Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Ievos Navickaitės-Sakalauskienės ir Andriaus Veriko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės UAB „Indera“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Indera“ ieškinį atsakovui M. B. dėl darbo ginčo dėl teisės.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus darbo ginčų komisija (toliau – darbo ginčų komisija) 2023 m. liepos 26 d. sprendimu darbo byloje Nr. APS-131-12219/2023 išnagrinėjusi darbuotojo M. B. prašymą nusprendė pripažinti, kad ieškovo M. B. draudžiamosios pajamos UAB „Indera“ 2023 m. gegužės mėn. sudarė 2293,29 Eur, 2023 m. birželio mėn. – 536,65 Eur; pripažinti ieškovui 2023 m. birželio 1 d. – birželio 5 d. laikotarpiu deklaruotą pravaikštą neteisėta; išieškoti ieškovui iš atsakovės 2293,29 Eur darbo užmokestį už 2023 m. gegužės mėn., 536,65 Eur darbo užmokestį už 2023 m. birželio mėn. ir kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas bei 2293,29 Eur netesybas.

2. Ieškovė UAB „Indera“ kreipėsi į teismą prašydama panaikinti darbo ginčų komisijos 2023 m. liepos 26 d. sprendimą, išnagrinėti darbo ginčą iš esmės ir: 1) pripažinti, kad ieškovė atsakovo M. B. atleidimo dieną atsiskaitė su atsakovu – išmokėjo visą priklausantį atlyginimą bei išmokas; 2) pripažinti, kad atsakovui 2023 m. birželio 1 d. – birželio 5 d. laikotarpiu deklaruota pravaikšta yra teisėta; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad su atsakovu sudarė darbo sutartį, pagal kurią darbuotojas įsipareigojo atlikti (duomenys neskelbtini) darbuotojo darbo funkcijas, o darbdavys įsipareigojo mokėti minimalų mėnesinį darbo užmokestį. Kitokio susitarimo tarp šalių dėl darbo užmokesčio nebuvo. Pažymėjo, kad ieškovė vykdė darbo sutartį, t. y. mokėjo darbo sutartimi susitartą darbo užmokestį. Nurodė, kad atsakovas 2023 m. birželio 1–12 d. neatvyko dirbti, todėl jam buvo žymimos pravaikštos, 2023 m. birželio 12 d. atsakovas paprašė atleisti jį savo noru ir šis prašymas buvo patenkintas.

3. Atsakovas M. B. atsiliepimu prašė ieškinio netenkinti. Nurodė, kad su ieškove susitarė dėl (duomenys neskelbtini) darbo funkcijos atlikimo mokant 1500 Eur, atskaičius mokesčius, darbo užmokestį per mėnesį̨. Paaiškino, kad jis dirbo ieškovės pavestus statybos darbus, tačiau susitarto atlyginimo už 2023 m. gegužės ir birželio mėnesį negavo. Nuo 2023 m. gegužės mėnesio buvo susitartas atlyginimas 8 Eur už valandą, atskaičius mokesčius. Ieškovė suklaidino jį pateikdama pasirašyti darbo sutartį, kuri neatitinka tikrosios šalių valios. Atsakovas nurodė, kad jis nesutinka su ieškovės teiginiais, kad 2023 m. birželio 1–5 d. jis neatvyko į darbą. Patikslintame atsiliepime pažymėjo, kad 2023 m. kovo 26 d. jis pasirašė įdarbinimo dokumentus, tačiau jų kopijų negavo, įskaitant ir darbo sutarties. Pažymėjo, kad dirbo iki 2023 m. birželio 5 d. imtinai, darbo sutartį nutraukė savo noru. Darbo užmokesčio už 2023 m. gegužės ir birželio mėnesius negavo. Prašė patenkinti šiuos reikalavimus: 1) pripažinti atsakovo draudžiamąsias darbo užmokesčio pajamas už 2023 m. gegužės mėnesį 2293,29 Eur, neatskaičius mokesčių, ir už 2023 m. birželio mėn. kartu su kompensacija už nepanaudotas atostogas 536,65 Eur; 2) pripažinti 2023 m. birželio 1 d. – birželio 5 d. laikotarpiu deklaruotą pravaikštą neteisėta; 3) priteisti iš ieškovės už 2023 m. gegužės mėn. 2293,29 Eur, neatskaičius mokesčių, ir už 2023 m. birželio mėn. kartu su kompensacija už nepanaudotas atostogas 536,65 Eur; 4) priteisti iš ieškovės 2293,29 Eur, neatskaičius mokesčių, netesybas už kiekvieną pradelstą atsiskaityti mėnesį nuo 2023 m. birželio 12 d.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. gruodžio 22 d. sprendimu nusprendė išspręsti iš esmės tarp ieškovės UAB „Indera“ ir atsakovo M. B. kilusį darbo ginčą dėl teisės ir ieškovo reikalavimus ir prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atmesti, atsakovo reikalavimus ir prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų tenkinti: 1) pripažinti, kad atsakovui M. B. 2023 m. birželio 1 d. – birželio 5 d. laikotarpiu UAB „Indera“ deklaravo pravaikštą neteisėtai; 2) pripažinti atsakovo M. B. draudžiamąsias darbo užmokesčio pajamas už 2023 m. gegužės mėnesį 2293,29 Eur, neatskaičius mokesčių, ir už 2023 m. birželio mėn. kartu su kompensacija už nepanaudotas atostogas 536,65 Eur ir priteisti atsakovui iš ieškovės UAB „Indera“ 2829,94 Eur nesumokėto darbo užmokesčio ir nepanaudotų atostogų kompensacijos; 3) priteisti atsakovui iš ieškovės 13759,74 Eur netesybų; 4) priteisti atsakovui 2250,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Taip pat teismas nusprendė priteisti Lietuvos valstybei iš UAB „Indera“ 203 Eur žyminio mokesčio ir nurodė, kad teismo sprendimui įsiteisėjus, nustoja galioti teismo 2023 m. rugsėjo 14 nutartis, kuria teismas tenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir sustabdė darbo ginčų komisijos sprendimo vykdymą skubaus vykdymo dalyje.

