Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės Ž. O. ir trečiojo asmens N. O. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-467-802/2016 pagal ieškovės Ž. O. ieškinį atsakovei L. A. įstatyminei atstovei A. A. dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys N. O., G. A..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į juos argumentai

Apeliaciniame skunde Ž. O. ir trečiasis asmuo N. O. prašė Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 28 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas (T.2, b.l. 72-74). Apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai nustatė trečiojo asmens neteisėtus veiksmus (rūpestingumo pareigos pažeidimą) ir konstatavo jo kaltę dėl įvykusio eismo įvykio. Net ir tuo atveju, jeigu trečiasis asmuo N. O. būtų pažeidęs rūpestingumo pareigą, teismas turėjo įvertinti kiekvienos šalies veiksmus, galimai padarytų pažeidimų mąstą ir atitinkamai nustatyti kaltės laipsnį, tačiau to nepadarė. Teismas nesiaiškino, ar įvykio vieta priskirtina gyvenamajai zonai. Neatmestina galimybė pagrįstai teigti, jog į transporto priemonę atsitrenkęs ir ją apgadinęs dviratininkas galimai neturėjo teisės šioje zonoje važiuoti dviračiu. Be to, teismas nesiaiškino, ar dviratininkas ėmėsi visų atsargumo priemonių, atsižvelgiant į vietovės ypatumus. Teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, pažeidė jų vertinimo taisykles. Policijos pareigūno 2015 m. gegužės 14 d. nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nebuvo apskųstas ar panaikintas, todėl, kaip rašytinis įrodymas, vertintinas atsižvelgiant į CKP 197 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nuostatas.Atsiliepimų į apeliacinį skundą įstatymų nustatyta tvarka negauta.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.), t.y. pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos. Antra, apskųstojo teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus ir savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl teismas pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.Nagrinėjamos bylos atveju ginčas kilęs dėl žalos, padarytos transporto priemonei autoįvykio metu. Byloje nustatyta, kad 2015 m. gegužės 5 d. apie 19 val. (duomenys neskelbtini) įvykusio autoįvykio metu N. O. vairuojama ieškovės vardu registruota transporto priemonė Mazda 6, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) išsukdama iš gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) kiemo susidūrė su dviračiu šaligatviu pro minimą namą į kiemą važiavusiu atsakovės mažamečiu sūnumi L. A.. Įvykio metu nežymiai susižalojo L. A. ir buvo apgadintas ieškovės automobilis. Ieškovė mažamečio L. A. įstatyminei atstovei A. A. pareiškė ieškinį dėl 644,41 Eur žalos (apgadinto automobilio remonto išlaidos) ir 180,00 Eur sumokėtų už vertinimą atlyginimo. Esminė nagrinėjamos bylos aplinkybė yra, jog žala automobiliui buvo padaryta eismo įvykio metu, kuomet automobilis partrenkė dviratininką. Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą), o kita šalis privalo atlyginti nuostolius (žalą) (CK 6.245 str. 1 d.). Žalą paprastai atlygina asmuo, nevykdęs pareigos laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, kitaip tariant, asmuo, dėl kurio neteisėto veikimo ar neveikimo atsirado žala (CK 6.246 str. 1 d., 6.263 str. 1 d., 2 d.). Bet kuriai civilinės atsakomybės rūšiai (tiek sutartinei, tiek deliktinei) taikyti reikalinga nustatyti visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas – nukentėjusios šalies patirtą žalą (nuostolius), atsakingos dėl žalos atsiradimo šalies neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą) ir kaltę (išskyrus griežtosios civilinės atsakomybės taikymo atvejus) bei priežastinį neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir padarytos žalos (nuostolių) ryšį (CK 6.246 str. – 6.249 str.).Nagrinėjamoje byloje keliamas deliktinės atsakomybės klausimas. Deliktinės civilinės atsakomybės pagrindinės taisyklės suformuluotos CK 6.263 straipsnyje. Jame įtvirtinta kiekvieno asmens pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios įstatyme įtvirtintos rūpestingumo pareigos pažeidimas suponuoja deliktinės civilinės atsakomybės atsiradimą. Neteisėtumas civilinėje teisėje priklauso nuo konkrečių bylos aplinkybių. Nustatant veikos teisėtumą ir kaltę, kaip civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygas, reikia taikyti protingumo standarto, sąžiningumo, profesinio rūpestingumo ar kitus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2012).Apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, nes įvertino tik dalį bylos duomenų, o ne įrodymų visumą, t. y. nevertino atsakovės sūnaus L. A. neteisėtų veiksmų pagrindžiančių įrodymų, nenurodė, kodėl atmetė jo kaltę pagrindžiančius įrodymus. Apeliantai šiuo atveju įrodinėja, kad atsakovės sūnus neteisėtais veiksmais padarė žalą apgadindamas ieškovei priklausantį automobilį. Apeliantų teigimu, teismas nepagrįstai nustatinėjo trečiojo asmens neteisėtus veiksmus autoįvykio metu, nes 2015 m. gegužės 14 d. nutarimas Nr. 37-At-00056-15/64-AT-186 Atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą patvirtina, jog eismo įvykis įvyko dėl dviratininko L. A. kaltės, nes buvo pažeisti Kelių eismo taisyklių 55, 59 punktų reikalavimai. