Šiaulių apylinkės teismo nuosprendis

Kaltinamasis A. M. teisiamajame posėdyje dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos kaltu neprisipažino ir paaiškino, kad 2017 m. liepos 26 dieną su žmona automobiliu „(duomenys neskelbtini)“ važiavo į (duomenys neskelbtini) parsivežti ožką. Pavakarę grįžtant sustojo prie prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“. Sustojo be tikslo, gal nusipirkti atsigerti, „pašmirinėti“, pažiūrinėti akcijų. Gyvena kaime, maisto produktų turi. Kaime parduotuvės nėra. Į parduotuvę norėjo šiaip užeiti, tai nereiškia, kad „šmirinėja“ valandą. Įvažiavus į aikštelę ir sustojus, aikštelėje lakstė pasimetęs šuniukas. Šuo lakstė pagal parduotuvės kraštą jiems jau įvažiavus. Šuo „jorkšyro terjero“ veislės. Iš pradžių į jį nekreipė dėmesio. Jis atbėgo pagal sieną. Šalia stovėjo automobilis, šalia jo stovėjo vyras, kalbėjo telefonu. Įėjo į parduotuvę, paskui juos įbėgo šuniukas. Kitų asmenų parduotuvės hole nebuvo. Gavosi, kad jie pašaukė šuniuką, jis atbėgo, paėmė jį ant rankų. Galvojo, kad šunį paėmė jis, bet žmona sakė, kad jį paėmė ji. Kad jo negaudė, matė ir girdėjo skyrelio parduotuvės darbuotoja. Šuniuką paėmę išėjo į lauką. Jis priėjo prie žmogaus, kuris kalbėjo telefonu, ir paklausė „ar jūsų šuo?“, sako „ne“. Paėmė šunį ir į parduotuvę nebėjo, nes su šuniu negalima eiti į parduotuvę. Iš pradžių stengėsi į jį nekreipti dėmesio, bet paskui jis blaškėsi, nežino kaip jį paėmė, ar bendrai veikdami, ar ne. Parduotuvėje juos matė moteris, jos duomenų neturi, bet galėtų pasakyti, kokioje parduotuvėje buvo. Klausė vyro aikštelėje, stovinčio prie automobilio, ar tai ne jo šuo. Iš parduotuvės išeidamas matė išeinantį vyrą, kieme vyro paklausė, ar šuo ne jo. Dar prie durų, įeinant į parduotuvę, buvo „piemenys“, bet išėjus jų jau nebuvo. Kitų žmonių aikštelėje tuo metu nebuvo. Apklausos metu nurodė, kad kreipėsi į kelis žmones, dabar nežino, negali pasakyti, kiek buvo žmonių, neįsidėmėjo. Nukentėjusiojo prie parduotuvės nematė. Kitų žmonių nematė. Nukentėjusiojo asmens nėra matęs. Jei yra vaizdo įrašas, neneigia, kad prasilenkė su nukentėjusiuoju, bet jei būtų matęs, būtų paklausęs. Toks dalykas, kad ėjo pro šalį, pasakė, yra sąlyginis dalykas, nėra faktų, kad taip sakė ar ne. Faktų nėra, ar šuo pats išbėgo iš mašinos, ar jį išmetė. Iš parduotuvės išėjęs pasisuko į kairę ir nuėjo. Jei žmonės matė, kad jų šuo būtų, tai būtų vardu pašaukę ir viskas būtų išsisprendę. Jei ir prasilenkė, tai gal jie nuėjo į parduotuvę, grįžę pamatę, kad nėra šuns, pradėjo blaškytis. Jie turi rūpintis savo daiktais. Jis juos gali skųsti, gal jie tyčia šunį išmetė. Prokuroras nesigilina, kad nukentėjusysis sako, jog su jais prasilenkė, atrakino mašiną, tai būtų matęs juos, į kurią mašiną lipa, neaišku, ar nukentėjusieji tuo metu iš viso buvo prie prekybos centro. Gali būti, kad jis specialiai tą šunį paleido, jei jis dings, galės paprašyti 1 700 eurų. Kodėl prokuroras nusprendė, kad veikė bendrai grupėje, tai sunkinanti aplinkybė. Kad patys grąžino, ar tai ne lengvinanti aplinkybė. Sugalvojo parašyti, kad sunkinanti aplinkybė – bendrai veikdami. Į apsaugos darbuotoją nesikreipė, ar privalėjo, nežino. Turėjo bagažinėje ožką ir neturėjo laiko kreiptis į apsaugos darbuotojus. Ožką pirko (duomenys neskelbtini) rajone. Nekilo mintis nueiti pas apsaugos darbuotoją, kad būtų galima surasti šeimininką. Negali pasakyti, kodėl nepranešė policijos pareigūnams. Nežino, kodėl nesikreipė į parduotuvės darbuotojus. Nesikreipė nei į policiją, nei į administraciją, nei į veterinarą, kodėl, neturi ką pasakyti. Skelbimo nedėjo, nes yra pasimokę. Yra buvę situacijų, kad įdėjus skelbimą pradeda skambinti bet kas. Vieną kartą buvo įdėję skelbimą dėl šuns, daug žmonių skambinėjo, o jei būtų atidavę ne tam, kam reikia. Nenorėjo, kad būtų nesusipratimų. Jei žmogui pasiklydo šuo, manė, kad jis ieškos. Savininko neieškojo, laukė kol atsiras ieškantis. Jie paėmė svetimą šuniuką, rado bėgiojantį. Reikalas buvo neskubus išvažiuoti, bet taip susiklostė. Jie nebėgo į automobilį, nesislėpė. Įsėdo į automobilį ir važiavo namo. Parduotuvėje ilgai neužtruko, gal kokias 5 minutes, nežino. Sustojo, po to išvyko su šuniu. Nuo (duomenys neskelbtini) kolonėlės „Statoil“ iki jų kaimo - 50 km. Važiuojant namo, kitur nebuvo sustoję. Grįžo namo ir vaikams pasakė, kad rado pasimetusį šunį. Pasakė, kad jei atsiras skelbimų, kas ieško šuns, pasakyti, paskambins. D. yra 15 metų. Šuo namuose buvo nuo 26 dienos vakaro iki rugpjūčio 1 dienos pietų. Šunį kvietė vardu Fifa, nes nereagavo niekaip. Šuns savininko neįsivaizdavo, nes šuo buvo neprižiūrėtas, turėjo utėlių, iš burnos sklido nemalonus kvapas, kažkas neaiškaus buvo su dantimis. Šuniuką išmaudė, pirko ir lašino vaistus nuo utėlių. Vaistus pirko (duomenys neskelbtini) turgaus aikštėje esančioje veterinarijos vaistinėje, gal „(duomenys neskelbtini)“, ankščiau buvo „(duomenys neskelbtini)“. Turgaus aikštėje yra viena vaistinė. Vaistinėje dažnai lankosi. Vaistinėje dirba moteris, ji juos atpažįsta, patvirtintų, kad pirko vaistus. Veterinarinėje vaistinėje nesakė, kad rado šunį, nieko neklausė. Galvojo, kad tas šuo išmestas lauk. Prekybos centre lankosi daug žmonių. Numanė, kad jis turi šeimininką. Pripažįsta, kad šuniukas turėjo turėti savininką. Šuns neslėpė, džiaugiasi, kad jį paėmė, išgelbėjo. Galėjo jį pervažiuoti. Jų tikslas buvo išgelbėti šunį ir rasti šeimininką. Jis buvo mažutis, blaškėsi, norėjo, kad jo nesuvažinėtų. Įsivaizdavo, kad jei šuo pasiklydo, tai jo ieškos šeimininkas. Jei jo neieškos, tai gali atiduoti į prieglaudą ar panašiai. Prieš tai šuo turėjo savininką, jis iš oro neatsirado. Rado šuniuką (duomenys neskelbtini) ir išsivežė namo, nes nežino, jei šuniukas buvo išmestas. Nemano, kad tai gali būti šuns vagystė. Kokiu tikslu reikėtų jį vogti, kur jį padėsi, kam jį parduosi. Mano, nei į butelį neišmainysi. Ožką galima pavogti, šuo ir gali būti pavogtas, bet koks būtų tikslas. Šuns nepagrobė, neištraukė iš automobilio, neatėmė iš žmonių. Žmonių šalia nebuvo. Nebuvo tikslo vogti, tikslas buvo išgelbėti gyvūną. Šuo jiems grėsmės, būdamas be pavadėlio, nekėlė. Norėjo apsaugoti gyvūną. Matėsi ir vaizdo įraše, kad šuo lakstė, galėjo papulti po mašina. Kai paėmė šunį, šalia šeimininkų nebuvo. Šuo buvo be pavadžio, lakstė palaidas, išsigandęs, blaškėsi. Jei savininkas nebūtų atsiliepęs, būtų vežę į gyvūnų prieglaudą ar patys papildomai įdėję skelbimą. Iniciatyvą rodė, gal ne tokiais būdais. Jei rastų septynis šunis, tai visus išgelbėtų. Mato prie prekybos centro lankstančius šunis. Yra išgelbėjęs. Vieną šunį radus, dukra dėjo skelbimą, atsirado savininkė, atvažiavo, išsivežė. Skelbimas atsirado ir žmona iš karto paskambino. Turi septynis šunis, veterinaras atvyksta juos paskiepyti. Kad šuo buvo čipuotas, nežinojo. Pas veterinarą gal būtų važiavęs po savaitės, gal po 10 dienų, nežino. Vienas yra globotinis haskių patinas, jis pats pas jį atsirado. Paskui atsirado savininkai, jį grąžino, bet paskui savininkas paprašė, kad jį priglaustų, nes šuo vis pabėgdavo. Kiek būna tokių žmonių, kurie išmeta savo šunis. Konkrečiai kiek yra tokių atvejų, įvardinti negali. Mano, kad šuns kaina nereali, ji viršyta penkis kartus. Nukentėjusysis nurodo, kad šuniuko kaina 1 700 eurų, šuo be dokumentų. Šuo su kilmės dokumentais tiek nekainuoja. Mano, kad tokių šunų kainos šiai dienai nuo 230-290 eurų, su kilmės dokumentais - 600-700 eurų. Šuo veislinis. Šuns vertės nežinojo, neturi tokios veislės šuns. Turi rusų laiką su kilmės dokumentais. Jei čia nėra kilmės pažymėjimo, gaunasi farsas. Girdėjo, kad gyvūnai čipuojami. Gyvūnus myli, dukra yra savanorė (duomenys neskelbtini). Dukra mokosi (duomenys neskelbtini) universitete, jai yra 18 metų. Dukra buvo išvykusi į (duomenys neskelbtini). Mano, kad jei būtų buvusi dukra Lietuvoje, klausimas būtų išspręstas greičiau ir kitaip. Gavosi gyvenimiška situacija. Atsiradus skelbimui rugpjūčio 1 dieną, paskambino dukra ir pranešė, kad ieško panašaus šuns. Žmona iš karto paskambino ir pranešė, kad rado šunį. Pasakė pilną adresą. Atsiradus galimybei, iš karto pranešė, kad yra radę tokį šunį, neslėpė, pasakė savo adresą. Niekaip nemelavo, nesistengė išsisukti. Neneigė, kad jį paėmė. Kelis kartus dar skambino nukentėjusiojo žmona, su ja bendravo jo žmona. Po kiek laiko atvyko pareigūnai ir prasidėjo „šokiai“. Atvažiavo vienas automobilis į kiemą, pamatė, iš karto pagalvojo, kad šuns atvažiavo. Pas juos yra vienkiemis. Išėjo iš namo, šuo lakstė, niekur jo neslėpė. Kieme iš automobilio išlipo vyras ir moteris. Moteris kvietė šuniuką, jis pasiblaškė, bėgo prie vyro, prie jų, po to vėl nubėgo prie moters. Moteris paėmė šuniuką ant rankų, vyras moteriai liepė sėsti į mašiną ir užsirakinti, sakė „sėsk ir užsirakink duris“. Vyras išsitraukė pažymėjimą, tuomet į kiemą atvažiavo kitas pareigūnų automobilis. Išlipo du pareigūnai, moteris pasakė „jūs seniai ieškomi pavogę šunį, kaltinami vagyste“. Tuomet sakė „parodykite dokumentus, kokiu pagrindu mes kaltinami vagyste“, tuomet jie pradėjo reikalauti dokumentų, grasinti, kad sulaikys, išveš, nes yra jau seniai ieškomi. Pradėjo lyti, tuomet žmona pasakė „einam į vidų“. Įėjus į vidų, žmona pateikė dokumentus, pareigūnė pradėjo šaukti, kad jis duotų. Jis vėl paklausė, kokiu pagrindu, ji pradėjo sakyti „jūs pavogėte šunį“, ji ne E. T., o kitam pareigūnui sakė „tu dėk jam antrankius“. Tuomet iš spintelės padavė dokumentus. Neįsivaizduoja kaip tą šunį pavogė, ar ištraukė iš mašinos, ar nurišo nuo pavadėlio. Jiems pateikė įtarimus (duomenys neskelbtini) ir sakė, kad apklaus (duomenys neskelbtini). Iš nukentėjusiųjų pusės yra melagysčių. V. J. sakė, kad laikmeną pridavė 22.45 val., o svetainėje „Facebook“ 22.48 val. buvo pilna skelbimų, kad jie vagys. Norėjo, kad įtrauktų dukrą, kad ji paaiškintų apie visus skelbimus. Kada buvo įdėję, paskui išėmė. Dar ir rugpjūčio 1 dieną svetainėje „Facebook“ apie juos buvo skelbimas. Jis nesinaudoja svetaine „Facebook“. Kodėl savininkai sudėjo skelbimus į uždarą grupę, kodėl viešai nepaskelbė, kad jiems dingo šuo, ar jį pavogė. Kodėl jie tik mažame rate dalinosi. Skelbimą įdėjo šeimininkai. Dukra rugpjūčio 1 dieną pamatė skelbimą, kuriame buvo nurodyta be atlygio. Jie jokio atlygio neprašė. Dukra paskambino pusę vienuolikos ar pusę dvyliktos, tiksliai laiko nežino. Su dukra nekalbėjo. Ką jos kalbėjo, nežino. Paskui E. T. pasakė, kad įdėtos nuotraukos ten ir ten, dukra pradėjo kapstytis ir išlindo visokių burtų. Skelbimai, kaip įvykiai išsirutuliojo, buvo keli įdėti. Skelbimų niekas nemato, nes, kaip paaiškino, yra uždaras (duomenys neskelbtini) turgelis. Jiems atlygis buvo nesvarbus. Pareigūnė meluoja, kad žmona pageidavo gauti atlygį, kad žmona dėl atlygio norėjo rašyti pareiškimą. Pareigūnai pasirašė, kad ten nėra filmuojama. Jei jie filmavo, jam nieko nepranešė. Jie filmavo slaptai. Tegul paviešina vaizdo ar garso įrašą, jokio atlygio neprašė. L. J. parašė, kad žmona neprašė atlygio. Kuomet jie apskundė pareigūnų veiksmus, tuomet prirašė visokių baisybių, kad jie baisiau atrodytų. Bandė skųsti pareigūnų veiksmus, bet niekam neįdomu, todėl pareigūnai duoda melagingus parodymus. Pirmas skelbimas buvo rašytas rugpjūčio 1 d., be atlygio, antrą kartą - su atlygiu. Skelbimų patalpinimo vieta ta pati. Dukra matė skelbimus, jos reikia paklausti. Po to skelbimo, po 3 minučių įdėjo skelbimą su automobiliu, kad jie - ieškomi vagys. Dukra skelbimus matė rugpjūčio 1 dieną, kai jie paskambino. Skelbimai svetainėje „Facebook“. Visi dokumentai rugpjūčio 1 dienos. Apie automobilį sužinojo iš E. T.. Dukra atsiuntė reikalavimus dėl šunų, nes iš Airijos be dokumentų, čipų neįmanoma parvežti, taip pat ir gyvūnų laikymo tvarka, kad viešoje vietoje šuo turi būti su pavadžiu. Buvo pranešę apie rastą šuniuką, jei atsirastų skelbimas ir vienas vaikinas (duomenys neskelbtini) pamatė skelbimą, persiuntė jį dukrai. Ji atsiuntė skelbimą. Rugpjūčio 7 dieną, buvo pirmadienis, buvo atvykęs į (duomenys neskelbtini), policijos komisarui, kurio pavardės nepamena, minėjo, kad yra du liudytojai, kurie matė, kad šuns negaudė, jis pribėgo. Tai norėjo patikslinti. Užėjo į apskrities VPK, sėdi budintis, jam parodė nuotraukas, jis žinojo, kad jų ieško, o niekas nieko nežino. Buvo pavaduojantis komisaras, kuriam viską paaiškino. Pasakojo apie liudytojus, bandė paskambinti tyrėjai, kuri atlieka tyrimą, bet viskas „eik lauk, išsikviesime, jai išeiginė“. Tyrėja jų neklausė apie liudytojus. Vaizdo įrašo nematė. Tyrėja pasakė, kad negali susipažinti. Susipažinus su byla, sakė, kad reikia prokurorui rašyti prašymą. Jis ir parašė. Nežino kaip elgtųsi prie parduotuvės radęs piniginę su pinigais, tačiau be dokumentų. Galbūt jam pinigų labiau reikia, bet mano, kad tai nėra vagystė. Jei matytų, kad piniginė senyvo žmogaus, jos neimtų. Skiria, kas jo ir ne jo. Jei žmonės būtų sąžiningi, tai nebūtų šio proceso.

