- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-02-26
- Bylos Nr.
- e2S-501-826/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-35-3-04109-2025-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Marius Dobrovolskis
- Atsakovas
- K. R.
- Ieškovas
- Ž. R.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Marius Dobrovolskis, veikiantis Šiaulių apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnio 2 dalis),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo K. R. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2026 m. sausio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1191-1252/2026 pagal ieškovės Ž. R. ieškinį atsakovui K. R. dėl santuokos nutraukimo, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos, išlaikymo, bendravimo tvarkos nustatymo, turto padalijimo, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė Ž. R. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama: 1) nutraukti ieškovės Ž. R. (ankstesnė pavardė – Salynaitė) ir atsakovo K. R. santuoką, sudarytą (duomenys neskelbtini) Joniškio rajono savivaldybės administracijos Teisės ir metrikacijos skyriuje, įrašo Nr. 53, dėl abiejų sutuoktinių kaltės; 2) nustatyti nepilnamečių vaikų K. R. ir D. R. gyvenamąją vietą kartu su vaikų motina ieškove Ž. R.; 3) nustatyti ieškinyje nurodytą atsakovo bendravimo su vaikais tvarką; 4) priteisti iš atsakovo K. R. išlaikymą nepilnamečiams vaikams K. R. ir D. R. po 250 Eur kiekvienam kas mėnesį iki einamojo mėnesio 20-osios dienos mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio padavimo dienos iki vaikų pilnametystės; 5) priteisti iš atsakovo išlaikymo nepilnamečiams vaikams K. R. ir D. R. įsiskolinimą už 5 (penkių) mėnesių laikotarpį (2025 m. rugpjūčio–gruodžio mėn.) po 1 000 Eur kiekvienam vaikui, paskirti ieškovę nepilnamečiams vaikams skirto išlaikymo tvarkytoja uzufrukto teise; 6) padalyti santuokoje įgytą turtą, priteisti ieškovei iš atsakovo 5 600 Eur kompensaciją už jam tenkantį didesnės vertės turtą; 7) pripažinti, kad prievolės pagal 2023 m. gruodžio 13 d. Vartojimo kredito sutartį Nr. CL-LTC-23020959, sudarytą su Bigbank AS filialu dėl 13 538,37 Eur kredito; pagal 2025 m. kovo 25 d. Paskolos pavedimu (Vartojimo kredito) sutartį Nr. L89006815595, sudarytą su „AS inbank“ filialu dėl 300 Eur paskolos, ir pagal 2025 m. balandžio 22 d. Tikslinės paskolos (Vartojimo kredito) sutartį Nr. KLP50422NPPA, sudarytą su „AS inbank“ filialu dėl 2 450 Eur paskolos, yra asmeninės atsakovo K. R. prievolės ir jis turi pareigą jas vykdyti; 8) pripažinti, kad prievolės pagal 2025 m. vasario 22 d. Vartojimo kredito sutartį Nr. CL-LTC-25007245, sudarytą su Bigbank AS filialu dėl 1 000 Eur kredito, yra asmeninės Ž. R. prievolės ir ji turi pareigą jas vykdyti; 9) po santuokos nutraukimo šalims palikti pavardes „R.“ ir „R.“.
2. Ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti laikiną nepilnamečių vaikų K. R., gim. (duomenys neskelbtini), ir D. R., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą kartu su vaikų motina ieškove Ž. R.; nustatyti laikiną tėvo bendravimo su vaikais tvarką: K. R. su nepilnamečiais vaikais bendrauja lyginių savaičių savaitgaliais, pasiimdamas vaikus iš ugdymo įstaigos penktadienį, pasibaigus ugdymo laikui, arba, jei vaikai neina į ugdymo įstaigą, iš jų gyvenamosios vietos 18 val. ir nuveždamas vaikus į ugdymo įstaigą pirmadienį iš ryto, arba, jei vaikai neina į ugdymo įstaigą, parveždamas juos į gyvenamąją vietą sekmadienį 18 val.; abu tėvai turi teisę bendrauti su nepilnamečiais vaikais, kai šie yra su kitu iš tėvų, telekomunikacijų priemonėmis (telefonu, internetu) kiekvieną dieną po 20 min. per dieną nuo 18 val.; priteisti iš atsakovo K. R. laikiną išlaikymą šalių nepilnamečiams vaikams K. R. ir D. R. po 250 Eur kiekvienam kas mėnesį iki einamojo mėnesio 20-os dienos mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio padavimo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.
3. Prašymo pagrindu nurodė aplinkybes, jog šiuo metu tarp šalių kyla nesutarimų dėl laiko leidimo su vaikais, todėl siekiant įvesti bent tam tikrą aiškumą šalių santykiuose, kiek tai susiję su jų nepilnamečiais vaikais, tikslinga nustatyti laikiną vaikų gyvenamąją vietą bei laikiną bendravimo su vaikais tvarką. Kadangi atsakovas šiuo metu savanoriškai prie vaikų išlaikymo neprisideda, o kasdienius vaikų poreikius būtina tenkinti, atsižvelgiant į tai, kad teisminis ginčas tarp ieškovės ir atsakovo gali užsitęsti, iš atsakovo taip pat priteistinas laikinas išlaikymas vaikams periodinėmis išmokomis po 250 Eur/mėn.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
4. Šiaulių apylinkės teismas 2026 m. sausio 2 d. nutartimi tenkino ieškovės prašymą, taikė laikinąsias apsaugos priemones – nustatė šalių nepilnamečių vaikų K. R. ir D. R. laikiną gyvenamąją vietą su ieškove; nustatė laikiną atsakovo bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką, pagal kurią: i) K. R. su nepilnamečiais vaikais bendrauja lyginių savaičių savaitgaliais, pasiimdamas vaikus iš ugdymo įstaigos penktadienį, pasibaigus ugdymo laikui, arba, jei vaikai neina į ugdymo įstaigą, iš jų gyvenamosios vietos 18 val. ir nuveždamas vaikus į ugdymo įstaigą pirmadienį iš ryto, arba, jei vaikai neina į ugdymo įstaigą, parveždamas juos į gyvenamąją vietą sekmadienį 18 val.; ii) abu tėvai turi teisę bendrauti su nepilnamečiais vaikais, kai šie yra su kitu iš tėvų, telekomunikacijų priemonėmis (telefonu, internetu) kiekvieną dieną po 20 min. per dieną nuo 18 val.; priteisė iš atsakovo K. R. laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams K. R. ir D. R. kiekvienam po 250,00 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio pateikimo teismui dienos (2025 m. gruodžio 29 d.) iki teismo sprendimo civilinėje byloje priėmimo, nepilnamečiams vaikams priteistų piniginių išlaikymo lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskyrė ieškovę Ž. R.. Nurodė nutartį vykdyti skubiai.
5. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovės nurodomas aplinkybes, kad vaikai faktiškai gyvena su ja, nusprendė, kad ieškovės prašymas dėl vaikų laikinos gyvenamosios vietos nustatymo yra pagrįstas, todėl tenkintinas visiškai nepilnamečių vaikų K. R. ir D. R. laikiną gyvenamąją vietą nustatant kartu su ieškove Ž. R..
6. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovės siūloma bendravimo su vaikais tvarka šios nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atitinka vaikų bei šalių teises ir teisėtus interesus. Pažymėjo, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra laikino pobūdžio situacijos sureguliavimas. Santykiai dėl bendravimo su vaikais ir auklėjimo tvarkos yra tęstinio pobūdžio, todėl, pasikeitus faktinėms aplinkybėms, tėvo ar motinos bendravimo su vaikais ir dalyvavimo juos auklėjant būdui ar sąlygoms, kurie neatitiktų vaikų interesų ir pan., kiekvienas iš tėvų turi teisę kreiptis į teismą dėl bendravimo su vaiku tvarkos pakeitimo, įskaitant bendravimo tvarkos praplėtimą ar susiaurinimą. Atsižvelgdamas į išdėstytą ieškovės prašymą tenkino ir nustatė prašomą bendravimo tvarką. Paminėjo, kad ši vaikų ir tėvo bendravimo tvarka yra laikina, nustatyta neištyrus byloje visų reikšmingų aplinkybių ir, pasikeitus aplinkybėms, gali būti keičiama.
7. Spręsdamas dėl laikino išlaikymo priteisimo pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovės prašomas priteisti išlaikymo vaikams dydis (po 250 Eur) neviršija orientacinio išlaikymo dydžio, tenkančio vienam iš tėvų (846 Eur / 2). Ieškovė nurodė, jog vaikams išlaikyti kas mėnesį kiekvienam vaikui reikalinga po 250 Eur. Nurodytos aplinkybės leidžia manyti, kad, neužtikrinus ieškinio reikalavimo dėl išlaikymo vaikams priteisimo, bus pažeisti vaikų interesai, gali būti neužtikrinti minimalūs vaikų poreikiai maistui, būstui, sveikatai, ugdymui ir kt. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad atsakovas turi kilnojamojo, nekilnojamojo turto. Atsižvelgdamas į ieškovės nurodytas aplinkybes, kad atsakovas yra sveikas, darbingas, į tai, kad atsakovas neteikia pakankamo ir reguliaraus išlaikymo vaikams, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad prašymas priteisti laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams, mokamą kas mėnesį periodinėmis išmokomis, tenkintinas.
8. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad laikinosios apsaugos priemonės teismo taikomos, iki bus priimtas teismo sprendimas byloje, preliminariai įvertinus vaikų poreikius ir ieškinyje nurodytas aplinkybes. Išsamiai aplinkybes, dėl kurių tarp šalių kilo ginčas, teismas tirs bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Byloje teismo nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neužkerta kelio šalims abipusių nuolaidų būdu atkurti teisinę taiką dėl klausimų, susijusių su nepilnamečių vaikų teisėmis ir interesais, siekiant užtikrinti darnią ir psichologiškai saugią vaikų raidą, pirmenybę teikiant prioritetiniams vaikų interesams, o ne šalių tarpusavio konfliktams.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
9. Atskirajame skunde atsakovas K. R. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2026 m. sausio 2 d. nutarties dalį, kuria nustatyta laikina atsakovo bendravimo su vaikais tvarka, iš atsakovo priteistas laikinas išlaikymas, ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės Ž. R. prašymą dėl laikinos bendravimo su vaikais tvarkos, laikino išlaikymo nustatymo atmesti, kitą nutarties dalį palikti nepakeistą; priteisti iš ieškovės atsakovui bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Atskirasis skundžias grindžiamas šiais esminiais argumentais:
9.1. Skundžiama nutartis buvo priimta vien tik remiantis ieškovės pateiktu prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, atsakovas apie ieškovės pateiktą prašymą nebuvo informuotas ir neturėjo galimybės pasisakyti dėl prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių.
9.2. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) formuojamą praktiką, teismas nesant tam jokio teisinio pagrindo negali imtis priemonių, kuriomis bylos nagrinėjimo metu nepagrįstai būtų stiprinamas nepilnamečio vaiko ryšys su vienu iš tėvų.
