Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Eglės Gruodienės, Jurgitos Kolyčienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokuroro L. Gružo ir nukentėjusiosios R. R. ir jos atstovės advokatės L. Žukauskaitės apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo A. V., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 5 dalyje, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnio pagrindu, perduodant jį laiduotojo P. V. atsakomybei pagal laidavimą 1 (vieneriems) metams be užstato, ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta.

Nukentėjusiosios R. R. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir jai iš A. V. priteista 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Kitoje dalyje – dėl turtinės žalos atlyginimo bylos procesas nutrauktas.

Nukentėjusiosios R. R. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkintas iš dalies ir jai iš A. V. priteista 800 Eur proceso išlaidų, patirtų dėl advokato teisinių paslaugų jai suteikimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. Teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinių skundų ribų, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinių skundų, atsiliepimų į apeliacinius skundus bei apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus taip pat apylinkės teismo nuosprendžio argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atleisdamas asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, tinkamai neindividualizavo nusikalstamą veiką ir kaltininką charakterizuojančias aplinkybes, o spręsdamas klausimą dėl žalos atlyginimo gyvybės atėmimo atveju nebuvo pakankamai aktyvus ir nesiėmė visų priemonių, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta, tokiu būdu pirmosios instancijos teismas asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės, nepagrįstai neskyrė baudžiamojo poveikio priemonių ir tinkamai neišsprendė dėl nusikalstamos veikos atsiradusios turtinė žalos atlyginimo klausimo, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 2 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų.

Dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių veikos aplinkybių ir veikos kvalifikavimo.

11. Pažymėtina ir tai, jog bylos duomenimis nustatyta, kad A. V., sustabdęs vairuojamą automobilį, pribėgo prie gulinčio pėsčiojo, šaukėsi pagalbos. Liudytoja G. T. parodė, kad A. V. prašė iškviesti medikus, tuo metu ji telefonu jau kalbėjosi su bendrojo pagalbos centro operatore. Pastaroji taip pat nurodė, jog laukiant policijos pareigūnų, ji bendravo su A. V., kuris verkė, sakė, kad užmušė žmogų, savo kaltę pripažino iš karto ir jai pareiškė, kad „nužudė žmogų“. Pastebėtina ir tai, jog A. V. nurodė, kad norėjo dalyvauti žuvusiojo laidotuvėse, pagal galimybes atlyginti padarytą žalą, tačiau jam nebuvo suteikta informacija apie žuvusiojo artimuosius, ką iš dalies patvirtino ir nukentėjusysis P. C., kuris parodė, jog kaltinamasis per policiją bandė susisiekti su juo, bet jis atsisakė. Be kita ko, susiekęs su nukentėjusios advokate, A. V. pervedė žuvusiojo žmonai 1 350 Eur, posėdžio metu nurodydamas, jog galėtų atlyginti 2 000, 3 000 Eur. Todėl apeliacinio skundo argumentas, jog A. V. tik teismo posėdžio metu atsiprašė nukentėjusios, tardamas paskutinį žodį, kuris, apeliančių vertinimu, nebuvo nuoširdus, prieštarauja objektyvioms byloje nustatytoms aplinkybėms. Aptartų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog A. V. visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką.

13. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nustatytos ir kitos BK 40 straipsnio 1, 2 dalyse nurodytos sąlygos: yra pagrindas manyti, kad A. V. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, o laiduotojas P. V. vertas teismo pasitikėjimo. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, jog A. V. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, atsižvelgė į tai, kad A. V. pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, priskiriamą neatsargių nusikaltimų kategorijai, neneigė kaltės, apgailestavo, kritiškai vertino padarytą nusikaltimą, taip pat bylos nagrinėjimo teisme metu atlygino dalį žalos nukentėjusiajai. Teismas atsižvelgė ir į A. V. charakterizuojančius duomenis – pastarasis turi pastovų darbą, neteistas (t. 2, b. l. 22), baustas administracine tvarka, tačiau daugumą paskirtų nuobaudų – sumokėjęs (t. 2, b. l. 23-26). Nustatytos įvykio aplinkybės bei A. V. charakterizuojantys duomenys suteikia pakankamą pagrindą manyti, jog A. V. ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų ir laikysis įstatymų. Pripažįstant P. V. turinčiu teismo pasitikėjimą ir galinčiu būti laiduotoju buvo atsižvelgta į tai, kad P. V. yra A. V. sūnus, su kuriuo jis dirba toje pačioje įmonėje, laiduotojas turi aukštąjį universitetinį išsilavinimą, neteistas, keletą kartų baustas administracine tvarka, tačiau paskirtas baudas sumokėjo (t. 2, b. l. 101-104), pastarasis išreiškė kritišką požiūri į padarytą nusikalstamą veiką, o sukėlęs eismo įvykį A. V. iš karto po eismo įvykio skambino būtent P. V. ir pirmajam pranešė apie įvykį. Taigi, nustatyti pastarųjų glaudūs asmeniniai ryšiai, laiduotojo charakteristika, jo atskleistas kritiškas požiūris į padarytą veiką, liudija apie realią galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui, todėl teisėjų kolegija vertinimu pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog P. V. tinkamas būti laiduotoju ir yra vertas teismo pasitikėjimo.

14. Šių aplinkybių visuma suteikia pagrindą teigti, jog pirmosios instancijos teismas padarė ne formalią, o bylos duomenų visuma pagrįstą išvadą dėl BK 40 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygų buvimą, kuri grindžiama bylos aplinkybių analize ir vertinimu, kas paneigia deklaratyviai ginčijamą pirmosios instancijos teismo šališkumą. Pastebėtina, kad kaltininko atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės savaime nereiškia, jog teismas palaikė kaltinamąjį, ignoruodamas nukentėjusiosios interesus, kadangi pastarasis ir šiuo atveju nėra atleidžiamas nuo pareigos atlyginti priteistą neturtinę žalą bei kylančių teisinių padarinių laidavimo metu (BK 40 straipsnio 7, 8 dalis). Pastebėtina ir tai, kad įvertinus nusikalstamos veikos pobūdį bei kaltininką charakterizuojančius duomenis šiuo atveju turėjo būti sprendžiama ir dėl baudžiamojo poveikio priemonių taikymo, kas užtikrintų ir ginčijamų interesų pusiausvyrą ir paneigtų nebaudžiamumo jausmą.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonių.

15. Baudžiamojo poveikio priemonė – teismo skiriama valstybės prievartos priemonė, kuri apriboja pilnamečio asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės arba bausmės arba lygtinai paleisto iš pataisos įstaigos, teises ir laisves bei nustato specialias pareigas ir kuri padeda įgyvendinti bausmės paskirtį. BK 67 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, t. y. BK VI skyriuje numatytais pagrindais, be kita ko, gali būti skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės: uždraudimas naudotis specialia teise, įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Jei skiriamos dvi ar daugiau baudžiamojo poveikio priemonių, jos turi būti tarpusavyje suderinamos, t. y. paskirtos priemonės negali viena kitos dubliuoti ar sudaryti rimtų problemų kiekvienai iš jų vykdyti.

16. Kaip pagrįstai nurodoma prokuroro apeliaciniame skunde, teismų praktikoje nustatyta, kad BK 68 straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismui visais atvejais, kai padaromas BK 281 straipsnyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise taikymo klausimą tiek skiriant bausmę, tiek atleidžiant kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės ar atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Teismų praktika patvirtina (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2006, 2K-317/2008, 2K-353/2009, 2K-103/2010, 2K-20/2011, 2K-329/2013, 2K-431/2013), jog ši baudžiamojo poveikio priemonė skiriama nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja Kelių eismo taisykles; BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeisdamas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles. Nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegija, įvertinusi A. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos pobūdį, t. y. šiurkštų KET pažeidimą, sukėlusį negrįžtamus padarinius, bei nustatytą aplinkybę, jog A. V. 11 kartų baustas administracine tvarka dėl KET pažeidimų – 10 kartų iš jų dėl leistino greičio viršijimo, už kurį A. V. buvo nubaustas ir 2019 m. gruodžio 15 d., t. y. po sukelto eismo įvykio, pažymi, jog byloje nustatyti A. V. teisės pažeidimai yra tiesiogiai susiję su jam suteikta specialia teise – teise vairuoti transporto priemones, todėl nagrinėjamu atveju siekis eliminuoti galimus kelių eismo taisyklių pažeidimus, be kita ko, sukelti nusikalstamus padarinius, suponuoja pareigą A. V. skirti baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise – teise vairuoti transporto priemones. Šiame kontekste pastebėtina, jog A. V. atsiliepime nurodomos aplinkybės, kad kaltininkas naudojasi transporto priemone buityje ir darbe, nėra išskirtinės ir pakankamos paneigti BK 68 straipsnyje numatytos poveikio priemonės paskyrimo pagrįstumą.