Kaltinamoji B. M. teisiamajame posėdyje dėl jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos kalta neprisipažino ir paaiškino, kad grįžtant iš (duomenys neskelbtini) sustojo prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“. Į parduotuvę sustojo be tikslo, tolima kelionė buvo, norėjo pertrauką padaryti, konkretaus tikslo neturėjo. Įvažiavus į aikštelę, išlipus iš automobilio, pamatė, kad blaškosi mažas šunelis. Tai iš pažiūros buvo normalus šunelis. Jiems įėjus į parduotuvę, šuo įbėgo ar iš paskos, ar priekyje ir hole ji paėmė jį ant rankų. Išėjo iš parduotuvės, aikštelėje prie automobilio stovėjo vyras, kalbėjo telefonu. Jos vyras paklausė, ar tai ne jo šuo, jis atsakė „ne mano“. Parduotuvėje mintis kreiptis į apsaugos darbuotoją nekilo. Aplinkinių klausė kieno šuo, pagalvojo, kad kalbančio vyro. Kitų parduotuvių darbuotojų neklausė. Tai matė parduotuvėje dirbanti moteris. Šuns neslėpė, nešėsi jį ant rankų. Visur nešiojosi, neslėpė. Galvojo, kad pasielgė pilietiškai. Į parduotuvę įeidami, išeidami nesutiko kitų žmonių. Skubėjo, nes mašinoje vežė gyvą daiktą. Šuns neslėpė, važiuojant namo, šuo buvo priekyje ant priekinės panelės. Supranta, kad paėmė ne savo daiktą. Mano, kad savininkas pirmiausiai turi ieškoti. Ieškojo skelbimuose „skelbiu.lt“, kur ieško dingusių šunų. Šuo yra gyvas daiktas, jis gali nubėgti bet kur. Jis blaškėsi, nestovėjo vienoje vietoje. Šuo gali būti vagystės objektu, bet jei priglaudi, tai nesiskaito vagystė. Šuo turi būti su pavadėliu. Šeimininkas jį galėjo rasti per tą laiką, nes iš karto eini ir šauki vardu, jei pamatei, kad iššoko. Šeimos narys: vaikai, tėvai, vyras. Augintinis yra mylimas šeimos gyvūnas ir jį viešoje vietoje prižiūri. Ankščiau pas juos buvo priklydęs šuo ir vieniems sakė, ir kitiems, visi rankomis numojo, sakė „pagaukit, atvežkit“. Kitą kartą patys prašė, kad jį priglaustų. Yra pardavę šuniuką už simbolinę kainą. Dėl rasto šuns naudos nėra turėję. Šunį pirkę yra. Jei būtų neatsiradę šeimininkai, būtų važiavę pas veterinarijos gydytoją ir paprašę patikrinti. Važiavo į veterinarinę vaistinę. Mieste nėra veterinaro. Pas kurį lankosi, yra gana toli. Vaistinėje dirba ne gydytojai ir neturi galimybės patikrinti žymėjimo. Yra klausę dėl žymėjimo, nes savo šuniui norėjo dėti. Po kažkiek dienų būtų vežusi patikrinti. Buvo įsitikinusi, kad šuns ieškos, jei jis reikalingas. Tikriausiai daikto ieško toje vietoje, kur pametė. Šiais laikais yra internetas, tuoj pat įdeda skelbimus. Galėjo nuspėti, kad šuo bus ne (duomenys neskelbtini), nes šuo - gyvas daiktas ir galėjo bet kur nubėgti, jis - ne pinginė, rankinė. Jei būtų girdėjusi nukentėjusiojo žodžius, būtų sureagavusi, juk ne savo šunelį nešė. Mano, kad tikrai būtų išgirdusi sakytus žodžius. Grįžo namo ir vaikams paaiškino, kad jo nepasiliks, nes jis ne jų. Sakė, kad jį rado, jį reikės grąžinti, sakė, kad jo ieškos. Vaikai myli gyvūnus, jie apsidžiaugė pamatę mažą šunelį. Šunelis buvo surištais plaukais. Plaukai buvo ganėtinai susivėlę, jis buvo utėlėtas, didelė smarvė iš burnos. Sakė vaikams, kad sektų skelbimus, nes jo ieškos. Mintis kreiptis pas veterinarą buvo, bet po kurio laiko. Norėjo išnaikinti utėles, kad nebūtų sarmata. Sakė, kad porą savaičių palaikys ir veš pas veterinarą. Sūnui 7 metai, jis iš pradžių apsidžiaugė, dukra 15 metų. Vyresnei dukrai pasakė, kad žiūrėtų skelbimus. Dukra dirba savanore prieglaudoje ir pasakoja baisius dalykus, nenorėjo, kad šuneliui būtų didesnis stresas. Skelbimai buvo dėti, dukra atsiuntė, kad ieško pasiklydusio šunelio. Rugpjūčio 1 dieną dukra atsiuntė nuotraukas, sakė „mama, pažiūrėk, panašus šuniukas“. Paprašė atsiųsti numerį ar skelbimą. Dukrai atsiuntus numerį, paskambino nurodytu telefonu, atsiliepė moteris. Paklausė „ar nieko nepametėte, neieškote?“. Ji pasakė „dingo šunelis“. Papasakojo kaip jis atrodė, kad plaukučiai buvo surišti rožinėmis gumytėmis. Moteris pasakė „mūsų“. Jai sakė „atvažiuokit, pasiimkit“. Moteris sakė, kad vyras darbe, atvažiuos vėliau. Pati sakė „tiek laiko prabuvo, jei dar dieną prabus, nieko tokio“. Ji paklausė adreso, pasakė tikslų adresą, paaiškino kaip atvažiuoti. Po kiek laiko moteris paskambino, paklausė „kaip jūs radote?“. Pasakojo, kad rado šuniuką, kad jis bėgiojo. Negalėjo sakyti, kad parduotuvėje ieškojo apie 20 minučių. Paklausė kaip jie pametė, ji paaiškino, kad nepastebėjo kaip jis pabėgo. Nepamena, ar du – tris kartus ji skambino. Nepatikrino ženklinimo. Tik paskui moteris paskambino ir pasakė, kad buvo su čipu, pasakė „atsiprašau, nepatikrinome čipo“. Antrą kartą paskambinusi ji klausė, kiek laiko užtruko, bet kaip dabar traktuojamos trys minutės, tai jai pasirodė, kad tikrai buvo ilgiau. Moteriai sakė, kad jie ieškojo, gal kas ieško. Pirmas pokalbis su moterimi buvo draugiškas, antras iš jos pusės kažkoks nemalonus. Ji klausinėjo, kiek jie laiko buvo prie parduotuvės. Nežino, ar 2 minutės 54 sekundės pakankamas laikas surasti šeimininką, neturi ką pasakyti. Ji sakė, kad vyro nėra, atvažiuos su broliu, padavė broliui ragelį. Pasakė tikslų adresą, jie atvyko. Atvyko, į kiemą įvažiavo vienas automobilis, jie išėjo, išlipo vienas vyras, moteris. Šunelis pasiblaškė. Moteris paėmė šunį ant rankų. Vyras pasakė „paimk šunį ir lipk į mašiną“. Pati išsigando. Jis pasakė „jūs įtariami vagyste“. Tuomet įvažiavo kitas automobilis. Išsigando, paklausė „kas čia darosi?“. Klausė kiek užtruko parduotuvėje. Apie pinigus kalbos nebuvo. Pradėjo lyti, juos pakvietė į namų vidų. Dar įeinant perspėjo, kad vaikai neišsigąstų, nes pamatys policiją, jie galvojo, kad gerą darbą daro. Prašė, kad negąsdintų vaikų. Juos pradėjo visaip gąsdinti. Pareigūnams rašyti dėl sukčiavimo nežadėjo. Konfliktas kilo, nes nespėjo išlipti iš automobilio ir buvo pasakyta, kad jie - vagys. Kreipsis atsakymo dėl pareigūnų veiksmų. Būtent, kad būtų taip sakiusi, jokių minčių apie pinigus nebuvo. Jei būtų pageidavusi atlygio, būtų sakiusi nukentėjusiajai. Pareiškimo rašyti nepageidavo, nebent pareigūnai išprovokavo. Nežino, kodėl pareigūnai taip nurodo, negali atsakyti. Neprisimena, kad su pareigūnais buvo kalba apie atlygį. Tokios kalbos negalėjo būti, nes apie jokį atlygį negalvojo. Nežino, kodėl pareigūnai taip nurodo, mano, gal turi ryšių su nukentėjusiuoju, gal jį užstoja. Rašė skundą dėl jų veiksmų, gal todėl. Kreipėsi į ją žodžiu „tu“, kilo nepasitenkinimas. Dukra paskambino ir pasakė, kad draugas atsiuntė šuniuko nuotrauką, ji ją persiuntė. Tai buvo gal apie vienuoliktą valandą, tiksliai pasakyti negali. Pareigūnai atvažiavo gal po dviejų, tą pačią dieną. Skelbimus pamatė, kai E. T. pasakė, kad yra patalpintos nuotraukos, kad jie apsivogę, seniai ieško. Tada dukrai pasakė ir ji persiuntė per „Viber“ programą. Paprašė telefono, ji atsiuntė, bet ten apie atlygį nebuvo jokios kalbos. O paskui ji prašėsi į „(duomenys neskelbtini)“, kad priimtų. Paskui po pareigūnų išvykimo ji atsiuntė visus skelbimus. Vieną skelbimą ji atsiuntė prieš pareigūnus, nes jau skambino. Nežinojo, kad yra daugiau tų skelbimų. Kaip sužinojo iš E. T., kad yra daugiau skelbimų, jų nuotraukų, tuomet surado ir atsiuntė. Kad yra mašina patalpinta, net nežinojo. Tuo pačiu telefonu naudojasi. Telefonas stringa, todėl turi išsivalyti. Pas dukrą skelbimai gali matytis. Ji tuomet buvo užsienyje ir per „Viber“ programą siuntė nemokamai. Atsiuntė pačią nuotrauką, kur matosi šuo, arba su visom nuotraukomis atsiuntė skelbimą, nepamena. Iš skelbimo matėsi, kad yra dingęs šuniukas toje vietoje, telefonas matėsi. Ant vieno skelbimo matėsi, kad ji skambina mamai. Negali pasakyti, ar nuotraukas ir skelbimą dukra siuntė atskirai. Neatsimena, kaip ji atsiuntė, ar kartu su nuotrauka, ar atskirai. Tikriausiai atsiuntė nuotrauką, ji paskambinusi pasakė, kad maži vaikai matėsi. Nepamena, gal atsiuntė skelbimą su nuotrauka. Vėliau ji atsiuntė skelbimus, kad jie ieškomi, po pareigūnų atvykimo, kai E. T. pasakė, kad ieškomi. Dukra skelbimų nebeturi, nes pakeitė telefoną. Tiksliai nežino, gavo nuotraukas ir skelbimą, nes skelbimą skaitė. Dukra prašė „mama, pasakyk, ar prisiskambinai, ar ne“. Paskui dukra atsiuntė tą skelbimą, sako „mama, paskaityk, kad dar įsigilintum“. Skelbime nebuvo nurodyta su atlygiu. Nesiekė pasipelnyti, nebuvo aktualu, ar siūlomas atlygis. Jiems apie atlygį net minties nebuvo. Apie negautą atlygį su atvykusiais pareigūnais kalbos nebuvo. Dukra pamatė, kad dar ankščiau buvo įdėtas skelbimas su atlygiu. Tolimesnius skelbimus po policijos atvykimo dukra persiuntė, nes buvo įdomu, ar tikrai jų mašinos nuotraukos yra patalpintos, kad apsivogę. Norėjo pasižiūrėti, ar tikrai jos yra, ar jis meluoja. Paprašė dukros, kad pažiūrėtų „(duomenys neskelbtini)“, ar yra daugiau skelbimų, ar yra paviešintos jų nuotraukos. Dukra po pareigūnų atvykimo paieškojo daugiau skelbimų, nes juos informavo, kad yra ieškomi. Negali pasakyti, kada tiksliai sužinojo apie atlygį, ar iki policijos atvykimo, ar po. Skaitė skelbimą, kur yra pasiklydęs, pamestas šuniukas, kad dar kažkas jį matė. Apie atlygį sužinojo iš vėliau atsiųstų skelbimų.

