Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas, e2A-396-881/2025

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Data: 2025-11-06
Bylos Nr.: e2A-396-881/2025
Teisminio proceso Nr.: 2-45-3-01526-2024-6
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Vilija Mikuckienė, Rasa Gudžiūnienė, Tomas Venckus
Atsakovas: E. L.
Ieškovas: A. B., R. B.

Kategorijos

2.1.1.4pavadinimo nepavyko patikrinti
3.3.1.19.2Panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (visą ar iš dalies) ir priimti naują sprendimą

Civilinė byla Nr. e2A-396-881/2025Teisminio proceso Nr. 2-45-3-01526-2024-6Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.1.4; 3.3.1.19.2 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASSprendImasLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. lapkričio 6 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Tomo Venckaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo E. L. (E. L.) apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2025 m. gegužės 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. B. ir R. B. ieškinį atsakovui E. L. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovai A. B. ir R. B. (toliau – ir ieškovai) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui E. L. (toliau – ir atsakovas), prašydami priteisti iš atsakovo 167 000 Eur skolą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovai nurodė, kad 2023 metais pardavinėjo 30 jiems priklausančių žemės sklypų atsakovui, tačiau atsakovas neturėjo visos sutartos sumos už žemės sklypus, taip pat negalėjo gauti reikiamo finansavimo iš kredito įstaigų, todėl ieškovai ir atsakovas susitarė sumažinti 1 mln. Eur žemės sklypų kainą 220 000 Eur. Prieš sudarant žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį, atsakovas, siekdamas užtikrinti papildomos sumos sumokėjimą, ieškovų akivaizdoje, jiems priklausančiame name pasirašė skolos raštelį, kuriuo įsipareigojo sumokėti ieškovams 220 000 Eur. Skolos raštelyje buvo nurodyta, kad atsakovas įsipareigoja 110 000 Eur sumokėti iki 2023 m. gruodžio 31 d., o 110 000 Eur – iki 2024 m. gruodžio 31 d. Šalys 2023 m. kovo 1 d. pasirašė žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 834, sumažindami žemės sklypų kainą 220 000 Eur. Atsakovas tik iš dalies sumokėjo žemės sklypų kainą: 2023 m. rugsėjo mėnesį sumokėjo 10 000 Eur, 2023 m. spalio mėnesį – 20 000 Eur, 2023 m. lapkričio mėnesį – 10 000 Eur, 2023 m. gruodžio mėnesį – 10 000 Eur, 2024 m. gegužės mėnesį – 3 000 Eur, iš viso 53 000 Eur. Likusi skola – 57 000 Eur. Atsakovas vengė kontaktuoti su ieškovais dėl susidariusios skolos.

3. Nurodė, kad 2024 m. gruodžio 31 d. baigėsi terminas 110 000 Eur įmokai, kurią atsakovas privalėjo sumokėti ieškovams pagal skolos raštelį. Ieškovai, siekdami išspręsti ginčą taikiai, pasiūlė atsakovui sudaryti taikos sutartį, pagal kurią likusi pagrindinės skolos dalis būtų išdėstyta į 3 mokėjimus, tačiau atsakovas šį pasiūlymą atmetė. Nors atsakovas laikėsi pozicijos, kad skolos raštelis buvo tik būsimo sandorio įvykdymo užtikrinimas ir turi formalių trūkumų, tačiau, ieškovų teigimu, 2023 m. sausio 6 d. buvo sudaryta preliminarioji žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartis, tiesiogiai susijusi su 2023 m. kovo 1 d. pagrindine žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartimi. Ieškovų nuomone, skolos raštelis patvirtina trūkstamos finansavimo sumos padengimo galimybę ir patvirtina šalių susitarimą dėl mokėjimo atidėjimo. Ieškovai laikosi pozicijos, kad atsakovas privalo laikytis skolos raštelyje numatytų sąlygų, o šių sąlygų nesilaikymas gali sukelti teisines pasekmes, įskaitant reikalavimą sumokėti pagal patikslintą sumą. Skolos raštelis nėra tik būsimo sandorio garantija, o yra aiškus įsipareigojimas sumokėti atidėtą atsiskaitymą už dalį nekilnojamojo turto kainos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Panevėžio apygardos teismas 2025 m. gegužės 14 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė ieškovams iš atsakovo 167 000 Eur skolą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovai ir atsakovas 2023 m. sausio 6 d. sudarė preliminariąją žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį, kuria susitarė dėl 30 žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), perleidimo už 772 982,75 Eur, numatant, jog pirkėjas sumoka 50 000 Eur avansą pardavėjui, kuris bus įskaitomas į turto pardavimo kainą. Šalys taip pat susitarė, kad tuo atveju, jeigu pirkėjas aptartomis sąlygomis ir terminais nenupirks žemės sklypų, tai sumokėtas avansas lieka pardavėjams kaip bauda už prievolės neįvykdymą. 2023 m. kovo 1 d. ieškovai ir atsakovas sudarė pagrindinę žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį. Švenčionių rajono savivaldybės 3-ojo notaro biuro notarė Inga Navickienė 2023 m. gegužės 29 d. pakvitavimu (notarinio registro Nr. 2210) patvirtino, kad atsakovas visiškai atsiskaitė su ieškovais pagal 2023 m. kovo 1 d. žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį, kurioje nurodyta bendra žemės sklypų kaina – 772 994,50 Eur.

6. Teismas pažymėjo, kad šalys skirtingai aiškina skolos raštelio sudarymo aplinkybes ir tikslus: atsakovas teigė, jog skolos raštelį surašė pagal ieškovų pateiktą formą, o po kelių dienų nuo skolos raštelio surašymo, 2023 m. sausio 6 d., buvo sudaryta preliminarioji žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartis, tačiau skolos raštelis buvo garantija ieškovams, kad atsakovas nupirks iš jų žemės sklypus, o raštelyje nurodyti 220 000 Eur bus įtraukti į pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytą 772 994,50 Eur žemės sklypų kainą. Ieškovai byloje laikėsi pozicijos, kad siekė parduoti 30 žemės sklypų atsakovui už 1 000 000 Eur, tačiau susitarė su atsakovu sumažinti pagrindinėje pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytą žemės sklypų kainą 220 000 Eur, kadangi atsakovas neturėjo visos sutartos sumos. Sudarydamos skolos raštelį, anot ieškovų, šalys siekė užtikrinti papildomos sumos sumokėjimą.

7. Teismas padarė išvadą, kad skolos raštelis yra atsakovo skolinis įsipareigojimas ieškovams, nurodytais terminais, t. y. per du metus, dviem mokėjimais po 110 000 Eur, sumokėti 220 000 Eur. Skolos raštelis savo esme yra vienašalis atsakovo įsipareigojimas ieškovams, o ne garantija. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs byloje surinktus rašytinius įrodymus, bylos šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus. Teismas įvertino atsakovą kaip savo srities profesionalą, vieną iš stambesnių ūkininkų (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise valdo virš 700 ha ploto žemės sklypų, ūkininko veiklą vykdo nuo 2015 metų. Atsakovas yra sudaręs daug žemės pirkimo–pardavimo sandorių. Šios aplinkybės, anot teismo, yra pakankamas pagrindas atsakovui taikyti aukštesnius atidumo ir rūpestingumo standartus žemės pirkimo–pardavimo sandorių sudaryme nei pirmą kartą tokius sandorius sudarančiam asmeniui.

8. Įvertinęs skolos raštelio turinį lingvistine teleologine (tikslingumo) prasme, teismas padarė išvadą, kad pasirašydamas skolos raštelį atsakovas aiškiai suprato, jog jis prisiima pareigą grąžinti ieškovams 220 000 Eur skolą per dvejus metus, nes skolos raštelio turinys yra trumpas, konkretus, aiškus. Teismas pripažino, kad ieškovai įrodė, jog skolos rašteliu nustatyta, kad atsakovas įsipareigoja sumokėti trūkstamus 220 000 Eur už perkamus žemės sklypus. Skolos rašteliu šalys taip pat susitarė, kad ieškovams priklausančių 30 žemės sklypų pardavimas atsakovui bus vykdomas, nurodant kredito įstaigos atsakovui suteikiamos kreditavimo sumos dydį ar atsakovo galimus tuo metu sumokėti 772 982,75 Eur, todėl atsakovo skolos rašteliu prisiimta prievolė sumokėti ieškovams 220 000 Eur yra atskira, nesusijusi su preliminariojoje ir pagrindinėje žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartyse nurodyta mokėtina 772 982,75 Eur suma, kurią atsakovas yra sumokėjęs ieškovams ir tai patvirtina notarės pakvitavimas.

