- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-12-05
- Bylos Nr.
- e2A-141-413/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-17-3-00698-2018-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Algimantas Kukalis, Gintautas Koriaginas, Albina Rimdeikaitė
- Ieškovas
- V. Z.
- Atsakovas
- V. Z.
- Advokatai
- Evaldas Rapolas, Eglė Grucytė
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algimanto Kukalio ir Albinos Rimdeikaitės,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. Z. ir atsakovo V. Z. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-13161-217/2018 pagal ieškovės V. Z. ieškinį atsakovui V. Z. dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė V. Z. teismui pateiktu ieškiniu prašė pripažinti sodybą, esančią (duomenys neskelbtini), ir jos priklausinius bendrąja daline ieškovės ir atsakovo V. Z. nuosavybe, nustatant, kad 1/3 sodybos bei 1/3 žemės sklypo, kuriame pastatyta sodyba ir priklausinių dalys, priklauso ieškovei.
2. Ieškovė nurodė, kad Jonavos rajono apylinkės teismo 1999 m. lapkričio 5 d. sprendimu buvo nutraukta ieškovės ir atsakovo santuoka, tačiau po santuokos nutraukimo šalys kartu vedė bendrą ūkį, rūpinosi bendra buitimi ir vienas kitu, naudojosi bendromis lėšomis, mokėjo komunalinių paslaugų mokesčius, augino vaikus, jų santykiai buvo artimi šeimyniniams, po santuokos nutraukimo 2001 metais jiems gimė antras vaikas – sūnus D. Z.. Atsakovas 2001 m. rugsėjo 12 d. už padarytą nusikaltimą buvo nuteistas ir atliko laisvės atėmimo bausmę Vokietijoje. Tuo metu ieškovė Lietuvoje rūpinosi vaikais, jų materialine gerove, lankė atsakovą įkalinimo įstaigoje. 2008 m. birželio 19 d. atsakovui atlikus bausmę, jie apsigyveno kartu, toliau vedė bendrą ūkį ir rūpinosi vaikais.
3. 2010 m. balandžio 20 d. dovanojimo sutartimi, sudaryta tarp jos motinos N. R., atstovaujamos ieškovės, ir atsakovo V. Z., atsakovui buvo padovanoti du žemės sklypai Kaimo turizmo sodybos įkūrimui ir atsakovo vardu gauta 199 743,98 Eur parama sodybos projekto įgyvendinimui. Statybos buvo vykdomos šalims gyvenant kartu, vedant bendrą ūkį. Ieškovė minėtą projektą rėmė mediena iš motinai priklausančio miško. Tokiu būdu visas ieškovės ir atsakovo turto kompleksas buvo sukurtas siekiant bendrų tikslų – bendro šeimos ūkio. Pagal atsakovo vardu 2013 m. sudarytas paskolos (kreditavimo) sutartis visos gautos lėšos buvo naudojamos Kaimo turizmo sodybos II etapo įgyvendinimui. 2015 metais tarp šalių kilo nesutarimai, pablogėjo tarpusavio santykiai, todėl 2015 m. gruodžio mėn. ieškovė paliko atsakovą ir su sūnumi apsigyveno atskirai. Ginčo sodyba yra įregistruota atsakovo vardu, nors buvo pastatyta bendromis lėšomis ir darbu, gyvenant faktinėje santuokoje, todėl teigia, kad minėtas šalių turtas buvo įgytas jungtinės veiklos pagrindu.
Atsiliepimas
4. Atsakovas prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad šalių santuoka truko vos vienerius metus ir 11 mėnesių ir buvo nutraukta būtent dėl to, jog sutuoktiniai nevedė bendro ūkio ir nematė galimybių išsaugoti šeimą. Atsakovui atliekant bausmę įkalinimo įstaigoje, ieškovė kreipėsi į teismą dėl tėvystės ir vaikų gyvenamosios vietos nustatymo bei materialinio išlaikymo priteisimo, kas leidžia teigti, kad šalys nepalaikė draugiškų santykių. Žemės sklypai 2010 m. buvo padovanoti asmeniškai atsakovui todėl, kad dar 1995 m. atsakovas savo asmeninėmis lėšomis padengė žemės dovanotojos N. R. ir jos sutuoktinio 3000 USD paskolą. Planai įkurti kaimo turizmo sodyba kilo tik 2012 metais. Tuo tikslu atsakovas savo vardu gavo paramą, skolinosi lėšas iš Vokietijos įmonės ir kitų privačių asmenų, tik savo pastangomis, iniciatyva ir lėšomis vystė kaimo turizmo sodybos darbus. Ieškovė 2000 metais įgijo butą Jonavoje, kuris niekada nebuvo įkeistas atsakovo paskolų užtikrinimui. Ieškovė neturėjo bendro tikslo dalyvauti kaimo turizmo sodybos statyboje, į statybos procesą neįnešė jokio indėlio ir nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad šalys būtų sutarę siekti vieningo tikslo – bendromis lėšomis ir pastangomis kurti bendrą turtą, t. y. ginčo kaimo turizmo sodybos kompleksą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmai 2018 m. rugsėjo 18 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, pripažino sodybą, esančią (duomenys neskelbtini), su priklausiniais – žemės sklypu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatu – pirtimi (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkio pastatu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), nuotekų valymo įrenginiu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), gręžtinio vandens šuliniu (gręžiniu) – arteziniu gręžiniu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), nuotekų valymo įrenginiu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), V. Z. ir V. Z. bendrąja daline nuosavybe ir priteisė ieškovei iš atsakovo 3 000 Eur piniginę kompensaciją už 1/7 ginčijamo turto dalį.
