Vilniaus apygardos teismo nuosprendis, 1A-215-1058/2025

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2025-04-29
Bylos Nr.: 1A-215-1058/2025
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-17268-2024-5
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Paulius Veršekys, Giedrė Telksnienė, Eglė Venckienė
Kaltinamasis: D. M.

Kategorijos

1.1.7.2.3Laisvės apribojimas (BK 48 str.)
1.2.4.6.2.1Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui (BK 140 str. 2 d.)
2.4.6.5.2Kai pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog reikia priimti apkaltinamąjį nuosprendį (BPK 329 str. 2 p.)
2.4.7Apeliacinės instancijos teismo nutarties ir nuosprendžio turinys (BPK 331, 332 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-215-1058/2025Teisminio proceso Nr. 1-01-1-17268-2024-5Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.3; 1.2.4.6.2.1; 2.4.6.5.2; 2.4.7 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. balandžio 29 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Telksnienės (kolegijos pirmininkė bei pranešėja), Eglės Venckienės ir Pauliaus Veršekio,

sekretoriaujant Renatai Vanagienei,dalyvaujant prokurorei Rimutei Dzimanavičienei,išteisintajam D. M. ir jo gynėjai advokatei Tatjanai Benetei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokurorės R. Dzimanavičienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 29 d. nuosprendžio, kuriuo D. M. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir – BK) 140 straipsnio 2 dalį išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikalstamos veikos požymių.

D. M. paskirta kardomoji priemonė – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje – panaikinta nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos 2024 m. rugsėjo 12 d. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos 96,52 EUR sumai atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

Teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. D. M. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, pagal kurį buvo kaltinamas tuo, kad smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui, o būtent, jis, 2024 m. gegužės 7 d. apie 19.41 val., bute, adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai nustatytas 2,87 promilių girtumas, kilusio žodinio konflikto su tėvu B. M. metu, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje rankoje laikydamas medinę vaikščiojimo lazdelę, tyčia vieną kartą trenkė B. M. į galvos sritį, tuo nukentėjusiajam B. M. sukeldamas fizinį skausmą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokurorė R. Dzimanavičienė (toliau ir – prokurorė) prašo: 1) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 29 d. nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį; 2) pripažinti D. M. kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir paskirti jam 1 metų laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros, įpareigojant jį dalyvauti elgesio pataisos programoje, tęsti darbą, o jį praradus – registruotis Užimtumo tarnyboje; 3) priteisti iš D. M. 96,52 EUR Vilniaus teritorinei ligonių kasai; 4) kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

2.1. Nesutinkama su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 29 d. nuosprendyje padaryta išvada, jog D. M. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, numatytų BK 140 straipsnio 2 dalyje. Pirmosios instancijos teismas išvadas iš esmės grindė tik D. M. parodymais, kad jis laikėsi vieningos pozicijos viso baudžiamojo proceso metu, jog jis prieš savo tėvą B. M. nesmurtavo. Tai yra, įrodymai vertinti atsietai, aprašant kiekvieną įrodymą individualiai, be kita ko, ir formaliai, tačiau nesujungiant jų visų į visumą, ypač akcentuojant tai, kad nukentėjusysis B. M. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu nedavė parodymų prieš savo sūnų. Pažymima, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra nurodęs, jog teismas įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus formuojamas išsamiai patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus prieštaravimus. Prokurorės vertinimu, šiuo atveju būtent surinktų įrodymų visuma pagrindžia nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių buvimą D. M. veikoje.

2.2. Akcentuojama, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, visur akcentavo, jog būtent pats nukentėjusysis nei patvirtino, nei paneigė fizinio skausmo aplinkybes, t. y. nukentėjusiojo parodymų byloje nėra. Visgi, nepagrįstai nevertino tarnybiniame pranešime užfiksuotų duomenų apie tai, kad sūnus sudavė jam lazdele į galvos sritį, taip padarydamas sužalojimą. Tokį sprendimą pirmosios instancijos teismas motyvavo tuo, kad tyrėja E. Š. su nukentėjusiuoju kalbėjo 2024 m. gegužės 9 d., o nukentėjusiojo 2024 m. gegužės 7 d. apklausos protokole aiškiai užfiksuota, jog jis atsisako duoti parodymus prieš savo šeimos narį, juolab, kad tame pačiame tarnybiniame pranešime užfiksuota, jog nukentėjusysis B. M. dar kartą pabrėžia atsisakantis duoti bet kokius parodymus prieš sūnų. Prokurorės teigimu, tokie teiginiai nepaneigia fakto, kad nukentėjusysis B. M. bendraudamas su tyrėja patvirtino aplinkybę, jog D. M. sudavė jam lazdele į galvos sritį, taip padarydamas sužalojimą.