9. Teismas atkreipė dėmesį, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovas pripažino, jog kompiuteryje jis buvo išsaugojęs preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties formą, likusią iš ankščiau sudaryto žemės pirkimo sandorio, kad kredito įstaigos darbuotoja pasiūlė sudaryti su žemės sklypų pardavėjais preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, reikalingą ruošiant paskolos suteikimui reikalingus dokumentus, todėl 2023 m. sausio 6 d. ir buvo sudaryta preliminarioji sutartis, kurioje šalys susitarė dėl tokių sąlygų: sutarties objektas – 30 žemės sklypų (duomenys neskelbtini); nekilnojamojo turto pardavimo kaina – 772 982,75 Eur; pirkėjas sumoka 50 000 Eur avansą pardavėjui, kuris bus įskaitomas į nekilnojamojo turto pardavimo kainą.

10. Pripažinus atsakovą savo srities profesionalu, skolos raštelis laikytinas sudarytu patyrusio, žinančio sudaromo sandorio tikslus ir pasekmes ūkininko. Teismo vertinimu, atsakovas nepagrįstai teigė, kad skolos raštelis, kuris buvo sudarytas likus kelioms dienoms iki preliminariosios sutarties sudarymo, buvo atsakovo duota garantija ieškovams, kad jis nupirks žemės sklypus, o 220 000 Eur bus įtraukti į pirkimo kainą. Anot teismo, tuo atveju, jei 220 000 Eur mokėtina suma už sklypus turėjo būti įtraukta į 772 982,75 Eur kainą, atsakovas neabejotinai šią didelę pinigų sumą būtų nurodęs bent preliminariojoje sutartyje. Kita vertus, pagrindinėje pirkimo–pardavimo sutartyje nurodžius atsakovo nesumokėtą ir dar per du metus mokėtiną 220 000 Eur sumą, ši aplinkybė būtų kliūtis dėl nuosavybės teisių į žemės sklypus įgijimo momento. Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad jis manė, jog sudarius pagrindinę žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį, skolos raštelis savaime nustos galioti.

11. Teismas konstatavo, kad žinodamas skolos rašteliu prisiimtą prievolę ir šios prievolės neįtraukęs į preliminariąją ir (ar) pagrindinę žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį bei nesikreipęs į ieškovus dėl skolos raštelio, kaip be pagrindo išduoto dokumento, grąžinimo, neginčijęs skolos raštelio teismine tvarka, atsakovas tokiu elgesiu patvirtino skolos raštelyje prisiimtos prievolės realumą ir tikrumą.

12. Teismas pažymėjo, kad nors atsakovas ir nepripažįsta grąžinęs ieškovams 53 000 Eur skolą, tačiau pagal byloje surinktus įrodymus teismas padarė išvadą, jog atsakovas iš pradžių vykdė skolos rašteliu prisiimtą 220 000 Eur prievolę, o pinigų dalies grąžinimą patvirtino ne tik ieškovai, bet ir byloje liudytoju apklaustas R. A. Įvertinęs ieškovo paaiškinimus, liudytojo N. M. parodymus, teismas nusprendė, kad ieškovams atsisakius perleisti atsakovui ieškovo turėtas nuomos teises į 40 ha nuomojamos valstybinės žemės sklypą, atsakovui ši aplinkybė buvo pretekstas toliau nebevykdyti skolos rašteliu prisiimtos prievolės.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13. Atsakovas E. L. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2025 m. gegužės 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, nes nevisapusiškai ir neobjektyviai įvertino byloje surinktus įrodymus. Teismas įvertino tik dalį byloje surinktų įrodymų, o apskųstą sprendimą grindė prielaidomis. Teismas turėjo nustatyti, ar atsakovui (ne)kilo pareiga grąžinti ieškovų prašomą sumą skolos raštelio pagrindu. Teismas nepasisakė dėl atsakovo ir jo atstovo išsakytų argumentų. Apskųstas sprendimas priimtas vien tik ieškovų paaiškinimų ir su ieškovais susijusių liudytojų parodymų pagrindu, kurie prieštarauja byloje esantiems įrodymais. Teismas nemotyvavo, kodėl tam tikrus įrodymus atmeta.

13.2. Iki sandorio sudarymo dienos atsakovas ieškovus pažinojo tik iš matymo. Atsakovas 2022 m. gruodžio mėnesį sulaukė skambučio iš ieškovo, kuris jam pasiūlė parduoti žemės sklypus. Atsakovui pasiūlymas tiko, tačiau jis paprašė duoti laiko, kad su kredito unija galėtų suderinti sandorio finansavimo galimybę. Prieš kreipiantis į kredito uniją, atsakovui buvo žinoma žemės sklypų kaina (772 994,50 Eur), priešingu atveju atsakovas nebūtų galėjęs tartis dėl konkretaus žemės sklypų įsigijimo finansavimo. Be to, tuo atveju, jeigu žemės sklypų kaina nebūtų atitikusi tuometinės rinkos kainos, jokia kredito įstaiga nebūtų sutikusi suteikti atsakovui kreditą. Tai yra vienas iš netiesioginių įrodymų, kad šalys susitarė būtent dėl 2 500 Eur už hektarą kainos. Atsakovui tariantis su kredito unija, ieškovas pranešė, kad yra dar vienas pirkėjas, norintis įsigyti sklypus, iš kurio ieškovas jau buvo gavęs 100 000 Eur avansą. Kiek žinoma atsakovui, minėtą avansą ieškovas grąžino. Tokiu būdu ieškovas sukūrė intrigą dėl parduodamų žemės sklypų, nes žinojo, kad atsakovas yra stambus ūkininkas, o parduodami žemės sklypai yra reikalingi atsakovui. Atsakovas, nuvykęs pas ieškovus, paaiškino, kad atsakymą dėl finansavimo kredito įstaiga pateiks tik 2023 m. sausio mėnesio pradžioje, todėl ieškovas paprašė garantijos, jog atsakovas tikrai įsigys žemės sklypus ir reikalavo sumokėti ne mažesnį kaip 50 000 Eur avansą. Atsakovas nurodė, kad avansą sumokės tik sudarius preliminariąją žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau ieškovas reikalavo garantijų dar iki preliminariosios sutarties sudarymo. Kaip vieną iš garantijos formų, ieškovai pasiūlė atsakovui sudaryti skolos raštelį, jeigu atsakovas atsisakytų įsigyti sklypus.

13.3. Šalys niekuomet nekalbėjo apie galimą 1 mln. Eur žemės sklypų kainą ir byloje nėra tai patvirtinančių įrodymų. Be to, priešingai nei teigė ieškovai, atsakovas gavo finansavimą iš kredito įstaigos. Apie kainos sumažinimą 220 000 Eur šalys taip pat nekalbėjo. Tokia aplinkybė nėra nurodyta ir skolos raštelyje, o kituose dokumentuose žemės sklypų kaina nurodyta aiškiai. Atsakovas į bylą taip pat pateikė dokumentą, kurį patys ieškovai teikė gretimų žemės sklypų savininkams bei Nacionalinei žemės tarnybai, kuriame sklypų kaina svyruoja nuo 800 Eur iki 1 525 Eur už hektarą ir kuri patvirtina, kad gretimų sklypų kaina buvo tokia, kokią nurodo atsakovas. Realią sklypų kainą patvirtina ir tai, kad ieškovai 2022 m. spalio mėnesį siūlė besiribojančių žemės sklypų savininkams įsigyti ieškovų sklypus už 2 500 Eur už hektarą kainą. Ieškovai bylos nagrinėjimo metu taip ir nenurodė, kur ir kokiu būdu šalys tarėsi dėl 992 994,50 Eur kainos ir kodėl pagrindinėje žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta ne ieškovų deklaruojama kaina. Šios aplinkybės liko neatskleistos, tačiau teismas jas pripažino nustatytomis.