9.3. Pirmosios instancijos teismui nesuteikus atsakovui galimybių pasisakyti dėl ieškovės prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, neinformavus jo apie priimtą nutartį, buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencijos) 8 straipsnis, kas šiuo atveju taip pat reiškia, kad skundžiamos nutarties dalis negali būti laikoma teisėta ir galiojančia.
Atsiliepimas
9.4. Atsakovas su nustatyta laikina jo ir vaikų bendravimo tvarka kategoriškai nesutinka, nes, jo vertinimu, tėvams nuo pat faktinio išskyrimo momento bendravimą vykdant principu ,,50:50“, ieškovė nepagrįstai ir nesant tam jokio teisinio pagrindo siekia riboti atsakovo bendravimo su sūnumis galimybes.
9.5. Atkreipia dėmesį į tai, jog mediacijos metu šalys buvo pasiekusios taikų susitarimą, kuriame buvo nurodyta, jog bendravimas vyksta pagal ,,50:50“ bendravimo modelį. Taigi, yra absoliučiai neaišku ir nepateisinama, kodėl ieškovė kardinaliai persigalvojo ir siekia kategoriškai apriboti vaikų bendravimą su atsakovu, nors mediacijos metu šalys buvo pasiekusios taikų susitarimą, kuriame aiškiai numatytas ,,50:50“ bendravimo modelis. Ieškovė nepateikia jokių naujų, objektyvių ir įrodymais pagrįstų aplinkybių, atsiradusių po mediacijos, kurios galėtų pateisinti tokį radikalų pozicijos pakeitimą ir vaikų ryšio su atsakovu ribojimą.
9.6. Šiuo atveju jokių pagrindų riboti atsakovo ir vaikų bendravimą nėra. Vaikai noriai būna su atsakovu, leidžia kartu laiką, atsakovas sugeba jais tinkamai pasirūpinti. Byloje jokių duomenų apie tai, kad atsakovo elgesys būtų žalingas sūnų interesams, nėra. Todėl nagrinėjamu atveju jokio pagrindo riboti atsakovo ir vaikų bendravimą nėra, to nepagrindžia ir ieškovės ieškinyje / prašyme nurodyti argumentai.
9.7. Nuo pat gyvenimo skyriumi pradžios šalys taikė ,,50:50“ bendravimo su vaikais modelį. Nei ieškovė, nei pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog, taip stipriai apribojus vaikų bendravimą su atsakovu, bus pažeisti ne tik vaikų interesai, bet ir atsakovo teisė bendrauti su vaikais maksimaliai, tiek pat, kiek ir ieškovė.
9.8. Akcentuoja, kad ,,50:50“ bendravimo tvarka jau yra nusistovėjusi, nes ji yra vykdoma nuo šalių gyvenimo skyriumi. Sūnūs įprato, jog vienodai dažnai bendrauja su abiem tėvais. Atsakovo tikslas yra kuo daugiau laiko praleisti su vaikais, jis puikiai sugeba ir sugebės ateityje pasirūpinti sūnumis, todėl nėra jokio pagrindo netaikyti kassavaitinės bendravimo tvarkos. Priešingai, tokios bendravimo tvarkos netaikymas tik pakenktų vaikams. Mano, kad „50:50“ bendravimo su vaikais tvarka, pagal kurią kiekvienas iš tėvų su vaiku praleistų po savaitę laiko, neprieštarauja nepilnamečių vaikų interesams, o priešingai – užtikrintų jų geriausius poreikius.
9.9. Nesudarant sąlygų vaikams matytis ir tiesiogiai bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu, gali kilti grėsmė vaikų gerovei, emocinei ir psichologinei būklei. Atsižvelgiant į tai, galima daryti pagrįstą išvadą, jog atsakovo ir vaikų ,,50:50“ bendravimo tvarka užtikrintų geriausius jų interesus, užtikrintų saugią ir visavertę raidą, todėl privaloma ją nustatyti. Taigi, ieškovei nepateikus jokių konkrečių įrodymų, kad yra būtina riboti atsakovo bendravimą su vaikais, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismo nutartis dėl laikinos bendravimo tvarkos yra nepagrįsta.
9.10. Atsakovas rūpinasi ir išlaiko vaikus, ieškovė bylai nepateikė nė vieno įrodymo, kuris šias aplinkybes paneigtų, todėl ieškovė neturėjo teisinio pagrindo reikalauti priteisti vaikams laikiną išlaikymą, kurį galėtų valdyti uzufrukto teise. Pirmosios instancijos teismas, absoliučiai neįvertinęs faktinių aplinkybių ir nesudaręs galimybės pasisakyti atsakovui, priėmė nepagrįstą nutartį.
9.11. Prašydama laikino išlaikymo priteisimo vaikams, ieškovė nepateikė įrodymų, kad atsakovas vaikais nesirūpina, vaikų neišlaiko, neperka maisto produktų, higienos reikmenų ir neatlieka kitų mokėjimų, reikalingų vaikų būtiniesiems poreikiams tenkinti.
9.12. Pažymi, kad atsakovas teikia visapusišką išlaikymą vaikams: perka maisto produktus, higienos priemones, žaislus, rūbus, perveda ieškovei sumas už vaikus (pvz., dovanas). Pabrėžia, jog nuo gyvenimo skyriumi atsakovas pusę laiko, kaip ir ieškovė, praleidžia su vaikais, o tai, natūralu, reiškia ir tai, kad atsakovas vaikus išlaiko, tenkina jų būtinuosius (ir ne tik) poreikius.
9.13. Kai vaikas vienodą laiką gyvena su kiekvienu iš tėvų, laikytina, kad išlaikymo pareiga vykdoma natūra – kiekvienas iš tėvų savo buvimo su vaiku metu užtikrina jo gyvenamąją vietą, maitinimą, aprangą, kasdienius poreikius ir kitus su vaiko išlaikymu susijusius kaštus.
