- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-11-21
- Bylos Nr.
- e2A-2326-430/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-05926-2023-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Loreta Braždienė
- Pareiškėjas
- M. Š., M. N.
- Suinteresuotas asmuo
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pareiškėjų M. Š. ir M. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. liepos 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų M. Š. ir M. N. pareiškimą dėl civilinės būklės akto registravimo, suinteresuoti asmenys – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrius, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjai M. Š. ir M. N. kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašo: 1) įpareigoti Vilniaus miesto civilinės metrikacijos įstaigą įregistruoti civilinės būklės aktą – pareiškėjų santuoką; 2) patvirtinti pareiškėjų 2023 m. balandžio 11 d. sudarytą vedybų sutartį ir įpareigoti Vedybų sutarčių registrą tvarkančią instituciją įregistruoti šią sutartį Vedybų sutarčių registre; 3) priteisti iš valstybės pareiškėjams bylinėjimosi išlaidas. Pareiškime nurodė, kad:
1.1. Institucijos pareiškėjams trukdo sudaryti ir užregistruoti santuoką vien dėl jų lyties, ir todėl jų teisės gali būti ginamos tik teismine tvarka, taikant tiesiogiai Konstitucijos bei tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės nuostatas, bei netaikant CK 3.12 straipsnio nuostatų, kurios yra diskriminatyvios ir neatitinka aukštesnės galios teisės aktų, reglamentuojančių žmogaus teisių klausimus.
1.2. Pareiškėjai daugelį metų de facto gyvena bendrą šeimyninį gyvenimą kaip vienos lyties asmenų pora. Pareiškėjai siekia įteisinti savo sukurtą šeimą, t. y. sudaryti santuoką Lietuvoje ir ją užregistruoti civilinės būklės aktų registruose. Tačiau tokios galimybės jie neturi, kadangi Vilniaus miesto savivaldybės civilinės metrikacijos skyrius (toliau - CMS) jau ne kartą yra atsisakęs registruoti vienos lyties asmenų šeimas (tiek partnerystes, tiek santuokas), motyvuodamas, kad pagal Lietuvos įstatymus vienos lyties asmenų šeimos nepripažįstamos. Susidarė situacija, kai pareiškėjams nėra sudaryta teisinių galimybių Lietuvoje sudaryti ir užregistruoti savo šeimą (santuoką) vien todėl, kad sutuoktinių lytis yra ta pati, ir tokią situaciją nulėmė Lietuvos valstybės veiksmai (neveikimas).
1.3. Teigia, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje nėra įtvirtintas draudimas tuoktis vienos lyties asmenims.
1.4. Nurodo, kad ES lygmeniu formuojama lyčiai neutralios šeimos koncepcija. Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinį Aktą dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje, kuris yra sudedamoji Konstitucijos dalis, Europos Sąjungos teisės normos, jei tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus. Taigi šiuo atveju negali būti taikomos ES teisei prieštaraujančios nacionalinių įstatymų normos, tačiau privalo būti laikomasi ESTT išaiškinimų, kurie rodo, kad šeimos nario (sutuoktinio) sąvoka pagal ES teisę yra lyčiai neutrali. Lietuvos valstybė, atsisakydama pripažinti ir registruoti pareiškėjų šeimą (santuoką), šiuos savo tarptautinius įsipareigojimus pažeidžia, kaip ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos reikalavimus.
1.5. EŽTT Didžioji kolegija priėmė 2023 m. sausio 17 d. sprendimą byloje Fedotova ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 40792/10, 30538/14 ir 43439/14). Šioje byloje EŽTT padarė išvadą, kad Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtina valstybių narių pozityviąją pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris rinkamai pripažintų ir apsaugotų taip pat ir vienos lyties asmenų šeimas, kadangi Konvencija skatina pliuralizmą, toleranciją ir proto platumą (sprendimo 178, 179 p.), EŽTT taip pat ypač pabrėžė, kad vienalytėms šeimoms taikoma teisinė apsauga privalo būti adekvati (sprendimo 190 p.), taip pat konstatavo, kad nėra jokių viešosios tvarkos ir viešojo intereso pagrindų riboti vienos lyties asmenų teisės į šeimą, ir kad situacijos, kai valstybė nenustato jokių teisinio pripažinimo institutų tokioms šeimos, pažeidžia EŽTK 8 str. (sprendimo 224, 225 p.)
1.6. Mano, kad valstybė šiuo atveju pažeidžia savo pačios pozityvią pareigą pripažinti pareiškėjų santuoką, užregistruoti ją (įtraukti į apskaitą), kadangi santuoka kaip civilinės būklės aktas turi būti registruojama. Konstitucijos 29 straipsnis neleidžia diskriminuoti pareiškėjų dėl jų lyties. Tai, kad CK 3.12 straipsnyje numatytas draudimas tuoktis tos pačios lyties asmenims, reiškia, kad toks draudimas neatitinka Konstitucijos ir tarptautinės teisės, todėl negali būti taikomas. Jeigu teismui kiltų abejonių dėl tokio ribojimo konstitucingumo, tuomet pagal CPK 3 straipsnio 3 dalį byla gali būti stabdoma ir kreipiamasi dėl išaiškinimo į Konstitucinį Teismą.
