- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-04-22
- Bylos Nr.
- 2-494/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Artūras Driukas, Donatas Šernas
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „ThyssenKrupp Baltija“
- Atsakovas
- OU „RVV“
- Kategorijos
- 106.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintaro Pečiulio ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „ThyssenKrupp Baltija“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. gruodžio 30 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „ThyssenKrupp Baltija“ ieškinį atsakovui OU „RVV“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „ThyssenKrupp Baltija“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui OU „RVV“, prašydamas priteisti iš atsakovo 685 295,28 Lt skolos, 138 570,27 Lt palūkanų, 12,70 procentų metinių palūkanų, skaičiuojant nuo 684 295,28 Lt atsakovo nesumokėtos sumos nuo ieškinio pateikimo teismui dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. gruodžio 30 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovo UAB „ThyssenKrupp Baltija“ ieškinį dėl skolos ir palūkanų priteisimo, pareikštą atsakovui OU „RVV“, nes sprendė, jog jis yra teismingas Estijos Respublikai. Teismas, nustatęs, kad atsakovas yra Estijos Respublikos juridinis asmuo, konstatavo, jog nagrinėjamu atveju kilęs ginčas turi tarptautinį elementą. Ginčo šalys 2007 m. birželio 4 d. Ilgalaikių paslaugų pardavimo sutarties Nr. 20-08/2007 30 punkte buvo susitarusios, kad su sutartimi susiję ginčai sprendžiami Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. CPK 32 straipsnis, numatantis šalims galimybę tarpusavio rašytiniu susitarimu pakeisti teritorinį tos bylos teismingumą, nereikalauja, kad šalys nurodytų konkretų teismą, kuriam paveda spręsti ginčą, tačiau šalys turi pasirinkti, kokios teritorijos teismas nagrinės bylą arba atmesti kokios nors teritorijos teismų kompetenciją. Teismas, nustatęs, jog ilgalaikių paslaugų pardavimo sutartyje nėra išreikšta aiški sutarties šalių valia dėl teismingumo, sprendė, jog ieškinys turi būti pareikštas pagal atsakovo buveinės vietą (CPK 29 str.). Teismas atmetė ieškovo argumentus, jog ieškinys teismingas Lietuvos Respublikos teismams pagal sutarties įvykdymo vietą (CPK 30 str. 9 d.). „Įvykdymo vieta“ sietina su civilinio teisinio santykio šalies, privalančios atlikti tam tikrus veiksmus, pasireiškiančius atitinkamo rezultato buvimu, prievolės įvykdymu. Ilgalaikių paslaugų pardavimo sutartyje 18 punkte šalys nurodė, kad prekių priėmimo-perdavimo faktinė vieta – Estija. Šios sutarties 10 punkte taip pat buvo nustatyta, kad apmokėjimas už prekes vykdomas po prekių gavimo pagal terminus, nurodytus originalioje PVM sąskaitoje faktūroje, o pati PVM sąskaita faktūra turėjo būti išrašoma iš karto po prekių gavimo. Iš šių sutarties nuostatų teismas sprendė, jog apmokėjimas turėjo būti įvykdytas prekių gavimo vietoje, t.y. Estijoje.
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „ThyssenKrupp Baltija“ atskiruoju skundu prašo Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. gruodžio 30 d. nutartį panaikinti ir perduoti pirmosios instancijos teismui ieškinio priėmimo klausimą spręsti iš naujo. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Sprendžiant jurisdikcijos klausimą, teismas turėjo vadovautis 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 44/2001 Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo. Taikydamas šio Reglamento 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją teismingumo taisyklę, numatančią ginčų nagrinėjimą pagal rezidavimo vietą, teismas nepagrįstai netaikė 5 straipsnio 1 dalies, dėl kurios taikymo išaiškinimą yra pateikęs Teisingumo Teismas: ginčas teismingas teismui pagal prievolės vykdymo vietą pagal sutartį (1988 m. rugsėjo 27 d. sprendimas Athanasios Kalfelis v. Banque Schroeder, Muenchmeyer, Hengst and Cie and others, C-189/87). Lietuvos, Latvijos ir Estijos trišalė sutartis dėl teismingumo taikytina tiek, kiek tie patys santykiai nereglamentuojami Europos Sąjungos teisės.
2. Bylos teismingumą Lietuvos Respublikos teismams patvirtina ir CPK 787 straipsnio 1 dalies 3 punktas, pagal kurį bylos, nagrinėtinos ginčo teisena, tačiau neišvardintos šio kodekso VII dalies LIX skyriaus antrajame skirsnyje, yra priskirtinos Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai, jeigu prievolė turi būti įvykdyta Lietuvoje.
