Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nuosprendžio, kuriuo:

L. T. (L. T.) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams, BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 11 (vienuolikai) metų 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Priteista iš L. T. R. K. 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. T. nuteistas už tai, kad padarė sunkų sveikatos sutrikdymą, o būtent, 2011 m. gruodžio 28 d., apie 16.40 val., R. K. nuosavybės teise priklausančiame gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kilus konfliktui su A. M., lenktiniu peiliu sudavė nukentėjusiajam A. M. vieną smūgį į pilvo sritį, padarydamas kiauryminę durtinę-pjautinę pilvo sienos dešinės pusės pošonkaulio srities žaizdą su kepenų sužalojimu, tai yra padarė A. M. sunkų sveikatos sutrikdymą.

Taip pat L. T. nuteistas už tai, kad nužudė kitą žmogų, o būtent, tiksliai nenustatytu laiku, laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 31 d., 23.35 val. iki 2012 m. sausio 1 d., 03.35 val., R. K. nuosavybės teise priklausančiame gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kilus konfliktui su R. K., kirvio kotu sudavė lovoje gulėjusiam R. K. ne mažiau dviejų smūgių į galvą, dėl ko jam buvo padaryta poodinė kraujosruva kairėje ausyje, odos nubrozdinimas kairėje smilkininėje srityje; muštinės žaizdos kairėje smilkininėje srityje; kraujosruva minkštuose audiniuose kairėje smilkininėje srityje; daugiaskeveldrinis įspaustinis kairio smilkinkaulio lūžis, nueinantis į skliauto momenkaulius, pakauškaulį, pamato kairiąsias duobes, dešinę priekinę duobę; kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešinės momeninės skilties sferinio paviršiaus; kraujo išsiliejimas po voratinkliniu smegenų dangalu kairės momeninės-smilkininės skilties sferiniame paviršiuje; galvos smegenų kairės smilkininės-momeninės skilties suardymas, tai yra sunkus sveikatos sutrikdymas, dėl ko, nuo galvos sumušimo, pasireiškusio minėtais sužalojimais, nukentėjusysis R. K. iš karto įvykio vietoje mirė.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nuteistasis L. T. ir jo gynėjas prašo tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, prokuroras prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo L. T. apeliacinis skundas atmetamas. Dėl L. T. panaikinti priimtą nuosprendžio dalį, kuria L. T. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (dėl R. K. nužudymo) ir šioje dalyje priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį, ir pagal BK 135 straipsnio 1 dalį (dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo padarymo A. M.) paskirti L. T. švelnesnę bausmę, kaip yra prašoma nuteistojo L. T. apeliaciniame skunde, tokiais motyvais, kurie nurodyti apeliaciniame skunde, nėra teisinio pagrindo.

Iš byloje esančio įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad (duomenys neskelbtini) gyvenamojo namo kambaryje ant sofos-lovos rastas R. K. lavonas su smurto žymėmis galvoje. Kambaryje į prie krosnies esančias malkas paremtas kirvis mediniu kotu, ant kurio pastebimi į kraują panašūs užtiškimai (t. 1, b. l. 73-98).

Iš 2012-01-03 specialisto išvados Nr. M 18/12(01) matyti, kad R. K. mirė nuo galvos sumušimo, pasireiškusio poodine kraujosruva kairėje ausyje, odos nubrozdinimu kairėje smilkininėje srityje; muštinėmis žaizdomis kairėje smilkininėje srityje; kraujosruva minkštuose audiniuose kairėje smilkininėje srityje; daugiaskeveldrinis įspaustinis kairio smilkinkaulio lūžiu, nueinančiu į skliauto momenkaulius, pakauškaulį, pamato kairiąsias duobes, dešinę priekinę duobę; kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešinės momeninės skilties sferinio paviršiaus; kraujo išsiliejimu po voratinkliniu smegenų dangalu kairės momeninės-smilkininės skilties sferinio paviršiaus; galvos smegenų kairės smilkininės-momeninės skilties suardymu. R. K. lavone konstatuoti sužalojimai padaryti kaire smilkinine sritimi konstatuojant su kietu daiktu neilgai trukus iki mirties, ką rodo sužalojimų makromorfologinis vaizdas lavono tyrimo metu. Sužalojimai kvalifikuojami sunkiu sveikatos sutrikdymu. Po tokių sužalojimų dažniausiai mirštama iš karto. Sužalojimai galėjo būti padaryti ir vienu trauminiu poveikiu. Lavoninių reiškinių būklė, konstatuota lavono apžiūros įvykio vietoje metu 2012-01-01, 15.35-17.00 val. rodo, kad mirties iki lavoninių reiškinių tikrinimo lavone praėjo 12-16 val. (t. 1, b. l. 119-125).