5. Teismas nustatė, kad tarp ieškovo ir atsakovo darbo santykiai tęsėsi nuo 2023 m. kovo 28 d. iki 2023 m. birželio 12 d. Ieškovė atsakovui realiai mokėjo (pervedė bankiniais pavedimais) darbo užmokestį (avansus): 1) 2023 m. balandžio 7 d. 100 Eur; 2023 m. balandžio 28 d. 100 Eur; 3) 2023 m. gegužės 5 d. 400 Eur; 4) gegužės 12 d. 200 Eur; 2023 m. gegužės 19 d. 500 Eur; 2023 m. gegužės 30 d. 300 Eur; 2023 m. birželio 5 d. 111,96 Eur, iš viso – 1711,96 Eur. Atsakovas dirbo visomis 2023 m. gegužės mėnesio darbo dienomis. Atsakovas 2023 m. birželio 6–12 dienomis į darbą neatvyko, nors bylos šalys paaiškinimų metu skirtingai vertino neatvykimo priežastis, tačiau šalys jokių konkrečių reikalavimų teismui dėl atsakovo darbo 2023 m. birželio 6–12 dienomis nepateikė. Atsakovas nurodė, kad iš esmės į darbą 2023 m. birželio 6–12 d. nėjo savo iniciatyva ir valia, todėl teismas laikė, kad ieškovė pagrįstai vertino, kad jomis atsakovas į darbą neatvyko dėl nepaaiškintų priežasčių ir todėl pagrįstai darbo laiko apskaitos žiniaraštyje 2023 m. birželio 6, 7, 8, 9, 12 dienomis žymėjo pravaikštas, už šį laikotarpį atsakovui negali būti skaičiuojama nepanaudotų atostogų kompensacija (Darbo kodekso 127 straipsnio 2 ir 6 dalys). Teismas nustatė, kad atsakovas 2023 m. birželio 12 d. pateikė prašymą atleisti jį iš darbo nuo 2023 m. birželio 12 d. Ieškovė atsakovo prašymą tenkino ir 2023 m. birželio 12 d. įsakymu Nr. 230612/02 atleido atsakovą iš darbo, Darbo kodekso 55 straipsnio 1 dalies pagrindu. Teismas pažymėjo, kad esminio ginčo dėl atleidimo teisėtumo tarp šalių nėra, nors atsakovas nurodė, kad jis suprato, kad iš darbo yra atleistas dar 2023 m. birželio 5 d., tačiau su tuo susijusių reikalavimų teismui neteikė. Teismas nurodė, kad byloje kilusį ginčą nagrinėja iš esmės (Darbo kodekso 231 straipsnio 3 dalis) ir vertina šiuos tarp šalių kilusius ginčo esminius klausimus: 1) dėl kokio mėnesinio ir valandinio darbo užmokesčio šalys susitarė sudarydamos darbo sutartį, 2) ar ieškovė tinkamai atsiskaitė su atsakovu už laikotarpį nuo 2023 m. gegužės 1 d., 3) ar atsakovui priteistinas nesumokėtas darbo užmokestis, 4) ar atsakovui priteistina kompensacija už nepanaudotas atostogas, 5) ar atsakovas 2023 m. birželio 1 d. – birželio 5 d. atvyko į darbą.

6. Teismas nurodė, kad tenkina atsakovo reikalavimą dėl 2023 m. birželio 1 d. – birželio 5 d. laikotarpiu deklaruotos pravaikštos pripažinimo neteisėta, o ieškovės reikalavimą dėl to atmeta. Teismas pažymėjo, kad 2023 m. birželio 1–5 d. buvo trys darbo dienos: birželio 1, 2 ir 5 diena. Ieškovė įrodinėjo, kad atsakovas šiomis dienomis nebuvo darbe, o atsakovas įrodinėjo, kad buvo darbe. Teismas nurodė, kad remiasi darbuotojo paaiškinimais, t. y. kad jis 2023 m. birželio 1 ir 5 dienomis dirbo, o birželio 2 d. atsakovui buvo leista neatvykti į darbą, nes lijo ir darbdavys negalėjo pasiūlyti atsakovui darbo. Nors ieškovė pateikė teismui darbo laiko apskaitos žiniaraštį, aktus dėl atsakovo neatvykimo į darbą 2023 m. birželio 1, 2 ir 5 dienomis, kuriuos pasirašė ieškovės darbų vadovas ir ieškovės direktorius, tačiau ieškovė neįrodė, kada konkrečiai šie aktai buvo sukurti, be to, jie nebuvo pateikti darbo ginčų komisijai, taip pat ir atsakovui jo atleidimo iš darbo dieną, todėl teismas jų turinį vertino kritiškai. Teismas laikė, kad 2023 m. birželio 2 d. atsakovas buvo ne pravaikštoje, o neatvyko į darbą ieškovės/darbdavio sutikimu ir tokia faktinė situacija laikytina atitinkančia DK 137 straipsnio 2 dalies nuostatas, t. y. laikytina, kad 2023 m. birželio 2 d. atsakovas buvo nemokamose atostogose. Atsakovas, nors ir dėl lietaus, tačiau neatvyko atsakovo sutikimu. Atitinkamai laikytina, kad atsakovui priklauso darbo užmokestis už 2023 m. birželio 1, 5 dienas, už kurias atsakovui mokėtinas darbo užmokestis yra 234,76 Eur (117,38*2), neatskaičius mokesčių.

7. Teismas nurodė, kad išklausė šalių paaiškinimus, taip pat apklausė liudytojus: M. J., A. R., O. E. ir G. V.. Teismas pažymėjo, kad S. S. buvo šaukiamas liudytoju, bet ieškovė atsisakė jo apklausos, todėl jis nebuvo apklaustas.