6. Teismas pažymėjo, kad byloje nustatytos aplinkybės, jog po santuokos nutraukimo šalims gimė antras vaikas, ieškovė lankė atsakovą įkalinimo įstaigoje, išlaikė vaikus, jais rūpinosi, o atsakovas iš įkalinimo įstaigos grįžo gyventi į ieškovės butą, patvirtina ieškovės argumentus, kad šalys gyveno kartu, vedė bendrą ūkį ir palaikė šeiminius ryšius. Šias aplinkybes patvirtino liudytoja N. R., iš dalies – S. Z.. Teismas sprendė, kad atsakovo tėvystė buvo nustatinėjama ne todėl, kad šalys nesutarė, o siekiant be procedūrinių apribojimų lankyti ieškovei su vaikais atsakovą įkalinimo įstaigoje ir išvykti į užsienį.
7. Teismas nurodė, kad vien bendro gyvenimo faktas negali būti laikomas pakankamu šalių jungtinei veiklai konstatuoti, tačiau, sprendžiant klausimą dėl bendro turto sukūrimo, būtina įvertinti ir atsižvelgti į bendro gyvenimo kartu nesusituokus specifiką, kartu gyvenančių asmenų ryšių pobūdį, taip pat į tai, jog bendrai gyvenančių asmenų turėtos lėšos ir gautos pajamos gali būti naudojamos bendro turto sukūrimui, kad vienas iš sugyventinių gali prisidėti prie bendro turto ar ūkio savo darbu ir pan. Iš pateiktų į bylą įrodymų teismas sprendė, kad atsakovui grįžus iš įkalinimo įstaigos ieškovė pradėjo domėtis žemės sklypų būkle. Nors jos pateiktose pažymose ir nėra nurodytos užklausų priežastys, tačiau pažyma dėl pastatų patvirtina ieškovės suinteresuotumą sklypų panaudojimu. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys tuo metu gyveno kartu, nes priešingų duomenų į bylą nebuvo pateikta, teismas sprendė, kad kaimo turizmo sodybos įkūrimu rūpinosi šalys kartu. Be to, ieškovė padovanojo atsakovui jos motinai priklausiusius žemės sklypus, žinojo visas kaimo turizmo sodybos įrengimo aplinkybes. Nors atsakovas nurodė, kad žemės sklypai jam buvo perleisti dėl jo apmokėtos N. R. skolos, tačiau nurodytai aplinkybei pagrįsti įrodymų nepateikė.
8. Teismas pažymėjo, kad elementaru, jog visi su „Kaimo turizmo veiklos skatinimas“ projektu ir jo įgyvendinimu susiję dokumentai buvo forminami atsakovo vardu, kadangi žemės sklypai buvo registruoti jo vardu, atsakovas turėjo ūkininko statusą, todėl kitas asmuo pasirašyti dokumentus ar juos tvarkyti negalėjo.
9. Teismas nurodė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, kokia dalimi ji prisidėjo prie bendro ūkio kūrimo, kokius darbus atliko sodyboje. Ieškovei prašant 1/3 turto dalies, o atsakovui pasiūlius sumokėti ieškovei 3000 Eur kompensaciją, teismas sprendė, kad atsakovas tokiu būdu pripažino, kad ieškovė visgi prisidėjo prie sodybos kūrimo. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas prie sodybos pastatymo prisidėjo didesne dalimi, o ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų prašomą priteisti 1/3 turto dalį ar kompensaciją už šią dalį – 7265 Eur (bendra turto vertė – 21 790 Eur), teismas sprendė sumažinti jos prašomą atidalinti turto dalį iki 1/7 dalies ir priteisti ieškovei iš atsakovo 3000 Eur kompensaciją pinigais (CK 6.969, 6.971 straipsniai).
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
10. Apeliaciniu skundu ieškovė V. Z. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. sprendimą, ieškovės ieškinį patenkinti visiškai ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Apeliantė nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria jai iš atsakovo priteista 3000 Eur dydžio kompensacija. Nurodo, kad teismo nustatytos aplinkybės patvirtina faktą, jog šalys bendrosios dalinės nuosavybės teise įsigijo sodybą, esančią (duomenys neskelbtini), ir jos priklausinius. Nors šalys nebuvo sudariusios rašytinės jungtinės veiklos sutarties, iš kurios būtų aiški jų valia dėl bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo ir konkrečios jos dalies, tačiau pripažinus, kad kartu gyvenusios ir tvarkiusios bendrą ūkį šalys bendrai veikė siekdamos vienodo tikslo – sukurti, naudoti ir valdyti dalinės nuosavybės teise nekilnojamąjį turtą, turėtų būti vertinamos pagal CK 6.970 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sąlygas – įnašus pinigais, kitu turtu, profesines ir kitas žinias, įgūdžius, dalykinę reputaciją ir dalykinius ryšius.
1.2. Ieškovė prašė pripažinti turtą bendrąja daline nuosavybe, o ne atidalinti jį natūra arba sumokėti kompensaciją už tam tikrą turto dalį. Todėl teismas, priteisdamas kompensaciją pinigais ir nustatydamas neproporcingai mažą jos dydį už turto dalį, išėjo už ieškinio reikalavimo ribų.
1.3. Iš teismo sprendimo neaišku, kodėl teismas priteisė būtent 3000 Eur dydžio kompensaciją. Priteista kompensacija neatspindi realios 1/7 sodybos su priklausiniais rinkos vertės, tai yra teismas kompensacijos dydį apskaičiavo remdamasis tik VĮ Registrų centras nurodyta turto verte. Nors teismas ir išėjo už ieškinio ribų, tačiau tokiu atveju privalėjo būti nustatytas teisingas kompensacijos dydis ir apeliantei priklausanti turto dalis atsižvelgiant į sodybos rinkos kainą, tačiau šiuo atveju tiek kompensacijos dydis, tiek turto dalis buvo neproporcingai ir neteisingai sumažinta. Teismas atsakovo pasiūlytą kompensaciją priteisė pažeisdamas ne tik įstatyme numatytą pareigą tinkamai įvertinti kompensaciją, tačiau sąžiningumo, protingumo ir tikėtina teismo nešališkumo principus.
