Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2021-12-20 · Civilinė byla Nr. e2A-1246-460/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-12-20
Bylos Nr.
e2A-1246-460/2021
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-18372-2021-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Aušra Maškevičienė, Irma Čuchraj, Erika Misiūnienė
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“
Atsakovas
J. J.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-1246-460/2021Teisminio proceso Nr. 2-68-3-18372-2021-5Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.2.1; 2.6.8.3; 2.6.16.9; 3.1.7.6; 3.2.4.11; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. gruodžio 20 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj, Aušros Maškevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Erikos Misiūnienės,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ ieškinį atsakovei J. J. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės 652,80 Eur nesumokėtų nuomos įmokų, 587,52 Eur delspinigių, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Atsakovei ieškinio, jo priedų kopija ir teismo pranešimas įteikti asmeniškai. Atsakovė atsiliepimo į pareikštą ieškinį per teismo nustatytą terminą nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovės 652,80 Eur skolos, 58,75 Eur delspinigių, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 711,55 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 85,48 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kitoje dalyje ieškinį atmetė.

4. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai, nustatytos faktinės aplinkybės:

4.1. Nurodė, jog atsakovė netinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus – pradelsė mokėti mokėjimų grafike nustatytus išperkamosios nuomos mokėjimus, todėl susidarė 652,80 Eur įsiskolinimas.

4.2. Nurodė, kad atsižvelgdamas į sutartinių teisinių santykių pobūdį, į tai, kad atsakovė yra vartotojas, ji, sudarydama sutartį buvo silpnesnioji sutarties šalis, turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų, todėl sprendė, kad reikalaujamo dydžio delspinigiai yra per dideli, pažeidžiantys sutarties šalių interesų pusiausvyrą, todėl jų norma mažino iki 0,05 procento, todėl ieškovei iš atsakovės priteisė 58,75 Eur (652,80 Eur x 0,05 proc. x 180 d.). Konstatavo, kad tokia priteistų delspnigių suma atitinka atitinka sąžiningumo bei protingumo kriterijus (CK 6.37 straipsnio 3 dalis). Darė išvadą, kad ieškovės reikalavimas dėl delspinigių priteisimo iš atsakovės tenkintinas iš dalies.

4.3. Nurodė, kad atsakovė praleido terminą piniginei prievolei įvykdyti, todėl ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (711,55 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2021 m. liepos 2 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo yra pagrįstas ir tenkintinas (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

5. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą už akių dalyje dėl delspinigių ir priteisti ieškovei iš atsakovės 587,52 Eur delspinigių. Taip pat perskirstyti bylinėjimosi išlaidas.

6. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

6.1. Nurodė, kad teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Respublikos Vartojimo kredito įstatymo (toliau – LR VKĮ) nuostatomis, nes įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyta, kad šis įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto. Pažymėjo, kad išperkamosios nuomos sutarties Nr. BK-018249 bendrųjų sąlygų dalyje „Sutarties objektas“ aiškiai įtvirtinta nuostata, jog: „Šalys susitaria, kad Nuomininkui tinkamai vykdžius sutartį visą jos galiojimo laikotarpį, nurodytą sutarties Specialiojoje dalyje, bei sumokėjus visas reikiamas įmokas pagal šią sutartį, pasibaigus šiai sutarčiai Nuomininkui suteikiama teisė įsigyti turtą už 1,00 Eur“. Mano, kad pradinis kreditorius ir atsakovė sutartimi susitarė, jog atsakovė turi teisę, bet ne pareigą, sumokėjus visas įmokas pagal sutartį, išsipirkti nuomojamą daiktą. Darė išvadą, kad tik tuo atveju, jeigu pradinis kreditorius ir atsakovė sutartyje būtų įtvirtinę nuostatą, kad atsakovė, sumokėjusi visas nuomos mokesčio įmokas pagal sutartį, privalo išsipirkti nuomojamą daiktą, galėtų būti taikomas LR VKĮ.