8. Teismas nurodė, kad tenkina atsakovo reikalavimą pripažinti jo draudžiamąsias darbo užmokesčio pajamas už 2023 m. gegužės mėnesį 2293,29 Eur, neatskaičius mokesčių, ir už 2023 m. birželio mėn. kartu su kompensacija už nepanaudotas atostogas 536,65 Eur ir priteisti atsakovo naudai iš ieškovo už 2023 m. gegužės mėn. 2293,29 Eur, neatskaičius mokesčių, ir už 2023 m. birželio mėn. kartu su kompensacija už nepanaudotas atostogas 536,65 Eur. Teismas pažymėjo, kad tarp ieškovės ir atsakovo 2022 m. kovo 27 d. buvo sudaryta darbo sutartis, tačiau dėl darbo sutarties turinio šalys pateikė skirtingus vertinimus. Teismas vertino, kad darbo sutartimi šalys susitarė, jog atsakovas eis (duomenys neskelbtini) pareigas ir atliks jam pavestus (duomenys neskelbtini) darbus, o ieškovas už atliktą darbą mokės 1500 Eur mėnesinį darbo užmokestį, atskaičius mokesčius, arba 2454,99 Eur, neatskaičius mokesčių. Teismas vertino, kad ieškovas tinkamai taikydamas Darbo kodekso 141 straipsnio 2 dalies normas neturėjo teisės mokėti minimalaus darbo užmokesčio atsakovui, nes neįrodė, kad atsakovui pavestas darbas buvo nekvalifikuotas pagal Lietuvos profesijų klasifikatorių, patvirtintą ūkio ministro 2013 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. 4-171 „Dėl Lietuvos profesijų klasifikatoriaus LPK 2012 patvirtinimo“, nepateikė ir pas ieškovą sudaryto pareigybių, kurių darbas priskiriamas nekvalifikuotam darbui, sąrašo. Be to, atsakovas ir dar du liudytojai patvirtino, kad sudarant darbo sutartį buvo susitarta dėl 1500 Eur mėnesinio darbo užmokesčio, atskaičius mokesčius. Teismas atkreipė dėmesį, kad liudytojų paaiškinimai prieštarauja darbo sutarties tekstui, tačiau pažymėjo, kad darbdavys neįrodė, jog būtent šis darbo sutarties tekstas buvo pateiktas atsakovui darbo sutarties sudarymo dieną, nes minėtame darbo sutarties tekste nėra atsakovo parašo sutarties sudarymui patvirtinti, atsakovas yra pasirašęs tik dėl darbo sutarties nutraukimo. Ieškovė pateikė darbo sutarties parengimo metaduomenis, tačiau nėra jokios galimybės nustatyti, kad pateikti metaduomenys yra būtent iš su atsakovu sudarytos darbo sutarties, kuri būtų buvusi pateikta pasirašyti atsakovui. Be to, pavyzdžiui, darbo saugos taisyklių žurnale ir darbo tvarkos taisyklių žurnale visi ieškovo darbuotojai, įskaitant ir atsakovą, nurodyti, kaip (duomenys neskelbtini), t. y. nei vienas iš darbuotojų nėra nurodytas nei kaip pagrindinis, nei kaip pagalbinis darbuotojas. Atitinkamai teismas sprendė, kad atsakovas nedirbo pagalbiniu darbuotoju ir negalėjo tartis dėl minimalaus darbo užmokesčio, o tarėsi dėl 1500 Eur darbo užmokesčio dydžio, neatskaičius mokesčių. Be to, 1500 Eur darbo užmokestis yra labai artimas ir ieškovės atstovo M. J. nurodytai 8 Eur už vieną darbo valandą sumai, t. y. pavyzdžiui, vertinant, kad per mėnesį vidutiniškai dirbama 166,8 val., tai darbo užmokestis, taikant 8 Eur įkainį per mėnesį, būtų 1334,4 Eur. Ieškovės pateiktą versiją, kad M. J. nurodytą 8 Eur už vieną darbo valandą, atskaičius mokesčius, nurodė tik vienam darbuotojui, kad tai buvo dėl kito objekto darbo kainos, teismas vertino kritiškai, nes tokio susirašinėjimo teksto byloje pateikta nėra, priešingai, darbuotojo SMS žinute pateikti klausimai ir atsakymai dėl valandinio darbo užmokesčio yra labiau bendro pobūdžio, t. y. dėl bendros darbo kainos ir dėl visų darbuotojų, t. y. ir dėl atsakovo. Todėl teismas konstatavo, kad visam darbo laikotarpiui atsakovui buvo nustatytas 2454,99 Eur atlyginimas, t. y. prie 1500 Eur pridedant darbuotojo privalomos mokėti mokesčius.

9. Teismas nurodė, kad atsakovo vidutinis mėnesinis ir dienos darbo užmokestis apskaičiuotinas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 496 patvirtint Vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos aprašu ir vidutiniu 2023 m. mėnesio dienų skaičiumi, kuris yra 20,9 dienų. Nustačius, kad atsakovo darbo užmokestis buvo 2454,99 Eur, atitinkamai atsakovui paskutinius tris mėnesius iki atleidimo mėnesio mokėtinas darbo užmokestis su darbuotojo mokesčiais yra 5282,49 Eur, per laikotarpį nuo 2023 m. kovo 28 d. iki 2023 m. gegužės 31 d. atsakovas iš viso dirbo 45 dienas, todėl vienos darbo dienos vidutinis darbo užmokestis yra 117,38 Eur (5282,49/45), vidutinis vieno mėnesio darbo užmokestis yra 2453,24 Eur (117,38*20,9). Teismas konstatavo, kad už 2023 m. kovo mėnesį dirbtas keturias darbo dienas mokėtinas darbo užmokestis, atskaičius mokesčius, yra 343,68 Eur (vienos dienos realus užmokestis su mokesčiais 106,73 Eur, o be mokesčių 85,92 Eur. Už 2023 m. balandžio mėnesį jį pilnai išdirbus mokėtinas 1500 Eur darbo užmokestis, atskaičius mokesčius. Taigi ieškovui sumokėjus atsakovui 1711,96 Eur darbo užmokesčio, atsakovui neteikiant reikalavimo, kad su juo netinkamai buvo atsiskaityta už 2023 m. kovo-balandžio mėnesius, laikytina, kad ieškovas sumokėdamas atsakovui iš viso 1711,96 Eur iki darbo santykių nutraukimo momento tinkamai atsiskaitė už atsakovo darbą 2023 m. kovo ir balandžio mėnesiais. Teismas nurodė, kad atsakovui nuo 2023 m. kovo 28 d. iki 2023 m. birželio 5 d. priklausė 3,73 atostogų dienos (Darbo kodekso 126, 127 straipsniai), o jomis nepasinaudojus dėl nutrauktų darbo santykių, priklauso atostogų kompensacija – 437,82 (3,73*117,38) Eur su darbuotojo mokesčiais. Taip pat teismas nurodė, kad nustačius, jog darbo sutartimi šalys susitarė dėl 2454,99 Eur atlyginimo su darbuotojo mokamais mokesčiais, bei kad ieškovas atsakovui sumokėjo darbo užmokestį tik už 2023 m. kovo ir balandžio mėnesius, ir nustačius, kad atsakovas atvyko į darbą 2023 m. birželio 1 ir 5 dienomis, o birželio 2 d. neatvyko į darbą darbdavio leidimu, bei nustačius, kad atsakovui nuo 2023 m. kovo 28 d. iki 2023 m. birželio 5 d. priklausė 3,73 atostogų dienos, atsakovui už 2023 m. gegužės ir birželio mėnesius mokėtinas darbo užmokestis ir kompensacija už nepanaudotas atostogas yra 3127,57 Eur (2454,99 Eur už darbą gegužės mėnesį, 234,76 (117,38*2) Eur už darbą birželio mėnesį, 437,82 Eur nepanaudotų atostogų kompensacija). Teismas pažymėjo, kad atsakovas prašo priteisti kiek mažiau, t. y. 2829,94 Eur, ir kad viršyti jo reikalavimo nėra pagrindo.