2012-01-02 įtarimas dėl R. K. nužudymo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį buvo pareikštas L. T. (t. 2, b. l. 22).

Tačiau pats L. T. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme kaltu neprisipažino. Apklaustas pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2011-12-31 jis atėjo pas R. K. į namus, kur abu gėrė. Vėliau atėjo H. B., V. Ž. (Ž.) ir jie visi kartu gėrė. Po to V. Ž. išėjo, bet po kurio laiko vėl grįžo. Netrukus atvažiavo kažkokie trys maždaug 26-28 amžiaus vyrai, kurių jis nepažįsta ir apie juos nieko nežino. Jie ieškojo R. K. sūnaus. Tuo metu H. B. miegojo. Netrukus vyrai išėjo į lauką, sėdo į automobilį ir išvažiavo. Jis grįžo į kambarį, R. K. toliau miegojo, H. B. buvo atsibudęs, jie abu išgėrė vyno ir nuėjo miegoti. Kitos dienos ryte atėjo V. Ž., kuris juos pažadino ir jie kartu su H. B. toliau gėrė, o R. K. miegojo. Netrukus V. Ž. pradėjo žadinti R. K. ir tuomet pasakė, kad šis miręs. V. Ž. išėjus, atvyko medikai ir policija. Kas atsitiko R. K. jis nežino ir paaiškinti negali, jis jokių smūgių R. K. nesudavė, konfliktų su šiuo nebuvo, o tą dieną su kirviu kapojo malkas (t. 3, b. l. 112, 115). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu L. T. parodė, kad 2011-12-30, apie 16.00 val. jis atėjo pas R. K. į namus, esančius (duomenys neskelbtini), ir jie kartu gėrė alų ir vyną, po to liko nakvoti. Su jais daugiau nieko nebuvo. Gruodžio 31 d. ryte jis nuėjo pas savo sugyventinę Z., pavardės nežino, ji gyvena (duomenys neskelbtini), bet ji jo neįleido namo. Todėl jis vėl grįžo pas R. K. Pas šį buvo apie 11-12 val. Jis atsinešė vyno, alaus ir jie vėl gėrė. Pas R. K. atėjo iki 16 val., buvo dar šviesu, H. B. ir S. S. ir jie visi vėl gėrė. Jis sėdėjo ant sofos-lovos buvusios prie stalo, kuris stovėjo prie lango. Šalia jo sėdėjo S. S. Ant kitos sofos-lovos sėdėjo R. K., o šalia jo V. Ž. Ant fotelio sėdėjo H. B. Jie gėrė vyną, 18 laipsnių stiprumo, 0,7 litrų talpos. Jie išgėrė daug. S. S. išėjo jau pradėjus tempti, paskui apie 22.00 val. išėjo V. Ž. Tačiau V. Ž. vėl buvo atėjęs. Apie 22.00 val. atvažiavo kažkokie trys vyrai, jis jų nepažįsta ir neprisimena, kaip jie atrodė. Jie jį pažadino ir paklausė, kur jo sūnus. R. K. atsakė, kad jau daugiau kaip metai šio nematė. R. K. su jais kalbėjosi gulėdamas, nes buvo girtas. Su R. K. kalbėjosi vienas iš tų vyrų, kuris buvo neaukšto ūgio, šviesus. Tuo metu, kai šie vyrai buvo atėję, H. B. miegojo. Kai tie vyrai kalbėjosi su R. K., jis norėjo išeiti, bet vienas iš tų trijų vyrų trenkė jam alkūne į dešinį paakį. Kodėl trenkė jis nežino, gal dėl to, kad nenorėjo, jog jis išeitų. Jis pasakė, kad tuoj grįš, eina į tualetą ir išėjo į lauką. Ten gatvėje matė stovintį tamsios spalvos automobilį, bet markės ir numerių nurodyti negali. Kažkur po penkių minučių tie vyrai išėjo ir išvažiavo. Jis, kai buvo lauke, nematė, kas vyksta viduje. Kai jis į grįžo į kambarį, R. K. toliau miegojo, o H. B. buvo atsibudęs ir jie kartu pradėjo gerti vyną, o po to nuėjo miegoti. H. B. miegojo ant fotelio, o jis ant tos sofos-lovos, ant kurios sėdėjo gerdamas. Kaip R. K. gulėjo ant sofos-lovos neprisimena, nes buvo girtas. Jis, kai grįžo iš lauko, iš vidaus durų neužkabino, jos buvo nerakintos. 2012-01-01 ryte atėjo V. Ž. ir juos pažadino. Jis su H. B. ir V. Ž. pradėjo gerti, R. K. dar miegojo. Jis V. Ž. pasakė, kad buvo atvažiavę kažkokie trys vyrai pas R. K. ir ieškojo šio sūnaus. V. Ž. pasakė, kad tikriausiai dėl sūnaus skolų. Po kurio laiko, V. Ž. nuėjo prie R. K. norėdamas šį pažadinti, tačiau grįžo ir pasakė, kad šis miręs ir išėjo kažkur. Netrukus atvažiavo medikai ir policija. Jis, kas atsitiko R. K., nežino ir apie tai nieko paaiškinti negali (t. 2, b. l.23).