3. Remiantis Teisingumo Teismo suformuota Reglamento 5 straipsnio 1 dalies praktika, sąvoka „dalykai, susiję su sutartimi“ (lietuviškame Reglamento tekste yra vartojama „sutarties“ sąvoka) turi būti aiškinama savarankiškai, atsižvelgiant į tikslus ir bendrą Reglamento sistemą, siekiant užtikrinti vienodą šios nuostatos taikymą visose susitariančiose valstybėse. Sprendžiant, ar nagrinėjamai bylai taikytinas Reglamento 5 straipsnio 1 punktas, reikia kvalifikuoti byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgiant į Reglamento 5 straipsnio 1 punkto nuostatas, nepaisant to, ar tokios pat aplinkybės pagal nacionalinę teisę galėtų turėti visai kitą kvalifikacijos rezultatą.
4. Sąvoka „ieškiniai, kilę iš sutartinių teisinių santykių“ neaiškintina siaurai. Teisingumo Teismas pripažino, kad laisvai prisiimta vieno asmens kito asmens atžvilgiu teisinė prievolė, kuria grindžiamas ieškovo ieškinys, sutartinių teisinių santykių atveju preziumuojama kaip Reglamento 5 straipsnio 1 punkte nustatytos specialiosios jurisdikcijos taisyklės prielaida (Teisingumo Teismo 2005 m. sausio 20 d. Sprendimo Engler, C-27/02, Rink. P. I-00481, 48, 51 punktai).
5. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal Reglamento 5 straipsnį valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje byla dėl sutarties gali būti iškelta sutartinės prievolės vykdymo vietos teismuose (2006 m. kovo 6 d. nutartis, bylos Nr. 3K-3-170/2006). Dėl santykių tarp Europos Sąjungos valstybėse narėse reziduojančių asmenų pažymėta, kad jurisdikcijos nustatymas pagal prievolės vykdymo vietą taikomas visoms prievolėms, susijusioms su ta sutartimi.
6. Nagrinėjamu atveju atsakovo prievolės vykdymo šalis yra Lietuva, nes ieškinys yra paduotas dėl skolos už atsakovui Estijos įmonei Lietuvoje parduotas prekes priteisimo. Ieškinio faktinis pagrindas grindžiamas tuo, kad prievolė atsakovui atsirado Lietuvoje, ieškovė yra motininės kompanijos, esančios Vokietijoje, padalinys Baltijos šalims, tiekė atsakovei prekes per Klaipėdos valstybinį jūrų uostą, prievolė kilo iš sutarties, atsakovas turi prievolę sumokėti ieškovui.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Nagrinėjamu atveju užsienio elementą turinčioje byloje yra kilęs jurisdikcijos klausimas, t.y. ar Lietuvos teismai turi kompetenciją priimti pareikštą ieškinį ir pagal jį inicijuojamą teisminį ginčą nagrinėti bylą. Šį klausimą teismas sprendžia ex officio (CPK 782 str.).
Ieškovas UAB „ThyssenKrupp Baltija“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui Estijos Respublikoje registruotai ir savo buveinę turinčiai įmonei OU „RVV“, prašydamas priteisti 685 295,28 Lt skolos ir 138 570,27 Lt palūkanų. Nurodė, jog minėta skola susidarė atsakovui neatsiskaičius už jam perduotas prekes pagal šalių 2007 m. birželio 4 d. sudarytą Ilgalaikių paslaugų pardavimo sutartį Nr. 20-08/2007 (toliau - Sutartis). Taip pat nurodė, jog Lietuvos Respublikos teismas turi jurisdikciją nagrinėti tarp šalių kilusį ginčą, remiantis 2000 m. gruodžio 22 d. Europos Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 Dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas Nr. 44/2001) 5 straipsnio 1 punkte įtvirtintą specialios jurisdikcijos taisyklę, atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikoje yra atsakovo prievolių, kurių neįvykdymu grindžiami ieškinio reikalavimai, vykdymo vieta.
Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. gruodžio 30 d. nutartimi ieškovo UAB „ThyssenKrupp Baltija“ ieškinį atsisakė priimti, nes sprendė, jog byla tiek pagal specialios, tiek pagal bendros jurisdikcijos taisykles, įtvirtintas Reglamento Nr. 44/2001 1, 2 ir 5 straipsniuose, yra teisminga Estijos Respublikai.
Iš bylos medžiagos matyti, jog Sutarties 30 punkte šalys numatė, kad visi su šia Sutartimi susiję ginčai sprendžiami derybų keliu. Nesutarus, ginčai sprendžiami Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ši Sutarties nuostata reiškia ne teritorinio teismingumo pakeitimą, susitariant dėl sutarties pagrindu kylančių ginčų nagrinėjimo Lietuvos Respublikos teismuose (sutartinis teismingumas), bet susitarimą dėl teismo, turinčio nagrinėti minėtos Sutarties pagrindu kylantį ginčą, nustatymo pagal Lietuvos Respublikoje galiojančius jurisdikcijos (teismingumo) klausimą reglamentuojančius teisės aktus. Tokio šio Sutarties nuostatos aiškinimo neginčija ir pats ieškovas.
