Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. R. ir juridinio asmens UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ atstovo R. M. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį 75 MGL (9 750 Lt) dydžio pinigine bauda, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, 250 MGL (32 500 Lt) dydžio pinigine bauda, pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, 150 MGL (19 500 Lt) dydžio pinigine bauda, pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, 200 MGL (26 000 Lt) dydžio pinigine bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 300 MGL (39 000 Lt) dydžio piniginė bauda.

Juridinis asmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį 300 MGL (39 000 Lt) dydžio pinigine bauda, pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 2 dalį 500 MGL (62 000 Lt) dydžio pinigine bauda, pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį 400 MGL (52 000 Lt) dydžio pinigine bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 700 MGL (91 000 Lt) dydžio piniginė bauda.

Priteista Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai 276 794 Lt solidariai iš V. R. ir juridinio asmens UAB „(duomenys neskelbtini)“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. R. nuteistas už tai, kad būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini), Vilniaus mieste, direktoriumi ir pagal 2003-12-11 Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo Nr. IX-1889 37 str. 10 d. 1 p. būdamas atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, o pagal 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 str. 1 d. būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų išsaugojimą, eidamas vadovaujančias pareigas UAB „(duomenys neskelbtini)“, veikdamas bendrovės vardu, jos naudai ir interesais, taip pat turėdamas teisę atstovauti bendrovei, priimti sprendimus jos vardu bei kontroliuoti jos veiklą, tyčia pažeisdamas 2001-11-06 Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 12 str. 1 d. nuostatas, nurodančias, kad „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais“, 13 str. 1 d. –„apskaitos dokumentų rekvizitai“ nuostatas ir 3 d. nuostatas, nurodančias, kad „įrašai apskaitos registruose daromi tik pagal apskaitos dokumentus, turinčius šiame straipsnyje nurodytus rekvizitus“ (galioja nuo 2003-07-23 pagal LR įstatymą Nr. IX-1668), apgaulingai tvarkė UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2005 metų buhalterinę apskaitą, o būtent, 2005 metų birželio – liepos mėnesiais, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), veiklos vykdymo vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniaus m., pateikė šios bendrovės finansininkei A. B., kuri, remiantis 2005-06-30 buhalterinių paslaugų teikimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2005-06-30 įgaliojimu, tvarkė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, tačiau nežinojo V. R. nusikalstamų veiksmų pobūdžio, į 2005 metų birželio mėnesio UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą įrašyti tikrovės neatitinkančių dokumentų, tai yra 2005-06-22 tarpininkavimo paslaugų sutarties Nr. LT-(duomenys neskelbtini), sudarytos tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini), Vilniaus m., kurioje įforminti žinomai neteisingi duomenys, apie tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ tariamai įsipareigojo surasti šioje sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka pirkėją, kuris įsigytų UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantį statinį, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėto plane 2U2p, kurio bendras plotas – 1497,22 kv.m., esantį nuomojamame 0,4642 ha žemės sklype, sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojo šioje sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka atsiskaityti su UAB „(duomenys neskelbtini)“ už suteiktas tarpininkavimo paslaugas, bei UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2005-06-23 pranešimu dėl būsimo pirkėjo, adresuotu UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuriame įforminti žinomai neteisingi duomenys, apie tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ tariamai surado pirkėją – UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), kuris pageidauja įsigyti minėtą statinį, pagrindu UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu surašytą 2005-06-28 paslaugų pardavimo PVM sąskaitą faktūrą serija ATS Nr.(duomenys neskelbtini) už 876 272,00 Lt + (duomenys neskelbtini) 728,96 Lt, viso 1 034 000,96 Lt sumai, kurioje buvo įforminta neįvykusi ūkinė operacija dėl tarpininkavimo paslaugų suteikimo pagal tarpininkavimo paslaugų sutartį Nr.(duomenys neskelbtini), pagal kurią UAB „(duomenys neskelbtini)“ tarpininkavimo paslaugų UAB „(duomenys neskelbtini)“ realiai nesuteikė, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ šių paslaugų realiai neįsigijo, dėl ko nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2005 metus.

Be to, V. R. nuteistas už tai, kad būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini), Vilniaus mieste, direktoriumi ir pagal 2003-12-11 Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo Nr. IX-1889 37 str. 10 d. 1 p. ir 2 p. būdamas atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą bei už metinės finansinės atskaitomybės sudarymą, o pagal 2001-11-06 Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo Nr. IX575 28 str. 2 p. (2003-12-18 LR įstatymo Nr. IX-1915 redakcija) būdamas atsakingas ir už įmonės finansinės atskaitomybės sudarymą ir pateikimą laiku, eidamas vadovaujančias pareigas UAB „(duomenys neskelbtini)“, veikdamas bendrovės vardu, jos naudai ir interesais, taip pat turėdamas teisę atstovauti bendrovei, priimti sprendimus jos vardu bei kontroliuoti jos veiklą, tyčia pažeisdamas 2002-03-05 Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 3 str. nuostatas, nurodančias, kad „vykdant PVM apmokestinamąją veiklą, PVM objektu yra laikoma prekių gamybos, atliekamų darbų ir teikiamų paslaugų procese sukurta ir realizuota pridėtinė vertė, todėl teisė į PVM atskaitą atsiranda tada, kai yra mokesčių mokėtojo atlikti paslaugų įsigijimo ir su šiuo įsigijimu sukurtos pridėtinės vertės realizavimo veiksmai, tai yra prekės ar paslaugos įsigijimas ir jų panaudojimas PVM apmokestinamajai veiklai turi būti realus, tokie veiksmai turi būti atlikti iš tikrųjų, o ne vien užfiksuoti buhalterinės apskaitos dokumentuose“, 2001-12-20 Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo Nr. IX-675 11 str. 4 d. nuostatas, nurodančias, kad „išlaidos, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos, gali būti grindžiamos tik juridinę galią turinčiais dokumentais, kurie privalo turėti visų buhalterinės apskaitos reglamentuojančių teisės aktų nustatytus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus”, laikotarpiu nuo 2005-06-22 iki 2006-04-25, veikdamas vieninga tyčia, klastojant tikrus dokumentus bei šiuos žinomai suklastotus tikrus dokumentus panaudojant, panaikino didelės vertės turtinę prievolę sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą 157 729,00 Lt pridėtinės vertės mokesčio ir 131 441,00 Lt pelno mokesčio bei valstybės biudžetui padarė didelę žalą, o būtent:

– 2005-07-20, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, UAB „(duomenys neskelbtini)“ įmonės kodas (duomenys neskelbtini), veiklos vykdymo vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniaus m., žinodamas, kad pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu surašytą 2005-06-28 paslaugų pardavimo PVM sąskaitą faktūrą serija ATS Nr. (duomenys neskelbtini) už 876 272,00 Lt + (duomenys neskelbtini),96 Lt, iš viso 1 034 000,96 Lt, sandoris dėl tarpininkavimo paslaugų suteikimo pagal tarpininkavimo paslaugų sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ nėra įvykęs, nurodė UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansininkei A. B., kuri, remiantis 2005-06-30 buhalterinių paslaugų teikimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2005-06-30 įgaliojimu, tvarkė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, tačiau nežinojo V. R. nusikalstamų veiksmų pobūdžio, užpildyti 2005-07-20 UAB „(duomenys neskelbtini)“ mokestinio laikotarpio nuo 2005-06-01 iki 2005-06-30 pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją FR0600 versija 01 (Forma patvirtinta Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004-03-01 įsakymu Nr. VA-29), kurios 22 eilutėje „įsigytų prekių ir paslaugų pirkimo PVM“ ir 30 eilutėje „atskaitomas pirkimo ir importo PVM“ ji įrašė 157 729,00 Lt pirkimo PVM sumą, apskaičiuotą nuo 876 272,00 Lt įformintos UAB „(duomenys neskelbtini)“ tarpininkavimo paslaugų vertės ir tuo ta pačia 157 729,00 Lt suma padidino PVM atskaitą, o jis – V. R., žinodamas, kad minėtoje 2005-07-20 UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM deklaracijoje yra įrašyti žinomai neteisingi duomenys, kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, šią PVM deklaraciją patvirtino savo parašu, ir taip šis tikras dokumentas buvo suklastotas; po ko, jo nurodymu UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansininkė A. B. minėtą suklastotą 2005-07-20 UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM deklaraciją 2005-07-25 pateikė Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Vilniaus skyriui, adresu (duomenys neskelbtini), ir taip šis suklastotas tikras dokumentas buvo panaudotas; tokiu būdu V. R. apgaule UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą 157 729,00 Lt pridėtinės vertės mokesčio bei valstybės biudžetui padarė didelę 157 729,00 Lt žalą;

– tęsdamas nusikalstamą veiką, 2006-03-08, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), veiklos vykdymo vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniaus m., žinodamas, kad pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu įformintą 2005-06-28 paslaugų pardavimo PVM sąskaitą faktūrą serija ATS Nr.(duomenys neskelbtini) už 876 272,00 Lt + (duomenys neskelbtini) 728,96 Lt, iš viso 1 034 000,96 Lt, sandoris dėl tarpininkavimo paslaugų suteikimo pagal tarpininkavimo paslaugų sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ nėra įvykęs, nurodė UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansininkei A. B., kuri, remiantis 2005-06-30 buhalterinių paslaugų teikimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2005-06-30 įgaliojimu, tvarkė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, tačiau nežinojo V. R. nusikalstamų veiksmų pobūdžio, užpildyti 2006-03-08 UAB „(duomenys neskelbtini)“ mokestinio laikotarpio nuo 2005-01-01 iki 2005-12-31 metinę pelno mokesčio deklaraciją FR0475 versija 01 (Forma patvirtinta Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos viršininko 2003-02-27 įsakymu Nr. V-58 Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos viršininko 2004-05-19 įsakymu Nr. VA-98 redakcija), kurios 1 eilutėje ji įrašė 876 271,96 Lt suma mažesnį deklaruotiną 2005 m. pelną prieš apmokestinimą (deklaravo 565 237,00 Lt, turėjo deklaruoti 1441508,96 Lt), o 96 eilutėje įrašė apskaičiuotą pelno mokesčio sumą 131 440,79 Lt (apskaičiavo 74927,00 Lt, turėjo apskaičiuoti 206 367,79 Lt), ir taip šis tikras dokumentas buvo suklastotas; po ko, jo nurodymu UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansininkė A. B. minėtą suklastotą 2006-03-08 UAB „(duomenys neskelbtini)“ pelno mokesčio deklaraciją 2006-04-25 elektroniniu būdu pateikė Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Vilniaus skyriui, adresu Žalgirio g. 122, Vilniaus m., ir taip šis suklastotas tikras dokumentas buvo panaudotas, tokiu būdu V. R. apgaule UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą 131 441,00 Lt, pelno mokesčio bei valstybės biudžetui padarė didelę 131 441,00 Lt žalą.

