Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Rudzinsko ir Žilvino Terebeizos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Edrija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimo ir 2024 m. lapkričio 18 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Edrija“ ieškinį atsakovui „Lloyd‘s insurance company S.A.“ dėl draudimo išmokos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, V. K.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir papildomo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

3. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ar aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių

4. Bylos duomenimis nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. spalio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1489-459/2017 nutarta iškelti bankroto bylą ieškovei BUAB „Edrija“, paskirti BUAB „Edrija“ nemokumo administratoriumi P. P. Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. sausio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-262-459/2020 nutarta BUAB „Edrija“ nemokumo administratoriumi paskirti V. K.

5. Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. kovo 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-33-459/2023 nutarta atstatydinti nemokumo administratorių V. K. iš BUAB „Edrija“ nemokumo administratoriaus pareigų.

6. BUAB „Edrija“ administravimo laikotarpiu (nuo 2020 m. sausio 3 d. iki 2023 m. kovo 28 d.) nemokumo administratoriaus V. K. profesinė civilinė atsakomybė buvo apdrausta atsakovo „Lloyd's Insurance Company S. A.“ Bankroto administratorių profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties (draudimo liudijimai Nr. PI3190215, PI3200197, PI3210234, PI9220049) pagrindu.

7. Įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1099-656/2024 pagal ieškovės BUAB „Edrija“, atstovaujamos nemokumo administratoriaus MB „Renema“, ieškinį atsakovui V. K. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo „Lloyd's Insurance Company S.A.“, nuspręsta ieškinį patenkinti visiškai ir: 1) priteisti ieškovei BUAB „Edrija“ iš atsakovo V. K. 111 532,05 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą (111 532,05 Eur) nuo bylos iškėlimo (2023 m. spalio 6 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo bei 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidas; 2) priteisti valstybei iš atsakovo V. K. 2 602 Eur žyminio mokesčio.

8. 2024 m. vasario 11 d. raštu Nr. 24-ED-05 ieškovė kreipėsi į atsakovą, kaip nemokumo administratoriaus V. K. civilinės atsakomybės draudiką, prašydama išmokėti ieškovei maksimalią 60 000 Eur draudimo išmoką dėl V. K. ieškovei padarytos žalos, konstatuotos Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1099-656/2024.

9. 2024 m. kovo 14 d. raštu atsakovas kreipėsi į ieškovę ir nurodė, kad atsisako išmokėti ieškovei draudimo išmoką, kadangi ieškovės nurodytas įvykis laikytinas nedraudžiamuoju Aprašo 8.3 papunkčio pagrindu.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

10. Ieškovė (toliau – ir apeliantė) nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nustačius, jog nemokumo administratoriaus V. K. neteisėti veiksmai apeliantės atžvilgiu buvo tyčiniai, atsakovui nekyla pareiga išmokėti apeliantei draudimo išmoką. Pasak apeliantės, kadangi JANĮ 131 straipsnis nenustato išimčių dėl atsakingo už žalą asmens kaltės formos sprendžiant dėl draudimo išmokos mokėjimo, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kaltės formą įvertino kaip sudarančią pagrindą atsakovui atsisakyti sumokėti apeliantei draudimo išmoką. Apeliantės manymu, tiek tyčinių, tiek neatsargių V. K. veiksmų konstatavimas sudarė pagrindą apeliantei reikalauti iš atsakovo išmokėti draudimo išmoką. Su nurodytais apeliantės teiginiais nėra pagrindo sutikti.

11. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantė atsakovui kelia reikalavimus, kildinamus iš draudimo teisinių santykių, byloje aktualus draudimo teisinių santykių reglamentavimas bei jį aiškinanti teismų praktika.

