Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos B. L. atskirąjį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2FB-2468-399/2017 pagal pareiškėjos B. L. pareiškimą suinteresuotiems asmenims A. G., uždarajai akcinei bendrovei „Mokilizingas“, R. M., R. A. dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjas nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų prijungimo

Apeliantė prašo prijungti prie civilinės bylos naujus įrodymus: 2015 m. sausio 2 d. A. G. pareiškimą su priedais, B. L. užrašus, 2017 m. balandžio 1 d. žemės nuomos sutartį, VĮ Registrų cento išrašą, Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 13 d. sprendimą, 2016 m. lapkričio 15 d. prašymą dėl išlaidų priteisimo. Nurodo, kad dokumentai pateikiami tik dabar, kadangi šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo tik susipažinus su skundžiamos nutarties argumentais. Pridedamų dokumentų pagrindu yra atsikertama į skundžiamos teismo nutarties argumentus, kad pareiškėja B. L. sąmoningai leido susidaryti skoloms, elgėsi itin nerūpestingai prisiimdama prievoles, klaidino kreditorius apie savo finansinę padėtį ir kredito tikslą.Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Kasacinio teismo yra suformuota nuosekli praktika, kad draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis ir šį įrodymą priimti. Teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (žr., pvz, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Jumps“ v. UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-38-969/2015, ir joje nurodytą praktiką).Apeliacinės instancijos teismui manant (ir nustačius tai pagrindžiančias aplinkybes), kad naujų įrodymų pateikimas yra pagrįstas ir naujus įrodymus galima priimti, užtikrinant proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principų laikymąsi (CPK 7 str.), byloje dalyvaujantiems asmenims būtina suteikti pakankamai laiko susipažinti su naujais įrodymais ir išdėstyti savo nuomonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218-916/2016). Pažymėtina, kad tiek juridinio, tiek fizinio asmens bankroto procese egzistuoja viešasis interesas, todėl teismas tokio pobūdžio bylose turi būti aktyvus; tai apima teismo teisę ex officio tikrinti fizinio asmens sudarytus sandorius ir teisę rinkti įrodymus (CK 1.78 straipsnio 5 dalis, CPK 179 straipsnis, Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 6 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal 1. J. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3- 516/2014).Nagrinėjamu atveju iš kreditoriaus A. G. atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentų nustatyta, kad kreditorius su apeliantės pateiktais naujais rašytiniais įrodymais yra susipažinęs, dėl kiekvieno iš jų pasisakydamas atsiliepime. Kitiems proceso dalyviams atskirasis skundas su visais priedais buvo išsiųsti ir nustatytas terminas atsiliepimams pateikti, tačiau kiti suinteresuoti asmenys savo pozicijos nei dėl atskirojo skundo, nei dėl naujų įrodymų nepareiškė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, esant nustatytoms aplinkybėms ir byloje vyraujant viešajam interesui, yra pagrindas apeliantės pateiktus naujus rašytinius įrodymus pridėti prie bylos ir vertinti juos su visais kitais rašytiniais įrodymais (CPK 7, 314 straipsniai).