10. Teismas nurodė, kad atsakovo išvestinis reikalavimas – priteisti atsakovo naudai iš ieškovės 2293,29 Eur, neatskaičius mokesčių, netesybas už kiekvieną pradelstą atsiskaityti mėnesį nuo 2023 m. birželio 12 d tenkintinas atsakovo prašoma apimtini ir Darbo kodekse nustatytu terminu. Teismas pažymėjo, kad Darbo kodekso 147 straipsnio 2 dalis nustato, kad darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su darbuotoju (DK 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Aktualu tai, kad kasacinis teismas savo praktikoje akcentuoja, kad Darbo kodekso 147 straipsnio 2 dalimi yra siekiama apsaugoti darbuotojo interesus bei skatinti darbdavį tinkamai vykdyti pareigas ir atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju, bei, kad nustačius Darbo kodekso 147 straipsnio 2 dalimi konkretų maksimalų šešių mėnesių terminą, už kurį turi būti mokamos netesybos, užtikrinamas teisinis aiškumas, nes abi darbo teisinių santykių šalys gali aiškiai numatyti, kokia sankcija gali būti taikoma darbdaviui pažeidus pareigą tinkamai atsiskaityti su darbuotoju pasibaigus darbo santykiams, atitinkamai kasacinis teismas nurodo, kad nustatyti Darbo kodekso 147 straipsnio 2 dalyje reglamentuojamos teisės normos tikslai bei imperatyvumas leidžia teigti, kad kitos, nei joje nustatytos, aplinkybės nėra pagrindas mažinti joje nustatytą netesybų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-684/2022; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-151-684/2022). Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju atsakovas atleistas 2023 m. birželio 12 d., tačiau jam nėra sumokėtas darbo užmokestis už 2023 m. gegužės ir birželio mėnesius, kompensacija už nepanaudotas atostogas. Nėra nustatyta jokia atsakovo/darbuotojo kaltė dėl jam nesumokėto darbo užmokesčio ir nepanaudotų atostogų kompensacijos. Nuo 2023 m. birželio 12 d. iki numatomos šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (2023 m. sausio 22 d.) bus praėję šeši mėnesiai, todėl taikant Darbo kodekso 218 straipsnio 4 dalies nuostatas, atsakovui iš ieškovo priteistina jo prašoma 2293,29 Eur suma už kiekvieną mėnesį nuo 2023 m. birželio 13 d. (įskaitytinai) iki 2023 m. gruodžio 12 d. (įskaitytinai), t. y. iš ieškovo atsakovui priteistina 13 759,74 Eur netesybų, kurių mažinti nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo.

11. Teismas taip pat paskirstė bylinėjimosi išlaidas, t. y. atsakovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkino, o ieškovės – atmetė. Be to, teismas išsprendė laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo klausimą, įsiteisėjus teismo sprendimui.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

12. Ieškovė UAB „Indera“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai.

13. Apeliantė teigia, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, neteisingai nustatė bylai reikšmingus faktus, teismas buvo šališkas. Apeliantė nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

13.1. Apeliantės tvirtinimu, teismas neteisingai nustatė, kad atsakovas buvo susitaręs dėl 1500 Eur darbo užmokesčio, atskaičius mokesčius. Paaiškina, kad darbuotojas M. B. darbo sutartimi įsipareigojo atlikti nekvalifikuoto (pagalbinio) darbininko funkciją ir už tai pagal darbo sutartį jam turėjo būti mokamas minimalus darbo užmokestis. Nekvalifikuotu darbu laikomas darbas, kuriam atlikti nekeliami jokie specialūs kvalifikacinių įgūdžių ar profesinių gebėjimų reikalavimai (DK 144 straipsnio 2 dalis). Pagal Lietuvos profesijų klasifikatorių, nekvalifikuoti darbininkai atlieka paprastas ir pasikartojančias užduotis, kurioms atlikti dažniausiai reikia rankinio naudojimo įrankių ir fizinės jėgos. Daugumai šios grupės profesijų reikia pradinio išsilavinimo, kai kuriems darbams gali prireikti neilgo mokymo darbo vietoje. M. B. teismo posėdžių metu pripažino, jog profesinės kvalifikacijos neturėjo, statybų srityje yra dirbęs prieš daugiau nei 10 metų (dengė stogus), kitų darbų statybose nėra dirbęs, tačiau darbinosi, tikėdamasis, jog bus apmokomas kitų įmonės darbuotojų. Teismo posėdžių metu atsakovo kviesti liudytojai taip pat pripažino, jog kvalifikacijos, susijusios su statybų sektoriumi, ir patirties oficialiai dirbant statybų sektoriuje neturėjo. Atsakovas ir jo iniciatyva kviesti liudytojai, kurie yra jo draugai, pripažino, kad (duomenys neskelbtini), t. y. darbas, kurį atsakovas ir atsakovo draugai – liudytojai, atliko, yra vienas lengviausių darbų statybose. Teismas be pagrindo rėmėsi M. J. susirašinėjimu, kuriame jis mini 8 Eur valandinį darbo užmokestį, nes jis nėra įmonės vadovas ir darbo užmokesčio nenustato. Be to, M. J. teisme paaiškino, kad toks atlygis atsakovui galėjo būti mokamas, tačiau už darbą kitame objekte, kuriame atsakovas nedirbo. Tiek atsakovo, tiek su juo susijusių asmenų – liudytojų paaiškinimai dėl darbo užmokesčio dydžio yra nelogiški, nes jie teigė, kad vėliau, t. y. nuo gegužės mėnesio, tarėsi dėl mažesnio darbo užmokesčio – 8 Eur už valandą, nors jų pačių teigimu, darbo sutartimi buvo sutarta dėl 1500 Eur mėnesinio darbo užmokesčio „į rankas“, o tai yra daugiau nei 8 Eur už valandą.

13.2. Apeliantė mano, kad teismas be pagrindo rėmėsi liudytojų O. E. ir G. V. parodymais, nes jie patys yra inicijavę analogiškus ginčus su darbdaviu dėl darbo užmokesčio ir yra suinteresuoti bylos baigtimi. Teismas nepagrįstai nesivadovavo byloje pateiktas rašytiniais įrodymais (pvz. darbo sutartimi), turinčiais aukštesnę įrodomąją galią nei susijusiose bylose dalyvaujančių asmenų paaiškinimai, todėl žodinių parodymų vertinimas, kaip turinčių didesnę įrodomąją galią prieš ieškovo pateiktus rašytinius įrodymus, laikytinas objektyvaus įrodymų vertinimo pažeidimu. Teismas visiškai nepagrįstai laikė, jog rašytinius įrodymus paneigia atsakovo ir jo kviestų liudytojų paaiškinimai. Pažymi, kad ieškovė, vykdydama teisėjo prašymą pateikė 2023 m. kovo 27 d. darbo sutarties rengimo dokumentą (projektą) ir šio dokumento metaduomenis, bet nepaisant to, teismas vis tiek konstatavo, jog yra neįrodyta, kad būtent toks darbo sutarties tekstas buvo pateiktas pasirašyti atsakovui darbo sutarties sudarymo dieną. Teismas be pagrindo nesivadovavo darbo sutartimi ir neteisingai konstatavo, kad ieškovė nėra pilnai atsiskaičiusi su atsakovu jo atleidimo dieną. Apeliantė pažymi, kad atleidimo dieną yra atsiskaičiusi taip, kaip numatyta darbo sutartyje, o ne pagal atsakovo nepagrįstus teiginius apie 2454,99 Eur dydžio darbo užmokestį, neatskaičius mokesčių.