14. Nagrinėjamos bylos kontekste, vertinant atsakovo, kaip draudėjo, prisiimtos draudimo rizikos ribas, teisiškai reikšmingos yra faktinės aplinkybės, kad ginčui aktualios draudimo sutarties dalimi buvo, be kita ko, ir Aprašas (tai tiesiogiai nurodyta draudimo liudijimuose), kuriame reglamentuotas nemokumo administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo objektas, draudžiamieji įvykiai, nedraudžiamieji įvykiai, draudimo suma ir draudimo įmoka, draudimo sutarties terminas, draudimo rizikos pasikeitimas, draudėjo (t. y. draudimo sutartį sudariusio V. K.) pareigos įvykus draudžiamajam įvykiui, žalos dydžio nustatymas ir draudimo išmokos išmokėjimas, draudiko teisių ir pareigų pagal draudimo sutartį perleidimas, draudimo sutarties pakeitimas ir nutraukimas bei kitos draudimo sutarties sąlygos.

15. Nagrinėjamu atveju aktualus Aprašo 8.3 papunktis, kurio pagrindu atsakovas atsisakė išmokėti apeliantei draudimo išmoką. Minėtame Aprašo papunktyje įtvirtinta, kad nedraudžiamasis įvykis (toks, kuriam įvykus draudikas neturi pareigos išmokėti draudimo išmokos) yra reikalavimo atlyginti žalą (nuostolius) pateikimas dėl tyčinių draudėjo neteisėtų veiksmų (veikimo, neveikimo), kuriais padaryta žala, išskyrus tuos atvejus, kai tyčiniai veiksmai yra socialiai vertingi (būtinoji gintis, pilietinės pareigos atlikimas ir kita). Taigi, nemokumo administratorių ir atsakovą siejusios draudimo sutarties dalimi esančio Aprašo 8.3 papunktyje buvo aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad atsakovui nekyla pareiga išmokėti apeliantei draudimo išmoką, jei nulėmęs žalos atsiradimą įvykis atsiranda dėl tyčinių draudėjo (t. y., nemokumo administratoriaus V. K.) neteisėtų veiksmų. Pažymėtina ir tai, kad toks Apraše įtvirtintas teisinis reglamentavimas atitiko ir CK 6.1014 straipsnio 1 dalies nuostatas, pagal kurias draudikas atleidžiamas nuo išmokos mokėjimo, jeigu draudžiamasis įvykis įvyko dėl draudėjo, apdraustojo ar naudos gavėjo tyčios, išskyrus šio straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytas išimtis (t. y. susijusias su žalos padarymu sveikatai ir gyvybei). Draudikas privalo mokėti draudimo išmoką, jeigu tyčiniai veiksmai ar neveikimas yra socialiai vertingi (būtinoji gintis, pilietinės pareigos atlikimas ir kt.).

16. Byloje nėra duomenų ir šalys neginčija faktinių aplinkybių, kad tiek įvykio, dėl kurio atsiradimo apeliantė prašo atsakovo išmokėti draudimo išmoką, momentu, tiek ir apeliantei pareiškiant reikalavimą atsakovui dėl draudimo išmokos išmokėjimo galiojo draudimo sutarties dalimi buvęs (esantis) Aprašo 8.3 papunktis, kuris aiškiai ir nedviprasmiškai nedraudžiamuoju įvykiu nurodė tyčinius draudėjo neteisėtus veiksmus. Aptartam Aprašo papunkčiui galiojant ir nesant panaikintam įstatymų nustatyta tvarka, atsakovė neturėjo pagrindo juo nesivadovauti, vertindama apeliantės prašymo išmokėti draudimo išmoką pagrįstumą.

17. Aptartos faktinės aplinkybės, pagrindžiančios, kad draudimo sutarties šalys susitarė jų santykiams taikyti ir Aprašo (įskaitant Aprašo 8.3 papunkčio) nuostatas, patvirtinta tai, jog sudarydamos draudimo sutartį, draudimo sutarties šalys suteikė teisinę reikšmę draudėjo kaltės formai, kaip būtinajai sąlygai draudimo išmokos išmokėjimui. Draudimo sutarties šalims susitarus dėl aptartų draudimo sutarties, turinčios šalims įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), sąlygų, apeliantė negali reikalauti atsakovo atsisakyti jomis (įskaitant Aprašo 8.3 papunktį) vadovautis (CK 6.59 straipsnis, 6.200 straipsnio 1 dalis).