9.14. Esant laikinai ,,50:50“ bendravimo ir gyvenimo tvarkai, nėra pagrindo priteisti laikino išlaikymo vienam iš tėvų. Vienodas bendravimo laikas su abiem tėvais sudaro pagrindą vertinti, jog abu tėvai vienodai prisideda prie vaikų išlaikymo. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas vienodai laiko praleidžia su vaikais ir nori, jog ir toliau pagal ,,50:50“ modelį vyktų bendravimas su vaikais, laikino išlaikymo priteisimas nėra būtinas, kadangi abu tėvai vienodai ir tiesiogiai vykdo vaikų išlaikymo pareigą.
9.15. 2025 m. rugsėjo 11 d. mediacijos metu buvo pasiektas taikus susitarimas, šalys susitarė, jog atsakovas išlaikymą vaikams teiks po 150 Eur. Net ir tuo atveju, jei prašymas panaikinti laikinąją apsaugos priemonę – laikiną išlaikymą vaikams nebūtų tenkintas, atsakovas yra pagrįstai įsitikinęs, jog, atsižvelgiant į jo turtinę padėtį, faktą, jog pusę laiko praleidžia su vaikais ir juos išlaiko, laikinas išlaikymo dydis turėtų būti sumažintas iki 150 Eur.
10. Ieškovė Ž. R. pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, juo prašo atsakovo atskirąjį skundą atmesti, o Šiaulių apylinkės teismo 2026 m. sausio 2 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodyti šie motyvai:
10.1. Skunde minimoje EŽŽT nagrinėtoje byloje laikinųjų apsaugos priemonių taikymas buvo vertinamas tuo aspektu, kad teismai vaiko laikiną gyvenamąją vietą nustatė su mama, nors tėvas tam prieštaravo. Šiuo atveju atsakovas nurodo, kad su teismo nustatyta laikina vaikų gyvenamąja vieta sutinka ir teismo nutarties dalį prašo palikti nepakeistą, tad pagrindo konstatuoti kokį nors jo teisių pažeidimą nėra.
10.2. Pasisakydama dėl argumentų, susijusių su susitarimais, šalių pasiektais mediacijos procese, nurodė, kad po mediacijos ieškovei tapo žinoma, kad mediaciją vykdžiusi mediatorė, kurią mediacijos procesui pasiūlė atsakovas, yra naujos atsakovo gyvenimo draugės giminaitė. Dėl to mediacijos proceso metu ieškovė jautė jos aiškų palaikymą atsakovo reikalavimams, tam tikrą spaudimą taikytis, ginčą spręsti taikiai net ir jai nepriimtinomis sąlygomis. Būtent dėl jaučiamo spaudimo, noro išvengti teisinio bylinėjimosi ir buvo susitarta dėl tam tikrų taikaus ginčo sprendimo gairių. Vis dėlto, šalims kreipusis į advokatą dėl dokumentų parengimo, jam juos parengus, K. R. atsisakė dokumentus pasirašyti, tad bet kokie šalių susitarimai neteko prasmės.
10.3. Atsakovas ir jo atstovas profesionalus teisininkas, savo skundą grįsdami mediacijos medžiaga, pažeidžia vieną pagrindinių mediacijos principų – mediacijos konfidencialumą. Preliminaraus susitarimo, vienašališkai surašyto mediatoriaus, kurio šalys nepatvirtino savo parašais nei sudarydami sutartį dėl santuokos nutraukimo, nei mediacijos procese, išviešinimas civilinėje byloje, nagrinėjamojoje ginčo tvarka, niekaip neužtikrina vaikų interesų, viešojo intereso ar kt., todėl nagrinėjamu atveju turėtų būti taikoma bendroji taisyklė, draudžianti išviešinti mediacijos duomenis, su ja susijusią informaciją. Atitinkamai atsakovo pateiktas privalomosios mediacijos metu pasiektų susitarimų protokolas nelaikytinas įrodymu šiame civiliniame procese.
10.4. Atskirajame skunde teikiami duomenys, jog apytikriai pusę laiko rugpjūčio–gruodžio mėn. atsakovas praleido su vaikais, todėl ir toliau turėtų būti užtikrinama tokia tvarka, yra deklaratyvūs ir neparemti jokiais objektyviais duomenimis.
10.5. Iš pateikto lapkričio mėn. susirašinėjimo taip pat matyti, kad vaikus tėvas pasiimdavo dažniau ne dėl to, kad vaikai to norėdavo ar kad dėl to šalys tarpusavyje susitardavo, o dėl to, kad taip nuspręsdavo vienašališkai atsakovas, nepaisant ieškovės prašymų vaikų buvimo su kiekvienu iš tėvų laiką derinti pagal jos tuometinio darbo grafiką. Be to, nors atsakovas vaikus pasiimdavo gana dažnai, tačiau faktiškai dalį laiko vaikai buvo paliekami močiutės (atsakovo mamos) priežiūrai.
10.6. Svarbu ir tai, kad vaikai po vizitų pas tėvą, ypač, jei jie užsitęsdavo ilgesnį laiką, grįždavo sudirgę, išsibalansavę, jiems reikėdavo laiko, kol vėl imdavo elgtis įprastai, grįždavo į sau įprastą režimą, patys išsakydavo norą pas tėtį važiuoti rečiau ar trumpesniam laikui. Atsižvelgdama į visa tai, tiek ieškinyje, tiek prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovė išreiškė nesutikimą dėl ,,50:50” bendravimo tvarkos nustatymo ir prašė nustatyti kiek mažesnės apimties bendravimo tvarką. Tokia ieškovės pozicija atitinka ir teismų praktiką.