6.2. Teigia, jog teismas, vertindamas prašomų priteisti netesybų dydį, nukrypo nuo įstatymų nuostatų, taikytinų mažinant netesybas, nepakankamai atsižvelgė į sutarčių laisvės principą, apimantį ir sutarties sąlygų (taip pat ir netesybų) nustatymą. Priklausomai nuo faktinės situacijos tas pats netesybų dydis (procentine ar pinigine išraiška) vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu. Mano, kad teismas teismas mokėtinų netesybų dydį sumažindamas nuo 587,52 Eur iki 58,75 Eur, tai yra sutartines netesybas sumažindamas 10 kartų, iš esmės paneigė šalių valią dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą. Vertindamas prašomų priteisti netesybų dydį, teismas vadovavosi tik vartotojo, kaip silpnesniosios sandorio šalies, interesų apsaugos doktrina ir sąžiningumo bei protingumo principais, tačiau visiškai neatsižvelgė į tai, kad atsakovas vengia vykdyti sutartinius įsipareigojimus, neatsižvelgė ir į tai, jog ieškovas prašė priteisti delspinigius ne už visą (LR CK 1.126 str. 2 d.), bet už sutrumpintą laiką, t. y. už 180 dienų.

6.3. Akcentavo, kad atsakovė, sudarydama sutartį, netinkamai vykdė savo prievolę, todėl turi prisiimti dėl to kilusias neigiamas pasekmes. Atsakovė laisva valia įsipareigojo mokėti įmokas pagal sutartis arba grąžinti nuomojamą turtą nurodytu terminu, tačiau šių pareigų neįvykdė. Pasirinkdamas sudaryti sutartį atsakovė susipažino, suprato ir sutiko su Sutarčių sąlygomis, tame tarpe ir Sutartyje numatyta delspinigių norma.

Atsiliepimas

7. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai

Apeliacinis skundas netenkintinas.

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

9. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo už akių teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

10. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalis, kuria iš dalies patenkinti reikalavimai dėl delspinigių bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Ieškovės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino prašomų priteisti delspinigių dydį, nepagrįstai rėmėsi VKĮ nuostatomis, atitinkamai nepagrįstai sumažino ieškovei priteistinas bylinėjimosi išlaidas.

11. Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad 2019 m. rugpjūčio 7 d. tarp pradinės kreditorės UAB „Be kredito“ (nuomotojos) ir atsakovės (nuomininkės) buvo sudaryta išperkamosios nuomos sutartis Nr. BK-018249 (toliau – Sutartis), kuria nuomotoja perdavė atsakovei laikinai valdyti ir naudotis nuomotojai nuosavybės teise priklausantį Sutartyje nurodytą daiktą (televizorių Philips 65PUS6503/12), o atsakovė įsipareigojo mokėti nuomotojai nuomos mokestį. Sutartimi atsakovė įsipareigojo su pradine kreditore atsiskaityti dalimis per 24 mėnesių terminą, mokant kas mėnesį 49,99 Eur nuomos mokestį. Atsakovei savo sutartinių įsipareigojimų tinkamai nevykdant, pradinė kreditorė Sutartį vienašališkai nutraukė. Atsakovė, ieškovės teigimu, pagal Sutartį liko skolinga 652,80 Eur nesumokėtų nuomos įmokų. Tarp pradinės kreditorės UAB „Be kredito“ ir ieškovės 2020 m. lapkričio 12 d. buvo sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis Nr. RP2020-11/01, kurios pagrindu pradinė kreditorė perleido ieškovei reikalavimo teisę į atsakovės įsiskolinimą pagal Sutartį. Apie įvykusį reikalavimo teisių perleidimą atsakovė buvo informuota 2020 m. lapkričio 16 d. pranešimu.

12. Byloje pirmosios instancijos teismo pagrįstai spręsta, kad tarp pradinės kreditorės ir atsakovo sudaryta Sutartis – tai vartojimo sutartis. Vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą (CK 6.2281 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju, išperkamosios nuomos sutartimi, sudaryta tarp pradinės kreditorės ir atsakovo, daiktą Sutarties specialiosiose sąlygose nustatyta tvarka bei terminais įgijo fizinis asmuo asmeniniams poreikiams tenkinti iš juridinio asmens – verslo subjekto. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog fizinio asmens asmeniniais poreikiais sudaromos sutartys dėl daiktų įsigijimo, perimant daikto valdymą ir naudojimąsi, o už daiktą užmokant periodinėmis įmokomis, kvalifikuotinos išperkamąja nuoma (ar kita panašaus pobūdžio sutartimi, pavyzdžiui, pirkimu–pardavimu išsimokėtinai), kuriai papildomai taikomos apsauginės vartojimo kredito nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2011). Įvertinus faktines bylos aplinkybes konstatuotina, jog byloje nėra ginčo, jog išperkamosios nuomos sutartimi, sudaryta tarp pradinės kreditorės ir atsakovės, prekę įsigijo asmeniškai fizinis asmuo iš juridinio asmens – verslo subjekto. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas pripažinti, kad ginčo teisiniai santykiai yra kilę iš vartojimo teisinių santykių ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovę laikė vartotoju bei silpnesniąja šalimi.