Be to, V. R. nuteistas už tai, kad būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini), Vilniaus mieste, direktoriumi, laikotarpiu nuo 2005-06-28 iki 2005-07-14 išvaistė jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą, o būtent, žinodamas, kad pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini), Vilniaus m., vardu įformintą 2005-06-28 paslaugų pardavimo PVM sąskaitą faktūrą serija ATS Nr.(duomenys neskelbtini) už 876272,00 Lt + (duomenys neskelbtini),96 Lt, iš viso 1034000,96 Lt sumai, sandoris dėl tarpininkavimo paslaugų suteikimo pagal tarpininkavimo paslaugų sutartį Nr.(duomenys neskelbtini) tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ nėra įvykęs, mokėjimo pavedimais nepagrįstai ir nepateisinamai iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB „S“ banke, į UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „S“ banke, pervedė 103 4000,96 Lt, tai yra: 2005-06-28 – 300 000,00 Lt, 2005-06-30 – 350 000,00 Lt, 2005-07-08 – 192 000,96 Lt, 2005-07-14 – 192 000,00 Lt; vėliau minėti pinigai buvo nepagrįstai perduoti kitoms bendrovėms ir ikiteisminio tyrimo nenustatytiems asmenims, tai yra: UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama R. R., remiantis 2005-07-01 UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini), išrašyta PVM sąskaita faktūra serija GV Nr.(duomenys neskelbtini), kurioje taip pat buvo įformintas apmokėjimas už analogiško turinio realiai neįvykusią ūkinę operaciją, minėtai bendrovei grynais pagal kasos pajamų orderius sumokėjo 980 000,62 Lt, tai yra : 2005-07-01 serija GIL Nr.(duomenys neskelbtini) – 150000,00 Lt, 2005-07-04 serija GIL Nr.(duomenys neskelbtini) – 150000,00 Lt, 2005-07-05 serija GIL Nr.(duomenys neskelbtini) – 150000,00 Lt, 2005-07-07 serija GIL Nr.(duomenys neskelbtini) – 120000,00 Lt, 2005-07-08 serija GIL Nr.(duomenys neskelbtini) – 150000,00 Lt, 2005-07-11 serija GIL Nr.(duomenys neskelbtini) – 150000,00 Lt, 2005-07-12 serija GIL Nr.(duomenys neskelbtini) – 110000,62 Lt; po ko UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama A. K., remiantis 2005-07-15 AB firma „(duomenys neskelbtini)“ išrašyta PVM sąskaita faktūra serija AGR Nr.011633285, kurioje taip pat buvo įformintas apmokėjimas už analogiško turinio realiai neįvykusią ūkinę operaciją, tariamai AB firma „(duomenys neskelbtini)“ vardu veikusiems, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims pagal kasos pajamų orderio kvitą AGR Nr.(duomenys neskelbtini) apmokėjo 970000,00 Lt; tokiu būdu V. R. išvaistė jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą – 1 034 000, 96 Lt.

Juridinis asmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuteistas už tai, kad juridinio asmens UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius V. R., pagal 2003-12-11 Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo Nr. IX-1889 37 str. 10 d. 1 p. būdamas atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, o pagal 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 str. 1 d. būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų išsaugojimą, eidamas vadovaujančias pareigas UAB „(duomenys neskelbtini)“, veikdamas bendrovės vardu, jos naudai ir interesais, taip pat turėdamas teisę atstovauti bendrovei, priimti sprendimus jos vardu bei kontroliuoti jos veiklą, tyčia pažeisdamas 2001-11-06 Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 12 str. 1 d. nuostatas, nurodančias, kad „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais“, 13 str. 1 d. –„apskaitos dokumentų rekvizitai“ nuostatas ir 3 d. nuostatas, nurodančias, kad „įrašai apskaitos registruose daromi tik pagal apskaitos dokumentus, turinčius šiame straipsnyje nurodytus rekvizitus“ (galioja nuo 2003-07-23 pagal LR įstatymą Nr.IX-1668), apgaulingai tvarkė UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2005 metų buhalterinę apskaitą, o būtent, 2005 metų birželio – liepos mėnesiais, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), veiklos vykdymo vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniaus m., V. R. pateikė šios bendrovės finansininkei A. B., kuri, remiantis 2005-06-30 buhalterinių paslaugų teikimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2005-06-30 įgaliojimu, tvarkė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, tačiau nežinojo V. R. nusikalstamų veiksmų pobūdžio, į 2005 metų birželio mėnesio UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą įrašyti tikrovės neatitinkančių dokumentų, tai yra 2005-06-22 tarpininkavimo paslaugų sutarties Nr. LT-(duomenys neskelbtini), sudarytos tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini), Vilniaus m., kurioje įforminti žinomai neteisingi duomenys, apie tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ tariamai įsipareigojo surasti šioje sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka pirkėją, kuris įsigytų UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantį statinį, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėto plane 2U2p, kurio bendras plotas – 1497,22 kv.m., esantį nuomojamame 0,4642 ha žemės sklype, sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojo šioje sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka atsiskaityti su UAB „(duomenys neskelbtini)“ už suteiktas tarpininkavimo paslaugas, bei UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2005-06-23 pranešimu dėl būsimo pirkėjo, adresuotu UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuriame įforminti žinomai neteisingi duomenys, apie tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ tariamai surado pirkėją – UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), kuris pageidauja įsigyti minėtą statinį, pagrindu UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu surašytą 2005-06-28 paslaugų pardavimo PVM sąskaitą faktūrą serija ATS Nr. (duomenys neskelbtini) už 876272,00 Lt + (duomenys neskelbtini) 728,96 Lt, viso 1 034 000,96 Lt sumai, kurioje buvo įforminta neįvykusi ūkinė operacija dėl tarpininkavimo paslaugų suteikimo pagal tarpininkavimo paslaugų sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią UAB „(duomenys neskelbtini)“ tarpininkavimo paslaugų UAB „(duomenys neskelbtini)“ realiai nesuteikė, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ šių paslaugų realiai neįsigijo, dėl ko nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2005 metus.

Be to, juridinis asmuo UAB „(duomenys neskelbtini) nuteistas už tai, kad juridinio asmens UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini), Vilniaus mieste, direktorius V. R., pagal 2003-12-11 Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo Nr. IX-1889 37 str. 10 d. 1 p. ir 2 p. būdamas atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą bei už metinės finansinės atskaitomybės sudarymą, o pagal 2001-11-06 Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo Nr.IX575 28 str. 2 p. (2003-12-18 LR įstatymo Nr. IX-1915 redakcija) būdamas atsakingas ir už įmonės finansinės atskaitomybės sudarymą ir pateikimą laiku, eidamas vadovaujančias pareigas UAB „(duomenys neskelbtini)“, veikdamas bendrovės vardu, jos naudai ir interesais, taip pat turėdamas teisę atstovauti bendrovei, priimti sprendimus jos vardu bei kontroliuoti jos veiklą, tyčia pažeisdamas 2002-03-05 Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 3 str. nuostatas, nurodančias, kad „vykdant PVM apmokestinamąją veiklą, PVM objektu yra laikoma prekių gamybos, atliekamų darbų ir teikiamų paslaugų procese sukurta ir realizuota pridėtinė vertė, todėl teisė į PVM atskaitą atsiranda tada, kai yra mokesčių mokėtojo atlikti paslaugų įsigijimo ir su šiuo įsigijimu sukurtos pridėtinės vertės realizavimo veiksmai, tai yra prekės ar paslaugos įsigijimas ir jų panaudojimas PVM apmokestinamajai veiklai turi būti realus, tokie veiksmai turi būti atlikti iš tikrųjų, o ne vien užfiksuoti buhalterinės apskaitos dokumentuose“, 2001-12-20 Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo Nr. IX-675 11 str. 4 d. nuostatas, nurodančias, kad „išlaidos, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos, gali būti grindžiamos tik juridinę galią turinčiais dokumentais, kurie privalo turėti visų buhalterinės apskaitos reglamentuojančių teisės aktų nustatytus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus”, laikotarpiu nuo 2005-06-22 iki 2006-04-25, veikdamas vieninga tyčia, klastojant tikrus dokumentus bei šiuos žinomai suklastotus tikrus dokumentus panaudojant, panaikino didelės vertės turtinę prievolę sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą 157 729,00 Lt pridėtinės vertės mokesčio ir 131 441,00 Lt pelno mokesčio bei valstybės biudžetui padarė didelę žalą, o būtent :

– 2005-07-20, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, UAB „(duomenys neskelbtini)“ įmonės kodas (duomenys neskelbtini), veiklos vykdymo vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniaus m., V. R., žinodamas, kad pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu surašytą 2005-06-28 paslaugų pardavimo PVM sąskaitą faktūrą serija ATS Nr.(duomenys neskelbtini) už 876272,00 Lt + (duomenys neskelbtini),96 Lt, iš viso 1034000,96 Lt, sandoris dėl tarpininkavimo paslaugų suteikimo pagal tarpininkavimo paslaugų sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ nėra įvykęs, nurodė UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansininkei A. B., kuri, remiantis 2005-06-30 buhalterinių paslaugų teikimo sutartimi Nr.2005/06/30 bei 2005-06-30 įgaliojimu, tvarkė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, tačiau nežinojo V. R. nusikalstamų veiksmų pobūdžio, užpildyti 2005-07-20 UAB „(duomenys neskelbtini)“ mokestinio laikotarpio nuo 2005-06-01 iki 2005-06-30 pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją FR0600 versija 01 (Forma patvirtinta Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004-03-01 įsakymu Nr. VA-29), kurios 22 eilutėje „įsigytų prekių ir paslaugų pirkimo PVM“ ir 30 eilutėje „atskaitomas pirkimo ir importo PVM“ ji įrašė 157729,00 Lt pirkimo PVM sumą, apskaičiuotą nuo 876 272,00 Lt įformintos UAB „(duomenys neskelbtini)“ tarpininkavimo paslaugų vertės ir tuo ta pačia 157 729,00 Lt suma padidino PVM atskaitą, o V. R., žinodamas, kad minėtoje 2005-07-20 UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM deklaracijoje yra įrašyti žinomai neteisingi duomenys, kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, šią PVM deklaraciją patvirtino savo parašu, ir taip šis tikras dokumentas buvo suklastotas; po ko, V. R. nurodymu UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansininkė A. B. minėtą suklastotą 2005-07-20 UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM deklaraciją 2005-07-25 pateikė Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Vilniaus skyriui, adresu Žalgirio g. 122, Vilniaus m., ir taip šis suklastotas tikras dokumentas buvo panaudotas; tokiu būdu V. R. apgaule UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą 157 729,00 Lt pridėtinės vertės mokesčio bei valstybės biudžetui padarė didelę 157 729,00 Lt žalą;

– tęsdamas nusikalstamą veiką, 2006-03-08, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), veiklos vykdymo vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniaus m., V. R., žinodamas, kad pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu įformintą 2005-06-28 paslaugų pardavimo PVM sąskaitą faktūrą serija ATS Nr. (duomenys neskelbtini) už 876272,00 Lt + (duomenys neskelbtini),96 Lt, iš viso 1034000,96 Lt, sandoris dėl tarpininkavimo paslaugų suteikimo pagal tarpininkavimo paslaugų sutartį Nr.(duomenys neskelbtini) tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ nėra įvykęs, nurodė UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansininkei A. B., kuri, remiantis 2005-06-30 buhalterinių paslaugų teikimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2005-06-30 įgaliojimu, tvarkė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, tačiau nežinojo V. R. nusikalstamų veiksmų pobūdžio, užpildyti 2006-03-08 UAB „(duomenys neskelbtini)“ mokestinio laikotarpio nuo 2005-01-01 iki 2005-12-31 metinę pelno mokesčio deklaraciją FR0475 versija 01 (Forma patvirtinta Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos viršininko 2003-02-27 įsakymu Nr. V-58 Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos viršininko 2004-05-19 įsakymu Nr. VA-98 redakcija), kurios 1 eilutėje ji įrašė 876271,96 Lt suma mažesnį deklaruotiną 2005 m. pelną prieš apmokestinimą (deklaravo 565 237,00 Lt, turėjo deklaruoti 1441508,96 Lt), o 96 eilutėje įrašė apskaičiuotą pelno mokesčio sumą 131440,79 Lt (apskaičiavo 74927,00 Lt, turėjo apskaičiuoti 206367,79 Lt), ir taip šis tikras dokumentas buvo suklastotas; po ko, V. R. nurodymu UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansininkė A. B. minėtą suklastotą 2006-03-08 UAB „(duomenys neskelbtini)“ pelno mokesčio deklaraciją 2006-04-25 elektroniniu būdu pateikė Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Vilniaus skyriui, adresu (duomenys neskelbtini), ir taip šis suklastotas tikras dokumentas buvo panaudotas; tokiu būdu V. R. apgaule UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą 131 441,00 Lt, pelno mokesčio bei valstybės biudžetui padarė didelę 131 441,00 Lt žalą.