Nukentėjusysis V. J. teisme parodė, kad liepos 26 dieną nuvažiavo į parduotuvę „(duomenys neskelbtini)“ apsipirkti. Pradarius duris, vaikas buvo prisegtas prie kėdutės, kol iškėlė vaiką iš kėdutės, paėmė ledą, jį nušluostė. Eidami į parduotuvę sutiko kitą šeimą, išeinančią pro duris, ir rankose pamatė šuniuko galvą, panašų į jų. Pasakė, kad panašus į jų T.. Sustojo, jie ėjo ir nuėjo, nieko neatsakė. Žmonai pasakė, ar nebus jų šuo iššokęs. Ji nuėjo į mašiną ir atėjusi pasakė, kad šuns nėra. Pradėjo ieškoti aikštelėje mašinos, paklausė žmonių, pasakė, kad atrodo buvo juoda, nuvažiavo link (duomenys neskelbtini) pusės. Sėdo į mašiną, vijosi į (duomenys neskelbtini) pusę, aplenkė visą eilę mašinų, apsisuko sankryžoje, važiavo, žiūrėjo, ar nebus pasiėmę rankose jų šuniuko. Nepavijus mašinos, grįžo atgal į parduotuvę „(duomenys neskelbtini)“. Apsaugos darbuotojo nebuvo, tuomet jį iškvietė, laukė apie 10 minučių. Paskui paprašė apsaugos darbuotojo atsukti vaizdo įrašą. Įraše pamatė, kad jų šuniukas įbėga į vidų, šeima ėjo, moteris norėjo eiti į parduotuvę, vyras pašaukė atgal. Šuniukas išbėgo, jie sustojo tambure, žiūrėjo ir laukė, kol jis grįš į vidų. Įrašą nusifilmavo, jiems jo nedavė. Sakė, kad gali duoti tik pareigūnams. Apžiūrėjo, kad daugiau kamerų nėra prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“. Pagalvojo, kad gal iš bankomato galėtų pažiūrėti, bet nelabai. Pamatė, kad dar prie kito centro stovi kamera lauke, kuri galėtų pamatyti automobilį. Nuėjo, centrą jau uždarinėjo, iškvietė direktorių iš namų, jis atsuko įrašus. Įrašo nedavė, tik nusifotografavo mašiną, tai balta „(duomenys neskelbtini)“. Filmuoti neleido. Sūnus tuo metu buvo (duomenys neskelbtini). Šuo pirktas (duomenys neskelbtini) sūnui. Ieškojo grynaveislio mini, sveriančio iki 1 kg. Jie ganėtinai brangūs, jie rado už 1 300 eurų, su parvežimu, žymėjimu gavosi 1 700 – 1 800 eurų kaina, taip iki 2 000 eurų. Sūnus labai prižiūrėjo šunį, bet jis mokosi (duomenys neskelbtini) medicinos institute antrame kurse, važiavo į užsienį užsidirbti. Jie liko atsakingi. Pasakius apie šuns dingimą, sūnus buvo be žado, negalėjo miegoti, už dviejų dienų grįžo į Lietuvą, metė darbą. Išplatino skelbimus, iškabino 50 km spinduliu, jau buvo nesvarbu, kiek šuo kainuos. Pasiklausė draugų, kiek galėtų siūlyti, jiems pasakė, kad narkomanai siūlo ir vagia už 300 eurų. Patarė siūlyti 500 eurų atlygį, sakė gal atsiras realus žmogus. Sūnui nusiuntė informaciją, jis įdėjo, kad šunį pasisavino, nurodė kokie asmenys. Pamatė tą informaciją ir paprašė, kad ją ištrintų, pasakė, kad reikia atlygį siūlyti, o ne kaltinimais žarstytis. Tą informaciją išėmė, bandė numerius atrinkti. Automobilis buvo išsiskiriantis: du vienodi priekyje „kalpokai“, gale skirtingi „kalpokai“, tamsinti langai, grotelės be „(duomenys neskelbtini)“ numerio, numeris spėjamas, visiems išsiuntinėjo. Svetainėje buvo apsilankę apie 30 000 žmonių. Skambino kurie ir panašų matė. Jiems paskambino moteris ir pasakė, kad toks mažas šuniukas lakstė ant (duomenys neskelbtini) kelio, vyras stabdė automobilius, kad nesuvažinėtų. Moteris paskambino, kad prieš metus tokiomis aplinkybėmis buvo dingęs jų šuo, kurį grąžino šviesiaplaukė moteris, prie karjerų atvažiavę su „(duomenys neskelbtini)“ automobiliu. Šuo yra mini terjeras. Terjerai yra mini, vidutinis ir didelis. Šuo mažutis, išrastas sukryžmintas šuo su katinu, neturi kvapo, yra su žmogaus plauku. Pats mažiausias yra iki kilogramo. Vidutinės veislės iki 3 kg, o didesni - iki 5-7 kg. Šuo pirktas (duomenys neskelbtini) birželio mėnesį, dviejų mėnesių, jam trys metai. Tikslios gimimo datos iš atminties pasakyti negali. Yra šuns pasas, visi duomenys surašyti. Dokumentus pateikė policijos pareigūnams. Šuns pase įrašyta kilmė, čipo numeris, padaryti skiepai, kad galėtų vežtis į užsienį. Šuo buvo pirktas iš žmonių. Mini terjero kainų yra visokių. Ieškojo iš patikimų rankų nusipirkti, kad užaugtų mini, o ne 5 kg šuo. Žiūrėjo, kas šuns tėvai. Šuo prieš 2-3 dienas buvo paimtas iš kirpyklos. Kirpykloje kainuoja nuo 20-50 eurų priežiūra, ten kerpa nagus, tvarko plaukus, šuo buvo su kasytėmis. Tokį pat jį ir pasiėmė, pas jį visi dantys. Dėl kvapo, tai šuns burnoje yra lizocinas, kuris naikina bakterijas ir duoda šį kvapą. Pats nebendravo dėl šuns. Nevažiavo, kad nebūtų incidentų. Pranešė pareigūnams ir bandė teisiškomis priemonėmis viską susitvarkyti. Jei būtų žmonės atsiprašę, bet pradėjo šaukti „jūs apgavikai, žadėjote radusiam 500 eurų“. Pareigūnai sakė „skaitykit įdėmiai: radusiam, o ne vogusiam“. Jie iš tikrųjų būtų sumokėję, jei žmonės būtų radę, o ne išsivežę prieš jo valią. Pats pas žmones nevyko, taip išaiškino pareigūnai. Žmonai tik reikia pasiimti šunį, važiuos į veterinariją atpažinti šuns. Automobilio durys yra automatinės, gale, kur vaikas sėdėjo, durys prasidarė greičiau, nei jis išlipo, nematė, kaip šuo iššoko. Automobilis „(duomenys neskelbtini)“ juodos spalvos. Su kaltinamaisiais, įeinant į parduotuvę, susitiko, bet pamena akimirką - moterį su šviesiais plaukais, vyrą stamboką. Kaip apsirengę, įvardinti negalėtų. Susitiko per pusę metro, vos neatsitrenkė vieni į kitus. Ant rankų laikė kilogramo šuniuką, matėsi tik galva. Žmonai pasakė „kaip mūsų T., eik į automobilį, ar ne bus mūsų T. iššokusi“. Pasižiūrėjo, kad mašinoje nėra, iš karto apibėgo aikštelę, pažiūrėjo, kas važiuoja į tolį, sako buvo tamsi mašina, visos važiavo į kairę pusę, todėl važiavo link (duomenys neskelbtini). Kol atvyko pareigūnai, užtruko gal valandą. Iš pradžių įėjus į parduotuvę, iš dešinės pusės yra parduotuvė šunims, paklausė tos pardavėjos, ar nebuvo šuniukas įbėgęs. Paskui sutiko moterį, kuri ten stovėjo, ji sakė: „mačiau, buvo du žmonės, kurie glostė ir galėjo paimti jį“. Iškvietė direktorę, apsaugos darbuotoją. Prabuvo apie dvi valandas parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“. Neskaičiuoja kirpyklų, kiek per mėnesį, metus susidėjo išlaidų. Reikėjo susitvarkyti dokumentus, kas reikalinga pervežti šuniuką į Lietuvą. Lietuvoje šuniuko kainos geros veislės yra iki 20 000 eurų. Pirkimo dokumentų nėra, pirko iš žmonių, kurie turi kalytę ir patinėlį mini. Šuns veislė tiksli. Šuns pasas išduotas jo vardu, čipe yra visa jo informacija: vardas, pavardė, adresas, visa informacija. Kaip jie įsėdo į automobilį, nematė. Jam rūpėjo, ar jų šuo. Šunį gabeno legaliai iš (duomenys neskelbtini), abejoja, ar kelionės dokumentus laikė. Parduotuvėje buvo, kol atvyko pareigūnai iš (duomenys neskelbtini), tiksliai laiko nepamena. Skubėjo, nes jų laukė draugai, vyko į pirtį. Atvykę parduotuvėje paklausė žmonių, matė viena pardavėja, paklausė, ar yra kameros. Paklausė administracijos, apsaugos darbuotojo. Atvykus apsaugos darbuotojui, prie jo kvietė pareigūnus. Atvyko gal po 15 minučių. Pareigūnai atvyko greitai, bet laukė tyrėjų iš (duomenys neskelbtini). Pareigūnai atvykę tik užfiksavo įvykį. Pasakė, kad šuo kaip jų. Žmona nuėjo pažiūrėti į mašiną, o jis stovėjo su sūnumi. Būtų atlygį sumokėję, patys ieškojo, kaip jį atgauti. Nežino, ar sakė per apklausą, kad vijosi tamsią mašiną, jis ieškojo savo šuns. Aplenkė koloną mašinų ir galvojo, kad pamatys. Nespėjo pamatyti, į kokią pusę nuvažiavo automobilis. Vaizdo kameroje užfiksuotas laikas. Apie 18.00 val. atvažiavo, pagal įrašo laiką matosi laikas, jį ir nurodė pareiškime. Kokį matė „(duomenys neskelbtini)“ vaizdo kamerose, tokį parašė. Nori kad būtų tiesa ir kad žmonės atsakytų už savo veiksmus. Suprato, kad kaltinamieji nejaučia kur teisingos ribos, kur nėra ribų.