18. Atsižvelgiant į tai pripažįstama, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis draudimo sutarties šalių teisnius santykius reguliuojančio Aprašo 8.3 papunkčiu, pagrįstai byloje įvertino nemokumo administratoriaus kaltės formą, siekdamas nustatyti, ar atsakovui atsirado pareiga išmokėti apeliantei draudimo išmoką. Tokio vertinimo pagrįstumo nepaneigia ir apeliantės nurodytas JANĮ 131 straipsnyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas.

20. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į JANĮ 131 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės normos ryšį su kitomis JANĮ įtvirtintomis teisės normomis. Nagrinėjamu atveju aktuali JANĮ 131 straipsnio 3 dalis, pagal kurią draudžiamuoju įvykiu laikomi draudimo sutarties galiojimo metu nemokumo administratoriaus atlikti neteisėti veiksmai (veikimas, neveikimas), administruojant nemokumo, fizinio asmens bankroto procesus, kurie yra pagrindas atsirasti nemokumo administratoriaus civilinei atsakomybei, ir reikalavimo atlyginti žalą pateikimas vadovaujantis Aprašu.

21. Iš aptartos JANĮ 131 straipsnio 3 dalies lingvistinės konstrukcijos matyti, draudžiamuoju įvykiu pagal nemokumo administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį pripažįstamas įvykis, atitinkantis 2 būtinąsias sąlygas: 1) nustatomi draudimo sutarties galiojimo metu nemokumo administratoriaus atlikti neteisėti veiksmai (veikimas, neveikimas), administruojant nemokumo, fizinio asmens bankroto procesus, kurie yra pagrindas atsirasti nemokumo administratoriaus civilinei atsakomybei; 2) reikalavimas atlyginti žalą pateikiamas vadovaujantis Aprašu. Taigi, JANĮ 131 straipsnio 3 dalis, kurioje nurodytos sąlygos įvykiui pripažinti draudžiamuoju, tiesiogiai nukreipia į Aprašo nuostatas, kurių turi būti laikomasi siekiant pripažinti įvykį draudžiamuoju.

22. Šiame kontekste aktualu ir tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. rugsėjo 4 d. nutarimo Nr. 924 „Dėl Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo įgyvendinimo“, kuriuo patvirtintas, be kita ko, ir Aprašas, nurodyta, jog nutarimas priimamas vadovaujantis taip pat ir JANĮ 131 straipsnio 5 dalimi, kuria Lietuvos Respublikos Vyriausybei suteikta kompetencija patvirtinti Aprašą.

23. Aprašo, kuris patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės pagal jai JANĮ 131 straipsnio 5 dalimi suteiktą kompetenciją, 5 punkte detalizuotos abi JANĮ 131 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos būtinosios sąlygos įvykiui pripažinti draudžiamuoju, nustatant, kad draudžiamuoju įvykiu laikomi draudimo sutarties galiojimo metu administratoriaus administruojant nemokumo procesus atlikti neteisėti veiksmai (veikimas, neveikimas), kurie yra pagrindas atsirasti administratoriaus civilinei atsakomybei, ir draudėjui ar draudikui pateiktas reikalavimas atlyginti žalą, atitinkantis visas šias sąlygas: 1) pateiktas asmens, kuris Apraše nurodytomis sąlygomis įgyja teisę į draudimo išmoką dėl jam draudėjo neteisėtais veiksmais administruojant nemokumo procesus padarytos žalos; 2) pateiktas kaip rašytinė pretenzija (rašytinės pretenzijos pareiškimu laikomas ir ieškinio dėl draudėjo neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo pateikimas teismui); 3) pateiktas dėl žalos, kuri padaryta draudėjo neteisėta veika administruojant nemokumo procesus draudimo sutarties galiojimo metu, net jei žala atsirado pasibaigus draudimo sutarties galiojimui; 4) pateiktas dėl draudėjo neteisėtų veiksmų (veikimo, neveikimo), administruojant nemokumo procesus; 5) pateiktas draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu ir (ar) per šalių nustatytą laikotarpį, ne trumpesnį kaip vieni metai nuo draudimo sutarties galiojimo pabaigos (Aprašo 5.1 – 5.5 papunkčiai).