Vadovaujantis CPK 780 straipsniu, jeigu yra galiojanti Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis, kurioje išspręsti jurisdikcijos (teismingumo) klausimai, turi būti taikomos tarptautinės sutarties, o ne Lietuvos vidaus teisėje nustatytos taisyklės. Taigi teismas pirmiausia turi nustatyti, koks teisės aktas (Lietuvos vidaus teisė, tarptautinė dvišalė sutartis, tarptautinė daugiašalė sutartis, Europos Sąjungos teisės aktai) reglamentuoja konkrečios bylos jurisdikcijos klausimą.
Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, nuo 2004 m. gegužės 1 d. jurisdikcijos klausimams spręsti tapo aktualus 2000 m. gruodžio 22 d. Europos Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 Dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo. Šis Reglamentas yra tiesioginio taikymo aktas, kuriuo remtis nacionaliniai teismai valstybėse – Europos Sąjungos narėse – privalo ex officio, t. y. nepriklausomai nuo to, ar šalys byloje remiasi šio teisės akto nuostatomis, pagrįsdamos savo reikalavimus ir atsikirtimus. Tam, kad ginčo sprendimo vietą būtų galima nustatyti laikantis Reglamento Nr. 44/2001 nuostatų, turi būti tenkinamos šios sąlygos: ratione loci (bent viena iš ginčo šalių reziduoja Europos Sąjungos valstybėse narėse), ratione tempori (teismo procesas turi kilti galiojant Reglamentui) ir ratione materia (ginčas kyla iš civilinių ir komercinių santykių).
Kadangi nagrinėjamu atveju atsakovas pagal pareikštą ieškinį yra Estijoje registruota įmonė, ginčas yra kilęs iš komercinių santykių, t.y. dėl sutartinių prievolių, kylančių iš 2007 m. birželio 4 d. Sutarties, vykdymo, tai, sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą, konkrečios Europos Sąjungos valstybės narės teismų kompetencija nustatytina pagal 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos Reglamente (EB) Nr. 44/2001 įtvirtintas taisykles.
Reglamento (EB) Nr. 44/2001 2 straipsnyje suformuluota bendrosios jurisdikcijos taisyklė, pagal kurią valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims, nepaisant jų pilietybės, bylos turi būti keliamos nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismuose. Be bendrosios jurisdikcijos taisyklės, Reglamente siūlomos alternatyvios specialiosios jurisdikcijos taisyklės, pagal kurias ieškovas gali rinktis, kur kelti bylą – atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos teismuose ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismuose, turinčiuose specialų jurisdikcijos pagrindą. Viena specialiosios jurisdikcijos taisyklių nustatyta Reglamento 5 straipsnio 1 dalyje, kuri apima bylas, susijusias su sutartimis; tokiose bylose, kai prievolės vykdymo vieta yra kitoje valstybėje narėje, nei atsakovo gyvenamosios vietos (buveinės) valstybė narė, jurisdikciją pagal ieškinio pagrindą turi ir atitinkamos prievolės vykdymo vietos teismai (Reglamento 5 straipsnio 1 punkto a papunktis).
Kadangi nagrinėjamu atveju ieškovas UAB „ThyssenKrupp Baltija“ ieškinį atsakovui Estijoje registruotai įmonei OU „RVV“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo Klaipėdos apygardos teisme pareiškė remdamasis Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtinta specialiosios jurisdikcijos taisykle pagal prievolės vykdymo vietą, o pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė priimti ieškinį dėl to, jog sprendė, kad pagal ieškovo reiškiamus ieškinio reikalavimus atsakovo prievolės, kylančios iš 2007 m. birželio 4 d. Sutarties, vykdymo vieta yra Estijoje, nagrinėjamu atveju yra kilęs tinkamos prievolės vykdymo vietos nustatymo klausimas.
Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į Sutarties objektą apibrėžiančias nuostatas (Sutarties 1.3 punktas) ir į PVM sąskaitas faktūras, kuriomis ieškovas grindžia skolos susidarymą, darytina išvada, jog ginčas yra kilęs atsakovui neatsiskaičius už jam perduotas prekes, t.y. ginčas yra kilęs iš prekių pirkimo-pardavimo teisinių santykių. Vadovaujantis Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirmos įtraukos nuostata, apibrėžiančia prievolės vykdymo vietą, jeigu šalys nesutaria kitaip, atitinkamos prievolės vykdymo vieta parduodant prekes yra valstybėje narėje, į kurią prekės buvo arba turėtų būti pristatytos pagal sutartį.
Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirmoje įtraukoje daromos nuorodos į vietą, į kurią prekės buvo arba turėtų būti pristatytos pagal sutartį, aiškinimas yra išplėtotas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje. Teisingumo Teismas 2010 m. vasario 25 d. sprendimu byloje C‑381/08 Car Trim GmbH v. KeySafety Systems Srl, spręsdamas dėl Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirmos įtraukos taikymo, pripažino, kad specialios jurisdikcijos sutartinių prievolių srityje taisyklėje numatytas pristatymo vietos kriterijus turi būti taikomas visiems reikalavimams, kylantiems iš pačios prekių pardavimo sutarties, o ne tik tiems, kurie kyla dėl pačios pristatymo prievolės (50). Teismas išaiškino, kad nuotolinės prekybos atveju teismas turi pirmiausia išnagrinėti, ar pristatymo vietą galima nustatyti iš sutarties nuostatų (54). Jeigu pristatymo vietą galima nustatyti tokiu būdu, nesiremiant sutarčiai taikytina materialiąja teise, ši vieta laikoma ta, į kurią prekės buvo arba turėtų būti pristatytos pagal sutartį reglamento 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirmos įtraukos prasmę (55). Kai sutartyje nėra jokios nuostatos, kuri leistų, nesiremiant taikytina materialiąja teise, nustatyti šalių valią dėl prekių pristatymo vietos, tokiose situacijose šią vietą reikia nustatyti pagal kitą kriterijų, kuriuo būtų atsižvelgiama reglamento rengimo istoriją, tikslus ir sistemą (57). Teisingumo Teismas konstatavo, kad tokiu atveju vieta, kurioje prekės buvo arba turėjo būti fiziškai perduotos pirkėjui galutiniame jų paskirties taške, labiausiai atitinka reglamento rengimo istoriją, tikslus ir sistemą kaip „pristatymo vieta“ reglamento 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirmos įtraukos prasme (60). Šis kriterijus yra pakankamai nuspėjamas. Jis taip pat atitinka artumo kriterijų, nes užtikrina sutarties ir bylą nagrinėjančio teismo glaudų ryšį. Teismas, darydamas šias išvadas, atsižvelgė į tai, kad prekės, kurios sudaro materialų sutarties objektą, po jos įvykdymo iš principo turi būti šioje vietoje. Be to, esminis prekių pardavimo sutarties tikslas yra jų perdavimas iš pardavėjo pirkėjui – sandoris, kuris visiškai įvykdomas, tik kai šios prekės atvyksta į galutinį paskirties tašką (61).
Nagrinėjamu atveju iš ginčo šalių sudarytos 2007 m. birželio 4 d. Ilgalaikių paslaugų pardavimo sutarties Nr. 20-08/2007 18 punkto matyti, jog šalys susitarė, kad prekių priėmimo-perdavimo faktinė vieta bus Estijoje. Be to, specialios jurisdikcijos pagal prievolių vykdymo vietą taisyklė, prekių pirkimo-pardavimo atveju nustatoma pagal prekių pristatymo vietos kriterijų, kaip minėta, taikytina visiems reikalavimams, kylantiems iš prekių pirkimo-pardavimo teisinių santykių, taip pat ir reikalavimams dėl skolos, susidariusios atsakovui neatsiskaičius su ieškovu už jam faktiškai perduotas prekes, priteisimo. Kadangi ginčo šalys sutartyje buvo susitarusios dėl prekių pristatymo vietos, kuri pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto b papunktį ir reiškia prievolės vykdymo vietą, nagrinėjamu atveju, sprendžiant jurisdikcijos klausimą pagal ieškovo pasirinktą specialios jurisdikcijos taisyklę, kai byla dėl sutarties gali būti iškelta atitinkamos prievolės vykdymo vietos teismuose, darytina išvada, kad pagal šią taisyklę ieškovas ieškinį turėtų pareikšti atitinkamam Estijos Respublikos teismui. Nesant pagrindo teigti, jog pagal specialios jurisdikcijos taisyklę ieškovo ieškinys yra teismingas Lietuvos Respublikos teismams, ir nenustačius, jog ginčo šalys buvo susitarusios dėl sutartinio teismingumo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnyje įtvirtintą bendrąją teritorinio teismingumo taisyklę, padarydamas išvadą, kad ieškinys atsakovui – juridiniam asmeniui – nagrinėjamu atveju turėtų būti pareiškiamas pagal juridinio asmens buveinės vietą. Kadangi atsakovo OU „RVV“ buveinės vieta yra Estijoje, todėl šis ginčas teismingas atitinkamam Estijos Respublikos teismui.
Esant minėtoms aplinkybėms ir nenustačius absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta bei pagrįsta, dėl ko ją keisti ar naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (LR CPK 144 str. 1 d., 329 str. 1 d., 330 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. gruodžio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.