Nepaisant to, kad L. T. savo kaltės nepripažįsta, tačiau tai, kad jis nuo 2011 m. gruodžio 31 d., 23.35 val. iki 2012-01-01, 03.35 val. buvo R. K. namuose ir padarė R. K. specialisto tyrimo metu nustatytus sužalojimus, patvirtina liudytojo H. B. parodymai. Ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjo apklaustas H. B. kaip įtariamasis parodė, 2011-12-31 jis, eidamas iš savo namų į parduotuvę, sutiko R. K., kuris gyvena (duomenys neskelbtini). R. K. pakvietė jį į svečius ir jis užėjo. Tai buvo maždaug po pietų, tikslaus laiko jis nepamena. Pas R. K. jau buvo L. T. R. K. jis davė pinigų ir šis nuėjęs į parduotuvę nupirko porą butelių vyko, kuriuos jie trise išgėrė. Tada jis užmigo. Jis prieš užmigdamas matė kaip R. K. ir L. T. barėsi dėl darbo, mašinos. Jų barnis kilo begeriant. Jie dėl kažko susiginčijo, priekaištavo vienas kitam. Kai jis prabudo, pamatė, kaip L. T. su kirvio kotu mušė R. K. per šoną. Jis liepė L. T. liautis taip daryti ir šis liovėsi, po to nuvalė kirvį ir šį padėjo prie krosnies. Po to jie išgėrė ir jis vėl užmigo. Jis visą laiką sėdėjo fotelyje, o R. K. gulėjo ant sofos-lovos ant šono. Pašalinių asmenų kambaryje nebuvo (t. 1, b. l. 169-172). Pirmosios instancijos teisme buvo perskaityti ir H. B. tuo metu dar apklausto kaip įtariamojo ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai (t. 1, b. l. 168). Šios apklausos metu liudytojas H. B. davė iš esmės analogiškus parodymus.

Liudytojas H. B. šiuos parodymus patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 173-177).