17. Pagal nagrinėjamai bylai aktualią BK 68 straipsnio 2 dalies redakciją teismas uždraudžia naudotis specialiosiomis teisėmis nuo vienerių iki penkerių metų. Pažymėtina, jog BK 73 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas baudžiamojo poveikio priemones skiria laikydamasis IX skyriaus „Baudžiamojo poveikio priemonės ir jų skyrimas“ nuostatų, remiantis kuriomis baudžiamojo poveikio priemonės skiriamos ir jų dydis nustatomas, atsižvelgiant į tai, kiek jos padeda įgyvendinti bausmės paskirtį, įvertinant bylos aplinkybės, apibūdinančias padaryto nusikaltimo pavojingumą bei kaltininko asmenybę. Taigi, įvertinusi aptartą padaryto nusikaltimo pavojingumą ir pobūdį, sukeltus negrįžtamus padarinius bei atsižvelgusi į kaltininko asmenybę, taip pat ir atsiliepime pabrėžiamą aplinkybę, jog A. V. įgijo teisę vairuoti transporto priemones ir automobilį vairuoja nuo 1978 m., teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminas turėtų būti nustatytas 3 (trims) metams, šį terminą skaičiuojant nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos, kas atitinka BK 68 straipsnio 2 dalyje apibrėžtą vidurkį. Tai, kad paskirta baudžiamojo poveikio priemonė sukels A. V. tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų, nereiškia, jog teisės vairuoti atėmimas prieštarauja teisingumo principui.

18. Taip pat pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, gali būti skiriama baudžiamojo poveikio priemonė, numatyta BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punkte – nuo 10 iki 250 MGL dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą (BK 71 straipsnio 1 dalis, 3 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad aukščiau nurodyta baudžiamojo poveikio priemonė ir įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą nėra nesuderinamos tarpusavyje, bei į tai, kad teisingumo ir teisinės valstybės principai reikalauja visapusiškos įstatymais ginamų vertybių (žmogaus gyvybės, sveikatos) apsaugos, taip pat teisingo atsako į daromus teisės pažeidimus, be kita ko, ir aplinkybę, jog nagrinėjamu atveju pareiga atlyginti nusikalstama veika sukeltą tiek turtinę, tiek neturtinę žalą tenka draudimo bendrovei, daro išvadą, jog tikslinga skirti A. V. baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, nustatant artimą minimaliam dydį – 40 MGL (2 000 Eur) ir nustatant 2 (dviejų) mėnesių terminą įmokos sumokėjimui. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis bausmės skyrimo dalyje keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 328 straipsnio 1 ir 2 punktai).

Dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo.

19. Vadovaujantis BPK 115 straipsnio nuostatomis, teismas privalo išspręsti civilinį ieškinį, t. y. remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkinti pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmesti (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog šioje byloje nustatytos visos būtinos materialios sąlygos kilusiai tiek turtinei, tiek neturtinei žalai atlyginti, tačiau pastebi tai, jog pagal BPK 109 straipsnio, 111 straipsnio 1 dalies nuostatas baudžiamojoje byloje už padarytą žalą atsakyti gali ne tik kaltinamasis, bet ir už jo veikas materialiai atsakingi asmenys, jeigu šie asmenys pagal įstatymą privalo atlyginti dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą.

20. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.254 straipsnyje numatyta, kad civilinė atsakomybė įstatymo nustatytais atvejais privalo būti draudžiama. Šiuo atveju civilinė atsakomybė turi būti draudžiama pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą ir draudimo sutartį (CK 6.254, 6.987 straipsniai). Taigi, tokiu atveju iš esmės yra du asmenys, kuriems kyla pareiga atlyginti padarytą žalą, – žalą padaręs asmuo (draudėjas) ir draudikas, kadangi nustatyta pastarųjų subsidiarinė atsakomybė – vadovaujantis CK 6.254 straipsniu, jeigu draudimo atlyginimo nepakanka žalai visiškai atlyginti, draudimo atlyginimo ir faktinės žalos dydžio skirtumą atlygina apdraustasis asmuo, atsakingas už žalos padarymą. Šioje byloje A. V. civilinė atsakomybė eismo įvykio metu buvo apdrausta draudiko AB „L“ (t. 1, b. l. 27, 29), kuris 2020 m. balandžio 14 d. ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu buvo įtrauktas civiliniu atsakovu, atstovaujamas įgaliotojo atstovo – bendrovės vyresniosios teisininkės (t. 1, b. l. 81-85). Pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punktą (šiai bylai aktuali redakcija) transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, nuo 2018 m. lapkričio 1 d. – 5 000 000 Eur dėl žalos asmeniui (įskaitant ir neturtinę žalą) ir 1 000 000 Eur dėl žalos turtui. Tokiu būdu, tiek 2020 m. vasario 7 d. nukentėjusiosios R. R. civilinio ieškinio, kuriuo buvo prašoma iš A. V. priteisti 180 000 Eur dydžio sumą neturtinei žalai atlyginti ir 2 437,50 Eur dydžio sumą turtinei žalai atlyginti (t. 1, b. l. 66-68, 69-80), tiek vėlesnių jo patikslinimų – mažinant prašomą priteisti sumą, patenkinimo (nepatenkinimo ar iš dalies patenkinimo) klausimas, turėjo būti sprendžiamas AB „L“ draudimo sutarties pagrindu, kadangi šiai bendrovei atsirado pareiga atlyginti eismo įvykio metu padarytą žalą.

21. Remiantis nagrinėjamos bylos duomenimis, ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji R. R. pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo buvo prašoma priteisti 180 000 Eur dydžio sumą neturtinei žalai atlyginti ir 2 437,50 Eur dydžio sumą turtinei žalai atlyginti (t. 1, b. l. 66-80). Prašoma priteisti turtinė žala buvo grindžiama patirtomis laidojimo išlaidomis, neturtinė – dvasiniais išgyvenimais, netekta materialine parama. Ikiteisminio tyrimo metu draudimo bendrovė „L“ nukentėjusiajai atlygino: 16 650 Eur neturtinės žalos bei 1 525,60 Eur turtinės žalos (t. 1, b. l. 94), iš viso nukentėjusiajai pervesdama 18 175,60 Eur (t. 1, b. l. 105; t. 2, b. l. 58, 70). Teisminio nagrinėjimo metu A. V. nukentėjusiajai R. R. savanoriškai atlygino 1 350 Eur (t. 2, b. l. 60), o nukentėjusiajai pirmosios instancijos teismui pateikus prašymą, kuriame nurodoma, jog nukentėjusioji R. R. už kapavietės sutvarkymą sumokėjo papildomai 3 420 Eur, civilinis atsakovas – AB „L“ atlygino pastarajai 3 000 Eur kapavietės sutvarkymo išlaidų (t. 2, b. l. 108-110). Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji patvirtino, jog patirtas išlaidas draudimo bendrovė atlygino (t. 2, b. l. 121), nurodydama, jog turtinė žala jai yra atlyginta, sumažindama prašomos priteisti neturtinės žalos dydį iki 30 000 Eur (t. 2, b. l. 122).

22. Vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs tai, kad A. V. nusikalstamais veiksmais buvo sukeltos sunkios neatkuriamos pasekmės, tai, kad nukentėjusioji R. R. su žuvusiuoju buvo susituokusi keletą metų, tačiau kartu gyvendavo tik savaitgaliais, bendrai leisdavo atostogas bei tvarkė buitį, nustatė, jog R. R. dėl jos sutuoktinio mirties patyrė dvasinius išgyvenimus, stiprų sukrėtimą. Šių aplinkybių kontekste teismas atsižvelgęs į tai, kad draudimo bendrovė nukentėjusiajai atlygino 18 175,60 Eur (bendrai turtinė ir neturtinė žala), o A. V. į nukentėjusiosios sąskaitą pervedė 1 350 Eur, nusprendė, kad R. R. prašomas neturtinės žalos dydis (30 000 Eur) yra neproporcingai didelis, todėl ieškinį tenkino iš dalies ir jai iš A. V. priteisė 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kaip matyti iš bylos medžiagos, draudimo bendrovė ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiajai atlygino 16 650 Eur neturtinės žalos, A. V. nukentėjusiajai R. R. savanoriškai atlygino 1 350 Eur neturtinės žalos, o pirmosios instancijos teismas iš A. V. papildomai nukentėjusiajai priteisė 2 000 Eur neturtinės žalos. Taigi, bendrą nukentėjusiajai atlygintinos neturtinės žalos dydį sudaro – 20 000 Eur. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė į nukentėjusiosios ir žuvusiojo asmens santykį, jų tarpusavio ryšį bei nustatė teisingą nukentėjusiajai priteistinos neturtinės žalos dydį, kuris atitinka sukeltos žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Priteistos žalos dydis iš esmės atitinka teismų praktikoje analogiškose bylose priteisiamas sumas (kelių eismo taisyklių pažeidimo baudžiamosiose bylose dėl asmens žūties eismo įvykio metu jo artimiesiems priteistinų neturtinių žalų dydžiai paprastai svyruoja nuo 4 344,30 Eur iki 31 298 Eur (žuvusiojo sutuoktiniui) (žr., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-294-303/2018)). Teisėjų kolegija pastebi, jog nagrinėjamu atveju nebuvo teisinio pagrindo nustatytą neturtinę žalą priteisti iš A. V., kadangi nustatytas žalos dydis neviršijo draudimo sumos ribų, todėl, kaip jau buvo minėta anksčiau, pareiga atlyginti padarytą žalą teko draudimo įmonei (draudikei), tačiau įvertinusi tai, jog, panaikinus priteistą neturtinės žalos dydį ar pastarąją priteisus iš draudimo bendrovės, būtų peržengtos apeliacinio skundo ribos, pasunkinta civilinio atsakovo (AB „L“) padėtis, nesant A. V. apeliacinio skundo, šioje dalyje nuosprendį palieka nepakeistu.

23. Teisėjų kolegija pastebi, jog nukentėjusiosios R. R. atstovės apeliacinis skundas dalyje dėl prašomos priteisti papildomai 20 000 Eur „žalos (nuostolių)“ sumos yra ydingas. Šiuo konkrečiu atveju, turtinės ir neturtinės žalos sąvokos skunde yra supainiotos, apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kuriomis grindžiamas neturtinės žalos dydis, faktiškai susijusios būtent su negautomis pajamomis, nepagrįstai siejamos su neturtine žala. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje suformuluota turtinės žalos samprata – žala yra turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, t. y. negauta nauda, kuria buvo planuota gauti. Šioje byloje nebuvo ginčo dėl to, jog nukentėjusiosios prašoma turtinė žala, susijusi su žuvusiojo laidojimu bei kapavietės tvarkymu, buvo atlygintos – civilinis atsakovas (AB „L“) atlygino pagrįstą turtinę žalą. Tačiau, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog nukentėjusiosios civiliniame ieškinyje turtinė žala, pasireiškianti negautomis pajamomis, klaidingai buvo tapatinama su neturtine žala, nepagrįstai konstatavo, jog turtinė žala bylos teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusiajai atlyginta visiškai, bei neišsprendęs negautų pajamų atlyginimo klausimo, neturėdamas teisinio pagrindo, nutraukė bylos procesą dėl turtinės žalos atlyginimo.