Liudytoja L. J. teisme parodė, kad liepos 26 dieną, trečiadienį, važiavo į pirtį (duomenys neskelbtini) kaime, netoli (duomenys neskelbtini). Važiuodami užsuko į prekybos centrą „(duomenys neskelbtini)“. Važiavo su šuniuku. Atvažiavus į aikštelę, sūnus sėdėjo automobilio gale, valgė ledus. Kol valgė ledus, sūnus atidarė automobilio dureles. Suvalgius ledus, ėjo link parduotuvės ir vyrui sakė „žiūrėk, koks panašus į mūsų T.“. Vyras pasižiūrėjo, sako „gal čia mūsų ir yra“. Prasilenkiant su asmenimis prie parduotuvės, jie galėjo jų paklausti. Jie nieko neklausė. Prie parduotuvės prasilenkė, garsiai pasakė, kad panašus į jų. Atrodo, kad vyrui sakė. Žmonės į pasakymą nesureagavo, praėjo. Nematė veidų, tik žino, kad šviesi moteris. Negali atsakyti, ar jie girdėjo. Mano, kad jie turėjo girdėti. Nes vaikščiojant su šuniukais, būna žmonių reakcija „koks gražus“, ypač jei turi panašų. Vedžioja šuniuką ar jį nešantis į parduotuvę, kiti žmonės prieina, kalbina. Dažniausiai, jei turi panašų šuniuką, paklausia kiek amžiaus, pabendrauja. Šiuo momentu matėsi, kad jokios reakcijos nebuvo. Nešantis asmenims šuniuką, mano, kad jie tuo momentu nekalbėjo, bet garantuota nėra. Prasilenkiant su kitais porą žodžių gali girdėti. Jie buvo pakankamai arti, kad galėtų girdėti. Akių kontakto nebuvo. Ji žiūrėjo į šunį. Šuo buvo nešamas paprastai, nebuvo slepiamas. Veidas matėsi, žiūrėjo į jį. Matė tik šviesius moters plaukus, bet negalėtų pasakyti, kokia tai moteris. Vyras sako „pasižiūrėk automobilyje“. Ji nubėgo pasižiūrėti, žiūri, kad nėra. Žiūrėjo į kurią mašiną žmonės įlipo, įsivaizdavo, kad ji tamsi. Važiavo nuo parduotuvės į (duomenys neskelbtini) pusę, pavažiavus gal iki (duomenys neskelbtini) gatvės, žiūrėjo į mašinas, tačiau nieko nematė ir pasuko atgal į aikštelę. Aikštelėje visur dar žiūrėjo, vyras nubėgo paklausti prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“ apsaugos darbuotojų dėl filmuotos medžiagos. Kadangi parduotuvė nefilmuoja aikštelės, matė tik valandą, kada jis buvo paimtas. Matėsi, kad įeina žmonės ir paima šuniuką, jį išsineša. Filmuotoje medžiagoje matosi, kad prasilenkė maždaug rankos atstumu. Jie jos žodžius turėtų girdėti. Vyras susiskambino su prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, leido peržiūrėti jų kameras, tuomet skambino vyras į policiją. Paskui atvyko policijos pareigūnai, žiūrėjo įrašą gal kažkur valandą, bandė žiūrėti mašiną, tai buvo (duomenys neskelbtini) mašina, bandė įžiūrėti mašinos numerius. Paskui vyras rašė pareiškimą, ji tame nedalyvavo, išvažiavo į pirtį. Kadangi išsisaugojo mašinos nuotraukas, vyro sūnus įdėjo nuotraukas ir ieškojo jos per „Facebook“. Paskui jiems pasakė, kad negerai, kad taip darė, kad neišbaidytų tų žmonių. Ieškojo per pažįstamus, dalinosi „Facebook“ visi, ketvirtadienį ar penktadienį padarė skelbimą ir įdėjo, kad ieško už pinigus. Nurodė, kad su atlygiu, įdėjo į „Facebook“, prašė, kad dalintųsi. Iš pradžių tiesiog dalinosi, kad dingo šuniukas, ieško tokios mašinos (duomenys neskelbtini), gal pažįsta. Gal penktadienį parašė rimtą skelbimą su nuotraukomis, kad ieško su atlygiu. Padarė skelbimus, kuriuos vežiojo po kaimus aplink (duomenys neskelbtini). Vyras tuo metu dirbo ar buvo išvykęs. Porą dienų vežiojo skelbimus. Antradienį paskambino, kad atsirado šuniukas. Paskambino moteris ir sako „mes turbūt turime jūsų šuniuką, viskas atitinka. Radome praeitą savaitę prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ vakare, važiavome iš (duomenys neskelbtini), radome bėgiojantį. Kadangi labai skubėjome, išvažiavome“. Pokalbio metu sakė, kad 20 minučių ieškojo savininko. Kadangi iš įrašo matė, kad apie 3 minutes užtruko, kai jis išbėgo ir paėmė šuniuką, kai pasakė, kad 20 minučių ieškojo savininkų, suprato, kad reikia kalbėti atsargiai, nepulti kaltinti. Dėl minėto laiko suprato, kad tai apgaulė. Žino per kiek laiko dingo šuniukas, todėl žino kiek laiko buvo pasakyta. Ramiai susitarė, kada atvažiuos. Galvojo, kad važiuos su vyru, bet kadangi vyras buvo išvykęs ir tuo momentu dirbo, važiavo su policija. Sakė „paimsi šuniuką, duosi ženklą, ar tai tavo, paimi šuniuką, sėdi į mašiną ir reikalai baigiasi“. Taip ir buvo, nuvažiavo, atbėgo šuniukas, jį pasiėmė ir atsisėdo į mašiną. Tuomet jau policija bendravo, pokalbiuose nedalyvavo. Tyrimo metu aplinkybes nurodė teisingai. Skelbimas buvo „Facebook“, paskui atspausdino ir iškabino. Dėjo į „Facebook“ savo paskyroje ant „sienos“. Skelbiamas buvo atvirai ir visi juo dalinosi. (duomenys neskelbtini) turgelyje buvo pasidalinimas. Pati turgelyje nedalyvauja, žino kas turgelyje buvo, vieno žmogaus paprašė pasidalinti. Buvo rašančių, kad prie (duomenys neskelbtini) bėgiojo kažkoks šuniukas, dar kažkas matė panašią mašiną. Pokalbio metu su skambinančia moterimi ji sakė, kad nesinaudoja „Facebook“, radus šuniuką, ieškojo puslapiuose „skelbiu.lt“, „dingęsšuo.lt“. Apie tuos puslapius nepagalvojo. Juose nebuvo joks skelbimas įdėtas. Ji minėjo, kad jos dukra rado skelbimą „Facebook“, nes ji naudojasi. Tuomet sužinojo kontaktus ir paskambino. Vieną kartą moteris paskambino, antrą kartą skambino pati, derino kada atvažiuoti. Dar vieną kartą skambino, nes prašė pareigūnai patikslinti adresą, nes buvo netikslus, kadangi vienkiemis. Skambino po pirmo jos skambučio kokius du-tris kartus, nes vieną kartą jau važiuojant pareigūnas skambino iš jos telefono numerio. Pokalbio metu su moterimi dėl atlygio kalbos nebuvo. Kalbant telefonu apie atlygį nekalbėjo. Adresą „google“ svetainėje buvo sunku rasti, nes yra kaimas, vienkiemis. Adresą užsirašė, tiksliai dabar pasakyti negali. Važiavo į (duomenys neskelbtini) rajoną. Prieš dingimą šuniukas buvo prieš kelias dienas kirptas, buvo viena kasytė perrišta keliomis gumelėmis, šuniukas buvo tvarkingas. Pokalbio metu moteris paminėjo, kad šuniukas mažutis ir kaip šunelis apkirptas, kaip surišti plaukai. Pasiėmus šuniuką, plaukai gal buvo šiek tiek perrišti, buvo kvapas, šokinėjo gyvūnėliai. Šuniukas buvo čipuotas. Galėjo į bet kurią veterinarinę nuvežti ir patikrinti. Apie čipą moteris kalbėjo telefonu, sakė, kad nepagalvojo ar nepastebėjo. Šuniuką daugiau nei prieš tris metus pirko savo sūnui, mokėjo brangiai. Šuniukas buvo pirktas (duomenys neskelbtini) iš veislyno, kad jis neužaugtų didelis, norėjo mini. Lietuvoje turbūt tokių yra, bet jis norėjo garantijos, kad tikrai bus mažiukas. Kaip šuniukas atvažiavo į Lietuvą, nežino. Vyras pirko, mokėjo brangiai, virš tūkstančio eurų, ji į tai nesikišo. Šuo buvo pirktas sūnui. Dabar jis yra pas juos namuose, nes sūnus studijuoja, neturi galimybės jį laikyti. Skelbimas „su atlygiu“ buvo vienas. Iš pradžių buvo paskelbta, kad „dingo šuniukas, gal kas žinote“, įdėta mašina kaip atrodo, bet be jokių atlygių. Patys ieškojo tos mašinos ir po to parašė „su atlygiu“. Dėl šuniuko skambino žmonės. Sakė vienas bėgiojo Alėjos gatvėje, skambino gal 4 žmonės. Pirmas skelbimas buvo bendro pobūdžio, o paskui penktadienį įdėjo „su atlygiu“. Šuniukas dingo 26 dieną, trečiadienį, o 28 dieną „su atlygiu“. Pirmas skelbimas buvo paskelbtas 26 dieną, jį įdėjo ne pati. Vyras pats gal nedėjo skelbimo, jo sūnus įdėjo, o vyras dalinosi. Sūnui persiuntė nuotraukas. Skelbimas „dingo šuniukas“ buvo bendro pobūdžio. Ji dėjo skelbimą „su atlygiu“. Buvo nuotraukos automobilio, jį įdėjo vyro sūnus. Skelbimas ilgai nebuvo, jį išėmė. Mašinos vieni ratai buvo su „kalpokais“, kiti - be. Nusprendė, kad pagal ratus galima atsekti. Netiesa, kad pirmas skelbimas buvo „su atlygiu“. Kai atsirado šuniukas antradienį, trečiadienį parašė padėkos žodžius ir jį ištrynė, kad nebeskambintų. Ištrynė po rugpjūčio 1 dienos. Kadangi įdėjo ji, tai ir ištrynė pati, nėra išsisaugojęs skelbimas. Įvykio vietoje nuo to kaip pasigedo šuniuko, iki kol išvažiavo, prabuvo gal apie valandą, gal daugiau. Buvo atvykę su vienu automobiliu. Vyras su pareigūnais ieškojo nuotraukų, žiūrėjo filmuotą medžiagą. Žmonės juos būtų radę įvykio vietoje. Į policiją kreiptis paskambinus moteriai nusprendė, nes vyras buvo parašęs pareiškimą. Iš pradžių vyras sako „važiuok su kaimyne“, bet nėra drąsi, tolimas kelias su mažu vaiku. Matė, kad žmonės meluoja. Galvojo, kad vyras važiuos, bet paskambino į policiją, buvo parašytas pareiškimas, pareigūnai važiavo kartu. Jei jie būtų geranoriškai paėmę ir ieškoję savininkų, jie būtų geranoriškai atidavę, bet jie neieškojo, išvažiavo. Tą patį vakarą pirmą skelbimą dėjo jos vyro sūnus. Antrą skelbimą „su atlygiu“ dėjo pati. Skelbimus dėjo į „Facebook“, iškabino aplink (duomenys neskelbtini). Rado seną skelbimą, kurį padarė. Iškabino kartu su kaimyne. Skelbimą platino aplink (duomenys neskelbtini), parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“ iškabino. Asmenys galėjo atvykti į parduotuvę ir rasti skelbimą. Buvo šventinės dienos, tiksliai nepamena, o gal tiesiog savaitgalis, nes jiems direktorė sakė, kad po savaitgalio skelbimą nuimtų. Jį nuėmė, kai pasiėmė šuniuką. Moteris sakė, kad skelbimą rado dukra „Facebook“. Policijos pareigūnų pokalbio su radusiais asmenimis negirdėjo. Grįžo su pareigūnais. Pareigūnai grįžtant šiek tiek pasakojo, kad buvo su pykčiais, kad jie juos apgavo. Jie duos į teismą dėl to, kad skelbė, kad duos atlygį, o atvyko su policija. Pareigūnai tai minėjo. Dar minėjo, kad jie nesupranta savo kaltės. Suprato, kad buvo didelis konfliktas, nes buvo iškviesti du pareigūnų ekipažai. Dar atvyko Telšių apskrities pareigūnai. Važiavo su savo mašina, vairavo pareigūnas, iš paskos važiavo kriminalistai, po to dar atvažiavo du ekipažai. Asmeniškai su pareigūnais ankščiau susidūrusi nebuvo, bet pareigūną, kuris važiavo kartu, pažįsta jos vyras. Jie yra kuršėniškiai. Ji nėra kuršėniškė ir jų nežino. Pareigūnės moters nepažįsta, ar pažįsta vyras, ko gero taip pat ne. Skelbimą „su atlygiu“ dėjo vieną kartą. Pirmas skelbimas buvo dėtas ne jos. Žinia pasidalino su draugų ratu, visi Kuršėnai žino apie šį įvykį. Nuo šuns išbėgimo iš mašinos gal praėjo porą minučių, o kai jie pamatė - gal trys minutės, nes yra filmuota medžiaga. Sako „gal man vaidenasi, bet tos akys“, savo pažįsti. Pareigūnas jos telefonu kalbėjo su moterimi, jis norėjo patikslinti adresą, tai buvo kelionės metu. Atvažiavus šuo atbėgo prie jos, jis buvo paleistas, atbėgo, ji pasiėmė. Jokių konfliktų nebuvo. Pinigų atlyginti dėl šuniuko prašyta nebuvo. Pamena skelbimus, kuriuos įdėjo. Pirmas bendro pobūdžio skelbimas „ieškome šuniuko, dingęs prie (duomenys neskelbtini)“. Nepamena, kad jame nurodyta „atsilyginsiu“. Nepamena, kad yra žodis „atsilyginsiu“. Skelbimas „radusiam atsilyginsiu 500 eurų“ yra antras, rašytas 28 dieną. Taip dar buvo skelbimas, kurį buvo pamiršusi. Jis buvo įdėtas vėliau. Dar prieš tai V. J. sūnus buvo įdėjęs bendro pobūdžio, kur su mašina. Juo taip pat dalinosi. Pirmas skelbimas „be atlygio“, po to skelbimas „atlygis 500 eurų“. Suklydo, nes skelbimas bendro pobūdžio, kad dingo šuniukas, ieškoma mašina, nėra paminėtas atlygis, tai buvo pamiršusi. Jį ne pati rašė, jį rašė vyro sūnus. Pirmas skelbimas su automobiliu kalbėjo apie atlygį, o antras apie „500 eurų atlygį“, trečias skelbimas „be atlygio“ bendro pobūdžio, nes buvo gavę informacijos, kad netoli (duomenys neskelbtini) laksto šuniukas ir jį pasiėmė. Manė, kad gal tie žmonės atsilieps, kurie jį yra pasiėmę. Nežinojo, kad skelbime su mašina nurodyta „atsilyginsiu“. Daugiau skelbimų nebuvo. Skelbime pagal turinį yra nurodyta, jog atsilygins tiems asmenims, kurie matė mašiną, bet ne asmenims, radusiems šuniuką. O kito skelbimo atlygis asmenims, kurie rado šuniuką. Atsilygins skirtingiems asmenims. Turėjo išimti skelbimą kitą dieną, bet mano, kad jis buvo likęs. Kuom ji dalinosi, ištrynė. Kas dalinasi, turi ištrinti, mano, kad skelbimas liko. Kalba apie savo skelbimus. Jei jis neištrynė, skelbimas liko kitų pasidalinimuose. Su policijos pareigūnais apie skelbimus nekalbėjo, pareigūnai nesiūlė įdėti skelbimą „su atlygiu“, nebent vyrui, bet pati užvedė ant kelio.

