Šiaulių apygardos teismo nuosprendis, 1A-197-744/2018

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2018-06-14
Bylos Nr.: 1A-197-744/2018
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-53235-2016-0
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Laisvydas Zederštremas (pirm.), Boleslovas Kalainis, Vytautas Kursevičius
Nuteistasis: I. Š., T. Š., K. P.
Advokatai: Modestas Švažas, Edmundas Jankaitis, Juana Dumbliauskaitė, Juana Dumblauskaitė

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-197-744/2018Teisminio proceso Nr. 1-01-1-53235-2016-0Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2; 1.1.4.4.1; 1.1.5.1.1; 1.1.7.2.3; 1.1.8.6.1; 1.1.8.6.6; 1.1.8.6.10; 1.1.8.7.1; 1.1.8.10.5; 1.2.4.4.1; 2.1.15.1.1; 2.1.15.1.2; 2.4.6.4.1; 2.4.6.4.2; 2.4.6.4.4 (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. birželio 14 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo mišri Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio, Vytauto Kursevičiaus ir Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Jolantai Plungienei,dalyvaujant prokurorui Gintautui Vileikiui,nuteistajai I. Š. ir jos gynėjui advokatui Modestui Švažui,nuteistajam T. Š. ir jo gynėjai advokatei Juanai Dumbliauskaitei,nuteistajam K. P. ir jo gynėjui advokatui Edmundui Jankaičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų T. Š., I. Š. (buvusi pavardė – B.) ir K. P. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. kovo 30 d. nuosprendžio, kuriuo:

K. P. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 1 metams 9 mėnesiams, šią bausmę atliekant pataisos namuose. Bausmės pradžia K. P. nustatyta nuo jo sulaikymo dienos, vykdant įsiteisėjusį teismo nuosprendį; T. Š. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 1 metams 9 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, ši bausmė dalinio sudėjimo/apėmimo būdu subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nuosprendžiu, Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 8 d. nuosprendžiu, Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. baudžiamuoju įsakymu ir Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. birželio 30 d. nuosprendžiu paskirtomis ir neatliktomis bausmėmis, prie šios griežčiausios bausmės pridedant švelnesnių bausmių dalis, bei apimant arešto bausmę, paskirtą Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. baudžiamuoju įsakymu už padarytą baudžiamąjį nusižengimą, ir T. Š. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 3 metams 1 mėnesiui, šią bausmę atliekant pataisos namuose. Bausmės pradžia T. Š. nustatyta nuo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2018 m. kovo 30 d. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į atliktą bausmės laiką įskaitytas T. Š. laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2017 m. spalio 5 d. iki 2018 m. kovo 29 d. (šioje baudžiamojoje byloje), nuo 2017 m. vasario 25 d. iki 2017 m. vasario 26 d. (pagal Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 8 d. nuosprendį), nuo 2016 m. lapkričio 7 d. iki 2016 m. lapkričio 9 d. (pagal Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. baudžiamąjį įsakymą), nuo 2017 m. vasario 11 d. 17.30 val. iki 2017 m. vasario 13 d. 10.25 val. (pagal Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. birželio 30 d. nuosprendį);

I. Š. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, ir nubausta laisvės apribojimu 1 metams, įpareigojant ją šios bausmės atlikimo metu būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu, tęsti darbą, jo netekus, būti registruotai darbo biržoje, ir neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Bausmės pradžia I. Š. nustatyta nuo įsiteisėjusio teismo nuosprendžio patvirtinto nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į atliktą bausmę įskaitytas I. Š. suėmime išbūtas laikas nuo 2017 m. spalio 5 d. iki 2017 m. lapkričio 4 d., laikant, kad ji yra atlikusi dalį bausmės – 2 mėnesius laisvės apribojimo.

Nuosprendžiu nukentėjusiojo A. M. 10 000 Eur civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir priteista 3 000 Eur iš kaltinamųjų T. Š., K. P. ir I. Š. solidariai civiliniam ieškovui A. M..

Nuosprendžiu Šiaulių teritorinės ligonių kasos 1127,53 Eur civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir priteista iš kaltinamųjų T. Š., K. P. ir I. Š. lygiomis dalimis po 375,84 Eur Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos patirtoms privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto išlaidoms dėl nukentėjusiojo A. M. gydymo atlyginti.

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

T. Š., I. Š. ir K. P. nuteisti už tai, kad veikdami bendrai padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą A. M., būtent: 2016 m. lapkričio 12 d. apie 16 val. Š. mieste, bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), tyčia, suduodami daugybinius smūgius - ne mažiau 5 smūgių nukentėjusiajam A. M. į įvairias kūno vietas: I. Š. suduodant mediniu kočėlu ir šepečiu ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą skaičių smūgių į galvos sritį ir kitas kūno vietas, T. Š. suduodant kumščiu ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą skaičių smūgių į galvos sritį, K. P. suduodant kumščiu ir spiriant ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą skaičių smūgių į galvos sritį ir kitas kūno vietas, po to nukentėjusiajam A. M. išbėgus iš buto, laiptinės laiptų aikštelėje, tarp penkto ir ketvirto aukštų, K. P. suduodant rankomis ir kojomis ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas, tuo bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam A. M. kūno sužalojimus: kairio skruostikaulio lūžį, žaizdą nosies nugarėlėje, poodines kraujosruvas kairės akies vokuose, kairės speninės ataugos srityje ir kraujosruvą kairės akies obuolio odenoje, kairės girnelės lūžį, poodines kraujosruvas dešinio kelio priekiniame paviršiuje ir dešinės blauzdos priekiniame paviršiuje, tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl kairio skruostikaulio ir kairės girnelės lūžių jo sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir prašymai