1.4. Kadangi į bylą nėra pateikta konkrečių įrodymų, kurie leistų teismui atskirti kiekvienos iš šalių įnašą į bendrą turtą, o esantys įrodymai patvirtina abiejų šalių jungtinę veiklą vykdant ginčo sodybos projekto įgyvendinimą (atsakovui prisidedant didesne dalimi piniginiais įnašais ir savo darbu), todėl teismas neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo nukrypti nuo lygių įnašų dalių prezumpcijos, atitinkamai nuspręsti ir dėl kitokios kiekvienos iš šalių nuosavybės dalies. Be to, teismas neanalizavo ir nevertino kiekvienos iš ginčo šalių individualaus indėlio kuriant nurodytą turtą.
11. Apeliaciniu skundu atsakovas V. Z. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. sprendimą, ieškovės ieškinį atmesti visiškai ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
2.1. Ieškovė neįrodė, o pirmosios instancijos teismas nevertino, ar tarp ieškovės ir apelianto buvo sudarytas susitarimas įgyti ginčo turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise ir kokį indėlį ieškovė įnešė į ginčijamo turto sukūrimą, tuo pažeidžiant CK 6.969 straipsnio 1 dalies reikalavimus bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą minėtos teisės normos taikymo ir aiškinimo praktiką. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė iš viso neįrodinėjo aplinkybės, kad ieškovė ir apeliantas po santuokos nutraukimo būtų išreiškę valią tikslingai, veikdami bendromis pastangomis bei įnešdami savo indėlį bendrąja daline nuosavybe įgyti turtą. Priešingai, iš byloje esančių rašytinių įrodymų bei liudytojų parodymų matyti, jog šalių santykiai buvo itin konfliktiškai, o apeliantas vien savo pastangomis bei lėšomis sukūrė ginčo turtą.
2.2. Ieškovė neįrodė, jog dėl kurio nors iš turtą sudarančių objektų (žemės sklypo, pastato – pirties, ūkio pastato ir kt.) tarp šalių būtų egzistavęs susitarimas įgyti juos bendrosios dalinės nuosavybės pagrindu. Ieškovė įvardijo tik tai, jog kai kuriais laikotarpiais po santuokos nutraukimo šalys gyveno kartu bei turėjo bendrus vaikus. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo sprendime konstatuoti šalių bendros valios ir tikslo dėl turto įgijimo bendrojon dalinėn nuosavybėn. Per 15 metų laikotarpį nuo santuokos nutraukimo (2000 m.) iki sodybos pastatymo (apie 2015 m.), šalys kartu įvairiais laikotarpiais gyveno ne ilgiau kaip keletą metų, t. y. ženkliai mažiau nei 1/3 viso nesantuokinio laikotarpio, kas akivaizdžiai įrodo, jog nebuvo realių sugyventinių ryšių ir bendro ūkio vedimo, faktiškai šalys susitikdavo ir kartu gyvendavo nereguliariai, tad bendrai pragyventas laikotarpis būtų dar trumpesnis, ką patvirtino ir byloje apklausti liudytojai.
2.3. Apeliantas niekada nėra pripažinęs jam pareikšto ieškinio ar jo dalies, o teismo posėdžio metu nurodyta pozicija deryboms dėl taikos sutarties sudarymo sumokant ieškovei kompensaciją (3000 Eur) nėra ir negali būti laikoma ieškinio pripažinimu. Šalys yra laisvos tartis dėl galimų taikos sutarties sąlygų, siūlyti savo ir svarstyti kitos šalies siūlomus variantus, tačiau šalims taikos sutarties nesudarius nėra pagrindo teigti, jog viena iš šalių pripažino kitos šalies reikalavimus. Atsakovas visos bylos nagrinėjimo metu nuosekliai laikėsi pozicijos, jog tik savo lėšomis, darbu ir pastangomis sukūrė turtą, todėl yra vienintelis teisėtas jo savininkas.
2.4. Visos lėšos, kurios buvo investuotos į kaimo turizmo sodybos statybas bei įkūrimą, buvo apelianto asmeninės lėšos arba gautos pagal kredito sutartis. Apelianto asmeninės santaupos pradiniam kaimo turizmo sodybos etapui finansuoti, tame tarpe 27 000 Eur dydžio komisiniai, gauti iš Vokietijoje registruotos įmonės Fischkutter Freiheit GmbH (t. 2, b. l. 148). Trys apelianto vardu sudarytos paskolos sutartys su kredito unija „Jonavos žemė“ (kiekviena iš sutarčių po 150 000 Lt (43 443 EUR); visi atsiskaitymai už sodyboje atliktus darbus vykdyti ir vykdomi tik iš apelianto asmeninės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios kredito unijoje „Jonavos žemė“ (mokėjimai UAB „Saugera“; 2 t., b. l. 28–100); visų kredito unijoje „Jonavos žemė“ paimtų paskolų grąžinimas vykdomas tik iš pirmiau nurodytos apelianto sąskaitos kredito unijoje (t. 2, b. l. 183–185).
2.5. Kadangi žemės dovanotoja N. R. minėto sandorio niekada neginčijo, neegzistuoja jokio pagrindo žemės sklypus laikyti ieškovės indėliu į bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimą.
