- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-10-16
- Bylos Nr.
- 1A-440-1053/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-13579-2025-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ugnė Gailiūnienė, Mindaugas Povilanskas, Valerij Lauš
- Advokatai
- Aivaras Alimas
- Kategorijos
- 1.1.9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 1.1.9.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 1.2.25.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.4.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) ir Mindaugo Povilansko,
nuo baudžiamosios atsakomybės atleistam asmeniui O. S. ir jos gynėjui advokatui Aivarui Alimui,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto asmens O. S. gynėjo advokato A. Alimo apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 3 d. nuosprendžio, kuriuo O. S. padariusi nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, remiantis BK 40 straipsniu, atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant ją laiduotojos L. A. atsakomybėn, nustatant 2 (dvejų) metų laidavimo terminą be užstato. Nuosprendžiu O. S. skirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimas naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones – 1 (vieniems) metams, terminą skaičiuojant nuo 2025 m. balandžio 23 d.; taip pat nuspręsta išieškoti iš O. S. valstybės naudai konfiskuotino turto — automobilio „Toyota C-HR“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN: (duomenys neskelbtini)) vertę atitinkančios pinigų sumos dalį – 10 000 Eur.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. O. S. 2025 m. balandžio 18 d. apie 8.47 val., Vilniuje, Gariūnų g., kryptimi link Gariūnų turgaus, vairavo automobilį „Toyota“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdama neblaivi nuo alkoholio, kai jai policijos pareigūnai tikrinimo metu nustatė, kad jos iškvėptame ore yra 2,03 promilės etilo alkoholio koncentracija. Tokiu būdu O. S. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims ir padarė nusikaltimą, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu O. S. gynėjas prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio dalį ir iš O. S. išieškotiną konfiskuotino automobilio ,,Toyota C-HR“ vertę atitinkančią pinigų sumą sumažinti iki 3 000 Eur.
2.1. Skunde nurodoma, kad O. S. nesutinka su teismo nustatyta dalies konfiskuotino turto vertės suma (10 000 Eur), kadangi tokia suma neatitinka proporcingumo ir teisingumo principų ir yra prilygstanti bausmei. Teismas nors ir atsižvelgė į sunkią O. S. finansinę padėtį, tačiau nepaisydamas to nustatė akivaizdžiai neproporcingą dalies konfiskuotino turto vertės sumą, be to, nustatydamas minėtą sumą teismas nesivadovavo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto teisine prigimtimi.
2.2. Gynėjo teigimu, reikšminga aplinkybė, jog O. S. nebuvo nuteista už nusikalstamos veikos padarymą, kadangi baudžiamoji byla jos atžvilgiu buvo nutraukta, atleidžiant ją nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Pažymėtina, kad nuteistųjų bei asmenų atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės teisinė padėtis turto konfiskavimo kontekste skiriasi. Pagal BK 72 straipsnio 3 dalį kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais. BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatyta, kad pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės šio kodekso VI skyriuje numatytais pagrindais arba atleistam nuo bausmės šio kodekso X skyriuje numatytais pagrindais, arba lygtinai paleistam iš laisvės atėmimo vietų įstaigos, gali būti skiriamos šios baudžiamojo poveikio priemonės: turto konfiskavimas. Taigi iš nurodyto reguliavimo matyti, kad atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui, priešingai nei nuteistajam, teismas gali apskritai neskirti turto konfiskavimo.