Dėl ginčo esmės

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas atsisakė iškelti fiziniam asmeniui bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Pagal Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 6 straipsnio 1 dalį, teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta fizinio asmens nemokumo sąvoka: tai fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas MMA (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-39-313/2017). Pirmosios instancijos teismas atsisakė iškelti apeliantei bankroto bylą vadovaudamasis FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto nuostatomis. Apeliantės teigimu, teismas netinkamai aiškino šį atsisakymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą teisinį pagrindą, neįvertino ir neatsižvelgė į jam taikyti reikšmingas aplinkybes, formaliai sprendė dėl apeliantės sąžiningumo, todėl nepagrįstai atsisakė iškelti B. L. bankroto bylą.Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad apeliantės bendra kreditorinių įsiskolinimų suma, kurių mokėjimo terminai suėję, yra 45 871,81 Eur. Kreditorinis įsiskolinimas A. G. siekia 26 094,37 Eur; R. M. – 7 051,90 Eur ir 6 procentų palūkanos, kas sudaro 3 525,14 Eur; R. A. – 4 344,30 Eur; UAB „Mokilizingas“ – 2 673,40 Eur; antstolei S. Ž. vykdymo išlaidų suma – 2 182,70 Eur. Teismas nustatė, kad Kauno apygardos teismo sprendimu apeliantei santuokos nutraukimo byloje priteisto turto vertė sudaro 35 643,00 Eur, iš kurio nekilnojamojo turto – 34 789 Eur. Pagal 2017 m. birželio 13 d. VĮ Registrų centro duomenimis, pareiškėjos nekilnojamojo turto vertė yra 37 754,60 Eur. Paminėtos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad pareiškėjos turimi skoliniai įsipareigojimai viršija jos turimo turto vertę, o jų suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (FABĮ 2 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo pareiškėjos nemokumo faktą, tačiau atsisakė iškelti pareiškėjai bankroto bylą remiantis FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nurodytais pagrindais.FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto pagrindu galima atsisakyti iškelti pareiškėjams bankroto bylą, jeigu: 1) paaiškėjo, kad pareiškėjai per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokūs dėl LR CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jie neprivalėjo; 2) paaiškėjo, kad pareiškėjai atliko kitokius tyčinius veiksmus pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais; 3) paaiškėjo, kad pareiškėjai sąmoningai neveikė, siekdami išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Kiti atskirojo skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. J. v. J. B., bylos Nr. 3K-3-336/2013; kt.).Nesąžiningu asmuo pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais leidžia daryti išvadą, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi nepakankamai rūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principų reikalavimus. Taigi, nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo teikiant informaciją apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo tampa nemokus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal I. J. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-516/2014). Taigi, FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte reikalaujama, jog egzistuotų asmens nesąžiningo elgesio ir jo nemokumo priežastinis ryšys – nesąžiningumas turi daryti reikšmingą įtaką nemokumui.Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos veiksmai rodo, jog ji sudarė sandorius, kurių neprivalėjo sudaryti, ilgą laiką nesiėmė jokių veiksmų atsiskaityti su kreditoriais, neinformavo kreditorių apie jau turimus įsipareigojimus, pareiškėja sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, elgėsi itin nerūpestingai jau prisiimdama prievoles, kreditorius klaidino apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos sūnus E. L. tuo metu buvo pilnametis, veiksnus asmuo ir už savo veiksmus turi atsakyti pats. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad šalių santuokos nutraukimo byloje Nr. e2-70-570/2015 Marijampolės rajono apylinkės teismas 2015 m. spalio 13 d. sprendimu pripažino prievolę kreditoriui A. G. pagal 2011 m. sausio 25 d. atsakovės B. L. pasirašytą paprastąjį vekselį asmenine atsakovės B. L. prievole. Teismas nustatė, kad atsakovė 2011 m. sausio 25 d. pasirašė paprastąjį vekselį, kuriuo įsipareigojo iki 2011 m. spalio 4 d. sumokėti kreditoriui A. G. 124 000 Lt, kuriuo ji užtikrino sūnui E. L. kreditoriaus A. G. suteiktos 124 000 Lt paskolos grąžinimą. Skola iki šiol negrąžinta, antstolių kontoroje vykdomas priverstinis skolos išieškojimas. Taigi, santuokos nutraukimo byloje yra konstatuota, jog paskolą iš kreditoriaus A. G. apeliantė paėmė būtent pilnamečio sūnaus Edvino skoloms padengti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuos apeliantės veiksmus negalima laikyti nesąžiningais, privedusiais apeliantę prie bankroto, nes vekselį pareiškėja išdavė kreditoriui daugiau kaip prieš šešerius metus, be to, byloje nėra duomenų, kad apeliantė sąmoningai vengė vykdyti įsipareigojimus kreditoriui A. G., elgėsi jo atžvilgiu nesąžiningai. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 7 d. nutartyje, priimtoje santuokos nutraukimo byloje Nr. e2A-716-436/2016, nustatyta, kad 2008 m. lapkričio 11 d. sutuoktiniai pardavė nekilnojamąjį turtą už 120 000 Lt, nes pinigai buvo reikalingi jų sūnaus E. L. skoloms padengti. Taip pat santuokos nutraukimo byloje nustatyta, jog Edvinas buvo pralošęs dideles sumas pinigų, todėl tėvams reikėjo parduoti namą, kad sūnus turėjo problemų dėl azartinių lošimų, kad šiuo metu jis yra dingęs. Teismo vertinimu, aplinkybė, kam buvo paimta paskola iš A. G., šiuo atveju neturi teisinės reikšmės, kadangi kreditorius pinigus apeliantei paskolino prieš šešis metus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nesąžiningumas gali būti pagrindas atsisakyti iškelti bankroto bylą tik tuo atveju, jei jis turėjo reikšmingą įtaką asmens nemokumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-496-219/2015). Pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą sąžiningumo aspektu turi būti vertinamas pareiškėjų elgesys būtent