1.7. Nurodė, kad pareiškėjai siekia patys apibrėžti savo šeimos santykių turinį ir todėl prašo teismo tvirtinti jų sudarytą vedybų sutartį.
Atsiliepimas
2. Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrius pateikė atsiliepimą į pareiškimą, kuriuo prašo pareiškimą nagrinėti teismo nuožiūra. Nurodė, kad:
2.1. 2023 m. balandžio 20 d. pareiškėjai per Metrikacijos ir gyvenamosios vietos deklaravimo informacinę sistemą pateikė prašymą įregistruoti jų santuoką. Suinteresuotas asmuo, vadovaudamasis Civilinės būklės aktų registravimo taisyklių 64 punktu, patikrinęs pareiškėjų prašymą dėl santuokos įregistravimo nustatė, kad nėra įvykdytos visos CK 3.12–3.17 straipsniuose nustatytos santuokos sudarymo sąlygos, t. y. pareiškėjai yra tos pačios lyties asmenys. Suinteresuotas asmuo 2023 m. balandžio 21 d. raštu atsisakė priimti pareiškėjų prašymą dėl santuokos įregistravimo, nes pagal galiojantį teisinį reglamentavimą neturėjo teisinių galimybių priimti pareiškėjų prašymo dėl santuokos įregistravimo tarp tos pačios lyties asmenų.
3. Suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimu į pareiškimą, palaikė pareiškėjų prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl klausimo, ar CK 3.12 straipsnyje įtvirtintas draudimas tuoktis tos pačios lyties asmenims neprieštarauja Konstitucijos 29 ir 38 straipsniams, bei sustabdyti civilinę bylą, Patenkinus pareiškėjų prašymą įpareigoti Vilniaus miesto CM skyrių įregistruoti civilinės būklės aktą – pareiškėjų santuoką, patvirtinti 2023 m. balandžio 11 d. sudarytą vedybų sutartį ir įpareigoti Vedybų sutarčių registrą tvarkančią instituciją įregistruoti šią sutartį Vedybų sutarčių registre, teismo sprendimo vykdymą atidėti ne trumpesniam kaip 12 mėnesių terminui, kuris reikalingas atlikti techninius pakeitimus registruose, netenkinti pareiškėjų prašymo priteisti jiems iš valstybės bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad:
3.1. Pripažįsta, kad pareiškėjų argumentai yra teisiškai pagrįsti ir objektyvūs. Pareiškėjai pagrįstai remiasi ESTT išaiškinimais, kad šeimos nario (sutuoktinio) sąvoka pagal Europos Sąjungos teisę yra lyčiai neutrali. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinį aktą dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje, kuris yra sudedamoji Konstitucijos dalis, Europos Sąjungos teisės normos, jei tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus.
3.2. Konstitucinis Teismas yra pripažinęs, jog EŽTT jurisprudencija yra svarbus teisės aiškinimo šaltinis. Pagal Konvenciją tos pačios lyties poros turi teisę ne tik į privataus, bet ir šeimos gyvenimo apsaugą. Valstybė nėra įvykdžiusi pozityvios pareigos numatyti teisinį pagrindą homoseksualių porų socialinei ir teisinei apsaugai (t. y. egzistuoja teisės spraga), pareiškėjų teiginiai, kad be teisminės gynybos šioje situacijoje neįmanoma apginti jų teisės į šeimą ir šeimyninio gyvenimo neliečiamumą, yra rationabilis.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. liepos 28 d. sprendimu atmetė pareiškėjų M. Š. ir M. N. pareiškimą dėl civilinės būklės akto registravimo.
5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad prašymą įregistruoti santuoką civilinės metrikacijos įstaigai pateikę pareiškėjai yra tos pačios lyties asmenys, t. y. jie neatitinka CK 3.12 straipsnyje įtvirtintos santuokos sudarymo sąlygos. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrius, nustatęs, kad pareiškėjai yra vienos lyties asmenys, vadovaudamiesi Civilinės būklės aktų registravimo taisyklių 64 punktu, pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjų prašymą įregistruoti jų santuoką.
6. Teismas nepritarė pareiškėjams, kad CK 3.12 straipsnis yra diskriminuojantis ir neatitinka aukštesnės galios teisės aktų, reglamentuojančių žmogaus teisių klausimus, nors Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalis nustato, kad santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu, tačiau tai yra teisinio interpretavimo dalykas, ir tas interpretavimas turi būti atliekamas dinamiškai, atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo besikeičiančią praktiką ir į kitų Europos valstybių konstitucinių tradicijų kaitą.
7. Teismo vertinimu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalies nuostata yra aiški, konkreti, nesudaranti prielaidų ją aiškinti kaip suteikiančią teisę sudaryti santuoką nepriklausomai nuo asmenų lyties. Tokios pozicijos iš esmės laikomasi ir konstitucinėje jurisprudencijoje.
8. Nurodė, kad esant galiojančiai ir nepakeistai Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalies nuostatai pareiškėjai neturi teisės Lietuvos Respublikos sudaryti ir įregistruoti santuokos, jų pareiškimas dėl civilinės būklės akto (pareiškėjų santuokos) registravimo atmestinas kaip nepagrįstas. Pagal CK 3.101 straipsnį vedybų sutartis yra sutuoktinių susitarimas, nustatantis jų turtines teises ir pareigas santuokos metu, taip pat po santuokos nutraukimo ar gyvenant skyrium. Kadangi pareiškėjai nėra (ir negali būti) sutuoktiniais, atitinkamai atmestinas ir jų prašymas dėl vedybų sutarties patvirtinimo ir įregistravimo Vedybų sutarčių registre.
9. Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą nurodė, kad CK 3.12 straipsnyje įtvirtintu draudimu tuoktis tos pačios lyties asmenims iš esmės yra įgyvendinama Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalies nuostata, įtvirtinanti konstitucinę santuokos sampratą, t. y. kad santuoka gali būti sudaroma tik tarp vyro ir moters. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju jam nekyla jokių abejonių dėl CK 3.12 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl pareiškėjų prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkinamas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
10. Pareiškėjai pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. liepos 28 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2YT-10408-592/2023 ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškimą tenkinti, priteisti iš valstybės pareiškėjams bylinėjimosi išlaidas, pripažinti visą bylos medžiagą nevieša ir nagrinėti bylą uždaruose (neviešuose) teismo posėdžiuose bei užtikrinti visišką pareiškėjų duomenų konfidencialumą, siekiant apsaugoti jų asmeninio, lytinio, šeimyninio gyvenimo, bylą stabdyti CPK 3 straipsnio 3 dalies pagrindu ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl CK 3.7 straipsnio, 3.12 straipsnio, 3.13 straipsnio 1 dalies (tiek, kiek juose įtvirtintos nuostatos, draudžiančios tuoktis tos pačios lyties asmenims) ir dėl teisės spragos (nebuvimo jokių nuostatų, pripažįstančių vienos lyties asmenų šeimas) atitikties Konstitucijos 29, 38 straipsniais. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Pirmosios instancijos teismas ignoravo visą Europos Sąjungos (toliau – ES) ir tarptautinę teisę bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudenciją, kuriems teismas neskyrė absoliučiai jokio dėmesio skundžiamame sprendime. Mano, kad sąmoningas vengimas remtis aktualia EŽTT praktika, kuri tiesiogiai susijusi su bylos esme, taip pat ir tarptautinės ir ES teisės normų ignoravimas (nors jos aiškiai taikytinos šioje byloje) yra esminė skundžiamo sprendimo yda.
10.2. Teismas ignoravo tarptautinės teisės normas, jų ne tik netaikė, o net ir nenagrinėjo, nors pareiškėjai jomis rėmėsi ir prašė jas taikyti bei aiškinti. Teismo sprendimu ignoruojama teisės hierarchija, teisės viršenybės principas, kai atsisakyta vertinti ir taikyti aukštesnės galios teisės normas, o kita vertus, šiuo požiūriu sprendimas yra aiškiai nemotyvuotas, todėl galima laikyti esant absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą, numatytą CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte.
10.3. Skundžiamo sprendimo atsakymas yra nelogiškas ir neįtikinamas, jog pareiškėjai neturi teisės į šeimą ir santuoką vien dėl to, kad jie yra tos pačios lyties. Teismas pareiškėjų fundamentinės žmogaus teisės negynė, nors Lietuvoje nėra jokio kito teismo, kuris galėtų tokią teisę apginti. Toks atsakymas neatitinka nei Konstitucijos, nei tarptautinės teisės, nei EŽTT jurisprudencijos.
10.4. Teismas ignoravo pareiškėjų nurodytus tarptautinės teisės šaltinius, kurie aiškiai patvirtina, kad teisę tuoktis ir kurti šeimą turi visi asmenys, nepriklausomai nuo jų lyties, t. y. Jungtinių Tautų Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos 16 straipsnio 1 dalį, Jungtinių Tautų Tarptautinio Pilietinių ir Politinių Teisių Pakto 23 straipsnio 2 ir 3 dalis, Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau Konvencija) 8, 12, 14 straipsnius, Europos Sąjungos Pagrindinių Teisių Chartijos 7, 9 straipsnių nuostatas.
10.5. Pažymėjo, kad lietuviškas Konvencijos vertimas reikšmingai skiriasi nuo oficialaus Konvencijos teksto originalo kalbomis ir nuo vertimų į kitas kalbas. Anglų kalba Konvencijos 12 straipsnis suformuluotas daugiskaitoje kaip „vyrai ir moterys“ (Men and women of marriageable age have the right to marry and to found a family). Prancūzų kalba – taip pat daugiskaita (A partir de l’âge nubile, l’homme et la femme ont le droit de se marier et de fonder une famille). Tuo tarpu lietuviškame vertime yra reikšmingas skirtumas – pakeista į vienaskaitą: „Vyras ir moteris, sulaukę santuokinio amžiaus, turi teisę tuoktis ir sukurti šeimą“. Iškraipytas Konvencijos vertimas į lietuvių kalbą pateiktas tiek Europos Tarybos svetainėje, tiek Lietuvos Respublikos Seimo duomenų bazėje.
