- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-12-13
- Bylos Nr.
- eAS-706-789/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-09125-2023-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ernestas Spruogis (pirm.), Rasa Ragulskytė-Markovienė (pran.), Audrius Bakaveckas
- Pareiškėjas
- G. J.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. J. atskirąjį skundą administracinėje byloje dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 30 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. J. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja G. J. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą skundu, prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. rugsėjo 29 d. sprendimą Nr. 23S175939 „Panaikinti leidimą laikinai gyventi LR“ (toliau – ir 2023 m. rugsėjo 29 d. sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą išduoti pareiškėjai leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Lietuva).
Pareiškėja prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 29 d. sprendimo galiojimą iki bus priimtas galutinis sprendimas šioje administracinėje byloje. Pareiškėja, grįsdama šį prašymą, nurodė, kad ji neturi, kur gyventi, nėra laukiama nei Baltarusijos Respublikoje (toliau – ir Baltarusija), nei Rusijos Federacijoje (toliau – ir Rusija), nesustabdžius Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 29 d. sprendimo, jai bus sukelti dideli neigiami išgyvenimai, padaryta neatitaisoma žala jos sveikatai (duomenys neskelbtini), teismui iš esmės išsprendus kilusį ginčą ir priėmus pareiškėjai palankų sprendimą, teismo sprendimo vykdymas realiai nebūtų įmanomas, nes pareiškėja būtų išsiųsta iš Lietuvos.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. spalio 30 d. nutartyje nutarė priimti pareiškėjos skundą dėl Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 29 d. sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, tačiau, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsniu, nutarė atmesti pareiškėjos prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.
Teismas vadovavosi ABTĮ 70 straipsnio 1 dalimi ir 3 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2012 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012; 2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012; 2013 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013; 2016 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016; 2016 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016; 2017 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-481-556/2017; 2017 m. liepos 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017).
Teismas padarė išvadą, kad pareiškėja grindžia prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje.
Teismas, nustatęs, kad Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 29 d. sprendime nėra nurodoma pareiškėjai išvykti iš Lietuvos, pareiškėja nepateikė įrodymų, kad buvo priimtas sprendimas dėl jos išsiuntimo iš Lietuvos, padarė išvadą, kad nėra pagrindo sutikti su pareiškėja, jog, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėja patirs nepatogumus, t. y. pareiškėjai reikės išvykti į Baltarusiją ar Rusiją, teismo sprendimo vykdymas bus neįmanomas. Teismas pažymėjo, kad, jeigu būtų priimtas sprendimas dėl pareiškėjos grąžinimo ar išsiuntimo į kilmės valstybę, pareiškėja turėtų teisę skųsti tokį sprendimą, ir, esant poreikiui, prašyti teismo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. stabdyti sprendimo dėl pareiškėjos grąžinimo ar išsiuntimo vykdymą.
Teismas, nustatęs, kad Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 29 d. sprendimu pareiškėjai išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, galiojęs iki 2023 m. lapkričio 8 d., yra panaikintas, nurodė, kad pareiškėjai išduotas leidimas laikinai gyventi būtų pasibaigęs artimiausiu metu.
Teismas padarė išvadą, kad pareiškėja nepateikė duomenų, kurie patvirtintų, jog šiuo konkrečiu atveju egzistuoja pagrindas taikyti prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, kad tokios priemonės taikymas būtų adekvatus ir proporcingas, atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą.
III.
Pareiškėja atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 30 d. nutarties dalį, kuria atmestas pareiškėjos prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Pareiškėja, grįsdama nesutikimą su skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, vadovaujamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kuria, jos nuomone, nesivadovavo teismas (2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-655-438/2020; 2023 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-641-822/2023).
Šalies argumentai
Pareiškėja teigia, kad, skundžiamu Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 29 d. sprendimu panaikinus jai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, pareiškėja neturi teisinio pagrindo toliau būti Lietuvoje, todėl akivaizdu, kad ji turi išvykti iš Lietuvos, aplinkybė, kad pareiškėja dar nėra įpareigota išvykti iš Lietuvos, niekaip nepaneigia šio fakto. Migracijos departamento pareigūnai skambino pareiškėjai keletą kartą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje grąžinimo ir pareiškėjos išvykimo iš Lietuvos. Pareiškėjai. Pareiškėjai neišvykus iš Lietuvos, jai kils realios pasekmės – bus priimtas sprendimas dėl pareiškėjos išsiuntimo, kuris bus vykdomas priverstiniu būdu, o tai padarys neigiamą įtaką pareiškėjos teisinei padėčiai, galimybėms realizuoti teises, asmeniškai dalyvaujant administracinių bylų nagrinėjime, atims galimybę pareiškėjai tęsti gydymą, tai sukels didelį pavojų jos sveikatai.
