- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-10-27
- Bylos Nr.
- 2K-209-222/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-06-6-00017-2018-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Tomas Šeškauskas (pirm.), Dalia Bajerčiūtė (pran.), Olegas Fedosiukas
- Nuteistasis
- R. Č.
- Advokatai
- Arnoldas Šukaitis, Robertas Skėrys
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Šeškausko (kolegijos pirmininkas), Olego Fedosiuko ir Dalios Bajerčiūtės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. Č. ir jos gynėjo advokato Roberto Skėrio kasacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 22 d. nuosprendžio, kuriuo R. Č. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalį 35 MGL (1318,10 Eur) dydžio bauda.
Taip pat skundžiama Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 10 d. nutartis, kuria nuteistosios R. Č. gynėjo advokato Arnoldo Šukaičio apeliacinis skundas atmestas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. R. Č. pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad dirbdama UAB (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Bendrovė) direktore, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 (toliau – ir BAĮ) 14 straipsnio 1 ir 2 dalis bei 21 straipsnio 1 ir 2 dalis būdama atsakinga už teisingos, tikslios, išsamios informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą laiku vyriausiajam buhalteriui, taip pat už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų bei apskaitos registrų išsaugojimą, laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. lapkričio 2 d. (duomenys neskelbtini) mieste, bendrovės veiklos teritorijoje, aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą bendrovės (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą, nes, pažeisdama BAĮ 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus, išsamiai ir laiku nepateikė informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas bendrovės apskaitą tvarkiusiai UAB (duomenys neskelbtini), taip į apskaitą nebuvo įtraukti 994 594,46 Eur įsipareigojimai UAB (duomenys neskelbtini) ir nefiksuotos per vienerius metus mokėtinos skolos; taip pat, apskaitoje fiksuojant (duomenys neskelbtini) bankui tik 494 982,18 Eur skolą, nors turėjo būti 619 406,79 Eur, taip apskaitoje nefiksuota 124 424,61 Eur minėtos bendrovės skola (duomenys neskelbtini) bankui ir sumažinti per vienerius metus mokėtini įsipareigojimai; dėl padarytų pažeidimų iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. lapkričio 2 d.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
2. Kasaciniu skundu nuteistoji R. Č. ir jos gynėjas advokatas R. Skėrys prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 22 d. nuosprendį ir Panevėžio apygardos teismo 2020 m. vasario 10 d. nutartį ir baudžiamąją bylą R. Č. nutraukti arba taikyti BK 37 straipsnį ir R. Č. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, o bylą jai nutraukti. Kasatoriai skunde nurodo:
2.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 242 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio pažeidimus, nes priimtus sprendimus (nuosprendį ir nutartį) motyvavo vienpusišku, selektyviu, tik kaltinimui palankių įrodymų vertinimu, t. y. savo išvadas grindė ne įrodymų visuma. Tai sukliudė teismams išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis) ir nulėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo – BK 223 straipsnio 1 dalies – taikymą, nors kasatorės veikoje nebuvo objektyviojo aplaidaus apskaitos tvarkymo sudėties požymio – padarinių.
2.2. Kasaciniame skunde nurodoma nusikalstamos veikos, nustatytos BK 223 straipsnio 1 dalyje, sudėtis ir šios teisės normos taikymo aiškinimas teismų praktikoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-243-689/2019). Teigiama, kad byloje esančių įrodymų visuma nepatvirtina, jog dėl R. Č. veiksmų, pasireiškusių informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas nepateikimu laiku bendrovės apskaitą tvarkiusiai įmonei, iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. lapkričio 2 d. Teismai sprendimuose iš esmės tik pakartojo BK 223 straipsnio 1 dalies formuluotę ir 2019 m. balandžio 19 d. specialisto išvados rezoliucinę dalį, tačiau visiškai nemotyvavo, kokios konkrečiai kilo pasekmės dėl kasatorei inkriminuotos veikos, kokių Bendrovės duomenų iš dalies nebuvo įmanoma nustatyti, padariniai nėra tiksliai aprašyti.