10.6. Nurodė, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ESTT) išaiškino, kad sąvoka „šeimos narys“ apima trečiosios šalies tos pačios lyties, kaip ir Sąjungos pilietis, su kuriuo santuoka buvo sudaryta valstybėje narėje pagal jos teisės aktus, pilietį, kadangi sąvoka „sutuoktinis“, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2004/38, yra neutrali lyties atžvilgiu (žr. ESTT Didžiosios kolegijos 2018-06-15 sprendimą byloje Coman, Nr. C‑673/16, par. 35). Šioje byloje ESTT taip pat išaiškino (rezoliucinėje dalyje), kad Direktyva 2004/38/EB ir SESV 21 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama kaip draudžianti valstybės narės, kurios pilietybę turi Sąjungos pilietis, kompetentingoms valdžios institucijoms atsisakyti suteikti teisę gyventi tos valstybės narės teritorijoje minėtam trečiosios šalies piliečiui, motyvuojant tuo, kad šios valstybės narės teisėje nenumatyta tos pačios lyties asmenų santuoka.
10.7. Savo pareiškime teismui pareiškėjai rėmėsi EŽTT Didžiosios kolegijos 2023 m. sausio 17 d. sprendimu byloje Fedotova ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 40792/10, 30538/14 ir 43439/14). Šioje byloje EŽTT konstatavo, kad negalimos situacijos, kai vienos lyties asmenų poros negauna jokio teisinio pripažinimo valstybėje. 2023 m. gegužės 23 d. EŽTT priėmė dar vieną sprendimą byloje Buhuceanu ir kt. prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 20081/19, sujungtas su 20 kitų), kuriame konstatavo, kad buvo pažeistas Konvencijos 8 str., be to, EŽTT savo sprendimo 72 ir 73 punktuose ne tik patvirtino bylos Fedotova prieš Rusiją išvadas, bet ir pažymėjo Europos valstybių nuoseklią tendenciją vis labiau pripažinti ir apsaugoti vienalytes šeimas, o 75 p. konstatavo, kad valstybės turi pozityvią pareigą teisiškai pripažinti ir apsaugoti vienos lyties šeimas. EŽTT sprendimo 81 p. pažymėta, kad teismas nemato jokių pavojų skirtingų lyčių santuokoms, nes vienalyčių šeimų pripažinimas niekaip neriboja skirtingų asmenų šeimų sudarymo. 2023 m. birželio 1 d. EŽTT priėmė sprendimą byloje Maymulakhin ir Markiv prieš Ukrainą (pareiškimo Nr. 75135/14), kuriame taip pat patvirtino savo išvadas Fedotova byloje ir papildomai pažymėjo (sprendimo 75 p.), kad šeimos sąvoka yra evoliucinė ir kad nėra pagrindo manyti, jog vienos lyties šeimų pripažinimas keltų kokį nors pavojų tradicinėms šeimoms, be to, EŽTT pažymėjo valstybių pozityviąją pareigą pripažinti ir saugoti vienalytes šeimas (sprendimo 65, 74 p.)
10.8. Nurodė, kad 2023 m. birželį Estija įteisino vienos lyties santuokas ir tapo 15 valstybe iš 27 ES valstybių narių, kuriose yra įteisinta vienos lyties santuoka. 2023 m. birželio 29 d. Čekijos parlamento žemesnieji rūmai davė pirmąjį pritarimą vienos lyties asmenų santuokas numatančiam civilinio kodekso pakeitimo projektui, nors teisėkūros procesas dar nepabaigtas, tačiau tai rodo, kad ir Čekija gali netrukus įteisinti vienalytes santuokas (tai būtų 16-oji ES valstybė). Naujai kadencijai ką tik paskirta Graikijos vyriausybė ir jos ministras pirmininkas K. M. 2023 m. liepos pradžioje oficialiai pareiškė, kad vienos lyties asmenų santuokų įteisinimas yra šios naujosios vyriausybės darbų plane, taigi galimai pagrįstai tikėtis, kad Graikija netrukus taps 17-ąja ES valstybe, turinčia vienalytes santuokas. Teigia, kad 2023 m. atsirado naujos aiškios EŽTT praktikos, pagal kurią pripažinta valstybių pozityvi pareiga pripažinti vienalytes šeimas ir jas saugoti.
10.9. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Konstitucinis Teismas 2019 m. sausio 11 d. nutarime išaiškino: konstitucinė šeimos samprata yra neutrali lyties požiūriu. Šiuo metu situacija yra visiškai kitokia, nei buvo 2019 m. sausį, Konstituciniam Teismui priėmus minėtą nutarimą, ir būtent todėl reikalinga iš naujo kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad būtų pateiktas naujas išaiškinimas.
10.10. Pažymėjo, kad 2019 m. Austrija įteisino vienos lyties santuokas, nuo 2022 m. – Slovėnija, nuo 2024 m. – Estija. Akcentavo, kad priimant 2019 m. sausio 11 d. Konstitucinio Teismo nutarimą, ES dar buvo 28 šalys, ir iš jų tik 13 (įskaitant Jungtinė Karalystę) turėjo įteisintas vienalytes santuokas, taigi mažiau nei pusė narių, tuo tarpu dabar ES turi 27 nares ir net 15 iš jų (daugiau nei pusė) yra įteisinusios vienalytes santuokas, o dar 2 (Graikija ir Čekija) jas ketina įteisinti netrukus. Šiuo metu net 24 iš 27 ES šalių pripažįsta vienalytes šeimas. Europos konstitucinis konsensusas nuo 2019 m. reikšmingai pasikeitė, vienos lyties santuokų pripažinimas tapo dominuojančia ir aiškia tendencija, todėl reikalingas naujas Konstitucinio Teismo aiškinimas, ypač atsižvelgiant į EŽTT praktikos pokyčius.
