš kurių (kurio) būtų išieškoma priteista suma, todėl jis turi teisę pasirinkti ir atsakovus, kurių atžvilgiu turėtų būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės (CPK 144 str. 1 d.). Šiuo atveju, ieškovas prašo laikinąsias apsaugos priemones taikyti abiem atsakovams. Vien faktas, kad pareikštas tokio dydžio turtinis reikalavimas, sudaro pagrindą teigti, kad ieškinio suma atsakovams yra didelė, juolab, kad atsakovai yra fiziniai asmenys. Tačiau, kaip minėta, didelė ieškinio suma, kuri gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką, yra nuginčijama prezumpcija, kurią atsakovai gali motyvuotai paneigti, pateikę įrodymus apie savo turtinę padėtį. Tačiau apeliantas nepateikė teismui jokių duomenų, paneigiančių pirmiau minėtas aplinkybes ir grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą bei patvirtinančias, kad minėta ieškinio suma, atsižvelgiant į turimą turtą bei gaunamas pajamas, apeliantui nėra didelė. Priešingai, iš byloje esančios Vilniaus teritorinės darbo biržos Ukmergės skyriaus pažymos (b. l. 45) matyti, kad D. G. yra mokamos nedarbo draudimo išmokos, jo paties teigimu, jis neturi jokio nekilnojamojo turto, o duomenų apie bankų ir kitų kredito įstaigų sąskaitose esančias lėšas jis nepateikė.
Apeliantas nepagrįstai teigia, kad blogą jo turtinę padėtį turėjo įrodyti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikęs ieškovas. Pagal civiliniame procese galiojantį rungimosi ir šalių lygiateisiškumo principą, kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 12, 178, str.). Šiuo atveju apeliantas, nesutikdamas su skundžiamos nutarties išvadomis, apeliacinės instancijos teismui, kuris yra faktus nustatanti bei vertinanti instancija, turėjo teisę pateikti įrodymus, pagrindžiančius jo atskirojo skundo teiginius, tačiau to nepadarė (CPK 314 str.).
Esant tokiai situacijai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad esant didelei pareikšto reikalavimo sumai, yra pagrindas manyti, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas ir turėjo pakankamą pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 144 str.).
Pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia ir atskirajame skunde išdėstyti teiginiai apie tai, kad pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, apeliantas patiria neigiamų pasekmių. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad taikydamas minėtas priemones, teismas turi ne tik siekti maksimaliai apsaugoti vienos šalies interesus, bet ir įvertinti šių priemonių taikymo pasekmes kitai šaliai. Pirmosios instancijos teismas, siekdamas šių tikslų, pagrįstai nustatė, kad ieškovo reikalavimams užtikrinti pirmiausia turi būti areštuojamas apelianto ir atsakovo A. K. kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, o tik tokio turto nesant ar nepakankant – atsakovų lėšos ir turtinės teisės. Kaip jau minėta, išskyrus pažymą apie gaunamas išmokas, apeliantas nepateikė jokių įrodymų apie savo turtinę padėtį. Byloje nėra duomenų ir apie tai, kaip buvo įvykdyta skundžiamoji pirmosios instancijos teismo nutartis. Todėl teigti, kad minėtos nutarties pagrindu bus areštuotos visos apelianto gaunamos pajamos, teisėjų kolegija neturi pagrindo.
Atskirojo skundo argumentai, kad laikinoji apsaugos priemonė buvo pritaikyta nepranešus atsakovams, taip pat nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą nutartį. CPK 148 straipsnio 1 dalies nuostatos suteikia teismui teisę spręsti šį klausimą nepranešus atsakovui. Toks nepranešimas savaime nereiškia šiuo klausimu priimtos nutarties neteisėtumo ir nepagrįstumo. Teismo nutartis dėl proceso teisės normų pažeidimo gali būti panaikinta tik tuomet, kai dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręstas procesinis klausimas (CPK 329 str. 1 d., 338 str.). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl nepranešimo atsakovams apie laikinąsias apsaugos priemones būtų neteisingai išspręstas ieškovo prašymas ar pažeistos atsakovų procesinės teisės.
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimui svarbias bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Absoliutūs skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindai nenustatyti, o atskirojo skundo motyvai nesudaro teisinio pagrindo teismo nutartį panaikinti arba pakeisti (CPK 329 str., 338 str.).
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, šis teismo procesinis sprendimas neužkerta galimybės atsakovams prašyti teismo taikyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą, įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą reikalaujamą priteisti sumą, pateikti laidavimą, įkeisti turtą, prašyti pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita (CPK 146, 147, 150 straipsniai). Nepriklausomai nuo to, ar atsakovai, vadovaudamiesi CPK 147 straipsnio 1 dalimi, pareikš prašymą pirmosios instancijos teismui dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, ar tokio prašymo nepareikš, įstatymas jiems suteikia teisę reikalauti nuostolių atlyginimo, jeigu įsiteisėtų teismo sprendimas, kuriuo ieškinys (pareiškimas) būtų atmestas (CPK 147 straipsnio 3 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.