13. Kasacinis teismo yra išsamiai ir aiškiai apibendrinta kasacinio teismo praktiką dėl CK 6.228⁴ straipsnio normų dėl vartojimo sutarties vertinimo jų sąžiningumo aspektu aiškinimo ir taikymo. Pagal kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką teismas ex officio turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje (iki 2014 m. birželio 13 d. galiojusio CK 6.188 straipsnio 2 dalyje) išdėstytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018). Sąlygų nesąžiningumą vartojimo sutartyse reglamentuoja CK 6.2284 straipsnis (buvęs CK 6.188 straipsnis), įgyvendinantis 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyvą 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais.

14. Nagrinėjamu atveju ieškovė teigia, jog teismas nepagrįstai rėmėsi LR VKĮ nuostatomis, nes įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyta, kad šis įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto. Pažymėjo, kad pagal išperkamosios nuomos sutarties Nr. BK-018249 bendrąsias sąlygas pradinis kreditorius ir atsakovė sutartimi susitarė, jog atsakovė turi teisę, bet ne pareigą, sumokėjusi visas įmokas pagal sutartį, išsipirkti nuomojamą daiktą. Darė išvadą, kad tik tuo atveju, jeigu pradinis kreditorius ir atsakovė sutartyje būtų įtvirtinę nuostatą, kad atsakovė, sumokėjusi visas nuomos mokesčio įmokas pagal sutartį, privalo išsipirkti nuomojamą daiktą, galėtų būti taikomas LR VKĮ. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais skundo argumentais.

15. Akcentuotina, jog siekiant apginti silpnesniosios sutarties šalies teises ir teisėtus interesus, sutarties laisvės principas gali būti ribojamas įstatymo. Vienas iš tokio teisinio reguliavimo, skirto silpnesniosios sutarties šalies gynimui, atvejų yra vartotojų teisių apsaugos institutas. Fizinio asmens (vartotojo) ekonominė padėtis paprastai yra silpnesnė negu kitos vartojimo sutarties šalies – pardavėjo ar paslaugų teikėjo (verslininko). Tokiu atveju sutartiniuose santykiuose su vartotojais negali būti remiamasi vien sutarčių laisvės principu – būtinos teisės normos, saugančios silpnesniąją šalį ir įpareigojančios pardavėją ar paslaugų teikėją atsižvelgti į vartotojo interesus. Dėl šių priežasčių šiuolaikinėje sutarčių teisėje susiformavo silpnesniosios sutarties šalies apsaugos doktrina, kuri tapo pagrindu valstybei įsikišti į šalių sutartinius teisinius santykius ir, ribojant sutarties laisvės principą, nustatyti specialų vartojimo sutarčių teisinį reglamentavimą. Būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą savo nutartyse yra akcentavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konstatuodamas, kad vartotojų gynimas yra prioritetinė valstybės ekonominės ir socialinės politikos dalis, konstitucinis valstybės ūkio tvarkymo principas; su vartotojų teisių apsauga susijusiuose ginčuose neretai peržengiamos privačių santykių ribos, vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2001; 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008).

16. Pirmosios instancijos teismas mažino iš atsakovės priteistinų delspinigių dydį remdamasis CK 6.73 straipsnio 2 dalies bei CK 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatomis, t. y. pirmosios instancijos teismas sprendimą sumažinti priteistiną delspinigių dydį priėmė atsižvelgdamas į sutartinių teisinių santykių pobūdį, į tai, kad atsakovė yra vartotojas, ji, sudarydama sutartį buvo silpnesnioji sutarties šalis, turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog toks pirmosios instancijos teismo atliktas aplinkybių vertinimas nepažeidžia ieškovės kaip kreditorės teisių į patirtų nuostolių kompensavimą, tuo pačiu, užkertant kelią nukentėjusiajai šaliai (ieškovei) piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies (atsakovės) sąskaita.