Atsiliepimas
11. Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atmesti Atsiliepime nurodė, kad:
11.1. Civilinės būklės aktų registravimą reglamentuoja 2015 m. gruodžio 3 d. Lietuvos Respublikos civilinės būklės aktų registravimo įstatymas Nr. XII-2111 (toliau – Įstatymas) ir Civilinės būklės aktų registravimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1R-334 (toliau – Taisyklės). Įstatymo 15 straipsnio 1 ir 2 dalyse ir Taisyklių 64 punkte nustatyta, kad norintys susituokti asmenys asmeniškai paduoda teisingumo ministro nustatytos formos prašymą įregistruoti santuoką pasirinktai civilinės metrikacijos įstaigai, kuriame patvirtina, kad jų nurodyti duomenys yra teisingi ir yra įvykdytos visos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – LR CK) 3.12-3.17 straipsniuose nustatytos santuokos sudarymo sąlygos. Konstitucijos 38 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu. Civilinės metrikacijos įstaigos vykdo joms priskirtas valstybės deleguotas funkcijas teisės aktų nustatyta tvarka.
11.2. Ypatingos teisenos bylose, pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 443 straipsnio 6 dalį, dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas. Civilinės metrikacijos įstaigos yra valstybės institucijos, kurios privalo vykdyti joms valstybės deleguotas funkcijas vadovaujantis įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatomis ir neturi teisinių galių keisti egzistuojančio nacionalinio teisinio reglamentavimo. Tai šalies įstatymų leidybos subjektų išimtinė kompetencija. LR teisinis reglamentavimas nenumato galimybės registruoti vienos lyties asmenų santuokų. Atsižvelgiant į tai, kad civilinės metrikacijos įstaigos neturi teisinių galimybių registruoti vienos lyties santuokų, apeliantų prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų turi būti atmestinas, kaip nepagrįstas.
12. Suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą sutinka su apeliaciniu skundu. Atsiliepime nurodė, kad:
12.1. Sutinka su pareiškėjų apeliacinio skundo argumentais, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. liepos 28 d. sprendimas priimtas remiantis formaliais ir abstrakčiais motyvais, neįsigilinus į bylos esmę.
12.2. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime formaliai apsiribojo teiginiu, jog šiuo atveju jam nekyla abejonių dėl Civilinio kodekso 3.12 straipsnio konstitucingumo, visiškai nemotyvavo ir nepagrindė, kodėl šiuo atveju pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą netaikytina, nepasisakė dėl bylos šalių argumentų, kuriais tokia pareiga buvo grindžiama. Tokia formali teismo išvada byloje, kurioje pareiškėjai kelia labai aktualius žmogaus teisių klausimus, nepateikiant visiškai jokių motyvų, negali būti laikoma pagrįsta ir suderinama su teisingumo vykdymu. Pažymėtina, kad demokratinėje teisinėje valstybėje teismas yra viena pagrindinių institucijų, užtikrinančių žmogaus teises ir laisves .
12.3. Teisingumo ministerija atkreipia dėmesį, kad Civilinio proceso kodekso 3 straipsnis įpareigoja teismą nagrinėjant bylas vadovautis inter alia tarptautinėmis sutartimis ir dokumentais, Europos Sąjungos teisės normomis, Europos Sąjungos teismų sprendimais, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatomis bei Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimais.
12.4. Šioje civilinėje byloje buvo keliami klausimai dėl tarptautinių sutarčių ir dokumentų nuostatų taikymo, taip pat tarptautinių teismų sprendimų vykdymo, leidžiančių manyti, kad bylą nagrinėjančiam teismui pagrįstai galėjo kilti abejonių dėl Civilinio kodekso 3.12 straipsnio konstitucingumo, tačiau teismas bylos dalyvių argumentų šiais aspektais nevertino, t. y. nesivadovavo Civilinio proceso kodekso 3 straipsniu, formaliai apsiribodamas vien tik nacionalinės teisės nuostatomis.
12.5. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra be motyvų, pareiškėjų reikalavimai buvo atmesti formaliais pagrindais, nebuvo atskleista bylos esmė, netinkamai išspręstas prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą. Toks teismo sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu ir turi būti panaikintas.
12.6. Šioje byloje dalyvaujančių asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi nesiskiria, nėra priešingų interesų, Teisingumo ministerija nuosekliai palaiko pareiškėjų reikalavimus, todėl nėra pagrindo nukrypti nuo bendros taisyklės, nustatančios, jog dalyvaujančių ypatingosios teisenos bylose asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos, ir išlaidas priteisti iš valstybės.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, ar jų nėra.
14. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio kodekso 322 straipsnio nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tinkamas skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso tvarka.
15. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas yra Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. liepos 28 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl reikalavimo įregistruoti pareiškėjų santuoką
16. Civilinės bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjai M. Š. ir M. N. pateikė 2023 m. balandžio 20 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriui įregistruoti pareiškėjų santuoką. 2023 m. balandžio 21 d. pareiškėjai gavo Valstybės įmonės Registrų centro savitarnos pranešimą, kuriuo pareiškėjai buvo informuoti, kad nėra teisinių galimybių priimti pareiškėjų prašymo dėl santuokos įregistravimo, nes teisės aktai numato, jog santuoką gali įregistruoti tik skirtingos lyties asmenys. Pareiškėjai, nesutikdami su atsisakymu registruoti jų santuoką kreipėsi į teismą. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų pareiškimą atmėtė. Pareiškėjai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu pateikė apeliacinį skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad apeliantų vertinimu šiuo atveju yra absoliutus teismo negaliojimo pagrindas, pirmosios instancijos teismas nesivadovavo tarptautinės teisės normomis, jų neaiškino, nesivadovavo EŽTT praktika, neatsižvelgė į tai, kad kitose valstybėse narėse yra leidžiama registruoti vienos lyties asmenų santuokas.
17. Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, nustačius absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindą, numatytas CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte - sprendimas, nutartis yra be motyvų (sutrumpintų motyvų).
18. CPK įtvirtinta pareiga teismui motyvuoti sprendimą (nutartį). Šio kodekso 270 straipsnio, reglamentuojančio reikalavimus sprendimo turiniui, 4 dalyje nustatyta, jog motyvuojamojoje sprendimo dalyje glausta forma turi būti nurodoma: teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas; argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai.
19. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015). Vien ta aplinkybė, kad apeliantai nesutinka su teismų nurodytais motyvais, neteikia pagrindo spręsti, jog skundžiamas teismo galutinis sprendimas yra nemotyvuotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-121-313/2020 25 punktą).
20. Apeliacinės instancijos teismas su apeliantais pagrindo sutikti neturi. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, nurodė taikytinas teisės normas, nurodė teismo sprendimo teisinius motyvus, kuriais grindžiamos teismo išvados ir pareiškimo atmetimas. Vien tai, kad teismas skundžiamo sprendimo negrindė apeliantų nurodytomis tarptautinės teisės normomis ir nurodytomis aplinkybėmis, faktines aplinkybes vertino skirtingai nei jas vertina apeliantai, nesudaro pagrindo išvadai, jog teismo sprendimas be motyvų.
21. Pirmosios instancijos teismo sprendimas kvestionuojamas tuo pagrindu, jog pirmosios instancijos teismas ignoravo visą Europos Sąjungos (toliau – ES) ir tarptautinę teisę bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudenciją, ja nesirėmė. Apeliaciniame skunde įrodinėjama, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo pareiškėjų nurodytus tarptautinės teisės šaltinius, kurie aiškiai patvirtina, kad teisę tuoktis ir kurti šeimą turi visi asmenys, nepriklausomai nuo jų lyties.
22. Konstitucijos 109 straipsnyje nustatyta, kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. CPK 3 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad teismas privalo nagrinėti bylas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – Konstitucija), Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais teisės aktais. Teismas, aiškindamas ir taikydamas įstatymus bei kitus teisės aktus, privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais.
23. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantų teigimu, vadovaujantis Jungtinių Tautų Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos 16 straipsnio 1 dalį, Jungtinių Tautų Tarptautinio Pilietinių ir Politinių Teisių Pakto 23 straipsnio 2 ir 3 dalimis, Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8, 12, 14 straipsnių , Europos Sąjungos Pagrindinių Teisių Chartijos 7, 9 straipsnių nuostatos suteikia teisę pareiškėjams tuoktis ir kurti šeimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teisę sudaryti santuoką ir sukurti šeimą turi kiekvienas asmuo, tas nepaneigta ir pirmosios instancijos teismo sprendimu. Tačiau asmuo, siekdamas įgyventi šią savo teisę turi atitikti galiojančiuose teisės aktuose nustatytas santuokos sudarymo sąlygas. Pagal Lietuvos Respublikos civilinės būklės aktų registravimo įstatymo 1 dalį norintys susituokti asmenys asmeniškai paduoda teisingumo ministro nustatytos formos prašymą įregistruoti santuoką pasirinktai civilinės metrikacijos įstaigai. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytame prašyme norintys susituokti asmenys turi patvirtinti, kad yra įvykdytos visos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.12–3.17 straipsniuose nustatytos santuokos sudarymo sąlygos. Prieš santuokos registravimą civilinės metrikacijos įstaiga privalo patikrinti, ar yra įvykdytos visos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.12–3.17 straipsniuose nustatytos santuokos sudarymo sąlygos (Lietuvos Respublikos civilinės būklės aktų registravimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalis). Civilinės būklės aktų registravimo taisyklių 64 punkte nustatyta, kad norintys susituokti asmenys civilinės metrikacijos įstaigai arba konsulinei įstaigai asmeniškai paduoda teisingumo ministro nustatytos formos prašymą įregistruoti santuoką, kuriame patvirtina, kad prašyme jų nurodyti duomenys yra teisingi ir yra įvykdytos visos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.12–3.17 straipsniuose nustatytos santuokos sudarymo sąlygos. Prašymas įregistruoti santuoką gali būti paduodamas tiesiogiai, registruotu paštu arba per kurjerį, o civilinės metrikacijos įstaigai – ir elektroninio ryšio priemonėmis.