Pažymėtina, kad minėto liudytojo parodymai sprendžiant V. R. kaltės klausimą, dėl jam kaltinimo inkriminuotų nusikaltimų padarymo, turėjo svarbią reikšmę. Todėl iš apeliantų skundų turinio matyti, kad didžioji nuteistojo V. R. ir juridinio asmens ,,(duomenys neskelbtini)“ atstovo apeliacinių skundo argumentų, ginčijant dėl V. R. priimtą apkaltinamąjį nuosprendį, yra akcentuojama būtent į minėto liudytojo parodymų kritiką. Skunduose teigiama, kad skundžiamas nuosprendis yra grindžiamas vien tik nepatikimais ir prieštaringai liudytojo R. R., kuris yra suinteresuotas duoti V. R. kaltinančius parodymus, nes pats siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės už sunkius nusikaltimus, ir šių liudytojo parodymų nepatvirtina jokie kiti objektyvūs bylos duomenys, priešingai juos paneigia. Tačiau teisėjų kolegija su tokiais apeliacinių skundų argumentais nesutinka. Visų pirma pažymėtina, kad teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne byloje surinktų duomenų apimtis, o jų patikimumas ir jais remiantis daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Tai reiškia, kad vien tai, jog V. R. kaltė dėl jam kaltinimo inkriminuotų nusikaltimų padarymo pirmosios instancijos teismo nuosprendyje didele dalimi grindžiama liudytojo R. R. parodymais, savaime nereiškia, jog teismas pažeidė iš BPK 20 straipsnio, inter alia jo 5 dalies kylančius reikalavimus. Esminę reikšmę vertinant šiuos parodymus ir jais grindžiant išvadas turi šių parodymų įrodomoji reikšmė, kurią nustatant atsižvelgiama ir į tai, ar tokie liudytojo parodymai gali būti laikomi patikimais, ar byloje nėra duomenų paneigiančių šiuos liudytojo parodymus arba sudarančių rimtą pagrindą jais abejoti, ar parodymai gauti nepažeidžiant BPK reikalavimų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi liudytojo R. R. parodymais, duotais šioje byloje ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, kurie, priešingai nei nurodo apeliantai savo skunduose, dėl esminių įvykio aplinkybių yra nuoseklūs bei sutampa tarpusavyje, be to, juos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Apeliantų skundų argumentai, kad teismas negalėjo remtis liudytojo R. R. parodymais, nes šis yra suinteresuotas duoti V. R. kaltinančius parodymus, siekdamas pats išvengti baudžiamosios atsakomybės už sunkius nusikaltimus, taip pat yra nepagrįsti. Visų pirma pažymėtina, kad, kaip jau buvo minėta, šioje byloje pradėjus ikiteisminį tyrimą R. R. buvo pareikštas įtarimas tik nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Jam įtarimas dėl kitų nusikalstamų veikų, dėl kurių, apeliantu supratimu, R. R. taip pat turėjo būti įtariamas, pareikštas nebuvo. R. R. dėl šios nusikalstamos veikos yra pripažintas kaltu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-12-08 baudžiamuoju įsakymu ir šis teismo sprendimas įsitesėjęs. Todėl apeliantų skundo teiginys, kad R. R. duoda V. R. kaltinančius parodymus siekdamas pats išvengti baudžiamosios atsakomybės neatitinka tikrovės. Be to, vien ta aplinkybė, kad R. R. nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn dėl kitų nusikalstamų veikų, už kurias pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. R. yra pripažintas kaltu ir nuteistas, dar nereiškia, kad jo parodymai melagingi. Svarbu, kad tokio asmens parodymų teisingumas būtų patikrintas, o tai ir buvo padaryta. Jo nurodytas aplinkybes teismas palygino su iš kitų šaltinių gauta informacija ir dėl bylai reikšmingų faktų tikrumo priimtame sprendime motyvuotai pasisakė. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, atlikus šioje byloje dalinį įrodymų tyrimą ir papildomai apklausus liudytoją R. R., nuteistąjį V. R., tokių duomenų, kurie būtų pagrindas nesiremti R. R. parodymais, duotais apie jam žinomas nusikalstamų veikų, kurių padarymų kaltimas V. R., taip pat nenustatė. Liudytojo R. R. apeliacinės instancijos teisme duoti parodymai savo esme neprieštaravo jo ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duotiems parodymams. Be to, liudytojas R. R. dar kartą patvirtino jo ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos duotų parodymų teisingumą. Pažymėtina, kad V. R. procesinė padėtis duodant parodymus ikiteisminio tyrimo metu nesiskyrė nuo R. R., kuomet jam buvo pareikštas įtarimas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir jis davė parodymus. Todėl apeliantai neteisūs teigdami, kad būtent R. R. dėl to yra suinteresuotas duoti melagingus parodymus ir jais negalima vadovautis. Vienaip ar kitaip bylos baigtimi gali būti suinteresuotas ir pats V. R., duodamas vienokius ar kitokius parodymus.

Apeliantai skunduose tvirtina, kad minėti liudytojo A. K. parodymai apie tai, kad jis V. R. nepažįsta, tarpininkavimo sutartis buvo pasirašyta R. R. iniciatyva patvirtina ne R. R. parodymus, o būtent nuteistojo V. R. parodymus, kad jis jokių neteisėtų veiksmų neatliko ir yra nepagrįstai nuteistas už kaltinimo jam inkriminuotus nusikaltimus, kuriuos iš tiesų padarė kiti asmenys. Kolegija šį apeliantų argumentą taip pat atmeta kaip nepagrįstą. Visų pirma pažymėtina, kad apeliaciniuose skunduose apeliantai darydami išvadą, kad minėto liudytojo parodymai leidžia daryti priešingą išvadą dėl V. R. kaltės negu padarė pirmosios instancijos teismas, vadovaujasi tik jiems palankiais parodymais, ištraukdami iš konteksto atskiras frazes, be to, juos analizuoja vienpusiškai ir atskirai, jų nesieja tarpusavyje ir su kitais objektyviais bylos duomenimis. Ta aplinkybė, kad liudytojas A. K. neįvardijo V. R. kaip asmens dalyvavusio nusikaltimų padaryme, kolegijos nuomone, dar nereiškia, kad tai įrodo V. R. nekaltumą. Minėtas liudytojas parodymus davė tik apie tas aplinkybes, kurios jam buvo žinomos, o V. R. neįvardino kaip asmens dalyvavusio nusikaltimų padaryme tik dėl to, kad jis apie jo dalyvavimą nieko nežinojo. Tačiau, kaip jau buvo minėta, minėtais liudytojo parodymais yra nustatytos aplinkybės, kurios papildė kitais įrodymais nustatytas aplinkybes, ir šie parodymai buvo svarbūs vertinant visus byloje surinktus įrodymus ir nustatant įvykio aplinkybes. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuosprendyje rėmėsi anksčiau minėtais liudytojo A. K. parodymais. O tai, kad būtent V. R., pasinaudodamas bendrovėmis UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, AB ,,(duomenys neskelbtini)“, klastodamos dokumentus, dalį į UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ pervestų pinigų išvaistė ir apgaulės būdu panaikino turtinės prievolės – 157729,00 Lt PVM ir 131441,00 Lt pelno mokesčio sumokėjimą valstybei, kolegijos nuomone, kaip jau buvo minėta, matyti ne tik iš jau iš minėtų liudytojo R. R. parodymų, bet ir kitų byloje surinktų įrodymų.

Apeliantai skunduose taip pat abejoja ir dėl minėtos specialisto išvados patikimumo. Apeliantai tvirtina, kad specialisto išvada buvo duota remiantis liudytojo R. R. parodymais, kurių patikimumas taip pat yra abejotinas, dėl to negalėjo būti ja grindžiamos teismo išvados, sprendžiant, ar V. R. veiksmuose yra nusikalstamų veikų, kurių padarymų jis yra kaltinamas, požymiai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija išnagrinėjusi apeliacinių skundų argumentus dėl minimų liudytojo R. R. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir mokesčių administratoriui, skirtumų ir įtakos specialisto išvados teisingumui ir, juos atmesdama, jau šiame sprendime pateikė motyvuotas išvadas, pasisakydama dėl liudytojo R. R. parodymų vertinimo. Kadangi kolegija nenustatė, kad R. R. šioje byloje duoti parodymai neatitinka liečiamumo ir leistinumo reikalavimų, dėl to nemato pagrindo nesiremti ir minėta specialisto išvada, kurią pateikdama specialistė vadovavosi liudytojo R. R. parodymais. Kita vertus, atkreiptinas apeliantų dėmesys į tai, kad 2010-04-23 specialisto išvada surašyta Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių apskrities Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus vedėjos pavaduotojos I. S. ne tik pagal minėto liudytojo parodymus. Jai tyrimui buvo pateikta medžiaga: bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentai, ikiteisminio tyrimo medžiaga, informacija, gauta iš ,,Šiaulių banko“ (t. 8, b. l. 177). Minėta specialisto išvada buvo gauta ikiteisminio tyrimo metu. Iš bylos duomenų matyti, kad V. R., jo gynėjui ir juridinio asmens ,,(duomenys neskelbtini)“ atstovui buvo pateikta susipažinimui ikiteisminio tyrimo medžiaga, tačiau prašymų papildyti ikiteisminį tyrimą pareikšta nebuvo. Taigi minėta specialisto išvada jiems buvo aiški ir suprantama. Nei dėl ekspertizės skyrimo, nei dėl specialistės apklausos, V. R., jo gynėjas ir juridinio asmens ,,(duomenys neskelbtini)“ atstovas jokių prašymų bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu neturėjo. Savo apeliaciniuose skunduose V. R. ir juridinio asmens UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ atstovas taip pat neišreiškė prašymo šioje dalyje atlikti įrodymų tyrimą, apklausti specialisto išvadą davusią specialistę ar skirti ekspertizę, tik atkreipė dėmesį apeliaciniame skunde į tai, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad specialisto išvada buvo surašyta remiantis liudytojo R. R. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Pasak apeliantų, liudytojui R. R. ikiteisminio tyrimo metu pakeitus parodymus, duotus mokesčių administratoriui, turėjo minėta specialisto išvada atmesta kaip netinkamas įrodymas. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad proceso dalyviai taip pat nepageidavo šioje dalyje atlikti įrodymų tyrimo, baigiamųjų kalbų metu tik atkreipė dėmesį į įrodymų kaip visumos vertinimą, t. y. specialisto išvados ir liudytojų parodymų byloje vertinimą. Pažymėtina, kad ekspertizė daroma teisme, kai reikšmingoms bylai aplinkybėms nustatyti reikalingos išsamios mokslo, technikos, meno ar kokios nors kitos srities specialios žinios. Pagal BPK 286 straipsnio 1 dalį teismas pats sprendžia, ar tokios žinios reikalingos, tiriant įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, ir turi teisę paskirti ekspertizę savo iniciatyva arba bylos nagrinėjimo dalyvių prašymu. Baudžiamojo proceso įstatymas palieka teismui spręsti, ar reikia ir kada skirti ekspertizę. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas įrodymų tyrimą gali atlikti ne tik proceso dalyvių prašymu, bet ir savo iniciatyva, ir, esant pagrindui, ne tik gali, bet ir privalo tai padaryti. Apeliacinės instancijos teisme įrodymų tyrimas atliekamas tada, kai yra pagrindas manyti, jog pirmosios instancijos teismas netyrė teisingam bylos išsprendimui svarbių duomenų arba juos tyrė neišsamiai, pažeisdamas BPK reikalavimus (kasacinės nutartys Nr. 2K-143/2010, 2K-55/2006, 2K-154/2006 ir kt.). Šioje byloje specialisto išvada buvo įvertinta pirmosios instancijos teismo tiek atskirai, tiek kartu su kitais įrodymais, dėl specialistės kompetencijos ar specialisto išvados išsamumo bei atitikties baudžiamojo proceso įstatymų keliamiems reikalavimams abejonių teisėjų kolegijai taip pat nekilo. Dėl to, kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje nėra būtinybės skirti ekspertizių ar pavesti specialistams atlikti daugiau objektų tyrimų, nes nėra jokio pagrindo manyti, kad, atlikus tokius veiksmus, būtų gauta bylai reikšmingų duomenų (kasacinė nutartis Nr. 2K-51/2006). Pažymėtina ir tai, kad įrodymų visumos reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinė nutartis Nr. 2K-509/2010).