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiais apeliacinio skundo argumentais. Pagal CPK 6.270 straipsnio nuostatas automobilio kaip didesnio pavojaus šaltinio, valdytojo civilinė atsakomybė atsiranda tiek esant jo kaltei, tiek be kaltės, t. y. jis atsako už žalą visais atvejais, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo asmens tyčios arba didelio neatsargumo. Nagrinėjamoje byloje ieškovės pareiga pagal CK 6.270 straipsnį įrodyti, kad būtent atsakovės nepilnamečio sūnaus, kuris eismo įvykyje nebuvo didesnio pavojaus šaltinio valdytoju, tyčia ar didelis neatsargumas nulėmė žalos atsiradimą automobiliui ir kad, būtent atsakovė, yra atsakinga už visą ieškovės nurodytą žalą automobiliui. Pažymėtina, jog pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką ikiteisminio tyrimo medžiagoje nustatyti faktai prejudicinės galios civilinėje byloje neturi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2008), todėl teismas civilinėje byloje turi iš naujo savarankiškai vertinti aplinkybes, kurios buvo tiriamos ikiteisminio tyrimo medžiagoje, pagal CPK nustatytas bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, kaip vienus iš įrodymų, greta kitų. Aukščiau minėtame nutarime nurodyta, kad eismo įvykio kilimo sąlyga galėjo būti dviratininko L. A. neatsargūs veiksmai, pažeidžiantys Kelių eismo taisyklių 55 ir 59 punktų reikalavimus. Administracinio teisės pažeidimo byla dėl šio eismo įvykio nebuvo pradėta.Nagrinėjamu atveju svarbi aplinkybė yra ta, kad L. A. kaltė ikiteisminiame tyrime apskritai nebuvo tiriama, o buvo tiriama automobilį vairavusio asmens, kuris partrenkė dviratininką, kaltė. Ikiteisminio tyrimo metu iš esmės buvo vertinti transporto priemonės vairuotojo N. O. veiksmai, jo kaltė dėl atsiradusių pasekmių (nesunkiai sužalojant nepilnametį) ir tik baudžiamosios teisės prasme, tačiau jo veiksmai neanalizuoti kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojo elgesys civilinės teisės kontekste, t.y. nespręstas ir trečiojo asmens kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybės klausimas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesutiko su ieškovės teiginiais, jog atsakovės sūnaus kaltė dėl eismo įvykio ir žalos atsiradimo yra nustatyta ikiteisminio tyrimo tyrėjos nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą ir kartu vertino trečiojo asmens, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojo veiksmus.Nėra pagrindo sutikti taip pat su kitu apeliacinio skundo argumentu, jog byloje nebuvo aiškinamasi dviratininko elgesys. Pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertinęs bylos įrodymus ir teisinį reglamentavimą konstatavo, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių (redakcija galiojusi nuo 2014-10-11) 55 punkte nustatyta, jog važiuoti važiuojamąja dalimi dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip 14 metų asmenims, o išklausiusiems atitinkamą mokymo kursą ir turintiems mokymo įstaigos išduotą pažymėjimą, – ne jaunesniems kaip 12 metų asmenims. Prižiūrint suaugusiajam, važiuoti važiuojamąja dalimi dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip 8 metų asmenims. Gyvenamojoje zonoje dviračių vairuotojų amžius neribojamas. Kelių eismo taisyklių 59 punkte nustatyta, jog dviračio vairuotojas, artėdamas prie vietos, kur reikia kirsti važiuojamąją dalį, visais atvejais privalo sumažinti važiavimo greitį ir gali tęsti judėjimą tik įsitikinęs, kad važiuoti saugu ir nebus trukdoma kitiems eismo dalyviams. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog atsakovės sūnus L. A. važiavo šaligatviu, kas nėra draudžiama pagal Kelių eismo taisyklių 57 ir 64 punktus. Teismas remdamasis byloje surinktais įrodymais taip pat nustatė, jog dviračių tako ar juostos, tam tinkamo kelkraščio šioje vietoje nėra, o išvažiavimo iš aikštelės matomumas yra ribojamas šalia namo esančio kiosko. Vieta, kurioje įvyko autoįvykis yra išvažiavimas iš šalia esančio kiemo, todėl pagal Kelių eismo taisyklių 60 punktą dviračio vairuotojas, norėdamas kirsti važiuojamąją dalį ten, kur eismas nereguliuojamas, privalo praleisti važiuojamąja dalimi važiuojančias transporto priemones, išskyrus tuos atvejus, kai kerta išvažiavimus iš šalia kelio esančių teritorijų, gyvenamosios zonos, kiemo, stovėjimo aikštelės, kai kerta važiuojamąją dalį, į kurią kiti vairuotojai suka; o 102 punkte nustatyta, kad įvažiuodamas į kelią iš esančių šalia jo teritorijų, vairuotojas privalo duoti kelią juo važiuojančioms transporto priemonėms (dviračiams