- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-10-29
- Bylos Nr.
- 2A-15-180/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00269-2015-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolė Piškinaitė, Egidija Tamošiūnienė, Egidijus Žironas
- Ieškovas
- J. G. K.
- Atsakovas
- A. V. N., A. M., J. V., A. F.
- Trečiasis asmuo
- R. K.
- Kategorijos
- 2.1.2.4.1.4Apsimestinis sandoris
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijos Tamošiūnienės ir Egidijaus Žirono,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo J. G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-87-565/2016 pagal ieškovo J. G. K. patikslintą ieškinį atsakovams A. V. N., A. M., J. V., A. F. (A. F.), dalyvaujant trečiajam asmeniui R. K., dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, teisių pripažinimo ir nuostolių atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas J. G. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas:
1) pripažinti negaliojančiais ir apsimestiniais nuo sudarymo momento trečiojo asmens R. K., atsakovo A. F. ir ieškovo J. G. K. 2012 m. birželio 11 d. sudarytą paskolos sutartį ir ieškovo J. G. K. bei atsakovo A. F. 2012 m. rugsėjo 12 d. sudarytą susitarimą dėl paskolos sutarties pakeitimo;
2) pripažinti, kad pagal 2012 m. birželio 11 d. paskolos sutartį ir 2012 m. rugsėjo 12 d. susitarimą dėl paskolos sutarties pakeitimo paskolos gavėjo teises bei pareigas įgijo atsakovai A. V. N., A. M. ir J. V.;
3) pripažinti nuo sudarymo momento negaliojančiu ieškovo J. G. K., atsakovo A. F. ir trečiojo asmens R. K. 2012 m. birželio 11 d. sudarytą sutartinės hipotekos lakštą Nr. (duomenys neskelbtini);
4) pripažinti negaliojančiu nuo surašymo momento 2014 m. kovo 5 d. vykdomąjį įrašą, išduotą Vilniaus miesto 32-ojo notarų biuro;
5) priteisti ieškovo J. G. K. naudai solidariai iš atsakovų A. V. N., A. M. ir J. V. 1 422,97 Eur nuostoliams atlyginti.
Šalies argumentai
2. Ieškovas nurodė, kad 2012 m. birželio 6 d. su A. K. (A. K.), V. K. (V. K.) ir A. K. (A. K.) sudaręs pirkimo-pardavimo sutartį, kurios pagrindu tapo buto, esančio Pilies g. 38-20, Vilniuje, savininku. 2012 m. birželio 11 d. ieškovas su atsakovu A. F. ir trečiuoju asmeniu R. K. sudarė sutartį dėl 42 979,61 Eur (148 400 Lt) paskolos. 2012 m. rugsėjo 12 d. buvo sudarytas susitarimas dėl papildomos 16 537,30 Eur (57 100 Lt) paskolos. 2012 m. rugsėjo 12 d. trečiasis asmuo R. K. atsakovui A. F. perleido reikalavimo teisę pagal paskolos sutartį. Paskolos grąžinimas buvo užtikrintas 2012 m. birželio 11 d. sutartinės hipotekos lakštu ir 2009 m. rugsėjo 12 d. susitarimu dėl sutartinės hipotekos pakeitimo įkeičiant atsakovui A. F. butą, esantį Pilies g. 38-20, Vilniuje.
3. Ieškovo tvirtinimu, jis nėra tikroji paskolos sutarčių šalis, o tik statytinis, nes jis neketino nuosavybės teise įsigyti buto, todėl neketino ir imti paskolų atsiskaityti už šį butą. Atsakovai A. V. N., A. M. ir J. V. buvo iš anksto susitarę pasinaudoti ieškovo patiklumu ir jo vardu paimti paskolas, visi pagal paskolos sutartis gauti pinigai buvo perduoti atsakovui J. V., todėl šie atsakovai turi būti pripažinti tikrosiomis paskolos sutarčių šalimis (paskolos gavėjais).
4. Atsakovas A. F. ir trečiasis asmuo R. K. visas sutarties sąlygas suderinę su atsakovu J. V., turėjo suprasti, kad, sudarydami sutartis su pašaliniu asmeniu, pensininku, kuris neturi finansinių galimybių grąžinti suteiktas paskolas, rizikuoja, kad tokie sandoriai gali būti pripažinti apsimestiniais.
5. Ieškovas nesiekė įkeisti buto, esančio Pilies g. 38-20, Vilniuje. Hipotekos lakštą dėl šio buto įkeitimo atsakovui A. F. už suteiktas paskolas ieškovas pasirašė įtikintas, kad taip bus greičiau atsiskaityta su buto pardavėjais ir grąžinta paskola. Atsakovas A. F. ir trečiasis asmuo R. K. žinojo arba turėjo žinoti, kad ieškovas šioje byloje ginčijamuose sandoriuose yra tik statytinis, kadangi, negaudamas pagal paskolos sutartis jokios naudos, joks protingas ir apdairus asmuo ieškovo vietoje nepasirašytų hipotekos lakšto, įkeisdamas nekilnojamąjį turtą. Todėl hipotekos lakštas turi būti pripažintas negaliojančiu Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.91 straipsnio 6 dalyje nurodytu pagrindu. Pripažinus negaliojančiu hipotekos lakštą, negaliojančiu tampa ir šio lakšto pagrindu Vilniaus 32-ojo notarų biuro 2014 m. kovo 5 d. išduotas vykdomasis įrašas.