2.6. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kiek ir kokia dalimi ji prisidėjo prie bendro ūkio kūrimo, kiek investavo, kokius darbus atliko sodyboje, tačiau, nepaisant to, teismas padarė savo motyvams prieštaraujančią išvadą, pripažindamas 1/7 turto dalį ieškovei bendrosios dalinės nuosavybės teise. Teismas pažeidė šalių lygiateisiškumo principą, netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą ir neatsižvelgė į tai, jog būtent ieškovė turėjo pareigą įrodyti, kad šalys buvo sutarusius ginčo turtą įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, taip pat savo indėlį šioje nuosavybėje;
Atsiliepimas
12. Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė prašo jį atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
3.1. Atsakovas visais įmanomais būdais bando ginčyti tiek faktą, jog sodyba buvo sukurta ne tik bendromis pajamomis, tačiau bendru darbu, idėjomis, pagalba, tiek faktą, jog ieškovė ir atsakovas gyveno kartu kaip šeima ir vedė bendrą ūkį. Apeliaciniame skunde nurodyti motyvai ir citatos neturi nei loginio ryšio, nei sąžiningumo. Šalių sūnus patvirtino faktą, jog jie visi kartu gyveno kaip šeima, tokius pačius argumentus nurodė ieškovės motina, atsakovo tėvai nurodė matydavę ieškovę sodyboje, ji augino sūnų, gamindavo valgyti.
3.2. Visas ieškovės ir atsakovo ginčo turto kompleksas buvo sukurtas siekiant bendrų tikslų, ieškovei savaip prisidedant prie turto sukūrimo bei bendro šeimos ūkio.
3.3. Visi su sodyba susiję dokumentai buvo pasirašyti atsakovo vardu tik todėl, kad žemės sklypai buvo registruoti jo vardu, atsakovas turėjo ūkininko statusą, todėl joks kitas asmuo juos pasirašyti negalėjo.
13. Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:
4.1. Atsakovas neneigia, jog šalys įvairiais laikotarpiais gyveno kartu, tačiau per 15 metų laikotarpį nuo santuokos nutraukimo (2000 m.) iki sodybos pastatymo (apie 2015 m.) šalys kartu įvairiais laikotarpiais gyveno vos keletą metų, t. y. ženkliai mažiau nei 1/3 viso nesantuokinio laikotarpio, kas akivaizdžiai rodo, jog nebuvo realių sugyventinių ryšių, o bendro ūkio vedimas buvo tik epizodinis.
4.2. Apeliantės valia buvo nukreipta į vaikų priežiūrą bei išlaikymą, tačiau tai niekaip neįrodo, jog apeliantė atliko kokius nors darbus ar įnešė kitokį indėlį sodybos sukūrimo ir įgijimo tikslu. Apeliantė nepateikė jokių įrodymų apie nors vieną sodybos naudai nupirktą daiktą ar atliktą jos fizines galimybes atitinkantį darbą statant / įrengiant sodybą. Byloje taip pat nėra jokių buhalterinės apskaitos dokumentų, mokėjimo pavedimų ar panašių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti būtent apie apeliantės indėlį į sodybą.
4.3. Atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės galimas tik esant bendraturčių nuosavybės teisiniams santykiams. Teismas neturi teisės atidalyti turto tam asmeniui, kuris nėra to turto bendraturtis (nagrinėjamu atveju – apeliantė), ir įpareigoti sumokėti kompensaciją už jam atidalytą turtą. Apeliantės argumentai dėl tikrosios ginčo turto rinkos kainos yra nepagrįsti, kadangi ieškovė, teikdama ieškinį teismui, jo kainą skaičiavo kaip 1/3 dalį nuo VĮ Registrų centre fiksuotos bendros sodybos (žemės sklypo bei statinių) kainos (21 790 EUR) bei atitinkamai sumokėdama žyminį mokestį. Be to, ieškovė nepateikė teismui duomenų apie atliktą individualų ginčo turto komplekso kainos įvertinimą, neprašė teismo skirti ekspertizę turto rinkos vertei nustatyti, tokių prašymų ir įrodymų nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
14. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinių skundų teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
15. Apeliacijos objektas – materialinės ir procesinės teisės normų taikymas bei aiškinimas, reglamentuojantis jungtinę veiklą, ieškinio ribas ir įrodymų vertinimą.
Dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę
16. Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis yra sutartis, kuria du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai (CK 6.969 straipsnio 1 dalis). Esminiai susitarimų, kurie vertintini kaip jungtinės veiklos sutartys, požymiai yra tokie: dviejų ar daugiau asmenų įsipareigojimas užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui; visi bendri reikalai tvarkomi bendru dalyvių susitarimu (CK 6.972 straipsnio 5 dalis); kad pasiektų tikslą, jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu. Ginčo atveju nuosavybės sukūrimo specifika – ne santuokos metu įgytas turtas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros praktikos, jog pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę gali būti nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. J. v. L. L. , bylos Nr. 3K-3-235/2008; 2015 m. sausio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. Ž. v. J. V. , bylos Nr. 3K-3-684/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016).
17. Bylos duomenimis nustatyta, kad šalių santuoka buvo nutraukta Jonavos rajono apylinkės teismo 1999 m. lapkričio 5 d. sprendimu. Po santuokos nutraukimo šalims (duomenys neskelbtini) gimė sūnus D. Z.. Laikotarpiu nuo 2001 m. rugsėjo 12 d. iki 2008 m. birželio 19 d. atsakovas atliko bausmę Vokietijos įkalinimo įstaigoje.
18. Atsakovo nuomone, vien ta aplinkybė, kad ieškovė atliekant jam laisvės atėmimo bausmę 2006 metais kreipėsi į teismą dėl tėvystės nustatymo ir išlaikymo vaikui priteisimo, patvirtina faktą, jog šalys kartu negyveno, bendro ūkio nevedė, o jų bendravimas buvo tik epizodinis. Be to, anot apelianto, su ieškove nebuvo jokios kalbos apie bendrą verslą, visus su kaimo turizmo sodybos įsteigimu susijusius dokumentus jis rengė ir tvarkė savo iniciatyva, o žemės sklypus ieškovės motina padovanojo atsakovui už jos sutuoktinio apie 3000 USD dydžio skolą atsakovui (2019 m. lapkričio 7 d. teismo posėdžio garso įrašas 41 min – 47 min).