Liudytoja D. M. teisme parodė, kad ji buvo tas žmogus, kuri pirma pamatė skelbimą. Tiksliau jį pamatė jos vaikinas ir atsiuntė jai, nes buvo pranešusi draugams, kad tėvai rado šuniuką. Nusiuntė mamai nuotraukas ir paklausė, ar tas šuniukas, ir davė numerį, kad pasiskambintų dėl to, kad tai yra tų žmonių šuniukas. Perdavė mamai skelbimą, kad ieškomas pasimetęs šuo ir visų pateiktų nuotraukų, kur matosi skelbimai, autorė. Apie aplinkybes gali pasakyti, kad tėvai priglaudė šuniuką. Kodėl nesikreipė ir ko nedarė, ką jie darė, negali pasakyti, nes tėvai yra suaugę žmonės, kiekvienas sprendžia už save. Tėvams patarė, kad į prieglaudą neduotų, nes dirba prieglaudoje pusantrų metų. Esmė tame, kad ten veisliniai šunys yra greitai grobstomi ir žmonės net nesiaiškina, ar tai jo šuo ar ne. Jai buvo panaši situacija, Jei dedi skelbimą pats ir dedi šuniuko nuotrauką, atsiranda daug žmonių, norinčių jį pasiimti, tai nebūtinai yra to žmogaus šuo. Tėvams patarė neatiduoti į prieglaudą, paieškoti savininkų skelbimų. Dirba (duomenys neskelbtini) prieglaudoje „(duomenys neskelbtini)“, savanoriauja, bet yra atsakinga už šunų dresiravimą. Liepos 28 dieną, savaitės dienos nepamena, paskambino mama ir papasakojo apie šią situaciją, tai buvo pirmas jų pokalbis. Vakare susiskambino, tuo metu buvo užsienyje, mama papasakojo, kad yra rastas šuniukas. Mama pranešė, kad aikštelėje prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ rado šuniuką, kuris buvo be priežiūros, be šeimininko, kitų detalių nepamena. Mama sakė, kad gal prieš dieną rado šuniuką, bet tiksliai nepamena, nes būdama užsienyje nelabai žiūrėjo į datas. Mama paklausė patarimo kaip elgtis. Mama pasakė, kad šuo pas save turi gyvūnėlių, ji pasakė, kad reikia suteikti šuniui pagalbą ir jokiu būdu neatiduoti į prieglaudą, nes šuo gali patekti ne į tas rankas, pasakė, kad padės ieškoti, tą ir darė. Skelbimą rado rugpjūčio 1 dieną, jį jai atsiuntė. Atsiuntė tik šuniuko nuotrauką, ją iš karto nusiuntė mamai. Mama pasakė „gali būti tas pats, duok telefono numerį“, jai nusiuntė numerį. Kaip suprato, mama susisiekė su šeimininke. Skelbimo turinio nepamena. Žino, kad vienas skelbimas buvo su atlygiu, kitas - be, bet į tokius dalykus nekreipė dėmesio. Visus skelbimus nufotografavo, kad būtų matoma, kokie skelbimai buvo įdėti. Nėra tikra dėl datos, ar su mama kalbėjo 28 dieną. Pati iš savo patirties yra susidūrusi dėl šuns nešimo į policiją, buvo pasakyta „mes ne prieglauda“. Tėvams nepatarė tokių dalykų, ką yra patyrusi savo kailiu ir žino, kad tai nėra pagalba, tai nėra piniginė, telefonas. Tėvams sakė, kad ieško aktyviai skelbimų. Gal kliudė ir tai, kad buvo užsienyje. Sureagavimas buvo ne toks, tačiau yra buvusi situacija, kuomet priklydo haskių veislės šuo ir ji dėjo skelbimą pati, nespėjo kelti telefono, žmonės daug skambino ir visiems reikėjo haskių šuns ir visų buvo haskis. Namuose kompiuteris yra, tėvai internetu naudojasi. Ieškojo skelbimų būdama užsienyje, kiek žino, jie ir ieškojo. Kokiuose puslapiuose ieškojo informacijos, nežino. Pusantrų metų dirba gyvūnų prieglaudoje. Dedami skelbimai, pagal čipavimą nustatomi šeimininkai, būna taip, kad neatsiranda ar atsiranda po daug metų su priekaištais, kad jų šuo. Apie šunų čipavimą žino. Mintis patikrinti čipą nekilo, nes jie atsiradę neseniai ir tai neprivaloma. Vėliau kilo ta mintis, jau po viso to. Kadangi tai neprivaloma, nepagalvojo. Nėra teisininkė ir neapgalvojo visų galimybių. Tiesiog patarė neatiduoti į prieglaudą, nes gali patekti ne į tas rankas. (duomenys neskelbtini) tikrina, turi tokią galimybę, (duomenys neskelbtini) nelabai yra. Tikrina ne visuomet, žiūrint kas priima. Tėvai pasakė, kad šuo panašus į jorkšyro terjerą, supinti plaukai, turėjo parazitų, jam sklido blogas kvapas iš burnos, todėl sakė tėvams pirmiausiai suteikti pagalbą. Suvokė, kad jis gali turėti savininką, bet visko pasitaiko, gal šuniukas klajojo kelias dienas. Parazitams užsiveisti pakanka dviejų minučių. Patarė, kad neneštų į prieglaudą, nes jei yra šeimininkas, jis ieškos šuns, dės skelbimus. Būna, kad žmonės piktybiškai išmeta šunis ir skelbimas paaštrina konfliktą, nešimas į prieglaudą, tai šuo gali patekti į tas rankas. Patarė žiūrėti skelbimus, nes šeimininkai ieško, yra tam tikros grupės. Nuvažiuoti į įvykio vietą jiems nepatarė, tėvai suaugę žmonės. Skelbimą atsiuntė jos draugas. Jis atsiuntė nuotrauką ir parašė „ar ne šitas šuo?“. Jis atsiuntė nuorodą ir ji išėmė nuotraukų, kurias nusiuntė mamai. Skelbimą matė ne vieną. Po to, kai mama paskambino šeimininkei ir papasakojo kas įvyko, įėjo per profilį ir pamatė daugiau skelbimų. Su mama apie tai, kad už šuniuką siūlomas atlygis, nekalbėjo, ji nežinojo, nebent iš nuotraukų. Jai tokių dalykų nepasakojo. Skelbimus persiuntė mamai po įvykio su policija. Nežino, ar mama žinojo apie atlygį. Tėvai pirmą kartą parsivežė pasimetusį šunį. Haskis priklydo į jų sodybą, rūpinosi jį paimant. Tėvai šiaip netempia šunų iš gatvės. Haskio šuns šeimininkai atsirado. Buvo daug skambinančių, prašančių šunį duoti, bet atsirado mergina, kuri matė kieno šuo, tuomet atvažiavo šeimininkai ir pasiėmė be jokių pykčių, be nieko. Visų įstatymų nesimoko atmintinai, dirba praktikoje. Žmonės kreipiasi į juos, dažniausiai, jei šuo panašus į veislę, kreipiasi į grupes ir panašiai, kad galėtų ieškoti šeimininkų. Šuo, lakstantis be pavadėlio, yra tiesiog gyvūnas, paliktas be priežiūros. Tai yra miesto savivaldybės tvarkos aprašas, kad viešose vietose šunys turi vaikščioti su pavadėliais ir antsnukiais, ne agresyvios veislės – be, toks šuo yra tiesiog paliktas. Esmė, kad gali būti traktuojami dvejopai, gali būti šuo pabėgęs ar piktybiškai išmestas, šuo to nepasakys. Aprašas nenurodo tvarkos kaip reikia reaguoti, jei šuo yra be pavadėlio, yra kažkoks įstatymas, bet ji nežino. Jei šuo lakstantis gatvėje ar aikštelėje, tai yra potencialu, kad turi jį patraukti, nes jis gali būti nutrenktas.