13.4. Atsakovas pateikė į bylą banko sąskaitos išrašus nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2023 m. balandžio 30 d., kurie patvirtina, kad atsakovas ieškovams yra sumokėjęs šias sumas: 50 000 Eur; 2 500 Eur; 13 782,75 Eur; 11,75 Eur. Taip pat atsakovas 2023 m. kovo 31 d. sumokėjo ieškovui 420 054,25 Eur ir 286 645,75 Eur pagrindinės žemės sklypų pirkimo– pardavimo sutarties pagrindu.

13.5. Ieškovai neginčija pagrindinės žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarties kaip neteisėtos ar negaliojančios, tačiau ginčija pagrindinę sutarties sąlygą dėl kainos, teigdami, kad ji fiktyvi ir su ieškovais iš dalies neatsiskaityta. Ne viename dokumente neminimas skolos raštelis, kuris, pasak ieškovų, patvirtina jų nurodomą turto kainą. Šalių veiksmai patvirtinta aptartų sumų įskaitymą į galutinę sklypų pardavimo kainą, taip pat, kad tai atitiko šalių valią, kadangi preliminariojoje žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta kaina: 772 982 Eur (preliminariosios sutarties 2.1 papunktis) ir sumokėtas 50 000 Eur avansas, kuris buvo įskaitomas į turto kainą. Preliminariosios sutarties 3.7 papunktyje nurodyta, kad to atveju, jei žemės sklypus pageidaus įsigyti besiribojančių sklypų savininkai, avanso įmoka bus grąžinama pirkėjui. Kadangi skolos raštelis buvo sudarytas iki preliminariosios sutarties sudarymo, o ieškovai sąmoningai nenurodė skolos raštelio sudarymo datos, labai tikėtina, kad tokiu būdu ieškovai siekė garantuoti, jog atsakovas pirks žemės sklypus, tačiau kartu bus išspręsti žemės sklypų įsigijimo klausimai su besiribojančių sklypų savininkais, net ir tuo atveju, jeigu kažkuris iš besiribojančių sklypų savininkų pareikštų norą pirkti vieną iš žemės sklypų.

13.6. Ieškovai neigia, kad 2022 metų pabaigoje ir 2023 metų pradžioje turėjo finansinių sunkumų ir pateikė į bylą įrodymus, kad kredito įstaigose pradelstų mokėjimų ginčo sutarčių sudarymo metu neturėjo. Tačiau ieškovai pateikė sąskaitos išrašą tik nuo 2023 m. sausio 6 d. iki 2023 m. kovo 10 d., t. y. nuo dienos, kai gavo iš atsakovo 50 000 Eur avansą, bet nepateikė 2022 metų pabaigos ir 2023 m. sausio 6 d. išrašo, t. y. už laikotarpį, kai buvo pasirašytas skolos raštelis. Atsakovas įrodinėjo, kad iki susitarimo parduoti žemės sklypus, ieškovai turėjo finansinių sunkumų. Šiuo atveju ieškovų elgesys, teikiant įrodymus, suprantamas, nes po avanso iš atsakovo gavimo, jų finansiniai sunkumai sumažėjo. Ieškovai taip pat nepaaiškino, kodėl jiems buvo būtina, kad atsakovas sumokėtų 2 500 Eur, 13 782,75 Eur ir 11,75 Eur, kurie nenurodyti preliminariojoje sutartyje ir kurie buvo įskaityti į pagrindinės sutarties kainą. Taigi, ieškovai turėjo finansinių sunkumų ir atsakovas padėjo ieškovams šiuos sunkumus sumažinti, kad kredito įstaigos neužblokuotų žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Tai patvirtina, kad atsakovas ieškovų atžvilgiu veikė sąžiningai ir jais pasitikėjo, tai lėmė skolos raštelio, kaip garanto, sudarymą.

13.7. Ieškovai įrodinėjo, kad skolos raštelį parengė atsakovas, tačiau ši aplinkybė byloje neįrodyta. Ieškovė 2025 m. balandžio 18 d. teismo posėdžio metu patvirtino, kad namuose atsispausdino skolos raštelio formą. Kadangi skolos raštelyje nurodyta suma sudarė maždaug trečdalį žemės sklypų kainos, atsakovas neįžvelgė realaus pavojaus ir manė, kad skolos raštelyje nurodyta suma bus įskaityta į pagrindinės sutarties kainą. Teismas neįvertino skolos raštelio turinio, kadangi tokio turinio raštelis negali sukelti teisinių pasekmių, nes neatitinka formos reikalavimų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.871 straipsnio 1, 4 dalys). Skolos raštelis nėra notarinės formos. Skolos raštelyje nenurodyta nei data, nei sudarymo vieta, nenurodyta, už ką atsakovas skolingas. Ieškovai turėjo pareigą leistinais įrodymais pagrįsti skolos raštelio sudarymą ir jo esminių sąlygų egzistavimą, tačiau to nepadarė.

13.8. Teismas neatsižvelgė, kad nors ieškovai įrodinėjo, jog atsakovas jiems sumokėjo 53 000 Eur penkiais atskirais mokėjimais, tačiau faktiškai ieškovai nepateikė mokėjimus patvirtinančių įrodymų.

13.9. Pagal skolos raštelio turinį, nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovai jo pasirašymo metu perdavė atsakovui 220 000 Eur, o atsakovas juos gavo. Patys ieškovai šią aplinkybę patvirtino tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdžiuose. Ieškovai taip pat nepateikė įrodymų, kad turėjo finansinių galimybių suteikti tokią paskolą. Teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovas turėjo ginčyti skolos raštelį, kadangi įstatymas numato, jog skolinant skolos raštelyje nurodytą sumą, toks dokumentas turi būti patvirtintas notariškai, kad sukeltų teisinius padarinius. Bylos nagrinėjimo metu ieškovai patvirtino, kad žemės sklypų pirkimo–pardavimo sandorius sudarinėdavo dažnai, yra išsilavinę, todėl negalėjo nežinoti, kad paskolai (paskolos rašteliui) reikalingas notarinis patvirtinimas.

13.10. Byla neišnagrinėta iš esmės, nes nenustatyta, kodėl skolos raštelis atskiriamas nuo pagrindinės žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarties. Bylos nagrinėjimo metu ieškovai laikėsi priešingos pozicijos, t. y. nurodė, kad skolos raštelis buvo papildomas prievolės užtikrinimo dokumentas, kuris neatsiejamas nuo pagrindinės žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarties. Nors teismas laikė įrodytu ieškovų argumentą, kad skolos rašteliu ieškovas išsprendė trūkstamų 220 000 Eur sumokėjimą, tačiau tokie teismo motyvai prieštarauja notarės patvirtintam pakvitavimui. Savaime suprantama, kad tuo atveju, jei atsakovas būtų skolingas ieškovams nurodytą sumą, ieškovai nebūtų pasirašę pakvitavimo.

