- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-06-09
- Bylos Nr.
- 1A-141-350/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-56852-2016-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algirdas Gaputis (pirm.), Donatas Jatužis, Jolanta Raščiuvienė
- Nuteistasis
- J. B.
- Nukentėjusysis
- M. B.
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Gapučio, teisėjų Donato Jatužio ir Jolantos Raščiuvienės,
teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. B. gynėjo J. S. apeliacinį skundą dėl Visagino miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo J. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso ( toliau BK) 178 straipsnio 1 dalį 10 MGL ( 376, 60 eurų) bauda, kurią įpareigotas sumokėti per 6 mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Priteista iš J. B. nukentėjusiajam M. B. 100 eurų turtinės ir 300 eurų neturtinės žalos atlyginimo, bei 104,22 eurų proceso išlaidų valstybei.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. Skundžiamu nuosprendžiu J. B. nuteistas už tai, kad 2016 m. gruodžio 6 dieną, apie 13 val. 20 min., tiksliau nenustatytu laiku, nuo prekystalio parduotuvėje „B.“, esančioje (duomenys neskelbtini) , V., pagrobė nukentėjusiajam M. B. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną „Samsung Galaxy S7 Edge 32 GB“, IMEI Nr. (duomenys neskelbtini) , 818,00 Eur vertės, su dėklu, 15,00 Eur vertės, ir su šiame telefone buvusia 64 GB atminties kortele, 35,00 Eur vertės, ir tokiais savo nusikalstamais veiksmais padarė nukentėjusiajam M. B. 868,00 Eur turtinę žalą.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistojo gynėjas skundžia apylinkės teismo nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti jį išteisinamąjį nuosprendį.
2.1 Apeliantas cituoja skundžiamą nuosprendį, jame išdėstytus liudytojų parodymus ir teigia, kad nuosprendyje išdėstytos išvados prieštarauja faktiniams bylos duomenims.
2.2 Nurodo, kad nuosprendyje pažymėta, jog kitą dieną po įvykio nukentėjęs pats skambino kaltinamajam ir klausė, ar jis neėmė telefono, į ką jis atsakė nieko nežinantis, tačiau tokių aplinkybių proceso metu nei nuteistasis, nei nukentėjęs nenurodė. Be to, skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad telefonas buvo paimtas parduotuvėje „B.“ nuo prekystalio, tačiau nukentėjęs M. B. nurodė, kad telefonas buvo padėtas ant spintelės, prekybos salėje, vietoje, kur jis konsultuoja pirkėjus. Tai reiškia, kad tiek nuteistasis, tiek kitas pirkėjas negalėjo suprasti, kad telefonas yra pardavėjo, o ne pamirštas kito pirkėjo. Šiuo atveju nuteistasis, rastą telefoną paėmė todėl, kad aplinkui žmonių nebuvo, savininką tikėjosi rasti vėliau, nes tuo metu skubėjo. Vėliau, vėlai vakare apžiūrėjęs telefoną nuteistasis jame rado savininko vizitinių kortelių, kuriose buvo nurodyta savininko darbovietė - parduotuvė „B.“, todėl prašė žmonos kitą dieną susisiekti su jos seserimi, dirbančia toje pat parduotuvėje, kad ji grąžintų telefoną savininkui. Vėliau iš žmonos sužinojo, kad savininkas telefono pasiimti nesutiko, nes jį atnešė ne tas asmuo, kuris jį paėmė iš parduotuvės. Tuo tarpu iš nukentėjusiojo pareiškimo ir apklausos matyti, kad jis neneigė, jog telefonas dingo tuomet, kai jį buvo palikęs be priežiūros.
2.3. Visos aukščiau aptartos aplinkybės, apelianto manymu, neįrodo, kad J. B. paimdamas telefoną norėjo jį pasisavinti. Jo veiksmai nėra nusikalstami, todėl apkaltinamasis nuosprendis turi būti panaikintas, priimant išteisinamąjį nuosprendį.
3. Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
4. Skundas atmetamas.
5. Skunde iš esmės kartojama nuteistojo J. B. gynybinė versija, kurią jis išsakė ir bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme, kad M. B. telefono jis nevogė, o pasiėmė jį kaip radinį.