Liudytoja S. J. teisme parodė, kad liepos 26 dieną, buvo prieš gimtadienį, todėl datą pamena, buvo įvykdyta vagystė (duomenys neskelbtini) mieste, iš aikštelės. Kitą dieną su kolega, susipažinus su įvykiais, neturėdami bylos rankose, nuvyko į PC „(duomenys neskelbtini)“, paprašė filmuotos medžiagos dėl dingusio šuniuko. Filmuotoje medžiagoje matėsi, kad per dvi minutes nuo automobilio įvažiavimo į aikštelę ir išvažiavimo šuniukas dingo iš aikštelės, toliau buvo atliekami ikiteisminio tyrimo veiksmai, siekiant surasti šuniuką. Iš filmuotos medžiagos bandant išsiaiškinti, koks tai automobilis, paaiškėjo, kad tai buvo automobilis „(duomenys neskelbtini)“, išskirtinais požymiais, skirtingi priekiniai ir galiniai ratlankiai, nebuvo skiriamojo ženklo priekyje. Pagal duomenų bazę ieškojo automobilio „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) rajone, nes galvojo, kad tai (duomenys neskelbtini) rajono gyventojas. Visiems grupės pareigūnams buvo paskirtos užduotys, patalpintos nuotraukos, buvo vykdoma automobilio paieška iki rugpjūčio 1 dienos. Rugpjūčio 1 dieną vyko į (duomenys neskelbtini) rajoną paimti šuniuką iš minėtų asmenų. Pamena, kad buvo nurodytas tik kaimas, nes nežinojo kur važiuoti. Kolega bendravo dėl adreso patikslinimo. Paimant šuniuką, įvyko konfliktas. A. M. ir B. M. buvo konfliktiškai nusiteikę, norėjo rašyti pareiškimą dėl sukčiavimo, kadangi nukentėjusioji L. J. neatvežė pinigų už šuniuką. Kvietė pastiprinimą iš (duomenys neskelbtini) apskrities VPK. Atvyko du ekipažai, kurie bendravo su A. M., B. M. ir sprendė konfliktą. Šuniukas buvo paimtas ir grąžintas nukentėjusiajai. Ikiteisminio tyrimo metu apklausoje aplinkybes nurodė teisingai. Šuniukas atsirado po penkių dienų. Vaizdo kameromis užfiksuota, kad tai buvo atlikta per dvi minutes laiko. Jokių pastangų asmenys, radę šuniuką, nedėjo, nors prekybos centre yra filmuojama, yra apsaugos darbuotojai, galėjo išsiaiškinti, iš kur tas šuniukas atsirado aikštelėje. Socialiniame tinkle „Facebook“ turi anketą, matė, kad nukentėjusieji buvo pasidalinę informacija apie šuniuką. Informacija pasidalino ir ji. Jei žmonės būtų matę skelbimą, tai būtų aktyviais veiksmais stengęsi sugrąžinti šuniuką ar kreipęsi į policiją. Kuomet skelbime atsirado „atlygis“, atsirado ir asmenys. Šuniuko paėmimo procedūra buvo filmuojama kambaryje, namo viduje, kadangi situacija buvo nevaldoma, konfliktinė. Paprašė kolegos, kad filmuotų telefonu, nes nebuvo laiko pasiimti iš automobilio planšetės. Įraše nufilmuota kaip B. M. pasako, kad nori rašyti pareiškimą. Yra pridėtas prie daiktų, dokumentų reikalavimo protokolo, kuriuo buvo paimtas šuniukas. Byla buvo aiški, ji perduota į procesą. Pildant šį protokolą, kaip priedas buvo įrašyta CD laikmena. Tyrimą atliko ir vidaus tyrimas, įrašą turėjo ir tyrė jų veiksmus. Įrašas apie 10 minučių. Atrodo, kad įraše yra užfiksuota aplinkybė apie 500, tačiau nepamena tiksliai, kuriuo metu buvo pradėta filmuoti. Mano, kad jų veiksmus galima traktuoti kaip vagystę, atlygis nėra esminė aplinkybė. Dėl 500 eurų sumokėjimo išsakė kaltinamoji. Į įvykio vietą vyko ne ji, bet sulaukė pareigūnų skambučio, kurie informavo, kad buvo padaryta šuniuko vagystė. Kiek pareigūnai užtruko įvykio vietoje, nežino. Dėl šuniuko radimo į juos niekas nesikreipė. Kadangi pareiškėjas nurodė padarytą žalą, vadovavosi pareiškimu. Tyrimo eigoje galėjo nustatyti vertę, atsižvelgiant į rinkos kainą, nebūtinai pagal dokumentus nustatyti vertę. Nukentėjusieji nurodė šuns vertę. Nurodė tarnybiniame pranešime, bet tikrai buvo filmuota. Kolega T. filmavo. Jie buvo agresyviai nusiteikę, parašius pateikti asmens dokumentą, pradėjo sakyti „turiu dešimt asmens dokumentų“, išsidirbinėjo, todėl buvo iškviesti pareigūnai. Mano, kad yra pridėtas iškvietimo tikslas. Veiksmas pradėtas 14.40 val., baigtas 15.00 val., jis truko 20 minučių. Paėmė šuniuką ir veiksmas buvo baigtas, jei buvo keliamas konfliktas, tai nereiškia, kad veiksmas buvo atliekamas. Kieme laukė, kol atvyko pastiprinimas. Negalėjo išvykti iš jų namų nesulaukę pareigūnų. Kolega pasakė, kad adresas buvo toks, kurio duomenų bazėje nerado. Nepamena dabar, koks adresas buvo nurodytas. Prieš įvažiuojant į kiemą, kolega E. T. įsijungė tiesioginį ryšį, laikydamas rankose mobiliojo ryšio telefoną, kad girdėtų, kas vyksta. Klausantis, kas vyksta, nukentėjusioji pradėjo šaukti „mano šuniukas“, jie įvažiavo iš paskos. Pamatė išbėgantį šuniuką ir buvo tiesioginis ryšys su E. T.. Ir matė, ir girdėjo, kas yra kalbama. Prisistatė ir pasakė, kad pradėtas ikiteisminis tyrimas. Nepamena, ar sakė „pavogėte šunį“. Atvykus į šuniuko paėmimo vietą, buvo bendrauta su įtariamaisiais. Tuo metu su jais kalba apie tai, kad įvykio vieta filmuojama, buvo. Jie išsireiškė taip „jeigu prie parduotuvių filmuojama, tai kodėl mūsų nesuradot sekančią dieną“. Jie sakė „matėte mašiną, matėte numerius“. Jie įsivaizdavo, kad jau jie galimai žino ir gali juos rasti. Mano, kad jų pranešimui galėjo būti ir tas aspektas, nes buvo iš jų pusės išreikštas pasipiktinimas „kaip galėjo „(duomenys neskelbtini)“ direktorius duoti nuotraukas nukentėjusiajam, kurios buvo patalpintos „Facebook“. Gali būti, kad asmenys, suprasdami savo neteisėtų veiksmų pobūdį, kreipėsi į nukentėjusįjį, norėdami išvengti baudžiamosios atsakomybės ir taip panaikindami savo neteisėtų veikų pobūdį. Mano, kad buvo toks jų tikslas. Pradėjus pildyti dokumentus, prasidėjus konfliktui, situacija tapo nevaldoma ir kolegai buvo pasiūlyta vykdyti filmavimą. Pildant dokumentus buvo nežmoniškas rėkimas iš A. M. pusės, jis nesivaldė, draskėsi, traukė bet kokius dokumentus, vos nemetė į veidą pareigūnams. Pati situacija buvo tokia, kokios ankščiau nėra buvę. A. M. jų nepuolė, nemušė. Situacija buvo nevaldoma, nebuvo aišku pagal žmogaus elgesį, kada gali būti atlikti tam tikri veiksmai. Tuo metu jų nepuolė. Prieš tai buvo išsakyti žodžiai dėl pinigų, po to vykdomas filmavimas. Buvo pildomi procesiniai dokumentai dėl šuniuko paėmimo, kalba visą laiką ėjo, kad atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl šuniuko vagystės. Moteris pasipiktinusi pareiškė „kur tie 500, kuriuos žadėjo, noriu rašyti pareiškimą dėl sukčiavimo“. Tuo metu šuniukas buvo pas nukentėjusiąją, bet tie žodžiai buvo išsakyti. Sudėtinga atsakyti į klausimą, ar tai emocinė išraiška, jei jie yra apkaltinti kaip galimi vagys, tai šiuo atveju - kita pusė – L. J. yra kaip galima sukčiautoja, nes gali galvoti vienaip, o nukentėjusioji - visai kitaip. Kadangi buvo išsakyta daugiau replikų, moteris kitą kartą radusi šuniuką žadėjo pakišti jį po mašiną arba pakasti. Mano, kad tai buvo išsakyta dėl to, kad norėjo pasipelnyti. Atsižvelgiant į tai, kad šuniuko nenorėjo savininkams grąžinti iš karto: nenuėjo pas apsaugos darbuotoją, nepaskambino 112, mano, kad tai ne emocinė būsena. Žmonės atsiliepė, tik po to, kai buvo parašyta, kad už šuniuką bus atlygis, iki to atsiliepimo nebuvo. Bendraujant su jais, nukentėjusieji nenurodė, kad atlygis bus sumokėtas, bet tai nekeičia vagystės fakto. Šuniukas buvo pavogtas. Mano, kad laiko tarpas, kiek šuo buvo pas svetimus asmenis, nėra svarbus, atsižvelgiant į tai, kad iš karto po įvykio nebuvo padaryti tam tikri veiksmai, kuriuos net maži vaikai žinotų, ką daryti. Laikas, per kurį buvo įvykdyta vagystė, pasako viską. Jei pinigai nebūtų paminėti kaltinamosios, tai vagystės fakto nekeistų. Vagystės faktas: vagystė buvo įvykdyta tą dieną, per tą laiką ir pinigai nekeičia tų aplinkybių. Reikėjo užpildyti procesinius dokumentus, todėl galimybės nebendrauti su žmonėmis nebuvo. Mano, kad jei nebūtų atsiradusio skelbimo apie 500 Eur atlygį, nebūtų atsiradęs šuniukas. Negali atsakyti, ar važiuojant nukentėjusioji ruošėsi sumokėti pinigus. Kolega E. T. kartu su ja važiavo. Negirdėjo kalbos su nukentėjusiąja apie pinigus. Tai nei bešeimininkis, nei laikinai paliktas turtas. Šuniukas išbėgo iš automobilio trumpam, buvo minutės laikas. Žmonės atvažiavo apsipirkti, ėjo į parduotuvę tuo tikslu, po to jie to nebedarė. Kad bešeimininkis, tai negali būti nei kalbos, nes šuniukas čipuotas. Galėjo patikrinti. Šuniukas turi būti patikrinamas, kad yra čipsas. Čipsas yra po oda, jis nesimato. M. sustoję nebuvo ir su žmonėmis nebendravo, išskyrus, kad praėjo nukentėjusieji. Po to kai B. M. pasakė, kad namuose yra mažametė mergaitė, nuėjus bendrauti su mergaite, mergaitės buvo išsakyti žodžiai „mama mums žadėjo padovanoti šuniuką, mes galvojome, kad tai dovanotas mamos šuniukas“. Mano, kad tai daug ką pasako. Mergaitė verkė, prašė išeiti iš namų, nes paėmė dovanotą šuniuką. Taip sakė mergaitė, kuri verkė sėdėdama ant lovos ir kurią B. M. pakvietė iš kito kambario, nes jos nebuvo. Kiek jai metų, tiksliai negali pasakyti, gal dešimt. Kalba ėjo apie šį šuniuką. Mergaitė sakė „mama buvo žadėjusi padovanoti šuniuką, jūs jį paėmėte“. Mergaitės vardo negali pasakyti. Kodėl (duomenys neskelbtini) krizių centro informacijoje, rugpjūčio 3 dienos D. apklausoje parašyta „kai parvežė tėvai šuniuką, brolis D. paklausė „ar nupirkote šuniuką?“, mat jie jau turintys keletą šunų, o mama atsakė, jog jį jie radę ir reikės atiduoti, kai atsiras šeimininkas“, nežino. Mergaitė sakė apie dovanotą šuniuką. Kodėl skirtingai galėjo nurodyti mergaitė, nežino. Filmuotoje medžiagoje ratlankių gaubtai yra skirtingi, o atvažiavus į vietą pasiimti šuniuko, mašina buvo vienodais. Nemeluoja ir neturi tam pagrindo.