13.11. Liudytoju apklaustas R. A. parodė, kad jis pažįsta ieškovus, nes jų ūkyje atliko statybos darbus, o atsakovą žino iš matymo. Šis liudytojas parodė, kad atsakovas 2023 m. rugsėjo ir spalio mėnesiais atvyko pas ieškovą ir atvežė pinigus celofaninėje įmautėje. Liudytojas matė, kad pinigų buvo daug, 50 Eur kupiūromis, tačiau pokalbio tarp ieškovo ir atsakovo negirdėjo, nors ieškovas anksčiau buvo sakęs, jog atsakovas už žemę buvo sumokėjęs ne visą sumą. Liudytojas N. M. teismui parodė, kad dirba ieškovo ūkyje, o atsakovą pažįsta bei žino, kad jis skolingas ieškovui. Pamena, kad 2024 m. rugsėjo mėnesio pradžioje pas ieškovą atvažiavo atsakovas, kuris pasakė, jog jei ieškovas perleis atsakovui 40 ha nuomojamos valstybinės žemės, tai atsakovas grąžins ieškovui 75 000 Eur skolą. Liudytojas parodė, kad ieškovas ir atsakovas susiginčijo, tačiau liudytojas negirdėjo šalių kalbantis apie žemės sklypų pirkimo–pardavimo sandorį. Šie liudytojų parodymai, kuriais rėmėsi teismas, nepatvirtina faktinių aplinkybių dėl skolos raštelio sudarymo ir pinigų pagal jį perdavimo. Skolos raštelio sudarymo metu liudytojai nedalyvavo. Liudytojų parodymai turėtų būti įvertinti kritiškai, nes liudytojai su ieškovais yra susiję darbiniais ryšiais.

Atsiliepimas

14. Ieškovai A. B. ir R. B. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Šalies argumentai

14.1. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atsakovas nė karto nereiškė pastabų, pretenzijų ar nušalinimų teismui, o tik gavęs neigiamą sprendimą, apeliaciniame skunde nurodo nepagrįstus teiginius dėl teismo šališkumo. Vien tai, kad teismas sprendime rėmėsi ieškovų pateiktais argumentais ir įrodymais, negali būti vertinama kaip teismo neobjektyvumo ar šališkumo požymis. Apeliantas nenurodo, kokie konkretūs įrodymai buvo neįvertinti ar įvertinti netinkamai, nepaaiškina, kokią reikšmę tai turėjo sprendimo teisėtumui ar galėjo lemti kitokią bylos baigtį. Apeliantas apsiriboja abstrakčiu teiginiu apie šališką įrodymų vertinimą, tačiau nepateikia argumentų, kurie leistų padaryti pagrįstą išvadą apie proceso normų pažeidimą.

14.2. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad ieškovai prašė pagelbėti dėl sunkios finansinės situacijos. Ieškovai į bylą pateikė KREDOS atsakymą, kuris paneigia atsakovo nurodytų mokėjimų būtinumą, kadangi ieškovas neturėjo pradelstų mokėjimų ar kitų susikaupusių įsiskolinimų. Mokėjimai yra vienašalis veiksmas, kurį galėjo atlikti tik pats atsakovas, be to, mokėjimo pavedimuose nurodyta „avansas pagal preliminariąją sutartį žemės pirkimui“, o ne „pagalba sunkioje finansinėje situacijoje“, todėl atsakovas turėjo nurodyti, dėl kokių priežasčių atlikinėjo mokėjimus, kurie nėra atskirai aptarti nei preliminariojoje žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartyje, nei kituose dokumentuose.

14.3. CK nuostatos numato, kad skolos raštelis, kaip vienašalis sandoris, yra galiojantis ir sukuria teises bei pareigas tol, kol nėra nuginčytas ar pripažintas negaliojančiu įstatymų nustatyta tvarka. Tačiau skolos raštelio galiojimas ir jo vykdymas gali būti susieti su tam tikromis sąlygomis, kurias šiuo atveju ieškovai kildina iš pagrindinės žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarties.

14.4. Skolos raštelis buvo išduotas kaip nepriemoka už perkamus daiktus, todėl jis gali negalioti tik tuo atveju, jeigu nebūtų sudaryta pagrindinė žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartis. Tokiu atveju skolos raštelio tikslas buvo susietas su pagrindinės sutarties sudarymu. Tai reiškia, kad skolos raštelio išdavimas buvo sąlyginis veiksmas, priklausantis nuo pagrindinės sutarties sudarymo fakto ir galėjo būti negaliojančiu, jeigu išnyktų jo teisinis pagrindas, t. y. nebūtų sudaryta pagrindinė sutartis. Šiuo atveju pagrindinė sutartis buvo sudaryta.

14.5. Atsakovas, sudaręs pagrindinę žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį, nesikreipė į ieškovus su prašymu dėl jų turimo skolos raštelio sunaikinimo, nors šis dokumentas, kaip teigė atsakovas, buvo sudarytas tik kaip užtikrinimo priemonė. Atsakovo neveikimas ir nesikreipimas dėl skolos raštelio sunaikinimo įrodo, kad jis nepripažino šio raštelio galiojimo, tai turėtų būti vertinama kaip nesąžiningas atsakovo elgesys.

14.6. Sąžiningas ir tinkamas prievolių vykdymas reiškia, kad šalys privalo tinkamai įvykdyti įsipareigojimus. Nagrinėjamoje byloje tai reiškia, kad atsakovas turi pareigą visiškai atsiskaityti su ieškovais. Šiuo atveju atsakovas pats surašė skolos raštelį, kurio originalas yra pas ieškovus. Šios aplinkybės patvirtina šalių tikruosius ketinimus, nes visuotinai suprantama aplinkybė, kad pagal šalies paprotinę teisę skolininkas pats surašo skolos dokumentą, kuris iki galutinio skolos grąžinimo yra saugomas pas kreditorių. Be to, paties skolos raštelio buvimas pas ieškovus patvirtina prievolės neįvykdymo faktą.

14.7. Skolos raštelis yra neatsiejama tiek preliminariosios, tiek pagrindinės sutarties dalis, nes jis buvo sudarytas tiesiogiai prieš pat preliminariosios sutarties pasirašymą ir tapo šalių susitarimo pagrindu. Skolos raštelis patvirtina atsakovo įsipareigojimą sumokėti tam tikrą sumą už perkamus žemės sklypus ir yra esminis dokumentas, užtikrinantis, kad atsakovas įvykdys prievoles pagal šias sutartis. Preliminarioji sutartis ir skolos raštelis glaudžiai susiję, nes skolos raštelis įgyja teisines pasekmes tik dėl įsipareigojimo, kuris buvo nustatytas pagrindinio sandorio kontekste.

14.8. Atsakovas, naudodamasis skolos raštelio formos spragomis, mokėjo ieškovams 53 000 Eur grynaisiais pinigais, o ne banko pavedimu, taip sukeldamas teisines problemas dėl skolos raštelio vykdymo. Atsakovas ginčija tiek patį skolos raštelį, tiek mokėjimus, susijusius su skolos rašteliu, teigdamas, kad formos klaidos ir netinkamas atsiskaitymo būdas sukelia teisines problemas ir neleidžia patvirtinti skolos raštelyje nurodytų sumų teisėtumo. Atsakovas siekia sukelti abejones dėl jo įsipareigojimų vykdymo pagal šį dokumentą, nors pats skolos raštelis buvo priimtas kaip esminis elementas šalių susitarime dėl būsimų sandorių.

14.9. Nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, kad paskolos raštelį surašė ir pasirašė tik paskolos gavėjas, kuriame yra pažymėta, jog jis skolingas ieškovams. Tokio dokumento materialioji teisinė reikšmė, kad jame raštu yra išreikšta vienos iš sutarties šalių (paskolos gavėjo) valia, jis išduotas kreditoriams prievolei patvirtinti ir liudija apie paskolos davėjo suderintos valios, nors ir neišreikštos rašytine forma, egzistavimą. Ieškovai, vedami geros valios, perdavė atsakovui pagrindine pirkimo–pardavimo sutartimi žemės sklypus, kurių reali vertė – 992 994,50 Eur, už 772 994,50 Eur, kartu leisdami vėliau sumokėti likusią 220 000 Eur sandorio kainą pagal skolos raštelį.