19. Sutikti su tokiais argumentais nėra pagrindo. Kaip nurodė ieškovė, į teismą dėl tėvystės nustatymo ir išlaikymo vaikui priteisimo ji kreipėsi tik todėl, kad vaiko gimimo metu atsakovas buvo įkalintas Vokietijoje, dėl ko tik teismo keliu ji galėjo susitvarkyti vaiko dokumentus ir gauti paramą iš valstybės. Pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą atsakovas, kaip vaiko tėvas, vaiko gimimo liudijime nebuvo įrašytas, vaiko tėvystės jis niekada neginčijo, todėl ieškovei teko įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl tėvystės pripažinimo bei minimalaus išlaikymo priteisimo (1 t., b. l. 20–21).
20. Bylos medžiaga patvirtina, kad Jonavos rajono apylinkės teisme taipogi buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-8-598/2017 pagal ieškovės V. Z. ieškinį atsakovui V. Z. dėl materialinio išlaikymo nepilnamečiui vaikui dydžio pakeitimo. Teismas 2017 m. kovo 1 d. sprendime, be kita ko, konstatavo, kad nuo Jonavos rajono apylinkės teismo 2006 m. spalio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. N2-807-217/2006 priėmimo ieškovė iki 2015 m. gruodžio 15 d. realiai gyveno su atsakovu. Ši kitoje civilinėje byloje teismo konstatuota aplinkybė yra prejudicinė nagrinėjamoje byloje ir teikia pagrindo sutikti su ieškovės argumentais, kad šalys po santuokos nutraukimo gyveno kartu kaip faktinė šeima (CPK 182 str. 2 p.).
21. Kaip paaiškino ieškovė, atsakovui grįžus iš įkalinimo įstaigos, šalys pradėjo galvoti apie bendrą verslą, įkuriant ieškovės močiutės buvusioje sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), kaimo turizmo sodybą. Įgyvendinant minėtą tikslą ieškovė pradėjo rinkti reikiamus dokumentus, šalys kartu su savo vaikais ir šalių tėvais važiuodavo tvarkyti buvusią močiutės sodybą (kirto krūmus, degino medieną, atliko kitus aplinkos tvarkymo darbus). Paraišką Nacionalinei mokėjimų agentūrai ir visus kitus dokumentus dėl paramos gavimo savo vardu rengė atsakovas, kadangi tik jis turėjo ūkininko statusą (pažymėjimą), reikalingą minėto tikslo įgyvendinimui (2019 m. lapkričio 7 d. teismo posėdžio garso įrašas 26 min – 36 min).
22. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovės motina N. R. 2009 m. sausio 19 d. savo dukrai (ieškovei) išdavė įgaliojimą jai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), tvarkyti dokumentus, susijusius su miško kirtimu, o kitame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), vykdyti ūkinę veiklą, sudaryti miškotvarkos projektą, atstovauti miškų urėdijoje, tvarkyti visus dokumentus, nustatyta tvarka kirsti, tvarkyti mišką, parduoti savo nuožiūra pagamintą medieną, parduoti žemės sklypą ir kt. Įgaliojimas išduotas trims metams (1 t., b. l. 22–23).
23. Pažymėtina, kad įgaliojime nurodyti žemės sklypai vėliau ieškovės motinos buvo padovanoti atsakovui, kuriuose šiai dienai ir yra pastatyta ginčo kaimo turizmo sodyba. Sprendžiant iš įgaliojimo turinio, spręstina, kad minėtuose sklypuose buvo reikalinga atlikti jo tvarkymo darbus (iškirsti nereikalingus medžius, krūmynus), kuriuos, ieškovės, liudytojų N. R., šalių sūnaus D. Z. teigimu atliko visa šeima kartu. Šių aplinkybių atsakovas nepaneigė ir iš esmės neginčijo.
24. Kaip matyti iš ieškovės raštų, apeliantė 2009 m. balandžio 24 d. prašymu kreipėsi į Kauno apskrities archyvą tikslu gauti informaciją apie jos motinai priklausančiuose žemės sklypuose (duomenys neskelbtini), stovėjusius močiutės statinius. 2009 m. balandžio 23 d. ji kreipėsi į priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą, kuri informavo, kad 1990 m. rugsėjo 4 d. tame pačiam sklype sudegė gyvenamasis namas (1 t., b. l. 28–29). Minėti dokumentai buvo reikalingi tam, jog ginčo sodyboje būtų galima statyti naujus statinius.
25. Bylos rašytiniai įrodymai taip pat patvirtina, kad ieškovės motina N. R., atstovaujama pagal įgaliojimą ieškovės V. Z., 2010 m. balandžio 20 d. atsakovui padovanojo žemės sklypus: 3,3266 ha ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini),; 0,5986 ha ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini),; 2,0168 ha ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 15–18, 35–36).
26. Pirmosios instancijos teisme apklausta liudytoja ieškovės motina N. R. paaiškino, jog jokiu būdu nebūtų dovanojusi svetimam žmogui jai nuosavybės teise priklausiusių žemės sklypų, jeigu nebūtų mačiusi, kad ieškovė su atsakovu gyvena kartu, kuria bendrą verslą ir tvarko sodybą. Liudytoja neneigė, kad jos vyras buvo skolingas bankui, paskui dar skolinosi pinigų iš fizinio asmens, kurio pavardė (duomenys neskelbtini), kad sutuoktinis bandė verstis automobilių pirkimo–pardavimo verslu, kuris nepasisekė. Tačiau ji nepatvirtino, jog iš atsakovo gavo kokią nors pinigų sumą. Kitų įrodymų (rašytinių paskolos sutarčių, kitų susitarimų), patvirtinančių atsakovo teiginius, kad ieškovės motina padovanojo atsakovui žemės sklypai už jos sutuoktinio skolą atsakovui, atsakovas nepateikė. Todėl teisėjų kolegija atmeta minėtus apelianto argumentus kaip neįrodytus (CPK 178 str.).
27. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas kreipėsi į Nacionalinę mokėjimo agentūrą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NMA), kuri 2012 m. vasario 27 d. informavo jį, kad projekto „Kaimo turizmo sodybos įkūrimas“ įgyvendinimui skiriama 689 676 Lt dydžio parama (1 t., b. l. 32–33). 2012 m. kovo 21 d. atsakovas su NMA pasirašė paramos sutartį su vėlesniais jos pakeitimais ir papildymais. Atkreiptinas dėmesys, kad šią sutartį ir papildomus susitarimus atsakovas pasirašė kaip ūkininkas (2 t., b. l. 8–21). Todėl yra pagrindas sutikti su ieškovės argumentais, kad parama kaimo turizmo verslui galėjo būti suteikta tik asmeniui (šiuo atveju tik atsakovui), turinčiam ūkininko pažymėjimą.
28. Byloje nustatyta, kad atsakovas 2012 m. birželio 26 d. su Kredito unija „Jonavos žemė“ sudarė paskolos (kreditavimo) sutartį Nr. 12-00675, pagal kurią atsakovui buvo suteikta 150 000 Lt paskola kaimo turizmo sodybos pirties statybai laikotarpiui iki 2017 m. birželio 20 d. Šią paskolą atsakovas grąžino iki 2013 m. liepos 9 d. (2 t., b. l. 183).
29. Byloje esančios darbų rangos sutartys patvirtina, kad kaimo turizmo sodybai įrengti buvo pasitelktas rangovas UAB „Saugera“, atliktus darbus priimdavo ir už atliktus rangos darbus atsiskaitinėdavo atsakovas (2 t., b. l. 22–100). Šios aplinkybės neginčija ir ieškovė, nurodydama, kad ji prižiūrėdavo darbus, pamaitindavo darbininkus, pasakydavo, ką darbininkai daro ne taip (2019 m. lapkričio 7 d. teismo posėdžio garso įrašas 26 min – 36 min). Atsakovas šios aplinkybės iš esmės neginčija, manydamas, kad epizodinis darbininkų pavaišinimas ar maisto pagaminimas dar nereiškia, kad ieškovė kartu su atsakovu vykdė ūkinę veiklą.
30. Atsakovas 2013 m. lapkričio 13 d. pasirašė su Kredito unija „Jonavos žemė“ dar vieną paskolos (kreditavimo) sutartį Nr. 13-01401, pagal kurią atsakovui iki 2018 m. spalio 20 d. buvo suteikta 150 000 Lt dydžio paskola investicinio projekto „Kaimo turizmo sodybos įkūrimas“ II etapo įgyvendinimui (ūkinio pastato statybai). Atkreiptinas dėmesys, kad paskolos grąžinimas buvo užtikrintas ne tik atsakovo tėvams nuosavybės teise priklausančio buto, esančio Kosmonautų g. 30-49, Jonava, įkeitimu, bet ir ieškovės motinai N. R., atstovaujamai ieškovės pagal 2013 m. spalio 21 d. įgaliojimą, nuosavybės teise priklausančios gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), įkeitimu (1 t., b. l. 19, 27, 2 t., b. l. 158–168). Šią paskolą atsakovas grąžino iki 2015 m. birželio 10 d. (2 t., b. l. 184).
31. Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent ta aplinkybė, kad ieškovė, kaip atstovė pagal įgaliojimą, sutiko gera valia užtikrinti atsakovo vardu paimtos paskolos grąžinimą, teikia pagrindo išvadai, kad tiek ieškovė, tiek jos motina tikėjo, jog kaimo turizmo sodyba kuriama bendriems šeimos poreikiams tenkinti ir bendram verslui vystyti.
32. Atsakovas 2014 m. rugpjūčio 4 d. su minėta kredito unija sudarė dar vieną paskolos sutartį Nr. 14-00791, pagal kurią atsakovui buvo suteikta 150 000 Lt (43 443 Eur) paskola Kaimo turizmo sodybos įkūrimo II etapo vykdymui laikotarpiui iki 2022 m. liepos 20 d. Šios paskolos užtikrinimui buvo įkeistas žemės sklypas, kuris kaip dovana buvo perleistas atsakovui ieškovės motinos, kartu su jame esančiais statiniais, esančiais (duomenys neskelbtini), ir kurie visi nuosavybės teise buvo įregistruoti atsakovo vardu (2 t., b. l. 170–182). Šią paskolą atsakovas grąžino 2015 m. birželio 10 d. (2 t., b. l. 185).
33. Atsakovas nurodo, kad su ieškove kartu negyveno, savo gyvenamąją vietą deklaravo pas tėvus, ieškovė 2000 m. įgijo butą, kuriame gyvena iki šiol, šio buto atsakovo paskolos grąžinimui užtikrinti ieškovė niekada nebuvo įkeitusi. Atsakovo nuomone, šios aplinkybės patvirtina faktą, kad šalys kartu negyveno ir bendro ūkio nevedė.
34. Atsakant į minėtus atsakovo argumentus, pažymėtina, kad iš tikrųjų ieškovė 2000 m. vasario 4 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir šis butas niekada nebuvo įkeistas (2 t., b. l. 186–187). Tačiau ieškovė paaiškino, dėl kokių priežasčių ji negalėjo įkeisti savo buto (jame buvo registruoti nepilnamečiai vaikai), ir toks aiškinimas atitinka įstatymo nuostatas, kurios reglamentuoja privalomą kitų institucijų (teismo) dalyvavimą tokiame procese, kurių sprendimas ne visada gali būti palankus pareiškėjui (CPK 582 str. 4 d.). Kita vertus, tokie apelianto argumentai neteikia pagrindo išvadai, kad ieškovės turto įkeitimas nagrinėjamu atveju buvo būtinas (nepakako kito įkeisto turto ir pan.).
