- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2023-03-28
- Bylos Nr.
- 1A-176-935/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-37786-2022-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Julita Dabulskytė-Raizgienė, Ugnius Trumpulis, Rasa Paužaitė
- Advokatai
- Faustas Vrubliauskas
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Julitos Dabulskytės-Raizgienės, Rasos Paužaitės ir Ugniaus Trumpulio (kolegijos pirmininkas bei pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal J. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 29 d. nuosprendžio, kuriuo ji, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 40 straipsniu, buvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą dėl nusikaltimo, numatyto BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymo, perduodant ją S. R. atsakomybei vieneriems metams be užstato, ir baudžiamoji byla nutraukta.
Vadovaujantis BK 68 straipsniu, J. R. buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2022 m. spalio 5 d.
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš J. R. nuspręsta išieškoti automobilio „Toyota Auris“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertę atitinkančią pinigų sumą, t. y. 8950 Eur.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. J. R. 2022 m. spalio 3 d. apie 17.45 val., pažeisdama Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Toyota Auris“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Vilniaus gatvėmis, kuomet ties pastatu, esančiu (duomenys neskelbtini), alkotesteriu patikrinus jos neblaivumą buvo nustatytas 2,66 promilių girtumo laipsnis. Tokiais savo veiksmais J. R. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniame skunde J. R. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 29 d. nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, buvo nuspręsta iš jos išieškoti automobilio „Toyota Auris“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertę atitinkančią pinigų sumą, arba panaikinti minėtą nuosprendžio dalį ir paskirti jai baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, numatytą BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punkte, kuri savo dydžiu būtų artima minimaliai, arba pakeisti minėtą nuosprendžio dalį ir sumažinti išieškotiną pinigų sumą.
3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo, kaip ir kitų baudžiamojo poveikio priemonių, paskirtis yra padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnio 1 dalis). Turto konfiskavimas asmeniui gali būti skiriamas kartu su bausme (BK 42 straipsnio 6 dalis, 67 straipsnio 3 dalis). Vis tik tais atvejais, kai asmuo yra atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, turto konfiskavimo taikymo teisiniai pagrindai skiriasi nuo tų atvejų, kai asmuo yra nuteisiamas. Sprendimas konfiskuoti nusikalstamos veikos priemonės vertę ar jos dalį atitinkančią pinigų sumą yra priimamas tik tais atvejais, kai nustatomas BK 72 straipsnio 5 dalyje numatytų išimčių egzistavimas bei įvertinamas turto konfiskavimo taikymo būtinumas ir proporcingumas. Atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, turėtų būti įvertinamas šios teisinės priemonės suderinamumus su tais tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės.
4. J. R. aiškina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, jog transporto priemonės vertę atitinkančios pinigų sumos konfiskavimas yra būtinas, neatsižvelgė į priežastis, kurios turėjo esminės reikšmės jos elgesiui. J. R. iki nusikalstamos veikos padarymo buvo diagnozuota onkologinė liga ir 2023 m. sausio mėnesį buvo numatyta operacija. Ši aplinkybė, sprendžiant dėl BK 72 straipsnio nuostatų taikymo, buvo įvertinta nepakankamai. Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą dėl konfiskuotino turto vertės ar jo dalies išieškojimo, savo sprendimo nemotyvavo ir nevertino to, kad J. R. yra registruota Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Užimtumo tarnyba) bei gauna valstybės skiriamą bedarbio pašalpą.
5. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad aplinkybę, jog J. R. 2022 m. liepos mėnesį diagnozuota onkologinė liga, patvirtina 2022 m. lapkričio 14 d. medicininių dokumentų išrašas/siuntimas, kuris buvo pateiktas pirmosios instancijos teismui. Vis tik pirmosios instancijos teismas, susipažinęs su pateikto dokumento turiniu, neprijungė jo prie baudžiamosios bylos, todėl medicininiame išraše nurodyta informacija nebuvo tiriama ir vertinama sprendžiant dėl baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo – taikymo. Be to, lizingo sutartis, sudaryta su AB „SEB bankas“, patvirtina, kad J. R. įsigijo transporto priemonę „Toyota Auris“, už kurią lizingo davėjui AB „SEB bankas“ įsipareigojo nuo 2019 m. gegužės 27 d. iki 2024 m. sausio 5 d. mokėti mėnesines įmokas. Vienos įmokos dydis šiuo metu yra 183,13 Eur ir ši prievolė bankui pagal lizingo sutartį nėra pasibaigusi. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, netyrė ir nevertino J. R. finansinės padėties, neatsižvelgė į reikšmingas aplinkybes dėl diagnozuoto sveikatos sutrikimo, turėjusio įtakos netinkamam jos poelgiui.
6. J. R. teigia, kad susiklosčiusi situacija, t. y. onkologinė liga, su liga susiję tyrimai, sukėlė jai stiprius dvasinius išgyvenimus, kurie turėjo reikšmingos įtakos jos atsitiktiniam neatsakingam elgesiui, taip pat turėjo esminės įtakos gebėjimui susikoncentruoti vykdant atsakingas pareigas darbovietėje, iš kurios ji išėjo savo noru po to, kai gavo siuntimą operacijai, todėl neteko ženklių finansinių pajamų. Šios aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, kad skundžiamu nuosprendžiu skirta baudžiamojo poveikio priemonė – konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimas – nėra teisinga ir proporcinga.
7. Skunde tvirtinama, kad J. R., turėdama įsipareigojimus bankui ir netekusi su darbo santykiais susijusių pajamų, jau patiria sunkią moralinę ir finansinę naštą, o paskirtas konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimas taps nepakeliama našta pačiai J. R. ir jos šeimai. Konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimas šiuo atveju neatitinka įstatymo leidėjo siekto prevencinio tikslo, nes nebuvo nustatyta, kad J. R. yra linkusi nusikalsti, nors ji praeityje yra bausta administracine tvarka, tačiau jos padaryti teisės pažeidimai nėra šiurkštūs, todėl, skiriant baudžiamojo poveikio priemonę, nėra siekiama sulaikyti J. R. nuo analogiškų nusikalstamų veikų darymo ateityje, o siekiama ją nubausti.
8. J. R. įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas turto konfiskavimo klausimą, vertino padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir jos padarymo aplinkybes, tačiau į J. R. charakterizuojančias aplinkybes bei į galimas nusikalstamo poelgio priežastis neatsižvelgė, todėl nepakankamai motyvavo savo sprendimą, o tai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą. Baudžiamojoje byloje buvo atsižvelgta į pavienes veikos aplinkybes, turinčias įtakos jos pavojingumo vertinimui, tačiau nebuvo atsižvelgta į turto konfiskavimo instituto esmę, asmens charakteristiką atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygų aspektu.
9. Apeliaciniame skunde tikinama, kad skundžiamu nuosprendžiu paskyrus baudžiamojo poveikio priemonę – specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimą, realiai bus pasiekti bausmės tikslai. Konstatavus, kad J. R. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punktas), faktiškai nebuvo suabejota, jog padaryta veika nėra didelio pavojingumo, yra atsitiktinio pobūdžio, kad galima tikėti, jog būdama neblaivi apeliantė transporto priemonės nebevairuos. Taigi prevencinio poveikio apeliantei galima pasiekti ir be nusikalstamos veikos padarymo priemonės ar jos vertę atitinkančios pinigų sumos, jos dalies konfiskavimo.
10. Teismo posėdžio metu atleistoji nuo baudžiamosios atsakomybės ir jos gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė mažinti iš J. R. išieškotinos pinigų sumos dydį.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Atleistosios nuo baudžiamosios atsakomybės apeliacinis skundas tenkintinas.
Žemesnės instancijos teismas
11. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl to asmens, kuris padavė apeliacinį skundą ar dėl kurio toks skundas buvo paduotas. Taigi apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju patikrina skundžiamą nuosprendį tik tiek, kiek to prašoma J. R. apeliaciniame skunde, t. y. dėl BK 72 straipsnio nuostatų taikymo.