24. Šiame kontekste pastebėtina tai, jog nors įrodinėjimo pareiga, remiantis dispozityvumo ir rungimosi principais, tenka šalims, vis dėlto teismas bylose, kuriose sprendžiamas klausimas dėl žalos atlyginimo gyvybės atėmimo atveju, jeigu egzistuoja procesinis poreikis, turi ją patikslinti arba paskirstyti. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 8 straipsnyje nustatyta, kad teismas, bendradarbiaudamas su dalyvaujančiais byloje asmenimis, imasi priemonių, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta, todėl teismas, likdamas nešališkas ir neutralus, nepažeisdamas dispozityvumo, rungimosi, šalių lygiateisiškumo ir kitų proceso principų, vadovauja procesui, vykdo CPK nustatytus procesinius veiksmus (plačiau žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2020 m. gruodžio 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-235-628/2020). Taigi, atsižvelgęs į tai, kad žuvusiojo sutuoktinis turi teisę į faktiniais duomenimis įrodytą negautų pajamų atlyginimą (CK 3.27 straipsnis, 6.284 straipsnis), pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog nukentėjusiosios civiliame ieškinyje klaidingai kompensuojami lūkesčiai – negautos pajamos, siejamos su neturtine žala, privalėjo būti aktyvus, bendradarbiauti su proceso dalyviais, bei imtis visų priemonių, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta – tikslinti nukentėjusiosios ieškinį, išreikalauti prašomą turtinę žalą pagrindžiančius duomenis. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas, nustatęs visas A. V. civilinės atsakomybės sąlygas, iš esmės neišsprendė civilinio ieškinio klausimo dėl turtinės žalos atlyginimo, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje keistinas.

25. Remiantis teismų praktika, sutuoktinis įgyja teisę tik į tą žuvusio sutuoktinio pajamų dalį, kurią šis gaudavo realiai (kasacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155-684/2015), žuvusio sutuoktinio pajamos skaičiuojamos pagal pastarojo darbo užmokestį imant vidurkį už paskutinius 3 mėnesius. Pagal nukentėjusiosios pateiktą pažymą apie žuvusiojo gautas pajamas tik už paskutinius 3 mėnesius buvo įskaitytos jo 2019 m. gruodžio mėn. pajamos, kuomet įvyko nagrinėjamas eismo įvykis, kas nulėmė ir žuvusiajam gruodžio mėnesį išmokėto darbo užmokesčio mažesnį dydį (t. 1, b. l. 23). Apskaičiuojant sutuoktinio patirtą turtinę žalą dėl kito sutuoktinio mirties imama ½ dalis apdraustojo pajamų, o esant kitiems išlaikytiniams, pajamos dalytinos į atitinkamas dalis (kasacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-313/2019), todėl bylos duomenimis įvertinus aukščiau aptartas aplinkybes bei nustačius dar ir tai, kad M. C. prižiūrėjo ir galimai išlaikė savo motiną (past. – nukentėjusysis P. C. parodė, jog M. C. rūpinosi ir finansiškai išlaikė motiną), teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje esančių duomenų nepakanka, kad būtų galima tiksliai apskaičiuoti nukentėjusiajai priteistiną negautų pajamų dydį. Taigi, atsižvelgdama į tai, kad bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo bei nustačiusi, jog šioje stadijoje neįmanoma tiksliai apskaičiuoti civilinio ieškinio dydžio, negavusi papildomos medžiagos, kuri turi būti ištirta teismo posėdžio metu, be kita ko, nepatikslinus civilinio ieškinio dalyko ir pagrindo, užtikrinant visų proceso dalyvių teisėtus interesus, teisėjų kolegija pripažįsta nukentėjusiajai R. R. teisę į ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoda nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 2 dalis).

Dėl proceso išlaidų.