Be to, be minėtų įrodymų, fiktyvų tarpininkavimo paslaugų sutarties, sudarytos 2005-06-27 tarp UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir AB ,,(duomenys neskelbtini)“, pobūdį, taip pat patvirtino ir liudytojai P. P., Z. P., M. P., L. D. (Žebrauskaitė) bei iš Valstybinio socialinio draudimo gauti duomenys, 2009-04-16 Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), 2009-05-07 Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skuriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini). Pagal minėtus įrodymus nustatyta, kad AB ,,(duomenys neskelbtini)“ nebuvo sudariusi jokios tarpininkavimo paslaugų sutarties su UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir nėra jai suteikusi jokių paslaugų, tai yra surasti pirkėją, kuris įsigytų statinį nuosavybės teise priklausantį UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, kažkas pasinaudojo AB ,,(duomenys neskelbtini)“ vardu. 2005-06-27 tarpnininkavimo paslaugų sutartis yra suklastota. Dėl to bendrovė ,,(duomenys neskelbtini)“ negalėjo išrašyti ir 2005-07-15 PVM sąskaitos-faktūros (duomenys neskelbtini) 970 000,00 Lt sumai ir gauti kasos pajamų orderio kvite 2005-07-19 AGR Nr. (duomenys neskelbtini)nurodytų 970 000,00 Lt. P. S., kuris nurodytas, kaip asmuo pasirašęs minėtus dokumentus, AB ,,(duomenys neskelbtini)“ niekada nėra dirbęs, o L. D. (Žebrauskaitė), kuri nurodyta, kaip pasirašiusi 2005-07-15 PVM sąskaitos-faktūros (duomenys neskelbtini), AB ,,(duomenys neskelbtini)“ dirbo nuo 2004-04-09 iki 2004-10-27 sekretorės pareigose ir ji neturėjo teisės pasirašynėti jokių bendrovės duomentų, parašas minėtose sąskaitoje-faktūroje yra ne jos.

Be to, faktą, jog aukščiau paminėtus pagamintus žinomai netikrus dokumentus V. R. panaudojo, pateikdamas UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiai UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ įtraukimui į buhalterinę apskaitą, apgaule panaikinant UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ turtinės prievolės – mokėtino į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą 157 729,00 Lt PVM ir 131 441,00 Lt pelno mokesčio, dėl ko buvo padaryta didelė turtinė žala valstybei - 157 729,00 Lt ir 131 441,00 Lt sumai, patvirtina ir liudytojos A. B. parodymai, Vilniaus apkrities Valstybinės mokesčių inspekcijos 2010-10-04 patikrinimo aktas Nr. (21.26)-06-77-25, kuriais nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ į savo buhalterinę apskaitą įtraukė tikrovės neatitinkačią 2005-06-22 tarpnininkavimo paslaugų sutartį su UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ dėl UAB ,,(duomenys neskelbtini) tariamo įsipareigojo atsiskaityti su UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ už suteiktas tarpnininkavimo paslaugas surandant UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teise priklausančio statinio, esančio Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), pagal 2005-06-28 PVM sąskaitą - faktūrą serija ATS Nr. (duomenys neskelbtini) už 1 034 000,96 Lt, tarp jų 157 728,96 Lt PVM, dėl ko iš dalies negalima nustatyti bendrovės veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2005 metus; bendrovė neteisėtai 2005-07-20 PVM deklaracijoje atskaitė ir deklaravo 157 729,00 Lt paslaugų pirkimą, o 2006-03-08 UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ pelno mokesčio deklaracijoje įrašė 876 271,96 Lt sumai mažesnį deklaruotiną 2005 m. pelną prieš apmokestinimą (deklravo 565 237,00 Lt, turėjo deklaruoti 1 441 508,96 Lt) ir apskaičiuotą pelno mokesčio sumą 131 440,79 Lt (apskaičiavo 74 927,00 Lt, turėjo apskaičiuoti 206 367,79 Lt). UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM deklaraciją pateikė Vilniaus apskrities VMI 2005-07-25. UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ pelno mokesčio deklaraciją 2006-04-25 elektroniniu būdu pateikė Vilniaus apskrities mokesčių inspekcijos Vilniaus skyriui.

Juridinio asmens ,,(duomenys neskelbtini)“ atstovas apeliaciniame skunde tvirtina, kad pagrindas abejoti pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl V. R. kaltės, yra tai, kad pagal specialisto išvadas Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad vienu spausdinimo aparatu yra atspausdinti dokumentai (tarpininkavimo paslaugų sutartis tarp UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir tarpininkavimo paslaugų sutartis tarp UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir AB ,,(duomenys neskelbtini)“ bei AB ,,(duomenys neskelbtini)“ įgaliojimas), kurių pagrindu įvykdžius mokėjimus grynaisiais pinigais, dingo iš bendrovės pervestų pinigų pėdsakai, o su šiais dokumentais susijęs tik R. R., V. R. ir bendrovė su šiais dokumentais neturi nieko bendro. Tarpininkavimo paslaugų sutartis tarp UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, pranešimas yra atspausdinti kitu lazeriniu spausdinimo aparatu nei tarpininkavimo paslaugų sutartis tarp UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir UAB ,,(duomenys neskelbtini)“. Tačiau kolegija, šios apelianto nurodytos aplinkybės, nevertina kaip reikšmingos anksčiau aptartų įrodymų kontekste sprendžiant dėl V. R. kaltės dėl jam kaltinimo inkriminuotų nusikaltimų padarymo. Tai, kad anksčiau minėti dokumentai atspausdinti skirtingais spausdinimo aparatais, nesant byloje jokių objektyvių duomenų dėl kitų asmenų dalyvavimo išvaistant UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ turtą ir apgaulės būdu panaikinant turtinės prievolės – 157729,00 Lt PVM ir 131441,00 Lt pelno mokesčio sumokėjimą valstybei, kaip ir dėl apgaulingo UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ buhalterijos tvarkymo, nepaneigia šioje byloje nustatyto mechanizmo, išvaistant UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ turtą, ir mokestinio sukčiavimo mechanizmo, pagal kuriuos V. R., pasinaudodamas bendrovėmis UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, AB ,,(duomenys neskelbtini), klastodamos dokumentus, dalį į UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ pervestų pinigų išvaistė ir apgaulės būdu panaikino turtinės prievolės – 157729,00 Lt PVM ir 131441,00 Lt pelno mokesčio sumokėjimą valstybei, ir apgaulingai tvarkė UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ buhalteriją.

Taigi, iš to, kas išdėstyta, šioje byloje surinktais įrodymais yra neginčijamai nustatyta, kad V. R., kaip UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ vienintelis akcininkas ir direktorius, veikdamas pagal UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ įgaliojimą, tarpininkavo dėl UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto, esančio Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), pardavimo A. N. vadovaujamai UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir iš šios veikos UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ uždirbo 2 61 460,00 Lt. Ši pinigų suma buvo pervesta į UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą ir tapo UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ nuosavybe. Tačiau V. R. nusprendė klastodamas dokumentus dalį šių UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ pinigų išvaistyti ir apgaulės būdu panaikinti UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ turtinės prievolės – 157729,00 Lt PVM ir 131441,00 Lt pelno mokesčio sumokėjimą valstybei. Tuo tikslu V. R. susitarė su UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi V. R. ir UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi A. K., pasiūlydamas jiems po 10 000 Lt kiekvienam už paslaugą, ir sudarė: 2005-06-22 fiktyvią tarpininkavimo paslaugų sutartį Nr. LT-(duomenys neskelbtini) tarp UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, kuria UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ tariamai įsipareigojo surasti pirkėją, kuris įsigytų UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teisę priklausantį nekilnojamąjį turtą, esantį Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), taip pat suklastojo UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ 2005-06-23 pranešimą dėl būsimo pirkėjo, adresuotą UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, kuriame nurodyta, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ tariamai surado pirkėją UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, ir UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ vardu surašytą 2005-06-28 paslaugų pardavimo PVM sąskatą-faktūrą serija ATS Nr. (duomenys neskelbtini) už 876 272,00 Lt + (duomenys neskelbtini) 728,96 Lt, viso 1 034 000,96 Lt sumai. Šiuos aukščiau paminėtus pagamintus žinomai netikrus dokumentus V. R. panaudojo, pateikdamas UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiai UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ įtraukimui į buhalterinę apskaitą, apgaule panaikinant UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ turtinės prievolės – mokėtino į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą 157 729,00 Lt PVM ir 131 441,00 Lt pelno mokesčio, dėl ko buvo padaryta didelė turtinė žala valstybei - 157 729,00 Lt ir 131 441,00 Lt sumai. Taip pat, V. R., žinodamas, kad pagal UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ įformintą 2005-06-28 paslaugų pardavimo PVM sąskaitą-faktūrą serija ATS Nr. (duomenys neskelbtini) 1 034 000,96 Lt sumai, sandoris dėl tarpininkavimo paslaugų suteikimo pagal minėtą tarpininkavimo sutartį tarp UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ nėra įvykęs, mokėjimo pavedimais iš UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitos į UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitą pervedė 1 034 000,96 Lt. Vėliau minėti pinigai buvo išgryninti ir grynais įnešti į UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą, išrašant PVM sąskaitą faktūrą serija Nr. GV Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje taip pat buvo įformintas apmokėjimas už analogiško turinio realiai neįvykusią operaciją 980 000,62 Lt sumai, pagal tarpUAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ sudarytą fiktyvią tarpininkavimo paslaugų sutartį. Po ko, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ direktorius A. K., gavęs 980 000,62 Lt, 10 000 Lt pasiliko už suteiktą paslaugą, o likusius pinigus 970 000 Lt pervedė šiuos pinigus AB ,,(duomenys neskelbtini) vardu veikusiems, ikiteisminio tyrimo nenustatytiems asmenims, pagal AB ,,(duomenys neskelbtini)“ išrašytą PVM sąskaitą-faktūrą serija Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje taip pat buvo įformintas apmokėjimas už analogiško turinio realiai neįvykusią ūkinę peraciją.

Pirmosios instancijos teismas šiuos V. R. veiksmus kvalifikavo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 184 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį. Teisėjų kolegija, esant anksčiau nustatytoms faktinėms aplinkybėms, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, taikant baudžiamąjį įstatymą.

Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai sąmoningas buhalterinės apskaitos netvarkymas arba šios apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 222 straipsnį kyla tuo atveju, kai dėl straipsnio dispozicijoje išvardytų veikų padarymo atsiranda padariniai: negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Nagrinėjamoje byloje jau aptartais įrodymais įrodyta, kad dėl V. R. apgaulingo UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos tvarkymo, negalima iš dalies nustatyti tikrosios UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2005 m. veikos, turto, įsipareigojimų dydžio bei struktūros.