Apeliaciniu skundu T. Š. prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę ir taikyti BK 75 straipsnio nuostatas. Apeliaciniame skunde nurodo, kad priimtas nuosprendis jo atžvilgiu yra per griežtas, teismas, netinkamai taikydamas įstatymus, parinko netinkamą bausmės rūšį, neišsamiai įvertino visas jį charakterizuojančias aplinkybes. Tvirtina, kad teismas netinkamai subendrino bausmes, paskirtas ankstesniais nuosprendžiais, taip pat netinkamai įskaitė į galutinę bausmę sulaikymuose išbūtą laiką bei jau atliktų bausmių laiką. Tvirtina, kad teismo išvados dėl jo kaltės padarytos neišsamiai įvertinus visas aplinkybes, mažamečių vaikų parodymus, neteisingai įvertinti jį charakterizuojantys duomenys. Nurodo, kad teismas nepagrįstai nepatikėjo mažamečio parodymais, kad jis nukentėjusiajam kojos nesulaužė ir jo nemušė, bet vis tiek pripažino kaltu ir priteisė civilinių ieškinių atlyginimą. Tvirtina, kad jis su tokiu teismo sprendimu nesutinka, kadangi kojos nesulaužė. Pažymi, kad apie kojos lūžį nukentėjusysis savo pirminiuose parodymuose nenurodė, tačiau buvo pasišalinęs iš gydymo įstaigos po jo pristatymo į ją ir niekas nesidomėjo, kur jis buvo 5 valandas. Nurodo, kad apylinkės teismas neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusysis buvo suplanavęs pasikėsinti į jį, kvietėsi svetimus žmones, kad šie padėtų jį sumušti, ką nurodė G. J., nevertino to, kad fizinis skausmas buvo sukeltas jo žmonai I. Š., ir jis ją gynė. Tvirtina, kad nukentėjusysis neklausė jų prašymo palikti jų namus, nors kambaryje buvo du mažamečiai vaikai, vaikams girdint vartojo necenzūrinius žodžius, buvo stipriais sugriebęs ir suko jo žmonos ranką, kas jį ir išprovokavo gintis bei naudoti smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, po ko nukentėjusysis prarado sąmonę. Nuteistojo teigimu, apipylus vandeniu nukentėjusįjį, jis iš buto išėjo, tačiau po kiek laiko atėjo kaimynų mergaitė, kuri pasakė, kad laiptinėje guli nukentėjusysis, tada jis kartu su K. P. A. M. parnešė į jo butą ir iškvietė greitąją pagalbą. Tvirtina, kad labai gailisi sudavęs nukentėjusiajam į veidą, taip pat gailisi įvykio metu nebuvęs ramus ir iškart nekvietęs policijos pareigūnų. Nuteistasis nesutinka su teismo sprendimu netaikyti jo atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatų, mano, kad teismas netinkamai įvertino visas aplinkybes, jį charakterizuojančius duomenis. Apeliaciniu skundu nuteistoji I. Š. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. kovo 30 d. nuosprendį ir ją išteisinti. Nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu savo kaltės nepripažino ir nurodė, kad nukentėjusiojo nemušė, o A. M. įvykio dieną pas juos atėjo pats, buvo girtas, sakė, kad atėjo aplankyti vaikų, su savimi turėjo alaus. Teigia, kad nukentėjusysis jau buvo susiskambinęs su G. J. ir buvo susitaręs sumušti jos vyrą T. Š.. Nurodo, kad jų namuose A. M. gėrė alų, o po to pradėjo priekabiauti prie jos, ją kolioti necenzūriniais žodžiais, suimdamas už rankos sukėlė fizinį skausmą, po T. Š. jam ir trenkė į veidą, nuo smūgio A. M. nugriuvo ir prarado sąmonę, o užpylus vandens atsipeikėjo ir išėjo. Tvirtina, kad ji jokių smūgių nukentėjusiajam nesudavė, kojos nesulaužė, ką, pasak nuteistosios, patvirtino ir pats nukentėjusysis, kuris jai jokių pretenzijų neturi. Pažymi, kad ir mažamečiai vaikai apklausiami patvirtino, kad ji jokių smūgių nesudavė. Tai nurodė T. Š. Teigia, jog jie buvo susitarę, ką nurodys ikiteisminio tyrimo pareigūnams, tai yra tai, kad ji prisiims kaltę dėl nukentėjusiojo sumušimo, todėl kiti kaltinamieji pirminiuose parodymuose ir nurodė, jog ji smūgiavo A. M. kočėlu ir šepečiu. O laiptinėje nebuvo nei jos, nei jos vyro. Nurodo, kad ji nesuprato, kokios pasekmės jos laukia, manė, kad A. M. dėl jos nerašys pareiškimo policijai. Tvirtina, kad dėl pirminių savo parodymų labai gailisi, gailisi dėl to, kad iškart nesakė tiesos. Nuteistosios teigimu, teisminio nagrinėjimo metu ji atsisakė duoti parodymus, kadangi blogai jautėsi, tačiau baigiamojoje kalboje savo parodymus patvirtino. Nesutinka su priteistų žalų atlyginimu, kadangi, pasak jos, ji nėra kalta, jokių smūgių nukentėjusiajam ji nesudavė. Be to, atkreipia dėmesį į tai, kad ir nukentėjusysis, pareikšdamas civilinį ieškinį, iš jos nereikalavo moralinės žalos atlyginimo. Nuteistasis K. P. apeliaciniu skundu prašo jį išteisinti. Nurodo, kad teismas rėmėsi melagingais kitų nuteistųjų ir liudytojų parodymais, neatsižvelgė į nenuoseklius nukentėjusiojo parodymus, nesiaiškino, kur nukentėjusysis buvo pabėgęs iš ligoninės 4 valandas. Tvirtina, kad teismas nepagrįstai nesirėmė jų pirminiais parodymais, o vadovavosi papildomais parodymais, kurie neatitinka tikrovės. Nuteistasis nesutinka su priteista žala, kadangi nieko nepadarė. Mano, kad nukentėjusysis, duodamas melagingus parodymus, siekia iš jų pasipelnyti.Teismo posėdžio metu T. Š. ir jo gynėja advokatė Juana Dumblauskaitė prašė nuteistojo T. Š. apeliacinį skundą tenkinti, nuteistoji I. Š. ir jos gynėjas advokatas Modestas Švažas prašė nuteistosios I. Š. apeliacinį skundą tenkinti, nuteistasis K. P. ir jo gynėjas advokatas Edmundas Jankaitis prašė nuteistojo K. P. apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras Gintautas Vileikis prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. T. Š., I. Š. ir K. P. savo apeliaciniuose skunduose ginčija savo kaltę, nesutinka su įrodymų vertinimu, kelia priteistų civilinių ieškinių pagrįstumo klausimą T. Š. taip pat nesutinka ir su paskirta bausme, todėl aukštesnysis teismas pasisako apeliacinių skundų ribose.

