- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-01-21
- Bylos Nr.
- e2S-170-730/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-07650-2020-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Erinija Kazlauskienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Max Rekada“
- Atsakovas
- V. A.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erinija Kazlauskienė
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės uždarosios akcinės bendrovės „Max Rekada“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 21 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Max Rekada“ ieškinį atsakovui V. A. (V. A.) dėl darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2020 m. rugsėjo 29 d. sprendimo Nr. DGKS-5724 dalį, kuria nuspręsta išieškoti iš ieškovės atsakovo naudai 1191,67 EUR (atskaičius mokesčių) darbo užmokestį už 2019 m. spalio - gruodžio mėnesius, 2294 EUR dienpinigių už 2019 m. spalio - gruodžio mėnesius, 139,30 EUR kompensacijos už nepanaudotas atostogas, 100 EUR netesybų už uždelstą atsiskaityti laiką. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą. Ieškiniu taip pat prašoma priteisti iš atsakovo ieškovės naudai bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
2. Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutartimi atsisakyta priimti ieškovės ieškinį atsakovui. Teismas ieškovei išaiškino, jog vadovaujantis Darbo kodekso 215 straipsnio 3 dalimi su ieškiniu ji turi teisę kreiptis į kompetentingą Baltarusijos Respublikos teismą.
3. Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. gruodžio 3 d. nutartimi panaikinta Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis ir ieškinio priėmimo klausimas perduotas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad, atsižvelgiant į tai, jog kaip atsakovas byloje patrauktas (duomenys neskelbtini) pilietis, teismingumo klausimas spręstinas pagal DK (toliau – Darbo kodeksas) 215 straipsnio 3 dalį, lakoniškai aiškino Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos 1992 m. spalio 20 d. sutartį „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose“, nuostatas, todėl ieškinio priėmimo klausimas turi būti svarstomas iš naujo, vadovaujantis teisinės pagalbos nutartimi ir kasacinio teismo išaiškinimais.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Klaipėdos apylinkės teismas 2020 m. gruodžio 21 d. nutartimi nutarė atsisakyti priimti ieškovės ieškinį atsakovui ir išaiškino ieškovei, kad ji su ieškiniu turi teisę kreiptis į kompetentingą Baltarusijos Respublikos teismą.. Pirmosios instancijos teismo motyvai:
4.1. Pirmosios instancijos teismas dėl faktinių aplinkybių nurodė, kad į darbo ginčų komisiją kreipėsi atsakovas V. A., kuris yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Darbo ginčų komisija 2020 m. rugsėjo 29 d. sprendimu iš dalies patenkino atsakovo prašymą dėl darbo užmokesčio ir kitų sumų, susijusių su darbo santykiais, išieškojimo. Pirmosios instancijos teismas siekdamas nustatyti aplinkybes dėl atsakovo gyvenamosios vietos kreipėsi į Migracijos departamentą pateikti duomenis dėl atsakovo gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, išvykimo, leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamento duomenimis atsakovui viza suteikta iki 2020 m. rugsėjo 12 d., tačiau 2020 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu viza buvo panaikinta, nes užsienietis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kilo pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo. Teismas pažymėjo, kad darbo sutartis su atsakovu yra nutraukta, ieškovė nenurodė atsakovo vietos Lietuvos Respublikoje, o byloje pateikti dokumentai, kuriuos parengė pats atsakovas pagrindžia, jog jo gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai nutarė, kad atsakovas gyvena (duomenys neskelbtini).
4.2. Pirmosios instancijos teismas dėl jurisdikcijos nustatymo nurodė, kad ieškinio pateikimo metu atsakovas buvo (duomenys neskelbtini), todėl atsižvelgiant į tai, kad atsakovas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, šiuo atveju taikytinos 1992 m. spalio 20 d. Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutarties „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose“ nuostatos. Šios sutarties 20 straipsnio 1 dalis numato, kad kiekvienos susitariančiosios šalies teismai kompetentingi nagrinėti civilines ir šeimos bylas, jeigu atsakovas turi jos teritorijoje gyvenamąją vietą ir jei ši sutartis nenumato kitaip. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgdamas į tai, kad duomenų apie atsakovo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje nėra, į tai, kad byloje esantys įrodymai leidžia daryti išvadą, jog atsakovas gyvena (duomenys neskelbtini), į Migracijos departamento pateiktus duomenis, nutarė, kad yra teisinis pagrindas atsisakyti priimti ieškovės ieškinį kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams bei grąžinti jį ieškovei.