2.3. 2019 m. balandžio 19 d. specialisto išvadoje Nr. 04/14-2-12-4460 nurodytos klaidos Bendrovės buhalterinėje apskaitoje, t. y. laiku neįtraukti 994 594,46 Eur įsipareigojimai UAB (duomenys neskelbtini) ir netiksliai fiksuotos per vienerius metus mokėtinos skolos (duomenys neskelbtini) bankui, tačiau šios klaidos buvo ištaisytos 2017 m. gruodžio mėnesį, kai kasatorė, darbo vietoje radusi trūkstamus buhalterinės apskaitos dokumentus, juos perdavė apskaitą tvarkiusiai UAB (duomenys neskelbtini). Tai reiškia, kad dėl formalių pažeidimų, padarytų dėl kasatorės žmogiškosios klaidos ir neatidumo, nekilo BK 223 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai, tai patvirtina minėta N. Š. – Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos specialistės išvada, liudytojų J. V., N. N. ir N. S. parodymai. N. Š. ir bankroto administratorius J. V. patvirtino, jog iš kasatorės pateiktų apskaitos dokumentų visumos galima aiškiai nustatyti Bendrovės vykdomą veiklą, turimą turtą, debitorių įsipareigojimų ir įsipareigojimų kreditoriams dydį ir struktūrą, jie kasatorei nepareiškė jokių pretenzijų ar pastabų dėl dokumentų trūkumo. Šiuo atveju informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas nepateikimas laiku bendrovės apskaitą tvarkiusiai įmonei negalėjo būti traktuojamas kaip aplaidus ar tyčinis buhalterinės apskaitos tvarkymas, nes kasatorė turėjo teisę į buhalterinės apskaitos klaidų taisymą. Tokia teisė įtvirtinta BAĮ 18 straipsnio 3 dalyje, Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 19 straipsnyje (po finansinių ataskaitų patvirtinimo paaiškėjusios klaidos taisomos apskaitos standartuose nustatyta tvarka), 7-ajame verslo apskaitos standarte (toliau – VAS) „Apskaitos politikos, apskaitinių įvertinimų keitimas ir klaidų taisymas“ nurodyta, kaip apskaitoje turi būti registruojami ir finansinėse ataskaitose pateikiami klaidų taisymo rezultatai, 22 punkte nurodyta, kad, taisant esmines apskaitos klaidas retrospektyviniu būdu, apskaitoje koreguojamas ataskaitinio laikotarpio pradžios nepaskirstytojo pelno (nuostolių) likutis. Taip pat taisomi tie turto, įsipareigojimų ar nuosavo kapitalo sąskaitų likučiai, kuriems padaryta klaida turėjo įtakos. Buhalteriniai įrašai taisant apskaitos klaidas daromi už einamąjį ataskaitinį laikotarpį, jau patvirtintos klaidingos ankstesnių laikotarpių finansinės ataskaitos nėra tikslinamos (23 punktas). Tai reiškia, jog patvirtinti ankstesni metinių finansinių ataskaitų rinkiniai, kurie nustatyta tvarka buvo pateikti VĮ Registrų centrui, nebegali būti tikslinami.
2.4. Bendrovės įsipareigojimai kreditoriams buvo patikslinti VAS nustatyta tvarka, klaidos ištaisytos taip, kad 2017 m. ataskaitinio laikotarpio duomenys ir lyginamoji informacija finansinėse ataskaitose būtų parodyti teisingai ir kad buvusi klaida neturėtų poveikio būsimų ataskaitinių laikotarpių duomenims. Bendrovė dėl laiku neįtrauktų į apskaitą finansinių įsipareigojimų pelno ar nuostolių neturėjo, valstybei ar kreditoriams turtinės žalos nepadarė. Iš ikiteisminiam tyrimui ir bankroto administratoriui pateiktų dokumentų buvo galima nustatyti 2016 m. sausio 1 d. – 2017 m. lapkričio 2 d. laikotarpio pajamas, sąnaudas, veiklos rezultatus, turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą. Bylos medžiaga taip pat patvirtina, kad padarytoms buhalterinės apskaitos klaidoms ištaisyti nebuvo reikalingi papildomi finansiniai dokumentai, visi jie buvo bendrovėje.