14.10. Tiek ieškovai, tiek atsakovas turėjo lygias procesines galimybes teikti įrodymus, juos paaiškinti, motyvuoti jų reikšmę bylai ir pagrįsti procesines pozicijas. Šios galimybės šalims buvo suteiktos teismo posėdžių metu, taip užtikrinant proceso šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principų įgyvendinimą. Ieškovai, veikdami sąžiningai ir bendradarbiaudami su teismu, ne tik pateikė bylos nagrinėjimui reikšmingus rašytinius įrodymus, bet ir inicijavo liudytojų apklausą, kuri papildomai patvirtino skolos raštelio atsiradimo aplinkybes, jo sudarymo tikslą bei faktinę situaciją, nulėmusią šio dokumento pasirašymą, taip pat įvykusius atsiskaitymus grynaisiais pinigais pagal šalių sudarytą skolos raštelį. Tuo tarpu atsakovas bylos nagrinėjimo metu nesugebėjo pateikti nei rašytinių, nei žodinių paaiškinimų, kurie objektyviai pagrįstų jo poziciją dėl skolos raštelio sukeliamų teisinių pasekmių. Teismo posėdžiuose atsakovas negalėjo nuosekliai paaiškinti, kodėl, jo manymu, skolos raštelis neturėtų sukelti teisinių pasekmių.

14.11. Apeliantas daugiausia ginčija teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes, o ne įrodymų tyrimo procedūros teisėtumą ar konkrečius materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimus, kurie būtų turėję esminę reikšmę teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Apeliacinės instancijos teismas neatlieka bylos nagrinėjimo iš naujo, kai apeliantas neįvardija esminių teisės taikymo ar aiškinimo klaidų, o tik išreiškia nepasitenkinimą dėl teismo padarytų išvadų apie faktines aplinkybes, kurios buvo nustatytos tinkamai ir pagrįstai, remiantis byloje esančiais įrodymais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

16. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, nusprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį ribų.

Dėl naujų įrodymų

17. Kartu su apeliaciniu skundu atsakovas E. L. teikia naujus įrodymus – 2023 m. sausio 5 d. prašymą Ignalinos kredito unijai (toliau – KU) „Kreda“ žemės ūkio kreditui gauti. Atsakovo teigimu, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme šio įrodymo nepavyko gauti, tačiau jis reikšmingas nustatant faktines aplinkybes dėl šalių sutartos žemės sklypų kainos. Teikiamas įrodymas patvirtina, kad atsakovas į kredito įstaigą kreipėsi vienintelį kartą dėl 706 700 Eur paskolos suteikimo, taigi, reali žemės sklypų kaina buvo 772 994,5 Eur, o ne 1 mln. Eur kaip teigia ieškovai. Atsakovas žodžiu, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, kreipėsi į kredito įstaigą dėl šio dokumento išdavimo ir įstaigos darbuotoja pažadėjo dokumentą išduoti, tačiau iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos aptariamas prašymas nebuvo gautas.

18. Ieškovai atsiliepime į apeliacinį skundą nesutinka su naujo įrodymo priėmimu. Ieškovų teigimu, teikiamas įrodymas nepaneigia pagrindinių pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, neturi esminės reikšmės nei bylos faktinėms aplinkybėms, nei teisiniam vertinimui, todėl neturėtų būti priimtas ar vertinamas kaip lemiantis bylos baigtį. Bylos esmė – ne aplinkybė, ar apeliantas gavo finansavimą, o tai, kad apeliantas neatsiskaitė su ieškovais. Faktas, kad apeliantas gavo finansinę paramą ar paskolą, nėra ginčo objektas, ir pirmosios instancijos teismas jo nekvestionavo. Ši aplinkybė teisme buvo konstatuota ir pripažinta. Tačiau tai, kad apeliantas gavo lėšas, nereiškia, kad jis tinkamai įvykdė sutartinius įsipareigojimus ieškovams.

19. Pagal bendrąją taisyklę, apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas yra ribojamas (CPK 314 straipsnis). CPK 314 straipsnyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus atvejus: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs ir dėl kriterijų, kurie turi būti patikrinti bei įvertinti prieš nusprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus, pavyzdžiui: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-916/2024).

20. Iš bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme eigos matyti, kad atsakovas rėmėsi ta faktine aplinkybe, jog buvo kreipęsis į kredito įstaigą dėl 706 700 Eur paskolos suteikimo, taip siekdamas įrodyti, kad žemės sklypų įsigijimo kaina buvo mažesnė, nei įrodinėjo ieškovai, t. y. 772 982,75 Eur. Pirmosios instancijos teismas padarė teisiškai reikšmingą išvadą, kad atsakovo skolos rašteliu prisiimta prievolė sumokėti ieškovams 220 000 Eur yra atskira, nesusijusi su preliminariojoje ir pagrindinėje žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartyse nurodyta 772 982,75 Eur kaina, todėl teisėjų kolegija pripažįsta, jog atsakovui po apskųsto teismo sprendimo priėmimo iškilo būtinybė pateikti įrodymus, galinčius pagrįsti faktinį žemės sklypų kainos dydį. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme eigą ir bylos pobūdį, prašomo priimti įrodymo sąsają su ginčo dalyku, nenustatęs piktnaudžiavimo teise fakto, siekdamas teisingai išnagrinėti bylą, nutaria atsakovo pateiktą naują įrodymą pridėti prie bylos (CPK 314 straipsnis).

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių

21. Byloje nustatyta, kad ieškovai 2023 metais siekė parduoti 30 jiems priklausančių žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini). Atsakovas išreiškė siekį įsigyti parduodamus žemės sklypus, todėl šalys pradėjo derybas.

22. Šalys sudarė tokio turinio skolos raštelį: „Aš E. L., (duomenys neskelbtini), esu skolingas A. B. ir R. B. (duomenys neskelbtini), 220 000 (du šimtai dvidešimt tūkstančių) Eur. Pinigų sumą įsipareigoju grąžinti tokiais terminais: iki 2023 m. gruodžio 31 d. 110 000 (šimtas dešimt tūkstančių) Eur; iki 2024 m. gruodžio 31 d. 110 000 (šimtas dešimt tūkstančių) Eur“. Skolos raštelyje nenurodyta jo sudarymo data, tačiau šalys bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nurodė, kad skolos raštelis buvo sudarytas 2023 m. sausio mėnesio pradžioje.

23. Ieškovai ir atsakovas 2023 m. sausio 6 d. sudarė preliminariąją žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį, kuria susitarė dėl ieškovams priklausančių žemės sklypų pardavimo atsakovui už 772 982,75 Eur kainą (preliminariosios sutarties 2.1 papunktis). Atsakovas, kaip pirkėjas, įsipareigojo sumokėti ieškovams 50 000 Eur avansą, kuris bus įskaitomas į nekilnojamojo turto pardavimo kainą (preliminariosios sutarties 2.2 papunktis). Tuo atveju, jeigu pirkėjas sutartyje aptartomis sąlygomis ir terminais nenupirks žemės sklypų, sumokėtas avansas lieka pardavėjams kaip bauda už prievolės neįvykdymą (preliminariosios sutarties 4.2 papunktis).

24. Ieškovai ir atsakovas 2023 m. kovo 1 d. sudarė notarinę žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. 834), pagal kurią ieškovai pardavė jiems nuosavybės teise priklausančius 30 žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), už 772 994,50 Eur kainą. Sutartyje detalizuoti atsiskaitymo už žemės sklypus terminai ir sąlygos: 420 054,25 Eur pirkėjas įsipareigojo sumokėti ieškovams per 30 dienų nuo sutarties sudarymo (pirkimo–pardavimo sutarties 4.1.2 papunktis); 286 645,75 Eur pirkėjas įsipareigojo sumokėti ieškovams per 30 dienų nuo sutarties sudarymo (pirkimo–pardavimo sutarties 4.1.3 papunktis). Pirkimo–pardavimo sutarties 4.1.1 papunktyje numatyta, kad 66 294,50 Eur atsakovas sumokėjo ieškovams iki pagrindinės žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo.

25. Švenčionių rajono savivaldybės 3-ojo notaro biuro notarė Inga Navickienė 2023 m. gegužės 29 d. pakvitavimu (notarinio registro Nr. 2210) patvirtino, kad atsakovas visiškai atsiskaitė su ieškovais pagal 2023 m. kovo 1 d. notarinę pirkimo–pardavimo sutartį už žemės sklypus. Notarė patvirtino, kad iš nurodytos pirkimo–pardavimo sutarties atsiradusi prievolė visiškai įvykdyta ir yra pasibaigusi, taip pat, jog ieškovai neturi pretenzijų atsakovui dėl atsiskaitymo.