Dėl įrodymų vertinimo ir nuteistųjų kaltės

BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014, 2K-41-628/2018). Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime nėra BPK pažeidimas, jeigu, kaip minėta, teismo sprendimas yra motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.Iš apeliacinių skundų turinio matyti, kad nuteistieji I. Š. ir K. P. visiškai neigia savo kaltę padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką ir tvirtina, kad jie nukentėjusiojo A. M. nemušė, tuo tarpu T. Š. pripažįsta sudavęs tik vieną smūgį nukentėjusiajam A. M. į veido sritį, nuo kurio pastarasis prarado sąmonę, ir teigia, kad tai padarė gindamas savo žmoną ir du nepilnamečius vaikus. Tačiau su tokiais nuteistųjų argumentais teisėjų kolegija nesutinka, kadangi jie paneigti byloje surinktais duomenimis, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymais (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Štai iš 2016 m. lapkričio 24 d. specialisto išvados matyti, kad A. M. padaryti sužalojimai ne mažiau penkių trauminių poveikių pasekoje, kietais bukais daiktais ar paviršiais paveikus galvą ir abi kojas. (t. 1, b. l. 30-31). 2017 m. sausio 25 d. specialisto išvadoje konstatuota, kad A. M. kairio skruostikaulio lūžis, žaizda nosies nugarėlėje, poodinė kraujosruva kairės akies vokuose, kairės speninės ataugos srityje ir kraujosruva kairės akies obuolio odenoje, išoriniame krašte padaryti kietais bukais daiktais. Atsižvelgus į sužalojimų ir apžiūrai pateiktų daiktų pobūdį, labai tikėtina, kad minėti sužalojimai A. M. galėjo būti padaryti kočėlu. (t. 1 t., b. l. 35-36). 2017 m. vasario 21 d. specialisto išvadoje konstatuota, kad A. M. kairio skruostikaulio lūžis, žaizda nosies nugarėlėje, poodinės kraujosruvos kairės akies vokuose, kairės speninės ataugos srityje ir kraujosruva kairės akies obuolio odenoje, išoriniame krašte, galėjo būti padaryti ne mažiau dviejų tiesioginių trauminių poveikių pasekoje, kietais bukais daiktais paveikus kairę galvos pusę. A. M. kairės girnelės lūžis, poodinės kraujosruvos dešinio kelio priekiniame paviršiuje ir dešinės blauzdos priekiniame paviršiuje galėjo būti padaryti tiek ne mažiau trijų tiesioginių trauminių poveikių pasekoje, tikėtina, spiriant koja, tiek griuviminės traumos metu vienmomentiškai, abiejų kelių ir dešinės blauzdos priekiniais paviršiais kontaktuojant su bukais kietais paviršiais. Specialistas, susipažinęs su ikiteisminio tyrimo medžiaga, šioje išvadoje taip pat nurodė, kad sužalojimai nukentėjusiajam galėjo būti padaryti tiek nukentėjusiojo nurodytomis aplinkybėmis, kuriose jis parodė, kad kambaryje jam į galvą buvo suduoti smūgiai kumščiais, tiek I. Š., K. P. ir T. Š. nurodytomis aplinkybėmis, kuriose jie parodė, kad į A. M. galvą buvo suduoti smūgiai kočėlu ir šluota. Dėl nukentėjusiajam A. M. kairės girnelės lūžis, poodinės kraujosruvos dešinio kelio priekiniame paviršiuje ir dešinės blauzdos priekiniame paviršiuje padarytų sužalojimų galėjo būti padaryti tiek nukentėjusiojo nurodytomis aplinkybėmis, kuriose jis nurodė, kad nukrito nuo laiptų po suduoto smūgio, tiek aplinkybėmis, kuriose nurodė, kad laiptinėje buvo suduoti smūgiai kojomis į jo kojas, tačiau specialistas neatmetė tikimybės, kad sužalojimai galėjo gautis krentant nuo laiptų ir be pašalinės jėgos poveikio. (t. 1, b. l. 42-43). Šios specialistų išvados patvirtina, kad nagrinėjamo įvykio metu nukentėjusiajam buvo padaryti daugybiniai sužalojimai, o jokių duomenų byloje apie tai, kad jis būtų sužalotas iki įvykio ar po jo, nėra, jų nepateikė ir apeliantai. Ir nors nuteistieji I. Š., T. Š. bylos tyrimo metu savo parodymus nuolatos keitė, nurodydami skirtingas smurto naudojimo nukentėjusiojo atžvilgiu aplinkybes dėl suduotų smūgių skaičiaus, dėl to, kuris iš jų naudojo smurtą, o kuris ne, dėl daiktų naudojimo smurtaujant prieš nukentėjusįjį, o nuteistasis K. P. niekada nepripažino mušęs nukentėjusiojo, tačiau iš nustatytų bylos aplinkybių akivaizdu, kad nukentėjusiajam buvo suduoti daugybiniai smūgiai, padaryti sužalojimai pagal savo pobūdį nebūdingi griūviminei traumai (išskyrus kairės kojos sužalojimus), o buvo padaryti smūgiuojant kietais bukais daiktais. Nukentėjusysis A. M. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad įvykio dieną atvykęs pas buvusią sugyventinę I. Š. buvo sveikas, bute pas ją tuo metu dar T. Š. ir K. P. (kurį matė pirmą kartą) bei mažamečiai vaikai. Nukentėjusysis patvirtino, kad kažkuriuo momentu jis I. Š. reiškė pretenzijas dėl T. Š., jie ginčijosi, nepamena, ar ją lietė, tarp jų kilo žodinis konfliktas ir po to kažkuriuo momentu, jam sėdint ant kėdės T. Š. pirmas kumščiu trenkė į galvą, po to į galvą jam jau trenkė K. P., po ko jis nugriuvo nuo kėdės ant grindų, T. Š. ir K. P. ir toliau jam smūgiavo, jį spardė, visaip daužė. Buvo daug smūgių į įvairias kūno vietas, tiksliai jų skaičiaus pasakyti negali. Mušė rankomis ir kojomis. Po to prarado sąmonę, o kai atsigavo, jam skaudėjo galvą, bėgo kraujas, kažkur buvo prakirsta. Jis išėjo iš buto į laiptinę, kur vėl gavo smūgį iš nugaros į šoną, po ko suklupo ant laiptų ir toliau buvo mušamas bei spardomas. Nukentėjusysis visą laiką tvirtino, kad, kiek pamena, I. Š. jo nemušė, jam nesudavė nei bute, nei laiptinėje, tačiau tiksliai to jis nežino, nes buvo praradęs sąmonę 2 kartus. Nukentėjusiojo teigimu, jis nepamena, kaip vėl buvo nuneštas į kambarį. Kaltinamieji jam iškvietė greitąją, apvalė kraują. Prisimena tik nuo momento, kai jį nešė laiptais ir vežė į ligoninę. Taip pat nurodė, kad laukiant ligoninės priimamajame, jam buvo suleisti vaistai, skausmas aprimo, todėl jis nepagalvojo, kad yra rimtai sužalotas, todėl ir išėjo iš ligoninės, tačiau nuėjo netoli, atsisėdo ir daugiau grįžti į ligoninę negalėjo, nes nebepaėjo. Pro šalį ėję jaunuoliai jam iškvietė greitąją medicininę pagalbą, jį vėl nuvežė į ligoninę, kur pragulėjo 10 dienų. Nukentėjusysis nurodė, kad civilinį ieškinį reiškia, tik T. Š. ir K. P.. (t. 1, b. l. 9-10, 119-121, 126-127, 155-157, t. 5, b. l. 6-8). Iš 2016 m. gruodžio 16 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matyti, kad A. M. atpažino K. P., kaip asmenį, vadinamą „K.“, T. Š. draugą, kuris jį mušė kartu su T. Š. I. Š. namuose. (t. 1, b. l. 85-91). Nuteistasis K. P. viso proceso metu savo kaltę neigė, nurodydamas, kad jis nukentėjusiajam A. M. jokių smūgių nesudavė. Tvirtino, kad nukentėjusiajam dėl to, kad jis kabinėjosi prie I. Š., ji jam sudavė šepečiu ar kočėlu. Kaip A. M. išėjo, jis nematė, bet atėjusi mergaitė nurodė, jog ,,dėdė guli laiptinėje“, jie jį parnešė į kambarį, buvo iškviesta greitoji. (t. 2, b. l. 49-51, 73-76, t. 5, b. l. 21-22). Nuteistoji I. Š. viso ikiteisminio ir teisminio nagrinėjimo metu savo parodymus apie nagrinėjamo įvykio aplinkybes keitė, tyrimo pradžioje savo kaltę pripažino visiškai ir nurodė, kad ji sumušė A. M. kočėlu ir šluota, dar vieną smūgį sudavė ir kumščiu į veidą, T. Š. bandė ją laikyti, kai ji pradėjo mušti A., tačiau pamatęs, kad A. nori ją pulti T. Š. pats sudavė šiam vieną smūgį kumščiu į veidą, o ji dar pridėjo vieną ar du smūgius kočėlu, po ko šis nukrito ant žemės. Tačiau vėliau, apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją, I. Š. nurodė, kad ji A. M. nemušė, jog ji tik prisiėmė sau kaltę. Paskutinėje apklausoje nuteistoji I. Š. pripažino, jog sudavė nukentėjusiajam A. M. vieną smūgį rankos kumščiu, tačiau, kur pataikė, ji neprisimena, kočėlu ir šluota ji šiam netrenkė, laiptinėje jos nebuvo ir nematė, kas ten įvyko. Teisme kaltinamoji atsisakė duoti parodymus, per baigiamąsias kalbas ji nurodė, kad nieko A. M. nedarė, jam jokių smūgių ji nesudavė, tuo pačiu ji patvirtino pas ikiteisminio tyrimo teisėją savo duotus parodymus, nurodė, kad juose surašyta viskas, kaip buvo. (t. 3, b. l. 24-26, 36-37, 61-63, 68-69, 74-77, t. 5, b. l. 20). T. Š. ikiteisminio tyrimo metu savo parodymus taip pat keitė. Iš pradžių savo kaltę neigė visiškai, tačiau, apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nurodė, kad jis nukentėjusiajam sudavė vieną smūgį į veido sritį. Tai patvirtino ir savo paskutinėje apklausoje. Teisme kaltinamasis savo kaltę pripažino iš dalies, nurodė, kad A. M. kambaryje iš vieno smūgio „iškirto“, sudavė jam į žandikaulį, sudavė tik vieną smūgį. Po jo smūgio nukentėjusysis prarado sąmonę, o atgavęs ją, pašoko ir išbėgo iš kambario. Jis nukentėjusiojo nesivijo ir kojos jam nesužalojo. Nuo jo smūgio nukentėjusiajam galėjo lūžti žandikaulis. Nuteistojo tvirtinimu, nukentėjusysis lindo prie dabartinės jo žmonos, todėl jis ją gynė. Teisme T. Š. dėl kitų savo ir nuteistojo K. P. veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu toks kategoriškas nebuvo, teigė, jog jis pašokęs iš vieno smūgio ,,iškirto“ nukentėjusįjį, kuris iškart prarado sąmonę. Nepamena, ar pastarajam sudavė K. P., nepamena, ar K. P. vijosi nukentėjusįjį į laiptinę, tačiau nurodė, kad gal K. P. ir sudavė 1-2 smūgius nukentėjusiajam. (t. 2., b. l. 122-124, 145-147, 161-162, 165-167, 172-173, 180-182, t. 5, b. l. 21). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistųjų I. Š. ir K. P. parodymus, kad jie nemušė nukentėjusiojo A. M., bei nuteistojo T. Š. parodymus, kad jis sudavė tik vieną smūgį nukentėjusiajam į veidą vertino kaip nepatikimus, kadangi jie nuolat buvo keičiami, priderinant prie naujai nustatytų aplinkybių, prieštaringi. Be to, jie, kaip jau buvo minėta, paneigti kitais byloje surinktais duomenimis. Apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją nepilnametis L. Š. nurodė, kad bute T. Š. (jo tėvas) mušė A. M. (jo dėdę): ,,T. Š. numušė A. M. nuo kėdės ranka ir dar trenkė jam į galvą, koją, akį ir lūpas“. (t. 2, b. l. 5-6). Nepilnametė N. B., apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, taip pat nurodė, kad ji matė, T. Š. spardė A. M. paguldęs ant žemės ir jį mušė, spyrė apie 10 kartų į įvairias kūno vietas, mušė buto kambaryje. (t. 1, b. l. 188-189). Dėl nuteistojo K. P. kaltės pažymėtina, kad nors bylą nagrinėjant teisme T. Š. pakeitė ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nurodydamas, jog nepamena, ar K. P. mušė nukentėjusįjį, tačiau, apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją T. Š. nurodė, kad nepasikentęs nukentėjusiojo A. M. kabinėjimosi prie I. sudavė vieną smūgį kumščiu nukentėjusiajam į veidą, po ko jis nukrito šalia kėdės ir prarado sąmonę, o K. P. tuo metu du - tris kartus spyrė nukentėjusiajam į šoną ir pilvą. Jam užpylus vandens, nukentėjusysis A. M. pašoko ir išbėgo iš buto, o K. P. išbėgo jam iš paskos. Kas buvo laiptinėje jis nematė, tačiau vaikai sakė, kad K. P. spardė A. M. ir laiptinėje. Grįžęs į butą K. P. pasakė, kad spyrė į nugarą A. M. ir šis „nuskrido“, po to dar pašokinėjo ant kojos, kad nepabėgtų. Po to, jiems kartu nuėjus pasižiūrėti į laiptinę, K. P. A. M. dar sudavė į žandikaulį. (t. 2, b. l. 172-173). Nuteistoji I. Š. (tuo metu – B.), apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją, taip pat nurodė, kad K. P. mušė nukentėjusįjį A. M.. Ji parodė, kad A. M. pradėjus prie jos „kabinėtis T. (Š.) trenkė nukentėjusiajam į veidą, po ko A. prarado sąmonę. T. užpylė ant A. vandens ir jis atsipeikėjo. Tuomet „K.“ (K. P.) pradėjo spardyti A. M.. „K.“ buvo ,,kaip žvėris“. A. išbėgus į laiptinę, K. P. jį nusivijo, o grįžęs pasakė, kad spyrė A. į nugarą, nuo ko šis trenkėsi galva į sieną, dar pašokinėjo ant kojos. K. P. iš laiptinės grįžo krauju išteptais rūbais. (t. 3, b. l. 68-69). Be to, ir nepilnametė liudytoja S. M., apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė, kad buvo ketvirtame aukšte ir matė, kaip tėtį (A. M.) muša, jam sulaužė koją, tėtė stovėjo, o kitas dėdė jį mušė, viskas vyko koridoriuje, dėdė, kuris mušė tėtį, buvo „K.“, mušė rankomis ir kojomis, tėtis gulėjo ant žemės ir prašė nebemušti, kitas vyras buvo kambaryje, kuris paskui atėjo ir ėmė raminti, sakydamas: ,,nemušk, ką tau jis padarė?“ To vyro T. „K“ vis tiek nenustojo (2 t., 16-17 b. l.). Tuo tarpu dėl I. Š., kuri viso tyrimo metu keitė parodymus, pažymėtina, kad apylinkės teismas pagrįstai labiau patikimais laikė T. Š. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nes juos sugretinus su kitais byloje surinktais įrodymais, galima daryti išvadą, kad jie iš dalies labiausiai atitinka nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes bei kitus surinkus įrodymus. Be kita ko T. Š. parodė, jog A. M. atgaunant sąmonę, I. Š. sudavė jam į veido sritį, neprisimena, ar tai ji padarė su ranka, ar su šluota, kuri, kaip pamena, buvo kruvina (t. 2, b. l. 172-173). Be to, nagrinėjamu atveju nustatant faktines įvykio aplinkybes, atsižvelgtina ir į tai, jog pati I. Š. savo pirminiuose parodymuose visada teigė, kad, prasidėjus jos konfliktui su nukentėjusiuoju, ji sumušė A. M. kočėlu ir šluota, dar ir sudavė vieną smūgį į veidą iš kumščio. Tą teisme patvirtino ir liudytoju apklaustas policijos pareigūnas K. P., kuris parodė, kad, nuvykus į įvykio vietą, I. Š. jam paaiškino, kad A. M. kažką ant jos pasakė ir ji jam kočėlu bei šepečiu trenkė, davė jam į veidą, kiek smūgių iš viso sudavė, nepamena, I. Š. nurodė ir tai, kad T. Š. ir K. P. ,,užstojo“, iš ko pareigūnas darė išvadą, kad ir jie mušė nukentėjusįjį. Be to, I. Š. pati jam pateikė kočėlą ir šluotą, kuri buvo sulūžusi (t. 4, b. l. 192-193). Šias aplinkybes patvirtino ir nuteistasis K. P., kuris, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, parodė, kad nukentėjusysis A. M. I. Š. įžeidinėjo, vadino necenzūriniais žodžiais, iš pradžių ji nieko nesakė, po to ji kažką pasiėmė ir jam trenkė (t. 2, b. l. 49-5, t. 5, b. l. 22). Svarbu ir tai, jog ir specialisto išvadose nurodyta, kad sužalojimai A. M. galėjo būti padaryti su kočėlu, jei buvo naudojamas kočėlas, tada reikėjo ne mažiau dviejų smūgių su juo, kad būtų padaryti tokie sužalojimai galvoje. (1 t., 35-36, 42-43 b. l.). Pažymėtina, kad T.Š., I. Š. ir K. P., apklausti net po keletą kartų ikiteisminio tyrimo metu, atlikus jų akistatas, parodymų patikrinimą vietoje, savo parodymus nuolat keitė ir stengėsi švelninti savo atsakomybę. Be nuteistųjų ir nukentėjusiojo, įvykį tiesiogiai matė tik nepilnamečiai vaikai, kurie buvo apklausti liudytojais. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo A. M. parodymais, kadangi juos patvirtina ne tik nepilnamečių liudytojų L. Š., N. B., S. M., L. Z., parodymai, teismo medicinos specialisto išvados bei paaiškinimai teisme, bei pačių nuteistųjų T. Š., I. Š. ir K. P. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Šių aplinkybių kontekste apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui, nors ir nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-372/2005, 2K-431/2006, 2K-592/2010). Nagrinėjamu atveju ikiteisminio tyrimo metu duoti nuteistųjų T. Š., K. P. ir I. Š. parodymai apie jų dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką leidžia patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus (nukentėjusiojo parodymus, specialisto išvadas) bei daryti išvadą, kad nukentėjusysis A. M. buvo sumuštas bendrai T. Š., K. P. ir I. Š..Ginčydami pirmosios instancijos teismo išvadas T. Š. ir K. P. savo apeliaciniuose skunduose taip pat kelia versiją, jog nukentėjusysis A. M. galėjo susižaloti pats, nes buvo pabėgęs iš ligoninės net kelioms valandoms ir niekas, kaip teigia nuteistieji, nenustatinėjo, kur jis tuo laiku buvo. Atsakant į šį apeliacinių skundų argumentą pažymėtina, kad nuteistųjų T. Š. ir K. P. keliama versija neturi jokio objektyvaus pagrindo, kadangi ją paneigia paties nukentėjusiojo parodymai apie išėjimą iš ligoninės, taip pat bendrojo pagalbos centre gauto pranešimo ir greitosios medicinos pagalbos iškvietimo į įvykio vietą, esančią (duomenys neskelbtini), garso įrašas, kuriame moteris (kaip nustatyta I. Š.) nurodė, kad šiuo adresu yra sumuštas žmogus, kuris negali paeiti, jam lūžusi koja. (t. 1, b. l. 75-77). Be to, ir iš greitosios medicinos pagalbos darbuotojos J. Š. paaiškinimų matyti, jog sužalotas žmogus, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dar gali paeiti, o kai išsiblaivo (ar prasiblaivo), tada reali situacija ir pasimato. (t. 4, b. l. 194). Šiuo atveju, paneigiant nuteistųjų versiją, svarbu ir tai, kad BIRT ataskaitų žiūryklės pranešime nurodyta, kad Šiaulių ligoninės gatvėje už tvoros guli sužalotas žmogus, kuris negali paeiti, sako, kad buvo sumuštas dienos metu, o iš greitosios medicinos kortelės kopijos matyti, kad joje nurodyta, jog 2016 m. lapkričio 12 d. 21.40 val. gautas pranešimas, kad adresu (duomenys neskelbtini), reikalinga greitoji medicinos pagalba. Atvykus medikams apžiūrėtas A. M., kuris buvo anksčiau atvežtas į ligoninę, bet iš jos pasišalino, buvo stebimas veido sumušimas ir kelio sutinimas. (t. 1, b. l. 67-68). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ir kiti byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog iškart po sumušimo M. gulėjo laiptinėje ant žemės, negalėjo paeiti, laiptinė buvo kruvina, jis buvo įneštas į butą (tai nurodė patys nuteistieji), po to išneštas ir išvežtas į ligoninę. Iš aukščiau nurodytų aplinkybių akivaizdu, kad visi nukentėjusiajam A. M. nustatyti sužalojimai buvo padaryti jį sumušant nuteistiesiems, todėl nuteistųjų T. Š. ir K. P. apeliacinių skundų argumentas, kad nukentėjusysis A. M. koją galėjo susižaloti ir kitur, atmestinas kaip nepagrįstas. Apibendrindamas aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, pagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo A. M. parodymais, kuriuos, kaip jau buvo minėta, patvirtina ir kiti byloje surinkti duomenys, ir atmetė nuteistųjų I. Š., T. Š. ir K. P. teisme duotus parodymus, kad I. Š. bei K. P. nemušė nukentėjusiojo A. M., T. Š. nukentėjusiajam sudavė tik vieną smūgį į veidą, kaip nepatikimus. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė nuteistųjų I. Š., T. Š. ir K. P. kaltę padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Dėl būtinosios ginties ir veikos kvalifikavimo