35. Alytaus pataisos namų 2008 m. birželio 19 d. išduoto Pažymėjimo apie paleidimą turinys patvirtina, kad atsakovas deklaravo išvykstąs toliau gyventi į gyvenamąją vietą, (duomenys neskelbtini), t. y. pas ieškovę (1 t., b. l. 30–31). Taigi, nors atsakovas savo gyvenamąją vietą deklaravo savo tėvų bute, tačiau ši aplinkybė, vertinant ją kitų byloje nustatytų aplinkybių kontekste, paneigia aukščiau nurodytą atsakovo aiškinimą dėl bendro gyvenimo ir ūkio (ne)vedimo.
36. Apibendrinant tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje nutartyje aptarti įrodymai, šalių ir liudytojų paaiškinimai leidžia daryti išvadą, kad šalys iki 2015 m. gruodžio mėn. tikslingai ir nuosekliai kartu siekė bendro tikslo – įkurti kaimo turizmo sodybą ir iš to verslo gauti pajamų.
37. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009).
38. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalys iki 2015 metų pabaigos gyveno kartu, planus dėl sodybos įkūrimo planavo kartu, taip pat kartu augino vaikus, juos prižiūrėjo, kas reiškia, kad kaimo turizmo sodyba buvo sukurta jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties pagrindu (CK 6. 969 str.).
39. Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė byloje faktines aplinkybes dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties egzistavimo, todėl tenkinti atsakovo V. Z. apeliacinį skundą nėra pagrindo.
Dėl dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje nustatymo
40. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad nuosavybės teisės sukūrimas jungtinės veiklos santykiuose yra specifinis, palyginti su nuosavybės teisės į santuokos metu įgytą turtą atsiradimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-684/2015; 2016 m. sausio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-72-686/2016; kt.).Tais atvejais, kai šalys nebuvo sudariusios rašytinės formos jungtinės veiklos sutarties, iš kurios būtų aiški jų valia dėl kiekvienai priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio, tačiau pripažinus, kad kartu gyvenusios ir tvarkiusios bendrą ūkį šalys bendrai veikė siekdamos vienodo tikslo, pagal kasacinio teismo praktiką turėtų būti vertinamos bendros sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygos, įtvirtintos CK 6.970 straipsnio 1 dalyje – įnašai pinigais, kitu turtu, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-72-686/2016).
41. Apeliantė V. Z. nurodo, kad priimdamas sprendimą ir priteisdamas ieškovei 3000 Eur kompensaciją, teismas išėjo už ieškinio ribų, nes ji prašė pripažinus sodybą su priklausiniais bendrąja daline šalių nuosavybe, priteisti jai 1/3 dalį turto natūra.
42. Pažymėtina, kad ieškiniu ieškovė prašė pripažinti sodybą, esančią (duomenys neskelbtini), ir jos priklausinius bendrąja daline ieškovės ir atsakovo V. Z. nuosavybe, nustatant, kad 1/3 sodybos bei 1/3 žemės sklypo, kuriame pastatyta sodyba ir priklausinių dalys, priklauso ieškovei. Taigi, kaip teisingai nurodo apeliantė, priteisti piniginės kompensacijos ieškiniu ji neprašė, to neprašo ir apeliaciniu skundu.
43. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad teisę kreiptis į teismą teisinės gynybos suinteresuotas asmuo įgyvendina pareikšdamas ieškinį ir jame suformuluodamas materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimą – ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas), t. y. išdėstydamas aiškų ir konkretų prašymą, kaip turėtų būti apgintos besikreipiančio suinteresuoto asmens supratimu ir požiūriu jo pažeistos teisės. Ieškinyje suformuluotas reikalavimas (ieškinio dalykas) apibrėžia civilinės bylos nagrinėjimo ribas. Teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, taip pat į atsakovo atsikirtimų pagrindu nurodytas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2013; 2016 m. gruodžio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-533-681/2016; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13-421/2019).
44. Teismai negali keisti nei ieškinio pagrindo, nei dalyko, nes šiuos elementus formuluoja išimtinai ieškovas. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų, išskyrus įstatyme nustatytus atvejus. Sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK numatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 9 d nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2014; 2016 m. gruodžio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-533-681/2016).
45. Nagrinėjamoje byloje nėra viešojo intereso, taip pat nebuvo nustatytos aplinkybės ir teisiniai pagrindai, leidžiantys išeiti už ieškinio reikalavimo ribų, todėl sutiktina su apeliantės argumentais, kad teismas nepagrįstai ieškovės reikalavimą nustatyti jos dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje natūra pakeitė į piniginę kompensaciją. Tai reiškia, kad teismas, nesant tam teisinio pagrindo, peržengė ieškinio ribas, todėl šioje dalyje skundžiamas teismo sprendimas yra nepagrįstas.
46. Pagal kasacinio teismo praktiką, skirtingai nei susituokusių asmenų atveju, kai (nesant vedybų sutarties) galioja įstatymu įtvirtinta bendrosios jungtinės nuosavybės turto režimo prezumpcija, pagal kurią sutuoktinių turto dalys yra lygios, jungtinės veiklos sutarties tarp nesusituokusių asmenų atveju taikomos dalinės nuosavybės teisės normos ir partnerių dalys nustatomos atsižvelgiant į jų susitarimą. Sutarties turinys, jos sąlygos yra teisiškai reikšmingos kiekvienai iš jos šalių tenkančios bendrosios dalinės nuosavybės nustatymui. Vien tai, kad jungtinės veiklos sutarties šalys nebuvo šios sutarties sudariusios rašytine forma, nesudaro pagrindo preziumuoti, kad dėl konkrečių įnašų ir dalių jos nebuvo susitarusios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-701/2016).
47. Atsakovo argumentai dėl ieškovės neprisidėjimo prie bendro ginčo turto sukūrimo iš esmės grindžiami viena iš jungtinės veiklos dalyvių įnašų forma – įnašu pinigais. Ieškovė šios aplinkybės nekvestionuoja ir pripažįsta, kad atsakovo indėlis į sodybą buvo didesnis nei jos.
