Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Dobrovolskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Kristinos Domarkienės, Alonos Romanovienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Palangos tauras“ apeliacinį skundą dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Bella Napoli“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Palangos tauras“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo bei atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Palangos tauras“ priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Bella Napoli“ dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis). Apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tačiau apeliacinės instancijos teismas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka turi teisę, jei, teismo nuomone, žodinis bylos nagrinėjimas, atsižvelgiant į bylos esmę, yra būtinas (CPK 321 straipsnis, 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo motyvus, atsiliepimo į jį argumentus, byloje esančius rašytinius įrodymus, nenustatė išskirtinių aplinkybių, dėl kurių bylos apeliacinės instancijos teisme nebūtų galima išnagrinėti rašytinio proceso tvarka.Bylos duomenimis nustatyta, kad 2014 m. spalio 20 d. šalys sudarė atsakovei UAB „Palangos tauras“ nuosavybės teise priklausančių negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), Palangoje, nuomos sutartį Nr. PL-11/2014. Nuomos sutarties galiojimo laikotarpiu ieškovė šiose patalpose teikė maitinimo paslaugas. 2015 m. rugsėjo 26 d. tarp šalių sudarytas rašytinis susitarimas dėl 2014 m. spalio 20 d. nuomos sutarties Nr. PL-11/2014 nutraukimo, kuriuo šalys susitarė nuo 2015 m. spalio 1 d. nutraukti nuomos sutartį. Šiuo susitarimu ieškovė įsipareigojo iki 2015 m. gruodžio 12 d. sumokėti atsakovei 2 614 Eur skolą už patalpų nuomą ir 899,22 Eur skolą už komunalines paslaugas, iš viso 3 513,22 Eur. 2015 m. spalio 5 d. šalys pasirašė patalpų perdavimo–priėmimo aktą prie 2014 m. spalio 20 d. nuomos sutarties Nr. PL-11/2014, kuriame buvo susitarta, jog išmontavusi picų kepimo krosnį nuomininkė įsipareigoja sutvarkyti ir suremontuoti patalpas, kad jų būklė atitiktų iki nuomos sutarties pasirašymo buvusią padėtį. Byloje taip pat nustatyta, kad šalių sutartu terminu ieškovė skolos atsakovei nesumokėjo, todėl Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 3 d. sprendimu už akių atsakovei UAB „Palangos tauras“ iš ieškovės UAB „Bella Napoli“ buvo priteista 3 513,22 Eur skola, 5 procentų metinės palūkanos ir bylinėjimosi išlaidos. Byloje tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad po nuomos sutarties nutraukimo atsakovei priklausančiose patalpose liko picų kepimo krosnis, kurią nuomos sutarties galiojimo laikotarpiu sumontavo ieškovė. 2015 m. gruodžio 3 d. ieškovė išrašė atsakovei PVM sąskaitą faktūrą MA Nr. 86, kurioje už malkomis kūrenamą picų krosnį „Italija“ mokėtina suma nurodyta 3 513,22 Eur. Byloje kilo ginčas dėl to, ar tarp šalių buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią ieškovė už 3 513,22 Eur pardavė atsakovei po nuomos sutarties nutraukimo nuomotose patalpose likusią picų kepimo krosnį, taip pat pirkėjos pareigos atsiskaityti už nupirktą daiktą nevykdymo bei atsakovės patirtų nuostolių atlyginimo sutvarkant ieškovės nuomotas patalpas. Byloje pateiktu apeliaciniu skundu yra ginčijama tik pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria patenkintas ieškovės ieškinys dėl skolos už parduotą picų kepimo krosnį priteisimo.Apeliantė skunde nurodė, jog priimdamas sprendimą teismas neatsižvelgė į Telšių rajono apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-1648-971/2016, taip pat civilinėje byloje Nr. 2YT-2452-1037/2016 nustatytas prejudicinę galią šiai bylai turinčias aplinkybes. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.CPK 182 straipsnio 2 punktas numato, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-657/2015 ir kt.).Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 3 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. 2-151-971/2016 atsakovei UAB „Palangos tauras“ iš ieškovės UAB „Bella Napoli“ buvo priteista 3 513,22 Eur dydžio skola už patalpų nuomą ir komunalines paslaugas, 5 procentų dydžio procesinės palūkanos ir 105,40 Eur bylinėjimosi išlaidos. UAB „Bella Napoli“ pateikė pareiškimą dėl teismo sprendimo už akių peržiūrėjimo, tačiau Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi nuspręsta šio pareiškimo netenkinti. Atsakovė kaip prejudicinę galią šiai bylai turinčias nurodė tokias Telšių rajono apylinkės teismo nustatytas aplinkybes: 1) 2015 m. gruodžio 3 d. PVM sąskaitą faktūrą MA Nr. 86 ieškovė išrašė vienašališkai, atsakovė jos nepasirašė ir nėra duomenų apie jos įtraukimą į UAB „Palangos tauras“ buhalterinę apskaitą; 2) pateikta PVM sąskaita faktūra neįrodo buvus šalių susitarimą padengti ieškovės skolą turtu; 3) 2015 m. spalio 5 d. patalpų perdavimo–priėmimo aktu ieškovė įsipareigojo išmontavusi krosnį patalpas sutvarkyti taip, kad jų būklė atitiktų iki sutarties sudarymo buvusią padėtį; 4) UAB „Bella Napoli“ nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad vėlesniu susitarimu buvo pakeistas šalių susitarimas dėl nuomininkės įsipareigojimo sumokėti įsiskolinimą ir išmontuoti picų kepimo krosnį.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad minėtoje Telšių rajono apylinkės teismo civilinėje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl skolos pagal nuomos sutartį priteisimo, todėl bylos įrodinėjimo dalyką sudarė aplinkybės, susijusios su ieškovės įsipareigojimų pagal nuomos sutartį vykdymu bei šios sutarties pagrindu susidariusio įsiskolinimo dydžiu. Atsakovės nurodytos civilinės bylos įrodinėjimo dalykas nebuvo tiesiogiai susijęs su vėlesniais šalių teisiniais santykiais ir iš jų kylančiomis teisėmis ir pareigomis, dėl kurių nevykdymo ieškovė pareiškė reikalavimus šioje byloje. Be to, kolegija pažymi, kad Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 3 d. sprendimas buvo priimtas už akių, teismui atlikus formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikinus, kad pasitvirtinus pateiktų įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą (CPK 285 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sprendimais už akių nustatytoms aplinkybėms prejudicinių faktų taisyklė taikoma ribotai, toks sprendimas vertintinas kaip rašytinis įrodymas, o jo įrodomoji reikšmė bylos faktų konstatavimui vertintina kartu su kitais byloje surinktais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2013). Pažymėtina ir tai, kad prejudiciniais faktais gali būti laikomos tik kitoje byloje teismo nustatytos aplinkybės, o atsakovė iš esmės nurodo aplinkybes, kurias Telšių rajono apylinkės teismas pripažino neįrodytomis ir dėl to nepatvirtinančiomis UAB „Bella Napoli“ pateiktų atsikirtimų pagrindo. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad prejudicinę galią turi kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės (faktai), t. y. tokios aplinkybės, kurias teismas pripažino įrodytomis; ir priešingai, – neturi prejudicinės galios faktai, kurie kitu teismo sprendimu pripažinti nenustatytais dėl įrodymų stokos. Įsiteisėjusiame teismo sprendime padaryta išvada dėl įrodymų nepakankamumo ginčo dalyku esantiems faktams nustatyti neužkerta kelio suinteresuotiems asmenims tą patį faktą įrodinėti kitoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-73/2009). Įvertinusi išdėstytus argumentus kolegija konstatuoja, kad apeliaciniame skunde nurodytos