24. Aprašo 8 punkte detalizuotos sąlygos įvykiui pripažinti nedraudžiamuoju. Nagrinėjamos bylos kontekste aktualaus Aprašo 8.3 papunktyje įtvirtinta, kad nedraudžiamasis įvykis yra reikalavimo atlyginti žalą (nuostolius) pateikimas dėl tyčinių draudėjo neteisėtų veiksmų (veikimo, neveikimo), kuriais padaryta žala, išskyrus tuos atvejus, kai tyčiniai veiksmai yra socialiai vertingi (būtinoji gintis, pilietinės pareigos atlikimas ir kita).

25. Remiantis aptartu teisiniu reglamentavimu, darytina išvada, kad nagrinėjamos bylos kontekste JANĮ 131 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta aptarta antroji būtinoji sąlyga (t. y. reikalavimas atlyginti žalą pateikiamas vadovaujantis Aprašu) įvykiui pripažinti draudžiamuoju netenkinama tuomet, kai reikalavimas atlyginti žalą (nuostolius) pateikiamas dėl tyčinių draudėjo neteisėtų veiksmų (veikimo, neveikimo), kuriais padaryta žala, išskyrus tuos atvejus, kai tyčiniai veiksmai yra socialiai vertingi. Kaip matyti iš Aprašo 8 punkto lingvistinės formuluotės, būtent vienos iš Aprašo 8 punkte įtvirtintų aplinkybių (įskaitant Aprašo 8.3 papunktyje nurodytą aplinkybę) egzistavimas sudaro pagrindą pripažinti, kad reikalavimas atlyginti žalą yra pateikiamas nesivadovaujant Aprašu, taigi, neįgyvendinama JANĮ 131 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta antroji sąlyga, būtina įvykiui pripažinti draudžiamuoju.

26. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pripažįstami nepagrįstais apeliantės teiginiai, kad tiek tyčinių, tiek neatsargių V. K. veiksmų konstatavimas sudarė pagrindą apeliantei reikalauti iš atsakovo išmokėti draudimo išmoką, kadangi jie neatitinka JANĮ 131 straipsnio 3 dalyje ir Aprašo 8.3 papunktyje įtvirtinto teisinio reglamentavimo, kuris buvo galiojantis tiek įvykio momentu, tiek ir apeliantei pareiškiant reikalavimą dėl draudimo išmokos išmokėjimo ir iki šiol nėra pasikeitęs.

27. Apeliantė nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nemokumo administratorius V. K., teikdamas administravimo paslaugas apeliantei, jai žalą padarė tyčiniais veiksmais. Apeliantės manymu, bylai aktualūs V. K. neteisėti veiksmai atitinka ne tyčinį, tačiau neatsargų pobūdį. Aptartam apeliantės teiginiui taip pat nėra pagrindo pritarti.

28. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad vertindamas įrodymus, teismas, be kita ko, turi, įsitikinti, ar yra bylai svarbių prejudicinių faktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Taigi, teismas, vertindamas įrodymus ir nustatęs, kad yra bylai reikšmingų prejudicinių faktų, turi byloje jais vadovautis.

29. CPK 182 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teismo sprendimo prejudicinės galios taisyklė, pagal kurią, nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai).

30. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Tik nustačius visas nurodytas sąlygas, yra pagrindas kitoje civilinėje (administracinėje) byloje nustatytas aplinkybes pripažinti prejudiciniais faktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-84-421/2019, 39 punktas).

31. Nagrinėjamu atveju šiai civilinei bylai prejudicinę galią turinčiais faktais pripažintinos įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1099-656/2024, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, kaip ir šioje civilinėje byloje (BUAB „Edrija“, „Lloyd‘s insurance company S.A.“, V. K.), nustatytos ir įrodinėjimo dalyku minėtoje byloje buvusios aplinkybės dėl V. K. civilinės atsakomybės apeliantės BUAB „Edrija“ atžvilgiu egzistavimo.