Nuteistasis L. T. apeliaciniame skunde bando sumenkinti šių liudytojo H. B. parodymų įrodomąją reikšmę, apeliuodamas į tai, kad galimai pats H. B. nužudė R. K. ir jį kaltinančius parodymus duoda tik norėdamas pats išvengti baudžiamosios atsakomybės. Kolegijos nuomone, tokie nuteistojo L. T. apeliacinio skundo argumentai, kad H. B. tariamai galėjo nužudyti R. K. ir dėl to gali būti suinteresuotas duoti melagingus parodymus, atmetami. Nors H. B. ikiteisminio tyrimo metu tikrai buvo įtariamas R. K. nužudymu, tačiau vėliau ikiteisminis tyrimas dėl jo buvo nutrauktas, nes bylos duomenys rodo, kad įrodymų, patvirtinančių H. B. kaltę, iš tikrųjų nebuvo surinkta. Įtarimai H. B. pareikšti iš esmės tik dėl to, kad jis buvo kartu su R. K., kai šis buvo nužudytas. Kolegijos nuomone, H. B. kaip įtariamojo duoti parodymai yra įrodymų šaltinis, numatytas baudžiamojo proceso įstatymo, ir faktiniai duomenys, esantys šiuose parodymuose turi būti vertinami pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone. Jie (kaip ir kiti įrodymų šaltiniai) gali būti atmetami, kaip ir priimami, remiantis tik abejonių nekeliančiais argumentais, bet ne abstrakčiomis formuluotėmis ar nuorodomis į apklausiamo asmens procesinę padėtį ir pan., kurie patys savaime, be platesnio jų aptarimo bei sąsajos su bylos aplinkybėmis įvertinimo negali būti laikomi duomenų pripažinimo (ar nepripažinimo) įrodymais kriterijais. Kaltininkui nepalankių parodymų davimas, kaip mano apeliantas, dar nereiškia, kad šie parodymai yra melagingi. Pažymėtina, kad L. T. procesinė padėtis duodant parodymus ikiteisminio tyrimo metu nesiskyrė nuo H. B., kuomet jam buvo pareikštas įtarimas dėl R. K. nužudymo ir jis davė parodymus. Todėl nuteistasis L. T. neteisus teigdamas, kad būtent H. B. dėl to yra suinteresuotas duoti melagingus parodymus ir jais negalima vadovautis. Vienaip ar kitaip bylos baigtimi gali būti suinteresuotas ir pats apeliantas, duodamas vienokius ar kitokius parodymus. Tuo tarpu kolegija, tokių duomenų, kurie būtų pagrindas nesiremti H. B. parodymais, duotais apie jam žinomas nukentėjusiojo R. K. nužudymo aplinkybes, nenustatė. Šioje byloje liudytojas H. B. buvo tiesiogiai apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo. Taip pat davė parodymus ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnui. Šie visi H. B. parodymai buvo perskaityti ir ištirti pirmosios instancijos teisme. Iš šių parodymų matyti, kad H. B. visada nurodė, kad tarp L. T. ir R. K. įvykio dieną, kai R. K. buvo rastas nužudytas, buvo kilęs žodinis konfliktas, o neužilgo po to, H. B. prabudęs matė, kaip L. T. su kirvio kotu mušė R. K. per šoną. Kai jis pasakė liautis, L. T. nuvalė kirvį ir padėjo šį prie krosnies. Taip pat šiuos savo parodymus H. B. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu, parodydamas kaip kirviu L. T. mušė R. K., kaip nuvalė kirvį, kur šį po to padėjo. Ta aplinkybė, kad liudytojo H. B. šiam mirus nepavyko apklausti pirmosios instancijos teisme, kolegijos nuomone, nedaro šių parodymų niekiniais. Liudytojas H. B. buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo. Pažymėtina, kad pagal BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatą nuosprendis grindžiamas tik teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, tačiau tai neturi būti suprantama tiesiogiai. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka. Tai pirmosios instancijos teisme ir buvo padaryta – BPK 276 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta tvarka teisiamajame posėdyje buvo perskaityti H. B. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai, kuriais, kaip savarankišku įrodymu, grįsdamas savo išvadas galėjo vadovautis pirmosios instancijos teismas. Teisiamajame posėdyje BPK 276 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka byloje esantiems įrodymams patikrinti buvo perskaityti ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti H. B. parodymai, kurie akivaizdžiai patvirtina H. B. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus. Be to, kaip matyti iš liudytojo H. B. parodymų turinio, šis liudytojas, priešingai, beatodairiškai visų apklausų metu netvirtino visų kaltinančių faktų ir neparodė aplinkybių, kurios jam nežinomos. Jis davė parodymus tik apie tai, ką matė ir girdėjo. Todėl, esant tokioms aplinkybėms, teigti, kad minėto liudytojo parodymai kryptingi, duoti siekiant patvirtinti visa tai, kas inkriminuojama nuteistajam, kad pats išvengtų atsakomybės, nėra pagrindo. Priešingai toks liudytojo H. B. elgesys rodo jo nuoširdumą duodant parodymus, kas kolegija verčia neabejoti minėto liudytojo parodymų teisingumu. Kita vertus, ir pats nuteistasis jokių konkrečių duomenų apie H. B. atliktus nusikalstamus veiksmus prieš R. K. apeliaciniame skunde nenurodo ir apie tai tik spėlioja. Tokių duomenų nėra nurodyta ir nuteistojo L. T. jau anksčiau nurodytuose parodymuose. L. T. apklausiamas nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme niekada neįvardino H. B. kaip galimai R. K. nužudžiusio asmens, tvirtino, kad tai galimai galėjo būti trys nepažįstami vyrai, kalbėję įvykio dieną su R. K.. Tačiau ši jo keliama versija ištyrus ir įvertinus byloje surinktus įrodymus pirmosios instancijos teisme nepasitvirtino ir dėl to buvo atmesta kaip neatitinkant tikrovės. Be to, kaip jau buvo minėta duomenų apie tariamus H. B. smurtinius veiksmus prieš R. K. nebuvo nustatyta ir ikiteisminio tyrimo metu ir dėl H. B. ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Tokių duomenų pagal byloje surinktus įrodymus nenustatyta ir nagrinėjant byla apeliacine tvarka. Todėl galima daryti išvadą, kad nuteistojo L. T. apeliaciniame skunde keliama versija dėl H. B. yra taip pat tik dar vienas nuteistojo L. T. bandymas išvengti atsakomybės už padarytą nusikaltimą.