6. Antstoliui pagal paskolos sutartis atliekant vykdymo veiksmus, iš ieškovo darbo užmokesčio ir pensijos buvo išieškota 1 422,97 Eur suma. Ši suma laikytina ieškovo nuostoliais, kurie ieškovo naudai turi būti priteisti solidariai iš tikrųjų paskolos gavėjų – atsakovų A. V. N., A. M. ir J. V..
II. Pirmosios instancijos teismo spendimo esmė
7. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. vasario 9 d. sprendimu ieškinį atmetė.
8. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nėra įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas A. F. suprato, siekė sudaryti ir sudarė paskolos sutartis ne su ieškovu, o su atsakovais A. V. N., A. M. ar J. V.. Teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas A. F. siekė sudaryti paskolos sutartį su asmeniu, kuris yra už paskolą įkeičiamo buto savininkas, šios bylos atveju – ieškovas, ir sudarė paskolos sutartis su ieškovu, realiai perduodamas ieškovui paskolos sutartyse nurodytas paskolų sumas. Tuo pagrindu pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinio reikalavimus dėl paskolos sandorių pripažinimo apsimestinais.
9. Teismas nepagrįstu pripažino ieškovo reikalavimą dėl hipotekos lakšto ir susitarimo dėl hipotekos lakšto pakeitimo negaliojančiais kaip sudarytų itin nenaudingomis ieškovui sąlygomis, kadangi, ieškovo teigimu, skola išieškoma ne tik iš ieškovui priklausančio hipoteka įkeisto buto. Teismas pažymėjo, kad hipotekos sandoris buvo sudarytas realizuojant ketinimą sudaryti paskolos sutartis. Akcentavo aplinkybę, jog ieškovas, pasirašydamas hipotekos sandorius, turėjo ne tik galimybę, bet ir pareigą veikti atidžiai ir rūpestingai, išsiaiškinti sudaromų sandorių esmę bei pasekmes ir nesudaryti sandorių, kurie pažeidžia ieškovo ar kitų asmenų teises.
10. Pirmosios instancijos teismas nurodė neturįs pagrindo išvadai, kad atsakovas A. F., sudarydamas su ieškovu hipotekos sandorius, žinojo ar turėjo žinoti, kad ieškovas šiuose sandoriuose veikia kaip statytinis. Teismas akcentavo aplinkybę, jog nekilnojamojo turto įkeitimas yra įprastas paskolos grąžinimo užtikrinimo būdas, o įstatymai neįpareigoja paskolą suteikiantį asmenį išsiaiškinti aplinkybes, susijusias su paskolos panaudojimu. Pirmosios instancijos teismas, atmetęs ieškinio reikalavimus dėl šalių sudarytų sandorių pripažinimo negaliojančiais, atmetė ir kitus – išvestinius reikalavimus dėl vykdomojo įrašo panaikinimo ir nuostolių priteisimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
11. Ieškovas J. G. K. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, kad ieškovas jokio atstovo (įskaitant ir neapsiribojant J. V.) santykyje su A. F. neturėjo, nei žodžiu, nei raštu nebuvo išdavęs įgaliojimo. Teismas nevertino aplinkybės, jog jokių derybų dėl paskolos sutarties sąlygų su ieškovu nei iki sandorių sudarymo, nei jų metu nebuvo.
11.2. Pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo metu nurodytas aplinkybes nagrinėjo nevisapusiškai ir neobjektyviai. Teismas nepagrįstai netenkino ieškovo prašymo J. V., A. V. N. ir A. M. dalyvavimą teismo posėdyje pripažinti būtinu. Šis procesinis pažeidimas apribojo ieškovo įrodinėjimo galimybes.
11.3. Teismas nepagrįstai akcentavo aplinkybę, jog ieškovas sandorių sudarymo metu neįsitikino, kad atsakovė A. V. N. bus pajėgi atsiskaityti už perkamą butą.
11.4. Teismas neišsamiai nustatė A. M. paaiškinimus byloje. A. M. patvirtino, kad ieškovas 2012 m. birželio 11 d. grynųjų pinigų negavo, o sekančią dieną ieškovo išgrynintas lėšas A. M. ieškovo akivaizdoje perdavė J. V.. Aplinkybę, jog J. V. pažadėjo šias lėšas perduoti buto pardavėjams, turėjo būti vertinama, kad jis yra tikroji sandorio šalis.