32. Iš Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1099-656/2024 turinio matyti, kad jame buvo konstatuoti V. K. neteisėti apeliantei 111 532,05 Eur žalos sukėlę veiksmai: 1) neteisėtas 64 750,55 Eur atlygio dalies išsimokėjimas; 2) neteisėtas administravimo išlaidų sumos viršijimas 46 781,50 Eur apimtyje. Nors Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1099-656/2024 nebuvo vertinta V. K. kaltės forma (tyčia ar neatsargumas), teisėjų kolegijos vertinimu, minėtoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės pagrindžia būtent tyčinę V. K. kaltės formą padarant apeliantei 111 532,05 Eur žalą.

33. Vertinant nemokumo administratoriaus V. K. kaltės formą aktuali kasacinio teismo praktika, aiškinanti nemokumo administratoriaus teisinio statuso ypatumus bendrovės nemokumo procese ir jam taikomus specifinius reikalavimus. Kasacinio teismo išaiškinta, kad nemokumo administratoriaus civilinė atsakomybė priskirtina profesinės civilinės atsakomybės kategorijai, todėl sprendžiant klausimą dėl administratoriaus veiksmų teisėtumo (neteisėtumo), būtina atsižvelgti į jo profesinei veiklai keliamus standartus. Administratorius yra savo srities profesionalas, kuriam teisės aktais nustatyti specialieji kvalifikaciniai reikalavimai, taikomi aukštesni veiklos bei atsakomybės standartai, jį saisto specialiosios etikos taisyklės ir bendrieji teisės principai. Dėl to administratorius turi veikti itin sąžiningai, rūpestingai, atidžiai ir kvalifikuotai tam, kad bankroto procedūra būtų maksimaliai naudinga kreditoriams ir bankrutuojančiai įmonei. Nemokumo administratoriui civilinė atsakomybė kyla ne tik atlikus veiksmus, kurie prieštarauja teisės aktams, bet ir nevykdant ar netinkamai vykdant pareigas, kurių pagrindą sudaro teisės aktų nustatyti specialūs kvalifikaciniai reikalavimai, aukštesni veiklos bei atsakomybės standartai, specialiosios etikos taisyklės ir bendrieji teisės principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-32-823/2020, 38 punktas; 2024 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-34-313/2024, 32 punktas).

34. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad nemokumo administratorius, vykdydamas jam priskirtas nustatytas funkcijas, privalo tinkamai organizuoti bankrutuojančios bendrovės veiklą bei stengtis išsaugoti kuo daugiau įmonės turto, iš kurio būtų tenkinami kreditorių finansiniai reikalavimai. Įstatymo normos, reglamentuojančios administratoriaus funkcijas ir įgaliojimus, yra imperatyviojo pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-650/2005; 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-576-687/2016). Nemokumo administratoriui keliami aukštesni šios profesijos rūpestingumo reikalavimai lemia administratoriaus pareigą veikti pamatuotai, atliekant veiksmus, apdairiai įvertinti galimas pasekmes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-281-1075/2020, 38 punktas).

35. Atsižvelgiant į aptartus kasacinio teismo praktikoje nurodytus nemokumo administratoriui taikomus aukštesnius nei vidutiniai veiklos bei atsakomybės standartus, nemokumo administratoriaus teises ir pareigas reglamentuojančių teisės normų imperatyvų pobūdį, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju nemokumo administratoriaus V. K. neteisėti veiksmai, konstatuoti įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1099-656/2024, atitinka netiesioginės tyčios kaltės formą. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į toliau nurodomus argumentus.

36. Pagal CK 6.248 straipsnio 2 dalies nuostatas kaltė gali pasireikšti tyčia arba neatsargumu. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad laikoma, jog asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina.