2.3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas atmestinai ir abejingai įvertino nukentėjusiojo parodymus, duotus įvykio metu, bei nurodė, kad šie vertintini kaip nenuoseklūs ir nepatikimi, keliantys abejones dėl akivaizdaus neblaivumo. Prokurorės įsitikinimu, šie teiginiai niekaip negali būti pripažinti teisėtais ir pagrįstais. Priešingai, nors nukentėjusiajam B. M. ir buvo nustatytas 1,49 promilių neblaivumas, tačiau tai negali būti laikoma vieninteliu ir pagrindiniu kriterijumi, dėl kurio nukentėjusiojo parodymai įvykio vietoje būtų vertinami kaip nenuoseklūs, nepatikimi ir keliantys abejones. Juolab, kad tokius pačius teiginius dėl jo atžvilgiu pavartoto fizinio smurto nukentėjusysis išsakė nurodytame tyrėjos E. Š. tarnybiniame pranešime. Tai, kad nukentėjusiojo parodymai įvykio vietoje yra nuoseklūs ir vertintini kaip patikimi, patvirtina 2024 m. rugsėjo 6 d. kitų objektų apžiūros protokolas, kuriame nurodyta, jog apžiūrėjus policijos pareigūno D. V. kūno kameros vaizdo įrašą, užfiksuota, kad tik pradėjus bendrauti su nukentėjusiuoju B. M., šis visą laiką kartojo, jog jo sūnus sulaužė lazdelę ir su ja jį sumušė.

2.4. Nagrinėjamu atveju svarbu įvertinti ir skundžiamame nuosprendyje išimtinai nurodytas aplinkybes, jog nukentėjusysis B. M. pareigūnams sakė, kad jį sumušė sūnus, kad jie vartojo alkoholį, o į pareigūno klausimą, ar sumušė, ar jaučia fizinį skausmą, atsakė taip, tačiau netrukus įraše užfiksuota, jog jam siūlant vykti pas gydytojus nukentėjusysis atsisako vykti, tvirtina, kad nėra reikalo, jaučiasi gerai. Visgi, nukentėjusysis visą laiką tvirtino, kad jautė fizinį skausmą, kad su lazdele jį sumušė jo sūnus, o jo nurodyta aplinkybė, jog jaučiasi gerai, jokiais būdais nepaneigia aplinkybės, kad prieš nukentėjusįjį buvo smurtaujama. Nukentėjusiojo atsisakymas važiuoti su medikais ir tai, kad jam buvo nustatytas neblaivumas, nesuponuoja to, jog parodymus būtų galima laikyti nenuosekliais ir nepatikimais. Juolab, kad tokios pačios aplinkybės yra užfiksuotos BIRT ataskaitų žiūryklės išraše (ROIK 0124000269731), kuriame nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) slaugytoja G. telefonu į VPK OVS pranešė, jog 2024 m. gegužės 7 d. 21.09 val. GMP į ligoninę pristatė B. M., gyvenantį (duomenys neskelbtini), kuris paaiškino, kad 2024 m. gegužės 7 d. 19 val. namie sumušė sūnus, t. y. pats nukentėjusysis (duomenys neskelbtini) slaugytojai nurodė, jog buvo sumuštas sūnaus.

2.5. Prokurorės teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino ir kitus surinktus įrodymus, jų neapjungė į bendrą visumą. Kaip matoma iš surinktų duomenų, 2024 m. gegužės 7 d. (duomenys neskelbtini) E025 ambulatorinio apsilankymo aprašyme nustatyta, kad 2024 m. gegužės 7 d. 21.09 val. apžiūrėtas pacientas B. M., nurodyti nusiskundimai – galvos trauma, sūnus lazdele sudavė per galvą, skausmo stiprumas – 4 balai, pacientas sąmoningas, motorikos surikimų nestebima, eisena koordinuota, iš burnos sklinda alkoholio kvapas, kairio skruostikaulio patinimas, palpacija skausminga. Nerasti simptomai ir požymiai rodantys, kad galvos sumušimas yra sunkus ir pavojingas. Ikiteisminio tyrimo metu taip pat apžiūrėta GMP kvietimo kortelė Nr. (duomenys neskelbtini), ji buvo pateikta teismo medicinos ekspertei Rasai Gaidienei dėl paciento B. M. sužalojimų masto nustatymo. Atlikus daiktų, dokumentų ir kitokių objektų tyrimą, buvo padaryta išvada, kad B. M. objektyvių kūno sužalojimų nekonstatuota – preliminariai diagnozuotas galvos plaukuotosios dalies paviršinis sužalojimas, sumušimas nėra pagrįstas objektyviais traumavimo požymiais, todėl sužalojimu nekvalifikuojamas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, akcentuojama, kad nors kūno sužalojimai B. M. nebuvo kvalifikuoti, tačiau tai nepaneigia fakto, jog B. M. buvo sukeltas fizinis skausmas.

Atsiliepimas

3. Atsiliepimų, pareiškimų dėl nušalinimo ir kitų prašymų negauta.

Šalies argumentai

4. Teismo posėdžio metu prokurorė prašė tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais. Papildomai pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teismui pateiktame D. M. apsilankymo greitosios medicinos pagalbos įstaigoje išraše taip pat detalizuotos ir nurodytos aplinkybės, jog nukentėjusysis yra nurodęs, kad jo sūnus D. M. jį sumušė, prieš jį smurtavo. Gynėja prašė atmesti prokurorės apeliacinį skundą, nes šioje byloje nėra tiesioginių įrodymų, pagrindžiančių padarytą nusikalstamą veiką, o spręsti tik iš netiesioginių įrodymų apie padarytą tokio pobūdžio nusikaltimą negalima. Išteisintasis D. M. prašė palikti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nes jokio smurto tikrai nebuvo – tai jam buvo trenkta su lazda per galvą, ji buvo prakirsta, o tėvo atžvilgiu jokio smurto nevartojo.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokurorės R. Dzimanavičienės apeliacinis skundas tenkintinas.