2.3. Skunde teigiama, kad teismas net nesvarstė galimybės netaikyti turto konfiskavimo O. S. atžvilgiu (priešingai nei baudžiamosios poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialiąja teise, atveju), neatsižvelgdamas į aplinkybę, kad atleidžiant asmenis nuo baudžiamosios atsakomybės tokios priemonės taikomos tik tada, kai yra būtina. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje, kurioje nurodoma, kad siekiant, jog asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atitiktų šio instituto paskirtį, neprieštarautų teisingumo, protingumo, proporcingumo reikalavimams, asmeniui, taikant šį institutą, svarbu tinkamai parinkti baudžiamojo poveikio priemones (jei tai yra būtina) (kasacinė nutartis Nr. 2K-315-303/2018). Be to, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje teismas taikydamas turto konfiskavimą net nesivadovavo BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, kuris taikomas asmenims, atleistiems nuo baudžiamosios atsakomybės. Taigi jau vien šios aplinkybės patvirtina, kad sprendžiant klausimą dėl turto konfiskavimo, teismas neatsižvelgė į visas reikšmingas aplinkybes. Iš nurodyto teiginio seka ir tai, jog nuosprendyje nebuvo atsižvelgta į O. S. teisinį statusą, o tik formaliai nurodoma, kad dalies konfiskuotino turto vertės išieškojimas užtikrins tikslus, kurių siekiama atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Tačiau tokie deklaratyvūs teismo teiginiai nepatvirtina baudžiamojo poveikio priemonės teisėtumo. Turto konfiskavimo proporcingumo vertinimas yra svarbus, tačiau jis yra reikšmingiausias tais atvejais, kai teismas turi diskreciją, o ne pareigą, konfiskuoti turtą (pvz., kasacinės nutartys Nr. 2K-315-303/2018, 2K-17-788/2019, 2K-195-788/2019, 2K-50-303/2020, 2K-91-303/2021). Turto konfiskavimo teisiniai pagrindai skiriasi tais atvejais, kai asmuo yra nuteisiamas, ir tais atvejais, kai, pavyzdžiui, yra atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės. Pakartotinai primintina, kad turto konfiskavimo, kaip baudžiamojo poveikio priemonės, esmė yra panaikinti galimybę kaltininkui ar kitiems asmenims iš nusikalstamos veikos gauti turtinės naudos, t. y. padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą, taip pat išimti iš apyvartos turtą, kuris naudojamas nusikalstamai veikai daryti, o ne jam nubausti (kasacinė nutartis Nr. 2K-304-976/2016).
2.4. Skunde pažymima, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje Nr. 2K-91-303/2021 konstatavo, kad asmens atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą būtina esminės sąlyga – pagrindas manyti, kad jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Tai reiškia, kad tokiais atvejais neabejojama, jog asmens padaryta veika yra atsitiktinio pobūdžio ir kad galima tikėti, jog šis būdamas neblaivus nebevairuos. Be to, O. S. buvo paskirta ir kita baudžiamojo poveikio priemonė – specialiosios teisės atėmimas, kuri savaime eliminuoja galimybę O. S. pakartotinai padaryti analogišką nusikaltimą. Taigi egzistuojant nurodytoms sąlygoms manytina, kad tiek atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tiek baudžiamojo poveikio priemonių tikslai – teigiamai paveikti kaltininką, kad jis ateityje rinktųsi teisėtą elgesį, nepažeistų įstatymų, iš dalies yra pasiekti net ir netaikant turto konfiskavimo, visgi teismas to nevertino, nes kaip jau minėta, nuosprendžiu skiriant turto konfiskavimą nebuvo vertinamas jo poreikis, o taip pat neatsižvelgta į O. S. teisinę padėtį.
2.5. Skunde teigiama, kad nepaisant to, kas nurodyta, o taip pat ir to, kad jau pats baudžiamasis procesas O. S. buvo reikšminga gyvenimo pamoka, ji sutinka, kad dėl padaryto nusikaltimo turi prisiimti neigiamas pasekmes, tačiau mano, jog skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės turi būti proporcingos padarytam nusikaltimui ir aplinkybei, jog byla nutraukta atleidus ją nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, o tai visiškai neatsispindi nuosprendžio dalyje, kuria buvo nustatyta 10 000 Eur išieškotina konfiskuotino turto vertės suma. Nors teismas išvardijo esmines aplinkybes apie O. S. finansinę padėtį, kurią pripažino sunkia, tačiau iš nuosprendžio nėra aišku, kokiu pagrindu buvo nustatyta 10 000 Eur suma, kuri O. S., auginančiai du nepilnamečius vaikus, yra sunkiai pakeliama ir neproporcingai didelė atsižvelgiant į realias jos galimybes ją sumokėti. Nuosprendyje dėstomi argumentai sietini su aplinkybėmis, patvirtinančiomis, jog visos turto vertę atitinkančios pinigų sumos konfiskavimas būtų neabejotinai neproporcingas, tačiau teismas nepateikė reikšmingų argumentų dėl 10 000 Eur sumos nustatymo.