37. Kasacinis teismas yra pateikęs išaiškinimą ir dėl to, kad CK nuostatose, reglamentuojančiose civilinę atsakomybę, nėra pateiktos tyčios ir neatsargumo sampratos. Asmuo padaro žalą tyčia, kai siekia padaryti to tipo žalą arba atitinkamai elgiasi žinodamas, kad konkreti žala atsiras arba labai tikėtina, jog atsiras. Didelis neatsargumas kaip kaltės forma pasireiškia neprotingu arba išskirtiniu rūpestingumo nebuvimu, kai asmuo nėra tiek rūpestingas, kiek akivaizdžiai būtina esamomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-526-219/2018, 38 punktas; 2024 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-403/2024, 38 punktas).

38. Nagrinėjamu atveju, vertinant nemokumo administratoriaus kaltės formą, aktualu tai, kad, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, V. K., kaip nemokumo administratoriaus teisinį statusą turintis asmuo, sąmoningai, žinodamas, jog pagal tuo metu galiojusio bankroto teisinius santykius reglamentavusio Įmonių bankroto įstatymo 36 straipsnio 2 dalį, jis turėjo pareigą kreiptis į kreditorių susirinkimą dėl administravimo išlaidų sąmatos pakeitimo ar sąmatą viršijančių įsipareigojimų ataskaitos tvirtinimo, tačiau tokios pareigos neįvykdė, nesikreipė į kreditorių susirinkimą dėl administravimo išlaidų sąmatos pakeitimo bei nepagrindė dalies administravimo išlaidų pagrįstumo ir reikalingumo bankroto procedūroms atlikti. Kreditorių susirinkimo liko nepatvirtinta 111 532,05 Eur administratoriaus patirtų administravimo išlaidų suma, kurią sudaro 64 750,55 Eur, išsimokti nemokumo administratoriaus iš apeliantės banko sąskaitų kaip atlyginimas, 9 453 Eur išlaidų suma, sumokėta UAB „Projektas“ už konsultacijų paslaugas, 37 328,50 Eur išlaidų suma, sumokėta UAB „KMK plius“ už transportavimo paslaugas. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, kad V. K., nepagrįstai išsimokėdamas didesnį nei kreditorių susirinkimas nustatė atlyginimą bei išmokėdamas lėšas, viršijančias patvirtintą sąmatą, atliko tyčinius veiksmus, kadangi veikė suvokdamas, kad dėl jo neteisėtų veiksmų BUAB „Edrija“ atsiras konkreti žala arba labai tikėtina, jog atsiras.

39. Atmetamas kaip nepagrįstas apeliantės argumentas, kad pirmosios instancijos teismas V. K. kaltę sulygino su objektyviais jo neteisėtų veiksmų požymiais ir išvadą dėl kaltės padarė ne vertindamas subjektyvią nemokumo administratoriaus veiksmų pusę, o objektyvių teisinių reikalavimų nesilaikymą. Priešingai, iš skundžiamo sprendimo 36–41 punktų matyti, kad pirmosios instancijos teismas detaliai atskleidė V. K. kaltės formą ir jos turinį, nurodė, kokios byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog V. K. žalą BUAB „Edrija“ padarė tyčiniais veiksmais, suvokdamas savo veiksmų neteisėtumą, numatydamas neteisėtų veiksmų pasekmes (žalos atsiradimą) ir sąmoningai leisdamas joms atsirasti.

40. Apeliantės manymu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir tuo aspektu, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybių, jog nemokumo administratorius V. K. buvo atstatydintas iš apeliantės nemokumo administratoriaus pareigų dar nepasibaigus apeliantės nemokumo procesui. Apeliantės manymu, nėra abejonių, kad jeigu nemokumo administratorius V. K. būtų užbaigęs visą apeliantės nemokumo procesą, apeliantės kreditorių susirinkimas būtų turėjęs patvirtinti didesnę atlyginimo dalį ir patirtų administravimo išlaidų sumą, todėl žalos dydis būtų arba mažesnis arba, jos visai nebūtų. Pasak apeliantės, nurodytos aplinkybės svarbios, kadangi paneigia V. K. siekį tyčia padaryti žalą, tačiau patvirtiną didelį jo aplaidumą, elgesį, kuris yra akivaizdžiai netinkamas, nes nesilaikyta akivaizdžių JANĮ numatytų reikalavimų dėl atlyginimo ir administravimo išlaidų mokėjimo.