Kolegijos nuomone, taip pat negalima sutikti ir su apelianto teiginiais, jog byloje nėra jokių kitų įrodymų, kurie patvirtintų anksčiau minėtų liudytojo H. B. parodymų teisingumą. Nuosprendyje pirmosios instancijos teismo buvo vertinami visi byloje esantys duomenys, o L. T. kaltė pagrįsta būtent esamų duomenų viseto analizės rezultatu. Nagrinėjamoje byloje yra pakankamai duomenų, vertinant juos kaip visumą, patvirtinančių liudytojo H. B. parodymuose užfiksuotos informacijos teisingumą, ir kartu paneigiančių L. T. iškeltas versijas. Kaip matyti nagrinėjamoje byloje ikiteisminio tyrimo metu teismo medicinos ekspertui atlikus tyrimą, teismui apklausus liudytoją V. Ž., ištyrus byloje esančiose rašytiniuose dokumentuose užfiksuotą informaciją, pasitvirtino liudytojo H. B. parodymuose nurodytos aplinkybės apie atliktus L. T. nusikalstamus veiksmus prieš R. K. ir kitas aplinkybes. Pirmosios instancijos teisme kaip liudytojas buvo apklaustas įvykio dieną kartu su nuteistuoju L. T. ir nužudytuoju R. K. girtavęs V. Ž. Liudytojas V. Ž., nors betarpiškai įvykio nematė, tačiau nurodė labai reikšmingas aplinkybes vertinant liudytojo H. B. duotus parodymus apie L. T. atliktus veiksmus prieš R. K. ir nuteistojo L. T. keliamas versijas. Tai yra, kad namų durys, kai jis atėjo kitą dieną pas R. K., buvo užrakintos iš vidaus, R. K. gulėjo ant sofos-lovos, galvą atsukęs į krosnį, o L. T., kai jis pamatė, jog R. K. kruvinas ir yra jau miręs, atsakė, kad nieko baisaus, o H. B. nieko nesakė. Pagal liudytojo V. Ž. parodymus, 2011-12-13 jis atėjo pas savo kaimyną R. K. į namus sutikti Naujųjų metų. Čia jau buvo L. T. ir H. B. Visi jie gėrė vyną. Jokių konfliktų nebuvo. Jis apie 20.00 val. išėjo į namus. Kitą dieną, tai yra 2012-01-01, apie 10.00 val., jis vėl atėjo pas R. K., tačiau namų durys buvo užrakintos iš vidaus. Užkišęs ranką per išdaužtą lango stiklo dalį atkabino durų kablį ir pateko į vidų. Užėjęs į kambarį pamatė, kad R. K. miega ant sofos, galvą atsukęs į krosnį. H. B. miegojo ant stalo, o L. T. gulėjo. Jis su jais išgėrė dar vyno ir priėjęs prie R. K. pradėjo šį žadinti, tai yra už peties atsuko į save ir pamatė, kad po juo yra kraujas, suprato, kad šeimininkas miręs (t. 3, b. l. 117). Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas liudytojas V. Ž. aplinkybes iš esmės aiškino panašiai, tik detaliau, be to pažymėjo, kad kai jis nuėjo žadinti šeimininko R. K. ir atvertęs šį ant kito šono pamatė, jog po juo kruvina ir R. K. yra miręs, L. T. atsakė, kad nieko baisaus, o H. B. nieko nesakė (t. 1, b. l. 151). Kolegijos nuomone, tokie liudytojo V. Ž. parodymai apie R. K. kūno padėtį, kai V. Ž. šį rado negyvą, užrakintas iš vidaus namo duris, L. T. elgesį po to, kai buvo rastas nužudytas R. K., nors ir netiesiogiai, bet patvirtina liudytojo H. B. duotų parodymų teisingumą. Kolegijos nuomone, jeigu į namą būtų patekę kokie nors pašaliniai asmenys tuo metu, kai visi miegojo, jie negalėjo nužudyti R. K. ir po to dar išeidami namo durų užrakinti iš vidaus. O liudytojo V. Ž. parodymai apie R. K. kūno padėtį, kai V. Ž. šį rado negyvą, ir liudytojo H. B. parodymai, kad po to, kai L. T. pavartojo fizinį smurtą prieš R. K., kuris pagal liudytojo H. B. parodymus tuo metu, kai L. T. su kirvio kotu mušė R. K. per šoną, gulėjo sofoje-lovoje ant šono, vertinant juos kaip visumą, rodo, kad R. K. kūno padėtis per visą tą laiką nepakito. Visa tai leidžia daryti išvadą, kad po L. T. pavartoto fizinio smurto R. K. mirė. Tai atitinka ir specialisto išvadas. Iš anksčiau jau aptartos specialisto išvados matyti, kad specialistas konstatavo, jog po tokių sužalojimų, kurie atlikto tyrimo metu buvo nustatyti R. K., dažniausiai mirštama iš karto. Ta aplinkybė, kad H. B. matė tik kaip L. T. mušė R. K. kirvio kotu per šoną nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad R. K. mirė nuo L. T. prieš šį pavartotų smurtinių veiksmų. Byloje nėra jokių duomenų, kad įvykio dieną be L. T. būtų kas nors kitas prieš R. K. vartojęs fizinį smurtą. O paties nuteistojo L. T. aiškinimai dėl H. B. ir kitų trijų nepažįstamų vyrų atliktų smurtinių veiksmų prieš R. K. byloje kaip jau buvo minėta nepasitvirtino. Be to, grįžtant dar prie L. T. versijos dėl trijų nepažįstamų vyrų, pažymėtina, kad ir pats L. T. nieko konkretaus apie minėtus vyrus negalėjo paaiškinti, jų nesugebėjo net apibūdinti, kaip ir automobilio, kuriuo, pagal L. T. minėti vyrai atvažiavo, pagal ką galima būtų minėtus vyrus nustatyti. Kiti byloje apklausti liudytojai – H. B. ir V. Ž., duodami parodymus, iš viso nenurodė, kad įvykio dieną pas R. K. būtų atėję kokie nors trys vyrai, taip pat nei vienas iš jų nematė ir atvažiavusio automobilio. Pagal liudytojo V. Ž. parodymus, išskyrus A. S., įvykio dieną, kai jis buvo pas R. K., jokių pašalinių žmonių nebuvo atėję. Liudytojas H. B. taip pat nurodė, kad be jų trijų – V. Ž., R. K. ir jo daugiau jokių kitų pašalinių žmonių pas R. K. nebuvo atėję. Taigi iš to, kas išdėstyta, akivaizdu, kad R. K. namuose jokių kitų asmenų, išskyrus nuteistąjį L. T., nužudytąjį R. K. ir liudytoją H. B., po V. Ž. išėjimo, įvykio dieną nebuvo. Be to, kolegijos nuomone, svarbūs duomenys vertinant liudytojo H. B. parodymus yra užfiksuoti ir įvykio vietos apžiūros metu. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad prie krosnies, atremtas į malkas, buvo rastas kirvis. Apžiūrėjus šį, ant šio kirvio buvo pastebimi į kraują panašūs užtiškimai (t. 1, b. l. 73-98). Tai atitinka liudytojo H. B. parodymus, kad kirvį, su kuriuo, kaip nurodė H. B. trenkė L. T. R. K., L. T. pastatė prie krosnies, prieš tai šį dar nuvalęs kažkokiu skuduru.