2.6. Skunde pažymima, kad O. S. viena augina du nepilnamečius vaikus, vieno iš jų tėvas šių metų pradžioje mirė. Ji kiekvieną mėnesį stengiasi aprūpinti vaikus būtiniausiais poreikiais – maistu, rūbais, mokyklinėmis priemonėmis, taip pat suteikti jiems sąlygas lavintis, tobulėti bei kokybiškai ilsėtis. Tokios sumos konfiskavimas iš esmės reikštų ne tik O. S., bet ir vaikų gyvenimo kokybės suprastėjimą, o tai akivaizdžiai prieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams. Teismas paminėjo, kad O. S. finansinė padėtis yra sunki, o jos kasmėnesinės įmokos pakankamai didelės, beveik 1 100 Eur/mėn. O. S. kartu su prašymu dėl jos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, yra pateikusi informaciją jog yra susidaręs 2 603,83 Eur įsiskolinimas bankui už būsto paskolą. Kito registruotino turto ji neturi.
2.7. Gynėjo teigimu, iš nurodyto matyti, kad O. S. mėnesinės išlaidos yra pakankamai didelės, o jos finansinė padėtis yra sunki. Tačiau po nuosprendžio priėmimo jos finansinė situacija dar labiau pablogėjo, kadangi ji buvo atleista iš darbo ir nuo 2025 m. birželio 13 d. yra registruota Užimtumo tarnyboje. Nors O. S. yra darbinga ir turi teorines galimybes rasti naują darbo vietą, visgi tokios paieškos užtrunka, taigi negalima numatyti, kada jos finansinė padėtis bent kiek pagerės, atsižvelgiant ir į turimus finansinius įsipareigojimus, t. y. mėnesines išlaidas, vaikų aprūpinimą, būsto išlaikymą ir kt.
2.8. Skunde teigiama, kad O. S. sutinka, kad iš jos būtų išieškota 3 000 Eur suma. Nors šiuo metu net ir minėta suma jai laikytina finansine našta, tačiau ji yra pasiryžusi prisiimti atsakomybę. Tuo tarpu teismo nepagrįstai nustatyta 10 000 Eur suma yra ne tik nepagrįsta, neatitinkanti proporcingumo bei teisingumo principų, bet ir nelogiška, O. S. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė išimtinai atlieka bausmės paskirtį ir yra daugiau nei 3 kartus didesnė už minimalią baudą, skiriamą už sunkaus nusikaltimo padarymą.
2.9. Skunde akcentuojama, kad turto konfiskavimo taikymo atveju, išieškant daikto vertę atitenkančią pinigų sumą, išieškojimo vykdymas iškarto perduodamas antstoliui (BPK 342 straipsnio 4 dalies 7 punktas). Net ir susitarus su antstoliu mokėti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą dalimis, tokie finansiniai įsipareigojimai yra neproporcingi nei O. S. padarytos nusikalstamos veikos, nei jos finansinės padėties atžvilgiu. Akcentuotina, kad esminis baudžiamojo poveikio priemonės tikslas nėra asmens nubaudimas. Iš to kas nurodyta matyti, kad nuosprendžio dalis taikyti O. S. 10 000 Eur išieškojimą yra akivaizdžiai neproporcinga bei neatitinkanti nusikalstamos veikos pavojingumo ir teisingumo principų. Nuosprendyje nepakankamai atsižvelgta į O. S. individualią situaciją ir realias galimybes sumokėti nustatytą sumą. Nustatyto dydžio vertės konfiskavimas turės labai didelį neigiamą poveikį jos turtinei padėčiai ir trukdys įgyvendinti tikslus, kurių buvo siekiama atleidžiant O. S. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, todėl spręstina jog proporcinga ir pagrįsta būtų konfiskuoti automobilio vertę atitinkančios pinigų sumos dalį – 3 000 Eur.
2.10. Skunde teigiama, jog teismų praktika šiuo klausimu formuojama nuosekliai, o teismų priteisiamos išieškotinos konfiskuotino turto vertės dalies sumos yra mažesnės (3 000 Eur – 7 000 Eur) ir jų pakanka tam, kad būtų pasiekti šios baudžiamojo poveikio priemonės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-195-788/2019, Nr. 2K-17-788/2019, Nr. 2K-50-303/2020, Vilniaus apygardos teismo nuosprendis Nr. 1A-176-935/2023, nutartis Nr. 1A-146-365/2023, nuosprendis Nr. 1A-69-817/2023, nuosprendis Nr. 1A-154-1053/2025 ir kt.).