Žemesnės instancijos teismas

5. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šia nuostata ne tik apibrėžiamos bylos apeliacinio nagrinėjimo ribos, bet ir nustatoma teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Taigi, apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius – šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl siekdamas užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ar nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismas turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Nagrinėjamu atveju prokurorė apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį D. M. atžvilgiu dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo.

6. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl to, jog byloje nesurinkta pakankamai objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog D. M. sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiajam B. M.. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino selektyviai, nesujungdamas jų į nuoseklią, loginę grandinę, dėl ko pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytus reikalavimus ir priėmė nepagrįstą išteisinamąjį nuosprendį D. M. atžvilgiu, todėl skundžiamas nuosprendis naikinamas ir šioje dalyje priimamas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 326 straipsnio 4 dalis, 329 straipsnio 2 punktas).

Dėl įrodymų vertinimo

7. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Teismų praktikoje laikomasi vienareikšmės pozicijos, kad baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia apkaltinamojo nuosprendžio grįsti netiesioginiais įrodymais, kurie turi tokią pat įrodomąją vertę kaip ir tiesioginiai įrodymai. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. .Priešingu atveju būtų nepagrįstai išplečiamas in dubio pro reo principo aiškinimas, dėl to nebūtų užtikrinta baudžiamojo proceso paskirtis ir nebūtų apginti nukentėjusio asmens interesai, nes baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai aiškinamos ne bet kokios abejonės ir ne bet kada, o tik tokios, kurios yra reikšmingos galutiniam teismo sprendimui priimti ir kurių neįmanoma pašalinti, išnaudojus visas galimybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-69-387/2022). Abejonės gali būti pašalinamos ne tik atliekant BPK nustatytus veiksmus, kuriais tikrinami byloje esantys įrodymai ar gaunami nauji duomenys, bet ir tinkamai, laikantis įstatyme nustatytų taisyklių, vertinant įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosios bylose Nr. 2K-30-689/2018, 2K-28-689/2021).

Žemesnės instancijos teismas

8. Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė nustatyta tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata ar jis trumpam susargdinamas. Baudžiamajame įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama, – baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad būtų sukeliami atitinkami šioje normoje nurodyti padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-270-628/2020). Fizinis skausmas yra minimali nusikalstamos žalos sveikatai riba. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (Lietuvos Aukščiausiojo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-128-895/2019). Kaltininko kaltės turinys tokio pobūdžio baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik jo paties parodymais, bet ir vertinant objektyviuosius veikos požymius – kaltininko veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, buvusią juos padarant, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-130-699/2015, 2K-152-693/2016).

9. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepripažino įrodyta, kad D. M., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai nustatytas 2,87 promilių girtumas, kilusio žodinio konflikto su tėvu B. M. metu, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje rankoje laikydamas medinę vaikščiojimo lazdelę, tyčia vieną kartą trenkė B. M. į galvos sritį, tuo nukentėjusiajam B. M. sukeldamas fizinį skausmą. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nukentėjusiojo neblaivumas įvykio metu sudaro prielaidas abejoti jo išsakytais žodžiais iškviestiems pareigūnams, juolab, kad nėra kitų jokių jo parodymų, nenustatytas sužalojimo faktas, todėl padaryta išvada, jog baudžiamojoje byloje nėra pakankamai neginčijamai patikimų įrodymų, kurie leistų įsitikinti, kad dėl D. M. veiksmų nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajuto skausmą ar kitas fizines kančias, atitinkančias BK 140 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus būtinuosius padarinius. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka ir sprendžia, kad nors nukentėjusysis B. M. parodymų proceso metu nedavė, o D. M. viso proceso metu kaltę padarius nusikalstamą veiką neigė, gretinant baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, jų visumos pakanka išvadai, kad nukentėjusysis patyrė fizinį skausmą ir kad jį sukėlė būtent D. M..

10. Ikiteisminio tyrimo metu D. M. kaltės nepripažino, parodė, kad įvykio dieną kartu su B. M. vartojo alkoholį – jautėsi girtas. Begeriant, neprisimena, dėl kokių priežasčių, kilo konfliktas, kurio metu tėvas, savo vaikščiojimo lazda vieną kartą jam sudavė per galvą. Pajutęs skausmą, atėmė iš tėvo lazdą ir supykęs ją perlaužė pusiau bei numetė ant grindų. Matydamas, kad tėvas dar kažką nori padaryti, priėjo prie jo, suėmė jam už pečių ir laikė – tuo metu D. M. iš galvos tekėjo kraujas, todėl jam pasilenkus virš B. M., lašėjo šiam ant veido. Po konflikto paskambino savo draugei S. M. ir pasakė, kad su tėvu susipyko, abu kruvini. Ji netrukus atėjo pas juos į butą ir ėmė kviesti greitąją pagalbą. Neprisimena, ar prieš konfliktą ar po jo žalojosi pjaustydamas save (1 t., b. l. 163–164). Teisiamojo posėdžio metu D. M. kaltės nepripažino, davė iš esmės analogiškus parodymus. Papildomai nurodė, kad su tėvu muštynių nebuvo. Tai jam buvo trenkta su lazda per galvą, bėgo kraujas, todėl apkabinęs tėvą klausė, už ką jis trenkė. Neprisimena, ar tėvas trenkė jam su lazda. Atrodo, kad policiją iškvietė greitoji, gal jo draugė iškvietė greitąją pagalbą. Trenkti tėvui negalėjo, nes jis yra pagyvenęs žmogus. D. M. guzas atsirado, nes tėvas pirmas pavartojo smurtą, gal taip atsitiko netyčia. Faktas tas, kad su ta lazda tėvas jam praskėlė galvą, turėjo būti kažkoks smūgis (2 t., b. l. 11–13, 21.) Nukentėjusysis B. M. viso baudžiamojo proceso metu atsisakė duoti parodymus prieš jam artimą asmenį, t. y. sūnų D. M., ikiteisminio tyrimo metu papildomai pažymėdamas, kad pretenzijų sūnui neturi, nieko neprisimena (1 t., b. l. 44; 2 t., b. l. 13). Kita vertus, šiame kontekste būtina atkreipti dėmesį ir į tai, jog B. M. nors parodymus duoti atsisakė, jis niekuomet nepaneigė, jog sūnus jam sukėlė fizinį skausmą.

11. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje akcentavo, jog įvykio dieną B. M. duoti paaiškinimai vertintini kaip nenuoseklūs ir nepatikimi, keliantys abejones dėl akivaizdaus jo neblaivumo (baudžiamosios bylos duomenimis, nukentėjusiajam nustatytas 1,49 promilių girtumas) (1 t., b. l. 52). Vis tik, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog asmens neblaivumo faktas pats savaime nesudaro pagrindo apskritai nesiremti tokio asmens duotais paaiškinimais iš karto po įvykio. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie leistų manyti, kad nukentėjusiojo būklė trukdė jam prisiminti ir paaiškinti apie prieš jį padaryto nusikaltimo aplinkybes.

12. Liudytoja apklausta E. Š. parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu telefonu susisiekė su nukentėjusiuoju B. M., kuris kategoriškai atsisakė duoti parodymus prieš savo sūnų, tačiau pareigūnei papasakojo, kad konfliktas su sūnumi kilo dėl to, kad D. M. pradėjo iš tėvo reikalauti pinigų alkoholiui įsigyti, o B. M. atsisakius, sūnus vieną kartą sudavė jam lazdele į galvos sritį, taip padarydamas sužalojimą. Sūnus dėl nepaaiškinamų priežasčių pradėjo save žaloti peiliu, sudaužė lėkštę sau į galvą, po ko išryškėjo guzas. Analogiška informacija nurodyta ir pareigūnės 2024 m. gegužės 10 d. tarnybiniame pranešime (1 t., b. l. 68, 2 t., b. l. 36-37). Taigi, nors nukentėjusysis ir atsisakė liudyti, tyrėjai patvirtino, jog tai D. M. sudavė jam lazdele į galvos sritį. Teisėjų kolegijos vertinu šie E. Š. parodymai ir tarnybiniame pranešime užfiksuota informacija nors ir nėra tiesioginis D. M. kaltę patvirtinantis įrodymas, tačiau svarbus duomenų šaltinis, vertinant nukentėjusiojo prieš tris dienas vaizdo įraše fiksuotą pasakojimą apie sūnaus padarytą sumušimą, t. y. net ir praėjus kuriam laikui po įvykio, nukentėjusysis nurodė iš esmės tapačias įvykio aplinkybes.

13. Apylinkės teismas nuosprendyje liudytojos S. M. parodymus vertino kaip nenuoseklius, tačiau abejojo tik ikiteisminio tyrimo metu duotaisiais ir vadovavosi teisminio liudijimo metu nurodytomis aplinkybėmis. S. M. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2024 m. gegužės 7 d. apie 19.40 val. jai paskambino D. M., kuris pasakė, jog tėtė kraujuoja, klausė, ar gali ateiti padėti. Jai atėjus, buto duris atidarė D. M., kurio veidas buvo kruvinas, tačiau jis teigė, kad nieko neįvyko. Tuomet nuėjo pas B. M. – jis sėdėjo ant lovos ir jam iš galvos bėgo kraujas, sakė, kad D. jį sumušė, nurodė, jog yra sulaužyta medinė vaikščiojimo lazda. Tuomet dar kartą D. M. paklausė, kad atsitiko, tačiau jis nieko neatsakė ir ji nusprendė iškviesti greitąją pagalbą. Jai skambinant, D. M. bandė atimti iš jos telefoną, tačiau ji atsitraukė ir informavo, kad jis yra labai agresyvus (1 t., b. l. 72–73). Apklausiama teisme liudytoja iš dalies pakeitė savo parodymus. Nurodė, kad vakare jai paskambino B. M. ir paprašė ateiti – jo marškiniai buvo šiek tiek kraujuoti, sakė, kad jam viskas yra gerai, o ji akivaizdžiai matė, jog B. nebuvo sužalotas. D. iš galvos bėgo kraujas, jį matydama iškvietė greitąją pagalbą, kuri pati nusprendė, kad reikia iškviesti policiją. Patikino, jog tądien jai paskambino B. M., o ne D. M.. Duris atidarė B., nes D. tuo metu buvo kambaryje. Jeigu D. jam būtų davęs per galvą, ji būtų mačiusi, jokių kūno sužalojimų tikrai nebuvo. Su parašytu ikiteisminio tyrimo metu protokolu liudytoja nesutiko (2 t., b. l. 13–14). Vis tik, vertinant šios liudytojos parodymus, būtina atsižvelgti į tai, kad S. M. yra D. M. draugė, todėl yra suinteresuota padėti jam išvengti atsakomybės ar šiuo tikslu sumenkinti jo veiksmus. Sutiktina su nuosprendžio argumentu, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme liudytoja nenurodė tiesiogiai mačiusi, kas nutiko nukentėjusiojo bute, tačiau tai, jog pirmoji atvykusi į įvykio vietą ir pamačiusi tėvo bei sūnaus būklę situaciją liudytoja įvertino kaip pavojingą ir rimtą, patvirtina S. M. sprendimas kviesti greitąją medicinos pagalbą. Pokalbio su BPC darbuotoja įrašo (2024_05_07_19-43-02_37067406907) metu fiksuota, kaip ji nurodo, kad gal reikia ir policijos, kad jie abu kruvini sumušti. To paties pokalbio metu S. M. nurodo, kad butas ne jos: „man tėvas paskambino“. Iš čia seka, kad liudytoją pasikvietė būtent nukentėjusysis B. M., kas būtų visiškai nelogiška, jei pagalbos reiktų ne jam, ar jis pats būtų puolęs D. M.. Be to, kaip fiksuota pareigūno kūno kamera darytame vaizdo įraše (export-zdesb), būtent D. M., o ne nukentėjusysis, iš esmės viso pareigūnų atvykimo metu elgėsi agresyviai ir toliau bandė save žalotis. Šio įrašo metu užfiksuotas B. M. pasakojimas apie sumušimą sutampa su S. M. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Atitinkamai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos eliminavo iš įrodymų grandinės.