Žemesnės instancijos teismas
11.5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad, paaiškėjus, jog už butą nėra atsiskaityta ir kad A. V. N. neturi galimybės atsiskaityti su buto pardavėju sutartu terminu, ieškovas nesiėmė jokių priemonių informuoti buto pardavėjus apie tai, kad ieškovas nėra tikroji buto pirkimo-pardavimo šalis, nesiėmė priemonių pripažinti šį sandorį negaliojančiu. Bylos duomenys patvirtina, kad buto pardavėjams buvo žinoma, jog ieškovas yra statytinis. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė stabdyti nagrinėjamą bylą iki bus išnagrinėta baudžiamoji byla dėl sukčiavimo, kuri nagrinėjamai civilinei bylai turėtų prejudicinę reikšmę.
11.6. Teismas nevertino aplinkybės, jog A. V. N. kreipėsi į ieškovą dėl papildomos paskolos poreikio. Teismas nesuteikė reikšmės aplinkybei, jog abi paskolos sutartys buvo neatlygintinės, o tarpininkas už paslaugas taip pat negavo atlyginimo.
11.7. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino kaltinamajame akte užfiksuotų A. V. N. parodymų, patvirtinančių ieškovo poziciją dėl sandorių apsimestinumo.
11.8. Hipotekos sandorio sudarymą lėmė atsakovų piktavališkas susitarimas. Sandoris sudarytas ieškovui itin nenaudingomis sąlygomis. Ieškovas nebuvo supažindintas su sandorio sąlygomis. Hipotekos lakšte nurodytiems kreditoriams buvo žinoma, kad ieškovas šiuose teisiniuose santykiuose dalyvauja kaip statytinis. Prasidėjus paskolų išieškojimui, ieškovas gauna žymiai mažesnes pajamas, todėl teismas iš ieškovo išieškotas sumas turėjo pripažinti jo nuostoliais.
Atsiliepimas
12. Atsakovas A. F. atsiliepime prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
12.1. Apeliantas neįrodė ginčijamų paskolos sutarties ir hipotekos lakšto apsimestinumo. Ieškovas privalėjo įrodyti ne tik tai, jog jis ginčo santykiuose yra statytinis, bet ir tai, kad atsakovas A. F. su trečiuoju asmeniu R. K. skolinamas lėšas siekė perduoti ne ieškovui, o atsakovams. Atsakovas A. F. siekė sudaryti ginčijamus sandorius su ieškovu, kuris gavo paskolos lėšas savo nuosavybėn ir jais disponavo.
12.2. Apeliantas deklaratyviai tvirtina aptariamu atveju buvus atsakovo A. F. ir trečiojo asmens R. K. susitarimą su atsakovais J. V., A. M. ir A. V. N. pasitelkti ieškovą kaip statytinį. Atsakovui A. F. nebuvo žinoma apie nurodytų asmenų vaidmenį ginčo santykiuose. Atsakovas A. F. ginčijamus sandorius sudarė susipažinęs su Nekilnojamojo turto registro duomenimis, patvirtinančiais, kad ieškovas yra nekilnojamojo turto savininkas.
12.3. Nustačius, kad paskolos sandoriai teisėti, nėra pagrindo juos pripažinti apsimestiniais. Ieškovas neginčija buto pirkimo-pardavimo sandorio, todėl ieškovo nurodyti asmenys, nebūdami buto savininkais, negalėjo išreikšti valios dėl jo įkeitimo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikra atliekama apeliacinio skundo ribose.
Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių
14. Bylos duomenimis 2012 m. birželio 6 d. tarp A. K., V. K. ir A. K. bei apelianto J. G. K. buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis (t. I, b. l. 9-19), kurios pagrindu ieškovas įsigijo butą, adresu Pilies g. 38-20, Vilnius, už 62 268,30 Eur (215 000 Lt) (pirkimo-pardavimo sutarties 2.1.1. ir 3.1.p.). Apelianto nuosavybės teisės į įsigytą butą buvo įregistruotos 2012 m. birželio 7 d. (Nekilnojamojo turto registro duomenų banko išrašas, I t., b. l. 63-64). Pirkimo-pardavimo sutarties 4.1 ir 4.2 punktuose buvo nurodyta, kad buto pardavimo kainą pirkėjas, t. y. apeliantas sumokėjo pardavėjams prieš šios sutarties pasirašymą grynais pinigais ir pardavėjai patvirtino nurodytos sumos už parduotą butą gavimą. Tačiau 2012 m. spalio 24 d. paminėto buto pardavėjai V. K. ir A. K. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrą su pareiškimu dėl nusikalstamos veikos (t. I, b. l. 20-22), kuriame nurodė, jog J. G. K. (apeliantas šioje byloje), A. V. N. ir A. M. (atsakovės šioje byloje) pasinaudodami pardavėjų pasitikėjimu, pastariesiems nesumokėjo už parduotą butą. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 23 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. 1-39-576/2017 (t. III, b. l. 3-26) J. G. K., A. V. N. ir A. M. buvo pripažinti kaltais pagal Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalyje (sukčiavimas) padarytas nusikalstamas veikas, nuteistiesiems skirtos atitinkamos bausmės. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gruodžio 6 d. nutartimi, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 1A-373-166/2017 (t. III, b. l. 19-26) nuteistųjų apeliacinių skundų netenkino ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį paliko nepakeistą.