26. Proceso išlaidų ir jų atlyginimo klausimus reguliuoja BPK 103–106 straipsniai. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šioje byloje nukentėjusiosios R. R. atstovė advokatė L. Žukauskaitė pateikė prašymą priteisti iš A. V. 2 350 Eur nukentėjusiosios išlaidų už jos atstovavimą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos apimtį, teisminio nagrinėjimo ir faktinę atstovavimo trukmę, nustatė, jog prašoma priteisti suma yra neproporcingai didelė, todėl priteistinų išlaidų dydį sumažino ir nukentėjusiajai iš A. V. priteisė 800 Eur bylinėjimosi išlaidų. Taigi, priešingai nei teigiama apeliančių skunde, pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti tik dalį nukentėjusiosios patirtų proceso išlaidų yra motyvuotas ir teisingas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nedidelė – 2 tomų, bylos apimtis, realios sugaišto darbo laiko sąnaudos, atstovaujant nukentėjusiąją, nesudaro pagrindo spręsti, kad prašoma priteisti 2 350 Eur bylinėjimo išlaidų suma yra proporcinga ir pagrįsta. Priešingai, bendra proceso trukmė, nagrinėjamos bylos sudėtingumas, kaltininkui pripažįstant kaltę, civiliniam atsakovui atlyginant nukentėjusiosios patirtą žalą, suteikia pagrindą teigti, jog prašoma suma yra per didelė, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo sumažintina iki 800 Eur.

27. Apeliaciniu skundu nukentėjusioji R. R. ir jos atstovė advokatė L. Žukauskaitė prašo atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas, susijusias su advokato pagalba – atstovavimu apeliacinės instancijos teisme. Kartu su apeliaciniu skundu buvo pateikti dokumentai, patvirtinantys 600 Eur sumokėjimą advokatei už jo suteiktas paslaugas.

28. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad minėtos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, tačiau teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Nukentėjusiojo nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, jog nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė. Sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019, 2K-7-628/2020).

29. Ši baudžiamoji byla buvo išnagrinėta žodinio proceso tvarka pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokuroro ir nukentėjusiosios R. R. ir jos atstovės advokatės L. Žukauskaitės apeliacinius skundus. Nukentėjusiosios R. R. ir jos atstovės advokatės L. Žukauskaitės apeliacinis skundas yra tenkinamas iš dalies, todėl BPK 106 straipsnio 2 dalies pagrindu nukentėjusioji turi teisę į turėtų procesinių išlaidų atlyginimą. Nukentėjusiosios proceso išlaidas sudaro jos atstovavimas Vilniaus apygardos teisme. Atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamu atveju įrodymų tyrimas nebuvo atliekamas, nagrinėjant baudžiamąją bylą įvyko vienas teismo posėdis, kuriame dalyvavo ir nukentėjusiosios atstovas, į tai, kad nukentėjusiosios atstovė jos interesus gynė ir pirmosios instancijos teisme, taigi, jog jai gerai buvo žinomos bylos aplinkybės, o baudžiamoji byla nėra didelės apimties, teisėjų kolegija, remdamasi protingumo ir teisingumo principais, daro išvadą, kad prašoma priteisti išlaidų suma, susijusi su patirtomis išlaidomis advokato pagalbai apmokėti, nelaikytina proporcinga, todėl mažintina iki 300 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 ir 4 punktais,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokuroro Lino Gružo apeliacinį skundą tenkinti. Nukentėjusiosios R. R. ir jos atstovės advokatės Laimos Žukauskaitės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 2 d. nuosprendį pakeisti:

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, paskirti nuo baudžiamosios atsakomybės atleistam A. V. baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones 3 (trejiems) metams, terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, paskirti A. V. baudžiamojo poveikio priemonę – 40 MGL (2 000 Eur) dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją sumokant per 2 (du) mėnesius nuo nuosprendžio paskelbimo dienos;

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 2 d. nuosprendžio dalį, kuria bylos procesas dėl nukentėjusiosios R. R. civilio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo nutrauktas ir pripažinti nukentėjusiajai R. R. teisę į ieškinio dėl turtinės žalos patenkinimą. Klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš A. V. nukentėjusiajai R. R. 300 Eur išlaidų, partirtų advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Nuosprendžio nuorašą išsiųsti VĮ „Regitra“.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.