III. Atskirojo skundo argumentai
5. Atskiruoju skundu apeliantė (ieškovė) prašo Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 21 d. nutartį panaikinti ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Pagrindiniai atskirojo skundo argumentai:
5.1. Apeliantė dėl faktinių aplinkybių nurodo, kad atsakovas dirbo pas apeliantę, jų darbo teisinius santykius reglamentuoja darbo kodeksas bei kiti su darbo santykiais susiję teisės aktai. Pažymėjo, kad prašymą Darbo ginčų komisijai pateikė atsakovas, todėl Darbo ginčų komisija darbo kodekso bei kitais su darbo santykiais susijusiais Lietuvos Respublikos teisės aktais priėmė sprendimą darbo byloje. Nurodo, kad jei užsienio valstybėje nuolat gyvenantis asmuo inicijuoja ginčą darbo ginčų komisijoje Lietuvos Respublikoje, šios ginčų komisijos sprendimu nepatenkintas darbdavys neprivalo kreiptis į tos užsienio valstybės teismus dėl Lietuvos Respublikoje darbo ginčų komisijoje išnagrinėto ginčo kitokio išsprendimo.
5.2. Apeliantė dėl Darbo ginčų komisijos sprendimo apskundimo nurodo, kad jeigu ginčo šalys nesutinka su darbo ginčų komisijos sprendimu, jos per mėnesį nuo Darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos gali pareikšti ieškinį apylinkės teisme. Tai nurodyta ir skundžiamame Darbo ginčų komisijos sprendime. Kilęs ginčas tarp šalių yra nagrinėtinas pagal Lietuvos Respublikos teisę, todėl byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams. Taigi ieškovė nepraranda teisės kreiptis į nacionalinį teismą. Tokiu būdu ieškinys teismingas Lietuvos Respublikos teismui ir turi būti nagrinėjamas Klaipėdos apylinkės teismo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
Atskirasis skundas tenkinamas.
6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
Dėl atskirojo skundo argumentų.
7. Apeliantė nesutikdama su pirmosios instancijos nutartimi iš esmės nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas dirbo pas apeliantę, jų darbo teisinius santykius reglamentuoja darbo kodeksas bei kiti su darbo santykiais susiję teisės aktai. Pažymėjo, kad prašymą Darbo ginčų komisijai pateikė pats atsakovas, o darbo ginčų komisijos sprendimu nepatenkintas darbdavys neprivalo kreiptis į tos užsienio valstybės teismus dėl Lietuvos Respublikoje darbo ginčų komisijoje išnagrinėto ginčo kitokio išsprendimo. Teigia, kad byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams.
8. Darbo ginčus nagrinėjančių organų (darbo ginčų komisijos ir teismo) kompetencijos nustatymo principus reglamentuoja Lietuvos Respublikos darbo kodekso 215 straipsnis. Remiantis DK 215 straipsnio 2 dalimi, civilinėse bylose, kylančiose dėl darbo ginčų dėl teisės, teismingumas nustatomas pagal CPK taisykles, jeigu Europos Sąjungos darbo teisės normos ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys nenustato kitaip. Jeigu darbuotojo nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje, darbdavio inicijuojamas darbo ginčas dėl teisės turi būti nagrinėjamas toje kitoje valstybėje, nebent šalys kilus ginčui susitartų ginčą nagrinėti šio kodekso nustatyta tvarka (DK 215 straipsnio 3 dalis).
9. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškinęs, jog DK 215 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, draudžianti darbdaviui inicijuoti darbo ginčą dėl teisės kitoje nei darbuotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje, yra imperatyvi ir laikytina lex specialis (specialioji įstatymo norma) DK 215 straipsnio 2 dalies atžvilgiu. Nuo šios nuostatos galima nukrypti tik esant dviem kumuliatyvioms sąlygoms: 1) šalys susitarė kilusį ginčą nagrinėti Lietuvos Respublikoje DK nustatyta tvarka ir 2) toks susitarimas buvo sudarytas jau kilus ginčui tarp šalių. Nesant šių sąlygų Lietuvos Respublikoje darbo ginčus nagrinėjantys organai turi atsisakyti nagrinėti tokį ginčą. DK 215 straipsnio 3 dalies nuostata siekiama apsaugoti silpnesniąją darbo sutarties šalį jos interesams palankesnėmis jurisdikcijos taisyklėmis, todėl ji taikytina tik tuo atveju, jei darbo ginčas dėl teisės yra inicijuojamas darbdavio (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. gegužės 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2020).
10. Atsižvelgiant į tai, kad darbo ginčo nagrinėjimą ikiteismine tvarka darbo ginčų komisijoje Lietuvos Respublikoje nagrinėjamu atveju inicijavo darbuotojas, DK 215 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta išimtis šioje byloje netaikytina, o sprendžiant dėl Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos nagrinėti kilusį ginčą turi būti vadovaujamasi DK 215 straipsnio 2 dalimi, nukreipiančia į atitinkamas Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad, atsižvelgiant į tai, jog atsakovu byloje patrauktas (duomenys neskelbtini) pilietis, teismingumo klausimas nagrinėjamoje byloje spręstinas pagal teisinės pagalbos sutarties nuostatas.
11. Apeliacinės instancijos teismas ištyręs byloje esančius rašytinius įrodymus nustatė, kad atsakovas yra (duomenys neskelbtini). Apeliantė ir atsakovas (duomenys neskelbtini) sudarė darbo sutartį, kurios pagrindu atsakovas įdarbintas (duomenys neskelbtini) pareigose. Darbo sutartyje nurodyta atsakovo gyvenamoji vieta - (duomenys neskelbtini). Šioje sutartyje padarytas prierašas, jog atsakovas atleistas 2020 m. birželio 19 d. dėl (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad analogiškas gyvenamosios vietos adresas nurodytas atsakovo prašyme, teiktame Darbo ginčų komisijai. Atsakovas taip pat 2020 m. rugsėjo 14 d. Darbo ginčų komisijai pateikė dokumentą, dėl negalėjimo dalyvauti Darbo ginčų komisijos posėdyje, kur nurodyta neatvykimo priežastis - dėl uždarytos valstybės sienos.
12. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas viešųjų registrų duomenis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatė, kad atsakovas Lietuvos Respublikoje nedirba, duomenų apie atsakovo valdomą nekilnojamąjį turtą, transporto priemones Lietuvos Respublikoje nenustatyta. Lietuvos Respublikos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, kitų bylų, kuriuose dalyvautų atsakovas, nenustatyta. Migracijos departamento 2020 m. gruodžio 21 d. pateiktais duomenimis atsakovui 2020 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu viza panaikinta, atsakovas nei išvykimo, nei gyvenamosios vietos nėra deklaravęs. Atsakovas 2020 m. rugsėjo 14 d. Darbo ginčų komisijai pateiktame dokumente, dėl negalėjimo dalyvauti Darbo ginčų komisijos posėdyje, nurodė neatvykimo priežastį - dėl uždarytos valstybės sienos.
13. Pirmiausia, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju darbo ginčo nagrinėjimą ikiteismine tvarka darbo ginčų komisijoje Lietuvos Respublikoje nagrinėjamu atveju inicijavo darbuotojas, DK 215 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta išimtis šioje byloje netaikytina, o sprendžiant dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos nagrinėti kilusį ginčą turi būti vadovaujamasi DK 215 straipsnio 2 dalimi, nukreipiančia į atitinkamas Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, todėl teismingumo klausimas nagrinėjamoje byloje spręstinas pagal 1992 m. spalio 20 d. Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutarties „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose“ (toliau – teisinės pagalbos sutartis) nuostatas.