Pareiškėja pažymi, kad nėra pagrindo teigti, kad prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę tenkinimas pažeistų proporcingumo principą, proceso šalių interesų pusiausvyrą ar viešuosius interesus. Pareiškėja teisėtai gyveno Lietuvoje nuo 2002 m. vasario 12 d., t. y. daugiau nei 20 metų, ji dirbo ir mokėjo mokesčius Lietuvoje. Lietuvoje užaugo pareiškėjos vaikai, kurie yra Lietuvos piliečiai. Nors pareiškėjos sūnus šiuo metu negyvena Lietuvoje, yra deklaravęs išvykimą į užsienį, tačiau jis išvyko į (duomenys neskelbtini) laikinai. Pareiškėja per visą nurodytą laikotarpį, kurį gyveno Lietuvoje, nebuvo Rusijoje. Pareiškėja neturi jokios informacijos apie savo gimines, gyvenančias Rusijoje, nepalaiko su jais jokių ryšių. Nors pareiškėja yra Baltarusijos pilietė, tačiau Baltarusijoje pareiškėja nebuvo jau 8 metus. Pareiškėjos tėvai mirę, o kiti giminės gyvena savo gyvenimus. Pareiškėja nėra jokios politinės partijos ar panašios organizacijos narė, neužsiima jokia provokuojančia veikla, nėra padariusi nusikaltimų ar nusižengimų, nukreiptų prie Lietuvą. Atsisakymas tenkinti pareiškėjos prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę padarys pareiškėjai neišvengiamą ir neatlygintiną turtinę ir neturtinę žalą.
Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad jos skundo padavimo teismui dieną jai išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvoje galiojimas dar nebuvo pasibaigęs. Todėl prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę buvo ir yra aktualus.
Šalies argumentai
Pareiškėja nurodo, kad 2023 m. kovo mėnesį kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu pakeisti jai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje į leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Tačiau šis pareiškėjos prašymas nebuvo išspręstas, o skundžiamu Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 29 d. sprendimu pareiškėjai išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje buvo panaikintas.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – ir Valstybės saugumo departamentas) atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atmesti pareiškėjos atskirąjį skundą.
Valstybės saugumo departamentas teigia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir objektyviai įvertino pareiškėjos prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo primonę bei priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurios naikinti pareiškėjos atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Pareiškėja tikėtinai neįrodė prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės pagrįstumo, nes kartu su atskiruoju skundu nepateikė jokių įrodymų, kad ji gali būti išsiųsta iš Lietuvos. Pareiškėja nepagrindė, kad, nesiėmus užtikrinimo priemonės, pareiškėjai galės būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala. Pareiškėjos patirtini tam tikri neigiami nepatogumai dėl negalėjimo tęsti gydymo nenusveria viešojo intereso ir nesudaro pagrindo šiuo atveju tenkinti pareiškėjos prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pareiškėja neįrodė, kad šių neigiamų nepatogumų pašalinimas būtų neįmanomas arba sudėtingas. Pareiškėja neįrodė, kad, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, ji patirs neatitaisomą ar sunkiai atitaisomą žalą. Pareiškėjos šeiminiai interesai negali nusverti valstybės interesų, asmeniniai interesai šiuo atveju negali būti aukščiau valstybės saugumo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacijos pagal atskirąjį skundą dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 30 d. nutarties dalies, kuria, vadovaujantis ABTĮ 70 straipsniu, nutarta atmesti pareiškėjos prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pagrįstumas ir teisėtumas.
Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad 2021 m. lapkričio 11 d. pareiškėjai buvo įteiktas Migracijos departamento sprendimas pakeisti leidimą laikinai gyventi 2 metams, pareiškėjai išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760063626, galiojantis iki 2023 m. lapkričio 8 d. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 14 punktu ir, be kita ko, remdamasis Valstybės saugumo departamento 2023 m. balandžio 12 d. išvada Nr. 18-3956 „Dėl klausimyno vertinimo“, padaręs išvadą, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, priėmė skundžiamą Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 29 d. sprendimą, kuriame nusprendė panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760063626.