Liudytojas E. T. teisme parodė, kad datų tiksliai pasakyti negali, tuo metu dirbo (duomenys neskelbtini) apskrities VPK (duomenys neskelbtini) miesto ir rajono PK (duomenys neskelbtini) grupėje. Gavo pradėtą ikiteisminį tyrimą, kad prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ pavogtas šunelis. Dirbo dvi dienas su byla, stengdamasis identifikuoti automobilį. Kadangi iš pateiktų vaizdo įrašų matėsi, kad tai „(duomenys neskelbtini)“ markės automobilis, jo numerių išryškinti nepavyko, bet aikštelėje buvo atvažiavęs sunkvežimis, ieškojo jo, gal turi vaizdo registratorių, tačiau neturėjo. Rado automobilį, kuris prasilenkė su minėtu automobiliu, tačiau savininkai vaizdo registratoriaus neturėjo. Galvojo, kad turėtų būti (duomenys neskelbtini) rajono gyventojų automobilis. (duomenys neskelbtini) rajone gal apie tūkstantis tokių automobilių. Pradėjo nuo (duomenys neskelbtini) miesto ir plėtė ratą. Šunelio savininkas su juo bendravo telefonu, per dieną skambino po penkis kartus, klausdavo ar neatsirado. Jie buvo paplatinę, kad yra dingęs šunelis. Paskui buvo patalpinę skelbimą, kad galimai pavogtas šunelis. Patarė, kad jį pašalintų, nes taip šunelio neatras, jei neprisipažins. Versija buvo tokia: pasiūlė įdėti, kad šunelis pabėgo ir siūlo atlygį. Pasiūlė tikriausiai savininkui V. J.. Jie buvo išplatinę tokį skelbimą. Pats matė, kad kaba, jog dingęs šunelis, radusiam atsilygins. Po kiek laiko nukentėjusysis paskambino, pasakė, kad pats yra išvykęs, tačiau jam paskambino žmonės, jog yra rastas šunelis, nurodė tik kainą. Pasiūlė planą, nes nežinojo, ar tai tikrai yra tas šunelis, nes gali būti tik atlygiu susidomėję žmonės, paskambino, prisistatęs kaip brolis. Pasakė tik kaimą, kiek pamena, bandė pavardę sužinoti, bet jie nesakė, sakė „mūsų niekas nepažįsta čia, nerasit“. Buvo nuspręsta, kad jis sėda į automobilį su šunelio savininke, kad galėtų iš karto atpažinti, kolegos važiavo iš paskos. Sėdo į nukentėjusiosios automobilį, pakalbėjo ir pajudėjo. Kolegos buvo ant tiesioginio ryšio, jie pasiliko toliau. Į kiemą prie automobilio išbėgo didelis šuo ir atbėgo mažas, savininkė pradėjo cypti „mano, mano šunelis“. Įvažiavus automobiliui, šunys atbėgo po 10 sekundžių ir atėjo šeimininkas. Paprašė, kad uždarytų didelį šunį, nes negalėjo išlipti iš automobilio. Jį uždarė į namą. Nukentėjusiajai padavė šunelį į rankas ir pasodino į automobilį, kad kol atvyks pareigūnai, kad nebūtų konflikto. Savininkė pasiėmė šunį, jai pasakė „sėsk į automobilį“. Išsitraukė pažymėjimą, prisistatė, kokius keturis kartus, yra filmuota medžiaga kaip prisistato. Paaiškino, kad yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl vagystės, pasakė, kad reikia jį paimti. Po to pasikvietė į namus, labai emocingai elgėsi. Jis paskambino ir išsikvietė pareigūnus iš (duomenys neskelbtini), kad nebūtų konflikto, kad nebūtų pasipriešinimo. Atvyko (duomenys neskelbtini) ekipažas. Papildomas pajėgas kvietė dėl to, kad neįvyktų konfliktinė situacija. Patys pageidavo, kad būtų iškviesti papildomi pareigūnai. Jie nesutiko šuns atiduoti gera valia, jiems aiškino, kad tai reiškia – „aš atiduodu“. Padarė poėmį. Atvyko du ekipažai, su kolegomis nuvežė šunelį į veterinarijos kliniką ir patikrino pagal čipą. Atpažino, kad tas pats šuo. Laikosi nuomonės, kad tai yra vagystė. Visas laiko tarpas, kuris užfiksuotas, įrodo, kad tai šuns vagystė. Įrašą peržiūrėjo kokį 50 sykių, kiekvieną žingsnį. Jie buvo prasidarę galines duris, šunelis nubėgo. Tokia pati situacija buvo: berniukas paleido šunį iš kiemo ir sustojo važiuojantis automobilis, pasišaukė haskį ir nusivežė, bet jo nerado. Nuo to momento kuomet žmogus užvaldo daiktą, skaitosi vagystė. Jie atsiliepė už penkių dienų. Mano, kad jei jis būtų priglaudęs šunį, būtų nuėjęs pas apsaugą, pas pardavėjas pasakyti, kad rastas šunelis, palikęs kontaktą. Yra užfiksuota video įraše, kai jie nuvažiavo, pasakyta „tai tada iškelkit bylą jiems už sukčiavimą, kad jie parašė 500 eurų“. Faktas, kad atlygis juos suinteresavo. Nuvykus apie pinigus kalbos nebuvo, bet paskui forminant buvo išsakyti tokie žodžiai „iškelkit savininkams baudžiamąją bylą, kad jie pasiskelbė, kad duos pinigų, o jie sukčiauja“. Žodžiai „iškelkit savininkams bylą, nes jie sukčiauja“ buvo pasakyti moters. Medžiagos nematė, nes nebedirba policijoje, bet kiek sakė, kad įraše išsakytų žodžių nebuvo. Žodžiai galėjo būti iki to. Pradėjo filmuoti po skambučio policijai. Dar prieš skambutį policijai buvo apie 10 minučių pokalbis. Jie buvo išsakyti iki to. Įvardino, kad jie įtariamieji dėl vagystės. Emocijų buvo daug, bet įvardintų gynybine linija. Buvo taip „jei čia vagystė, tai čia sukčiavimas“. Esmė – šunelis. Ar tai buvo emocijos, ar gynybinė funkcija. Mano, kad šunelis atsirado tik tada, kada buvo paskelbta apie pinigus, iki tol kelios dienos, nors visi internetiniai portalai buvo pilni. Mano, kad pasiūlytas atlygis turėjo įtakos šuniuko atsiradimui. Įvykio vietoje buvo kalba su kaltinamaisiais, kad paėmimo vieta prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ buvo filmuojama. Buvo užduotas klausimas „matėt mašiną, kodėl neatvažiavot?“. Mano, kad jie suvokė, kad jų mašinos numeris matėsi ir jie gali būti surasti policijos pareigūnų, jei jie patys nepraneš apie šuniuką. Jie nežinojo, kad vaizdo įraše nesimatė automobilio valstybinio numerio. Tiesioginių B. M. žodžių negali pakartoti, tačiau kalba buvo apie tai, kad reikėtų iškelti bylą jiems dėl sukčiavimo. Mano, kad kaltinamieji matė esančius skelbimus, nes jei nebūtų nuotraukų buvę, nebūtų paskambinę. Neteigia, kad jie išsigando. Mano, kad buvo matę nuotraukas su mašina. Pasakė, kad jų ieško, kad yra jų nuotraukos. Mano, kad jie žinojo, kad yra tie skelbimai. Tai buvo gudrybė, kad rastų šunį, nes kitaip šuo neatsirado. Filmavo jis, buvo pateiktas vidaus tyrimui. Išsaugojęs medžiagos neturi. Asmeniškumų neturi. Jei praėjo keturios dienos, tai jis ieškotų, yra (duomenys neskelbtini) turgelis. Visa bendruomenė žinojo, kad yra dingęs šunelis. Su vaizdo medžiaga susipažinęs, automobilio atvykimas ir išvykimas užtruko iki dviejų minučių. Atvažiuoja, įeina į parduotuvę, įbėga šunelis, jį paima ir išvažiuoja. Nežino, ar asmenys ieškojo šeimininkų. Šunelis turėjo čipą, reikėjo nuvežti pas veterinarą. Juo labiau žinojo visi (duomenys neskelbtini). Jokio veiksmo nebuvo, kad šunį nunešti parodyti kažkam. Ieškojo automobilio, nes žmonių neatpažino. Skambino dėl šuns prieš atvažiuodamas, kad pasitikslintų adresą. Buvo nurodytas kaimas. Paklausus pavardės, buvo atsakyta „pavardė nepadės“. Nebuvo aišku, kur važiuoti. Pagal pavardę būtų pažiūrėjęs kur važiuoti. Jie tikslino kur važiuoti, sakė „pavažiuosi už kaimo, už kalniuko bus namas“. Pasakė, kad yra brolis. Nusikalstamos veikos modelio nereikia. Buvo suplanuota, kad šunelį paimtų su pareigūnais. Nežino, ar skambinusi moteris prašė pinigų. Tuo momentu kol vyko, apie pinigus kalbos nebuvo. Nebuvo esmė kalba apie atlygį, darbas buvo surasti šunelį. Pokalbio nepamena. Buvo telefoninis pokalbis, sužinojo, kad yra šunelis, sutarė kainą ir greitai viskas. Kalbant su nukentėjusiąja apie atlygį kalbos nebuvo. Su kaltinamaisiais pokalbio metu kalbos apie atlygį nebuvo. Tik pasidomėjo kaip atvažiuoti ir pasakė, kad atvažiuos. Kalbos apie pinigus nebuvo. Negali pasakyti, ar nukentėjusioji buvo pasiėmusi pinigus. Nesiruošė duoti pinigų. Pinigų davimo modelis nebuvo imituojamas. Buvo paprastas veiksmas - padaryti šunelio poėmį, ar ji turėjo pinigus, ar ne reikia jų klausti. Savininkai kalbėjo apie atlygį, jis tik pasidomėjo, kur reikia atvažiuoti. Atvykus kambaryje vaikų nebuvo, jie buvo kitame kambaryje. Mama pasakė, kad yra vaikai. Paėjo pro duris ir pamatė, kad sėdi mergaitė. Su ja nekalbėjo. Pokalbiui vykstant kalbų apie šunį, kad vaikai galėjo pasakyti, nebuvo. Kada yra stresinė situacija, žmonės išleidžia daug žodžių, neįmanoma visko girdėti. Kad vaikai yra, sužinojo pokalbio pabaigoje. Vaikai į kambarį nebuvo įėję, tai matyti įraše. Negirdėjo, kad buvo pasakyta jog namuose yra mažamečiai vaikai. Mano, kad radęs daiktą, būtų palikęs kontaktą. Radęs šunelį kitaip elgtųsi. Negali atsakyti į klausimą, ką žmonės galvoja, kiekvienas žmogus turi elgtis pagal Dievą ir pagal sąžinę. Būtų palikęs telefoną ir skelbimą, kad rastas šuo. Pirmiausiai, šeimininkai pageidavo (duomenys neskelbtini) pareigūnų, o antra, kad neišsivystytų konfliktas. Tvarkos kaip elgtis su rastai gyvūnais nėra, bet paskambinus Nr. 112 bet kokiu klausimu patars. Buvo kalba apie tai, kad rašys pareiškimą dėl sukčiavimo. Pats šuns momentas neužfiksuotas. Filmuota buvo po įvykio. A. M. pasakė žmonai, sako „junk kamerą, viską filmuok, nes mus apkaltins“. Jis pasakė, kad „pafilmuosiu aš“.

