Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Vitalijos Norkūnaitės (kolegijos pirmininkės) ir Aušros Valinskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-07-27 nuosprendžio, kuriuo R. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį 8 MGL (301,28 Eur) dydžio bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. Š. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį už svetimo turto pagrobimą, t. y. už tai, kad jis 2015-07-17, apie 9.21 val., (duomenys neskelbtini), prekybos centre (duomenys neskelbtini), prie firminės (duomenys neskelbtini) parduotuvės, pakeldamas nuo grindų, pagrobė svetimą, UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį turtą – 725 eurus grynųjų pinigų, kurie buvo supakuoti plastikiniame maišelyje, ir kuriuos pametė (duomenys neskelbtini) parduotuvės darbuotojas.

Apeliaciniame skunde nesutinka su teismo išvada, kad liudytojo T. L. parodymai buvo nuoseklūs, nes: liudytojas tvirtino, kad pamestame maišelyje buvo kasos čekiai su UAB (duomenys neskelbtini) rekvizitais ir kurie (tokie patys) yra pateikti teismui,( b. l. 38), tačiau teismas šio fakto nekonstatavo; teisme liudytojas nenurodė, kodėl 2015-07-17 (apeliaciniame skunde klaidingai nurodyti metai „2016“) apklausos metu nurodė mažesnę pinigų sumą maišelyje, nei vėlesnės apklausos metu. Teigia, kad liudytojo parodymus paneigė T. L. kolega V. B., kuris teismo posėdžio metu paaiškino, kad byloje esantys kvitai suformuoti kitą po įvykio dieną per specialią buhalterinę programą. Šie čekiai tyrėjai pateikti 2015-11-03, po įvykio praėjus daugiau nei 3 mėnesiams (b. l. 77). Teigia, kad taip pat liudytojo T. L. parodymus apie maišelyje buvusius čekius paneigia teismo išreikalauta UAB (duomenys neskelbtini) detali finansinės dienos ataskaita, kuri ne toks pats dokumentas, kuris neva buvo jo surastame maišelyje, nes pasak liudytojo A. K. teismui pateikti kvitai yra tie, kurie išspausdinami iš ataskaitos ir nešami iš seifo į kasą su išimtais pinigais. Mano, kad tai patvirtina faktą, kad liudytojo T. L. parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi. Pažymi, kad T. L. bendrovėje dirbo kelias dienas, todėl jokių čekių nebuvo atspausdinęs ir įdėjęs į maišelį. Nurodo, kad visos šios aplinkybės patvirtina, kad jis nežinojo kam priklauso pinigai. Teigia , kad jis T. L. klausė, ar jis nieko nepametė, o jis atsakė, kad ne. Pinigų jis nevogė, o tik saugojo, kol atsiras jų savininkas. Pažymi, kad jei jis pinigus būtų norėjęs pasisavinti, tai gera valia nebūtų atidavęs pareigūnams, o būtų neprisipažinęs, kad ką nors surado įvykio dieną.

Nurodo, kad liudytojas T. L. parodė, kad įvykio dieną jis surašė ranka rašytą dokumentą, o byloje esantis atspausdintas pareiškimas (b. l. 7), yra pasirašytas ne T. L.. Nurodo, kad šis dokumentas suklastotas. Pažymi, kad šiame dokumente nurodyta, kad jo surastame maišelyje buvo 725 Eur, nors pirminės apklausos protokole, surašytame taip pat 2015-07-17, T. L. nurodė, kad pasigedo 425 Eur. T. L. kategoriškai teigė, kad šiame dokumente yra ne jo parašas, nors V. B. teigė, kad jis šį dokumentą atspausdino UAB (duomenys neskelbtini) administraciniame pastate, o vėliau atvežė pasirašyti T. L..

Nurodo, kad teismas, surašydamas apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė BPK 305 straipsnio reikalavimus – neišdėstė kokie konkretūs įrodymai pagrindžia apelianto kaltę, nevertino įrodymų prieštaringumo, kilusias abejones dėl įrodymų patikimumo nepašalino ir apie tai iš viso nuosprendyje nepasisakė.