41. Su nurodytais apelianto teiginiais nėra pagrindo sutikti, kadangi, pirma, apeliantė tokiais argumentais ginčija įsiteisėjusio, prejudicinę galią nagrinėjamai bylai turinčio Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1099-656/2024 išvadas apie, tai, kad žala BUAB „Edrija“ yra tiesiogiai susijusi su administratoriaus neteisėtais veiksmais, t. y. jeigu administratorius nebūtų priėmęs sprendimo pervesti sau didesnę atlyginimo dalį bei išmokėti įrodymais nepagrįstų administravimo išlaidoms skirtų lėšų, apeliantės piniginės lėšos nebūtų sumažėjusios 111 532,05 Eur. Taigi, aptartu argumentu apeliantė iš esmės ginčija priežastinio ryšio tarp V. K. neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos egzistavimą, kuris šioje civilinėje byloje nebegali būti paneigtas (CPK 279 straipsnio 4 dalis).

42. Antra, kaip minėta, byloje nustatytos aplinkybės pagrindžia V. K. kaltę ne tiesioginės tyčios (kuriai konstatuoti reikalinga nustatyti siekį sąmoningai sukelti žalą), tačiau netiesioginės tyčios forma, kuriai konstatuoti nėra būtina nustatyti siekio padaryti žalą, tačiau pakanka V. K. suvokimo, kad dėl jo neteisėtų veiksmų BUAB „Edrija“ atsiras konkreti žala ir sąmoningo leidimo tokioms pasekmėms (žalai) atsirasti, kas, kaip minėta, nagrinėjamu atveju ir buvo nustatyta.

43. Pasak apeliantės, skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas ir dėl to, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos civilinėje byloje Nr. e3K-3-281-1075/2020, kurioje nemokumo administratoriaus veiksmai nepagrįstai išsimokant sumas administravimo išlaidoms atlyginti pripažinti administratoriaus dideliu nerūpestingumu, tačiau ne tyčia.

44. Skirtingai nei tvirtina apeliantė, teisėjų kolegija neįžvelgia nukrypimo nuo kasacinio teismo išaiškinimų, pateiktų civilinėje byloje Nr. e3K-3-281-1075/2020. Atkreipiamas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pasisakoma, jog teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juolab suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

45. Kasacinis teismas taip pat yra atkreipęs dėmesį į tai, kad vienoje byloje priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas kaip teismo precedentas gali būti taikomas kitoje byloje tik tada, kai pastarosios nagrinėjamos bylos esminės faktinės aplinkybės, lemiančios tos pačios teisės taikymą, yra tapačios arba iš esmės panašios, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Taigi, pagrindinis kriterijus, lemiantis jau išnagrinėtoje byloje priimto įsiteisėjusio teismo sprendimo kaip precedento taikymą, yra esminės faktinės bylos aplinkybės, kurių buvimas lemia teisinių santykių kvalifikavimą ir atitinkamų teisės normų taikymą. Teismui konkrečioje nagrinėjamoje byloje nenustačius esminių jos faktinių aplinkybių, kitoje byloje priimto teismo sprendimo kaip precedento taikymas yra negalimas, nes tai neatitiktų teismo precedento taikymo sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-701/2020, 61 punktas; 2021 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-611/2021, 58 punktas).