2.5. Atkreipiamas dėmesys ir į neįtrauktų į Bendrovės apskaitą įsipareigojimų kreditoriams pobūdį. Vadovaujantis 18-uoju VAS, finansinis įsipareigojimas suprantamas kaip sutartinis įsipareigojimas perduoti pinigus ar kitą finansinį turtą kitai šaliai; 28 punkte nurodyta, kad finansiniai įsipareigojimai apskaitoje registruojami tik tada, kai įmonė prisiima įsipareigojimą sumokėti pinigus ar atsiskaityti kitu finansiniu turtu. Tuo tarpu suteiktos garantijos ir laidavimai, kurių dar nereikia vykdyti, įmonės finansiniais įsipareigojimais nepripažįstami, kol jie neatitinka finansinio įsipareigojimo apibrėžimo. Atitinkamai 19-ojo VAS 23 punkte nurodyta, kad iš laidavimo sutarčių kilę įsipareigojimai kreditoriams yra laikomi neapibrėžtaisiais įsipareigojimais, nes tokių įsipareigojimų suma negali būti patikimai nustatoma arba nėra tikėtina, kad juos reikės vykdyti. Bendrovės kreditorė UAB (duomenys neskelbtini) niekada nematerializavo savo turimos 994 594,46 Eur reikalavimo teisės, nes po 2015 m. vasario 6 d. Kauno apygardos teismo nutarties, kuria paliktas nenagrinėtas UAB (duomenys neskelbtini) pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo UAB (duomenys neskelbtini), priėmimo vykdomųjų dokumentų (įsiteisėjusių 2014 m. spalio 7 d. ir 2014 m. lapkričio 10 d. teismo įsakymų) nepateikė vykdyti (tokie faktai nustatyti 2019 m. balandžio 19 d. specialisto išvadoje Nr. 04/14-2-12-4460). Taigi, tarp Bendrovės ir kreditorės UAB (duomenys neskelbtini) egzistuojant susitarimui neapibrėžtam terminui atidėti 994 594,46 Eur skolos grąžinimą, šio kreditinio įsipareigojimo neįtraukimas į 2016–2017 m. Bendrovės balansą neturėjo įtakos Bendrovės mokumui ar įsipareigojimų kreditoriams struktūros nustatymui. Be to, UAB (duomenys neskelbtini) nereiškiant reikalavimų įvykdyti 994 594,46 Eur prievolę, kilusią 2014 m. birželio 2 d. laidavimo sutarties pagrindu, įtraukti šį reikalavimą į balanso eilutę „per vienerius metus mokėtinos sumos“ Bendrovė neprivalėjo.
2.6. Byloje nenustatytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp buhalterinės apskaitos pažeidimų ir kilusių padarinių. Negali būti laikoma nusikaltimu tokia veika, kuri tik formaliai atitinka BK straipsnį ir realiai nepažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomų visuomeninių santykių, o kartu ir neturi visuomenei pavojingo pobūdžio. Remiantis teismų praktika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2013, 2K-109-942/2019, 2K-498/2011, 2K-277-696/2017, 2K-356-696/2017, 2K-224-976/2019), teigiama, kad byloje konstatuoti formalūs pažeidimai UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos neiškreipė, visi duomenys apie bendrovės turtą, įsipareigojimus, kapitalą, veiklą buvo nustatyti, užfiksuoti ir galėjo būti identifikuoti iš buhalterinių dokumentų. Informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas nepateikimas laiku bendrovės apskaitą tvarkiusiai UAB (duomenys neskelbtini) pats savaime nereiškia buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančių norminių aktų nevykdymo ar netinkamo vykdymo. Kasatorė laikėsi reikalavimų į apskaitą įtraukti ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, kurie yra įtvirtinti Buhalterinės apskaitos įstatyme, VAS bei kituose teisės aktuose, todėl asmenys, tikrinę Bendrovės apskaitą, nebuvo suklaidinti.