24. Pabrėžtina, kad nurodytos normos reglamentuoja, jog santuoką gali būti registruojama tik, kai yra nustatytos visos santuokos sudarymo sąlygos, įtvirtintos CK 3.12–3.17 straipsniuose, t. y. santuoką sudaro skirtingos lyties asmenys, santuoka sudaroma savanoriškai, asmenys yra sulaukę santuokinio amžiaus, yra veiksnūs, laikomasi monogamijos principo, sutuoktiniai nėra artimi giminaičiai. Pabrėžtina, kad teisinis pagrindas priimti prašymą dėl santuokos įregistravimo yra tik visų sąlygų nustatymas, todėl nustačius, jog nors vienos sąlygos nėra, yra teisinis pagrindas prašymo nepriėmimui.
25. Nagrinėjamu atveju, prašymą įregistruoti santuoką pateikė du vienos lyties asmenys, dėl ko civilinės metrikacijos skyrius atsisakė priimti prašymą. Apeliantai neginčija ir neįrodinėja, jog jie atitinka nurodytą sąlygą, todėl spręstina, kad šiuo atveju nėra įstatyme įtvirtintos santuokos sudarymo visumos, dėl ko pagrįstai atsisakyta priimti pareiškėjų prašymą įregistruoti santuoką.
26. Akcentuotina, kad teismas, priimdamas sprendimą neturi pareigos įvardinti ir vertinti visų galimų tarptautinės teisės šaltinių. Dėl apeliantų įvardintų skunde tarptautinės teisės dokumentų pažymėtina, kad apeliantų nurodytose teisės normos formuojamos taip: Visuotinė žmogaus teisių deklaracijos 16 straipsnio 1 dalis nustato moterys ir vyrai, sulaukę pilnametystės, turi teisę be jokių apribojimų dėl rasės, pilietybės ar religijos tuoktis ir kurti šeimą. Sudarydami santuoką, gyvendami susituokę ir nutraukdami santuoką jie turi lygias teises. Šio straipsnio 2 dalis santuoka sudaroma tik laisva būsimų sutuoktinių valia ir visišku abiejų sutarimu. Jungtinių Tautų Tarptautinio Pilietinių ir Politinių Teisių Pakto 23 straipsnio 2 ir 3 dalimi įtvirtinta, kad vyrams ir moterims, sulaukusiems santuokinio amžiaus, pripažįstama teisė tuoktis ir kurti šeimą. Nė viena santuoka negali būti sudaryta be laisvo ir visiško būsimųjų sutuoktinių sutikimo. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 12 straipsnyje nustatyta, kad vyras ir moteris, sulaukę santuokinio amžiaus, turi teisę tuoktis ir sukurti šeimą pagal šią teisę reguliuojančius valstybės vidaus įstatymus. Europos Sąjungos Pagrindinių Teisių Chartijos 9 straipsnyje nustatyta teisė tuoktis ir kurti šeimą garantuojama pagal šios teisės įgyvendinimą reguliuojančius nacionalinius įstatymus. Įvertinus normų turinį, darytina išvada, jog jose aptariama teisė į santuoką, kaip bendra teisė, kuri suteikiama visiems asmenims nediskriminuojant asmenų ir laisva valia bei nukreipiama į nacionalinės teisės aktus, kurie reglamentuoja santuokos sudarymo sąlygas. Įvertinus tai, kad tarptautinės teisės aktai aiškiai nurodo, kad teisės į santuoką įgyvendinimas reguliuojamas nacionaliniams įstatymams, jie nėra tiesiogiai taikomi teisės aktai, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos, CK bei Lietuvos Respublikos civilinės būklės aktų registravimo įstatymo nuostatomis bei jas taikė šiuo atveju.
27. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad lietuviškas Konvencijos vertimas reikšmingai skiriasi nuo oficialaus Konvencijos teksto originalo kalbomis ir nuo vertimų į kitas kalbas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismui įstatymu nėra pavesta atlikti ar tikrinti tarptautinių teisės aktų vertimų teisingumo, todėl šiuo atveju apeliantų argumentas laikytinas teisiškai nereikšmingu. Pažymėtina, kad apeliantai pastebėję vertimo klaidų turi teisę kreiptis į Konvencijos vertimo rengėjus dėl galimų klaidų ištaisymo.
28. Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismo vertinimas, kad pareiškėjai neturi teisės į šeimą ir santuoką vien dėl to, kad jie yra tos pačios lyties sprendimo atsakymas yra nelogiškas ir neįtikinamas, kadangi tai pažeidžia apeliantų fundamentines žmogaus teises. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, jog pareiškėjai neturi teisės į šeimą ir santuoką. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šiuo atveju nėra įgyvendintos visos santuokos sudarymo sąlygos, įtvirtintos CK 3.12–3.17 straipsniuose, t. y. nagrinėjamu atveju nėra nustatyta sąlyga – santuoką sudaro skirtingos lyties asmenys. Akcentuotina, kad Lietuvos Respublikoje galiojantis teisinis reglamentavimas nustato, kad Lietuvos Respublikoje santuoką sudaryti ir ją įregistruoti Lietuvos Respublikoje galima tik tuo atveju, kai prašymą pateikia skirtingų lyčių asmenys. CK 3.12 straipsnyje imperatyviai nustatytas draudimas tuoktis tos pačios lyties asmenims, nurodant, kad santuoką leidžiama sudaryti tik su skirtingos lyties asmeniu. Analogiška nuostata, jog santuoką Lietuvos Respublikoje gali sudaryti tik skirtingos lyties asmenys įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje, nustatančiame, kad santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu. Esant tokiai Konstitucijos nuostatai konstatuotina, jog Lietuvos Respublikos valstybė pripažįsta tik vyro ir moters, t. y. skirtingų lyčių asmenų santuoką.