Pagal BK 28 straipsnio 1 dalį asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką, be kita ko, gindamasis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi, norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir panašiai. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/210, 2K-316/2012, 2K-275/2013, 2K-282/2014, 2K-364/2014, 2K-90-746/2017). Teisė į būtinąją gintį nekyla ir esant specifinei konfliktinei muštynių situacijai, kurioje besiginančiųjų nėra, nes abi pusės yra puolančiosios, tai yra fizinį smurtą naudoja ne gynybos, bet puolimo tikslais, išskyrus atvejį, kai viena iš pusių muštynes nutraukia, o kita puola toliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-684/1999, 2K-9/2007, 2K-638/2007, 2K-428/2008, 2K-392/2012, 2K-275/2013, 2K-7-62-489/2015, 2K-520-303/2015).Taigi sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padaryti esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurių priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas. Nors bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ir apeliaciniame skunde T. Š. nurodė, kad smūgį nukentėjusiajam A. M. sudavė gindamasis ir gindamas šalia esančius nuo nukentėjusiojo smurtinio elgesio, tačiau, išanalizavus byloje surinktų įrodymų visumą, nėra pagrindo konstatuoti, kad T. Š. veikė esant būtinosios ginties situacijai. Priešingai, kaip pagrįstai nustatė ir pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamame įvykyje būtinosios ginties situacijos nebuvo. Teisėjų kolegija, įvertinusi visumą paminėtų įrodymų, konstatuoja, jog byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad T. Š. smūgius nukentėjusiajam A. M. sudavė gindamasis arba gindamas šalia esančius nuo nukentėjusiojo smurtinio elgesio. Esant nustatytoms abejonių nekeliančioms faktinėms aplinkybėms, kad ne nukentėjusysis A. M. inicijavo konfliktą ir jis nesudavė smūgių nei vienam iš nuteistųjų, konstatuotina, kad nuteistajam T. Š. nebuvo priežasties nukentėjusiojo A. M. atžvilgiu panaudoti fizinį smurtą. Vien tai, kad nukentėjusysis galimai sakė įžeidžiančius žodžius T. Š. ir I. Š. atžvilgiu, negali būti vertinama kaip reali grėsmė, o nuteistojo T. Š. manymas, kad nukentėjusysis naudoja netinkamus ir įžeidžiančius žodžius jo ir I. Š. atžvilgiu, vertintinas kaip nepagrįstas šio nuteistojo įtarumas, nesudarantis priežasties naudoti fizinį smurtą. Be to, pagal susiformavusią teismų praktiką, gynyba dėl nepagrįsto įtarumo nelaikoma ne tik būtinąja gintimi, bet ir tariamąja gintimi. Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių, konstatuotina, kad T. Š. smūgius nukentėjusiajam A. M. sudavė nesant būtinosios ginties sąlygų, o sveikatos sužalojimo padarymas tokiomis aplinkybėmis laikomas tyčine nusikalstama veika. Atsižvelgus į tai, teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo sprendimu, kad nebuvo jokio pagrindo T. Š. atžvilgiu taikyti BK 28 straipsnio nuostatų. Pažymėtina, kad neatmestina ir nuteistųjų išsakyta versija, jog nukentėjusysis A. M., būdamas I. Š. namuose, elgėsi netinkamai (ją įžeidinėjo, naudojo necenzūrinius žodžius), tačiau įvertinus smurto naudojimo baigties pasekmes – kad jų metu nukentėjo A. M., ką neginčijamai patvirtina ne tik nukentėjusiojo, liudytojų, specialisto ir iš dalies pačių nuteistųjų parodymai, specialisto išvados, kuriose A. M. konstatuotas padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, o nuteistieji sužaloti nebuvo, ir nenustačius jokių kitų aplinkybių, patvirtinančių nuteistųjų neteisėtus veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu atlikus gynybos tikslais, tai yra veikus būtinosios ginties ar kitomis baudžiamąją atsakomybę šalinančiomis sąlygomis, pirmosios instancijos teismui pagrįstai nekilo abejonių, T. Š., I. Š. ir K. P. nesunkiai sutrikdė A. M. sveikatą ir tokie jų veiksmai atitinka BK 138 straipsnio 1 dalies požymius. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina nuteistųjų T. Š., I. Š. ir K. P. veiksmuose esant subjektyvųjį sudėties požymį – tiesioginę tyčią, nes nuteistieji, mušdami nukentėjusįjį, suprato savo veiksmų pavojingumą, numatė galinčius kilti padarinius jo sveikatai (kad sutrikdys nukentėjusiajam sveikatą), tačiau konkrečių padarinių nesiekė, jiems buvo priimtini bet kokie galintys kilti sveikatos sutrikdymai, tai yra jie veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, todėl jie pagrįstai patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal faktiškai sukeltus padarinius, tai yra pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

Dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių

BK 41 straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. BK 61 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta bausmė yra aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni.Už BK 138 straipsnio 1 dalyje padarytą nusikalstamą veiką baudžiama laisvės apribojimu arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas nuteistuosius T. Š. ir K. P. nubaudė laisvės atėmimu 1 metams 9 mėnesiams, o I. Š. laisvės apribojimu 1 metams, įpareigojant ją bausmės atlikimo metu būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu, tęsti darbą, o jo netekus – registruotis darbo biržoje, bei neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Iš skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio matyti, kad skirdamas nuteistiesiems T. Š., K. P. ir I. Š. bausmes bei nustatydamas bausmių dydžius, apylinkės teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, pobūdį ir pavojingumo laipsnį, o būtent, kad jie padarė vieną nesunkų nusikaltimą, kuris padarytas tiesiogine tyčia, baigtas, į tai, kad nuteistųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvo nustatyta. Nuteistųjų T. Š. ir K. P. atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažinta tai, kad jie nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje ir būdami recidyvistais (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 ir 13 punktai), nuteistosios I. Š. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad ji nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teismas taip pat įvertino ir nuteistųjų T. Š., K. P. ir I. Š. asmenybes apibūdinančius duomenis. Teismas atsižvelgė į tai, kad K. P. teistas 4 kartus, už turtinio/smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas, paskutinį kartą Tauragės rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžiu galutine realia 3 metų 7 mėnesių laisvės atėmimo bausme, nagrinėjamą nusikalstamą veiką padarė netrukus po to, kai buvo paleistas iš įkalinimo įstaigos po bausmės atlikimo, baustas administracine tvarka, kas rodo, kad teigiamų išvadų iš ankstesnių teistumų jis nepadarė, nesitaiso ir būdamas laisvėje toliau daro nusikalstamas veikas ir teisės pažeidimus (t. 2, b. l. 81-113), niekur nedirba ir neturi teisėto pragyvenimo šaltinio. (t. 2, b. l. 116). Vertindamas T. Š. charakterizuojančius duomenis, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad jis teistas net 8 kartus, daugiausia už smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas, nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo metu buvo teistas 4 kartus, nagrinėjamą nusikalstamą veiką padarė praėjus tik 2 savaitėms po paleidimo iš įkalinimo įstaigos po laisvės atėmimo bausmės atlikimo, baustas administracine tvarka, kas taip pat patvirtina, kad teigiamų išvadų iš ankstesnių teistumų jis nepadarė, nesitaiso ir būdamas laisvėje toliau sistemingai daro nusikalstamas veikas bei teisės pažeidimus (t. 2, b. l. 188-197, t. 3, b. l. 1-12, 15-18), nedirba (t. 3, b. l. 14). Teismas, parinkdamas bausmę I. Š., atsižvelgė į tai, kad ji skundžiamu nuosprendžiu teisiama pirmą kartą, bausta administracine tvarka (t. 3, b. l. 83, 84-85), dirba. Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nuteistųjų asmenybes, nuteistųjų atsakomybę sunkinančias aplinkybes, kitas aukščiau aptartas aplinkybes, padarė teisingą išvadą, kad bausmės tikslai (BK 41 straipsnis) nuteistųjų atžvilgiu bus pasiekti nuteistiesiems T. Š. ir K. P. paskyrus laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose (BK 50 straipsnis), o nuteistajai I. Š. – laisvės apribojimo bausmę (BK 48 straipsnis), ir apeliacinės instancijos teismas su šia išvada sutinka. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nuteistojo T. Š. gynėja advokatė Juana Dumbliauskaitė prašė pripažinti jos ginamojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte, - tai, kad jis suteikė nukentėjusiajam pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių. Su tokiu prašymu apeliacinės instancijos teismas sutinka. Byloje nustatyta, jog T. Š. ir K. P., atėjus kaimynų nepilnametei mergaitei ir pasakius, kad namo laiptinėje guli sužalotas ir kruvinas nukentėjusysis A. M., jį parnešė atgal į I. Š. butą, o I. Š. iškvietė nukentėjusiajam greitąją medicininę pagalbą, tai yra nuteistieji suteikė nukentėjusiajam A. M. pagalbą, taip siekdami išvengti galimų sunkesnių padarinių. Todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nuteistieji I. Š, T. Š. ir K. P. suteikė nukentėjusiajam A. M. pagalbą ir pripažįsta šią aplinkybę nuteistųjų I. Š., T. Š. ir K. P. atsakomybę lengvinančia (BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teisėjų kolegija, kaip minėta anksčiau, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jog nagrinėjamu atveju nuteistiesiems T. Š. ir K. P. tinkamiausia bausmė yra laisvės atėmimas, o I. Š. - laisvės apribojimas, tačiau įvertinusi tai, kad nustatyta viena nuteistųjų atsakomybę lengvinanti aplinkybė, konstatuoja, jog yra pagrindas nuteistiesiems paskirtų bausmių trukmę sutrumpinti – nuteistiesiems T. Š. ir K. P. paskirtą laisvės atėmimo bausmę sutrumpinti iki 1 metų 6 mėnesių, o nuteistajai I. Š. paskirtos laisvės apribojimo bausmę sutrumpinti iki 9 mėnesių, paliekant teismo nustatytus įpareigojimus. Atsižvelgus į tai, Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. kovo 20 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai). Nors nuteistieji K. P. ir I. Š. neprašė sumažinti jiems paskirtų bausmių, neprašė pripažinti jų atsakomybę lengvinančią aplinkybę tai, kad jie suteikė nukentėjusiajam pagalbą, apeliacinės instancijos teismas turi teisę pripažinti šių nuteistųjų atsakomybę lengvinančią aplinkybę tai, kad jie suteikė nukentėjusiajam pagalbą (BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas), ir sušvelninti jiems paskirtas bausmes, kadangi tokiu būdu švelnina ir nuteistojo T. Š. teisinę padėtį (BPK 320 straipsnio 5 dalis). Apeliaciniu skundu T. Š. taip pat prašo jam neskirti realios laisvės atėmimo bausmės ir nurodo, jog yra pagrindas taikyti BK 75 straipsnį ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog įstatymo leidėjas, atsižvelgdamas į bausmės paskirtį (sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą), numatydamas galimybę atidėti bausmės vykdymą nuteistajam, įtvirtino ir esminę sąlygą, kurios nesant asmeniui negali būti taikomas bausmės vykdymo atidėjimo institutas, tai yra, kai teismas, skirdamas bausmę, nenustato, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdamas šį klausimą, teismas turi remtis ne tik byloje esančiais duomenimis, tiesiogiai apibūdinančiais nuteistojo asmenybę, bet ir bylos aplinkybėmis, kurios sudaro galimybę įvertinti, ar nuteistojo nusikaltimas (nusikaltimai) padarytas atsitiktinai, ar nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar dėl kitų asmenų įtakos, ar nuteistajam apskritai būdingos antivisuomeninės, nihilistinės nuotaikos, ar yra ryškių polinkių daryti nusikalstamas veikas ir pan., tai suponuoja išvadą, kad sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, vadovaujamasi ne tik BK 75 straipsnio nuostatomis, bet ir bausmės skyrimo bendraisiais pagrindais (BK 41, 54 straipsniai) bei kitomis baudžiamojo įstatymo normomis, įtvirtinančiomis bausmių skyrimo taisykles.Nagrinėjamu atveju pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog taikyti nuteistajam T. Š. bausmės vykdymo atidėjimo institutą nėra pagrindo. Nuteistojo T. Š. padaryta veika yra tyčinė. Jis nusikalstamos veikos padarymo metu buvo net 4 kartus teistas už tyčinius nusikaltimus žmogaus sveikatai ir gyvybei, tame tarpe ir už nužudymą, o po nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo jo atžvilgiu buvo priimti dar keturi apkaltinamieji nuosprendžiai, kuriais jis buvo pripažintas kaltu ir dėl kitokio pobūdžio nusikaltimų, baustas administracine tvarka (t. 2, b. l. 188-192, t. 3, b. l. 18-19). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nuteistojo T. Š. teisei priešingas elgesys rodo jo nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, nenorą keisti savo gyvenimo būdą, stoti į doros kelią. T. Š. tyčinius nusikaltimus daro nuolat, skundžiamu nuosprendžiu jis teisiamas už nusikalstamą veiką, kurią padarė praėjus tik dviem savaitėms po to, kai atliko ankstesnę laisvės atėmimo bausmę. Pažymėtina, jog byloje nėra jokių duomenų, kad nuteistasis, būdamas laisvėje, būtų siekęs susirasti darbą, koreguoti savo elgesį, įsilieti į visuomenės gyvenimą. Tokių duomenų jis nepateikė ir apeliaciniame skunde, kas leidžia manyti, kad būdamas laisvėje jis ir toliau gali daryti nusikalstamas veikas. Anksčiau nuteistajam T. Š. skirtos bausmės, net ir pačios griežčiausios, jo nepataisė, jis ir toliau elgėsi nusikalstamai, o tai rodo, kad jo antivisuomeninės nuostatos yra susiformavusios ir bausmės vykdymo atidėjimas nuteistajam neleistų pasiekti baudžiamajame įstatyme įtvirtintų bausmės tikslų, todėl nuteistojo T. Š. prašymas jo atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatas atmestinas kaip nepagrįstas. T. Š. apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad, priimant skundžiamą nuosprendį, nebuvo įskaitytas suėmimas nuo 2018 m. kovo 30 d., nebuvo įskaitytas jo jau atliktų bausmių laikas pagal Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. baudžiamąjį įsakymą ir pagal Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. birželio 30 d. nuosprendį. Tvirtina, kad jis bausmes atlieka jau nuo faktinio jo sulaikymo, tai yra nuo 2017 m. spalio 5 d. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam T. Š., vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, paskirta bausmė dalinio sudėjimo/apėmimo būdu subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nuosprendžiu, Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 8 d. nuosprendžiu, Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. baudžiamuoju įsakymu ir Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. birželio 30 d. nuosprendžiu paskirtomis ir neatliktomis bausmėmis, prie šios griežčiausios bausmės pridedant švelnesnių bausmių dalis, bei apimant arešto bausmę, paskirtą Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. baudžiamuoju įsakymu už padarytą baudžiamąjį nusižengimą, ir T. Š. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 3 metams 1 mėnesiui, šią bausmę atliekant pataisos namuose. Bausmės pradžia T. Š. nustatyta nuo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2018 m. kovo 30 d. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į atliktą bausmės laiką įskaitytas T. Š. laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2017 m. spalio 5 d. iki 2018 m. kovo 29 d. (šioje baudžiamojoje byloje), nuo 2017 m. vasario 25 d. iki 2017 m. vasario 26 d. (pagal Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 8 d. nuosprendį), nuo 2016 m. lapkričio 7 d. iki 2016 m. lapkričio 9 d. (pagal Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. baudžiamąjį įsakymą), nuo 2017 m. vasario 11 d. 17.30 val. iki 2017 m. vasario 13 d. 10.25 val. (pagal Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. birželio 30 d. nuosprendį). Pagal BK 63 straipsnio 9 dalies taisykles skiriama bausmė tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Šiuo atveju į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas T. Š. skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę bendrino su ankstesniais nuosprendžiais ir baudžiamuoju įsakymu paskirtomis ir neatliktomis bausmėmis. Ir nors nuosprendyje teismas nenurodė, kad į galutinę bausmę įskaito bausmes, atliktas pagal ankstesnius nuosprendžius ir baudžiamąjį įsakymą, tačiau atsižvelgus į tai, kad galutinės paskirtos skundžiamu nuosprendžiu bausmės pradžios laikas nustatytas nuo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2018 m. kovo 30 d. (tuo paneigiant nuteistojo T. Š. apeliacinio skundo argumentą, kad jam į bausmės laiką nebuvo įskaitytas suėmimas nuo 2018 m. kovo 30 d.), o į atliktos bausmės laiką yra įskaitytas nuteistojo T. Š. laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2017 m. spalio 5 d. iki 2018 m. kovo 29 d., akivaizdu, kad subendrinta bausmė ir pradedama skaičiuoti nuo faktinio T. Š. sulaikymo, tai yra nuo 2017 m. spalio 5 d. (apeliaciniame skunde ir T. Š. nurodė, jog bausmę atlieka nuo 2017 m. spalio 5 d.). Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai į galutinės subendrintos bausmės laiką įskaitė ir ankstesniais nuosprendžiais, su kuriais paskirtomis bausmėmis buvo subendrinta skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė, įskaitytus laikino sulaikymo laikotarpius (nuo 2017 m. vasario 25 d. iki 2017 m. vasario 26 d. (pagal Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 8 d. nuosprendį), nuo 2016 m. lapkričio 7 d. iki 2016 m. lapkričio 9 d. (pagal Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. baudžiamąjį įsakymą), nuo 2017 m. vasario 11 d. 17.30 val. iki 2017 m. vasario 13 d. 10.25 val. (pagal Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. birželio 30 d. nuosprendį)). Iš byloje esančių duomenų bei teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenų matyti, kad visi ankstesni nuosprendžiai, su kuriais buvo subendrintas skundžiamas nuosprendis, įsiteisėjo po 2017 m. spalio 5 d., tai yra jau po to, T. Š. buvo sulaikytas šioje byloje (Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. birželio 30 d. nuosprendis įsiteisėjo 2017 m. spalio 19 d., atiduotas vykdyti 2017 m. spalio 27 d.; Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. baudžiamasis įsakymas įsiteisėjo 2017 m. spalio 25 d., atiduotas vykdyti 2017 m. spalio 27 d.; Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nuosprendis įsiteisėjo 2018 m. sausio 9 d., atiduotas vykdyti 2018 m. sausio 9 d.; Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 8 d. nuosprendis įsiteisėjo 2018 m. sausio 17 d., atiduotas vykdyti 2018 m. sausio 19 d.). Todėl akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai į atliktos bausmės laiką įskaitė laikotarpį nuo 2017 m. spalio 5 d. iki 2018 m. kovo 29 d., kada jis buvo laikinai sulaikytas ir suimtas byloje, kurioje priimtas skundžiamas nuosprendis, ir laikotarpius nuo 2016 m. lapkričio 7 d. iki 2016 m. lapkričio 9 d. (2 dienos), nuo 2017 m. vasario 11 d. iki 2017 m. vasario 13 d. (2 dienos) ir nuo 2017 m. vasario 25 d. iki 2017 m. vasario 26 d. (1 dieną) (kai jis buvo laikinai sulaikytas kitose bylose). Kitais laikotarpiais T. Š. bausmių pagal ankstesnius teismo sprendimus (Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nuosprendį, Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 8 d. nuosprendį, Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. baudžiamąją įsakymą ir Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. birželio 30 d. nuosprendį) neatlikinėjo, todėl papildomai įskaityti nuteistojo T. Š. apeliaciniame skunde nurodytus laikotarpius nėra pagrindo. Ta aplinkybė, kad tuo metu, T. Š. buvo suimtas šioje byloje (nuo 2017 m. spalio 5 d. iki 2018 m. kovo 29 d.), įsiteisėjo visi anksčiau minėti teismo sprendimai ir jie buvo perduoti vykdyti, nesuteikia galimybės juos įskaityti dvigubai ar trigubai (vienu metu buvo gauti vykdymui keli teismo sprendimai ir nebuvo nustatyta jų vykdymo tvarka bei jų suderinamumas su nuteistajam T. Š. paskirta kardomąja priemone suėmimu). Dėl šios priežasties nuteistojo T. Š. apeliacinis skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl civilinių ieškinių