12. BK 67 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės BK VI skyriuje numatytais pagrindais (taip pat ir BK 40 straipsnyje numatytu pagrindu), gali būti skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės. Taigi spręsti, ar asmeniui, kuris yra atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, konkrečiu atveju būtina taikyti baudžiamojo poveikio priemonę ir kokią, yra paliekama teismo diskrecijai. Pažymėtina, kad BK 67 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Jokia kita baudžiamojo poveikio priemonių paskirtis įstatyme nėra nustatyta. Įvertinus tai, kas buvo aptarta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog, atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, baudžiamojo poveikio priemonių tikslai, nurodyti BK 41 straipsnyje, nesikeičia, t. y. skiriamomis baudžiamojo poveikio priemonėmis iš esmės turi būti siekiama tų pačių tikslų, aišku, atsižvelgiant į atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto specifiką, kaip ir paskyrus asmeniui bausmę.
13. BK 72 straipsnyje yra nustatyta, kad konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Teismų praktikoje pripažįstama, jog kelių transporto priemonė, kuri buvo panaudota darant nusikaltimą, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, pripažįstama nusikalstamos veikos padarymo priemone (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-392-699/2017, 2K-79-511/2018 ir kt.). Nagrinėjamu atveju nekyla jokių abejonių, kad automobilis, kurį 2022 m. spalio 3 d., apie 17.45 val., būdama neblaivi, vairavo J. R., yra nusikalstamos veikos padarymo priemonė, atitinkanti turto, konfiskuotino pagal BK 72 straipsnį, požymius.
14. BK 72 straipsnio 5 dalyje yra nustatyta, kad, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. J. R. vairuotas automobilis priklauso trečiajam asmeniui (dėl šio fakto jokių ginčų nekilo ir nekyla), todėl, vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš J. R. gali būti išieškoma tik šio automobilio vertę atitinkanti pinigų suma.
15. BK 72 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais. Išimtimi iš šios taisyklės gali būti tik tokie išskirtiniai atvejai, kai turto konfiskavimo taikymas būtų akivaizdžiai neproporcinga teisinė priemonė (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose 2K-7-130-699/2015, 2K-7-304-976/2016 ir kt.). Tas pats pasakytina ir apie konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimą, esant BK 72 straipsnio 5 dalyje numatytoms sąlygoms, t. y. ši priemonė gali būti netaikoma tik tais atvejais, kai konfiskuotino turto vertės ar jos dalies išieškojimas būtų akivaizdžiai neproporcinga teisinė priemonė.
16. Šioje baudžiamojoje byloje yra nustatyta, kad J. R. vairavo automobilį būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kai jos neblaivumas ženkliai viršijo 1,5 promilės ribą, nuo kurios kyla įstatyme numatyta baudžiamoji atsakomybė, t. y. jos iškvėptame ore buvo nustatyta 2,66 promilės etilo alkoholio koncentracija (b. l. 15-16). Pastebėtina, kad toks neblaivumas buvo nustatytas 19.21 val., t. y. po automobilio vairavimo fakto praėjus apytiksliai daugiau nei pusantros valandos. Pirmojo neblaivumo alkotesteriu patikrinimo metu (tikrinta 19.03 val.) apeliantei buvo nustatytas 2,93 promilės neblaivumas. J. R. automobilį vairavo miesto centre, darbo dieną, tuo metu, kai žmonės dar grįžta iš darbų ir eismas yra intensyvus, lyjant lietui, kas apsunkina vairavimą ir reikalauja iš vairuotojo didesnio atidumo kelyje. Akivaizdu, kad šiuo atveju J. R. nusikalstami veiksmai kėlė realų pavojų