26. Ieškovai 2024 m. gruodžio 2 d. su ieškiniu kreipėsi į teismą, kurį 2025 m. sausio 28 d. patikslino, prašydami priteisti iš atsakovo 167 000 Eur skolą. Ieškovai laikėsi pozicijos, kad šalys susitarė dėl 992 994,50 Eur žemės sklypų kainos, tačiau susitarė sumažinti sutartyje nurodoma žemės sklypų kainą 220 000 Eur, todėl prieš sudarydami žemė sklypų pirkimo–pardavimo sutartį, siekdami įtvirtinti papildomos sumos sumokėjimą, ieškovų akivaizdoje, jiems priklausančiame name, atsakovas pasirašė skolos raštelį, kuriuo įsipareigojo sumokėti ieškovams 220 000 Eur. Pasak ieškovų, pagal šį susitarimą atsakovas sumokėjo tik 53 000 Eur grynaisiais pinigais, todėl liko skolingas likusią nesumokėtą sumą pagal skolos raštelį.

27. Pirmosios instancijos teismas apskųstu sprendimu ieškovų ieškinį patenkino. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Dėl įrodymų vertinimo ir atsiskaitymo pagal nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartį fakto nustatymo

28. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas netinkamai atlikus įrodymų vertinimą. Apelianto nuomone, teismas įvertino tik dalį byloje surinktų įrodymų, o apskųstą sprendimą grindė prielaidomis, tačiau teismas turėjo nustatyti, ar atsakovui kilo pareiga grąžinti ieškovų prašomą sumą skolos raštelio pagrindu.

29. Teismo pareiga tinkamai motyvuoti ir pagrįsti priimtą procesinį sprendimą yra neatsiejamai susijusi su pareiga tinkamai įvertinti byloje pateiktus įrodymus. Teismo funkcija yra tirti ir vertinti šalių pateiktus įrodymus ir padaryti išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą (CPK 176 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-687/2016). Civiliniame procese galiojančios bendrosios taisyklės įpareigoja teismą, vertinantį įrodymus, patikrinti kiekvieno jų sąsajumą, leistinumą, ryšį su kitais įrodymais, taip pat tai, ar nėra tarp jų prieštaravimų; teismas privalo įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai patikimi. Teismai turi vertinti įrodymus, vadovaudamiesi nurodytomis įrodinėjimo taisyklėmis ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-823/2022). Teismo atliktas įrodymų vertinimas turi atsispindėti jo priimtame procesiniame sprendime, kuriame teismas turi motyvuotai pagrįsti, kokiais įrodymais rėmėsi priimdamas sprendimą, kokius įrodymus laikė nepatikimais ir dėl kokių priežasčių, kokie yra prieštaravimai tarp byloje pateiktų įrodymų ir kaip jie pašalinti ir kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-211-701/2023).

30. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad skolos rašteliu atsakovas įsipareigojo sumokėti trūkstamus 220 000 Eur ieškovams už perkamus žemės sklypus. Teismas padarė išvadą, kad skolos rašteliu atsakovo prisiimta prievolė dėl 220 000 Eur sumokėjimo yra atskira, nesusijusi su preliminariojoje ir pagrindinėje žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartyse nurodyta mokėtina 772 994,50 Eur kaina. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptariamos apskųsto sprendimo išvados yra prieštaringos, o šių išvadų prieštaringumo įspūdį papildomai sustiprina vėliau sekę pirmosios instancijos teismo samprotavimai, kad: 1) tuo atveju, jei 220 000 Eur skolos raštelyje nurodyta suma turėjo būti įtraukta į 772 994,50 Eur kainą, atsakovas šią sumą būtų nurodęs preliminariojoje sutartyje; 2) kita vertus, pagrindinėje pirkimo–pardavimo sutartyje nurodžius atsakovo nesumokėtą ir per du metus mokėtiną 220 000 Eur sumą, ši aplinkybė būtų kliūtis dėl nuosavybės teisių į žemės sklypus įgijimo momento.

31. Anksčiau nurodytų motyvų pagrindu teismas pripažino, kad atsakovas nebuvo visiškai atsiskaitęs su ieškovais už žemės sklypus, t. y. atsakovas nebuvo sumokėjęs trūkstamų 220 000 Eur pagal skolos raštelį, kita vertus, teismas padarė išvadą, jog prievolė dėl 220 000 Eur sumokėjimo yra atskira, nesusijusi su preliminariojoje ir pagrindinėje žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartyse nurodyta mokėtina 772 994,50 Eur kaina už žemės sklypus.

32. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad teismas, priimdamas sprendimą, yra saistomas ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių ir negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko (pavyzdžiui, negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo), nei ieškinio pagrindo (negali nustatyti tokių aplinkybių, kuriomis, reikšdamas reikalavimą, nesirėmė ieškovas, negali savo sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, ir įrodymais, kurių byloje nėra) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-381/2021).

33. Nagrinėjamu atveju ieškovai, patikslintu ieškinio reikalavimu prašydami priteisti iš atsakovo 167 000 Eur skolą, viso proceso metu laikėsi nuoseklios pozicijos, kad šalys susitarė sumažinti žemės sklypų kainą 220 000 Eur ir šalims siekiant įtvirtinti papildomos sumos sumokėjimą, atsakovas ieškovų akivaizdoje pasirašė skolos raštelį, kuriuo įsipareigojo sumokėti ieškovams 220 000 Eur. Taigi, šiuo atveju ieškinio pagrindą sudarė aplinkybės, kad atsakovas nėra visiškai atsiskaitęs su ieškovais pagal žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį ir tai patvirtina atsakovo išrašytas skolos raštelis, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad prievolė dėl 220 000 Eur sumokėjimo yra atskira ir su žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartimi nesusijusi prievolė, teisėjų kolegijos įvertinama kaip nepagrįsta ir neatitinkanti ieškovų pareikšto ieškinio pagrindo.

34. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, kad atsakovas skolos rašteliu prisiėmė prievolę atsiskaityti su ieškovais pagal žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį papildoma 220 000 Eur suma ir nuspręsdamas ieškinį patenkinti, apsiribojo tik pavienių faktinių aplinkybių nurodymu ir fragmentišku tam tikrų bylos nagrinėjimo metu surinktų įrodymų aptarimu.

35. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į aplinkybes, kad atsakovas yra vienas iš stambesnių ūkininkų (duomenys neskelbtini), kuris ūkininko veiklą vykdo nuo 2015 metų ir yra sudaręs ne vieną žemės pirkimo–pardavimo sandorį, todėl pripažino, jog skolos raštelis sudarytas patyrusio, žinančio sudaromo sandorio tikslus ir pasekmes ūkininko. Teisėjų kolegija pastebi tai, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir ieškovų paaiškinimai teismo posėdžių metu patvirtina, jog ir ieškovai yra pakankamai stambų ūkį valdantys, patyrę ūkininkai, byloje taip pat nustatyta, kad ieškovą A. B. ir atsakovą siejo santykiai, susiję su jų valdomais ūkiais (pavyzdžiui, žemės nuomos). Todėl pirmosios instancijos teismo motyvacija dėl to, kaip atsakovas suvokė skolos raštelio turinį pagal atsakovą charakterizuojančius subjektyvius požymius (stambaus ūkio turėjimas, patirtis panašiuose sandoriuose) ginčo klausimui esminės reikšmės neturi ir į šias aplinkybes, sprendžiant dėl atsakovo pareigos atsiskaityti su ieškovais pagal žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį, įvykdymo, neatsižvelgtina.

36. Pirmosios instancijos teismas teisiškai reikšmingomis taip pat laikė aplinkybes, kad nesikreipęs į ieškovus dėl skolos raštelio, kaip be pagrindo išduoto dokumento grąžinimo, neginčijęs skolos raštelio teismine tvarka atsakovas tokiu elgesiu patvirtino skolos raštelyje prisiimtos prievolės realumą ir tikrumą. Teismas, remdamasis liudytojų R. A. ir N. M. parodymais, konstatavo, jog atsakovas iš pradžių vykdė skolos rašteliu prisiimtą prievolę, t. y. sumokėjo ieškovams 53 000 Eur grynaisiais pinigais.