10.7. Visiškai jokio laikino bendravimo grafiko nenustatymas, manytina, tarp šalių vėl sukeltų nesutarimų, įtampą, kas gali neigiamai veikti ir šalių nepilnamečių vaikų emocinę būklę, todėl atsakovo prašymas atmesti ieškovės prašymą dėl laikinos bendravimo tvarkos laikytinas nepagrįstu ir netenkintinas.
10.8. Šiuo metu atsakovas su vaikais praleidžia mažiau laiko, tad didesnę dalį su vaikais susijusių išlaidų patiria ieškovė. Nepaisant to, sausio mėn. iš atsakovo nebuvo gautas teismo priteistas išlaikymas ar bent mažesniu dydžiu prisidėjimas prie vaikų poreikių. Be to, net ir tuo metu, kai šalys bandė atsakovo norimą modelį, t. y. su vaikais leisti apylygiai laiko, pagrindiniai pirkiniai vis tiek būdavo dengiami ieškovės sąskaita, jai tekdavo vaikus vežti pas gydytojus ir pan.
10.9. Atsakovas nurodo pervedęs ieškovei tam tikras sumas, taip kompensuodamas vaikų interesams jos patirtas išlaidas, tačiau pažymėtina, kad tos lėšos buvo pervestos praėjus ilgam laikui nuo tada, kai šias išlaidas ieškovė patyrė, nors jų kompensavimo ieškovė prašė ne kartą, ir tik tada, kai šalių atstovų susirašinėjimo metu apie tai, kad atsakovas žadėjo, bet nevykdo susitarimo kompensuoti tam tikras ieškovės išlaidas vaikų poreikiams, ieškovės atstovė informavo atsakovo atstovę. Vaikų išlaikymo principas, kai vienas iš tėvų patiria išlaidas vaikų išlaikymui, o po to neapibrėžtą laiką laukia, kol kitas iš tėvų padengs (arba nepadengs) pusę patirtų išlaidų, yra nesąžiningas, neteisingas, neužtikrina pakankamos vaikų interesų apsaugos.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Atskirasis skundas netenkintinas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išaiškinimai
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šio apeliacinio objekto nulemtus nagrinėjimo tvarkos ypatumus (CPK 338 straipsnis). Absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320, 338 straipsniai).
12. CPK 336 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atskirasis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
Dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos
13. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi įstatymo nustatytais atvejais apeliacinės instancijos teismui suteikta teisė nepriimti naujų įrodymų ir kartu užtikrinti galimybę sukliudyti proceso šalims piktnaudžiauti procesu. Tuo siekiama skatinti greitesnį bylos išnagrinėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2013).
14. Atsakovas su atskiruoju skundu pateikė papildomus įrodymus – 2025 m. rugsėjo 11 d. pažymą dėl privalomosios mediacijos atlikimo ir privalomosios mediacijos metu pasiektų susitarimų protokolą, nuotraukas, mokėjimo duomenis (čekius, mokėjimo nurodymų kopijas), kuriais grindžia aplinkybes apie vaikų poreikiams tenkinti padengtas išlaidas.
15. Ieškovė su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė papildomus įrodymus – nuotraukas ir susirašinėjimo duomenis.
16. Pasisakydamas dėl šalių pateiktų įrodymų pridėjimo prie bylos, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad, pagal CPK 177 straipsnio 5 dalies nuostatas, duomenys, gauti mediacijos metu, negali būti įrodymais civiliniame procese, išskyrus Lietuvos Respublikos mediacijos įstatyme nustatytus atvejus. Atsakovas aplinkybių, sudarančių pagrindą taikyti CPK 177 straipsnio 5 dalyje numatytą išimtį, nenurodė ir neįvardijo. Apeliacinės instancijos teismas iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO (CPK 179 straipsnio 3 dalis) duomenų nustatė, jog 2025 m. rugsėjo 11 d. pažyma dėl privalomosios mediacijos atlikimo yra civilinės bylos Nr. e2-1191-1252/2026 dalis. Šalys procesiniuose dokumentuose prašymo dėl įrodymų pridėjimo nepateikė, aplinkybių, dėl kurių pateikti įrodymai negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, nenurodė. Kadangi, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nesprendžiamas ginčas iš esmės, ieškovė ir atsakovas turi teisę teikti papildomus įrodymus pirmosios instancijos teismui, grįsdami ar neigdami aplinkybes dėl išlaikymo teikimo vaikams tinkamumo ir (ar) bendravimo su vaikais intensyvumo. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas ieškovės ir atsakovo teikiamus papildomus įrodymus atsisako priimti.
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės
17. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog ieškovė su ieškiniu kreipėsi į teismą prašydama nutraukti šalių santuoką esant abiejų sutuoktinių kaltei, nustatyti šalių nepilnamečių vaikų K. R. ir D. R. gyvenamąją vietą su motina ieškove, nustatyti šalių nepilnamečių vaikų bendravimo su atsakovu tvarką pagal ieškovės siūlymą, priteisti iš atsakovo vaikams po 250 Eur kiekvienam vaikui mokamą išlaikymą periodinėmis išmokomis nuo ieškinio pateikimo teismui dienos iki vaikų pilnametystės ir išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2025 m. rugpjūčio mėn. iki 2025 m. gruodžio mėn. – kiekvienam vaikui po 1 000 Eur, vaikų išlaikymui skirtų lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskirti ieškovę, padalyti santuokoje įgytą turtą, prievoles.