2.11. Skunde pažymima, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje, kalbant apie turto konfiskavimo proporcingumą nuosavybės apsaugos kontekste (Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnis), pabrėžiama, kad tokia priemonė turėtų būti pagrįsta proporcingu santykiu tarp naudojamų priemonių ir siekiamo tikslo, ir kad ši sąžininga pusiausvyra bus pažeista, jei atitinkamas asmuo turės prisiimti individualią ir pernelyg didelę naštą (2018 m. birželio 28 d. Didžiosios kolegijos sprendimas G.I.E.M. S.r.l. ir kiti prieš Italiją, peticijos Nr. 1828/06, par. 300; 2004 m. sausio 22 d. sprendimas Jahn ir kiti prieš Vokietiją, peticijų Nr. 46720/99, 72203/01, 72552/01, par. 81-94; 2011 m. gegužės 31 d. sprendimas Maggio ir kiti prieš Italiją, peticijų Nr. 46286/09, 52851/08, 53727/08, 54486/08, 56001/08, par. 57).
2.12. Skunde daroma išvada, kad teismas nustatydamas 10 000 Eur išieškojimą iš O. S., neatsižvelgė į aplinkybę, jog ji buvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, nesilaikė proporcingumo ir teisingumo principų ir suvaržė O. S. teisės daugiau nei reikalinga, kas nulėmė netinkamą dalies konfiskuotino turto vertės atitinkančios pinigų sumos išsprendimą.
Žemesnės instancijos teismas
3. Teismo posėdžio metu prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti, nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas asmuo O. S. ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas
4. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad O. S. gynėjas faktinių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, veikos kvalifikavimo ir savo kaltės klausimų neginčija, neskundžia ir paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – specialiosios teisės atėmimo, o tik nesutinka su išieškotina pinigų suma. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, neįžvelgęs esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, bylą patikrina tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
5. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 3 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas įvertinus visas faktines aplinkybes bei vadovaujantis įstatymu. Naikinti ar keisti jį, remiantis apeliacinio skundo argumentais, nėra pagrindo.
6. BK 67 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimu asmeniui siekiama to paties rezultato, kaip ir bausme, t. y. sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, atimti arba apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti asmenį taip, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Baudžiamojo poveikio priemonės parinkimas ir paskyrimas yra teismo diskrecija. Spręsdamas baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo klausimą, teismas individualiai įvertina kaltininko asmenybę, kaltės formą bei rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, teisingumo principo įgyvendinimą ir kitus reikšmingus bylos duomenis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-396/2011, 2K-35-719/2022). Atsižvelgdamas į bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis), bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), teismas parenka tokias suderintas priemones ir pareigas, kurios nuteistajam gali turėti didžiausią poveikį, taip padėdamas įgyvendinti bausmės paskirtį, apibrėžtą BK 41 straipsnio 2 dalyje.???
7. Atsižvelgiant į baudžiamojo poveikio priemonių ryšį su skiriama bausme, aktualus yra ir teismų praktikoje pateikiamas išaiškinimas, jog bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019, Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-156-487/2020). Šis išaiškinimas analogiškai taikytinas ir vertinant baudžiamojo poveikio priemonių skyrimą.
8. BK 72 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Pagal šio straipsnio 2 dalį konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas.
9. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad O. S. nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarė naudodamasi automobiliu „Toyota C-HR“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Šios nusikalstamos veikos padarymas yra tiesiogiai susijęs su kelių transporto priemonės panaudojimu – jos vairavimu arba mokymu praktinio vairavimo, esant apsvaigus nuo alkoholio, kai kaltininko kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio. Be transporto priemonės panaudojimo aptartu būdu šios veikos padarymas neįmanomas, taigi transporto priemonė yra BK 281¹ straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymo priemonė, atitinkanti BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodyto konfiskuotino turto sampratą (požymius).
10. BK 72 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.
11. Atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, turto konfiskavimo (BK 72 straipsnis) kaip baudžiamojo poveikio priemonės taikymo klausimas, pagal teismų praktiką, taip pat paliekamas teismo nuožiūrai. Teismas, įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl turto konfiskavimo taikymo, tokiais atvejais pirmiausia turi įvertinti šios teisinės priemonės suderinamumą su tais tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Šia prasme teismo sprendimai gali skirtis atsižvelgiant į tai, ar teisėtai buvo įgytas turtas, ar kelia pavojų visuomenei jo palikimas asmens dispozicijoje, ar turtas nusikalstamos veikos priemone tapo atsitiktinai, ar buvo specialiai tam įgytas ar paruoštas, ar sprendžiamas klausimas dėl paties turto ar dėl jo vertės konfiskavimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-50-788/2018, 2K-79-511/2018, 2K-35-719/2018, 2K-86-895/2019). Teismas, svarstydamas BK 72 straipsnio 5 dalyje nustatytos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo proporcingumo klausimą, turi diskreciją spręsti, ar iš asmens konfiskuojama visa konfiskuotino turto vertė, ar tik jos dalis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-315-303/2018, 2K-17-788/2019, 2K-195-788/2019).