15. Taip pat bylos duomenimis nustatyta, kad praėjus penkioms dienoms nuo paminėtos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, 2012 m. birželio 11 d. tarp R. K. (trečiasis asmuo byloje), kuriam atstovavo įgaliotinis S. K., A. F. (atsakovas šioje byloje) bei apelianto J. G. K. buvo sudaryta paskolos sutartis (t. I, b. l. 23-25). Šios paskolos sutarties pagrindu apeliantui paskolos davėjai suteikė 42 979,61 Eur (148 400 Lt) paskolą (R. K. suteikė 12 279,89 Eur (42 400 Lt) paskolą, o A. F. 30 699,72 Eur (106 000 Lt) paskolą, paskolos sutarties 1.3.1. ir 1.3.2. p.). Paskolos grąžinimo terminas – 2012 m. rugpjūčio 12 d. (paskolos sutarties 3.1 p.). Šios paskolos sutarties paskutiniame lape apeliantas raštu bei parašu patvirtino, kad grynus pinigus asmeniškai iš paskolos davėjų gavo 2 432,81 Eur (8 400 Lt) paskolos dalį. Pagal paskolos sutarties 2.2.2. punktą šalys susitarė, kad 40 546,80 Eur (140 000 Lt) paskolos dalį paskolos davėjai išmokės skolininkui mokėjimo pavedimu į jo banko sąskaitą. Bylos šalių paaiškinimais bei bylos duomenimis nustatyta, kad tą pačią dieną (iki paskolos sutarties pasirašymo) apeliantas sutartinės hipotekos lakštu id. k. (duomenys neskelbtini) (t. I, b. l. 26-28) įkeitė R. K. bei A. F. butą, kurį įsigijo 2012 m. birželio 6 d. pirkimo-pardavimo sutartimi ir kurio savininku buvo įregistruotas nuo 2012 m. birželio 7 d., t. y. 2012 m. birželio 11 d. paskolos sutarties įvykdymas buvo užtikrintas apelianto nekilnojamojo turto (buto įsigyto pagal minėtą pirkimo-pardavimo sutartį) hipoteka.
16. 2012 m. rugsėjo 12 d. paskolos davėjas R. K., kuriam atstovo įgaliotinis S. K., t. y. pradinis kreditorius, hipoteka užtikrinto reikalavimo perleidimo sutartimi (t. I, b. l. 30) perleido A. F. (kitam paskolos davėjui), t. y. naujajam kreditoriui, visas savo turimas teises reikalauti iš skolininko J. G. K. 12 279,89 Eur (42 400 Lt) skolą, suteiktą pagal 2012 m. birželio 11 d. paskolos sutartį, o A. F. priėmė visas perleidžiamas reikalavimo teises (hipoteka užtikrinto reikalavimo perleidimo sutarties 1 p.). 2012 m. rugsėjo 12 d. sutartinės hipotekos id. k. (duomenys neskelbtini) priedas Nr. 1 (t. I., b. l. 29) taip pat patvirtina, kad 12 279,89 Eur (42 400 Lt) R. K. reikalavimas į skolininką perleistas A. F.. Tą pačią dieną tarp atsakovo A. F. ir apelianto J. G. K. buvo pasirašytas susitarimas dėl paskolos sutarties pakeitimo (t. I., b. l. 31-33), kurio pagrindu A. F. paskolino apeliantui papildomą 16 537,30 Eur (57 100 Lt) sumą ir tokiu būdu apelianto skola padidėjo iki 59 516,91 Eur (205 500 Lt) (susitarimo 2.3. p.). Visos 59 516,91 Eur (205 500 Lt) paskolos grąžinimo terminas buvo pratęstas iki 2012 m. lapkričio 12 d. (susitarimo 3.1. p.). Taip pat 2012 m. rugsėjo 12 d. tarp J. G. K. ir A. F. buvo sudarytas susitarimas dėl sutartinės hipotekos id. k. (duomenys neskelbtini) pakeitimo Nr. 2 (t. 1, b. l. 34). Byloje esantis 2012 m. rugsėjo 12 d. pakvitavimas (t. I, b. l. 163), patvirtintas notarine tvarka, įrodo, kad J. G. K. papildomą paskolos sumą iš A. F. gavo grynaisiais pinigais asmeniškai į rankas ir šią aplinkybę patvirtino savo parašu.
17. Byloje esantys dokumentai: 2014 m. kovo 5 d. vykdomasis įrašas, 2014 m. kovo 17 d. antstolio V. Č. raginimas įvykdyti sprendimą, to paties antstolio 2014 m. balandžio 29 d. patvarkymas Nr. 0116/14/00445 bei 2014 m. gruodžio 10 d. patikslintas patvarkymas dėl skolos išieškojimo (t. I, b. l. 47, 48, 49, 50), apelianto banko sąskaitos išrašai (t. I, b. l. 53-56, 57-59, 60-61) įrodo, kad apeliantui laikui negrąžinus paskolos sumos, A. F. ėmėsi priverstinio skolos išieškojimo, o antstolis pradėjo vykdyti išieškojimo iš apelianto pensijos bei darbo užmokesčio veiksmus.