13.3. Apeliantė nesutinka su teismo išvadomis, kad atsakovas 2023 m. birželio 1–12 d. nebuvo pravaikštoje. Paaiškina, kad pateikė M. B. darbo laiko apskaitos žiniaraščius, aktus dėl atsakovo neatvykimo į darbą 2023 m. birželio 1–12 dienomis, kuriuos pasirašė UAB „Indera“ darbų vadovas M. J. ir direktorius J. J.. Taip pat, DGK byloje buvo surinkta informacija iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos, apie 2023 m. birželio 1 d. – birželio 12 d. darbuotojui M. B. fiksuotas pravaikštas (nedraudiminį laikotarpį). Atsakovas įrodinėjo, jog minėtomis dienomis buvo darbo vietoje, o 2023 m. birželio 2 d. turėjo darbdavio leidimą neatvykti į darbą dėl darbams netinkamų oro sąlygų. Savo poziciją atsakovas išimtinai grindė tik bylos baigtimi suinteresuotų liudytojų G. V. ir O. E. parodymais. Tačiau liudytojai yra suinteresuoti bylos baigtimi, o jų parodymai – nenuoseklūs ir nelogiški. Liudytojai nurodė, kad tiek ieškovės direktoriaus A. J., tiek M. J. 2023 m. birželio 1–5 d. jie nematė, nors iki 2023 m. birželio 1 d. juos matydavo kasdien. Apeliantės įsitikinimu, teismas turėjo vadovautis rašytiniais įrodymais ir spręsti, kad atsakovas buvo pravaikštoje.

13.4. Apeliantė teigia, kad bylą nagrinėjęs teisėjas buvo šališkas ir viso proceso metu rodė palankumą atsakovui. Teisėjas išsakė repliką, kad „toks ieškovo elgesys labai panašus į slapukavimą. Atvirai jums sakau“. Apeliantė paaiškina, kad 2023 m. gruodžio 12 d. į teismo posėdį neatvykus ieškovo kviestam liudytojui S. S. ir nurodžius priežastį, kad liudytojas gydosi ir laukia širdies operacijos, teismas netikėdamas ieškovo atstovo žodžiais, savo iniciatyva skambino liudytojui, o jam neatsiliepus, teismas įpareigojo ieškovės direktorių skambinti liudytojui asmeniškai bei įjungti telefono garsiakalbį bei pradėjo jo nuotolinę apklausą. Apeliantės vertinimu, tokie teisėjo pasisakymai ir veiksmai akivaizdžiai parodo išankstinį teisėjo nusistatymą prieš ieškovę ir simpatizavimą atsakovui. Tokiu būdu teisėjas pažeidė Civilinio proceso kodekso nuostatas, sudarė išskirtines sąlygas atsakovui ir akivaizdžiai buvo šališkas bei neobjektyvus.

13.5. Apeliantė prašo prie nagrinėjamos bylos prijungti naujus rašytinius įrodymus – atsakovo M. B. bendradarbių: G. V., A. G. ir A. Č. 2023 m. kovo 27 d. pasirašytas darbo sutartis, G. V. ir O. E. darbo laiko apskaitos žiniaraščius. Paaiškina, kad ieškovei nebuvo žinoma, kad teismas remsis ne rašytine atsakovo pasirašyta darbo sutartimi, o išimtinai remsis tik liudytojų (atsakovo draugų) paaiškinimais, kurie taip pat yra pasirašę darbo sutartis, o jų sąlygos yra identiškos atsakovo darbo sutarčiai, manytina, jog pateikus šias darbo sutartis nebeliks abejonių, jog darbuotojų brigada buvo įdarbinta pagalbiniams statybų darbams ir šių sutarčių sąlygos atitinka atsakovo pasirašytos darbo sutarties sąlygas. Prašomi priimti įrodymai patvirtina, kad su kitais darbuotojais – G. V., A. G. ir A. Č. buvo sudarytos darbo sutartys vienodomis sąlygomis – darbuotojo darbo funkcijos: (duomenys neskelbtini); darbo apmokėjimas: minimalus mėnesinis darbo užmokestis; darbovietė: UAB „Indera“. Darbo laiko apskaitos žiniaraščiai ir pravaikštų aktai patvirtina, jog liudytojai G. V. ir O. E. melagingai liudijo aplinkybes, apie atsakovo M. B. pasirodymą darbe, nors šių darbuotojų 2023 m. birželio 1–5 dienomis darbo vietoje net nebuvo.

14. Atsakovas M. B. atsiliepimu prašo apeliacinio skundo netenkinti ir priteisti iš apeliantės jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nesutinka su apeliante, kad jis buvo įdarbintas nekvalifikuotam darbui. Teigia, kad pagalbiniu darbininku nedirbo. Darbdavė neįrodė, kad darbui, kurį jis faktiškai dirbo, nereikia jokios kvalifikacijos. Teigia, kad teismas taip pat teisingai nustatė, kad pravaikštų nebuvo. Darbdavė negalėjo pagrįsti žiniaraščių ir aktų apie pravaikštas sudarymo aplinkybių, todėl tikėtina, kad šie dokumentai buvo parengti specialiai teismui po to, kai kilo šis darbo ginčas. Teismas pagrįstai reikalavo pateikti papildomus įrodymus, o ieškovei to nepadarius, pagrįstai nesivadovavo darbdavės sukurtais rašytiniais dokumentais. Pateiktas susirašinėjimas su darbdavės atstovu M. J. paneigia ieškovės argumentus ir darbdavės pateiktus rašytinius įrodymus apie žymimas pravaikštas. Iš susirašinėjimo žinutėmis matyti, kad 2023 m. birželio 2 d. M. J. jam nurodė neatvykti dėl blogų oro sąlygų ((duomenys neskelbtini) darbai negali būti vykdomi lyjant lietui), bet dabar darbdavė teikia įrodymus, kad darbo laiko apskaitos žiniaraštyje tą dieną žymėjo atsakovui pravaikštą. Atsakovas pažymi, kad jis buvo atleistas pagal savo prašymą, o ne dėl pravaikštų, o tai rodo ieškovės pozicijos prieštaringumą. Atsakovas mano, kad teismas tinkamai vertino įrodymus, vadovavosi teismų praktika dėl įrodymų vertinimo. Paaiškina, kad byloje esantys dokumentai leidžia pagrįstai manyti, jog tarp šalių buvo susiklostę santykiai, kai susitarimai buvo sudaromi ne tik raštu, bet ir žodžiu, o taip pat akivaizdu, kad darbdavio dokumentacija nebuvo tvarkoma tinkamai (nėra pasirašyta darbo sutartis, atsakovo nebuvo prašoma pateikti paaiškinimų dėl neatvykimo į darbą, darbdavė nerengė jokių įsakymų), todėl teismas priėmė sprendimą, vertindamas faktines aplinkybes pagal susiformavusią praktiką bendrovėje. Ieškovė nurodo, kad atsakovo kviesti liudytojai buvo suinteresuoti bylos baigtimi, duodami paaiškinimus buvo šališki, tačiau atsakovas atkreipia dėmesį, kad liudytojų paaiškinimai buvo vertinami visų byloje esančių įrodymų kontekste, tame tarpe įskaitant, bet neapsiribojant darbdavio atstovo M. J. paaiškinimais, kuris kaip darbdavės atstovas veikė nesąžiningai ir prasidėjus ginčui su atsakovu ištrynė dalį susirašinėjimo dėl darbo santykių, tokiu būdu eliminuodamas atsakovo galimybę teikti kitus turimus rašytinius įrodymus, pagrindžiančius jo poziciją teisme. Atsakovas nurodo, kad prieštarauja ieškovės prašymui prijungti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Mano, kad toks ieškovės bandymas apeliacinės instancijos teismui pateikti naujus įrodymus negali būti pateisinamas kaip išimtis, o rodo ieškovės nesąžiningumą. Taip pat atsakovas nesutinka su apeliantės teiginiais dėl teisėjo šališkumo. Pažymi, kad teisėjo šališkumą apeliantė sieja su jo atliktais procesiniais veiksmais, o tai neįrodo galimo šališkumo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