17. Apeliaciniame skunde pagrįstai pažymima, kad šalių teisė susitarti dėl netesybų, inter alia, dėl jų dydžio, yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis). Tačiau, nepaneigiant sutarties laisvės ir privalomumo šalims principų, ginčą nagrinėjančiam teismui suteikta tam tikra netesybų kontrolės funkcija: tais atvejais, kai netesybos yra aiškiai per didelės arba prievolė yra iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti iki protingos sumos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą kontroliuoti, ar nustatomos netesybos nėra neprotingai didelės, dėl to netesybos gali būti mažinamos tiek esant skolininko prašymui, tiek jo nesant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2012; 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 ir kt.).

18. Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad priklausomai nuo faktinės situacijos tas pats netesybų dydis vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu, todėl ir teismų praktikoje negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos visada turi būti tik tam tikro dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2012). Be to, teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad Vartojimo kredito įstatyme nurodyta netesybų skaičiavimo trukmė gali būti pripažįstama orientacine (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014), o Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nurodoma ne tik 180 dienų maksimali trukmė, už kurią gali būti skaičiuojami delspinigiai, bet ir maksimalus jų dydis – 0,05 procentai už kiekvieną vėlavimo atsiskaityti dieną.

19. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ne tiesiogiai taikė VKĮ nuostatas, o vadovavosi jomis kaip orientaciniais dydžiais, leidžiančiais vertinti prašomų priteisti delspinigių dydį, taip pat atsižvelgdamas į byloje esančių faktinių aplinkybių visumą. Dėl to apeliacinio skundo argumentas, jog nagrinėjamu atveju VKĮ nuostatos taikytos nepagrįstai, yra atmetamas, kaip nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog vienas iš įstatymų, reglamentuojančių vartojimo teisinius santykius ir apibrėžiančių delspinigių dydį, taikomą vartotojams, yra VKĮ. Taigi, pirmosios instancijos teismas, įgyvendindamas jam įstatymo suteiktą netesybų kontrolės funkciją, turėjo pagrindo vadovautis VKĮ nurodytu delspinigių dydžiu kaip orientaciniu, taip užtikrinant silpnesniosios sutarties šalies interesų apsaugą.

20. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad sutartyje nustatytas 0,5 procentų delspinigių dydis yra aiškiai per didelis, pažeidžiantis vartotojo, kaip silpnesnės šalies, interesus ir pernelyg neproporcingai užtikrinantis juridinio asmens, užsiimančio ūkine-komercine veikla, interesus, dėl to konstatuoja, kad delspinigių dydis pagrįstai pirmosios instancijos teismo sumažintas iki 0,05 procentų už ieškovės prašomas 180 dienas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks delspinigių dydis užtikrina šalių interesų pusiausvyrą ir nesuteikia nė vienai iš šalių perdėto pranašumo. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad teismo nustatytas delspinigių dydis (0,05 procento dydžio delspinigiai už kiekvieną uždelstą dieną) yra teisiškai pagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, kad netesybos buvo sumažintos nepagrįstai ir (ar) aiškiai per didele apimtimi. Ieškovės reikalavimo priteisti ieškinyje nurodyto dydžio delspinigius tenkinimas, prieštarautų teisingumo, protingumo, sąžiningumo ir būtų neadekvati sankcija skolininko padarytam pažeidimui bei ieškovės nuostoliams.

21. Įvertinus visus kitus apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog kiti šalių argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; kt.).

22. Apeliaciniu skundu ieškovė taip pat prašo perskaičiuoti pirmosios instancijos teisme patirtų bei priteistų bylinėjimosi išlaidų dydį. Teigia, jog nustačius, kad jos reikalavimas dėl delspinigių priteisimo tenkintinas visa apimtimi, turi būti pakeista ir sprendimo už akių dalis dėl bylinėjimosi išlaidų, nurodant, kad apeliantei priteisintos visos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos, t. y. 149 Eur.

23. Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovei bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgė į patenkintų ir atmestų reikalavimų proporcijas, todėl teisėtai ir pagrįstai proporcingai sumažino ieškovės pirmosios instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Kadangi skundžiamo sprendimo už akių dalis dėl delspinigių priteisimo paliekama nepakeista, pagrindo perskaičiuoti ieškovei priteistas bylinėjimosi išlaidas nėra. Ši skundžiamo sprendimo už akių dalis taip pat paliktina nepakeista (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

24. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir nuodugniai ištyrė byloje pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tinkamai aiškino ir taikė procesinės ir materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą už akių, kurio naikinti nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

25. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

26. Apeliacinį skundą atmetus, bylinėjimosi išlaidos ieškovei nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.

Teisėjos Aušra MaškevičienėErika MisiūnienėIrma Čuchraj