Telšių rajono apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-151-971/2016 nustatytos aplinkybės nagrinėjamai bylai neturi prejudicinės galios.Iš bylos duomenų taip pat nustatyta, kad Telšių rajono apylinkės teisme buvo išnagrinėta civilinė byla Nr. 2YT-2452-1037/2016 pagal pareiškėjos UAB „Bella Napoli“ skundą dėl antstolės veiksmų. Šioje byloje buvo ginčijamas antstolės G. M. 2016 m. rugpjūčio 25 d. turto arešto, kuriuo vykdant išieškojimą iš ieškovės turto buvo areštuota atsakovės patalpose esanti ginčo krosnis, teisėtumas. Ieškovė antstolės veiksmų neteisėtumą grindė aplinkybe, jog antstolės areštuota krosnis jai nuosavybės teise nebepriklauso. Kaip jau buvo nurodyta šios nutarties 16 punkte, prejudiciniais faktais gali būti laikomos tik kitoje byloje teismo nustatytos aplinkybės, tačiau prejudiciniais faktais nepripažįstamos aplinkybės, kurios kitoje byloje nebuvo įrodytos. Nagrinėjamu atveju Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 31 d. nutartimi ieškovės skundas dėl antstolės veiksmų buvo atmestas teismui konstatavus, kad ieškovė neįrodė, jog krosnis jai nuosavybės teise nebepriklauso, todėl ši aplinkybė negali būti pripažįstama prejudiciniu faktu. Be to, teismų praktikoje pripažįstama, kad prejudicinių faktų taisyklė tiesiogiai susijusi su asmenų teise į teisminę gynybą ir teise teikti įrodymus, todėl šios taisyklės taikymas neturėtų būti išplėstas. Ji netaikytina teismo nutartims, išskyrus apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuriomis išsprendžiama byla, teismo sprendimams už akių bei teismo įsakymams. Šie dokumentai vertintini kaip rašytiniai įrodymai pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2013, Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1111/2014). Telšių rajono apylinkės teismo išnagrinėtoje byloje buvo sprendžiamas vykdymo proceso metu antstolės atlikto procesinio veiksmo – turto arešto akto surašymo – teisėtumas, tačiau minėtoje byloje nebuvo sprendžiama dėl šalių materialiųjų subjektinių teisių ir pareigų. Ši aplinkybė buvo pažymėta ir Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 31 d. nutartyje, kurioje nurodoma, kad byloje nebuvo sprendžiamas nuosavybės teisės klausimas. Įvertinusi nurodytas aplinkybes kolegija konstatuoja, kad civilinėje byloje Nr. 2YT-2452-1037/2016 nebuvo nustatyta nagrinėjamai bylai reikšmingų prejudicinių faktų, o vien tai, kad ieškovė kitoje byloje neįrodė picų kepimo krosnies perleidimo fakto atsakovei, savaime neapribojo jos teisės šioje byloje CPK nustatyta ginčo teisenos tvarka pakartotinai įrodinėti šias aplinkybes. Apeliaciniame skunde atsakovė nurodė, jog teismo išvada, kad šalys sudarė žodinę picų kepimo krosnies pirkimo–pardavimo sutartį, prieštarauja 2014 m. spalio 20 d. šalių sudarytos nuomos sutarties bei 2015 m. rugsėjo 26 d. susitarimo dėl nuomos sutarties nutraukimo sąlygoms, pagal kurias nuomojamose patalpose esanti įranga priklauso nuomininkei ir po nuomos sutarties nutraukimo ieškovė turi teisę šią įrangą pasiimti, o visi su tuo susiję sutarties pakeitimai galėjo būti sudaryti tik raštu. Teisėjų kolegija šiuos skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, kad pagal 2014 m. spalio 20 d. nuomos sutarties 5.2.12 punktą šalys buvo susitarusios, kad visa nuomininkės lėšomis patalpose įrengta įranga bei sistemos visą sutarties galiojimo laikotarpį išlieka ieškovės nuosavybe, o pasibaigus šiai sutarčiai ar šalims ją nutraukus prieš terminą, ieškovė turi teisę pasiimti visus jos sąskaita patalpose įrengtus prietaisus, sistemas ir kitą įrangą. Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šis šalių susitarimas neapribojo jų teisės sudaryti naujus civilinius sandorius dėl ieškovei nuosavybės teise priklausančio turto disponavimo. Pažymėtina, kad po nuomos sutarties nutraukimo sudarytas šalių susitarimas dėl picų kepimo krosnies pardavimo yra naujas civilinis sandoris, kuris negali būti kvalifikuojamas kaip 2014 m. spalio 20 d. nuomos sutarties ar 2015 m. rugsėjo 26 d. susitarimo dėl nuomos sutarties nutraukimo sąlygų pakeitimas. Dėl to šalių sudarytam pirkimo–pardavimo sandoriui netaikytina 2014 m. spalio 20 d. nuomos sutarties 7.2 punkto sąlyga, pagal kurią visi nuomos sutarties pakeitimai, papildymai ir priedai galioja, jei jie yra sudaryti raštu ir pasirašyti abejų šalių.Apeliantė skunde taip pat nurodo, jog priimdamas skundžiamą sprendimą ir kvalifikuodamas šalių santykius kaip pirkimo–pardavimo teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nes nepagrįstai rėmėsi suinteresuotumą bylos baigtimi turinčios ieškovės akcininkės A. J. parodymais, neatsižvelgė į atsakovės vadovės R. S. teismo posėdžio metu teiktus paaiškinimus, jog atsakovė neketino pirkti picų kepimo krosnies. Be to, teismas nevertino rašytinių įrodymų, kurie patvirtina, jog ieškovė neišsiuntė atsakovei PVM sąskaitos faktūros originalo, ši sąskaita nebuvo įtraukta į atsakovės buhalterinę apskaitą ir PVM deklaraciją, o vien įmonės rekvizitų išsiuntimas ieškovei nepatvirtina pirkimo–pardavimo sandorio tarp šalių sudarymo. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais skundo argumentais.CK 6.305 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Pažymėtina, kad pirkimo–pardavimo sutartis yra konsensualinė ir ji laikoma sudaryta, kai šalys susitaria dėl esminių sutarties sąlygų (CK 6.162 straipsnio 2 dalis), o įstatymuose arba sutartyje numatytais atvejais šį susitarimą išreiškia atitinkama forma (CK 6.159 straipsnis). Nagrinėjamu atveju įstatymai nenumato privalomo rašytinės formos reikalavimo sudarant krosnies pirkimo–pardavimo sandorį, todėl šalių susitarimas dėl šio daikto pirkimo ir pardavimo galėjo būti sudarytas ir žodžiu (CK 1.72 straipsnio 2 dalis). Kolegija pažymi, kad vertindamas šalių pateiktus įrodymus teismas remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvados dėl konkrečių faktinių aplinkybių egzistavimo daromos pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-415/2011, 3K-3-94/2012 ir kt.). Byloje tarp šalių nėra ginčo dėl to, jog šalys vedė derybas dėl ieškovės nuomotose patalpose buvusios picų kepimo krosnies pardavimo atsakovei. Byloje nėra ginčo ir dėl to, kad po nuomos sutarties nutraukimo, t. y. 2015 m. spalio 1 d., ši krosnis liko atsakovei priklausančiose patalpose, t. y. faktiškai buvo atsakovės žinioje. Iš ieškovės procesiniuose dokumentuose nurodytų aplinkybių, taip pat bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieškovės atstovo duotų paaiškinimų, liudytojos A. J. parodymų matyti, kad 2015 m. gruodžio 3 d. šalys žodžiu susitarė, jog krosnis bus parduota atsakovei. Nors apeliantė nurodė, kad liudytoja A. J. yra susijusi su ieškove, tačiau vien ši aplinkybė savaime nepaneigia teismo teisės remtis jos parodymais. Vertinant šios liudytojos parodymų patikimumą atsižvelgtina į tai, kad jos paaiškinimai yra nuoseklūs, detalūs, o jų turinį patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai. Iš byloje esančios šalių susirašinėjimo medžiagos matyti, kad 2015 m. gruodžio 3 d. atsakovės vyr. buhalterė G. P. elektroniniu paštu atsiuntė ieškovei rekvizitus sąskaitai išrašyti, taip pat nurodė, koks turėtų būti sąskaitos turinys. Tą pačią dieną, t. y. 2015 m. gruodžio 3 d., ieškovė išrašė PVM sąskaitą faktūrą MA Nr. 86 ir elektroniniu paštu išsiuntė ją atsakovei. 