12. Gynėjas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išvis nevertino, ar apskritai turėjo būti skiriamas turto konfiskavimas, kaip baudžiamojo poveikio priemonė, atleistai nuo baudžiamosios atsakomybės O. S. Teisėjų kolegija su tuo nesutinka. Iš tiesų, skundžiamame nuosprendyje nėra atskirai dėstomi argumentai dėl pačios baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo – skyrimo. Tačiau iš pirmosios instancijos teismo motyvų dėl automobilio vertės dalies konfiskavimo (aptariami šios baudžiamojo poveikio priemonės tikslus, O. S. padarytos veikos pavojingumą, jos asmenybę ir finansinę padėtį, matyti, kad pirmosios instancijos teismas įgyvendino diskreciją spręsti dėl šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymo ir nusprendė, kad ją taikyti yra būtina.
13. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su gynėjo argumentais, kad vien tai, jog O. S. atleista nuo baudžiamosios atsakomybės, kas leidžia manyti, kad jos veika yra atsitiktinio pobūdžio, ir jai skirtas teisės vairuoti transporto priemones atėmimas, kuris eliminuoja galimybę padaryti analogišką nusikaltimą, reiškia, kad baudžiamosios atsakomybės tikslai yra pasiekti ir turto konfiskavimas netaikytinas. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės faktas bei pritaikyta viena baudžiamojo poveikio priemonė, jokiu būdu nereiškia, kad bylą nagrinėjantis teismas negali spręsti dėl kitų baudžiamojo poveikio priemonių taikymo. Priešingai – pirmiau aptarta kasacinio teismo praktika nurodo, kad teismas turi diskreciją kiekvienu individualiu atveju spręsti dėl turto konfiskavimo, kaip ir buvo padaryta šioje byloje.
14. Apeliacinio skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas, nusprendęs konfiskuoti konfiskuotino turto vertės dalį, nepateikė reikšmingų argumentų, kodėl nutarė konfiskuoti būtent 10 000 Eur sumą, yra akivaizdžiai nepagrįstas. Priešingai – pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino baudžiamojo poveikio priemonės tikslus, tiek O. S. padarytos veikos pavojingumą, tiek jos asmenybę, atsižvelgė į iš esmės visas apeliaciniame skunde dėstomas aplinkybes (mažamečius vaikus, finansinius įsipareigojimus ir kt.), O. S. kylančių kitų baudžiamojo proceso pasekmių suderinamumą su šia baudžiamojo poveikio priemone, ir spręsdamas turto konfiskavimo vertės dalies dydžio klausimą, įvertino aplinkybių visumą.
15. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad automobilis „Toyota C-HR“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso ne O. S., o UAB „S“. Dėl šios priežasties, automobilio, kaip nusikaltimo padarymo priemonės, konfiskavimui iš trečiojo asmens nėra sąlygų, numatytų BK 72 straipsnio 4 dalyje. Tokiu atveju, išieškoma tik konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma. Remiantis VšĮ „Emprekis“ duomenimis, nusikalstamos veikos padarymo metu tapačių automobilių vidutinė vertė Lietuvoje, skaičiuojant su PVM, buvo 16 450 Eur. Pirmosios instancijos teismas įvertino nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, taip pat ir tai, kad O. S. praeityje nėra nei teista, nei traukta administracinėn atsakomybėn už panašių ar tapačių veikų padarymą, teigiamai vertinama darbdavio, atsižvelgė į jos finansinę padėtį, finansinių įsipareigojimų dydį, uždraudimo naudotis specialia teise taikymo ir laidavimo trukmę, aplinkybes, jog O. S. viena augina du nepilnamečius vaikus, neturi registruotino turto. Įvertinęs visų šių aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad teisinga ir proporcinga O. S. skirti dalies – 10 000 Eur – konfiskuotino turto vertės išieškojimą.