14. Liudytoju apklaustas policijos pareigūnas D. V. ikiteisminio tyrimo metu pažymėjo, kad 2024 m. gegužės 7 d. atvykus į butą rado senyvą vyriškį B. M., kurio veidas buvo kraujuotas, o kambaryje buvo jo sūnus D. M. kraujuota ranka ir guzu kaktoje. Pabendravus su B. M. jis paaiškino, kad į kambarį atėjęs jo neblaivus sūnus D. M. paėmė jo lazdą, ją sulaužė ir trenkęs jam vieną kartą per galvą išėjo į savo kambarį. D. M. kalbėjo nerišliai, elgėsi neadekvačiai, todėl jam buvo uždėti antrankiai. Apžiūrėjus jį, ant rankos ir krūtinės matėsi pjautinės žaizdos – paaiškėjo, kad jis bandė pjaustytis venas ir turėjo suicidinių minčių (1 t., b. l. 41). Teisiamojo posėdžio metu liudytojas D. V. parodė tapačias aplinkybes, papildomai pažymėjo, kad įvykio dieną pasitiko moteris, nuvedė į butą, prisistatė kaip draugė. Senyvo amžiaus vyras pasakė, kad sūnus su jo lazdele trankė jam per galvą. Aplinkybės, kurias nurodė nukentėjusysis, buvo užfiksuotos (2 t., b. l. 20–21). Taigi, liudytojo D. V. parodymai nepatvirtina D. M. parodymų, kad tai jo tėvas – B. M. , prieš jį smurtavo. Tokios aplinkybės į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams nebuvo nurodytos.

15. Vertinant D. M., B. M. ir policijos pareigūno D. V. duotus parodymus, yra itin svarbus jau paminėtas pareigūno kūno kamera darytas garso ir vaizdo įrašas. Iš 2024 m. rugsėjo 6 d. kitų objektų apžiūros protokolo bei vaizdo įrašo (export-zdesb) matyti, kad policijos pareigūnus pasitiko S. M., kartu su jais ėjo į butą. B. M. paklausus jo, kas atsitiko, taip pat ir kelių patikslinamųjų klausimų, jis nurodo „Sūnus. Sulaužė lazdelę. Sumušė mane. Sulaužė lazdytę. Mane sumušė. Kaip taip galima. Aš negaliu apsiginti. Ar taip galima“. Tokias aplinkybes nukentėjusysis nuosekliai ir ne kartą pakartojo pokalbio su pareigūnais ir atvykusiais GMP darbuotojais metu. Pasakė, kad mušė per galvą lazda, lazdą sulaužė, kad jautė fizinį skausmą (1 t., b. l. 96–100). Aptariamame vaizdo įraše fiksuotas ir D. M. nerišlus pokalbis su policijos pareigūnais. Jo metu kalbama apie tai, kad D. M. save pjaustė peiliu, kad jį sužalojo nukentėjusysis nenurodė. Priešingai, iš užkadrinio policijos darbuotojų pokalbio girdėti, kaip jie pasakoja, jog B. M. bandė sustabdyti D. M., kad šis pjaustysis, tada tėvui per galvą su pagaliu ir pats save susižalojo – krūtinę, galvą.