Dėl paskolos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis
18. Tiek savo procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdyje apeliantas ir jo atstovas advokatas tvirtino, kad paskolos sutartys yra apsimestiniai sandoriai, nes J. G. K. ne tik nesiekė paskolos sutarčių sudarymo, nesiekė gauti pinigų pagal paskolos sutartis, bet netgi nesiderėjo dėl paskolos sutarčių sudarymo ir jų sąlygų. Jis buvo statytinis, o tikrosios paskolos sutarčių šalys, t.y. paskolos gavėjai, buvo atsakovai. Apeliantas, jo teigimu, buvo pasitelktas paskoloms gauti dėl savo garbaus amžiaus ir sudaromų sandorių pasekmių nesupratimo, siekiant jį apgauti. Be to, kredito davėjai negalėjo nežinoti ir neabejotinai žinojo tikrąsias ginčijamų sandorių šalis.
19. Apsimestinio sandorio negaliojimas reglamentuojamas CK 1.87 straipsnyje. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių padarinių iš tikrųjų siekė jo šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji šalių valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Sandoris neturi valios trūkumų ir šiuo aspektu yra teisėtas, kai jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, atitinka jų vidinę valią. Šiuo atveju esminė aplinkybė yra šalių valia, buvusi sandorio sudarymo momentu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018; 2018 m. vasario 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K3-3-71-916/2018). Jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės (CK 1.87 str. 1 d.), t. y. galioja tas sandoris, kurio padarinių siekė jo šalys. Apsimestiniu, be kita ko, laikomas ir sandoris, sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-122/2014; 2016 m. rugsėjo 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-405-687/2016; kt.). Kaip nurodyta kasacinio teismo praktikoje, tokiu atveju teismas turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia. Sprendžiant klausimą dėl sandorio apsimestinumo dėl subjekto, visų pirma svarbu nustatyti, ar asmuo, sudaręs sutartį, iš tikrųjų ketino įgyti iš jos kylančias teises ir pareigas, ar jomis naudojosi ir jas vykdė, ar, priešingai, tik formaliai pasirašė sutartį kaip jos šalis, tačiau iš tikrųjų neketino įgyti ir neįgijo nei teisių, nei pareigų, o jas įgijo kitas asmuo, kuris jomis iš tikrųjų naudojosi (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2011, 2016 m. rugsėjo 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-405-687/2016; kt.). Pareigą įrodyti aplinkybę, kad faktiškai sandorį sudarė kitas asmuo nei tas, kuris nurodytas kaip sandorio šalis, turi asmuo, ginčijantis sandorį kaip apsimestinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2011, 2015 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2015; kt.).
20. Paminėta, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo ne dėl sutarties teisinio rezultato, kurio siekė šalys, nes bylos šalys pripažįsta buvus paskolos ir turto įkeitimo (hipotekos) teisinius santykius, bet dėl paskolos sutarčių šalies, paskolos gavėju sutartyse nurodyto asmens bei hipotekos davėjo atitikties tikrajam šių teisinių santykių subjektui. Ieškovas tiek teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose, tiek 2018 m. rugsėjo 4 d. bei 2018 m. rugsėjo 26 d. teismo posėdžiuose teigė, kad tikraisiais paskolos gavėjais yra A. V. N., A. M. ir J. V., o ginčo paskolos sutartis jis sudarė įkalbėtas atsakovių A. V. N. ir A. M.; pinigai gauti pagal paskolos sutartis buvo skirti sumokėti už butą, įsigytą 2012 m. birželio 6 d.. Kadangi butas atsakovės A. V. N. prašymu buvo įregistruotas ko (apelianto) vardu, dėl to jis sutiko paimti paskolas. Paskolos pinigai buvo atiduoti atsakovui J. V., kad pastarasis sumokėtų už butą ir vėliau atsiskaitytų su paskolos davėjais, o jis pats (apeliantas) jokių pinigų niekada negavo. Atsakovas J. V. 2018 m. rugsėjo 4 d. teismo posėdyje nurodė, kad atsakovė A. M. kreipėsi į jį dėl paskolos gavimo, todėl jis susisiekė su savo pažįstamu asmeniu H. Z., o pastarasis su R. K. bei A. F., kurie vėliau ir suteikė apeliantui paskolą; pats jis jokios paskolos negavo, apelianto nepažinojo, o atsakovė A. V. N. su juo atsiskaitė dėl ankstesnių jam (V.) turėtų skolų. J. V. patvirtino, kad paskolą ėmė buto savininkas – J. G. K.. Atsakovė A. M. 2018 m. rugsėjo 4 d. teismo posėdyje paaiškino, kad ji pagal paskolos sutartis jokių pinigų negavo, paskola buvo reikalinga atsakovei A. V. N., bet ją gavo apeliantas butui pirkti; butą norėjo pirkti A. V. N., o ji pati tik tvarkė buto dokumentus. J. V. atsakovės teigimu tik tarpininkavo gaunant paskolą. Atsakovė A. V. N. 2018 m. rugsėjo 4 d. teismo posėdyje paaiškino, kad butas, kurį įsigijo apeliantas, buvo skirtas jai, tačiau dėl turimų įsiskolinimų ji negalėjo buto įregistruoti savo vardu. Paskolos buvo imamos su tikslu atsiskaityti už butą, tačiau paskolos pinigus paėmė J. V. ir galiausiai dingo.
21. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad su prašymu surasti asmenį, galinti suteikti paskolą, atsakovas J. V. kreipėsi į H. Z.. Šią aplinkybę patvirtino bylos šalys ir 2018 m. rugsėjo 26 d. teismo posėdyje liudytoju apklaustas pats H. Z.. Pastarasis taip pat nurodė, kad paskola buvo reikalinga asmeniui, galinčiam paskolos grąžinimą užtikrinti nekilnojamojo turto (buto) įkeitimu, t. y. J. G. K., o vėliau jam buvo pateiktas Nekilnojamojo turto registro išrašas, patvirtinantis apelianto nuosavybės teisę į butą. Kaip nustatyta iš rašytinių bylos duomenų ir dėl to ginčo byloje taip pat nėra, paskolą apeliantui suteikė R. K. per savo įgaliotą atstovą S. K. ir A. F.. Pirmosios instancijos teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. posėdyje apklaustas atsakovas A. F. nurodė, kad paskola buvo suteikta tik įkeičiamo buto savininkui, o apie tai, kad apeliantas nėra tikroji sandorio šalis, ar kad pinigus skolinasi ne jis, arba ne savo reikmėms, jam niekada nebuvo žinoma. Analogišką aplinkybę nurodė ir liudytoju 2018 m. rugsėjo 4 d. posėdyje apklaustas S. K.. Liudytojas patvirtino, kad nei A. V. N., nei J. V. jis niekada nematė, pasirašant paskolos sutartį be paskolos gavėjo dar dalyvavo A. M.. Liudytoja byloje apklausta G. Š. nieko konkretaus apie sandorio sudarymo aplinkybes nenurodė, teigdama, kad pati ginčo sandoriuose niekada nedalyvavo ir situacija jai žinoma tik iš pasakojimų.
22. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo išplėtota ir nuosekli. Pagal ją faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
23. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
24. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Dėl įrodymų pakankamumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-568-611/2016). Kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-248/2018 33 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kasacinis teismas, be kita ko, yra nurodęs, kad įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-351-687/2018 45 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
25. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos įrodymų visetą, sprendžia, kad nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad jis nėra tikroji ginčijamų paskolos sutarčių šalis, t. y. kad jis neįgijo teisių į paskolos lėšas ir skolintomis lėšomis nedisponavo. Byloje dalyvaujantys asmenys iš esmės vieningai patvirtino, kad paskolos sutartys buvo betarpiškai susijusios su mokėjimu už 2012 m. birželio 6 d. įsigytą butą. Tam, kad būtų atsiskaityta su buto pardavėjais, vienas iš atsakovų J. V., atsakovės A. M. bei atsakovės A. V. N. prašymu, kreipėsi į pažįstamą asmenį H. Z. dėl paskolos suteikimo, o pastarasis į paskolas galiausiai suteikusius asmenis ‑ trečiąjį asmenį R. K. ir atsakovą A. F.. Kaip byloje nurodė pastarieji, paskolos buvo suteiktos konkrečiam asmeniui – buto savininkui J. G. K.. Tačiau tiek apeliantas, tiek atsakovės A. M. bei A. V. N. teismo proceso metu iš esmės nesugebėjo nuosekliai ir suprantamai paaiškinti, kodėl paskolos pinigai nebuvo panaudoti įgyto buto pirkimo-pardavimo kainai sumokėti, ši aplinkybė taip pat yra konstatuota Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 23 d. nuosprendyje (baudžiamoji byla Nr. 1-39-576/2017). Teismo įsitikinimu, vertinant faktinį ieškinio pagrindą būtina atsižvelgti į aplinkybę, kad sudarytų sandorių esmė, atsižvelgiant į jų prigimtį, buvo suprantama apeliantui. Teismas nepagrįstais pripažino argumentus, kad apeliantas nesuprato, kokios pasekmės bus sukurtos sudarant ginčijamus sandorius. Šiuo atveju svarbi aplinkybė, kad apeliantas yra nuteistas už sukčiavimą sudarant buto pirkimo-pardavimo sutartį, atsiskaityti už kurį ir buvo siekiama gauti lėšų pagal ginčijamus paskolos sandorius. Net ir senyvo amžiaus asmeniui turi būti suprantama, kad sudarydamas paskolos sutartį, gaudamas pagal ją lėšas, užtikrindamas paskolos sutarties įvykdymą hipoteka, paskolos gavėjas prisiima įsipareigojimą skolintas lėšas grąžinti.
26. Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad kai tos pačios šalys vienu metu arba per trumpą laiko tarpą sudaro kelis sandorius, susijusius su tuo pačiu sutarčių dalyku, šie sandoriai aiškintini ne izoliuotai, o kartu, nes tik taip gali būti atskleista tikroji šalių valia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010; 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-532/2011; 2014 m. sausio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-122/2014; kt.). Teisėjų kolegija atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes bei kasacinio teismo praktiką, sprendžia, jog aplinkybę, kad apeliantui buvo suteiktos paskolos neabejotinai patvirtina tai, kad iki 2012 m. birželio 11 d. paskolos sutarties pasirašymo apeliantas sutartinės hipotekos lakštu id. k. (duomenys neskelbtini) įkeitė R. K. bei A. F. jam nuosavybės teise priklausantį butą, kurį įsigijo 2012 m. birželio 6 d. pirkimo-pardavimo sutartimi. 2012 m. birželio 11 d. paskolos sutarties paskutiniame lape apeliantas savo ranka rašytu tekstu bei parašu patvirtino, kad grynais pinigais asmeniškai į rankas iš paskolos davėjų gavo 2 432,81 Eur (8 400 Lt) paskolos dalį, o pagal paskolos sutarties 2.2.2. punktą 40 546,80 Eur (140 000 Lt) paskolos dalis apeliantui buvo sumokėta mokėjimo pavedimu į jo banko sąskaitą, ką patvirtino pats ieškovas. Nors apeliantas teigė, kad dar pirmosios paskolos sutarties pagrindu jam perduotų pinigų jis negavo, tačiau, nepaisydamas šios aplinkybės, 2012 m. rugsėjo 12 d. apeliantas sudarė pakartotinį susitarimą dėl paskolos sutarties pakeitimo, kurio pagrindu A. F. paskolino apeliantui papildomą 16 537,30 Eur (57 100 Lt) sumą, o byloje esantis 2012 m. rugsėjo 12 d. pakvitavimas, patvirtintas notarine tvarka, įrodo, kad J. G. K. papildomą paskolos sumą iš A. F. gavo grynaisiais pinigais asmeniškai į rankas ir šią aplinkybę patvirtino savo parašu. Padidėjusi apelianto skola (59 516,91 Eur (205 500 Lt)) taip pat buvo užtikrinta jo buto hipoteka. Be to, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 23 d. nuosprendyje, priimtame baudžiamojoje byloje Nr. 1-39-576/2017 (CPK 182 str. 3 p.), nenustatyta, kad J. G. K. būtų verčiamas atlikti tokius veiksmus. Priešingai (teigiama nuosprendyje), jis pats, paprašytas, priėmė sprendimą dėl paskolų, pasirašė paminėtus dokumentus; aplinkybių, kad ginčo dokumentai netikri ar suklastoti, teismas nenustatė (t. III, b. l. 16). Taigi visos nustatytos, ištirtos ir įvertintos aplinkybės įrodo paties apelianto valią sudaryti ginčijamas paskolos sutartis.
27. Apeliantas, teigdamas, kad buvo tik statytinis, teigia pinigų pagal ginčo paskolos sutartis negavęs. Paminėta, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai paneigia tokį apelianto teiginį. Įrodyta, kad apeliantas pinigus gavo. Paskolos sutartys, atsižvelgiant į paskolos sutarčių, kaip realinių sandorių pobūdį (paskolos sutartis laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (CK 6.870 str.)) buvo sudarytos ir paskolos davėjai jų pagrindu paskolintus pinigus ieškovui tiek grynaisiais, tiek banko pavedimu perdavė, todėl apeliantas nuo jų gavimo momento tapo šių pinigų savininkas. Atsakovas J. V. iš esmės neneigė, kad dalis pinigų, kuriuos kaip paskolą gavo apeliantas, buvo perduota jam. Šią aplinkybę jis patvirtino ir baudžiamojoje byloje; ją (aplinkybę) iš dalies patvirtina ir atsakovių A. M. bei A. V. N. parodymai, nors jie nėra nuoseklūs, skiriasi šių pinigų perdavimo J. V. tikslas. Be to, nurodyta aplinkybė iš esmės neturi teisinės reikšmės šioje byloje. Nors apeliantas tvirtina, kad paskolos davėjai negalėjo nežinoti ir žinojo, kad jis yra statytinis, t. y. tikrosios paskolų sutarčių šalys buvo atsakovai, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kad paskolos davėjai R. K. ir A. F. pirmosios paskolos sutarties sudarymo metu ir A. F. antrosios paskolos sutarties sudarymo metu būtų susitarę ir/ar žinojo, kad paskolos sutartis sudaro su apeliantu kaip statytiniu ir tyčia suteikė paskolą fiktyviam paskolos gavėjui (CPK 178 str.).
28. Bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantas ne tik nė karto paskolos davėjams neužsiminė, kad paskola reikalinga ne jam, bet paklaustas A. F. apie galimybes paskolą grąžinti, tik patvirtino, kad paskola jam reikalinga trumpam laikotarpiui. Šių aplinkybių apeliantas byloje ne tik nepaneigė, bet jų iš esmės ir neginčijo. Teisėjų kolegija neabejoja, kad paskolos davėjai išreiškė valią paskolos sutartis sudaryti būtent su J. G. K.. Pastarieji patvirtino, kad paskolos sutarties suteikimo sąlyga buvo jos užtikrinimas savininkui nuosavybės teise priklausančio buto hipoteka. Nustatyta, kad sutartinės hipotekos sandoris tarp paskolos gavėjo ir davėjų buvo sudarytas. Todėl apeliantui dėl jo paties kaltės neapdairiai iš paskolos davėjų gautus pinigus atidavus kitiems asmenims, o paskolos davėjui išsiieškojus iš apelianto, kaip paskolos gavėjo, skolas pagal paskolos sutartis, apeliantas turi teisę reikšti atitinkamus reikalavimus dėl perduotų pinigų sumų priteisimo asmenims, kuriems atidavė paskolų lėšas. Tačiau apelianto ir atsakovų tarpusavio santykiai, susiklostę dėl paskolos sutartimis gautų pinigų perdavimo, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.
29. Taip pat teisėjų kolegija akcentuoja, kad apelianto argumentas, jog jis tariamai atsakovių A. V. N. ir A. M. įtikintas sudarė ginčijamas paskolos sutartis, nepaneigia apelianto atsakomybės už paskolos sutarčių įvykdymą, nes sutartis su paskolos davėjais jis sudarė laisva valia, o motyvai, dėl kokių priežasčių jie sutartis sudarė, kaip spręstina iš įrodymų visumos, paskolų davėjams nebuvo žinomi ir negali būti panaudoti prieš sąžiningus kreditorius. Be to, aplinkybės, jog apeliantas tariamai buvo įtikintas ir tokiu būdu apgautas nurodytų atsakovių nepatvirtina ir liudytojos G. Š. į bylą pateiktas raštelis, kuriame tariamai išdėstyta apelianto apgaulės schema. Nors atsakovė A. M. 2018 m. rugsėjo 4 d. teismo posėdyje patvirtino, kad tai jos ranka rašytas raštelis, tačiau iš jame išdėstytų aplinkybių – „kreditorius už tą butą duos ne daugiau kaip 250 000 Lt (koks ir kieno kreditorius nežinau)“, „norės butą perrašyti sau“, „po to grąžins butą šeimininkui ar ne, nežino (pagal Miškos žodžius)“, „Kaip Anatolijus sutiko ar ne, tai reikia klaus...?“, „Mums yra blogai, kadangi pakimba storas, Kaulinskas, Kubilius, Kernas ir kur išeitis?“ iš esmės neduoda jokio pagrindo spręsti apie tariamai buvusią apelianto apgaulės schemą. Vien ta aplinkybė, kad raštelyje minima apelianto pavardė neįrodo, kad šis raštelis patvirtina ar paneigia šiai bylai aktualias aplinkybes. Pažymėtina, kad raštelyje taip pat minimos ir kitų, šioje byloje nedalyvaujančių, asmenų pavardės. Be to, kaip jau nustatyta, pati liudytoja G. Š. jokių šiai bylai esminės reikšmės turinčių aplinkybių nenurodė. Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija kritiškai vertina aptariamame raštelyje nurodytas aplinkybes.
30. Iš visų įrodymų viseto sprendžiama, kad apeliantas aiškiai savo veiksmais patvirtino šioje byloje ginčijamus paskolų ir hipotekos sandorius. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Apeliantas iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Nenustačius įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių pažeidimo, nėra pagrindo kitaip vertinti pirmiau nurodytų nustatytų aplinkybių ir daryti kitas, nei padarė pirmosios instancijos teismas, išvadas.
Dėl procesinės bylos baigties
31. Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamo pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, išanalizavusi faktinius bylos duomenis, prieina išvados, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 str.). Tai, kad apeliantas J. G. K. nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo įvertintus įrodymus, nėra pagrindo, nesant apelianto teiginius pagrindžiančių įrodymų, pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, nepažeidė nei įrodymų vertinimą reguliuojančių nuostatų, nei ginčui aktualių materialinių teisės normų. Tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nepalankus atsakovui, nereiškia, kad jis neteisėtas ir nepagrįstas.
32. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo procesą reglamentuojančias taisykles ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.) ir jį keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
33. Netenkinus ieškovo apeliacinio skundo, atsakovai įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 str.), tačiau atsakovams nepareiškus prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, jų priteisimo klausimas atsakovams nesprendžiamas.
34. Bylos duomenimis nustatyta, kad apeliacinės instancijos teisme byloje patirta 66,79 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų (t. II, b. l. 166) netenkinus apeliacinio skundo šios procesinių dokumentų įteikimo išlaidos priteisiamos iš apelianto J. G. K. valstybei (CPK 96 str.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2016m. vasario 9d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš apelianto J. G. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 66,79 Eur (šešiasdešimt šešis eurus ir septyniasdešimt devynis euro centus) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Grąžinti Vilniaus miesto apylinkės teismui baudžiamąją bylą Nr. 1A-373-166/2017 (7 tomai).