16. Papildomai apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad O. S. vairavo transporto priemonę būdama neblaivi (jos iškvėptame ore nustatyta 2,03 promilės etilo alkoholio koncentracija), ji vairavo ryte, intensyvaus eismo metu. Pranešėjas pastebėjo, kad automobilis vinguriavo, porą kartų trenkėsi į kairės pusės kelio atitvarą, taip O. S. sukėlė pavojų tiek sau, tiek kitiems eismo dalyviams, jų turtui, gyvybei, sveikatai. Veika buvo nutraukta tik pranešėjo dėka, kai šis su kitu vairuotoju ėmėsi iniciatyvos ir patys sustabdė pavojingai vairuojančią O. S. Taigi, jos veika buvo pakankamai pavojinga.
17. Teismų praktikoje yra nurodyta, kad, sprendžiant klausimus dėl BK 72 straipsnio nuostatų netaikymo, asmens asmenybė, šeimos narių interesai ar automobilio vertė nėra laikomi išimtinėmis aplinkybėmis, o tai, kad baudžiamojo poveikio priemonė sukelia tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų asmeniui, nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo ir protingumo principams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287-1073/2018). Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju susiklosčiusios aplinkybės, jog O. S. augina du mažamečius vaikus, turi būsto kreditą, moka lizingo įmokas, turi mokėti komunalinius mokesčius, yra įprastos, tačiau pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aplinkybių visumą, visgi skyrė O. S. ne visos konfiskuotino turto vertės, o tik jos dalies išieškojimą. Teisėjų kolegija papildomai atkreipia dėmesį, kad O. S. pati pasirinko, kokį automobilį gali sau leisti įsigyti lizingu, kokias įmokas gali mokėti, bet vairavo šį automobilį neblaivi, taigi turi prisiimti neigiamas savo pasirinkto neteisėto elgesio pasekmes.
18. Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino visas reikšmingas bylos aplinkybes, išdėstė išsamius motyvus ir teisingai nusprendė dėl konfiskuotino turto vertės dalies dydžio. Tačiau po pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo atsirado nauja aplinkybė, kurios pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, nežinojo ir negalėjo įvertinti – O. S. neteko darbo ir tai neabejotinai pablogino jos finansinę padėtį. Visgi iš byloje esančių duomenų iš Socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos matyti, kad O. S. nuo 2004 metų nuolat turėjo darbą (b. l. 67), nuo 2014 m. dirbo įmonėje „L“, kurioje gavo pakankamai didelį darbo užmokestį (b. l. 134-140), gerokai viršijantį Lietuvos vidurkį (https://www.sodra.lt/lt/situacijos/statistika/pagrindiniai-socialiniai-rodikliai). O. S. turi išsilavinimą, profesiją, didelę darbo patirtį. 2025 m. kovo 24 d. charakteristikoje O. S. yra darbdavio įvertinta kaip gera savo srities specialistė, puikiai išmananti logistikos procesus ir turinti net 11 metų darbo patirtį, vertinama įmonės ir kolegų (b. l. 100). Atsižvelgus į šias aplinkybes, manytina, kad O. S. nedarbingumas yra tik laikina situacija . Pažymėtina, kad O. S. pirmosios instancijos teismas visgi taikė ne visos, o tik dalies konfiskuotino automobilio vertės išieškojimą, nors pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, konfiskuojamo turto vertės dalies klausimas yra labiau išimtis nei taisyklė ir ji turi būti taikoma aiškiai motyvuojant tokio teismo sprendimo priežastis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-224-1073/2023). Nagrinėjamu atveju, net ir įvertinus faktą, kad O. S. neteko darbo, automobilio vertės dalies, nustatytos pirmosios instancijos teismo, išieškojimas yra teisinga ir proporcinga priemonė.
19. Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išieškodamas iš O. S. automobilio „Toyota C-HR“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertę atitinkančios pinigų sumos dalį – 10 000 Eur, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai bei proporcingai. Toks sprendimas neprieštarauja baudžiamojo poveikio priemonių tikslams, kuriais siekiama užtikrinti BK 281¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtintų nusikalstamų veikų prevenciją. Ši poveikio priemonė suderinama su kita paskirta baudžiamojo poveikio priemone (uždraudimu naudotis teise vairuoti transporto priemones), kurios terminas nustatytas minimalus. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išlaikė teisingą pusiausvyrą tarp viešojo intereso poreikių ir asmens teisių bei teisingumo ir protingumo kriterijų, todėl nėra pagrindo šioje dalyje skundžiamą nuosprendį naikinti ar keisti.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuo baudžiamosios atsakomybės atleistos O. S. gynėjo advokato Aivaro Alimo apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.