Apeliacinį skundą grindžia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.62 straipsnio nuostatomis, kuriomis remiantis, radiniu laikomas daiktas, kurio savininkas nežinomas. Radęs pamestą daiktą asmuo privalo jį grąžinti pametusiajam, jeigu jis nežinomas. Jeigu toks asmuo nežinomas, pamestą daiktą radęs asmuo privalo per savaitę nuo radimo dienos pranešti apie radinį policijai ir jai perduoti radinį, jeigu pats negali arba nenori jo saugoti. Daiktą radęs asmuo ar policija perduotą rastąjį daiktą privalo saugoti šešis mėnesius. Saugojimo metu negalima radiniu naudotis <...>. Nurodo, kad įvykis įvyko 2015-07-17, apie 9.21 val., jį saugojo ir rastus pinigus grąžino 2015-10-21 policijos pareigūnams pareikalavus, t. y. pasielgė taip kaip reikalauja CK 4.62 straipsnio 1 dalis.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, laikydamasi apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje, pirmosios instancijos teismo nuosprendį patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliantas nesutinka, kad pinigai, gulintys parduotuvės koridoriuje yra ne radinys, o nusikalstamos veikos – vagystės dalykas, taip pat ginčiją tyčią pasisavinti rastus pinigus, atskirų duomenų pripažinimą įrodymais, įrodymų vertinimą.

BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šių reikalavimų teismas, pripažindamas R. Š. kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 1 dalyje, nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus, teisingai juos įvertino, padarė pagrįstą išvadą, kad R. Š. pagrobė svetimą turtą, ir teisingai kvalifikavo veiką pagal BK 178 straipsnio 1 dalį.

Vagystės dalykas yra svetimas turtas. Svetimu laikomas toks turtas, kuris grobimo metu priklauso kitam asmeniui. Baudžiamosios teisės teorijoje išskiriamas vienas iš pagrobimo požymių, tai – pasisavinimas. Pasisavinimas suprantamas kaip svetimo turto neteisėtas bei neatlygintinas užvaldymas visam laikui, darantis turtinę žalą teisėtam turto savininkui, valdytojui ar naudotojui.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką vagystės dalyku nelaikomi bešeimininkiai daiktai, t. y. daiktai, neturintys savininko arba kurių savininkas nežinomas. Bešeimininkiais daiktais gali būti pripažįstami kilnojamieji daiktai, kurie niekam dar nepriklausė arba kurių savininkas atsisakė, arba kuriuos pametė ar paslėpė (radinys, lobis). Tokio bešeimininkio turto pasisavinimas nelaikomas turto pagrobimu BK 178 straipsnio prasme. Baudžiamoji atsakomybė už rasto ar atsitiktinai asmeniui patekusio turto pasisavinimą galima tik tuo atveju, kai šis turtas turi mokslinę, istorinę, kultūrinę reikšmę ar didelę turtinę vertę (BK 185 straipsnis).

Byloje neginčytinai nustatyta, kad R. Š. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, t. y. prekybos centro (duomenys neskelbtini) koridoriuje, prie firminės parduotuvės (duomenys neskelbtini), pakėlė nuo grindų plastikinį maišelį, kuriame buvo supakuoti grynieji pinigai ir juos su savimi išsinešė. Pinigai rasti 2015-07-17. Policijos pareigūnams pareikalavus savanoriškai 720 Eur pateikti 2015-10-21.

Nagrinėjamu atveju, svarbu nustatyti, ar R. Š. paimti pinigai yra vagystės dalykas, ar radinys.