Nuteistieji apeliaciniuose skunduose kelia skundžiamu nuosprendžiu priteistų civilinių ieškinių klausimą – T. Š. ir K. P. tvirtina, kad iš jų nepagrįstai priteista atlyginti solidariai nukentėjusiajam A. M. 3 000 Eur neturtinės žalos, tuo tarpu nuteistoji I. Š. pabrėžia, kad nukentėjusysis civiliniu ieškiniu ir teisminio nagrinėjimo metu prašė teismo iš jos neturtinės žalos visai nepriteisinėti. Taip pat T. T. Šaltys ir K. P. mano, kad jie neprivalo atlyginti išlaidas, susijusias su nukentėjusiojo A. M. gydymu. BPK 44 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad kiekvienas nuo nusikalstamos veikos nukentėjęs asmuo turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą. Vienas iš šios teisės realizavimo būdų baudžiamajame procese – civilinio ieškinio pareiškimas. Pagal BPK 109 straipsnio prasmę civilinis ieškinys baudžiamajame procese – dėl nusikalstamos veikos turtinės ir (ar) neturtinės žalos patyrusio asmens baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka reiškiamas reikalavimas įtariamajam, kaltinamajam ar už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims atlyginti patirtą žalą. Teismas šį ieškinį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla, ir kai jis yra pareikštas ikiteisminio tyrimo metu, šio tyrimo metu turi būti surinkti duomenys, patvirtinantys pareikšto civilinio ieškinio pagrindą ir dydį. Gali būti atlyginama tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė, ir tarp nusikalstamos veikos, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, bei atsiradusios žalos turi būti teisinis priežastinis ryšys. Be to, kai nagrinėjant civilinį ieškinį byloje kyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, neprieštaraujančios baudžiamojo proceso normoms (BPK 113 straipsnio 2 dalis). BPK 115 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 305 straipsnio 5 dalis, 307 straipsnio 6 dalies 1 punktas). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, vadovaujantis BPK taisyklėmis ir joms neprieštaraujančiais kitais teisės aktais, nustatoma, kad atsakovas byloje yra tinkamas, o ieškinys pagrįstas ir jo dydis įrodytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-124-648/2016, 2K-7-489/2016, 2K-310-699/2017 ir kitose). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.283 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai fizinis asmuo yra suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. Nuostolius sudaro negautos pajamos (netiesioginė žala), kurias nukentėjęs asmuo būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota, ir su sveikatos grąžinimu susijusios išlaidos (tiesioginė žala). Nagrinėjamu atveju reikšminga yra tiesioginė žala, kurią pagal įstatymų nustatytą reglamentavimą ir teismų praktiką gali sudaryti gydymo, papildomo maitinimo, vaistų įsigijimo, protezavimo, sužaloto asmens priežiūros, specialių transporto priemonių įsigijimo, sužaloto asmens perkvalifikavimo bei kitos, su sveikatos grąžinimu susijusios, būtinos išlaidos. Žala kiekvienu konkrečiu atveju turi būti tiksliai apskaičiuota. Nuostolių, kaip piniginės žalos išraiškos, turi būti atlyginama tiek, kiek nukentėjęs asmuo prarado dėl neteisėtų žalą padariusio asmens veiksmų, nes toks atlyginimas atitinka žalos kompensavimo funkciją. Tiek tiesioginės, tiek netiesioginės žalos faktą ir dydį turi įrodyti asmuo, reikalaujantis atlyginti žalą – ieškovas (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2012).Priešingai nei nurodo apeliantai, Šiaulių teritorinės kasos ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo yra pagrįstas – šio civilinio ieškovo patirtą turtinę žalą patvirtina prie civilinio ieškinio pridėtas gydymo paslaugų apskaitos išrašas, iš kurio matyti, kad nukentėjusiajam A. M. per laikotarpį nuo 2016 m. lapkričio 12 d. iki 2017 m. vasario 23 d. buvo suteiktos ambulatorinės ir stacionarinės medicinos pagalbos paslaugos už 1127,53 Eur. (t. 1, b. l. 48-49, 51). Tai, kad nukentėjusįjį A. M. sumušė T. Š., K. P. ir I. Š. byloje patvirtina jau aptarti įrodymai, o žalos sumą sudaro išlaidos už A. M. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas, nes Valstybinė ligonių kasa patyrė nuostolių dėl jo gydymo, todėl juos privalo atlyginti nuteistieji, kadangi žala padaryta jų nusikalstamais veiksmais. Atsižvelgus į tai, kas pasakyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys įrodytas, todėl tenkintas pagrįstai, priteisiant iš kiekvieno iš nuteistųjų po 375,84 Eur Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos patirtoms privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto išlaidoms dėl nukentėjusiojo A. M. gydymo atlyginti. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Nors įstatymas neturtinės žalos atlyginimą sieja su nusikaltimu, tačiau vien nusikaltimo padarymo faktas nėra absoliuti sąlyga priteisti neturtinę žalą, būtina nustatyti, jog tokia žala buvo padaryta. To paties CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, jog nustatant neturtinės žalos dydį atsižvelgiama į: 1) jos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) jo turtinę padėtį; 4) padarytos turtinės žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes; 6) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Taip pat pažymima, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Tuo pačiu negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai, nereiškia, kad gali būti reikalaujama beribės kompensacijos. Nukentėjusiojo – ieškovo padėtis negali būti nepagrįstai pagerinta, o kaltininko - atsakovo nepagrįstai pabloginta. Tad, įstatymas numato, jog neturtinės žalos dydis nustatomas atsižvelgiant ne tik į pasekmes, tačiau taip pat ir į teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijus, o taip pat nustatant jos dydį turi būti siekiama protingos abiejų šalių skirtingų interesų pusiausvyros.Nukentėjusiojo A. M. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo motyvuojamas fiziniu sužalojimu, patirtu stresu bei išgyvenimais. Be to, nukentėjusiojo teigimu, jis dar ir dabar jaučia sužalojimo pasekmes, nes, pavargus kojai, ji tinsta, iki galo jam ją sunku sulenkti (t. 5, b. l. 7). Byloje nustatyta, kad nukentėjusiajam dėl tyčinių neteisėtų T. Š., K. P. ir I. Š. veiksmų buvo padaryti sužalojimai, jis iškart po įvykio buvo išvežtas į ligoninę, jam buvo suteiktos radiologo, chirurgo ir traumotologo paslaugos, ligoninėje jis gydėsi 10 dienų, iki šiol jaučia diskomfortą. Teisėjų kolegija, įvertinusi šias aplinkybes, konstatuoja, jog dėl sumušimo nukentėjusysis A. M. patyrė neigiamų dvasinių išgyvenimų, kentė skausmą, jautė nepatogumus ir dvasinį sukrėtimą, emocinius neigiamus išgyvenimus. Ir nors nuteistieji nesutinka su pirmosios instancijos teismo nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos dydžiu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, atsižvelgus į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikšmingus kriterijus, CK 6.282 straipsnio 3 dalies reikalavimus, į kitus neturtinės žalos įvertinimo kriterijus, aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismo nustatytas 3 000 Eur neturtinės žalos dydis atitinka įstatymų reikalavimus bei nepažeidžia teismų praktikos šios kategorijos bylose.Tačiau iš nuteistosios I. Š. apeliacinio skundo matyti, jog nesutikimą su iš jos solidariai priteistu neturtinės žalos atlyginimu ji motyvuoja tuo, kad nukentėjusysis A. M. neturtinės žalos atlyginimą prašė priteisti tik iš nuteistųjų T. Š. ir K. P., o iš jos neturtinės žalos atlyginimo priteisti neprašė. Iš byloje esančio nukentėjusiojo A. M. civilinio ieškinio matyti, kad jis prašė padarytą moralinę ir fizinę žalą priteisti tik iš T. Š. ir K. P.. (t. 4, b. l. 186). Bylos nagrinėjimo metu nukentėjusysis taip pat prašė teismo neturtinės žalos atlyginimą priteisti tik iš nuteistųjų T. Š. ir K. P.. Tačiau pirmosios instancijos teismas į šį nukentėjusiojo prašymą neatsižvelgė ir nukentėjusiojo A. M. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies bei priteisė jam 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo solidariai iš T. Š., K. P., I. Š..Pažymėtina, kad klausimai, susiję su civilinių ieškinių išsprendimu baudžiamosiose bylose, nagrinėjami vadovaujantis ne tik BPK normomis, tačiau ir civilinio kodekso bei civilinio proceso normomis. Atsižvelgus į tai, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju sprendžiant klausimą dėl nuteistųjų solidariosios atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam A. M., pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis civilinio kodekso normomis, kurios reglamentuoja solidariąją skolininkų (nagrinėjamų atveju – kaltinamųjų) pareigą. Solidariosios atsakomybės taikymas pagrįstas nuostata, kad bendrais veiksmais sukėlę žalą asmenys ją privalo atlyginti visi kartu (solidariai) (CK 6.279 straipsnio 1 dalis). Taip pat ir CK 6.6 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama, jeigu prievolė susijusi su paslaugų teikimu, jungtine veikla arba kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. To paties straipsnio 4 dalyje numatyta, kad kai yra kelių asmenų solidarioji atsakomybė, kreditorius turi teisę pareikšti ieškinį tiek visiems bendraskoliams, tiek vienam iš jų, be to, tiek dėl visos prievolės, tiek ir dėl jos dalies įvykdymo (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Nagrinėjamu atveju nukentėjusiajam neturtinė žala buvo padaryta nuteistųjų bendrais veiksmais, tačiau, kaip minėta anksčiau, iš nukentėjusiojo A. M. civilinio ieškinio ir prašymo teisme matyti, kad jis neturtinės žalos atlyginimą prašė priteisti tik iš T. Š. ir K. P.. Atsižvelgus į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo išvada dėl neturtinės žalos atlyginimo padaryta netinkamai aiškinant ir taikant materialiosios teisės normas ir jos atlyginimas nepagrįstai buvo priteistas ir iš nuteistosios I. Š.. Todėl skundžiamas nuosprendis dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo keistinas (BPK 328 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Atsižvelgus į aukščiau išdėstytus argumentus Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. kovo 30 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, neteisingai paskirtos bausmės bei netinkamai išspręsto civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo (BPK 328 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 4 punktai).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 4 punktais,