ir kitoms), ir netgi įvažiuodamas į kelią iš esančių šalia jo teritorijų, išvažiuodamas iš kelio privalo sustoti ir praleisti pėsčiąjį, kurio judėjimo kryptį jis kerta, o sukdamas į dešinę ar į kairę sankryžose – į jo važiavimo krypties bet kurią eismo juostą įėjusį pėsčiąjį (KET 27 p.). Todėl sutiktina su teismo išvada, jog tai reiškia, kad ginčo atveju pareigą praleisti dviratininką turėjo automobilio vairuotojas, nes jam nustatoma didesnė atidumo pareiga. Kasacinis teismas, formuodamas praktiką tokio pobūdžio bylose ne kartą yra pasisakęs, kad dėl neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų, egzistavimo, nebūtina konstatuoti esant pažeistą konkrečią teisės normą, pvz., Kelių eismo taisyklių atitinkamą straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597-421/15). Taikant deliktinę atsakomybę asmens veiksmų neteisėtumas ir kaltė gali būti konstatuojami ne tik dėl konkrečios normos pažeidimo, bet ir dėl asmens nepakankamai atidaus, atsargaus elgesio. Kaip matyti iš nepilnamečio L. A. 2015 m. gegužės 13 d. apklausos protokolo, jis nepastebėjo išvažiuojančio automobilio, todėl pripažintina, jog jis buvo nepakankamai atidus ir rūpestingas važiuodamas dviračiu. Tačiau tokia pati ir dar griežtesnė atidumo ir rūpestingumo pareiga yra nustatyta ir didesnio pavojaus šaltinio valdytojui. Nagrinėjamu atveju, byloje neginčijamai nustatyta, jog trečiasis asmuo N. O. taip pat nepastebėjo atvažiuojančio dviratininko ir net nesuprato iš pradžių kas įvyko, o tai suvokė tik po to, kai išgirdus garsą, ir dar kiek pajudėjus, sustabdė automobilį bei iš jo išlipo. Teigti, kad trečiasis asmuo vairuodamas transporto priemonę, ir išvažiuodamas iš kiemo iš viso negalėjo ir neturėjo pagrindo tikėtis, jog į išvažiavimą netikėtai gali išbėgti vaikas, įeiti pėsčiasis ar įvažiuoti dviratininkas, kai jam kelių eismo taisyklėse nustatyta pareiga duoti kelią juo važiuojančioms transporto priemonėms (dviračiams ir kitoms) ir pėstiesiems, nėra pagrindo. Juolab, kad transporto priemonės, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojui taikoma taip vadinama griežtoji atsakomybė arba atsakomybė be kaltės. Tai reiškia, kad ieškovas taip pat nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina.Kasacinio teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad baudžiamojoje ir civilinėje teisėje asmens veiksmų neteisėtumas, kaltė vertinami pagal skirtingus kriterijus. Dėl to baudžiamosios teisės požiūriu asmens veiksmai gali būti teisėti, o civilinės teisės – neteisėti. Tai reiškia, kad baudžiamosios teisės požiūriu asmens veiksmai gali nesukelti baudžiamojoje teisėje nurodytų teisinių padarinių, tačiau gali sukelti civilinius teisinius padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010). Baudžiamojoje byloje faktas gali būti pripažintas įrodytu, kai tampa akivaizdus, o civilinėje teisėje taikoma įrodymų pakankamumo taisyklė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2011; 2012 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-445/2012). Įvertinus šias aplinkybes, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatinėjo aplinkybes ir vertino trečiojo asmens veiksmus eismo įvykio metu, nes būtent jo veiksmų teisėtumas ar neteisėtumas civilinės teisės prasme yra reikšmingas dėl taikytinų pasekmių.CK 6.253 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad nukentėjusiojo veiksmai – veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai – gali būti pagrindas visiškai ar iš dalies atleisti žalą padariusį asmenį nuo civilinės atsakomybės. Pažymėtina, jog N. O. veiksmų (ne) teisėtumas turėjo būti įvertintas ir tik tuomet sprendžiama dėl prašomos priteisti žalos atlyginimo sumažinimo ar reikalavimo atmetimo. Nagrinėjamu atveju tai aktualu, nes, teismo vertinimu, ir pats trečiasis asmuo N. O., būdamas didesnio pavojaus šaltinio valdytoju, veikdamas nepakankamai rūpestingai ir atidžiai, kaip atitinkamomis sąlygomis buvo būtina, prisidėjo prie žalos atsiradimo. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, įrodymų vertinimas (CPK 185 str.) reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis CK 6.270 straipsnio 1 dalies nuostatomis, taip pat konstatavo esant nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes, liudijančias trečiojo asmens neteisėtus veiksmus (KET pažeidimus), ir padarė išvadą, jog eismo įvykį taip pat lėmė paties ieškovo didelis neatsargumas, kas, teismo vertinimu, taip pat sudaro pagrindą netaikyti atsakovei civilinės atsakomybės (CK 6.253 str. 5 d.).Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Apeliacinės instancijos teismas pagal bylos duomenis sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, vertino įrodymus, teisingai taikė materialinės ir procesinės teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 330 straipsniu teisėjų kolegija

nutaria:

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.