Teisės požiūriu daiktas jį suradusiam asmeniui nėra svetimas tada, kai jis yra bešeimininkis, t. y. daiktas neturi savininko arba jo savininkas nėra žinomas. Bešeimininkiai daiktai gali būti gyvūnai ar negyvi kilnojamieji daiktai, kurie niekam dar nepriklausė arba kurių savininkas atsisakė, arba kuriuos pametė ar paslėpė (radinys), tarp jų ir lobis (CK 4.57 straipsnio 1 ir 3 dalys). Tokio bešeimininkio daikto suradimas ir jo pasisavinimas, kaip ir atsitiktinai asmeniui patekusio svetimo turto pasisavinimas, nelaikomas turto pagrobimu. Tokiais atvejais galima civilinė atsakomybė už CK 4.61 ir 4.62 straipsniuose įtvirtintos pareigos grąžinti daiktą savininkui arba pranešti apie tai policijai ar savivaldybės institucijai nevykdymą. Pagal formuojamą teismų praktiką, sprendžiant klausimą, ar turtas yra svetimas, ar pripažįstamas bešeimininkiu, labai svarbu nustatyti, kokiomis aplinkybėmis rastas daiktas pasisavinamas, taip pat atskleisti kaltininko tyčios turinį.

R. Š. teisme parodė, kad jis paėmė plastikinį maišelį ir matė, kad jame buvo pinigai. Maišelį su pinigais įsidėjo į kišenę ir priėjęs prie parduotuvės (duomenys neskelbtini) darbuotojo, paklausė, ar jis nieko nepasigedo. Kadangi barmenas atsakė, kad jis nieko nepasigedo, jis išėjo į lauką. Išėjęs į lauką perskaičiavo maišelyje buvusius pinigus ir nustatė, kad jame yra 720 Eur smulkiomis kupiūromis. Jokių kitų dokumentų maišelyje nebuvo. Liudytojas T. L. parodė, kad atvežęs alaus statines, jis jas nukėlė nuo vežimėlio ir tuo metu jį užkalbino kaltinamasis, kuris jo paklausė tik išankstinio alaus užsakymo telefono numerio, apie rastus pinigus kaltinamasis jam nesakė. Apeliacinės instancijos teisme liudytojas T. L. kategoriškai patvirtino, kad kaltinamasis nieko jo neklausė, ar jis būtų ką pametęs ar ko pasigedęs, jokio surasto daikto jam nerodė. Iš vaizdo stebėjimo kameros Nr. 3 įrašo matyti, kad 09:21:00 į prekybos centro patalpas pro pagrindinį įėjimą įeina kaltinamasis (šio fakto R. Š. neginčija) ir nueina link (duomenys neskelbtini) krautuvėlės. Iš vaizdo stebėjimo kameros Nr. 4 įrašo matyti, kad 09:20:30 (duomenys neskelbtini) krautuvėlės darbuotojas ant vežimėlio stumia statinę. Pristūmęs vežimėlį prie krautuvės sustoja, statinę nukelia nuo vežimėlio ir ridena į parduotuvę. Dar jam neįėjus visiškai į parduotuvę, 09:21:02 iškrenta paketas, kuris guli tarp įėjimo į krautuvę durų ir vežimėlio, netoli T. L., kuris tuo metu rideno statinę pro duris. Tuo metu vaizdo kameros įraše matosi ir R. Š., kuris nuo įėjimo į krautuvę buvo apie 15 žingsnių atstumu. Šioje koridoriaus atkarpoje be T. L. ir R. Š. jokio kito žmogaus nebuvo. Priėjęs prie paketo, 09:21:13, R. Š. pasižiūri į nugara į jį stovintį T. L., paima paketą, vėl pasižiūri į nugara į jį tebestovintį T. L., paketą paslepia, prieina prie prekystalio, užkalbina pardavėją (T. L.), kuris jam kažką užrašo ant popierėlio ir paduoda R. Š.. R. Š., gavęs popierėlį 09:22:55 nueina.