2015 m. gruodžio 4 d. UAB „Palangos tauras“ direktorė elektroniniu paštu patvirtino, kad sąskaitą atsakovė gavo. Kolegijos vertinimu, vien ta aplinkybė, kad ieškovė neišsiuntė atsakovei PVM sąskaitos faktūros originalo, o atsakovė jos neįtraukė į gautų PVM sąskaitų faktūrų registrą, šiuo atveju neturi esminės reikšmės, nes byloje nėra ginčo dėl PVM sąskaitos faktūros duomenų teisingumo, o elektroniniu paštu siųstos sąskaitos faktūros gavimą patvirtino atsakovės vadovė. Išanalizavusi byloje esančią medžiagą, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog tarp šalių 2015 m. gruodžio 3 d. buvo sudaryta žodinė pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią ieškovė perdavė atsakovei nuosavybės teise picų kepimo krosnį, atsakovė šią krosnį priėmė ir įsipareigojo už ją sumokėti 3 513,22 Eur (CK 6.305 straipsnio 1 dalis, CPK 178 straipsnis).Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, jog teismas netinkamai taikė pirkimo–pardavimo sutartį reglamentuojančias teisės normas, nors byloje turėjo būti sprendžiama, ar tarp šalių buvo sudaryta skolos padengimo sutartis. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal skolos padengimo sutartį skolininkas perduoda savo turtą, kuris kreditoriui neįkeistas, kreditoriui nuosavybės teise kaip užmokestį už savo piniginę ar kitą turtinę skolą (CK 6.436 straipsnio 1 dalis). Iš įstatyme įtvirtintos skolos padengimo sutarties sampratos matyti, kad skolos padengimo sutarties sudarymo atveju kreditoriui perduodamas daiktas yra ne tik sutarties objektas, bet kartu ir užmokestis už pardavėjo piniginę prievolę ar kitą turtinę skolą kreditoriui, todėl sudarius skolos padengimo sutartį kartu yra išsprendžiamas ir kitais pagrindais atsiradusios pardavėjo piniginės prievolės įvykdymo klausimas. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šalys susitarė, kad picų kepimo krosnis bus parduota atsakovei už 3 513,22 Eur, šiuo tikslu ieškovė 2015 m. gruodžio 3 d. išrašė atsakovei PVM sąskaitą faktūrą MA Nr. 86 minėtai sumai. Sudarius šį susitarimą tarp šalių atsirado nauji prievoliniai santykiai, t. y. ieškovės teisė reikalauti sumokėti šalių sutartą pirkimo–pardavimo sutarties kainą ir atsakovės pareiga šią kainą sumokėti. Pagal šalių susitarimą buvo pagrindas spręsti dėl skirtingais teisiniais pagrindais atsiradusių priešpriešinių piniginių prievolių įskaitymo, tačiau pati krosnis nebuvo užmokestis turtu padengiant ieškovės įsiskolinimą atsakovei už nuomą bei komunalines paslaugas. Šios aplinkybės neleidžia šalių sudaryto susitarimo kvalifikuoti kaip skolos padengimo sutarties, todėl apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, jog šiuo atveju tarp šalių buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis.Kiti apeliantės skundo argumentai neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo, todėl kolegija dėl jų išsamiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).Teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, tinkamai išaiškino bei pritaikė materialinės teisės normas, reguliuojančias šalių teisinius santykius. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, dėl to atsakovės apeliacinis skundas netenkintinas ir paliktinas galioti Palangos miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 27 d. sprendimas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė teismui pateikė duomenis, kad jos turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme sudaro 79 Eur žyminis mokestis ir 450 Eur išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti už apeliacinio skundo parengimą. Atsižvelgus į tai, kad apeliacinis skundas netenkintas, atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme nepriteistinos.Ieškovė nepateikė apeliacinės instancijos teismui duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jų priteisimo klausimas nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Palangos miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.