14. Teisinės pagalbos sutarties 20 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienos susitariančiosios šalies teismai kompetentingi nagrinėti civilines ir šeimos bylas, jeigu atsakovas turi jos teritorijoje gyvenamąją vietą ir jei ši sutartis nenumato kitaip. Jie kompetentingi nagrinėti ieškinius, pareikštus juridiniams asmenims, jeigu šios Šalies teritorijoje yra juridinio asmens valdymo įstaiga, atstovybė arba filialas. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad susitariančiųjų šalių teismai kompetentingi nagrinėti bylas ir kitais atvejais, esant raštiškam šalių susitarimui. Kai yra toks susitarimas, teismas pagal atsakovo pareiškimą nutraukia bylos nagrinėjimą, jeigu šis pareiškimas gautas iki pateikiant atsikirtimus dėl ieškinio esmės. Šalys savo susitarimu negali pakeisti išimtinės teismų kompetencijos.
15. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su atskirojo skundo motyvais, pažymi, kad kaip matyti iš bylos medžiagos, individualų darbo ginčą dėl teisės iniciavo darbuotojas, kreipdamasis į DGK dėl su darbo santykiais susijusių sumų išieškojimo iš darbdavio. Tai yra byloje susiklosčiusi situacija neatitinka pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodytos situacijos, cituotoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2020, kurioje darbdavys reiškė priešpriešinius reikalavimus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šiuo aspektu yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori, o atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186/2009, 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-532/2013).
16. Kaip matyti minėtoje byloje buvo susiklosčiusi iš esmės kitokio pobūdžio procesinė situacija, kadangi darbo ginčą iniciavus darbuotojui, darbdavys darbo ginčų komisijai teikė priešpriešinį reikalavimą, dėl kurio patenkinimo vėliau kreipėsi į teismą. Kitaip tariant, darbdavys, skirtingai nei nagrinėjamoje byloje, teismo prašė patenkinti ne darbuotojo, bet paties darbdavio darbo ginčų komisijai pareikštą reikalavimą. Šis esminis skirtumas ir lemia ir kitokią išvadą dėl ginčo teismingumo.
17. Vadovaujantis DK 215 straipsnio 1 dalimi, tuo atveju, kai darbdavys priklauso Lietuvos Respublikos jurisdikcijai, darbo ginčus nagrinėjantys organai (šiuo atveju – DGK) yra kompetentingi nagrinėti ginčą. Vadovaujantis DK 231 straipsnio 1 dalimi, su darbo ginčų komisijos sprendimu nesutinkanti ginčo šalis turi teisę pareikšti ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo. Nors DK 231 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad ieškovu civilinėje byloje bus laikoma ta darbo santykių šalis, kuri kreipiasi su ieškiniu į teismą, sisteminis DK 231 straipsnio 3–4 ir 7 dalių, pagal kurias darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apskundimo dalykas, teismas ginčą nagrinėja iš esmės, o teismo sprendimui įsiteisėjus darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios, aiškinimas lemia, kad teisme turi būti nagrinėjamas pradinio darbo ginčų komisijai pareikšto reikalavimo pagrįstumo klausimas. Kitaip tariant, jeigu darbo ginčų komisija tenkina darbuotojo pareikštą reikalavimą, o į teismą kreipiasi su tokiu rezultatu nesutinkantis darbdavys, nagrinėdamas bylą teismas iš naujo vertina darbuotojo pareikšto reikalavimo pagrįstumą. Darbdavys, kreipdamasis į teismą, neiniciavo naujo ginčo, tik įgyvendino savo teisę perkelti darbuotojo inicijuoto ginčo nagrinėjimą į teismą.
18. Tokią išvadą patvirtina kasacinio teismo praktika, kurioje akcentuojama, kad nesutikdamas su darbo ginčų komisijos sprendimu ir kreipdamasis į teismą darbdavys iš esmės turi prašyti netenkinti darbuotojo reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-461-695/2018), o ne reikalauti panaikinti darbo ginčų komisijos sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-248/2019), priimdamas sprendimą teismas privalo pasisakyti būtent dėl darbo ginčų komisijai pareikšto reikalavimo pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-27-701/2019, 2019 m. spalio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-302-684/2019).