37. Atsakovas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde nurodė, kad liudytojų parodymai nepatvirtina grynųjų pinigų pagal skolos raštelį perdavimo fakto, kadangi skolos raštelio sudarymo metu liudytojai nedalyvavo, o jų parodymai turėtų būti įvertinami kritiškai, nes liudytojai su ieškovais yra susiję darbiniais santykiais.

38. Pažymėtina, kad pagal CPK 185 straipsnį, teismas tinkamai atlieka įrodymų vertinimą, jei pasiekia pagrįsto įsitikinimo standartą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-53-1120/2024). Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad vertinant liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnio reikalavimus, taip pat reikia atsižvelgti ir į jų subjektyvų pobūdį. Liudytojo parodymams neišvengiamai daro įtaką laiko veiksnys, nes dalis aplinkybių, svarbios bylai detalės gali būti užmirštos. Be to, liudytojo parodymų turiniui gali turėti įtakos tokios subjektyvios aplinkybės, kaip liudytojo požiūris į įvykius ar faktus, apie kuriuos jis duoda parodymus, liudytojo santykiai su asmenimis, dėl kurių teisių ir interesų jis liudija ar apie kurių elgesį, veiksmus ar su jais susijusias aplinkybes jis duoda parodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516-695/2015; 2017 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86-415/2017).

39. Liudytojų parodymų vertinimo aspektu taip pat pažymėtina, kad priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, aplinkybė, jog asmuo, apklausiamas kaip liudytojas, gali būti suinteresuotas duoti vienai šaliai palankius parodymus, nėra pagrindas atsisakyti apklausti asmenį kaip liudytoją, jo duotų parodymų nevertinti kaip įrodymų šaltinio – įrodinėjimo priemonės, o joje esančių faktinių duomenų kaip įrodymų, tačiau jų parodymai turi būti įvertinami pagal visus įrodymams keliamus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-158/2008).

40. Pirmosios instancijos teisme 2025 m. balandžio 18 d. įvykusio teismo posėdžio žodinio proceso tvarka metu liudytojas R. A. parodė, kad 2023 m. rugsėjo–spalio mėnesiais atsakovas atvežė ieškovui grynuosius pinigus, liudytojas matė, kad pinigų buvo pakankamai daug, kupiūromis po 50 Eur. Liudytojas parodė, kad pokalbio tarp ieškovo ir atsakovo negirdėjo, tačiau ankščiau atsakovas buvo minėjęs liudytojui, jog atsakovas ne visiškai atsiskaitė už žemės sklypus. To paties teismo posėdžio metu liudytojas N. M. parodė, kad 2024 m. rugsėjo mėnesį atvykęs pas ieškovą atsakovas pasakė, jog tuo atveju, jeigu ieškovas perleis atsakovui 40 ha nuomojamos valstybinės žemės, tai atsakovas grąžins ieškovui 75 000 Eur skolą, šalys susikivirčijo, tačiau liudytojas parodė negirdėjęs, kad šalys būtų kalbėję apie žemės sklypų pirkimo–pardavimo sandorį.

41. Teisėjų kolegijos vertinimu, liudytojų parodymų turinys nepatvirtina nei aplinkybės, kad atsakovo perduoti grynieji pinigai yra susiję su ginčo pirkimo–pardavimo sandoriu, nei aplinkybės, jog atsakovas nėra visiškai atsiskaitęs su ieškovais būtent pagal ginčo pirkimo–pardavimo sandorį. Tiek iš pačių ginčo šalių duotų paaiškinimų posėdžių metu, tiek iš liudytojų parodymų matyti, kad, kaip jau minėta, ieškovus ir atsakovą siejo ir kiti teisiniai santykiai, pavyzdžiui, kylantys iš žemės nuomos. Todėl tiek liudytojų užfiksuotas grynųjų pinigų perdavimas, tiek ieškovo ir atsakovo kivirčai dėl skolos galėjo būti susiję ir su kito, nei ginčo pirkimo–pardavimo sandorio, vykdymu. Taigi, šiuo atveju vien liudytojų parodymai nėra pakankami išvadai, kad atsakovas nėra visiškai atsiskaitęs su ieškovais pagal žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį.

42. Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat akcentuoja, kad apskųsto sprendimo motyvas, jog skolos rašteliu ieškovas išsprendė trūkstamų 220 000 Eur už žemės sklypus sumokėjimą, prieštarauja notarės patvirtintam pakvitavimui.

43. Pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį, dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų, neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią; aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais.

44. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, pagal CPK 197 straipsnio 2 dalies nuostatas, notaro patvirtinta sutartis yra oficialusis rašytinis įrodymas, turintis didesnę įrodomąją galią. Toks įrodymas ji yra tais atvejais, kai pateikiama į bylą kaip patvirtinantis vieną ar kitą būtiną toje byloje nustatyti faktą, t. y. kai ji byloje yra tik įrodinėjimo priemonė, kurioje užfiksuoti duomenys, reikšmingi nustatant įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes. Notaro patvirtinta sutartis yra joje užfiksuotų faktų prima facie (turintis didesnę įrodomąją galią) įrodymas, joje nurodytos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2008; 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-34-378/2015; 2019 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-378/2019). Aptariama CPK 197 straipsnio 2 dalies nuostata taikytina tik oficialiajame rašytiniame įrodyme nurodytoms aplinkybėms, o faktinėms aplinkybėms, kurios sudaro įrodinėjimo dalyką konkrečioje byloje, tačiau nėra nurodytos oficialiajame rašytiniame įrodyme, ji netaikytina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400-701/2016).

45. Nagrinėjamu atveju 2023 m. kovo 1 d. notarinėje žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartyje užfiksuota, kad ieškovai pardavė jiems nuosavybės teise priklausančius 30 žemės sklypus, už 772 994,50 Eur kainą. Sutartyje užfiksuota, kad 420 054,25 Eur pirkėjas įsipareigojo sumokėti ieškovams per 30 dienų nuo sutarties sudarymo (pirkimo–pardavimo sutarties 4.1.2 papunktis), o 286 645,75 Eur pirkėjas įsipareigojo sumokėti ieškovams per 30 dienų nuo sutarties sudarymo (pirkimo–pardavimo sutarties 4.1.3 papunktis). Pirkimo–pardavimo sutarties 4.1.1 papunktyje numatyta, kad 66 294,50 Eur atsakovas sumokėjo ieškovams iki pagrindinės žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Į bylą taip pat pateiktas notarės Ingos Navickienės 2023 m. gegužės 29 d. pakvitavimas, kuriuo patvirtinta, kad atsakovas visiškai atsiskaitė su ieškovais pagal 2023 m. kovo 1 d. notarinę pirkimo–pardavimo sutartį, atsakovo prievolė visiškai įvykdyta ir yra pasibaigusi, taip pat, jog ieškovai neturi pretenzijų atsakovui dėl atsiskaitymo.

46. Teisėjų kolegijos vertinimu, anksčiau nurodyti notarinės formos dokumentai patvirtina, kad žemės sklypų kaina yra 772 994,50 Eur, taigi, priešingai nei nurodo ieškovai, oficialusis rašytinis įrodymas aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtina faktinę aplinkybę dėl šalių sutartos žemės sklypų kainos. Ginčo šalys turėjo galimybę realią žemės sklypų kainą užfiksuoti notarinėje pirkimo–pardavimo sutartyje, todėl priešingai nei nurodo ieškovai, skolos raštelis, kuriame užfiksuotas tik atsakovo įsipareigojimas sumokėti skolos raštelyje nurodytą sumą, nekonkretizuojant šios prievolės teisinio pagrindo, ir notarinė žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartis nėra susiję dokumentai, nes kainos klausimą šalys turėjo ir galėjo aptarti notarės patvirtintoje sutartyje, o ne tikslinti (sumažinti kainą, kaip teigia ieškovai), pasirašydamos ginčo skolos raštelį.