16. B. M. vaizdo įraše fiksuotą pasakojimą apie įvykio aplinkybes atitinka ir byloje esantys rašytiniai įrodymai. 2024 m. gegužės 7 d. BIRT ataskaitų žiūryklės išraše nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) slaugytoja G. telefonu į VPK OVS pranešė, kad 2024 m. gegužės 7 d. 21.09 val. GMP į ligoninę pristatė B. M., kuris paaiškino, kad namie sumušė sūnus. Nustatytas galvos sumušimas (1 t., b. l. 32–36). Iš greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės taip pat matyti, jog B. M. apžiūros metu fiksuotas skausmas galvoje, „ligonis teigia, kad jį sumušė sūnus, su lazdele trenkė per galvą, preliminari diagnozė – galvos plaukuotosios dalies paviršinis sužalojimas, sumušimas (1 t., b. l. 112). 2024 m. gegužės 7 d. Ambulatorinio apsilankymo aprašyme nurodomos traumos aplinkybes – sūnus su lazdele davė per galvą, B. M. įvardintas skausmo lygis balais – 4. Vertinant būklę konstatuotas kairio skruostikaulio patinimas, palpacija skausminga (1 t., b. l. 64-65). Taigi, aptarti įrodymai patvirtina B. M. nuoseklumą – visiems policijos ir GMP darbuotojams savo sumušimo aplinkybes jis nupasakojo vienodai, taip pat ne kartą įvardijo ir fizinio skausmo faktą. Vien tai, kad medicinos ekspertė, įvertinusi B. M. sveikatos istoriją nenustatė objektyvių duomenų, nurodančių, jog nukentėjusiajam buvo padaryti kūno sužalojimai (1 t., b. l. 106-107), nepaneigia nukentėjusiojo patirto ir ne kartą nurodyto fizinio skausmo fakto. Pastebėtina, kad būtent tokie padariniai, o ne kūno sužalojimas ir buvo inkriminuoti D. M. suformuluotame kaltinime.

Žemesnės instancijos teismas

17. Pirmosios instancijos teismas vaizdo įraše užfiksuotą nukentėjusiojo B. M. pokalbį su pareigūnais ir GMP darbuotojais vertino kaip nepatikimą jo sumušimo aplinkybių ir patirto skausmo įrodymą tuo pagrindu, kad nukentėjusysis tuo metu buvo neblaivas (nustatytas 1,49 prom. girtumas) ir atsisakė vykti į gydymo įstaigą, tvirtino, jog nėra reikalo, jaučiasi gerai. Vis tik, pritartina prokurorės apeliacinio skundo argumentui, kad nukentėjusiojo atsisakymas vykti į gydymo įstaigą savaime nepaneigia 15-16 p. nustatytų faktų.

18. Nagrinėjamu atveju iš aptartų liudytojų S. M., D. V., E. Š., parodymų, vaizdo įrašo, (duomenys neskelbtini) 2024 m. gegužės 7 d. E025 ambulatorinio apsilankymo aprašymo, GMP kvietimo kortelės įrašų matyti, jog šie įrodymai tarpusavyje sutampa ir vienas kitą papildo sudarydami nuoseklią įrodymų grandinę, patvirtinančią, jog 2024 m. gegužės 7 d. D. M. sudavė savo tėvui B. M. lazda galvos srityje ir tokiais savo veiksmais sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą. Vien tai, kad B. M. nebuvo konstatuotas sužalojimas, nereiškia jog nėra BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties, kaip minėta, baudžiamasis įstatymas atsakomybę numato ne tik už sveikatos sutrikdymą, bet ir už fizinio skausmo sukėlimą, kuris nagrinėjamu atveju pasitvirtino. Įvertinusi pirmiau aptartus įrodymus bei jų pagrindu nustatytas aplinkybes, apygardos teismas konstatuoja, kad D. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.

19. D. M. sudavė savo senyvo amžiaus tėvui – nukentėjusiajam B. M., medine vaikščiojimo lazda į galvos sritį ir neabejotinai suvokė, kad tokiais veiksmais gali jį sužaloti ar sukelti fizinį skausmą, to norėjo, nors padarinių savo sąmonėje nedetalizavo, t. y veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia.

Dėl bausmės

20. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-388/2014). Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais.

21. BK 41 straipsnio 2 dalis nustato, kad bausmės paskirtis: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Tuo tarpu bendruosius bausmės skyrimo pagrindus nustato BK 54 straipsnis, numatantis, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). BK 61 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą skiriant bausmę įvertinti ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, kuriomis vadovaujantis parinkti švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustatyti skiriamos bausmės dydį.

22. Už BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą numatytos alternatyvios – viešųjų darbų arba laisvės apribojimo, arba arešto, arba laisvės atėmimą iki 2 metų – bausmės.