5.1 Skundžiamame nuosprendyje pirmos instancijos teismas, konstatuodamas nuteistojo kaltę, nurodė išsamius motyvus, kuriais, remiantis teisme ištirtais įrodymais, yra visiškai pagrįstai paneigta kaltinamojo gynybinė versija, kartojama apeliaciniame skunde.
5.2 Esant šioms aplinkybėms, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad J. B. pagrobė svetimą turtą, ir teisingai kvalifikavo jo veiką pagal BK 178 straipsnio 1 dalį.
6. Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuotoje praktikoje analogiškose bylose konstatuota, kad teisės požiūriu daiktas jį suradusiam asmeniui nėra svetimas tik tada, kai jis yra bešeimininkis, t. y. daiktas neturi savininko arba jo savininkas nėra žinomas. Bešeimininkiai daiktai gali būti daiktai, kurie niekam dar nepriklausė, arba kurių savininkas atsisakė, arba kuriuos pametė ar paslėpė (radinys), tarp jų ir lobis (CK 4.57 straipsnio 1 ir 3 dalys). Tokio bešeimininkio daikto suradimas ir jo pasisavinimas, kaip ir atsitiktinai asmeniui patekusio svetimo turto pasisavinimas, nelaikomas turto pagrobimu.
6.1 Tačiau, kai asmuo užvaldo ne bešeimininkį, bet laikinai be priežiūros paliktą svetimą turtą, šiais veiksmais nutraukdamas teisėtą šio turto valdymą, veika atitinka vagystės požymius. Tai taikoma ir atvejams, kai asmuo, žmonių lankymosi ar darbo vietoje radęs kažkieno neapdairiai be priežiūros paliktą daiktą, užuot atidavęs jį šią vietą prižiūrintiems asmenims (nagrinėjamu atveju - prekybos centro darbuotojams) saugoti, jį pasisavina (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-41/2009, 2K-351/2012, 2K-282/2012, 2K-291/2014, 2K-362-942/2015).
7. Nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas nustatė, ir to neginčija apeliantas, kad J. B., būdamas prekybos centro „B.“ prekybos salėje paėmė ant spintelės buvusį ir be priežiūros paliktą nukentėjusiojo, prekybos centro darbuotojo M. B. telefoną, jo prekybos centro darbuotojams neperdavė, telefono savininko ieškoti nebandė, o, išeidamas iš prekybos centro, jį išsinešė su savimi.
7.1 Taigi, M. B. telefoną J. B. paėmė nuo spintelės, prie kurios, kaip nurodė nukentėjusysis, yra jo darbo vieta, jis ten konsultuoja parduotuvės klientus. Tai reiškia, kad telefono M. B. nebuvo pametęs, o tik jį, trumpam iš telefono buvimo vietos pasitraukdamas, ten buvo palikęs be priežiūros. J. B., atsižvelgiant ir į telefono buvimo jo paėmimo momentu vietą, kas akivaizdžiai rodo, jog telefonas nėra pamestas, neturėjo jokio pagrindo šio telefono laikyti bešeimininkiu.
7.2 Be to, aplinkybę, kad telefoną, jį paimdamas tokiomis aplinkybėmis ir jį išsinešdamas iš prekybos centro, o ne atidavęs jį šio centro darbuotojams, J. B. turėjo tiesioginę tyčią jį pasisavinti, akivaizdžiai įrodo ir tai, jog telefoną jis grąžino tik sekančią dieną per tame prekybos centre dirbusią savo žmonos seserį O. Č., sužinojęs, jog nukentėjusysis M. B. dėl telefono vagystės kreipėsi į policiją, be to, kaip nurodė nukentėjusysis, telefonas buvo grąžintas su iš telefono atminties pašalintais visais duomenimis. Tai reiškia, kad J. B. su aiškiai jam svetimu telefonu elgėsi kaip su savu ir laisva valia jo grąžinti savininkui neketino.
8. Atsižvelgiant į išdėstytą kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas J. B. kaltę, padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, pagrindė įvertinęs byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visumą, nešališkai išnagrinėjo visas baudžiamosios bylos aplinkybes, jas įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Priimtas nuosprendis yra teisingas ir pagrįstas, todėl apeliacinio skundo tenkinti jame nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo J. B. gynėjo J. S. apeliacinį skundą atmesti.