aplinkiniams (jų gyvybei, sveikatai ir turtui) bei jai pačiai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad iš neblaivumo nustatymo akto matyti, jog J. R. net ir 19.00 val. elgėsi neadekvačiai, jos kalba buvo nerišli, judesiai buvo nekoordinuoti, ji negalėjo eiti tiesia linija – pėda po pėdos, negalėjo stovėdama pirštu pataikyti į nosies galą (b. l. 14). Taigi nekyla jokių abejonių, kad J. R., sėsdama už vairo stipriai apsvaigusi nuo alkoholio, visiškai ignoravo galimas kilti neigiamas pasekmes, ji veikė tiesiogine tyčia – žinojo, jog teisės aktai draudžia vairuoti transporto priemones esant neblaiviam, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip elgtis, kas, apeliacinės instancijos teismo manymu, rodo jos neatsakingumą, kuris taip pat yra vertintinas sprendžiant baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimo klausimą. Šiuo atveju J. R. privalėjo numatyti ir įvertinti galimas savo priešingo teisei elgesio pasekmes dar prieš darydama nusikaltimą, todėl ji privalo prisiimti ir neigiamas tokio elgesio pasekmes, dėl kurių atsiradimo ji pati ir yra kalta. Čia būtina pažymėti, kad dėl itin neatsakingo J. R. elgesio ne tik buvo keliama didelė grėsmė aplinkai, bet ir buvo padaryta reali žala, nes ji, vairuodama automobilį, sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo apgadintas svetimas turtas, t. y. pačios J. R. vairuotas automobilis bei du kiti automobiliai.
17. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į šio procesinio sprendimo 16 pastraipoje aptartas aplinkybes, konstatuoja, kad J. R., siekiant užtikrinti efektyvų kompleksinį BK 41 straipsnyje numatytų tikslų įgyvendinimą, yra tikslinga taikyti baudžiamojo poveikio priemonę, numatytą BK 72 straipsnyje. Tvirtinti, kad šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymas nėra suderinamas su tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą atleisti teisės pažeidėją nuo baudžiamosios atsakomybės, nėra pagrindo. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad teismų praktikoje yra pripažįstama, jog, sprendžiant klausimus dėl BK 72 straipsnio nuostatų netaikymo, kaltininko asmenybė ar automobilio vertė nėra laikomi išimtinėmis aplinkybėmis, o tai, kad baudžiamojo poveikio priemonė sukelia tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų asmeniui, nereiškia, jog jos paskyrimas prieštarauja teisingumo ir protingumo principams (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-287-1073/2018, 2K-77-648/2019). Nesutiktina su teiginiu, kad, taikant BK 72 straipsnio nuostatas, yra siekiama tik apeliantės nubaudimo. Akivaizdu, jog šia priemone bus įgyvendinami prevenciniai tikslai, kurie neapsiriboja vien tik siekiu paveikti teisės pažeidėją, teisingumo principas ir kt.
18. Tuo pačiu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad įvertinus tai, jog J. R. prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir dėl jos padarymo nuoširdžiai gailisi, yra pagrindo manyti, jog ji laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, ji anksčiau nėra teista, iki nusikaltimo padarymo administracinėn atsakomybėn buvo traukiama vieną kartą (2017 metais buvo taikoma teisinė atsakomybė už KET pažeidimą, kuris nevertintinas kaip šiurkštus), turi sveikatos problemų, iš teisės pažeidėjos yra išieškotina ne visa konfiskuotino automobilio vertę atitinkanti pinigų suma, kaip nusprendė pirmosios instancijos teismas, o šios sumos dalis, t. y. 3000 Eur. Dėl šios priežasties skundžiama Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 29 d. nuosprendis yra keistinas.