Nagrinėjamu atveju T. L. pametė paketą su pinigais, kai R. Š. buvo apie 15 žingsnių atstumu nuo jo. Kitų žmonių šioje koridoriaus atkarpoje viso įvykio metu (nuo paketo pametimo iki jo paėmimo) nebuvo. R. Š. paimant paketą su pinigais, pastarasis gulėjo tarp statinę ridenusio T. L. (už nugaros žingsnio atstumu) ir vežimėlio, kuriuo buvo atvežta statinė. Prieš paimant paketą ir po to, R. Š. pasižiūrėjo į T. L., t. y. matė, kad T. L. stovi į jį nugara ir nemato kaip jis paima paketą. T. L. teisme paliudijo, kad jam apie rastus pinigus R. Š. nieko nepasakė ir paklausė tik telefono numerio dėl išankstinio alaus užsakymo. Šiais parodymais teismas neturi pagrindo netikėti, nes juos patvirtina vaizdo įrašas, iš kurio matyti, kad R. Š. priėjus ir užkalbinus T. L., pastarasis užrašo kažką ant lapelio ir jį paduoda R. Š.. Po to R. Š. nueina. Vien tai, kad pinigai T. L. iškrito iš kišenės, automatiškai nedaro jų bešeimininkiu turtu. Pažymėtina, kad T. L. pinigų pasigedo iš karto išėjus R. Š.. Taigi, pinigų radimo vieta (prekybos centro patalpos; paketas gulintis tarp vežimo, kuriuo atvežta statinė ir T. L., ridenančio statinę, vieno žingsnio atstumu), tiek visos aukščiau nustatytos aplinkybės rodo, kad R. Š. nebuvo pagrindo rastus pinigus laikyti bešeimininkiais, nes buvo akivaizdu, kad juos galimai pametė T. L.. Priešingu atveju, akivaizdu, kad T. L. paketą su pinigais būtų radęs pirmas, nes kaip minėta, pinigai gulėjo tarp T. L., ridenančio statinę, jam už nugaros, vieno žingsnio atstumu ir vežimėlio, kuriuo buvo atvežta statinė. Be to, net ir manant, kad pinigus galėjo pamesti ne T. L., o kitas asmuo, kiekvienas suaugęs asmuo tokioje situacijoje turėtų suprasti, kad pinigai, supakuoti į paketą ir kažkam iškritę ant parduotuvės patalpų grindų, nėra bešeimininkis turtas, kad savininkas netrukus gali sugrįžti jų pasiimti. Tuo tarpu R. Š. ne tik nepasiteiravo T. L., ar jis nepametė pinigų, tačiau nesiėmė jokių veiksmų bandant grąžinti paimtus pinigus savininkui. Priešingai – paėmęs pinigus jis tuoj pat išėjo iš parduotuvės, nelaukė, ar atsiras jų savininkas, juos parsinešė namo, nepranešė nei apsaugos darbuotojams, nei policijai. Tai rodo R. Š. siekį paimtus pinigus valdyti kaip savo. Pinigus policijai pateikė tik pareikalavus, praėjus trims mėnesiams. Taigi, taip veikdamas R. Š. neabejotinai numatė, kad dėl tokių jo veiksmų turto savininkas neteks savo turto, o jis šį turės kaip nuosavą.

Kolegija nesutinka su aplelianto argumentu, kad liudytojo T. L. parodymai nėra nuoseklūs ir jais negalima tikėti. Pažymėtina, kad priešingai nei nurodo apeliantas, liudytojo T. L. parodymai atitiko kitus byloje surinktus įrodymus, todėl nebuvo teisinio pagrindo jais abejoti. Liudytojas T. L. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme parodė, kad prie jo priėjęs R. Š. tik paprašė telefono numerio. Šias aplinkybes patvirtina ir vaizdo įrašas, iš kurio matyti, kad R. Š. priėjus ir užkalbinus T. L., pastarasis užrašo kažką ant lapelio ir jį paduoda R. Š.. Po to R. Š. nueina. Apeliantas ginčija liudytojo T. L. parodymus, teigdamas, kad jie nenuoseklūs, nes liudytojas pirmos apklausos metu, 2015-07-17, nurodė kitą pamestų pinigų sumą, t. y. ne 725 Eur, o 425 Eur; teismas nenustatė liudytojo nurodyto fakto, kad maišelyje buvo kasos kvitai. Liudytojas T. L. paaiškino, kad 2015-07-17 apklausos metu nurodydamas pinigų sumą jis galėjo suklysti dėl patirto didelio susijaudinimo. Šias aplinkybes patvirtino ir parduotuvės (duomenys neskelbtini) vadovas V. B., kuris nurodė, jog iš pradžių jam atvykus, liudytojas T. L. dėl įvykio buvo pasimetęs, beveik ištiktas šoko ir net negalėjo nurodyti dingusių pinigų sumos. Pinigų suma nustatyta, tik patikrinus ataskaitas. Atkreiptinas dėmesys, kad 725 Eur suma iš kasos buvo išimta per dvi dienas, 2015-07-14 buvo iš kasos išimti 300 Eur, o 2015-07-16 – 425 Eur, todėl neatmetama galimybė, kad iš didelio susijaudinimo, liudytojas galėjo pasakyti tik paskutinę paimtą sumą. Vien tai, kad teismas nekonstatavo fakto, kad maišelyje su pinigais buvo ir kasos kvitai, liudytojo parodymų nedaro nepatikimais. Nesant kitų duomenų (be liudytojo parodymų), patvirtinančių kasos kvitų buvimą maišelyje, esant abejonėms, teismas pagrįstai šios aplinkybės nekonstatavo, be to, jos nebuvo ir kaltinime.