Be to, kolegijos nuomone, svarstant klausimą, kuriais parodymais – liudytojo H. B. ar nuteistojo L. T. – teismas turėjo patikėti ir kuriais parodymais turėjo būti grindžiamas nuosprendis, būtina įvertinti dar vieną svarbią aplinkybę. Iš bylos matyti, kad lyginant su liudytojo H. B. parodymais, nuteistojo L. T. parodymai yra ne tik neįtikinami. Tačiau net ir šiuos parodymus nuteistasis keitė, priklausomai nuo tyrimo eigos nurodydamas vis naujas aplinkybes ir iš dalies atsisakydamas anksčiau duotų parodymų. Tai matyti iš jo anksčiau jau aprašytų parodymų. Nors L. T., apklausiamas pirmosios instancijos teisme ir ikiteisminio tyrimo metu, aiškino, kad R. K. galimai galėjo nužudyti įvykio dieną pas šį atėję trys nepažįstami vyrai, nepasitvirtinus šiems jo parodymams pirmosios instancijos teisme ir nuteistajam L. T. teisiamojo posėdžio metu išgirdus liudytojo H. B. parodymus, apeliaciniame skunde jis iškėlė naują versiją apie tai, kad galimai R. K. nužudė jau H. B., kurios neminėjo anksčiau nei vienos jo vykusios apklausos metu. Toks nuteistojo L. T. elgesys duodant parodymus, kolegijos nuomone, taip pat verčia abejoti jo duotų parodymų teisingumu.