per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, turėjęs įtakos jų nemokumui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014; 2015 m. balandžio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-242-248/2015; 2015 m. birželio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-394-415/2015). Asmenims, kurių nemokumą lėmė nesąžiningi veiksmai, nurodyti FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte, praėjus 3 metams nuo šių veiksmų atlikimo neturėtų būti užkertamas kelias kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-65/2015; 2015 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-680-684/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-39-313/2017).Apeliantė nurodo, kad 2500 Eur kreditas iš UAB „Mokilizingas“ buvo panaudotas bylinėjimosi išlaidų padengimui civilinėje byloje Nr. 2-70- 570/2015, kad iš pareiškėjos priteistas žyminis mokestis siekė net 1250 Eur. B. L. santuokos nutraukimo byloje taip pat patyrė išlaidas advokatui – 800 Eur, bei apskundus šį sprendimą apeliacinės instancijos teismui, vėlgi patyrė išlaidas advokatui – 217,80 Eur. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokie apeliantės veiksmai negali būti pripažįstami nesąžiningais, kryptingai privedusiais ją prie bankroto. Sutiktina su apeliantės argumentais, kad jeigu ji nebūtų padengusi bylinėjimosi išlaidų valstybei, teismas būrų išdavęs vykdomąjį raštą ir jos atžvilgiu pradėtas priverstinis vykdymo procesas, dėl ko apeliantės skolos būtų dar labiau padidėjusios. Teismas nurodė, kad apeliantė nedėjo pastangų sumažinti skolas kreditoriams. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad B. L. priklausęs žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), antstoliui vykdant skolos išieškojimą, 2016 m. gegužės 9 d. buvo parduotas skolininkės pasiūlytam pirkėjui (t. 2, b. l. 56–59). Apeliantė nurodė, kad gauta 8756 Eur suma už šį žemės sklypą antstolio buvo paskirstyta tokia tvarka: A. G. pervesta 6390,10 Eur, R. M. – 2102,51 Eur. Apeliantės į bylą pateikti jos pačios užrašai patvirtina, kad B. L. reguliariai mokėdavo savo kreditoriams tam tikras pinigų sumas (t. 2, b. l. 48–54). Taigi minėtos aplinkybės nesudaro pagrindo išvadai, kad pareiškėja sąmoningai vengė atsiskaityti su savo kreditoriais ir leidžia daryti daugiau priešingą išvadą. 2017 m. balandžio 1 d. žemės nuomos sutartis patvirtina, kad apeliantė jai priklausančius 1,778 ha ploto žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), yra išnuomojusi, per metus mokant apeliantei 266,70 Eur (t. 2, b. l. 55). Abejoti šiais rašytiniais įrodymais nėra pagrindo (CPK 185 str.). Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad pareiškėjos pateikti duomenys apie savo nekilnojamojo turto vertę vadovaujantis VĮ Registro centro duomenimis neatitinka realios pareiškėjos turtinės padėties, nes ten pateiktos vertės nustatytos masinio turto vertinimo būdu. Pažymėtina, kad prieš tai minėtoje santuokos nutraukimo byloje apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje nurodė, jog iš viso atsakovei B. L. tenka nekilnojamojo turto už 34 789,00 Eur, kilnojamųjų daiktų už 854,00 Eur, todėl iš viso atsakovei B. L. tenkančio turto vertė nustatyta 35 643,00 Eur. Teismas, dalindamas santuokoje įgytą turtą santuokos nutraukimo byloje, taip pat vadovavosi VĮ Registrų centro duomenimis. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad turto vertė gali būti nustatoma remiantis VĮ Registrų centro, turto vertintojų pateiktais duomenimis ir kitais įrodymais (pvz.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398-421/2015). Taigi, draudimo vadovautis viešų registrų duomenimis nustatant nekilnojamojo turto vertę nėra.Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės argumentais, kad santuokos nutraukimo byloje Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 13 d. sprendimu pareiškėjai buvo priteista 9 978,44 Eur dydžio kompensacija už jai tenkančią mažesnę turto dalį, tačiau apeliacinės instancijos teismas šį kompensacijos dydį sumažino iki 1918 Eur. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, prieš tai nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti pareiškėjo nesąžiningumą. Be to, atsisakymas iškelti pareiškėjai bankroto bylą nagrinėjamu atveju neatitiktų nei pačios pareiškėjos, nei kreditorių interesų. Atsisakius iškelti bankroto bylą, pareiškėja toliau liktų nemoki, nes pareiškėjos gaunamos pajamos neleistų padengti turimų įsiskolinimų kreditoriams. Iškėlus bankroto bylą – toliau būtų rengiamas fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jų mokumo atkūrimo planas, siekiama kreditorių pagalba atstatyti pareiškėjo mokumą, todėl tai labiau atitiktų tiek pareiškėjos, tiek kreditorių interesus.Apibendrinant tai, kas nurodyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo klausimą, netinkamai taikė fizinių asmenų bankrotą reglamentuojančias teisės normas, nes nevertino fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo klausimui teisiškai reikšmingų aplinkybių, nustatytų FABĮ, dėl ko byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Paminėtų pažeidimų apeliacinės instancijos teismas ištaisyti negali, todėl konstatavus materialinės teisės normų pažeidimus, skundžiama 2017 m. liepos 19 d. nutartis panaikinama ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).Apeliantė prašo apeliacinės instancijos teismo, panaikinus skundžiamą nutartį, išspręsti klausimą iš esmės – iškelti jai fizinio asmens bankroto bylą. Tačiau apeliacinės instancijos teisme nėra galimybės išnagrinėti bankroto bylos iškėlimo klausimą iš esmės, nes tai yra pirmosios instancijos teismo kompetencijos klausimas. Be to, bankroto bylos iškėlimas tiesiogiai apeliacinės instancijos teisme apribotų bylos dalyvių teisę į apeliaciją. Nutarties panaikinimas ir klausimo perdavimas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui nelaikomas blogesnio sprendimo apeliantui priėmimu (CPK 313, 338 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338, 339 straipsniais, teismas

nutaria:

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 19 d. nutartį panaikinti ir perduoti bankroto bylos pareiškėjai B. L. iškėlimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.