Taip pat kolegija pritaria apylinkės teismui, kad R. Š. teiginys apie tai, kad prekybos centro apsaugos darbuotojams ir policijos pareigūnams apie pinigus nepranešė todėl, kad jais nepasitikėjo, - yra nelogiškas. Kaip pagrįstai nurodė apylinkės teismas apie rastą svetimą turtą galima pranešti ir neperdavus šio turto asmenims, kuriems pranešama apie radinį, o turtą teisėtam savininkui galima perduoti tik tada, kai įsitikinama, kad turtas iš tiesų priklauso asmeniui, pareiškusiam pretenzijas į tą turtą. Tokia galimybė numatyta ir CK 4.62 straipsnio 2 dalyje, kurioje įtvirtinta asmens, radusį pamestą daiktą pareiga (kai pametęs daiktą asmuo nežinomas) per savaitę nuo radimo dienos pranešti apie radinį policijai ir jai perduoti radinį, jeigu pats negali arba nenori jo saugoti.

Esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju apylinkės teismas pagrįstai T. L. pamestus pinigus nagrinėjamu atveju laikė vagystės dalyku, o jų pasisavinimą – svetimo turto pagrobimu.

R. Š. atsakomybės nepašalina ir jo ginčijamas T. L. rašytinis pareiškimas, kurį galimai pasirašė ne pats T. L.. Pažymėtina, kad dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 1-4 dalyse, ikiteisminis tyrimas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Nustatyta, kad pagrobti pinigai priklausė UAB (duomenys neskelbtini). Būtent UAB (duomenys neskelbtini) teisėto atstovo (b. l. 19) – firminių parduotuvių vadovo V. B. pareiškimo pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kurio metu T. L. apklaustas liudytoju. Ginčijamu pareiškimu (b. l. 7) apylinkės teismas grįsdamas R. Š. kaltę nesivadovavo. Atsižvelgiant į tai, šio dokumento leistinumas apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtinas.

Taip pat atmetami kaip nepagrįsti apelianto argumentai dėl pinigų sumos, buvusios maišelyje. Apeliantas nurodo, kad maišelyje buvo 720 Eur, o ne 725 Eur. Apylinkės teismas nustatydamas pagrobtų pinigų kiekį – 725 Eur, vadovavosi liudytojų V. B., T. L. parodymais, kuriuos patvirtino ir 2015-07-14, 2015-07-16 pinigų išėmimo faktą patvirtinantys dokumentai: detalių fiskalinių 2015-07-14, 2015-07-16 dienų ataskaitų kopijos (b. l. 130, 132), liudytojo – UAB (duomenys neskelbtini) firminių parduotuvių administratorius A. K., kuris įvykio dieną turėjo atvykti paimti išimtų pinigų (atlikti inkasaciją).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos. Nutartis gali būti skundžiama Lietuvos Aukščiausiajam Teismui kasacine tvarka per tris mėnesius nuo jos paskelbimo dienos.