Taigi iš to, kas jau buvo išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad nuteistojo L. T. kaltė grindžiama ne abejonėmis ir prielaidomis, o jo kaltę dėl tyčinio R. K. nužudymo neabejotinai patvirtina visuma teisme išnagrinėtų įrodymų. Šiais įrodymais nustatyta, kad L. T. įvykio dieną konfliktavo su R. K. ir šio konflikto pasėkoje laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 31 d., 23.35 val. iki 2012 m. sausio 1 d., 03.35 val., L. T. sudavė R. K. smūgius kirviu, dėl ko R. K. buvo padaryti sužalojimai, nuo kurių šis mirė. Šią nuteistojo L. T. nusikalstamą veiką teismas taip pat teisingai kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Kolegija taip pat laiko, kad už šią nusikaltimą veiką L. T. paskirta bausmės atitinka nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką bei nuteistojo asmenybę, ši bausmė negali būti laikoma per griežta.

Taip pat nėra pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies, kuria priteista iš L. T. R. K. 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Neturtinės žalos dydį – 50 000 Lt, pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad 100 000 Lt civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos priteisimo yra per didelis, neatitinkantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijų, nustatė atsižvelgęs į visas CK 6.250 straipsnio 2 dalyje išvardintas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš L. T. 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo taip pat užtikrino nuteistojo ir nukentėjusiojo R. K. (nužudytojo R. K. sūnaus) skirtingų interesų pusiausvyrą, o nustatytas priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydis atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Dėl to mažinti iš nuteistojo L. T. priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydį taip pat nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo L. T. apeliacinį skundą atmesti.