2.7. Kasatorės veiksmais nepadaryta žala baudžiamojo įstatymo saugomiems interesams. Teismai neįvertino jai inkriminuoto nusikaltimo pavojingumo ir nesvarstė kitokios nei baudžiamosios atsakomybės taikymo galimybės (Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 205 straipsnio ar kitose teisės šakose nustatytos atsakomybės (pvz., Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme)), dėl to pažeidė baudžiamosios atsakomybės, kaip ultima ratio (kraštutinė priemonė), principą ir nepagrįstai atsisakė taikyti veikos mažareikšmiškumo institutą, įtvirtintą BK 37 straipsnyje. Kasatorei inkriminuotas Buhalterinės apskaitos įstatymo pažeidimas yra formalus, nesistemingas ir netyčinis, nulemtas susiklosčiusios situacijos dėl 2015 m. Bendrovei nutrauktos bankroto bylos, jos reorganizacijos ir elementarios žmogiškosios klaidos, kuri buvo pastebėta ir ištaisyta dar iki ikiteisminio tyrimo pradžios ir bankroto bylos Bendrovei iškėlimo. Teismai, nustatydami kasatorės kaltę dėl aplaidaus apskaitos tvarkymo, negalėjo apsiriboti vien formaliu buhalteriniu vertinimu ir techninio pobūdžio specialisto išvada, o privalėjo spręsti, ar dėl pavienio kasatorės padaryto pažeidimo kilo BK 223 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai, ir atsižvelgti, kad tapačius santykius reglamentuoja ir kitų teisės šakų normos (civilinės, administracinės, mokesčių ir kt.). Baudžiamosios atsakomybės pritaikymas prieštarauja teisėtumo principui ir Lietuvos Respublikos Konstitucijai (110 straipsnis).
Atsiliepimas
3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jūratė Radišauskienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
Žemesnės instancijos teismas
3.1. Žemesnės instancijos teismai vertino visus, tiek R. Č. teisinančius, tiek kaltinančius, įrodymus (išanalizavo nuteistosios R. Č. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu, juos palygino su UAB (duomenys neskelbtini) buhalteriją tvarkiusios UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojų N. S. ir N. N., taip pat liudytojų I. L. (buvusios UAB (duomenys neskelbtini) direktorės ir administratorės) ir J. V. (bankroto administratorius) parodymais, 2019 m. balandžio 19 d. specialisto išvada Nr. 04/14-2-12-4460, specialistės paaiškinimu ir rašytine bylos medžiaga (UAB (duomenys neskelbtini) balansais, kreditavimo, apskaitos tvarkymo sutartimis, akcininkų sprendimais, dokumentais, susijusiais su UAB (duomenys neskelbtini) bankrotu ir pan.) ir argumentuotai nurodė, kuriuos duomenis atmeta, kuriuos pripažįsta įrodymais ir jais remiasi.
3.2. Teismai taip pat argumentuotai pasisakė dėl nuteistosios ir jos gynėjo pozicijos, jog nuteistosios padaryta klaida, pavėluotai teikiant informaciją apie ūkines operacijas bendrovės apskaitą tvarkiusiai įmonei bei ją tikslinant, negalėjo būti kriminalizuota ir vertinama kaip sukelianti padarinius, nustatytus BK 223 straipsnyje. Teismai, remdamiesi 2019 m. balandžio 19 d. specialisto išvada Nr. 04/14-2-12-4460, rašytine bylos medžiaga, specialisto išvadą davusios specialistės paaiškinimu (apklausta apeliacinės instancijos teisme), nustatė, kad nebuvo galima nustatyti įmonės įsipareigojimų nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. lapkričio 2 d., nes pagal pateiktus dokumentus skolos įmonės apskaitoje nebuvo fiksuotos, duomenys, kuriuos gavo tyrimą atlikusi specialistė (patikrinimas buvo atliktas 2019 m.), buvo surinkti ikiteisminio tyrimo metu, jie skyrėsi nuo oficialių įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų ir duomenų, pateiktų įmonės finansinėje atskaitomybėje.
3.3. Teismai, vertindami kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą, padarė faktinėmis bylos aplinkybėmis paremtą išvadą, kad UAB (duomenys neskelbtini) apskaita, už kurią buvo atsakinga R. Č., buvo tvarkoma pažeidžiant BAĮ 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus, dėl padarytų pažeidimų iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. lapkričio 2 d.
3.4. Tai, kad, pradėjus UAB (duomenys neskelbtini) bankroto procedūras, bankroto administratorius teismui nurodė, jog pretenzijų neturi, o netikslus įmonės balansas jokios žalos nei valstybei, nei įmonei nepadarė, nes 2016–2017 m. balansuose buvo nurodyti tik netikslūs skaičiai, veikos kvalifikavimui pagal BK 223 straipsnį reikšmės neturi. R. Č. veika atitinka aplaidaus apskaitos tvarkymo požymius, nes dėl jos padarytų teisės aktų pažeidimų kilo būtini BK 223 straipsnyje nustatyto nusikaltimo padariniai.