47. Notarinėje pirkimo–pardavimo sutartyje taip pat užfiksuota, kad 66 294,50 Eur kainos dalį atsakovas sumokėjo ieškovams iki šios sutarties sudarymo, o likusią sumą įsipareigojo sumokėti po sutarties pasirašymo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad aptariamuose notariniuose dokumentuose nėra nurodyta, jog atsiskaitymas – piniginių lėšų perdavimas ir priėmimas – vyko notarės akivaizdoje, jai stebint, dalyvaujant ar kitaip. Notarės patvirtintuose dokumentuose užfiksuotas tik šalių patvirtinimas dėl iki sutarties pasirašymo įvykusios atsiskaitymo dalies ir pakvitavime užfiksuotas visiškas atsiskaitymas, kuris savaime nepatvirtina, kad notarė tą atsiskaitymą matė. Notarės patvirtintuose pirkimo–pardavimo sutartyje ir pakvitavime užfiksuotas ir laikomas visiškai įrodytu, iki bus paneigtas kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais, faktas, kad pardavėjai patvirtino, jog nurodytas sutartyje sumas iš pirkėjo nurodyta tvarka prieš sutarties pasirašymą ir po jo gavo, ir kad šalys susitarė, jog pirkėjas yra visiškai atsiskaitęs už ginčo turtą, tačiau aplinkybė, jog pinigai iš tiesų buvo sumokėti ir notarė tai matė, nėra nurodyta notariniuose dokumentuose, todėl oficialiajame rašytiniame įrodyme nenurodytai pinigų sumokėjimo aplinkybei įrodyti CPK 197 straipsnio 2 dalies nuostata netaikytina. Pažymėtina, kad tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-161-1075/2023).

48. CK 6.305 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pirkimo–pardavimo sutartis yra dvišalė, nes abi sutarties šalys (pardavėjas ir pirkėjas) turi priešpriešines teises ir pareigas, t. y. abi šalys yra ir kreditoriai, ir skolininkai. Pardavėjas turi pareigą perduoti daiktą ir nuosavybės teisę į jį pirkėjui, o pirkėjas turi priešpriešines pareigas – priimti daiktą ir sumokėti už jį kainą; pirkėjas turi teisę reikalauti perduoti daiktą ir nuosavybės teisę į jį, o pardavėjas turi teisę reikalauti sumokėti kainą ir priimti parduodamą daiktą. Atlygintinumas yra vienas pirkimo–pardavimo sutartį kvalifikuojančių požymių, leidžiančių ją atskirti nuo dovanojimo sutarties (CK 6.305 straipsnio 1 dalis, 6.465 straipsnis). Todėl svarbu, kad šalys, sudarydamos pirkimo–pardavimo sutartį, išreikštų valią dėl atitinkamos prekės pirkimo ir pardavimo, t. y. susitartų dėl pardavėjo pareigos perduoti prekę bei pirkėjo įsipareigojimo atlyginti už ją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-125-378/2021).

49. Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog pakvitavimas nėra vienintelis leistinas skolininko sutartinės prievolės įvykdymo faktą galintis patvirtinti rašytinis įrodymas. Skolininkas, siekdamas įrodyti prievolės įvykdymo faktą, taip pat gali remtis visomis įrodinėjimo priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2011).

50. Taigi, įrodinėdamas atsiskaitymo faktą, pirkėjas gali remtis visomis įrodinėjimo priemonėmis. Teisėjų kolegijos vertinimu tą ir padarė atsakovas nagrinėjamoje byloje: atsakovas į bylą pateikė dokumentą, kurį patys ieškovai teikė gretimų žemės sklypų savininkams bei Nacionalinei žemės tarnybai, kuriame sklypų kaina svyruoja nuo 800 Eur iki 1 525 Eur už 1 ha. Byloje taip pat nustatyta, kad 2022 m. spalio mėnesį ieškovai siūlė besiribojančių žemės sklypų savininkams įsigyti ieškovų parduodamus sklypus už 2 500 Eur už 1 ha kainą. Pažymėtina, kad ieškovai šių aplinkybių neginčijo. Atsakovas pateikė į bylą banko sąskaitos išrašus nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2023 m. balandžio 30 d., kurie patvirtina, kad atsakovas bankiniais mokėjimo nurodymais ieškovams yra sumokėjęs šias sumas: 50 000 Eur; 2 500 Eur; 13 782,75 Eur; 11,75 Eur, tai iš esmės patvirtina išankstinį 66 294,50 Eur kainos dalies sumokėjimą ieškovams iki notarinės pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo, kuris užfiksuotas ir notarinėje sutartyje. Atsakovas taip pat pateikė 2023 m. sausio 5 d. prašymą kredito unijai dėl 706 700 Eur kredito gavimo. Akcentuotina tai, kad ir patys ieškovai neneigė tinkamo atsakovo atsiskaitymo pagal notarinėje pirkimo–pardavimo sutartyje užfiksuotą kainą.

51. Dėl anksčiau nurodytų įrodymų vertinimo apskųstame sprendime nepasisakyta. Nagrinėjamu atveju pripažinus, kad reali žemės sklypų kaina pagal ginčo pirkimo–pardavimo sandorį buvo 772 994,50 Eur ir ieškovams neginčijant, kad atsakovas tinkamai įvykdė prievolę dėl šios sumos sumokėjimo, tai leidžia teisėjų kolegijai padaryti išvadą, kad ieškinio reikalavimas dėl 167 000 Eur skolos priteisimo pagal ieškovų suformuluotą ieškinio pagrindą, t. y. kad atsakovas yra neatsiskaitęs pagal 2023 m. kovo 1 d. žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 834, yra neįrodytas. Pirmosios instancijos teismas apskųstame sprendime netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir dėl to padarė neteisingas išvadas bei neteisingai nusprendė dėl ieškinio pagrįstumo. Dėl to apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškovų ieškinys atmetamas (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų ir laikinųjų apsaugos priemonių

52. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). CPK 93 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

53. Apeliacinės instancijos teismui panaikinus Panevėžio apygardos teismo 2025 m. gegužės 14 d. sprendimą ir priėmus naują sprendimą, kuriuo ieškovų ieškinys atmetamas, yra pagrindas perskirstyti šalių pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

54. CPK 93 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

55. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Šio straipsnio nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis).

56. Nagrinėjamu atveju panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmus naują sprendimą ieškovų ieškinį atmesti, teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą įgyja atsakovas (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys, 98 straipsnis).

57. Atsakovas pateikė įrodymus, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, patyrė 2 000 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro: 1) 800 Eur už atsiliepimo į ieškinį parengimą; 2) 400 Eur už atsiliepimo į patikslintą ieškinį parengimą; 3) 300 Eur už tripliko parengimą; 4) 500 Eur pasirengimas teismo posėdžiams ir atstovavimas teisme.

58. Atsakovo prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų pagrįstumas įvertintinas, be kita ko, remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. sutarimu patvirtintų Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.; toliau – Rekomendacijos) nustatytais dydžiais. Įvertinusi anksčiau nurodytų atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį, teisėjų kolegija pripažįsta, kad prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos, neviršija Rekomendacijose nurodytų dydžių, todėl priteisiamos atsakovui iš ieškovų.

59. Atsakovas taip pat prašo priteisti 3 580 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro 2 880 Eur žyminis mokestis už apeliacinį skundą ir 700 Eur teisinės pagalbos išlaidų. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstomis atsakovo prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, todėl jos priteisiamos atsakovui iš ieškovų.

60. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo sprendimu ieškovų ieškinys atmetamas, Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2024 m. gruodžio 3 d. nutartimi šioje byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės (atsakovo 57 000 Eur turto areštas) panaikinamos (CPK 150 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 150 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2025 m. gegužės 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovų A. B. ir R. B. ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovui E. L. (E. L.) (asmens kodas (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimi iš ieškovų A. N. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir R. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 5 580 Eur (penkis tūkstančius penkis šimtus aštuoniasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2024 m. gruodžio 3 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo E. L. (E. L.) turto areštą.

Teisėjai Rasa GudžiūnienėVilija MikuckienėTomas Venckus