19. Kita vertus, tai taip pat nurodoma ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2020 - jei užsienio valstybėje nuolat gyvenantis darbuotojas inicijuoja ginčą darbo ginčų komisijoje Lietuvos Respublikoje (nutarties 11-12 punktai), su šios komisijos sprendimu nesutinkantis darbdavys neprivalo kreiptis į darbuotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teismus dėl Lietuvos Respublikoje darbo ginčų komisijos išnagrinėto ginčo kitokio išsprendimo (DK 231 straipsnis), kadangi Lietuvos Respublikoje ikiteismine tvarka išnagrinėto darbo ginčo perkėlimas į teismus nepradeda naujo darbo ginčo. Tokį šios teisės normos aiškinimą patvirtina ir šią normą aiškinantis komentaras (D., T. Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentaras. Vilnius: VĮ Registrų centras, 2018, p. 596).
20. Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įgyvendindamas teisę inicijuoti ginčą Lietuvos Respublikoje atsakovas ne tik pripažino DK nurodytų darbo ginčus Lietuvos Respublikoje nagrinėjančių organų kompetenciją, bet ir aiškiai išreiškė valią bei reikalavimą, kad šie organai ginčą išnagrinėtų ir vadovaudamiesi Lietuvos Respublikoje galiojančia darbo ginčų nagrinėjimo tvarka apgintų jo teises. Toks darbuotojo elgesys vertintinas kaip kilus ginčui darbuotojo raštu išreikštas kompetencijos pripažinimas, todėl spręsti, kad ginčo nagrinėjimas Lietuvos Respublikos teisme neatitiktų Teisinės pagalbos sutarties 20 straipsnio 1-2 dalimis kuriamo teisinio reglamentavimo, nėra pagrindo.
21. Apibendrindamas nutarties 7-20 punktuose pateiktus išaiškinimus apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad sudarydamas darbo sutartį su Lietuvos Respublikoje gyvenamosios vietos neturinčiu užsienio valstybės piliečiu darbdavys prisiima riziką, jog pats negalės inicijuoti darbo ginčo Lietuvos Respublikoje, tačiau tokį ginčą DK nustatyta tvarka iniciavus darbuotojui negali būti įpareigojamas savo teises ginti užsienio valstybės teisme. Priešinga išvada paneigtų ir DK įtvirtintos darbo ginčų nagrinėjimo tvarkos esmę bei nuoseklumą, kadangi ne darbdavio valia Lietuvos Respublikoje inicijuotame ginče esant priimtam privalomai vykdytinam sprendimui (DK 230 straipsnis), darbdavio galimybės apginti savo teises ginčo nagrinėjimo procedūrą įgyvendinant iki galo būtų nepagrįstai apribotos. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčas yra neteismingas Lietuvos Respublikos teismams, vertintina kaip nepagrįsta, o atsisakymas priimti ieškinį šiuo pagrindu – neteisėtas.
22. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad, vadovaujantis nutarties 21 punkte pateiktu teisinio reglamentavimo išaiškinimu, apeliantės pareikšto ieškinio reikalavimas yra suformuluotas netinkamai, kadangi teismas nagrinėja ne darbo ginčų komisijos sprendimo teisėtumo klausimą, bet sprendžia tarp darbo santykių šalių kilusį ginčą iš esmės, vertindamas darbo ginčų komisijai pareikšto reikalavimo pagrįstumą. Reikšdama ieškinį ieškovė turėtų prašyti pripažinti nepagrįstu ir atmesti atsakovo DGK pareikštą reikalavimą dėl su darbo santykiais susijusių sumų priteisimo arba reikalauti, kad teismas konstatuotų, jog ieškovė su atsakovu yra tinkamai atsiskaičiusi. Kita vertus, iš ieškinio turinio yra aiškus ginčo, kurį apeliantė prašo išnagrinėti, pobūdis ir turinys, manydamas, kad ieškinys yra su trūkumais, teismas ieškinio priėmimo stadijoje gali taikyti ieškinio trūkumų šalinimo institutą (CPK 138 straipsnis) arba ginčo ribas tikslinti pasirengimo nagrinėti bylą stadijoje (CPK 413 straipsnio 2 dalis).
Dėl procesinės bylos baigties
23. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos teisingam šalių ginčo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Kartu pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).
24. Esant nustatytoms nutarties 7–22 punktuose nurodytoms aplinkybėms, skundžiama teismo nutartis panaikinama ir atskirasis skundas tenkinamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 338 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 21 d. nutartį panaikinti ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.