Panevėžio apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės Panevėžio teritorinės ligonių kasos atskirąjį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2024-02-15 nutarties civilinėje byloje Nr. e2S-224-544/2024 pagal ieškovės Panevėžio teritorinės ligonių kasos ieškinį atsakovui O. N. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

9. Apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos teismas nutarties, kuria teismas CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu atsisakė priimti ieškovės ieškinį atsakovui dėl žalos atlyginimo kaip neteismingą Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmams, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl skundžiamos nutarties (ne)teisėtumo

10. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė priimti ieškovės ieškinį, konstatavęs, kad pareikštas ieškinys nėra teismingas Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmams, nes atsakovo gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), o byloje duomenų, patvirtinančių, kad atsakovo faktinė ir/ar deklaruota gyvenamoji vieta ar jo turto buvimo vieta būtų Pasvalio ar Biržų mieste ar rajone, nėra. Taigi, pirmosios instancijos teismas sprendė dėl civilinės bylos teismingumo, esant tarptautiniam elementui, nors tiesiogiai to skundžiamoje nutartyje ir nenurodė.

11. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje nėra įrodinėjama, jog atsakovo faktinė gyvenamoji yra Lietuvos Respublikoje, nes byloje esantys duomenys neginčijamai patvirtina, kad atsakovo dabartinė faktinė gyvenamoji yra Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Pati ieškovė ieškinyje nurodo, kad Elektroninių socialinės apsaugos informacijos mainų sistemoje (Rina) pateikė užklausą Vokietijai dėl atsakovo gyvenamosios vietos ir gavo atsakymą, kad atsakovo gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini). Taigi pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes atsakovo gyvenamoji vieta yra žinoma, ji yra Vokietijos Federacinėje Respublikoje, todėl ši nagrinėjama byla yra su tarptautiniu elementu.

12. Tarptautinį civilinį procesą reglamentuoja CPK VII dalies nuostatos. Teismas užsienio (tarptautinį) elementą turinčioje byloje privalo išspręsti jurisdikcijos klausimą ex officio (CPK 782 straipsnis). Tarptautinį civilinį procesą reglamentuoja nacionalinė teisė, dvišalės ir daugiašalės sutartys. Jeigu yra galiojanti Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis, kurioje išspręsti teismingumo klausimai, turi būti taikomos tarptautinės sutarties nuostatos, o ne teismingumo taisyklės, nustatytos vidaus teisėje (CPK 780 straipsnis). Todėl teismas turi nustatyti, koks teisės aktas (Lietuvos vidaus teisė, tarptautinė dvišalė sutartis, tarptautinė daugiašalė sutartis, Europos Sąjungos teisės aktai) reglamentuoja nagrinėjamos bylos teismingumą. Šios teismo pareigos tinkamas įgyvendinimas ypač svarbus, kai byla turi tarptautinį elementą, nes nuo to gali priklausyti tokioje byloje priimto teismo sprendimo pripažinimas ir įvykdymo galimumas kitoje valstybėje. Teismingumo taisyklių laikymasis yra ne tik būtinoji teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos įgyvendinimo sąlyga, bet ir būtinoji teisminės gynybos pažeistoms teisėms apginti taikymo sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) 2018-12-06 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-431-1075/2018).

13. Bylos duomenys rodo, kad nagrinėjamoje byloje teisinį ginčą dėl žalos atlyginimo siekiama iškelti tarp ieškovės ir atsakovo, kurių registruota buveinė ir gyvenamoji vieta yra Europos Sąjungos valstybėse narėse ((Lietuvos Respublikoje (ieškovės) ir Vokietijos federacinėje Respublikoje (atsakovo)).

14. Sprendžiant Lietuvos Respublikos ir Vokietijos Federacinės Respublikos teismų jurisdikcijos klausimą yra taikomas 2012-12-12 Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 ,,Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo“ (toliau – ir Reglamentas).