Be to, pažymėtina, kad pagal teismų praktiką, apgaulingo ir aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektai yra asmenys, atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 10, 11 ir 21 straipsnius: 1) vyriausiasis buhalteris (buhalteris) – tais atvejais, kai ūkio subjektas turi savarankišką buhalterinės apskaitos tarnybą. Šiuo atveju ūkio subjekto vadovas gali būti nusikaltimo bendrininkas; 2) konkretaus struktūrinio padalinio apskaitos tarnybos vadovas (buhalteris) – kai ūkio subjektas susideda iš kelių struktūrinių padalinių. Ūkio subjekto vyriausiasis buhalteris ir ūkio subjekto vadovas gali būti nusikaltimo bendrininkai; 3) apskaitos paslaugas teikiančios įmonės specialistai – tais atvejais, kai įmonės buhalterinė apskaita tvarkoma pagal sutartį su tokiomis įmonėmis; 4) už buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą, sunaikinimą ar sugadinimą atsako veiką padaręs asmuo. Taip teismų praktikoje laikoma, kad tik ūkio vadovas atsako už apgaulingą ar aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą tuo atveju, jei ūkio subjekto vadovas pats tvarko buhalterinę apskaitą. Taigi tik tuo atveju, kai įmonės vadovas pats veda buhalterinę apskaitą arba nors ir ne pats, tačiau jis paslepia, sunaikina buhalterinės apskaitos dokumentus, jis atsako pagal BK 222 straipsnį savarankiškai nepriklausomai nuo asmens, atsakingo už buhalterinės apskaitos vedimą, patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. Taip pat teismų praktikoje minimas dar vienas atvejis, kai įmonės vadovas atsako už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą, yra nusikaltimo tarpinio vykdymo atvejis, t. y. toks atvejis, kai įmonės vadovas sąmoningai pateikinėja buhalterei suklastotus buhalterinės apskaitos dokumentus tam, kad ji juos įtrauktų į apskaitą, o įmonės buhalterė apie tai neinformuojama. Šiuo atveju įmonės vadovas daro nusikaltimą įmonės buhalterės rankomis, šiai nesuvokiant jos daromos veikos pavojingumo (kasacinė nutartis 2K-41/2012). Būtent toks nusikaltimo tarpinio vykdymo atvejis ir yra nustatytas šioje baudžiamojoje byloje. V. R., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, sąmoningai pateikė UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, tvarkiusios pagal paslaugų teikimo sutartį bei įgaliojimą UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, finansininkams suklastotus dokumentus. Todėl nuteistojo V. R. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 300 straipsnio 3 dalį kyla tada, kai padaroma viena iš alternatyvių veikų: 1) netikro dokumento pagaminimas, 2) tikro arba netikro dokumento suklastojimas, 3) suklastoto dokumento panaudojimas ar realizavimas, jeigu dėl to buvo padaryta didelės žalos. Netikro dokumento pagaminimas Teismų praktikoje tikro dokumento klastojimas apima veiksmus, kurie pakeičia dokumente užfiksuotos informacijos teisingumą. Tikras dokumentas gali būti suklastotas materialiai, t. y. kai kaltininkas savo veiksmais pakeičia dokumente užfiksuotą informaciją (pvz., teksto dalies pakeitimas, nuotraukos, parašo ir kitų rekvizitų pakeitimas ir pan.) (kasacinės nutartys Nr. 2K-500/2005, 2K-805/2005) ar intelektualiai (pvz., melagingos informacijos įrašymas į dokumentą) (kasacinės nutartys Nr. 2K-132/2008, 2K-607/2007). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad V. R. suklastojo tikrus dokumentus intelektualiai ir juos panaudojo – pasirašė UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ PVM ir pelno mokesčio deklaracijose, žinodamas, kad šiuose dokumentuose užfiksuota informacija yra melaginga. Teismų praktikoje pripažįstama, kad ne bet kokių tikrovės neatitinkančių duomenų įrašymas į dokumentą gali būti vertinamas kaip pavojinga veika, numatyta BK 300 straipsnyje. Baudžiamoji teisė nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne už formalius pažeidimus. Jei dokumente įrašyti tikrovės neatitinkantys faktai neturi teisinės reikšmės, t. y. negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms, taigi neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys Nr. 2K-263/2010, 2K-559/2011, 2K-161/2012 ir kt.). Akivaizdu, kad V. R. tikrų dokumentų klastojimas sukėlė teisiškai reikšmingų padarinių – valstybei buvo padaryta didelė materialinė žala. Todėl pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 300 straipsnio 3 dalis – šiems V. R. padarytiems nusikalstamiems veiksmams taip pat pritaikytas tinkamai.

BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už apgaule savo ar kitų naudai svetimo turto ar turtinės teisės įgijimą, turtinės prievolės išvengimą arba jos panaikinimą. Sukčiavimo objektyvieji požymiai yra 1) svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, 2) turtinės prievolės išvengimas ir 3) turtinės prievolės panaikinimas - BK 182 straipsnio dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena nurodytų veikų. Turtinės prievolės panaikinimas - tai nukentėjusiojo turtinės teisės, atitinkančios kaltininko ar trečiojo asmens turtinę prievolę, netekimas remiantis fiktyviu juridiniu faktu (pvz., fiktyviais atskaitos ir įskaitos būdais likviduojamas ar sumažinamas į biudžetą mokėtinas PVM). PVM sukčiavimo bylose, jeigu sukčiavimas susijęs ne su tikslu susigrąžinti (gauti į sąskaitą), bet likviduoti ar sumažinti į biudžetą mokėtiną PVM fiktyviais atskaitos ir įskaitos būdais, tokia veika laikytina turtinės prievolės panaikinimu. Šioje byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad V. R. apgaule UAB ,,(duomenys neskelbtini)” naudai panaikino turtinę prievolę – sumokėti 157 729,00 Lt pridėtinės vertės mokesčio ir 131 441,00 Lt pelno mokesčio į valstybės biudžetą, pateidamas valstybinei mokesčių inspekcijai fiktyvias PVM ir pelno mokesčio deklaracijas. Todėl pirmosios instancijos esant tokios nustatytoms aplinkybės kvalifikuodamas V. R. nusikalstamą veiką pagal BK 182 straipsnio 2 dalį taip pat tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 184 straipsnio 2 dalį kyla tada, kai kaltininkas iššvaisto didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, t. y. kai turto vertė viršija 250 MGL dydžio sumą (BK 190 straipsnis). Pagal teismų praktiką, turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia tretiesiems asmenims. Kaltininkui patikėtas ar esantis jo žinioje svetimas turtas tretiesiems asmenims neteisėtai perleidžiamas, jeigu tai padaroma nesilaikant nustatytos turto perleidimo tvarkos. Turto perleidimo tvarka paprastai nustatoma norminiais aktais, o esant sutartiniams santykiams – bendru susitarimu. BK 184 straipsnio 2 dalies prasme atsakomybė už kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio turto ar turtinės teisės iššvaistymą atsiranda tada, kai jis neteisėtai pasinaudoja jam suteiktais įgaliojimais tam turtui. Patikėtas turtas – tai užimamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, kurio atžvilgiu kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus. Šioje byloje, kaip jau buvo minėta, nustatyta, kad V. R. buvo UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ vienintelis akcininkas ir direktorius. Atstovaudamas savo paties vadovaujamą bendrovę, jis, kaip UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ vienintelis akcininkas ir direktorius, veikdamas pagal UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ įgaliojimą, tarpininkavo parduodant UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ priklausantį nekilnojamąjį turtą A. N. vadovaujamai UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir iš šios veikos UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ uždirbo 2 61 460,00 Lt. Iš prie bylos pridėtų mokėjimų nurodymų matyti, kad ši pinigų suma buvo pervesta į UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą. V. R., savo užimamų pareigų pagrindu, šį turtą turėjo teisėtame valdyme, jo atžvilgiu turėjo teisiškai apibrėžtus įgalinimus, todėl minėtos piniginės lėšos, nors ir uždirbtos V. R. pastangų dėka, jam buvo svetimas turtas ir jis negalėjo su juo elgtis kaip su nuosavu. Tačiau byloje nustatyta, kad V. R., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, direktoriumi, laikotarpiu nuo 2005-06-28 iki 2005-07-14, žinodamas, kad pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu įformintą 2005-06-28 paslaugų pardavimo sutartį 1 034 000,96 Lt sumai, sandoris dėl tarpininkavimo paslaugų suteikimo pagal tarpininkavimo paslaugų sutartį Nr.(duomenys neskelbtini) tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ nėra įvykęs, mokėjimo pavedimais nepagrįstai ir nepateisinamai iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB „S“ banke, į UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „S“ banke, pervedė 1 034 000,96 Lt, tai yra : 2005-06-28 – 300 000,00 Lt, 2005-06-30 – 350 000,00 Lt, 2005-07-08 – 192 000,96 Lt, 2005-07-14 – 192 000,00 Lt; o vėliau minėti pinigai buvo nepagrįstai perduoti kitoms bendrovėms ir ikiteisminio tyrimo nenustatytiems asmenims. Esant tokios byloje nustatytomis aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad baudžiamasis įstatymas V. R. šioje dalyje taip pat pritaikytas tinkamai.

Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliantų prašymas išteisinti V. R. dėl visų jam kaltinimo inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, motyvuojant tai tuo, kad byloje nėra įrodyta, kad jis padarė šias nusikalstamas, kas, anot apeliantų, yra ir pagrindas išteisinti ir juridinį asmenį UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, atmetamas kaip nepagrįstas.

Tačiau nors išdėstytus ir jau aptartus apeliantų skundų argumentus dėl netinkamo įrodymų įvertinimo, o kartu ir teismo padarytų išvadų dėl V. R. kaltės, kolegija pripažįsta nepagrįstais ir juos atmeta, tačiau vis dėl to laiko, kad dėl UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ priimtą apkaltinamąjį nuosprendį yra pagrindas naikinti dėl kitų priežasčių.

Kaip jau buvo minėta kitas aspektas, kurį apeliaciniame skunde plėtoja juridinio asmens UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ atstovas, ginčydamas dėl UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ priimtą apkaltinamąjį nuosprendį yra nesutikimas teismo padarytomos išvadomis taikant BK 20 straipsnį. Iš juridinio asmens atstovo apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas, aptaręs BK 20 straipsnyje nustatytos juridinio asmens atsakomybės sąlygas, laiko, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad V. R. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarytos juridinio asmens naudai ir interesams. Apelianto teigimu, dėl taip vadinamų V. R. nusikalstamų veiksmų (jeigu teismas pripažintų tokius įrodytus), ta tariama nauda yra žymiai mažesnė už tą žalą, kurią patyrė bendrovė. Dėl to V. R. inkriminuotos nusikalstamos veikos objektyviai negali būti vertinamos kaip naudingos bendrovei ar padarytos jos interesais santykyje su juridiniam asmeniui inkriminuojamomis nusikalstamomis veiklomis, numatytomis BK 182 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, o UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ vien dėl to turi būti išteisintas. Tokiai pozicijai pagrįsti apeliantas vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencija, kurioje pažymėta, kad, sprendžiant klausimą dėl juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės, turi būti atsižvelgta ir į tai, jog, fiziniam asmeniui įgyvendinus savo sumanymą asmeniniais tikslais pasisavinti juridinio asmens turtą, visų jo nusikalstamų veikų (taip pat ir tokių, iš kurių juridinis asmuo objektyviai gavo tam tikros naudos) galutinis padarinys (rezultatas) gali būti turtinės žalos juridiniam asmeniui padarymas. Būtent juridiniam asmeniui atsiradusi turtinė žala gali paneigti tą naudą, kurią juridinis asmuo gavo iš atskirų nusikalstamų veikų, sujungtų fizinio asmens vieningos tyčios pasisavinti juridinio asmens turtą, padarymo. Todėl kai kartu su fiziniu asmeniu kaltinamas ir juridinis asmuo ir kai kaltininkas – fizinis asmuo, kurio įgaliojimai nustatyti BK 20 straipsnio 2 dalyje, savo nusikalstama veika yra gavęs turtinę naudą, pavyzdžiui, pasisavinęs juridinio asmens pinigus, būtina tirti, kur buvo naudojami fizinio asmens pasisavinti pinigai: asmeniniams poreikiams ar bendrovės naudai ar interesais. Tai svarbi faktinė aplinkybė sprendžiant juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą, todėl ją būtina nustatyti ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu. Ši aplinkybė lemia ir juridinio asmens teisę žinoti, kuo jis kaltinamas, teisę į gynybą, padeda teisiškai įvertinti veiką ir leidžia nustatyti, kada fizinio asmens padaryta nusikalstama veika gali būti vertinama kaip juridinio asmens nusikalstama veika, t. y. kai iš tokios veikos juridinis asmuo turi konkrečios naudos ir tą naudą pripažįsta arba kai juridinis asmuo yra suinteresuotas tokia veika ir jos sukeliamais padariniais (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-95/2012).

Iš tiesų, kaip teisingai nurodo apeliantas skunde, kasacinio teismo plenarinės sesijos nutartyje Nr. 2K-P-95/2012 dėl BK 20 straipsnio nuostatų taikymo nurodyta, jog, sprendžiant klausimą dėl juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės už fizinio asmens padarytas nusikalstamas veikas, turi būti nustatyta, kad nusikalstamos veikos buvo padarytos juridinio asmens naudai ar interesais ir išsiaiškintas fizinio asmens bei jo padarytos nusikalstamos veikos ryšys su juridiniu asmeniu. Tačiau, kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio, šiuo atveju šia teismų praktika nesiremta, konkretūs argumentai dėl minėtos UAB „(duomenys neskelbtini)“ baudžiamosios atsakomybės sąlygos nustatymo nuosprendyje neišdėstyti. Pirmosios instancijos teismas, vadovaujantis minėta teismų praktika, spręsdamas klausimas dėl juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės, privalėjo patikrinti, ar byloje egzistuoja apelianto nurodyta juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės sąlyga - nusikalstamų veikų padarymo juridinio asmens naudai arba interesais.