3.5. Nėra pagrindo konstatuoti, kad teismai įrodymus vertino iš esmės pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles. Nuteistosios R. Č. kaltė pagrįsta abiejų instancijų teismų ištirtais ir aptartais įrodymais, o apeliacinės instancijos teismo nutartyje jos gynybinė versija ir gynėjo argumentai motyvuotai atmesti.
3.6. Nėra pagrindo R. Č. taikyti BK 37 straipsnį. Aplaidus apskaitos tvarkymas yra nusikaltimas finansų sistemai, o įstatymų leidėjas, tai kriminalizuodamas, pripažino, kad ši veika yra pavojinga ir kad ja kėsinamasi į finansų sistemą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-356-689/2018). R. Č. padaryta veika nebuvo nepavojinga, nes dėl jos kaltės į apskaitą nebuvo įtraukti 994 594,46 Eur įsipareigojimai UAB (duomenys neskelbtini) ir nefiksuotos per vienerius metus mokėtinos skolos, taip pat apskaitoje nefiksuota 124 424,61 Eur skola (duomenys neskelbtini) bankui ir taip sumažinti per vienerius metus mokėtini bendrovės įsipareigojimai, dėl tokios veikos (padarytų pažeidimų) iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. lapkričio 2 d. Tokios byloje nustatytos aplinkybės teismams pagrįstai neleido padaryti išvados, kad padarytos veikos pavojingumas nesiekia laipsnio, būtino baudžiamajai atsakomybei atsirasti, ir kad padarytoje veikoje nėra ypatumų, dėl kurių ji galėtų būti pripažinta mažareikšme, nepavojinga tinkamam valstybės finansų sistemos funkcionavimui.
3.7. Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamasis R. Č. veikos, aplaidžiai tvarkant buhalterinę apskaitą, pavojingumą BK 37 straipsnio taikymo kontekste, apklausė ūkinės finansinės veiklos išvadą pateikusią specialistę, ši paaiškino, kad, į buhalterinę apskaitą neįtraukus ir netikslinus finansinių įsipareigojimų kreditoriams, buvo parodyti geresni įmonės finansiniai rezultatai. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visas aplinkybes, nustatė, kad nėra pagrindo manyti, kad R. Č. veiksmus lėmė reikiamų įgūdžių pakankamas nebuvimas, o susidaręs įsipareigojimų dydis nėra nežymus ir nepastebimas.
3.8. Pirmosios instancijos teismas, priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį ir pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes kvalifikuodamas R. Č. veiką pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, bei apeliacinės instancijos teismas, pritardamas tokiam pirmosios instancijos teismo sprendimui, baudžiamąjį įstatymą R. Č. taikė tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nuteistosios R. Č. ir jos gynėjo advokato R. Skėrio kasacinis skundas atmestinas.
5. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus – nuosprendį ir nutartį – teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.
Dėl BK 223 straipsnio 1 dalies taikymo
6. Kasatorių prašymas panaikinti teismų sprendimus ir bylą R. Č. nutraukti grindžiamas netinkamu BK 223 straipsnio 1 dalies taikymu, teigiant, kad nuteistosios veikoje nėra šios nusikalstamos veikos sudėties objektyviojo požymio – padarinių, o teismų išvados apie tokios aplinkybės buvimą paremtos netinkamu, pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, įrodymų vertinimu. Šie kasatorių teiginiai (argumentai) prieštarauja bylos medžiagai ir teismų sprendimų turiniui.
7. BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už trijų veikų padarymą: 1) buhalterinės apskaitos netvarkymą, 2) aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, 3) buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą, kai jos sukelia padarinius – negalimumą visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. BK 223 straipsnio 1 dalies dispozicijoje padariniai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka nustatyti bent vieną iš jų. Pagal teismų praktiką bylose dėl BK 222 ir 223 straipsnių taikymo realią asmens ūkinę, komercinę, finansinę veiklą (jo būklę), nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą turi būti įmanoma nustatyti analizuojant to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, tai reiškia padarinių buvimą minėtų BK straipsnių prasme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-16/2014, 2K-180/2014, 2K-7-234-942/2015). Kvalifikuojant veiką pagal BK 223 straipsnio 1 dalį reikia patikrinti ir tai, ar būtent buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančių norminių aktų nevykdymas ar netinkamas vykdymas (pasireiškiantis, pavyzdžiui, aplaidžiu apskaitos tvarkymu) buvo tiesioginė padarinių kilimo sąlyga, t. y. turi būti nustatytas priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-237-489/2015).
8. Nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia kasatoriai, tiek kilę padariniai – negalimumas iš dalies nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. lapkričio 2 d., tiek priežastinis ryšys tarp nuteistosios padarytų BAĮ 6 straipsnio 2 dalies reikalavimų pažeidimų ir kilusių padarinių teismų yra nustatyti ir atitinkamos išvados grindžiamos teismų posėdžiuose ištirtais įrodymais (BPK 242 straipsnio 1 dalis), kurie įvertinti, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos.
9. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą pagal nuteistosios ir jos gynėjo apeliacinį skundą patikrino apeliacinės instancijos teismas, kuris papildomai tyrė įrodymus – apklausė specialistę N. Š. ir iš naujo įvertino visus įrodymus, tirtus bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje, jų pagrindu padarė motyvuotas išvadas dėl faktinių aplinkybių, kurias ginčija nuteistoji, įrodytumo.
10. Tai, kad R. Č. pažeidė BAĮ 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nes bendrovės apskaitą tvarkiusiai UAB (duomenys neskelbtini) laiku nepateikė informacijos apie 994 594,46 Eur įsipareigojimus UAB (duomenys neskelbtini) ir apie 124 424,61 Eur padidėjusią skolą (duomenys neskelbtini) bankui, apeliacinės instancijos teismas grindė liudytojų N. N., N. S. parodymais; jie patvirtino, kad R. Č. laiku nepateikė buhalterinei apskaitai dokumentų apie skolą UAB (duomenys neskelbtini), o apie padidėjusią skolą (duomenys neskelbtini) bankui iš viso nepateikė, dėl to apskaitoje neatsispindėjo atitinkami duomenys. Remdamasis 2019 m. balandžio 19 d. specialisto išvada Nr. 04/14-2-12-4460, teismas nustatė, kad UAB (duomenys neskelbtini) apskaita buvo tvarkoma pažeidžiant BAĮ 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nes į bendrovės apskaitą laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. lapkričio 2 d. nebuvo įtraukti įsipareigojimai pagal laidavimus ir hipotekas – 994 594,46 Eur įsipareigojimai UAB (duomenys neskelbtini) ir 124 424,61 Eur skola (duomenys neskelbtini) bankui. Bylai reikšmingų faktinių aplinkybių nustatymas taip pat grindžiamas kitais bylos įrodymais, kurie išanalizuoti ir įvertinti apeliacinės instancijos teismo nutartyje. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pripažino, kad dėl pirmiau nurodyto R. Č. veikimo aplaidžiai tvarkant UAB (duomenys neskelbtini), kurios direktore buvo nuteistoji, buhalterinę apskaitą iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. lapkričio 2 d. Šios išvados grindžiamos specialisto išvada, gauta atlikus UAB (duomenys neskelbtini) ūkinės finansinės veiklos tyrimą, šią išvadą pateikusios specialistės N. Š., apklaustos apeliacinės instancijos teisme, paaiškinimais apie tai, kad atliekant patikrinimą nebuvo galima nustatyti įmonės įsipareigojimų, nes pagal įmonės pateiktus dokumentus nebuvo fiksuotos skolos UAB (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) bankui, o duomenys, surinkti ikiteisminio tyrimo metu, skyrėsi nuo oficialių įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų ir nuo duomenų, pateiktų įmonės finansinėje atskaitomybėje. Pažymėtina, kad specialisto išvados patikimumą teismas patikrino teisme ištirtomis kreditavimo ir laidavimo sutartimis, teismų įsakymais ir kitais bylos įrodymais. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kuriomis nuteistoji grindė savo nekaltumą (nurodydama, kad dokumentuose, perduotuose bankroto administratoriui, atsispindėjo skola UAB (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) bankui, o šis neturėjo jokių pretenzijų, kad nepadaryta žala kreditoriams ir pan.), pasisakė dėl šių aplinkybių teisinės reikšmės ir padarė motyvuotą išvadą, kad jos R. Č. kaltės padarius BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką nepaneigia.