23. Apeliacinės instancijos teismas, skirdamas bausmę D. M., vadovaujasi BK 41, 54 ir 61 straipsniuose numatytais bausmės skyrimo pagrindais ir taisyklėmis. Nagrinėjamu atveju atsižvelgtina į tai, kad D. M. padarė vieną baigtą, tyčinį, nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis) priskiriamą nusikaltimą žmogaus sveikatai, smurtą vartojo prieš garbaus amžiaus savo tėvą, kas jo veiksmus daro pavojingesniais. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju smurtinis nusikaltimas nebuvo iš anksto planuotas, nulemtas staiga susiformavusio pykčio dėl tarpusavio nesutarimo, visgi, juo padaryta žala nukentėjusiojo sveikatai, t. y. sukeltas fizinis skausmas. D. M. anksčiau teistas, tačiau ne už smurtinio pobūdžio nusikalstamus veiksmus (2 t., b. l. 27–33), todėl spręstina, kad smurtinis elgesys nėra dėsningas jo gyvenimo įvykis ir greičiau buvo atsitiktinio pobūdžio, nulemtas neblaivumo (nustatytos 2,87 promilės neblaivumo (1 t., b. l. 152–153)) ir dėl to sumažėjus savikontrolei. Atitinkamai teisėjų kolegija atsižvelgia į D. M. atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), jo atsakomybę švelninančių aplinkybių nenustatyta. Įvertinama ir D. M. asmenybė. Anksčiau teistas, paskutinį kartą Lietuvoje teistas 2012 m. už BK 300 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, jam paskirta arešto bausmė, užsienyje teistas už vairavimą neblaiviam (2 t., b. l. 27-33), vadovaujantis Administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus duomenimis už 5 metus, jis ne kartą baustas administracine tvarka (už alkoholinių gėrimų gėrimą viešosiose vietose, neblaivaus asmens pasirodymą viešosiose vietose, važiavimą be bilieto keleivinėmis kelių transporto priemonėmis, smulkią vagystę, nedidelį viešosios tvarkos pažeidimą), išsituokęs, pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SODRA) išrašą, dirbantis, tačiau jo pajamos nėra didelės, gydytas VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje, nustatytos diagnozės – (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Įvertinus nurodytas aplinkybes, tai, jog D. M. jau buvo teistas už nusikaltimo padarymą, tačiau net ir skirta su trumpalaikiu laisvės atėmimu susijusi bausmė nebuvo pakankama sulaikyti jo nuo nusikalstamo elgesio ateityje, taip pat įvertinus praėjusį laiką nuo paskutinio teistumo, padarytų administracinių nusižengimų kiekį ir pobūdį darytina išvada, jog švelniausia sankcijoje numatyta viešųjų darbų bausmė būtų nepakankama pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus. Įvertinus D. M. asmenybės bei jo veiksmų pavojingumą bei kitas aptartas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, teisinga ir proporcinga už padarytą nusikaltimą D. M. paskirti 1 metų laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros

24. Bausmės atlikimo laikotarpiu D. M. skirtini BK 48 straipsnio 4 dalies 1 ir 4 punktuose numatyti įpareigojimai. Įpareigojimo tęsti darbą, o jį praradus – registruotis Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos paskyrimas bei jos vykdymas, skirtinas visos bausmės vykdymo laikotarpiu, užtikrins, kad D. M. turės pajamų, iš kurių galės tenkinti savo būtiniausius poreikius, jį drausmins, pozityviai socializuos. Pareigos dalyvauti elgesio pataisos programoje paskyrimas ir jos vykdymas padės D. M. koreguoti savo elgesį teigiama linkme, geriau suprasti savo veiksmų ir dėl jų galinčių kilti bei kylančių pasekmių ryšį – šios pareigos vykdymo terminas nustatytinas vieneriems metams. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aptartų pareigų paskyrimas D. M. užtikrins tiek jo paties, tiek visuomenės, tiek valstybės interesų įgyvendinimą, šios pareigos jam padės keisti savo elgesį, skatins laikytis įstatymų ir sudarys prielaidas efektyviai siekti visų BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytų tikslų įgyvendinimo.

25. Ikiteisminio tyrimo metu D. M. buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (1 t., b. l. 170–172). Atkreiptinas dėmesys, kad skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje buvo suklysta nurodant kardomosios priemonės rūšį. Nurodytas įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje. Vis tik, apeliacinės instancijos teismui priėmus priešingą pirmosios instancijos teismui sprendimą – apkaltinamąjį nuosprendį, kardomosios priemonės taikymo klausimas išspręstinas iš naujo. Ikiteisminio tyrimo metu D. M. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – paliktina galioti iki bausmės vykdymo pradžios, o pradėjus bausmę vykdyti – naikintina.

Dėl civilinio ieškinio

26. Baudžiamojoje byloje yra pateiktas Vilniaus teritorinės ligonių kasos 2024 m. rugsėjo 12 d. civilinis ieškinys dėl 96,52 EUR turtinės žalos bei 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą, skaičiuojamą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo, priteisimo (1 t., b. l. 123–124).

27. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 44 straipsnio 10 dalis, 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis).

28. Dėl D. M. veiksmų nukentėjusysis B. M. Greitosios medicinos pagalbos darbuotojų buvo pristatytas į (duomenys neskelbtini). Vilniaus teritorinė ligonių kasa kartu su civiliniu ieškiniu dėl 96,52 EUR turtinės žalos, susijusios su nukentėjusiojo gydymu, pateikė patirtą žalą patvirtinantį Gydymo paslaugų apskaitos išrašą – vadovaujantis šiuo išrašu, B. M. buvo suteiktos kompiuterinės tomografijos, kai atliekamas vienos anatominės srities tyrimas ambulatorinėmis sąlygomis, ir vidaus ligų gydytojo paslaugos (1 t., b. l. 125). Šios išlaidos tiesioginiu priežastiniu ryšiu yra susijusios su D. M. nusikalstamais veiksmais, t. y. dėl D. M. veiksmų B. M. patyrė fizinį skausmą, dėl ko buvo gydomas (duomenys neskelbtini) Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis. Ši žala iki šiol nėra atlyginta, todėl civilinis ieškinys tenkinamas visiškai, iš D. M. Vilniaus teritorinei ligonių kasai priteisiant 96,52 EUR turtinės žalos atlyginimo.

29. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog skolininkas privalo mokėti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o CK 6.210 straipsnio 1 dalis nustato, jog terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas. Kasacinės instancijos teismas išaiškino, jog procesinės palūkanos yra priteisiamos ir bylose, kai žala kyla iš delikto. Tokiu atveju civilinis ieškovas turi teisę reikalauti procesinių palūkanų nuo teismo sprendimo, nustatančio konkretų nusikalstama veika padarytos žalos dydį, įsiteisėjimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014 ir baudžiamosiose bylose Nr. 2K-4-699/2015; 2K-352-976/2018, 2K-P-75-788/2019). Vadovaudamasis nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, sprendžiama, kad reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo yra pagrįstas, todėl tenkintinas ir Vilniaus teritorinei ligonių kasai priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos, jas skaičiuojant nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo iki nuosprendžio dalyje dėl turtinės žalos visiško atlyginimo įvykdymo dienos.

Dėl daiktų

30. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto penktojo policijos komisariato Pirmojo veiklos skyriaus vyresniosios tyrėjos 2024 m. liepos 2 d. nutarimu daiktai, paimti 2024 m. gegužės 7 d. apžiūrint įvykio vietą, esančią adresu (duomenys neskelbtini), t. y. buitinės paskirties peilis (PADIS kodas (duomenys neskelbtini)) ir nuoplova (PADIS kodas (duomenys neskelbtini)), perduoti saugoti į Policijos departamento Turto valdymo valdybos Paimtų daiktų valdymo ir sandėlių skyrių, esantį adresu (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 82–84).

31. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto penktojo policijos komisariato Pirmojo veiklos skyriaus vyresniosios tyrėjos 2024 m. liepos 11 d. nutarimu medinė vaikščiojimo lazdelė (sulūžusi pusiau) (PADIS kodas (duomenys neskelbtini)), paimta 2024 m. gegužės 7 d. apžiūrint įvykio vietą, esančią adresu (duomenys neskelbtini), perduota saugoti į Policijos departamento Turto valdymo valdybos Paimtų daiktų valdymo ir sandėlių skyrių, esantį adresu (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 91–93).

32. Vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 4 punktu, nuosprendžiui įsiteisėjus peilis grąžintinas savininkui D. M. per 6 mėnesius, esant jo rašytiniam prašymui, o jo nesant –sunaikintinas; nuoplova ir sulūžusi medinė vaikščiojimo lazdelė sunaikintini kaip menkaverčiai daiktai.

33. Vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nuosprendžiui įsiteisėjus kompaktinis diskas, prisegtas prie bylos galinio viršelio, paliktinas saugoti byloje kaip nusikalstamos veikos tyrimo medžiaga.

Dėl proceso išlaidų

34. Vilniaus apygardos teisme dėl patirtų išlaidų gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2025 m. kovo 18 d. pirminė pažyma Nr. APD-2025-03434, kurioje nurodoma, kad iš D. M. priteistina suma už jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą sudaro 95,83 EUR.

35. BPK 106 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose, be to, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2009, 2K-267/2009, 2K-272/2011, 2K-419/2011, 2K-605/2011, 2K-520-303/2015), taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322/2014, 2K-7-173/2014, 2K-218-1073/2020).

36. Baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal prokurorės apeliacinį skundą, kuris yra tenkinamas. Nustatyta, kad D. M. yra darbingo amžiaus, dirba, byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad jo finansinė padėtis sunki. Atsižvelgiant į nurodytą, taip pat įvertinus bylos sudėtingumą, prašomą priteisti proceso išlaidų sumą, kuri yra protingo dydžio bei atitinka advokatės darbo sąnaudas, yra pagrįsta minėta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma bei gynėjos T. Benetės pateiktu prašymu dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydžio apskaičiavimo, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos, t. y. 95,83 EUR, už D. M. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinio proceso metu pripažintinos proceso išlaidomis ir išieškotinos iš jo valstybės naudai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

tenkinti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokurorės Rimutės Dzimanavičienės apeliacinį skundą.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 29 d. nuosprendį, kuriuo D. M. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį, ir priimti naują nuosprendį:

D. M. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje, ir skirti jam 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 4 dalies 1 ir 4 punktais, įpareigoti D. M. per bausmės atlikimo laikotarpį dalyvauti elgesio pataisos programoje ir tęsti darbą, o jį praradus – registruotis Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo šio nuosprendžio nuorašo gavimo Probacijos tarnyboje dienos.

D. M. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – palikti galioti iki bausmės vykdymo pradžios, o pradėjus bausmę vykdyti – ją panaikinti.

Tenkinti civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį ir priteisti jai iš D. M. 96,52 EUR turtinei žalai atlyginti bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo šios sumos, jas skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.

Priteisti iš D. M. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas – 95,83 EUR valstybės naudai.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 94 straipsnio 1 dalies 4 punktu, nuosprendžiui įsiteisėjus: 1) peilį grąžinti savininkui D. M. per 6 mėnesius, esant jo rašytiniam prašymui, o jo nesant – sunaikinti; 2) nuoplovą ir sulūžusią medinę vaikščiojimo lazdelę sunaikinti kaip menkaverčius daiktus.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 94 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nuosprendžiui įsiteisėjus kompaktinį diską, prisegtą prie bylos galinio viršelio, palikti saugoti byloje kaip nusikalstamos veikos tyrimo medžiagą.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.

Teisėjai Giedrė TelksnienėEglė VenckienėPaulius Veršekys