Apeliacinis skundas netenkinamas.

15. Pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ar ne.

16. Šioje byloje sprendžiamas darbo ginčas dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo ir dėl galutinio atsiskaitymo su darbuotoju nutraukus darbo sutartį.

Dėl naujų įrodymų prijungimo

17. Apeliantė UAB „Indera“ prašo prijungti naujus įrodymus, t. y. su darbuotojais G. V., A. G. ir A. Č. sudarytas darbo sutartis, darbo laiko apskaitos žiniaraščio išrašus ir aktus apie darbuotojų G. V. ir O. E. neatvykimą į darbą 2023 m. birželio 1–5 dienomis.

18. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismų praktikoje ribojimo išlygos išaiškintos taip, kad teismas turi patikrinti ir įvertinti spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktą). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016, 52 punktas; 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017, 40 punktas; 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, 38 punktas). Naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme galimybė, be kita ko, siejama su teismo pareiga vykdyti teisingumą, t. y. ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą, neturi būti aiškinama kaip įpareigojanti apeliacinės instancijos teismą priimti naujus įrodymus visais atvejais, kai jais įrodinėjamos bylai teisiškai reikšmingos aplinkybės. Pasisakydamas dėl CPK 314 normos santykio su teismo pareiga vykdyti teisingumą kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad teismo atsisakymas priimti kad ir vėliau pateikiamą, bet turintį tokią bylai svarbią įrodomąją reikšmę, nuo kurios priklausytų bylos išnagrinėjimo rezultatas, įrodymą, būtų nepateisinamas protingumo, sąžiningumo ir teisingumo požiūriu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-348/2013). Taigi pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, CPK 314 straipsnyje įtvirtinti ribojimai neturėtų būti taikomi tais atvejais, kai naujai teikiamo įrodymo įrodomoji vertė nagrinėjamam ginčui yra akivaizdžiai esminė. Kita vertus, klausimo dėl naujų įrodymų priėmimo sprendimo metu naujai pateiktų įrodymų įrodomoji vertė visų bylos įrodymų kontekste dažniausiai nėra akivaizdi. Aptariama kasacinio teismo praktika negali būti aiškinama kaip reikalaujanti iš apeliacinės instancijos teismo visais atvejais priimti naujai teikiamus įrodymus vien dėl to, kad jie galimai galėtų padaryti įtaką ginčo išsprendimo rezultatui, neatsižvelgiant į naujus įrodymus teikiančios šalies procesinį elgesį.

19. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija vertina, kad apeliantės pateikti nauji įrodymai negali būti prijungti apeliacinėje instancijoje, nes įrodymų pateikimas yra aiškiai pavėluotas, o jų reikšmė nėra esminė. Šių įrodymų prijungimas taip pat negali būti pateisinamas būtinybe įvykdyti teisingumą, ar būtinybe ginti ieškovės, kaip sąžiningos šalies, interesus. Paminėtina, kad pati ieškovė pasirinko darbo laiko apskaitos žiniaraščių pateikimo formą pirmosios instancijos teismui, t. y. pati nusprendė teikti tik žiniaraščio išrašą, kiek tai susiję su atsakovu, bet ne duomenis apie visus darbuotojus, nors žiniaraščio esmė ir įrodomoji vertė ir yra svarbi visų pirma dėl to, kad tai yra registras, kurio duomenimis negalima manipuliuoti dėl pildymo formos. Apeliaciniam teismui apeliantė teikia aktus apie kitų darbuotojų neatvykimą į darbą ir darbo laiko apskaitos žiniaraščio išrašą apie jų darbo laiką, bet įsitikinti tokių duomenų tikrumu nėra protingos galimybės dėl to, kad iš karto jie nebuvo pateikti sistemiškai.

20. Apeliantės teikiamų darbo sutarčių, sudarytų su kitais darbuotojais, prijungimas apeliacinėje instancijoje taip pat negali būti pateisinamas būtinybe vykdyti teisingumą. Apeliantė teigia, kad liudytojai G. V. ir O. E. yra suinteresuoti bylos baigtimi, nes patys yra inicijavę darbo ginčus su darbdaviu ir kad naujai teikiamos darbo sutartys paneigs jų parodymus apie sutarto darbo užmokesčio dydį. Tačiau iš bylos aplinkybių matyti, kad apeliantei iš karto buvo žinoma, jog darbuotojai G. V. ir O. E. yra inicijavę darbo ginčus dėl su jais sudarytų darbo sutarčių sudarymo aplinkybių ir sutartų sąlygų. Todėl nelaikytina, kad poreikis teikti tokius naujus įrodymus ieškovei atsirado tik po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Taip pat apeliantės teikiamos darbo sutartys nelaikytinos ir išskirtinai reikšmingais įrodymais šiam darbo ginčui, nes jos nepatvirtina, dėl kokių darbo sąlygų susitarė atsakovas M. B.. Apeliantė, teikdama kitų darbuotojų darbo sutartis taip pat nėra sąžininga, nes, pavyzdžiui, neteikia darbo sutarties, sudarytos su darbuotoju O. E. ir nepaaiškina, kodėl to nedaro (pagal LITEKO duomenis, ši darbo sutartis yra pateikta Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr.e2-1318-1171/2024).

21. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad naujų įrodymų prijungimas ir vertinimas apeliacinėje instancijoje prieštarautų teisingam teismo procesui (CPK 314 str.).

Dėl teismo nustatytų faktų

22. Apeliantė UAB „Indera“ nesutinka su teismo išvadomis, kad darbuotojui M. B. nepagrįstai buvo žymimos pravaikštos 2023 m. birželio 1 d. – birželio 5 d., taip pat nesutinka su teismo išvada, jog darbuotojas buvo susitaręs dėl 1500 Eur mėnesinio darbo užmokesčio „į rankas“. Apeliantė mano, jog teismas neteisingai vertino įrodymus ir suklydo dėl faktų.

23. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis tiek dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo, tiek ir dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro atsižvelgdama ir į kasacinio teismo praktiką, kurioje pažymima, jog įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje G. Š. v. knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje UAB „AAA“ v. Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-569/2002; kt.). Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-969/2021, 39 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Reikalavimas vertinti įrodymus vadovaujantis vidiniu įsitikinimu yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą byloje esantį įrodymą, taip pat negali nurodyti, kuriuo iš byloje esančių įrodymų remtis, o kuriuo – ne.

24. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad M. B. darbo sutarties nepasirašė, darbo sutartyje yra tik darbuotojo parašas ties žyma, jog darbuotojas susipažino su darbo sutarties pasibaigimu (e. bylos t. 1, b. l. 13). M. B. teisme tvirtino, kad darbo sutarties nepasirašė ir jos egzemplioriaus negavo. Byloje nėra tokius jo paaiškinimus paneigiančių įrodymų. Ieškovės pateikti darbo sutarties, kaip elektroninio dokumento, sukūrimo metaduomenys nepatvirtina, kad tai yra būtent to dokumento metaduomenys ir taip pat nepatvirtina, kad su darbuotoju buvo pasiektas būtent toks susitarimas dėl darbo užmokesčio dydžio. Byloje nėra objektyvių duomenų apie tai, kad darbo sutarties egzempliorius būtų buvęs įteiktas darbuotojui M. B. po darbo sutarties sudarymo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo darbdavės pateiktu rašytiniu darbo sutarties tekstu, o apie susitarimo turinį sprendė iš visumos kitų įrodymų, įskaitant atsakovo M. B. ir liudytojų G. V. bei O. E. paaiškinimus. Jų paaiškinimai atitinka atsakovo pateiktą jo ir liudytojo O. E. susirašinėjimą SMS ir „Viber“ programėle su darbdavio atstovu M. J.. Ieškovė teigė, kad M. J. nėra įmonės vadovas ir nėra įgaliotas tartis dėl darbo užmokesčio, bet pateiktas susirašinėjimas rodo, kad M. J. sprendė visus su darbo santykiais susijusius klausimus ir faktiškai veikė kaip UAB „Indera“ atstovas. Iš pateikto susirašinėjimo „Viber“ programėle matyti, kad M. J. patvirtino, jog sutartas darbo užmokestis gegužės mėnesį yra 8 Eur „į rankas“ (e. bylos t. 1, b. l. 133). Byloje nustatyta, kad vėliau, t. y. kilus ginčui, M. J. ištrynė savo pokalbį iš „Viber“ programėlės, įskaitant tuos pokalbius, kur buvo pateikiamas jo atsakymas į klausimą „Mindaugai, klausyk, o tai kiek iš viso mūsų valandinis ?“ Visuma šių aplinkybių leidžia teismui spręsti, kad atsakovė elgėsi nesąžiningai, siekė nuslėpti tikrąjį susitarimą dėl darbo užmokesčio. Dėl to, teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog susitarimas dėl darbo užmokesčio dydžio buvo toks, kaip jį nurodė darbuotojas, o ne darbdavė.

25. Kitos aplinkybės, įskaitant teismo papildomai tirtas aplinkybes, susijusias su tuo, kokį konkrečiai darbą dirbo ieškovas, t. y. kvalifikuotą ar nekvalifikuotą, neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl to, kaip iš tikrųjų šalys susitarė dėl apmokėjimo už darbą. Kita vertus, teismas teisingai vertino, kad ieškovė neįrodė, jog darbuotojas M. B. dirbo nekvalifikuotą darbą. Tai neseka nei iš pareigybės pavadinimo, nei iš to, ką jis konkrečiai dirbo ((duomenys neskelbtini)), nei iš to, kokius darbo rezultato standartus darbdavys jam taikė. Paminėtina, kad ieškovė teismui buvo nurodžiusi, kad M. B. buvo priimtas į pagalbinio darbininko pareigas, taip pat teigė, kad jis kaip pagalbinis darbininkas turėjo dirbti kartu su meistru S. S., o teismui nusprendus patikrinti šią versiją ir apklausti liudytoją S. S., ieškovė nuo šio liudytojo apklausos atsisakė, nurodant, kad S. S. šiuo metu ruošiasi širdies operacijai, dėl to ieškovės vadovas su juo nesusisiekė, neįteikė teismo šaukimo darbuotojui ir neužtikrino jo dalyvavimo teismo posėdyje, siekiant jį apklausti kaip liudytoją. Ieškovės atstovas taip pat nurodė, kad S. S. šiuo metu turi nedarbingumą, tačiau negalėjo paaiškinti, kodėl nepateikė teismui tai patvirtinančių įrodymų (2023 m. gruodžio 12 d. teismo posėdžio garso įrašas: nuo 1.33.50 iki 1.37.30). Darbdavės argumentai, kad darbuotojas padarė broko, rodo, kad darbdavė laikė jį asmeniškai atsakingu už rezultatą, o ne pagalbiniu darbininku. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad šios aplinkybės netiesiogiai patvirtina, jog darbuotojas M. B. iš tikrųjų nesitarė ir nedirbo nekvalifikuoto darbo ir taip pat nesitarė dėl minimalaus darbo užmokesčio, kuris pagal darbo įstatymus galėtų būti mokamas tik nekvalifikuotą darbą dirbančiam darbuotojui.

26. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog byloje neabejotinai paneigta darbdavės keliama versija apie susitarimą dėl minimalaus darbo užmokesčio. Kitokio susitarimo darbdavė neįrodinėjo. Apeliantės pastebėjimai, kad M. B. paaiškinimai apie susitarimą dėl darbo užmokesčio yra prieštaringi ir nelogiški, nesudaro pagrindo jais nesivadovauti. Apeliantė teigia, kad jei darbuotojas priėmimo į darbą metu buvo susitaręs dėl 1500 Eur „į rankas“, tai nesuprantama, kodėl jis teigia, kad gegužės mėnesį turėjo gauti 8 Eur už valandą, nes tai būtų mažesnis darbo užmokestis. Tačiau teismas kaip tik vertina, kad tokie darbuotojo M. B. paaiškinimai neturi loginių prieštaravimų ir atitinka darbuotojo nurodytus faktus. Paminėtina, kad darbuotojas teigė, kad jis negavo darbo sutarties egzemplioriaus ir nežinojo, koks susitarimas yra įtvirtintas sutartyje, o tai, kad susitarimas dėl darbo užmokesčio buvo koreguojamas žodiniais susitarimais, patvirtina ne tik atsakovo paaiškinimai, bet ir kiti bylos įrodymai, įskaitant M. J. susirašinėjimą, kuriame jis patvirtina susitarimą dėl 8 Eur valandinio atlygio gegužės mėnesį.

