Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės D. K. atskirąjį skundas dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutarties, kuria atsisakyta priimta ieškinį, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-6240-450/2013 pagal ieškovės D. K. ieškinį atsakovui M. P. P. (M. P. P.) dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (-ių) (atskirojo (-ųjų)) skundo (-ų) faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo sprendimo (nutarties) dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja apeliaciniame (-iuose) (atskirajame (-uosiuose)) skunde (-uose) nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 str.).

Teisės kreiptis į teismą tvarką nustato Civilinio proceso kodekso normos. Teismingumas yra numatytas kaip viena iš tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, kurios buvimą ar nebuvimą teismas privalo aiškintis ex officio ieškinio priėmimo metu. Jeigu byla teismui neteisminga, teismas turi atsisakyti priimti ieškinį (CPK 137 str. 2 d. 2 p.). Pagal bendrąsias teismingumo taisykles ieškinys pareiškiamas teismui pagal atsakovo gyvenamąją vietą (CPK 29 str.), o fizinio asmens gyvenamąja vieta laikoma ta vieta, kur asmuo faktiškai dažniausiai gyvena (CK 2.16 str. 1 d., LR gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 3 str. 2 d.). CPK 30 straipsnis išplečia ieškovo teisę pasirinkti teismą, kuriame jis gali alternatyviai pareikšti ieškinį atsakovui. Šia norma ieškovė ir rėmėsi, pareikšdama ieškinį Vilniaus apygardos teisme. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog kiekvienu atveju, kai nacionaliniame teisme yra pareiškiamas ieškinys užsienio valstybės subjektui, teismas ex officio privalo patikrinti, ar jis kompetentingas nagrinėti šį ieškinį.

Vadovaujantis CPK 780 straipsniu, jeigu yra galiojanti Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis, kurioje išspręsti jurisdikcijos (teismingumo) klausimai, turi būti taikomos tarptautinės sutarties, o ne Lietuvos vidaus teisėje nustatytos taisyklės. Taigi teismas pirmiausia turi nustatyti, koks teisės aktas (Lietuvos vidaus teisė, tarptautinė dvišalė sutartis, tarptautinė daugiašalė sutartis, Europos Sąjungos teisės aktai) reglamentuoja konkrečios bylos jurisdikcijos klausimą.

Nagrinėjamu atveju ieškovė atsakovo gyvenamosios vietos adresą nurodė D. B., tuo pačiu pažymėdama, kad nežino atsakovo gyvenamosios vietos šiuo metu, o nurodoma atsakovo gyvenamoji vieta D. B. yra atsakovo motinos gyvenamoji vieta. Apeliantė teismui pateikė atitinkamo laikotarpio rašytinius įrodymus, kuriuose atsakovas nurodė savo gyvenamąja vietą ieškovės ieškinyje nurodomu adresu D. B..

Lietuvos Respublika ir D. B. nėra pasirašiusios tarptautinės dvišalės sutarties dėl teisinės pagalbos civilinėse ir komercinėse bylose, tačiau abi šalys yra Europos Sąjungos narės, todėl Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, nuo 2004 m. gegužės 1 d. jurisdikcijos klausimams spręsti tapo aktualus 2000 m. gruodžio 22 d. Europos Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 Dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo. Šis Reglamentas yra tiesioginio taikymo aktas, kuriuo remtis nacionaliniai teismai valstybėse – Europos Sąjungos narėse – privalo ex officio, t. y. nepriklausomai nuo to, ar šalys byloje remiasi šio teisės akto nuostatomis, pagrįsdamos savo reikalavimus ir atsikirtimus. Tam, kad ginčo sprendimo vietą būtų galima nustatyti laikantis Reglamento Nr. 44/2001 nuostatų, turi būti tenkinamos šios sąlygos: ratione loci (bent viena iš ginčo šalių reziduoja Europos Sąjungos valstybėse narėse), ratione tempori (teismo procesas turi kilti galiojant Reglamentui) ir ratione materija (ginčas kyla iš civilinių ir komercinių santykių) (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-494/2010).

Pirmiau minėta, kad ieškovė atsakovo gyvenamosios vietos adresą nurodė D. B.. Buto, kurio išsigijimui šalims AB SEB bankas suteikė kreditą pirkimo-pardavimo dokumentuose, taip pat ir kredito sutartyje atsakovo gyvenamoji vieta nurodyta D. B.. CK 2.17 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fizinio asmens pareiga raštu pranešti kitai sandorio šaliai, taip pat savo kreditoriams ar skolininkams apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą. Byloje nėra duomenų apie tokį atsakovo pranešimą. Atsakovas, įstatymų nustatyta tvarka nepranešęs apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą kreditoriams, netenka teisės remtis faktu apie gyvenamosios vietos pasikeitimą. Be to, ieškovė nepateikė jokių duomenų apie tai, jog būtų išnaudojusi visas būtinas ir protingas priemones atsakovo gyvenamajai vietai nustatyti, juolab, kad ir pati ieškovė nurodo, kad jai yra žinoma atsakovo motinos gyvenamoji vieta. Iškovė taip pat nenurodė jokių objektyvių duomenų, kad atsakovo pirmiau deklaruota gyvenamoji vieta D. B. gali būti pasikeitusi. Todėl laikytina, kad atsakovo gyvenamoji vieta yra D. B.. Bylos medžiaga liudija, kad ieškovės reikalavimas kildinamas iš civilinių teisinių santykių. 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo užtikrinimo bendrojo teritorinio teismingumo taisyklę, įtvirtintą Reglamento 2 straipsnio 1 dalyje, ieškinys paduodamas pagal atsakovo gyvenamąją vietą. Reglamento 59 straipsnio1 dalis numato, kad teismas, norėdamas nustatyti, ar šalies nuolatinė gyvenamoji vieta yra valstybėje narėje, kurios teismuose yra iškelta byla, taiko savo vidaus teisę. Pirmiau minėta, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymais, asmens gyvenamąja vieta laikytina vieta, kurioje asmuo faktiškai dažniausiai gyvena ir su kuria jis yra labiausiai susijęs. Iš teismui pateiktų dokumentų matyti, kad atsakovas savo gyvenamąją vietą deklaruoja D. B.. Teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, ieškovė, kreipdamasi į teismą dėl išlaikymo šalių vaikui priteisimo, taip pat nurodė atsakovo gyvenamąją vietą tuo pačiu adresu, kaip ir Buto pirkimo-pardavimo ir Kredito sutartyse, D. B.. Todėl sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą turi būti vadovaujamasi 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo užtikrinimo bendrąją teritorinio teismingumo taisykle, įtvirtinta Reglamento 2 straipsnio 1 dalyje, kad ieškinys paduodamas pagal atsakovo gyvenamąją vietą. Pažymėtina, kad CPK 30 straipsnio 2 dalies taisyklė, numatanti ieškovo teisę pasirinkti teismą, kuriame jis gali alternatyviai pareikšti ieškinį atsakovui taikoma tik tuo atveju, jei tarptautinė sutartis (šiuo atveju minėtas Reglamentas), kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, teismų jurisdikcijos klausimo nereglamentuoja kitaip (CPK 780 str.). Nagrinėjamu atveju, pagal ieškovės pareikštą reikalavimą minėtas reglamentas ieškovei nenumato alternatyvaus teismingumo galimybės, todėl apeliantė nepagrįstai kvestionuodama pirmosios instancijos teismo nutartį remiasi CPK 30 straipsnio 2 dalimi.

Vadovaujantis išdėstytu apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nėra teisinio pagrindo naikinti ar keisti skundžiamos nutarties.

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.