nusprendžia:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. kovo 30 d. nuosprendį pakeisti:

pripažinti nuteistųjų T. Š., I. Š. ir K. P. atsakomybę lengvinančią aplinkybę tai, kad jie po įvykdytos nusikalstamos veikos suteikė nukentėjusiajam A. M. pagalbą (BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas);

nuteistajam T. Š. paskirtos laisvės atėmimo bausmės terminą sutrumpinti iki 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių;

pakeisti nuosprendį dalyje dėl nuteistajam T. Š. atskirais nuosprendžiais paskirtų bausmių subendrinimo ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, už nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, paskirtą 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę dalinio sudėjimo ir apėmimo būdu subendrinti su Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nuosprendžiu, Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 8 d. nuosprendžiu, Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. baudžiamuoju įsakymu ir Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. birželio 30 d. nuosprendžiu paskirtomis ir neatliktomis bausmėmis, prie šios griežčiausios 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridedant dalį švelnesnių bausmių, bei apimant arešto bausmę, paskirtą Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. baudžiamuoju įsakymu už padarytą baudžiamąjį nusižengimą, ir nuteistajam T. Š. paskirti galutinę subendrintą bausmę - laisvės atėmimą 2 (dviem) metams 10 (dešimčiai) mėnesių, šią bausmę atliekant pataisos namuose;

nuteistajam K. P. paskirtos laisvės atėmimo bausmės terminą sutrumpinti iki 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių;

nuteistajai I. Š. paskirtos laisvės apribojimo bausmės terminą sutrumpinti iki 9 (devynių) mėnesių, paliekant paskirtus įpareigojimus: šios bausmės atlikimo metu būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu, tęsti darbą, jo netekus, būti registruotai darbo biržoje, ir neatlygintinai išdirbti 60 (šešiasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis;

panaikinti sprendimą priteisti nukentėjusiajam A. M. 3 000 Eur (trijų tūkstančių eurų) neturtinės žalos atlyginimo solidariai ir iš nuteistosios I. Š. ir nustatyti, kad nukentėjusiajam A. M. 3 000 Eur (trijų tūkstančių eurų) neturtinės žalos atlyginimas priteisiamas solidariai iš nuteistųjų T. Š. ir K. P..

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Boleslovas KalainisVytautas KursevičiusLaisvydas Zederštremas