19. Sprendžiant, ar konfiskuotino turto vertės ar jos dalies išieškojimas iš kaltininko neprieštarauja proporcingumui, turi būti atsižvelgiama į tai, ar ši priemonė yra tinkama siekiamiems tikslams įgyvendinti, ar ji yra būtina, taip pat, ar ji atitinka skirtingų interesų (kaltininko, visuomenės bei valstybės) pusiausvyrą. Skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, jog teigiamai J. R. apibūdinantys faktai, vertinant juos kartu su nusikaltimo padarymo aplinkybėmis, neleidžia daryti išvados, kad konfiskuotino turto dalies vertės išieškojimas iš jos nėra tinkama priemonė siekiamiems tikslams, numatytiems BK 41 straipsnyje, įgyvendinti, šių tikslų galima pasiekti ir švelnesnėmis priemonėmis (draudimu naudotis specialia teise), aptariamos priemonės taikymas darys daugiau žalos J. R. nei to reikalauja siekiami tikslai, jų pobūdis. Iš esmės apeliaciniame skunde taip pat nėra nurodoma, kodėl dalies konfiskuotino turto vertės išieškojimas J. R. neatitiks proporcingumo principo reikalavimų.
20. Apeliaciniame skunde labiausiai akcentuojama J. R. turtinė padėtis, kurios sunkumas yra siejamas su tuo, kad J. R. nedirba, registruojasi Užimtumo tarnyboje bei privalo mokėti bankui įmokas už automobilį, ir sveikatos būklė. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, nurodytos aplinkybės šiuo atveju nėra pagrindas netaikyti BK 72 straipsnio nuostatų.
21. Iš J. R. apeliacinio skundo matyti, kad ji iš darbo išėjo savo noru po to, kai padarė nusikalstamą veiką. Iš baudžiamojoje byloje užfiksuotų duomenų matyti, kad J. R. registruojasi Užimtumo tarnyboje, kas rodo, jog ji, būdama darbingo amžiaus, ketina tęsti darbinę veiklą. Taigi šiuo atveju nėra pakankamo pagrindo manyti, kad dalies konfiskuotino turto vertės išieškojimas kaip nors neproporcingai apsunkins apeliantės padėtį. Faktas, kad J. R. privalo bankui mokėti lizingo įmokas už automobilį, niekaip neleidžia daryti išvados, jog jos turtinė padėtis yra sunki, tuo labiau, kad J. R. turi teisę nutraukti lizingo sutartį ar hipotetinę problemą spręsti kitu teisėtu būdu.
22. Nekyla jokių abejonių, kad J. R. serga onkologine liga. Vis tik šis faktas niekaip nepateisina jos nusikalstamų veiksmų, tuo labiau, kad nusikalstama veika buvo padaryta 2022 m. spalio 3 d., o onkologinė liga pasak pačios apeliantės jai buvo diagnozuota 2022 m. liepos mėnesį. Apeliantės sveikatos problemos niekaip nemažina padarytos veikos pavojingumo, nepateisina grėsmę keliančių nusikalstamų veiksmų padarymo. Kita vertus, pirmosios instancijos teisme J. R. nurodė, jog ji nusprendė vairuoti automobilį, nes lijo, o jos sutuoktinis tuo metu dirbo (darbovietė buvo netoli tos vietos, kur apeliantė sukėlė eismo įvykį) ir nebūtų galėjęs jos parvežti namo (b. l. 111). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, grįžimo namo klausimas galėjo būti laisvai išspręstas teisėtu būdu (pavyzdžiui, pasinaudojus viešuoju transportu, palaukus kol apeliantės sutuoktinis baigs darbą ir pan.).
23. J. R. apeliaciniame skunde nurodo, kad vietoje baudžiamojo poveikio priemonės, numatytos BK 72 straipsnyje, taikymo, jai galėtų būti paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą (BK 71 straipsnis). Su tokia pozicija nėra pagrindo sutikti, nes BK 72 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė labiau siejasi su J. R. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybėmis, nusikalstamos veikos padarymo priemone, jos verte, kuri, pavyzdžiui, parodo, kokią riziką asmuo yra pasiryžęs prisiimti darydamas nusikalstamą veiką, ir tuo pačiu teisine atsakomybe plačiąja prasme.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 29 d. nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš J. R. nuspręsta išieškoti 8950 Eur kaip konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą, pakeisti ir iš J. R. valstybės naudai išieškoti dalį konfiskuotino turto vertės atitinkančią pinigų sumą – 3000 Eur.
Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.