46. Apeliantės nurodytos kasacinio teismo išnagrinėtos civilinės bylos Nr. e3K-3-281-1075/2020 faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos reikšmingais aspektais, kadangi, kitaip nei civilinėje byloje Nr. e3K-3-281-1075/2020, nagrinėjamoje byloje neteisėtų veiksmų atlikimo metu nebuvo galiojančio kreditorių susirinkimo nutarimo, kuriuo remiantis administratorius V. K. kreditorių susirinkimo nutarime nurodyta apimtimi būtų išsimokėjęs atlyginimą ir apmokėjęs atitinkamas administravimo išlaidas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytas bylų faktinių aplinkybių skirtumas yra reikšmingas, kadangi nagrinėjamos bylos kontekste nesant priimto kreditorių susirinkimo nutarimo dėl sutikimo administratoriui 111 532,05 Eur apimtimi išsimokėti atlyginimą ir atitinkamas administravimo išlaidas, nemokumo administratorius V. K., skirtingai nei civilinėje byloje Nr. e3K-3-281-1075/2020 susiklosčiusioje faktinėje situacijoje, neabejotinai suprato, kad tokias sumas išsimokėdamas, jis akivaizdžiai pažeidžia teisės aktuose įtvirtintą tokių sumų išsimokėjimo tvarką ir tokiu būdu atlieka neteisėtus veiksmus, dėl kurių atsiras ar labai tikėtina, jog atsiras 111 532,05 Eur žala, tačiau tokioms pasekmėms sąmoningai leido kilti.

47. Pripažinus, kad aptartos kasacinės bylos ir šios bylos faktinės bylos aplinkybės (lot. ratio decidendi) aptartu reikšmingu aspektu nesutampa, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo ir teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo vertinti faktinių bylos aplinkybių analogiškai, kaip jos buvo įvertintos kasacinio teismo civilinėje byloje Nr. e3K-3-281-1075/2020.

48. Atsižvelgiant į tai, pripažįstama, kad pirmosios instancijos teismas nustatęs, jog draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu žala padaryta dėl tyčinių nemokumo administratoriaus V. K. veiksmų, padarė pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamas įvykis pagal Aprašo 8.3 papunktį tinkamai atsakovo pripažintas nedraudžiamuoju, dėl to atsakovui nekilo pareiga išmokėti apeliantei ieškinyje nurodyto dydžio (106 781,50 Eur) draudimo išmoką (CK 6.1014 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai, nenustatęs sąlygų draudimo išmokai išmokėti, ieškinį atmetė.

49. Apibendrinus aptartus argumentus, prieinama prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir jas įvertino, pritaikė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą sprendimą panaikinti ar pakeisti, todėl sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

50. Kadangi apeliantė papildomą sprendimą skundė tik tuo aspektu, kad panaikinus skundžiamą sprendimą, atitinkamai turi būti panaikintas ir papildomas sprendimas, kuriuo išspręstas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas, skundžiamą sprendimą palikus nepakeistą, nėra pagrindo pakeisti papildomo sprendimo ir išspręsti kitaip, nei išsprendė pirmosios instancijos teismas papildomu sprendimu, šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

51. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

52. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta rekomendacijose.

53. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas atmestas visa apimtimi, apeliantės apeliaciniame procese patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

54. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme atsakovas patyrė 2 047,50 Eur bylinėjimosi išlaidų ir pateikė šių išlaidų dydį pagrindžiančius įrodymus.

55. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nurodyta, kad rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis už atsiliepimą į apeliacinį skundą sudaro 1,3 Valstybės duomenų agentūros skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) (Rekomendacijų 8.11 papunktis).

56. Apskaičiavus pirmiau nurodytų teisinių paslaugų dydį pagal tuo metu aktualius Valstybės duomenų agentūros skelbiamo užpraėjusio ketvirčio (2024 m. III ketvirčio) vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) duomenis, rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą yra 2 909,27 Eur (2 237,9 Eur x 1,3).

57. Atsakovo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nurodytų rekomenduotinų priteisti maksimalių dydžių, yra proporcingos bylos sudėtingumui ir apimčiai, todėl jų mažinti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas atmestas visa apimtimi, atsakovui iš apeliantės priteisiamos 2 047,50 Eur bylinėjimosi išlaidos, atsakovo patirtos apeliacinės instancijos teisme.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimą ir 2024 m. lapkričio 18 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus.

Priteisti atsakovui „Lloyd‘s insurance company S.A“., juridinio asmens kodas 0682594839, iš ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Edrija“, juridinio asmens kodas 141844491, 2 047,50 Eur (du tūkstančius keturiasdešimt septynis eurus, 50 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.