Nors kaltinamieji A. M. ir B. M. neprisipažino padarę jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, jų kaltę įrodo nukentėjusiojo V. J., liudytojų L. J., S. J., E. T. teisme bei ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai ir kiti ikiteisminio tyrimo metu surinkti bei teisme ištirti įrodymai:

- 2017 m. liepos 26 d. protokolas-pareiškimas, kuriuo V. J. pranešė apie jo atžvilgiu padarytą nusikalstamą veiką: nurodė, kad 2017 m. liepos 26 d. apie 18.26 val. PC „(duomenys neskelbtini)“, esančiame (duomenys neskelbtini), nenustatytos tapatybės vyras ir moteris pagrobė jam priklausančią „Y. T.“ veislės kalytę (gimimo data 2014-06-11), juodai-rudos spalvos. Kalytė ženklinta Nr. (duomenys neskelbtini). Šuns vertė 1700 eurų (1 t., b. l. 6);

- 2017 m. liepos 26 d. įvykio vietos apžiūros protokolas, kuriame užfiksuota automobilių stovėjimo aikštelės prie prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“, esančio adresu (duomenys neskelbtini) ir prekybos centro vidaus apžiūra.(1 t., b. l. 18-23);

- 2017 m. rugpjūčio 2 d. kitų objektų apžiūros protokolas, kuriame užfiksuota kompaktinėje plokštelėje esančių vaizdo įrašų iš prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“, adresu (duomenys neskelbtini) apžiūra. Vaizdo įraše matyti, kad moteris ir vyras įeina į parduotuvę, iš paskos įbėga šuniukas, moteris ir vyras paima parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“ esantį šuniuką ir išeina. Visa tai trunka 1 min. 14 sek. (1 t., b. l. 63-66);

- 2017 m. rugpjūčio 3 d. kitų objektų apžiūros protokolas, kuriame užfiksuota kompaktinėje plokštelėje esančių vaizdo įrašų, paimtų iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ turimų vaizdo kamerų, į kurių stebėjimo lauką patenka ir prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“, adresu (duomenys neskelbtini) automobilių stovėjimo aikštelė, apžiūra. Vaizdo įraše matyti, kad į automobilių stovėjimo aikštelę įvažiuoja sidabrinės spalvos automobilis „(duomenys neskelbtini)“, tamsintais galiniais stiklais. Automobilis sustoja prie prekybos centro, iš jo išlipa vyras ir moteris. Abu įeina į prekybos centrą „(duomenys neskelbtini)“, netrukus vyras ir moteris išeina ir nešasi šuniuką. Abu įsėda į tą patį sidabrinės spalvos automobilį „(duomenys neskelbtini)“ ir išvažiuoja. Visa tai trunka 2 min. 54 sek. (1 t., b. l. 70-77);

- 2017 m. rugpjūčio 1 d. įvykio vietos ir kitų objektų apžiūros protokolas, kuriame užfiksuota sidabrinės spalvos automobilio „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) su gale tamsintais stiklais, apžiūra (1 t., b. l. 78-82);

- išrašas iš VĮ „Regitra“ duomenų bazės, kad automobilis „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) registruotas B. M. vardu (1 t., b. l. 84).

Vagystė pagal LR BK 178 straipsnio 1 dalį - tai neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto užvaldymas, atimant iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu. Tokio pobūdžio nusikaltime svetimas turtas yra daiktai, kurie grobimo metu priklauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui. Vagystė yra tyčinė nusikalstama veika, kuri padaroma tik tiesiogine tyčia. Grobdamas vagystės būdu svetimą turtą, kaltininkas suvokia, kad veikia prieš turto savininko valią, numato nusikalstamos veikos padarinius ir jų nori. Vagystė laikoma baigta, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą, t. y. įgyja galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu pagal savo valią. Ši sąvoka neapima daiktų, kuriuos savininkas išmetė, paliko, taip atsisakydamas nuosavybės teisių į jį, taip pat daiktai, kurie niekam nepriklausė.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką vagystės dalyku nelaikomi bešeimininkiai daiktai, t. y. daiktai, neturintys savininko arba kurių savininkas nežinomas, pvz., pamesti kilnojamieji daiktai (kasacinė nutartis byloje Nr. 2K-41/2009). Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – LR CK) 4.57 straipsnio 3 dalį kilnojamaisiais bešeimininkiais daiktais gali būti gyvūnai, negyvi kilnojamieji daiktai, kurie dar niekam nepriklausė arba kurių savininkas atsisakė, arba kuriuos pametė ar paslėpė (radinys). Tokio bešeimininkio daikto suradimas ir jo pasisavinimas, kaip ir atsitiktinai asmeniui patekusio svetimo turto pasisavinimas, nelaikomas turto pagrobimu LR BK 178 straipsnio prasme. Tokiais atvejais galima civilinė atsakomybė už LR CK 4.61 ir 4.62 straipsniuose įtvirtintos pareigos grąžinti daiktą savininkui arba pranešti apie tai policijai ar savivaldybės institucijai nevykdymą. Baudžiamoji atsakomybė už rasto ar atsitiktinai asmeniui patekusio turto pasisavinimą galima tik tuo atveju, kai šis turtas turi didelę mokslinę, istorinę, kultūrinę reikšmę ar didelę turtinę vertę (LR BK 185 straipsnis).

Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad bešeimininkis gyvūnas – tai gyvūnas, kuris neturi savininko ar jis nežinomas arba kurio savininkas atsisakė neperduodamas jo kitam savininkui. Iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta ir LR CK 4.57 straipsnio 1 dalyje.

Kita vertus, kai asmuo užvaldo ne bešeimininkį, bet laikinai be priežiūros paliktą svetimą turtą, šiais veiksmais nutraukdamas teisėtą šio turto valdymą, veika atitinka vagystės požymius, pvz., piniginės paėmimas iš rankinės, padėtos ant kapo šalia paminklo, kai nukentėjusioji tuo momentu buvo nuėjusi prie kito kapo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-364/2005), lauke įstrigusio ir palikto automobilio ratų demontavimas, nuvažiavimas dviračiu, paliktu be apsaugos priemonių gatvėje, ir pan. Vagystės požymius atitinka ir tokie atvejai, kai asmuo, žmonių lankymosi ar darbo vietoje radęs kažkieno neapdairiai paliktą turtą (paliktą be priežiūros), užuot atidavęs jį šią vietą prižiūrintiems asmenims (pvz., prekybos centro, kavinės, teatro, muziejaus, poliklinikos, naktinio klubo ir pan. darbuotojams) saugoti, jį pasisavina; vertinami kaip svetimo turto pagrobimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-41/2009, 2K-351/2012, 2K-282/2012, 2K-291/2014, 2K-362-642/2015 ir kt.). Teismų praktikoje tokio pobūdžio bylose nuosekliai pasisakoma dėl negalimumo remtis vien tik objektyviosiomis aplinkybėmis užvaldant svetimą turtą, bet pabrėžiamas būtinumas nustatyti ir subjektyviąsias aplinkybes, t. y. kaip asmuo suvokė savo veiksmus, kokius padarinius numatė ir kokio tikslo siekė. Kasacinėje praktikoje kaip vagystei būdingos tyčios pavyzdžiai dažnai nurodoma tai, kad kaltininkas neabejotinai suvokė, jog paima svetimą daiktą, numatė, kad nukentėjusysis jo neteks, o jis šį turės kaip nuosavą, ir to norėjo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-351/2012, 2K-282/2012) arba kad kaltininkas suvokė, jog jis neteisėtai ir neatlygintinai pasisavina svetimą turtą, kad dėl tokių jo veiksmų padaroma turtinė žala kitam asmeniui, ir to norėjo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-6/2012).

Nors kaltinamieji savo kaltę dėl jiems inkriminuojamos nusikalstamos veikos neigia, tačiau teismo ištirtų įrodymų, jų visumos analizės pagrindu darytina išvada, kad A. M. ir B. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 178 straipsnio 1 dalyje, t. y. veikdami kartu, 2017 m. liepos 26 d. apie 18.26 val. prekybos centre „(duomenys neskelbtini)“, esančiame adresu (duomenys neskelbtini) pagrobė svetimą – V. J. priklausančią „Y. T.“ veislės kalytę, kurios vertė 1 700 eurų.