Kadangi apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys) ir pašalintos visos keliamos abejonės dėl įrodymų įvertinimo ir pirmosios instancijos teismo nustatytų įvykio aplinkybių, nagrinėjant šią bylą apeliacine tvarka, siekiant išsiaiškinti anksčiau minėtas aplinkybes, byloje buvo atliktas įrodymų tyrimą. Buvo papildomai apklaustas nuteistasis V. R., liudytojas R. R. ir dar kartą išnagrinėti byloje surinkti ir naujai pateikti įrodymai. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad baudžiamosiose bylose, kuriose sprendžiami UAB baudžiamosios atsakomybės klausimai, persipina akcininkų bendrovės vadovo, pačios bendrovės, kurios pagrindinis tikslas yra gauti pelną, interesai, įrodinėjimo dalykas nėra paprastas, jis išsiplečia. Be įprastai baudžiamojoje byloje įrodinėtų aplinkybių (veikos padarymo vietos, laiko, būdo; fizinio asmens kaltumo ir kt.), turi būti renkami ir vertinami atitinkami duomenys apie juridinio asmens veiklą. Tuo tarpu šioje byloje nuteistajam V. R., kaip vieninteliam UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ akcininkui ir direktoriui, neigiant savo kaltę dėl jam kaltinimo inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, byloje nesant liudytojų, kurie būtų davę parodymus apie UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ vykdomą veiką ir V. R. sukeltus sukeltus padarinius šios bendrovės veiklai (be nuteistojo V. R. šių jam inkriminuotų nusikaltamų veikų padarymo metu bendrovėje jokių darbuotojų nedirbo) sprendžiant UAB baudžiamosios atsakomybės klausimą įrodinėjimo dalykas buvo ne tik nepaprastas, o ypač apsunkintas.

Kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu direktorius V. R. be kitų nusikalstamų veikų yra pripažintas kaltu pagal BK 184 straipsnio 2 dalį dėl bendrovės turto – 1 034 000,96 Lt išvaistymo. Šis kaltinimas fiziniam asmeniui bei jame nustatytos konkrečios turto išvaistymo padarymo aplinkybės suponavo ir kaltinimus juridiniam asmeniui UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, BK 182 straipsnio 2 dalį, BK 20 straipsnio 2 dalį, BK 300 straipsnio 3 dalį, 20 straipsnio 2 dalį, BK 222 straipsnio 1 dalį. Teismas konstatavo, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ buvo panaudota V. R. neteisėtiems bei nusikalstamiems veiksmams atlikti, turėjo iš tokios veiklos naudą, nes tyčia įtraukus į buhalterinę apskaitą tikrovės neatitinkančias PVM sąskaitas-faktūras bendrovė turėjo naudos (sumažino 157 729 Lt PVM ir 131 441 Lt pelno mokesčius). Tačiau teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka ir laiko, kad trečiosios sąlygos – nusikalstamų veikų padarymo juridinio asmens naudai arba interesais šioje byloje nėra. Tokią išvadą kolegija daro įvertinusi objektyviai atliktus nuteistojo V. R. veiksmus bei jo tyčios turinį, kryptingumą ir kitas reikšmingamas aplinkybes sprendžiant klausimą dėl juridinio asmens baudžiamosios atsamomybės BK 20 straipsnio 2 dalies prasme.

Byloje pirmiau aptartais ir įvertintais įrodymais nustatyta, kad V. R. nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis išvaistė UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ priklausančias pinigines lėšas, t. y. jas panaudojo ne bendrovės reikmėms, o nepagrįstai ir nepateisinamai perdavė kitoms bendrovėms ir ikiteisminio tyrimo nenustatytiems asmenims. Skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, kad V. R. išvaistė 1 034 000,96 Lt. Šiuo nuosprendžiu nustatyta, kad būtent tokio dydžio žala ir buvo padaryta UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ Taigi, jau vien išvaistyto turto ir panaikintų prievolių sumokėti PVM ir pelno mokesčius (157 729 Lt PVM ir 131 441 Lt pelno mokestis, viso 289 170 Lt) santykis leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, kad V. R. inkriminuotos nusikalstamos veikos objektyviai negali būti vertinamos kaip naudingos bendrovei ar padarytos jos interesais santykyje su juridiniam asmeniui inkriminuojamomis nusikalstamomis veiklomis, numatytomis BK 182 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje.

Be to, kolegijos nuomone, akivaizdu ir tai, kad V. R. nusikalstamomis veikomis ir šių veikų padariniais juridinis asmuo nebuvo ir negalėjo būti suinteresuotas, nes iš to ekonominės ar kitokios naudos neturėjo ir negalėjo turėti. Nagrinėjamoje byloje yra neginčijamai nustatyta, kad V. R., kaip UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ vienintelis akcininkas ir direktorius, veikdamas pagal UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ įgaliojimą, tarpininkavo parduodant UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ priklausantį nekilnojamąjį turtą A. N. vadovaujamai UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir iš šios veikos UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ uždirbo 2 61 460,00 Lt. Iš prie bylos pridėtų mokėjimų nurodymų matyti, kad ši pinigų suma buvo pervesta į UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą. Išdėstytos aplinkybės patvirtintos liudytojų L. Š., D. Š., A. N. parodymais, prie bylos pridėtais ir teisme išnagrinėtais dokumentais. Tačiau V. R., pasinaudodamas bendrovėmis UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, AB ,,(duomenys neskelbtini)“, klastojant dokumentus, dalį, tai yra 1 034 000,96 Lt, į UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ pervestų pinigų išvaistė ir dėl tokių neteisėtų V. R. veiksmų šiomis lėšomis bendrovė negalėjo naudotis ir jų investuoti į įmonės ūkinę-komercinę veiklą, kas pakenkė įmonės prestižui ir savaime suprantama nesuteikė jokio pranašumo prieš kitas įmones. Tagi dėl tokių neteisėtų V. R. veiksmų UAB „(duomenys neskelbtini)“ patyrė žymiai didesnę turtinę žalą, lyginant ją su V. R. nusikalstamais veiksmais dirbtinai sukurtomis mokestinėmis lengvatomis UAB „(duomenys neskelbtini)“. V. R. nusikalstamais veiksmais dirbtinai sukurtos mokestinės lengvatos UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo mažos, nepakankamos ir realiai nenaudingos įmonės veiklai, perspektyvai, konkurencingumui. Visi šie byloje esantys duomenys pavirtina, kad juridinis asmuo buvo nesuinteresuotas pažeisti įstatymus, neteisėtai sumažinti mokestines prievoles, kitaip vengti mokėti mokesčius, o kartu leidžia kolegijai daryti išvadą, kad nagrinėjamoje byloje PVM ir pelno mokesčio sukčiavimas įėjo į turto išvaistymo mechanizmą, kitaip tariant, V. R. inkriminuoti PVM ir pelno mokesčio sukčiavimo veiksmai PVM bei pelno mokesčio prievolei išvengti buvo būtini turto išvaistymui sėkmingai užbaigti, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, AB ,,(duomenys neskelbtini)“ fiktyvūs sandoriai būtų paslėpti, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto išvaistymas niekam nesukeltų įtarimų. Pastarąją aplinkybę patvirtina ir apeliacinės instancijos teisme pateiktas Vilniaus apygardos teismo 2014-09-22 nuosprendis. Iš šio nuosprendžio matyti, kad V. R. UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ buvo pasirinkta neatsitiktinai, bendrovė įformindavo realiai neįvykusius sandorius ir už tai gaudavo atlygį. Taigi, V. R. neteisėtai elgdamasis su UAB „(duomenys neskelbtini)“ piniginėmis lėšomis, veikė pažeisdamas šio juridinio asmens interesus. Tai reiškia, kad nuteistojo V. R. tyčia atliekant paminėtas nusikalstamas veikas buvo nukreipta ne į siekį UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ padėti išvengti mokesčių mokėjimo į valstybės biudžetą.

Byloje taip pat nėra duomenų, kad juridinis asmuo nepakankamai atidžiai kontroliavo nusikalstamas veikas padariusio V. R. veiksmus, nesiėmė pakankamų šių veikų prevencijos priemonių, nebuvo įdiegęs atitinkamų standartų veikloje laikymosi programų. Priešingai, byloje nustatyta, kad nusikalstamų veikų padarymo ir visu bendrovės egzistavimo metu joje buvo įdiegta pakankamai griežta apskaitos kontrolė. Tai patvirtina sekantys faktai bei duomenys:

- apskaitos tvarkymas buvo pavestas ne vienam asmeniui, bendrovė naudojosi nepriklausomos kompanijos – UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ paslaugomis;

- bendrovės vadovo atskirais sprendimais buvo rengiamos ataskaitos apie bendrovės finansinę veiklą (t. 10, b. l. 116-118, 120-121).

Pažymėtina ir tai, kad 2009 m. birželio 8 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarime ,,Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 1, 2, 3 dalių (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija), 20 straipsnio 5 dalies (2004 m. liepos 5 d. redakcija), 43 straipsnio 4 dalies (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ nurodyta, jog BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalyse nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį juridinio asmens atsakomybė siejama su fizinio asmens padaryta nusikalstama veika, nereiškia, kad juridinio asmens kaltumas neturi būti įrodytas įstatymo nustatyta tvarka arba, kad juridinis asmuo atsako be kaltės.

Kolegija jau pasisakė, kad A. R. tyčia buvo nukreipta į bendrovės turto (piniginių lėšų) išvaistymą, o ne į jų panaudojimą bendrovės reikmėms. Šio nusikalstamo sumanymo realizavimui buvo panaudotos suklastotos sąskaitos faktūros, kurios V. R. valia pateko į bendrovės buhalterinę apskaitą, o vėliau – buvo pateiktos mokesčių administratoriui. Tokios faktinės bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad juridinio asmens - UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ kaltės dėl jai inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo nėra.

Faktiškai bendrovė dėl V. R. nusikalstamų veikų turėjo ne naudos, bet patyrė nuostolių. Juridinio asmens atstovo apeliaciniame skunde teisingai pažymima, kad šiuos V. R. veiksmus vienu metu negalima vertinti kaip žalingus bendrovei ir tuo pačiu atliktus bendrovės naudai ir interesais. Todėl nuosprendžio dalis dėl juridinio asmens - UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ nuteisimo pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl prievolės sumokėti į valstybės biudžetą PVM ir pelno mokesčius), BK 20 straipsnio 2 dalį, BK 300 straipsnio 3 dalį, BK 20 straipsnio 2 dalį, BK 222 straipsnio 1 dalį naikintina (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalis). Šioje dalyje priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis.

Tokio sprendimo priėmimas eliminuoja būtinumą aptarti kitus juridinio asmens atstovo apeliacinio skundo argumentus, kiek jie susiję su UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, aptariant tik tuos juridinio asmens atstovo apeliacinio skundo argumentus, kurie liečia nuteistąjį V. R., o kartu atsakant ir nuteistojo V. R. apeliaciniame skunde dėstomus kitus argumentus, ginčijant dėl V. R. priimto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą.