Įstatymo 139 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2019 m. liepos 16 d. įstatymo Nr. XIII-2338 redakcija), be kita ko, nustatyta, kad apskųsto sprendimo vykdymas sustabdomas, kai panaikinamas užsieniečio (šiuo atveju – pareiškėjos) leidimas gyventi (šiuo atveju – leidimas laikinai gyventi), išskyrus atvejus, kai sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi priimtas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punkte nurodytu pagrindu. Kaip minėta, šiuo pagrindu leidimas laikinai gyventi panaikinimas nustačius, be kita ko, kad užsieniečio (šiuo atveju – pareiškėjos) gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
Pirmosios instancijos teismas, priėmęs pareiškėjos skundą dėl Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 29 d. sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 29 d. sprendimo galiojimą iki bus priimtas galutinis sprendimas šioje administracinėje byloje, konstatavęs, kad pareiškėjos prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grindžiamas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje, pareiškėja neįrodė, kad šiuo atveju ji išsiunčiama į Baltarusiją ar Rusiją, kad, priėmus pareiškėjai palankų teismo sprendimą, teismo sprendimo vykdymas bus neįmanomas, pareiškėjos prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas yra adekvatus ir proporcingas, atitinka šalių interesų pusiausvyrą ir viešąjį interesą.
Pareiškėja nesutinka su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, prašydama panaikinti apskųstą teismo nutarties dalį ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.
ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti, reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, o jeigu yra nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.
Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai iš pirmo žvilgsnio pagrindžia reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016; 2018 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-19-575/2018; 2021 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-444-624/2021).
Dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad negalima taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių, tiesiogiai nesusijusių su ginčo dalyku (žr., pvz., 2008 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-140/2008); teismas, spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi atsižvelgti į tai, ar prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra tiesiogiai susijęs su byloje pareikštais reikalavimais, kuriuos teismas nutartimi priėmė nagrinėti, ar jis neperžengia kilusio administracinio ginčo ribų (žr., pvz., 2020 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-22-492/2020); gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas(-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-603-520/2019; 2021 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-772-789/2021); reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-986-520/2016); reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013); asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016); pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje, be to, prielaida, jog asmuo, prašantis taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, gali patirti tam tikras neigiamas pasekmes, per se (savaime) nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu neįrodoma, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012; 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017).
Pažymėtina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos pobūdžio ir faktinės situacijos, todėl kiekvienu atveju yra individualus.
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje skundžiamo Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 29 d. sprendimo turinį, pažymi, kad Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punkte (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-2206 redakcija), be kita ko, nustatyta, kad užsienietis (šiuo atveju – pareiškėja) išsiunčiamas iš Lietuvos, jeigu jo buvimas Lietuvoje gresia valstybės saugumui. Nors pareiškėja atskirajame skunde nurodė, kad Migracijos departamento pareigūnai skambino jai ne kartą dėl jos išsiuntimo iš Lietuvos, tačiau nei pareiškėja, nei kitos bylos proceso šalys nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad yra priimtas sprendimas dėl pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos. Nustačius tai, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju situacija yra kitokia nei situacijos, dėl kurių buvo priimtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys, nurodytos pareiškėjos atskirajame skunde.
Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjos prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir atskirajame skunde dėstomi argumentai, kuriais pareiškėja grindžia jai dėl jos išsiuntimo iš Lietuvos kilsiančias neigiamas pasekmes, neišvengiamą ir neatlygintiną turtinę ir neturtinę žalą, yra hipotetinio pobūdžio apie galbūt įvyksiančius įvykius ateityje. Be to, pareiškėjos prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nėra tiesiogiai susijęs su nagrinėjamos bylos dalyku. Taigi pareiškėjos prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir atskirajame skunde nurodyti neigiami nepatogumai, susiję su galimu pareiškėjos išsiuntimu iš Lietuvos ateityje, nėra teisiškai reikšmingi ir nepagrindžia prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės būtinumo.
Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir atskirajame skunde išdėstytus argumentus bei nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad pareiškėja nepagrindė vienos iš būtinų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlygų, t. y. kad, netaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jai gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Atsižvelgus į nagrinėjamos bylos dalyką ir pobūdį, nenustatyta, kad, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjai palankaus teismo sprendimo vykdymas būtų apsunkintas.
Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutarties dalį. Todėl pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos G. J. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 30 d. nutarties dalį, kuria atmestas pareiškėjos prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.