18. Ieškovė kartu su ieškiniu pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nustatyti laikiną šalių nepilnamečių vaikų K. R. ir D. R. gyvenamąją vietą kartu su ieškove, nustatyti laikiną atsakovo bendravimo su vaikais tvarką ir priteisti iš atsakovo laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams po 250 Eur kiekvienam vaikui, mokamą periodinėmis išmokomis nuo ieškinio padavimo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.
19. Skundžiama 2026 m. sausio 2 d. nutartimi pirmosios instancijos teismas ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkino.
Dėl pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo
20. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės – nustatyta laikina atsakovo bendravimo su vaikais tvarka ir iš atsakovo nepilnamečiams vaikams priteistas laikinas išlaikymas.
21. Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis).
22. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šeimos teisinių santykių bylose, be CPK 145 straipsnio 1 dalyje nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių, teismas gali taikyti ir kituose įstatymuose nustatytas priemones (CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Laikinosios apsaugos priemonės gali būti nukreiptos ne tik į būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimo užtikrinimą, bet ir į laikiną ginčo situacijos sureguliavimą. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.65 straipsnyje ,,Laikinosios apsaugos priemonės“ įtvirtinta teismo diskrecija, atsižvelgus į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog teismas gali CK 3.65 straipsnyje įtvirtintas laikinąsias apsaugos priemones taikyti visais atvejais, kai konstatuoja tam pakankamą pagrindą – aplinkybes, kurios patvirtina, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių bus pakenkta turtinėms ar asmeninėms neturtinėms nepilnamečio vaiko teisėms (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-687/2020).
23. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose, kuriose sprendžiami jautrūs ir socialiai reikšmingi klausimai (vaikų gyvenamosios vietos nustatymas, išlaikymo nepilnamečiams vaikams formos pakeitimas, bendravimo tvarkos nustatymas ir pan.), be tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo konkrečioje byloje priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011).
24. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas tik preliminariai vertina šalių nurodytas aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, tačiau tarp šalių kilęs ginčas iš esmės nesprendžiamas. Šias faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas turės galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla bus išnagrinėta iš esmės.
Dėl laikinos bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo
25. Atsakovas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, kuria nustatyta laikina jo bendravimo su vaikais tvarka, atskirąjį skundą iš esmės motyvuoja tuo, kad nustatyta laikina bendravimo su vaikais tvarka nepagrįstai apribojamas vaikų bendravimas su atsakovu, teigia, kad nuo pat gyvenimo skyrium pradžios bendravimas su vaikais vyko pagal ,,50:50“ bendravimo modelį, šalys dėl tokios bendravimo tvarkos susitarė mediacijos metu. Nurodo, jog jokių pagrindų riboti atsakovo ir vaikų bendravimą nėra.
26. Pasisakydamas dėl šių apelianto argumentų apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog apeliantas klaidingai interpretuoja skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalį dėl laikinos bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo, dėl ko, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nepagrįstai teigia, jog yra ribojamas atsakovo ir vaikų bendravimas.
27. CK 3.170 straipsnyje nustatyta, kad tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant (1 dalis). Vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena (2 dalis; CK 3.161 straipsnio 3 dalis). Kai tėvai nesusitaria dėl skyrium gyvenančio tėvo ar motinos dalyvavimo auklėjant vaiką ir bendravimo su juo, bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarką nustato teismas (3 dalis). Tėvas ar motina, su kuriuo gyvena vaikas ir (ar) su kuriuo teismo sprendimu nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, turi nekliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. Šios pareigos nevykdymas laikomas piktnaudžiavimu tėvų valdžia, už kurį tėvas (motina) atsako įstatymų nustatyta tvarka (CK 3.170 straipsnio 4 dalis).
28. Teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką; minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tuomet, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams (CK 3.175 straipsnio 2 dalis).
29. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarkos nustatymas nėra savitikslis, ja visų pirma siekiama išlaikyti, atkurti, jei jis yra nutrūkęs ar susilpnėjęs, vaiko ryšį su skyrium gyvenančiu vaiko tėvu (motina) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014; 2016 m. vasario 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016 34 punktas).
30. Laikinos bendravimo su vaikais tvarkos nustatymas yra skirtas apsaugoti vaikų bei jų tėvų teisėtus interesus vaikui bendrauti su abiem tėvais. Vaiko, kaip visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpestis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia. Būtent dėl to teismas turi skatinti pačius tėvus susitarti dėl labiausiai vaiko poreikius atitinkančios bendravimo tvarkos, jei tai nepavyksta, nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri geriausiai užtikrintų vaiko interesus ir būtų realiai vykdoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014).
31. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad tėvų teisių ir pareigų lygybės bei maksimalaus abiejų tėvų dalyvavimo auklėjant vaiką principai teismui nustatant skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką reiškia, jog apribojimai bendrauti su vaiku daromi, tik jeigu jie reikalingi vaiko interesams užtikrinti. Tačiau tai nereiškia, kad, nesant priežasčių riboti skyrium gyvenančio tėvo (motinos) dalyvavimą auklėjant vaiką, teismas visada privalo nustatyti tokią skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką, pagal kurią vaiko praleidžiamas laikas su abiem tėvais būtų vienodas. Pažymėtina, kad tokiais atvejais teismo nustatoma skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarka pirmiausia turėtų būti orientuojama į maksimalų laiko, kurį vaikas praleidžia su kiekvienu iš tėvų savaitgaliais, švenčių dienomis ir atostogų metu, suvienodinimą bei tam tikro laiko, kurį vaikas galėtų bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu darbo dienomis, nepakenkiant normaliam vaiko dienos režimui, nustatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016, 38 punktas).
32. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, mano, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino prašymą nustatyti laikiną atsakovo bendravimo su vaikais tvarką. Iš byloje esančių duomenų, šalių procesinių dokumentų turinio matyti, jog šalys nesutaria dėl bendravimo su vaikais tvarkos, pobūdžio ir bendravimo intensyvumo. Ieškovė pareikštu ieškiniu prašo nustatyti skyrium gyvenančio atsakovo bendravimo su vaikais tvarką. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO (CPK 179 straipsnio 3 dalis) duomenimis, byloje atsakovo atsiliepimas dėl pareikštų materialinių reikalavimų nėra gautas, tačiau atsakovas su laikina bendravimo su vaikais tvarka nesutinka. Esant tokioms aplinkybėms, vadovaujantis prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu, siekiant laikinai sureguliuoti ginčo situaciją, tikslinga nustatyti laikiną atsakovo bendravimo su vaikais tvarką.
33. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, remiantis byloje esančiais duomenimis, ieškovės pasiūlyta laikina atsakovo bendravimo su vaikais tvarka vaikų teisių ir teisėtų interesų nepažeidžia, sudaro sąlygas vaikams palaikyti ryšį su skyrium gyvenančiu tėvu, taip pat sudaro sąlygas atsakovui dalyvauti vaikų auklėjime, įgyvendinti įstatyme įtvirtintą teisę, o kartu ir pareigą bendrauti su savo nepilnamečiais vaikais.
34. Nurodytų aplinkybių kontekste pastebėtina, jog apeliantas, nesutikdamas su nustatyta laikina bendravimo tvarka, atskiruoju skundu reikšdamas pageidavimą laikytis ,,50:50“ bendravimo su vaikais modelio, jokio konkretaus savo siūlymo dėl nustatytinos laikinos bendravimo tvarkos, kurį būtų galima svarstyti, nepateikė ir nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog laikinos bendravimo su vaikais tvarkos nustatymas neriboja ginčo šalių galimybių susitarti dėl kitokios apimties ir intensyvumo atsakovo bendravimo su vaikais tvarkos, jei tai nekenkia šalių nepilnamečių vaikų interesams (CK 3.156 straipsnis, 3.165 straipsnio 1 dalis, 3 dalis, 3.170 straipsnio 1 dalis, 2 dalis).
35. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad skyrium gyvenantis tėvas ar motina neturi siekti nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri būtų patogiausia jam. Šiuo atveju turi būti tenkinami vaiko interesai tėvams (tam, su kuriuo vaikas gyvena, ir skyrium gyvenančiam) randant tarpusavio kompromisą, nes bendravimo tikslas yra užtikrinti vaiko saugų ryšį su abiem tėvais, kad vaikas, nepaisant tėvų tarpusavio santykių, jaustų, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016, 2018 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-82-687/2018; 2020 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-483-611/2020).
36. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, todėl, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik nusprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą.
37. Apibendrindamas nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas mano, jog šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovės prašymą nustatyti laikiną atsakovo bendravimo su vaikais tvarką ir atsakovo atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo šią pirmosios instancijos teismo nutarties dalį panaikinti. Esant įstatyme nustatytoms sąlygoms (CK 3.175 straipsnio 3 dalis) atsakovas turi teisę pirmosios instancijos teismui, nagrinėjančiam šalių ginčą, teikti prašymą dėl nustatytos laikinos bendravimo su vaikais tvarkos pakeitimo (nurodydamas aiškią bendravimo tvarką), panaikinimo ar kitokios bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo.
38. Papildomai pažymėtina ir tai, kad tarp šalių esant nesutarimui dėl bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos, nenustačius laikinos bendravimo tvarkos kol ginčas tarp šalių nebūtų išspręstas ir įsiteisėtų byloje priimtas sprendimas, atsakovo galimybė bendrauti su savo nepilnamečiais vaikais dar labiau sumažėtų, o tai prieštarautų nepilnamečių vaikų interesams.
Dėl laikino išlaikymo priteisimo
39. Atsakovas savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, kuria iš atsakovo nepilnamečiams vaikams priteistas laikinas išlaikymas, motyvuoja tuo, kad atsakovas rūpinasi šalių nepilnamečiais vaikais, ieškovė nepateikė nė vieno įrodymo, kuris šias aplinkybes paneigtų, todėl neturėjo teisinio pagrindo reikalauti priteisti vaikams laikiną išlaikymą, pirmosios instancijos teismas absoliučiai neįvertinęs faktinių aplinkybių priėmė visiškai nepagrįstą nutartį. Nurodo, jog esant laikinai ,,50:50“ bendravimo ir gyvenimo tvarkai nėra pagrindo priteisti išlaikymo vienam iš tėvų.
40. CPK 145 straipsnio 1 dalies 11 punkte numatyta, jog teismas gali taikyti laikinąją apsaugos priemonę – laikiną materialinį išlaikymą. CK 3.65 straipsnyje įtvirtinta teismo diskrecija, atsižvelgus į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. Viena iš minėtų laikinųjų apsaugos priemonių – laikino išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimas (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 4 punktas).
41. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones ir priteisdamas laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams, teismas tik preliminariai vertina vaiko poreikius ir jam teiktino išlaikymo dydį, atsižvelgdamas į pateiktus duomenis ir nurodytus argumentus, tačiau tarp šalių kilęs ginčas iš esmės nesprendžiamas. Šias faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas turės galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla bus išnagrinėta iš esmės.
42. Ieškovė byloje prašymą priteisti laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams grindė aplinkybėmis, jog atsakovas savanoriškai prie vaikų išlaikymo neprisideda, prašė iš atsakovo priteisti laikiną išlaikymą po 250 Eur kiekvienam vaikui, mokamą periodinėmis išmokomis.
43. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniesiems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, tačiau šis kriterijus yra tik orientacinis ir taikytinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes. Minimalus darbo užmokestis paprastai gali tenkinti tik minimalius, būtinuosius žmogaus poreikius, o vaiko visapusiškam vystymuisi užtikrinti turėtų būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-273-969/2020 ir joje nurodyta teismų praktika).
44. Nuo 2026 m. sausio 1 d. nustatytas minimaliosios mėnesinės algos dydis (toliau – MMA), atskaičius mokesčius, siekia 846 Eur (2025 m. spalio 16 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 700 ,,Dėl 2026 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“ nustatyta minimalioji mėnesinė alga neatskaičius mokesčių sudaro 1 153 Eur). Taigi vidutiniškai kiekvienam iš tėvų tenkančią išlaikymo dalį vienam vaikui sudaro 432 Eur. Byloje objektyvių duomenų, leidžiančių manyti, jog atsakovas reguliariai teikia šalių nepilnamečiams vaikams išlaikymą, nėra pateikta. Apelianto atskirojo skundo argumentai, jog jis tenkina vaikų poreikius, kai vaikai būna su juo, viena vertus, civilinio proceso įstatyme leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nėra pagrįsti (CPK 178 straipsnis), kita vertus, apeliantas duomenų, leidžiančių manyti, jog atsakovas reguliariai ieškovei perveda tam tikras fiksuoto dydžio lėšas, skirtams būtiniesiems vaikų poreikiams tenkinti, nenurodė. Sutiktina, jog aplinkybė, kad šalių nepilnamečiai vaikai vienodą laiką praleidžia su kiekvienu iš tėvų, leistų vertinti, kad išlaikymo pareiga yra vykdoma natūra, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog šiuo konkrečiu atveju objektyvių duomenų, leidžiančių spręsti, jog tarp šalių toks susitarimas sudarytas ir vykdomas, taip pat kokiomis sąlygomis vykdomas, byloje nėra pateikta (CPK 178 straipsnis).
45. Tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus įtvirtinta CK 3.192 straipsnyje. CK 3.192 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kad tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, teikdami išlaikymą, proporcingą nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai, ir užtikrinantį būtinas sąlygas vaikui vystytis. Vykdydami šią prievolę tėvai užtikrina savo nepilnamečių vaikų teisę į tinkamam vystymuisi būtinas gyvenimo sąlygas, kurias sudaro vaiko poreikių maistui, aprangai, būstui, sveikatai, higienai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui patenkinimas. Vaikams turi būti užtikrinamas nuolatinis pastovaus dydžio išlaikymas. Taigi laikino išlaikymo paskirtis – užtikrinti minimalius nepilnamečių vaikų poreikius ir prioritetas teikiamas vaikų interesų apsaugai. Nepilnamečiams vaikams tėvų teikiamas išlaikymas turi būti nuolatinis ir reguliarus.
46. Pažymėtina, jog laikinajai apsaugos priemonei dėl laikino išlaikymo priteisimo taikyti pakanka pagrįstų abejonių, kad gali būti pažeista vaiko išlaikymo teisė civilinės bylos nagrinėjimo metu, o būtent, tikėtina, nepakankamas atsakovo prisidėjimas prie šalių nepilnamečių vaikų kasdieninių poreikių tenkinimo, tai procesiniuose dokumentuose buvo nurodžiusi ieškovė. Pastebėtina, jog atsakovo atskirojo skundo argumentai šių abejonių nepašalinta, atitinkamai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutarties dalį.
47. Papildomai pažymėtina, jog ieškovė prašo priteisti laikiną išlaikymą, kuris yra netgi mažesnis nei įstatyme numatytas orientacinis kriterijus – minimalioji mėnesinė alga, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės prašomas priteisti 250 Eur laikinas išlaikymas kiekvienam iš nepilnamečių vaikų būtinas patenkinti bent minimalius nepilnamečių vaikų poreikius. Be to, atsakovas iš esmės neįrodinėja, jog neturi galimybių teikti tokio dydžio laikino išlaikymo, atsiriboja tik apibendrinto pobūdžio teiginiu, jog atsakovas yra pagrįstai įsitikinęs, kad atsižvelgiant į jo turtinę padėtį, faktą, jog pusę laiko praleidžia su vaikais ir juos išlaiko, laikino išlaikymo dydis turėtų būti sumažintas iki 150 Eur. Minėta, jog objektyvių duomenų, pagrindžiančių apelianto akcentuojamas aplinkybes, jog pusę laiko atsakovas praleidžia su vaikais, nėra pateikta (CPK 178 straipsnis). Byloje esantys duomenys apie atsakovo gaunamas pajamas, valdomą turtą, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagrindo manyti, jog priteisto laikino išlaikymo vaikams dydis neproporcingas atsakovo turtinei padėčiai, nesudaro.
48. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties dalies pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Dėl bylos procesinės baigties
49. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą (CPK 144 straipsnis), nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 338 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
50. CPK 93 straipsnio pagrindu šalių bylinėjimosi išlaidos skirstomos išnagrinėjus bylą iš esmės ir priklausomai nuo galutinio bylos rezultato (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartį Nr. e3K-3-280-219/2018). Todėl apeliacinės instancijos teismas šioje proceso stadijoje nenagrinėja atsakovo prašymo dėl jo turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo iš ieškovės. Klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų spręs bylą nagrinėjantis teismas atsižvelgdamas į procesinę bylos baigtį.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336?339 straipsniais, teismas
nutaria:
palikti Šiaulių apylinkės teismo 2026 m. sausio 2 d. nutartį nepakeistą.
Atsisakyti priimti ieškovės Ž. R. ir atsakovo K. R. pateiktus papildomus įrodymus.