Pirmiausia kolegija pasisako dėl UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ atstovo apeliaciniame skunde išdėstyto prašymo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ atstovas teismo šališkumą šioje byloje sieja su prašymų (dėl bylos perdavimo prokurorui) netinkamu išsprendimu, netinkamu įrodymų vertinimu ir kt. BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta, kad išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje, dėl apskųsto nuosprendžio apeliacinės instancijos teismas priima nutartį panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui, jeigu bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas arba byla išnagrinėta pažeidžiant šio Kodekso 224 ir 225 straipsniuose nustatytas teismingumo taisykles, arba kai apeliacinės instancijos teisme paaiškėja, kad nuteistasis veikos padarymo metu sirgo ar iki nuosprendžio priėmimo pirmosios instancijos teisme susirgo psichikos liga ir jam turėjo būti taikomos priverčiamosios medicinos priemonės. Taigi minėtame straipsnyje išvardintos aplinkybės, kurioms esant pirmosios instancijos nuosprendis panaikinamas ir byla perduodama teismui nagrinėti iš naujo. Pirmoji aplinkybė – jei bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėje praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo principas reiškia, jog teismas turi būti nešališkas tiek subjektyviai, tiek ir objektyviai. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teismo narys neturi asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę. Vertinant objektyviuosius aspektus, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Teismo šališkumas gali būti konstatuotas tik nustačius konkrečias aplinkybes, leidžiančias spręsti apie teismo suinteresuotumą išspręsti bylą palankiai vienai iš šalių ar apie proceso organizavimą taip, kad procesą stebinčiam ar jame dalyvaujančiam asmeniui galėtų susidaryti įspūdis, jog byla nėra nagrinėjama objektyviai. BPK 58 straipsnyje pateiktas sąrašas aplinkybių, kurioms esant teisėjas ar teisėjų kolegija negali būti laikomi nešališki ir galintys konkrečioje byloje vykdyti teisingumą. Bylą apeliacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija nenustatė pirmosios instancijos teismo išankstinio nusistatymo ar tendencingumo, taip pat nenustatė ir kitų aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Taip pat pažymėtina, kad tokių aplinkybių, leidžiančių pagrįstai abejoti teismo nešališkumu, nenurodė ir apeliantas skunde. Nėra ir jokių duomenų, kurie keltų abejonių dėl teismo išankstinės nuomonės vertinant šios bylos įrodymus. Tuo tarpu tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus ir teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus įvertino ne taip, kaip norėjo apeliantas, bei V. R. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, atmetė atstovo prašymus dėl bylos perdavimo prokurorui, negali būti vertinama kaip teismo šališkumas. Be to, įrodymų vertinimo, kiek tai liečia V. R., ir kitų klausimų išsprendimo (dėl bylos neperdavimo prokurorui pagrįstumo) teisingumą šioje byloje kolegija patvirtina šiuo sprendimu.

Taigi įvertinus visas paminėtas aplinkybes, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ atstovo prašymo panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui tenkinti nėra pagrindo.

Toliau kolegija pasisako dėl UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ atstovo apeliacinio skundo argumentų, dėl kurių, apelianto nuomone, yra pagrindas panaikinti dėl V. R. priimtą apkaltinamąjį nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui.

Iš UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ atstovo apeliacinio skundo turinio ir prašymo, paduoto pirmosios instancijos teisme, galima suprasti, kad esminės aplinkybės, dėl kurių, jo nuomone, kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 reikalavimų ir dėl to turėtų būti gražintas prokurorui yra tos, kad kaltinimas pareikštas tik vienam V. R., jame nenurodyta, kokius neteisėtus veiksmus atliko R. R. ir A. K., kurie, jo įsitikinimu, taip pat turėjo būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn, ir kaltinamasis aktas yra nesuprantamas bei nekonkretus, nėra nurodyta jokių duomenų, kurie patvirtintų jiems pareiktų kaltinimų pagrįstumą. Kolegija tokius apelianto argumentus taip pat atmeta kaip nepagrįstus.

Pagal BPK 234 straipsnio 2 dalį ir 254 straipsnio 3 dalį, kai ikiteisminio tyrimo metu surašomas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą, pirmosios instancijos teismas ją perduoda prokurorui. Jeigu to nepadarė pirmosios instancijos teismas ir dėl to paduotas apeliacinis skundas, pagal BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktą apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoda bylą prokurorui. Pagal minėtus BPK straipsnius byla prokurorui perduodama tik vienu pagrindu – kai ikiteisminio tyrimo metu surašomas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą. Byla perduodama prokurorui naujam kaltinamajam aktui surašyti, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinimas bus sukonkretintas, patikslintas, taps labiau pagrįstas ir tai padės teismui nustatyti tiesą byloje. Kaltinamojo akto turinys nustatytas BPK 219 straipsnyje. BPK 219 straipsnyje išdėstytas kaltinamojo akto rekvizitų sąrašas yra baigtinis ir išsamus. Iš to išplaukia, kad vadovaudamiesi BPK 234 straipsnio 2 dalimi arba 254 straipsnio 3 dalimi, taip pat BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teismai gali perduoti bylą prokurorui ne dėl kiekvieno BPK reikalavimų pažeidimo, padaryto ikiteisminio tyrimo metu, o vien tik dėl kaltinamojo akto turinio neatitikimo BPK 219 straipsnio reikalavimų, jeigu pažeidimo negalima ištaisyti teisme. BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte nurodomas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Kaltinamasis aktas neatitinka 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos kitos svarbios aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme įtvirtintus nusikalstamos veikos sudėties požymius (BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimas). Kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybes reikia nurodyti tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo medžiaga, nurodant kaltininkui inkriminuojamo nusikaltimo sudėties požymius, nustatytus konkrečiame BK straipsnyje.

Tokių kaltinamojo akto trūkumų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su byloje esančiu kaltinamuoju aktu, nenustatė.

Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro 2012 m. vasario 17 d. kaltinamajame akte yra pateiktas V. R. inkriminuotų nusikalstamų veikų aprašymas, nurodant nusikaltimų padarymo laiką, vietą, būdą, aplinkybes, veikų aprašymai atitinka BK normų, pagal kurias šios veikos buvo kvalifikuotos (V. R. - BK 222 straipsnio 1 dalį, BK 182 straipsnio 2 dalį, BK 300 straipsnio 3 dalį, BK 184 straipsnio 2 dalį) turinį. Be to, kolegijos nuomone, pateiktas kaltinimas yra pakankamai konkretus ir nepažeidžia V. R. teisių į gynybą. Be to, kolegijos nuomone, atsižvelgiant į šios bylos specifiką, kaltinimų didelė apimtis yra ir pateisintina. Pažymėtina, kaltinimuose dėl nusikalstamų veikų valdymo tvarkai, išdėstant faktinius ir juridinius šių nusikalstamų veikų požymius, neišvengiamai privalo būti nuorodų į nusikaltimų objektą, atskirus dokumentus ir procedūras, poįstatyminius aktus, paties kaltininko konkrečius veiksmus ar neveikimą, kuriais realizuojama tokių nusikaltimų objektyvioji pusė. Dėl to kaltinimas tampa didelės apimties su daugeliu šalutinių sakinių ir nuorodų, su gausiomis padalyvinėmis ir pusdalyvinėmis kalbos konstrukcijomis. Be to, veiksmai, siekiant apgaule, sukčiaujant PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, užvaldyti Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšas, išvaistant didelės vertės svetimą turtą, buvo lydimi įtarimų dėl dokumentų suklastojimo ir panaudojimo, apgaulingo bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymo. Tačiau tokia kaltinimo konstrukcija, kolegijos nuomone, nedaro paties kaltinimo iš esmės nesuprantamu ar tokiu, kuris neatitiktų BPK 219 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų. Be to, kiek aplinkybių nurodyti kaltinime, atspindint nusikalstamų veikų padarymo būdą, yra prokuroro, surašančio kaltinamąjį aktą, diskrecijoje. Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad nebuvo pažeisti ir BPK 219 straipsnio 4 punkto reikalavimai. Aptariama norma reikalauja nurodyti pagrindinius duomenis, kuriais grindžiamas kaltinimas. Kaltinamojo akto turinys patvirtina, kad jame tie duomenys yra nurodyti.

Tuo tarpu, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ atstovo apeliacinio skundo argumentus, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų, nes jame kaltinimas pareikštas tik vienam V. R., nors, jo įsitikinimu, R. R. ir A. K. taip pat turėjo būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn, kolegija laiko nepagrįstais, nes tokie argumentai prieštarauja BPK 255 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Šis įstatymas draudžia nagrinėti bylą dėl tų asmenų, kurie nėra kaltinami nusikalstamų veikų padarymu bei neperduoti teismui teisti. Tai yra pažymėjęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nevienoje iš savo priimtų kasacinių nutarčių (kasacinės nutartys Nr. 2K-441/2004, Nr. 2K-250/2009). Lietuvos Aukščiausiasis teismas kasacinėje nutartyje Nr. 2K-250/2009 nurodė, kad tai, jog kaltinimai nebuvo pareikšti kitiems asmenims, tikėtina dalyvavusiems nusikalstamoje veikoje, savaime nesuteikia teismui teisės grąžinti bylą prokurorui. Siekis apkaltinti kitą asmenį, negu nurodyta kaltinamajame akte, nėra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui. Todėl pagrindo vadovaujantis BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui dėl BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto dėl to, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nepasisakyta dėl R. R. ir A. K. kaltės, taip pat nėra pagrindo. Jeigu UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ atstovas mano, kad dėl V. R. nepagrįstai yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis, tai nereiškia, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal V. R. pareikštus kaltinimus, turėjo patikrinti jų pagrįstumą ir priimti tuo klausimu atitinkamą sprendimą. Tai pirmosios instancijos teismas ir padarė. Pirmosios instancijos teismas, patikrinęs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, V. R. pripažino kaltu už visas nusikalstamas veikas, dėl kurių jam buvo pareikšti kaltinimai.

Pažymėtina, kad šioje byloje ikiteisminio tyrimo metu buvo pareikšti įtarimai: R. R. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, A. K. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, o V. R. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, BK 182 straipsnio 2 dalį, BK 183 straipsnio 2 dalį (vėliau V. R. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, BK 182 straipsnio 2 dalį, BK 184 straipsnio 2 dalį, BK 300 straipsnio 3 dalį).

Tačiau prokuroras, naudodamasis jam įstatymo suteikta teise (BPK 170 straipsnio 4 dalies 1 punktas), siekdamas užtikrinti R. R. ir A. K. teises į kuo greitesnį procesą, priėmė nutarimus, kuriais ikiteisminis tyrimas dėl R. R. ir A. K. buvo atskirtas. R. R. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-12-08 baudžiamuoju įsakymu pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalį, o Šiaulių miesto apylinkės teismas 2011-08-19 nutartimi patvirtino Šiaulių apygardos prokuratūros 2011-07-29 nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą byloje Nr. 40-9-081-11 BPK 212 straipsnyje, 214 straipsnio 2 dalyje, BK 40 straipsnyje numatytais pagrindais ir atleido A. K. nuo baudžiamosios atsakomybės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, pagal laidavimą be užstato, paskiriant įtariamojo laiduotoju A. K., ir nustatant 1 (vienerių) metų laidavimo terminą. Šie teismo sprendimai yra įsiteisėję. Todėl visų pirma šiuo aspektu, skirtingai nei nurodoma apeliaciniuose skunde, pripažinti, kad tokiu prokuroro sprendimu buvo sudarytos kliūtys V. R., nuteisto šioje byloje, nusikalstamų veikų aprašymui, nėra teisinio pagrindo.

Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomoji dalis (kiek tai liečia V. R.) irgi surašyta nepažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies 1-3 punktų reikalavimų. Jokių kitų, juo labiau esminių BPK pažeidimų, kolegija šioje byloje irgi nenustatė.

Juridinio asmens UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ atstovas apeliaciniame skunde taip pat tvirtina, kad dėl nusikaltimo, numatyto BK 222 straipsnio 1 dalyje, dėl V. R. negalėjo būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis ir dėl to, kad yra suėję BK 95 straipsnio 1 dalyje 1 punkte c papunktyje nustatyti baudžiamosios atsakomybės senaties terminai (aštuoneri metai). Kolegija šį apelianto argumentą taip pat atmeta kaip nepagrįstas.

Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis – tai baudžiamojo įstatymo nustatytas terminas, kuriam suėjus, nusikalstamą veiką padaręs asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Šio baudžiamosios teisės instituto įtvirtinimas BK yra grindžiamas reikalavimu, kad baudžiamoji atsakomybė turi atsirasti tuoj pat po nusikalstamos veikos padarymo arba praėjus kuo trumpesniam laikui po jos padarymo. Priešingu atveju mažėja baudžiamosios atsakomybės efektyvumas, prevencinė reikšmė. BK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyti terminai, kuriems praėjus apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimamas. Tais atvejais, kai yra aišku, kad šio straipsnio 1 dalyje nustatyti terminai yra suėję ir asmeniui nebus galima pritaikyti baudžiamajame įstatyme numatytos sankcijos, baudžiamasis procesas, kaip nustatyta BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte, negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutraukiamas. Be to, senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo nusikalstamos veikos padarymo, jo trukmė priklauso nuo nusikalstamos veikos rūšies, sunkumo, baudžiamajame įstatyme numatytos sankcijos. Konkretūs baudžiamosios atsakomybės senaties terminai nustatyti BK 95 straipsnyje. Šioje nutartyje jau pasisakyta dėl nuteistojo V. R. padarytų nusikalstamų veikų kvalifikavimo pagrįstumo ir teisėtumo. Nusikaltimai, numatyti BK 184 straipsnio 2 dalyje, BK 182 straipsnio 2 dalyje, priskiriami sunkiems nusikaltimams, pagal nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusios įstatymo redakcijos BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto d) papunktyje, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis sueina po dešimties metų. Nusikaltimai, numatyti BK 222 straipsnio 1 dalyje ir BK 300 straipsnio 3 dalyje, priskiriami apysunkių nusikaltimų kategorijai, pagal nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusios įstatymo redakcijos BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto c) papunktyje apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis sueina po aštuonerių metų. Nors nusikaltimas, numatytas BK 222 straipsnio 1 dalyje, padarytas 2005 m. birželio-liepos mėnesiais, o apkaltinamasis nuosprendis priimtas 2013 m. gruodžio 19 d., senaties terminai nėra suėję. BK 95 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad jeigu asmuo iki nurodytų terminų pabaigos padaro naują nusikalstamą veiką, senaties eiga nutrūksta. Šiuo atveju senaties eiga už pirmą nusikalstamą veiką pradedama skaičiuoti nuo tos dienos, kurią buvo padarytas naujas nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas. Pagal bylos duomenis, nuteistojo V. R. nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, BK 300 straipsnio 3 dalyje, padarytos laikotarpiu nuo 2005-06-22 iki 2006-04-25, o nusikalstama veika, numatyta BK 184 straipsnio 2 dalyje, padaryta laikotarpiu nuo 2005-06-28 iki 2005-07-14. Taigi apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai nesuėję, nutraukti baudžiamąją bylą V. R. atžvilgiu nėra teisinio pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Todėl juridinio asmens atstovo apeliacinio skundo argumentai dėl bylos nutraukimo suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams, atmetami kaip nepagrįsti.

Juridinio asmens UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ atstovas apeliaciniame skunde taip pat prašo atmesti civilinį ieškinį, nurodydamas, kad civilinis ieškinys pateiktas ne laiku (ne iki įrodymų tyrimo pradžios).

Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija pateikė byloje civilinį ieškinį dėl nusikalstama veika valstybei padarytos žalos (289 107 Lt) atlyginimo iki įrodymų tyrimo pirmosios instancijos teisme pradžios. Teismas civilinį ieškovą, kuris pateikė įgaliojimą dėl jo atstovavimo procese, kvietė į teisiamąjį posėdį, atstovas šiame baudžiamajame procese dalyvavo, tuo pačiu metu dalyvavo ir kiti proceso dalyviai. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą civilinis ieškovas ar jo atstovas, kaip ir kiti proceso dalyviai, turi teisę teisminio nagrinėjimo metu pateikti prašymus, teikti įrodymus ir kt. (BPK 110 straipsnio 2 dalis). Iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcijos atstovė tokia teise pasinaudojo ir ikiteisminio tyrimo metu 2010-10-20 pareikštą 289 107 Lt dydžio civilinį ieškinį civiliniu ieškovu pripažinta Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija teisminio bylos nagrinėjimo metu patikslino, sumažindama prašomos priteisti žalos dydį iki 276 794,00 Lt ir bendraatsakovu prašant pripažinti juridinį asmenį UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, motyvuojant tai tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu reiškiant civilinį ieškinį įtarimai buvo pareikšti tik V. R., tuo metu UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ įtarimai dar pareikšti nebuvo, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ 2013-11-04 balanso duomenimis PVM nepriemoka yra sumažėjusi 12 375,00 Lt (pelno mokesčio įsiskolinimas biudžetui yra 131 441,00 Lt, o PVM įsiskolinimas yra 145 353,00 Lt). Dėl to, apelianto teiginiai, kad Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija pareiškė civilinį ieškinį ne laiku, neatitinka tikrovės. Pažymėtina, kad ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vienoje iš priimtų kasacinių nutarčių nurodė, kad tokiu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog civilinis ieškinys pareikštas ne laiku (kasacinė nutartis Nr. 2K-552/2012). Todėl apelianto prašymas atmesti civilinį ieškinį, nurodant, kad civilinis ieškinys pateiktas ne laiku, yra nepagrįstas. Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgiant į tai, kad dėl juridinio asmens UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ yra priimamas išteisinamasis nuosprendis, laiko, kad teismo nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio priteisimo taip pat turi būti keistinas. BPK 115 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Juridinis asmuo UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ šiuo teismo sprendinimu yra išteisintinas. Nagrinėjamoje byloje pripažintas kaltu ir nuteistas nusikalstamas veikas padaręs tik V. R.. Nustatyta, kad dėl nusikalstamų veikų padaryta turtinė žala, todėl jos atlyginimas civiliniam ieškovui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai priteistinas tik iš kalto asmeno, šiuo atveju tik V. R., taip kaip numatyta BPK, taip pat ir CK 6.263 straipsnio 2 dalyje. Todėl šioje dalyje teismo nuosprendis keistinas.

Taip pat pirmosios instancijos teismas padarė klaidų ir skirdamas V. R. bausmes.

Iš nuosprendžio matyti, kad, skirdamas V. R. bausmę, teismas vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties, BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir jokių bausmės skyrimą reglamentuojančių BK nuostatų reikalavimų nepažeidė. Teismas, skirdamas nuteistajam bausmes pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, BK 182 straipsnio 2 dalį, BK 300 straipsnio 3 dalį, BK 222 straipsnio 1 dalį, atsižvelgė į tai, kad jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių byloje nėra. Teismas taip pat atsižvelgė į padarytų nusikaltimų pavojingumą, pobūdį, V. R. asmenybę. Įvertinęs visas aplinkybes, teismas padarė išvadą, jog V. R. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, BK 182 straipsnio 2 dalį, BK 300 straipsnio 3 dalį neskirtina laisvės atėmimo bausmė, kuri be jokių kitų alternatyvių bausmių yra numatyta jam inkriminuotų nusikaltimų sankcijose, nes tokios bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, neatitiktų bausmės paskirties, jos skyrimo principų, juolab, kad nuo nusikaltimų padarymo (2006-04-25) iki bylos išnagrinėjimo teisme praėjo beveik 9 metai ir per tą laiką jis nepadarė jokių teisės pažeidimų. Dėl šių motyvų, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas nuteistajam skyrė ne laisvės atėmimo bausmes, o baudas.

BK 184 straipsnio 2 dalies, BK 182 straipsnio 2 dalies, BK 300 straipsnio 3 dalies sankcija numato tik terminuoto laisvės atėmimo bausmę. Teismas, kaip jau minėta, pritaikęs BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, paskyrė nuteistajam V. R. už nusikaltimus, numatytus BK 184 straipsnio 2 dalyje, BK 182 straipsnio 2 dalyje, BK 300 straipsnio 3 dalyje, 200 MGL, 250 MGL bei 150 MGL dydžio baudas. Pagal BK 11 straipsnio 4, 5 dalį, nusikaltimai, numatyti BK 184 straipsnio 2 dalyje, BK 182 straipsnio 2 dalyje, priskiriami sunkių nusikaltimų kategorijai, o nusikaltimas, numatytas BK 300 straipsnio 3 dalyje, priskiriamas apysunkių nusikaltimų kategorijai. Pagal veikų padarymo metu galiojusią BK 47 straipsnio 3 dalies 3, 4 punktų redakciją, už sunkų nusikaltimą numatyta iki 300 MGL dydžio bauda, o už apysunkį nusikaltimą numatyta iki 200 MGL dydžio bauda. Teismas V. R. paskyrė baudas, kurios didesnės nei vidurkis. Paskirta galutinė subendrinta bausmė – 300 MGL dydžio bauda atitinka nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusios įstatymo redakcijos BK 47 straipsnio 3 dalies 4 punkto numatyto už sunkius nusikaltimus nustatomo baudos dydžio (iki 300 MGL dydžio) maksimumą. Kolegijos manymu, tokia bausmė už dviejų sunkių ir dviejų apysunkių nusikaltimų padarymą tikrai nėra aiškiai per griežta.

Tačiau, pirmosios instancijos teismas, V. R., paskirtas baudas išreikšdamas pinigais, jas apskaičiavo vadovaudamasis netinkamu norminiu aktu, ir taip pažeidė BK 3 straipsnio nuostatas. Pasikeitus MGL dydžiui, konkretus baudos dydis nustatomas vadovaujantis BK 3 straipsniu ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 38 ,,Dėl teismų praktikos taikant BK normas, reglamentuojančias baudžiamųjų įstatymų galiojimą laiko atžvilgiu“ 6 punkto taisykles, pagal kurias kai kuriais atvejai veikos nusikalstamumui, baudžiamumui arba veiką padariusiojo asmens teisinei padėčiai įtakos gali turėti pakeitimai įstatymuose bei kituose teisės norminiuose aktuose, kurie nepriskiriami prie baudžiamųjų įstatymų, kaip yra ir šiuo atveju. 130 litų minimalus gyvenimo lygis (MGL) buvo nustatytas tik nuo 2007-01-01 2006-12-07 Lietuvos Respublikos 2007 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu Nr. X-963, o nusikaltimų padarymo metu galiojo dar 1998-04-01 Vyriausybės nutarimu Nr. 382 patvirtintas minimalus gyvenimo lygis (MGL) – 125 litai. Baudžiamas įstatymas, švelninantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, turi grįžtamąją galią (BK 3 straipsnio 2 dalis). Todėl, vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, apskaičiuojant V. R. paskirtų baudų konkrečius dydžius turėjo būti taikomas 1998-04-01 Vyriausybės nutarimu Nr. 382 patvirtintas minimalus gyvenimo lygis (MGL) – 125 litai. Didesnio minimalaus gyvenimo lygio (1 MGL=130 litų) taikymas pasunkintų nusikalstamą veiką padariusių asmenų teisinę padėtį. Todėl, teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad yra pagrindo nuteistajam V. R. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir jam skirti sankcijose nenumatytą bausmę baudą, keičia šioje dalyje priimtą nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1 ir 2 punktai). Šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas, atitinkamai kiekvienu konkrečiu atveju V. R. skiriamą baudą išreiškiant pinigais taikant 1998-04-01 Vyriausybės nutarimu Nr.382 patvirtintą minimalų gyvenimo lygį (MGL) – 125 litai. Sutinkamai su 2014-07-23 įsigaliojusio LR Euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymo 20 straipsnio 1 dalimi, skiriamos baudos piniginės išraiškos dydis litais nurodomas ir eurais, taikant patvirtintą litų perskaičiavimo į eurus kursą (3,45280 lito už 1 eurą) bei šio Įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatytą apvalinimo taisyklę.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 1 ir 2 punktais, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nuosprendį pakeisti.

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio dalį, kuria UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, BK 182 straipsnio 2 dalį, BK 20 straipsnio 2 dalį, BK 222 straipsnio 1 dalį, BK 20 straipsnio 2 dalį, BK 300 straipsnio 3 dalį, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, BK 182 straipsnio 2 dalį, BK 20 straipsnio 2 dalį, BK 222 straipsnio 1 dalį, BK 20 straipsnio 2 dalį, BK 300 straipsnio 3 dalį išteisinti, nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ paskirtų bausmių bendrinimo ir nuosprendžio dalį dėl 276 794 Lt priteisimo iš UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai.

V. R., pripažintam kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, paskirti 75 MGL dydžio – 2 715 Eur (9 375 Lt) piniginę baudą.

V. R., pripažintam kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti 250 MGL dydžio – 9 050 Eur (31 250 Lt) piniginę baudą.

V. R., pripažintam kaltu pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti 150 MGL dydžio – 5 430 Eur (18 750 Lt) piniginę baudą.

V. R., pripažintam kaltu pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti 200 MGL dydžio – 7 240 Eur (25 000 Lt) piniginę baudą.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo ir dalinio sudėjimo būdais ir galutinę subendrintą bausmę paskirti 300 MGL dydžio – 10 860 Eur (37 500 Lt) piniginę baudą.

Iš nuteistojo V. R. priteisti 80 165,08 Eur (276 794 Lt) Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos turtinės žalos atlyginimą.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.