15. Reglamento 4 straipsnio 1 dalies įtvirtinta, kad pagal šį Reglamentą asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose, neatsižvelgiant į šių asmenų pilietybę. Reglamento 2 skyriaus 1 skirsnio 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtina, kad asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, kitos valstybės narės teismuose ieškiniai gali būti pareiškiami tik taikant Reglamento 2 skyriaus 2–7 skirsniuose nustatytas taisykles. Tačiau šioje byloje nenustatytas pagrindas šias taisykles taikyti, kadangi byla nėra susijusi su draudimu (3 skirsnis), su vartojimo sutartimis (4 skirsnis), su individualiomis darbo sutartimis (5 skirsnis), nepriklauso išimtinei jurisdikcijai (6 skirsnis), šalys nėra sudariusios susitarimo dėl teisingumo (7 skirsnis).

16. Kaip matyti iš ieškovės pareikšto ieškinio turinio, ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 2246,81 Eur žalą, kurią ji patyrė kai atsakovas, asmens sveikatos priežiūros paslaugų gavimo metu nebūdamas draustas privalomuoju sveikatos draudimu Lietuvoje, Vokietijoje neteisėtai pasinaudojo Europos sveikatos draudimo kortele, ją pateikdamas gydymo įstaigai bei gaudamas nemokamas paslaugas Vokietijos asmens sveikatos priežiūros įstaigoje. Tokie byloje nustatyti duomenys nagrinėjamu atveju neleidžia taikyti Reglamento 7 straipsnio 2 punkte numatytos išimties, t. y. ieškovei su ieškiniu kreiptis į Lietuvos Respublikos teismus, nes pateikti duomenys rodo, jog įvykis, dėl kurio atsirado žala, įvyko Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Taigi nagrinėjamu atveju turi būti taikoma Reglamento 2 skyriaus 1 skirsniop 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, t. y. ieškovė su ieškiniu dėl žalos atlyginimo atsakovui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Vokietijoje, turi kreiptis į šios valstybės teismus.

17. Apeliantė nurodo, kad ji su minėtu ieškiniu turi teisę kreiptis į Panevėžio apylinkės teismą, nes paskutinė žinoma atsakovo gyvenamoji vieta buvo Pasvalio rajone, kadangi CPK 30 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinys atsakovui, neturinčiam Lietuvos Respublikoje gyvenamosios vietos, gali būti pareiškiamas pagal jo turto buvimo vietą arba pagal paskutinę žinomą jo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje.

18. Apeliacinės instancijos teismas su šios nutarties 17 punkte nurodytu atskirojo skundo argumentu nesutinka, nes, minėta, kai nacionaliniame teisme yra pareiškiamas ieškinys užsienio valstybės subjektui, teismas ex officio (savo iniciatyva) privalo patikrinti, ar jis kompetentingas nagrinėti šį ieškinį (CPK 780, 782 straipsniai) (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-176/2014).

19. Remiantis aukščiau nutartyje aptartais argumentais ir motyvais daroma išvada, kad Lietuvos Respublikos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti ieškovės pareikštą reikalavimą atsakovui dėl žalos atlyginimo.

Dėl procesinės bylos baigties

20. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad, nors pirmosios instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) nepatikrino, ar Lietuvos Respublikos teismai turi jurisdikciją nagrinėti ieškovės pareikštą ieškinį su tarptautiniu elementu, tačiau nustačius, kad pagal aukščiau aptartas Reglamento nuostatas ieškovė su pareikštu ieškiniu turi kreiptis į Vokietijos Federacinės Respublikos teismą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai atsisakė priimti ieškovės pareikštą ieškinį atsakovui, nes Lietuvos Respublikos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti ieškovės pareikštą reikalavimą atsakovui (įskaitant ir pirmosios instancijos nurodytus Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmus). Iš esmės pagrįstas procesinis sprendimas negali būti naikinamas vien formaliais pagrindais (CPK 328 straipsnis). Dėl šios priežasties skundžiama pirmosios instancijos nutartis paliekama nepakeista, o ieškovės atskirasis skundas atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

21. Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (LAT 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2024-02-15 nutartį palikti nepakeistą.

Ši Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.