11. Taigi tai, kad būtent dėl R. Č. padaryto BAĮ 6 straipsnio 2 dalyje nurodyto reikalavimo pažeidimo, pasireiškusio aplaidžiu buhalterinės apskaitos tvarkymu, atsirado BK 223 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai – negalimumas iš dalies nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. lapkričio 2 d., nustatyta teismui išnagrinėjus visas bylos aplinkybes, įvertinus kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą. Vertindamas įrodymus, apeliacinės instancijos teismas nepadarė BPK 20 straipsnio pažeidimų, bylą patikrino išsamiai, priimtoje nutartyje motyvuotai išnagrinėjo visus apeliacinio skundo argumentus ir paaiškino, kodėl apeliacinis skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 5 dalis). Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo daryti kitokias išvadas dėl faktinių aplinkybių nustatymo. Pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes R. Č. baudžiamasis įstatymas – BK 223 straipsnio 1 dalis – taikytas tinkamai, nes jos veikoje yra šios nusikalstamos veikos sudėtį sudarantys požymiai.
Dėl BK 37 straipsnio taikymo
12. Kasaciniame skunde pateiktas alternatyvus prašymas – R. Č. veiką pripažinti mažareikšme ir taikant BK 37 straipsnį atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės.
13. BK 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės šiuo pagrindu reiškia, kad kaltininko veikoje yra nusikaltimo sudėtis, tačiau realiai jos pavojingumas nėra didelis. Veika mažareikšmė yra tuo atveju, kai ji iš esmė nedaro žalos įstatymų saugomoms asmens, visuomenės arba valstybės vertybėms, taip pat kai ji nesudaro galimybės kilti žalai.
14. Teismų praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-416/2012, 2K-7-109/2013, 2K-413-895/2016 ir kt.) išaiškinta, kad sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo turi būti atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius, tiek į subjektyviuosius požymius. Objektyvieji požymiai – tai baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės ir jų pažeidimo laipsnis, veikos ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas, vieta. Subjektyvieji požymiai – tai kaltės turinys, jos forma, veikos motyvai, tikslai. Padarius išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme, pagal BK 37 straipsnį konstatuojamas veikos mažareikšmiškumas. Pažymėtina, kad taikyti BK 37 straipsnio nuostatas yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teismas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-421/2007, 2K-413-895/2016).
15. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl BK 37 straipsnio taikymo galimybės, be kita ko, atsižvelgė į bylos aplinkybes – iš jų į dėl R. Č. veikos atsiradusius padarinius, kuriuos apibūdina ir tai, kad UAB (duomenys neskelbtini) mokėtini įsipareigojimai jau nuo 2016 m. sausio 1 d. viršijo daugiau kaip pusę į bendrovės balansą įrašyto turto vertės ir ji buvo nemoki, kad realiai žalą įmonės kreditoriai galėjo patirti 2016 metais, kad neįtrauktų į apskaitą bendrovės įsipareigojimų dydis nėra nežymus ar nepastebimas ir kt. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo kilo padariniai, kuriais žala padaroma finansų sistemai, nes įstatymų leidėjas, kriminalizuodamas aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, pripažino, kad ši veika yra pavojinga ir ja kėsinamasi į finansų sistemą. R. Č. veika nagrinėjamoje situacijoje nebuvo aiškiai mažesnio pavojingumo nei bendras šios veikos rūšinis pavojingumas, kokių nors kitų R. Č. padaryto nusikaltimo požymių ypatumų, dėl kurių veika galėtų būti pripažinta mažareikšme, nepavojinga tinkamam valstybės finansų sistemos funkcionavimui, byloje nenustatyta, o kasaciniame skunde iš esmės ir nepateikta atitinkamų teisinių argumentų.
16. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nepripažindamas R. Č. padarytos veikos mažareikšme, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, BK 37 straipsnio nuostatas taikė tinkamai.
17. Nenustačius pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų (BPK 369 straipsnis), neperžengiant kasacinio skundo ribų, jie pripažintini teisėtais.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Nuteistosios R. Č. ir jos gynėjo advokato Roberto Skėrio kasacinį skundą atmesti.