27. Apeliantė teigia, kad teismas negalėjo remtis liudytojų G. V. bei O. E. parodymais, nes jie yra inicijavę analogiškus darbo ginčus prieš darbdavį dėl darbo užmokesčio nepriemokos. Tačiau civiliniame procese nėra tokios taisyklės, ribojančios teismui galimybę remtis kokiais nors įrodymais. Kaip minėta, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o dėl faktų įrodytinumo teismas sprendžia pagal visumą įrodymų. Šiuo atveju liudytojų parodymai sutampa su kitais bylos įrodymais ir patvirtina, kad darbdavys darbo užmokestį įsipareigojo mokėti ne pagal rašytinį darbo sutarties tekstą, bet pagal žodinius susitarimus. Taip pat liudytojų parodymai sutampa su rašytiniais įrodymais, kurie patvirtina, jog darbdavė mokėdavo darbuotojams tik „avansus“ ir nėra atlikusi nei vieno mokėjimo, kuris pagal mokėjimo paskirtį atitiktų galutinį atsikaitymą už konkretų mėnesį (e. bylos t. 1, b. l. 56–63). Iš susirašinėjimo su M. J. taip pat matyti, kad jis, kaip darbdavės atstovas, bendraudamas su atsakovu, iš esmės neneigė darbo užmokesčio skolos, tačiau pateisino ją tuo, jog atsakovas ir kiti darbuotojai blogai atliko darbą, neįvykdė visų įsipareigojimų, nesilaikė darbo laiko normų (e. bylos t. 2, b. l. 120). Todėl liudytojų parodymai atitinka visumą byloje nustatytų aplinkybių, rodančių, kad darbdavė nevykdė savo įsipareigojimų ir nėra sumokėjusi atsakovui viso sutarto darbo užmokesčio.

28. Teisėjų kolegija taip pat atmeta apeliantės argumentus, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė darbuotojo M. B. darbą 2023 m. birželio 1–5 dienomis. Byloje surinkti įrodymai leidžia abejoti tuo, ar darbdavė tiksliai ir atidžiai pildė darbo laiko apskaitos žiniaraščius. Teismas teisingai atkreipė dėmesį, kad pagal susirašinėjimą „Viber“ programėle galima suprasti, kad darbdavės atstovas M. J. davė nurodymą atsakovui neatvykti į darbą 2023 m. birželio 2 d. (e. bylos t. 2, b. l. 49). Nepaisant to, darbdavė pateikė įrodymus, kad tą dieną – 2023 m. birželio 2 d., jam žymėjo pravaikštą, t. y. laikė, kad darbuotojas neatvyko į darbą nesant svarbių priežasčių ir tokius dokumentus pasirašė tas pats M. J. (e. bylos t. 1, b. l. 179). Darbdavės pateikti rašytiniai įrodymai, t. y. darbo laiko apskaitos žiniaraščiai ir aktai apie pravaikštas turi ir kitų trūkumų, pavyzdžiui, tai kad šių įrodymų darbdavė nepateikė darbo ginčų komisijai. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad darbdavio sukurti rašytiniai įrodymai turi abejotiną įrodomąją vertę ir pagrįstai šiais įrodymais nesivadovavo, bet rėmėsi atsakovo M. B. ir liudytojų G. V. bei O. E. paaiškinimais.

29. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Apeliantė neteikia savo paskaičiavimų. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).

30. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantė neginčija pirmosios instancijos teismo nustatyto darbo užmokesčio nepriemokos laikotarpio ir darbo užmokesčio nepriemokos dydžio. Apeliacinės instancijos teismas akivaizdžių sąskaitybos klaidų nenustatė.

31. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).

32. Apeliantė nurodo, kad bylą nagrinėjęs teisėjas buvo šališkas ir teismo posėdžių metu demonstravo nusistatymą prieš ieškovę ir simpatizavimą atsakovui. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad apeliantės nurodytas teisėjo elgesys yra susijęs su įrodymų tyrimu ir vadovavimu procesui, toks elgesys yra procesinis ir neviršija aktyvaus teismo vaidmens, nagrinėjant darbo ginčą. Teisėjo pasisakymai dėl pateiktų įrodymų trūkumų bei siekis apklausti liudytoją nuotoliniu būdu nepatvirtina teisėjo šališkumo.

Dėl procesinės bylos baigties

33. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentus, nustatytus faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nuosekliai išnagrinėjo ginčo teisinį santykį, nustatė reikšmingas bylai aplinkybes, tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika, tinkamai pritaikė kasacinio teismo praktiką ir tuo pagrindu priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Įvertinusi aplinkybių visumą teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliantė šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

34. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje sprendė dėl darbo užmokesčio nepriemokos už konkrečius mėnesius per visą atsakovo darbo laikotarpį. Teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje būtent tai ir turėjo nurodyti, o ne konstatuoti, kokios buvo darbuotojo draudžiamosios pajamos. Nepaisant to, šis netikslumas šiuo atveju nepažeidžia kitų į bylą neįtrauktų asmenų teisių ir nekeičia teismo sprendimo esmės, o apeliantei neginčijant teismo sprendimo šiuo aspektu, teisėjų kolegija šios teismo sprendimo dalies nerevizuoja.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

35. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis). CPK 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.

36. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, jos bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos.

37. Atsakovas į bylą pateikė prašymą priteisti 1000 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, taip pat įrodymus, pagrindžiančius šias išlaidas. Spręsdama dėl atlygintinų išlaidų dydžio, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vadovaujasi CPK 98 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti Rekomendacijų redakcija) 2 punkte įtvirtintais kriterijais, atsižvelgia į Rekomendacijose nurodytus rekomendacinius maksimalius užmokesčio dydžius (8.11. punktas), galimas darbo ir laiko sąnaudas, parengto procesinio dokumento pobūdį, turinį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinėje instancijoje už advokato teisinę pagalbą atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo, realumo bei būtinumo kriterijus ir laikomos pagrįstomis, todėl jos priteistinos iš ieškovės (CPK 98 straipsnis).

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Ieškovės UAB „Indera“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui M. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės UAB „Indera“, juridinio asmens kodas 304712254, 1000 Eur (vieną tūkstantį eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.