48. Tačiau, kaip jau nurodyta, pripažinus, kad kartu gyvenusios ir tvarkiusios bendrą ūkį šalys bendrai veikė siekdamos vienodo tikslo, turėtų būti vertinami ne tik įnašai pinigais, kaip bendro turto sukūrimo sąlyga, bet ir kitos tokio turto sukūrimo sąlygos – įnašai kitu turtu, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai (CK 6.970 straipsnio 1 dalis).
49. Šioje byloje teismų konstatuota, kad ieškovės, kaip jungtinės veiklos partnerės, įnašu galima laikyti į bendrą veiklą įneštus žemės sklypus, jos darbą sodyboje, pagalbą tvarkant dokumentus ir grąžinant atsakovui paskolą (motinos buto įkeitimas), kuriuos ieškovė atliko būdama faktinėje santuokoje su atsakovu, kartu su juo gyvendama ir tvarkydama bendrą ūkį, augindama ir prižiūrėdama judviejų nepilnamečius vaikus.
50. Pažymėtina, kad pagrindiniai ginčo sodybos statybos darbai vyko 2013–2015 metais, t. y. būtent tuo laikotarpiu, kai šalys gyveno kartu.
51. Aptartos aplinkybės teikia pagrindo sutikti su ieškovės argumentais, kad tiek žemės sklypų padovanojimas atsakovui, tiek ieškovės asmeninis darbas bei rūpinimasis kuriamos sodybos reikalais, atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus (CK 1.5 str.), sudaro pagrindą ieškinio patenkinimui ir pripažinimui, kad 1/3 dalis ginčo sodybos (žemės sklypo ir ant jo esančių statinių) priklauso ieškovei V. Z..
52. Kiti apeliaciniuose skunduose nurodyti argumentai teisiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui reikšmės neturi, todėl teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms, dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-687-330/2019; kt.).
Dėl procesinės bylos baigties
53. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo civilinę bylą iš esmės teisingai, išskyrus sprendimo dalį dėl piniginės kompensacijos priteisimo, todėl ši teismo sprendimo dalis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės, nustatant, kad 1/3 dalis kaimo turizmo sodybos, susidedančios iš žemės sklypo ir ant jo esančių statinių, adresu (duomenys neskelbtini), priklauso ieškovei V. Z. (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
54. Apeliacinės instancijos teismui nusprendus iš dalies pakeisti skundžiamą sprendimą, atitinkamai perskirstytinos ir šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 5 d.).
55. Ieškovės ieškinį patenkinus visa apimtimi, jai iš atsakovo priteistinos visos pirmosios instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 1 d.). Bylos duomenimis, ieškovės pirmosios instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos sudarė 202 Eur žyminis mokestis ir 600 Eur teisinės (advokato) pagalbos išlaidos. Teismas skundžiamu sprendimu grąžino ieškovei per daug sumokėtą žyminio mokesčio dalį – 39 Eur, taigi, iš viso ieškovės pirmosios instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos yra 763 Eur (202 + 600 – 39), kurios priteistinos iš atsakovo V. Z..
56. Apeliacinės instancijos teisme ieškovei buvo teikta valstybės garantuojama teisinė pagalba ir ieškovė visiškai atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo. Apeliacinės instancijos teismui nusprendus ieškovės apeliacinį skundą patenkinti, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti, atitinkamai valstybės patirtos išlaidos priteistos iš atsakovo (CPK 96 str. 1 d.).
57. Bylos duomenimis, patikslinto ieškinio suma yra 7265 Eur, pirmosios instancijos teismas priteisė 3000 Eur, todėl ieškovės apeliacinio skundo suma laikytina 4265 Eur. Apeliacinį skundą pateikus elektroninių ryšių priemonėmis, mokėtinas žyminis mokestis yra 96 Eur, kurie priteistini iš atsakovo (CPK 96 str.).
58. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2019 m. lapkričio 6 d. pažyma Nr. (2.15)NTP-7-6231 patvirtina, kad už ieškovei suteiktą teisinę pagalba valstybės patirtos išlaidos yra 351 Eur, todėl ši suma priteistina valstybei iš atsakovo (CPK 96, 99 str., str.).
Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
panaikinti Kauno apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. sprendimo dalį, kuria ieškovei V. Z. priteista iš atsakovo V. Z. 3000 Eur piniginė kompensacija už 1/7 jam atitenkančio turto dalį, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti ir nustatyti, kad 1/3 dalis kaimo turizmo sodybos, susidedančios iš žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastato – pirties (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), nuotekų valymo įrenginių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), gręžtinio vandens šulinio (gręžinio) – artezinio gręžinio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), nuotekų valymo įrenginių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini), priklauso ieškovei V. Z. (a. k. (duomenys neskelbtini).
Priteisti ieškovei V. Z. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo V. Z. (a. k. (duomenys neskelbtini) 763 Eur (septynis šimtus šešiasdešimt tris eurus) pirmosios instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų.
Kitą Kauno apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš atsakovo V. Z. (a. k. (duomenys neskelbtini) 96 Eur (devyniasdešimt šešis eurus) už apeliacinį skundą mokėtino žyminio mokesčio, šią sumą sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos, įmokos kodas – 5660.
Priteisti valstybei iš atsakovo V. Z. (a. k. (duomenys neskelbtini) 351 Eur (tris šimtus penkiasdešimt vieną eurą) už ieškovei V. Z. pagal 2018 m. spalio 12 d. sprendimą Nr. 2.1-(NTP-2)-18-T-4728-17749 suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Ši suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto pajamų vieną iš surenkamųjų sąskaitų: „Swedbank“, AB Nr. (duomenys neskelbtini), nurodant juridinio asmens kodą – 188659752, įmokos kodą – 5630, mokėjimo paskirtį – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.
Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.