29. Sutiktina su apeliantais, jog teismai turi pareigą vadovautis EŽTT formuojama praktika. Pažymėtina, jog nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos ir turi prerogatyvą pats nuspręsti, ar nagrinėjamoje byloje reikia atsakyti į Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo klausimą, siekiant išspręsti bylą. Pagal CPK 3 straipsnio 5 dalį teismas, nagrinėdamas bylas, taiko Europos Sąjungos teisės normas ir vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais, preliminariais nutarimais Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimais. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 3 dalį teismai, nagrinėdami bylas, taiko Europos Sąjungos teisės normas ir vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais, taip pat jų prejudiciniais sprendimais Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimais. Tačiau šiuo atveju esant tokiam teisiniam reglamentavimui, kai Lietuvos Respublikoje yra leidžiama tik skirtingos lyties asmenų santuoka, teismas turi pareigą tiesiogiai taikyti tik nacionalinės teisės aktus, reglamentuojančius santuokos sudarymą.
30. Nagrinėjamu atveju aukščiausios hierarchijos teisės akte Konstitucijoje aiškiai ir dviprasmiškai įtvirtina, kad santuoka yra vyro ir moters susitarimas. CK normos dėl santuokos sudarymo yra imperatyvios, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą vadovautis galiojančiu teisiniu reglamentavimu.
31. Aplinkybė, jog kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse yra įteisinta vienos lyties asmenų santuoka ar yra svarstomi įstatymų pakeitimai, nesaisto Lietuvos Respublikos institucijų ir teismų taikyti kitų valstybių narių teisės aktus, kadangi tai prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms ir imperatyvioms CK ir Lietuvos Respublikos civilinės būklės aktų registravimo įstatymo nuostatoms.
Dėl vedybų sutarties patvirtinimo
32. Pareiškėjai antru pareiškimo reikalavimu prašė patvirtinti pareiškėjų 2023 m. balandžio 11 d. sudarytą vedybų sutartį ir įpareigoti Vedybų sutarčių registrą tvarkančią instituciją įregistruoti šią sutartį Vedybų sutarčių registre. Pirmosios instancijos teismas šį reikalavimą priėmė, nagrinėjo ir skundžiamu sprendimu atmetė.
33. Pagal CK 3.83 straipsnio 1 dalį sutuoktiniai, sudarydami vedybų sutartį, turi teisę savo nuožiūra nustatyti savo turto teisinį režimą. CK 3.102 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vedybų sutartis gali būti sudaryta iki santuokos įregistravimo (ikivedybinė sutartis) arba bet kuriuo metu po santuokos įregistravimo (povedybinė sutartis).
34. CK 3.103 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nustatyta, kad vedybų sutartis turi būti sudaryta notarine forma. Vedybų sutartis, taip pat jos pakeitimai turi būti įregistruoti vedybų sutarčių registre (CK 3.103 straipsnio 2 dalis).
35. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai sudarė 2023 m. balandžio 11 d. rašytinę vedybų sutartį, kurią patvirtino parašais patys pareiškėjai M. Š. ir M. N..
36. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje ir CPK 5 straipsnyje nurodyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis teismą, kad būtų apginta jo pažeista ar ginčijama teisė ar įstatymo saugomas interesas. Teisės kreiptis į teismą prielaidų bei tinkamo įgyvendinimo sąlygų buvimą ar nebuvimą teismas aiškinasi ex officio (savo iniciatyva), ieškinio (pareiškimo) priėmimo metu spręsdamas bylos iškėlimo klausimą. Teismas šios civilinio proceso stadijos metu nustato, ar ieškinį (pareiškimą) paduodantis asmuo turi teisę pareikšti ieškinį (pareiškimą), t. y. patikrina, ar yra teisės kreiptis į teismą prielaidos, taip pat ar tas asmuo tinkamai įgyvendina savo teisę kreiptis į teismą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-404-690/2018). Teisės kreiptis į teismą prielaidų nebuvimas sudaro teisinį pagrindą teismui tokį ginčą pripažinti nenagrinėtinu teisme civilinio proceso tvarka ir ieškinį atsisakyti priimti (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-326-701/2021). Įstatymo analogija taikytina ir šalių pareiškimams (CPK 3 straipsnio 7 dalis).
37. Nustatytas teisinis reglamentas tik notarui suteikia kompetenciją tvirtinti sutuoktinių ikivedybinę sutartį, o po santuokos sudarymo vedybinę sutartį. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai dėl vedybinės sutarties tvirtinimo kreipėsi tiesiogiai į teismą. Įstatymas teismui nesuteikta kompetencijos spręsti klausimą dėl (iki)vedybinės sutarties tvirtinimo, todėl pirmosios instancijos teismas šį reikalavimą turėjo atsisakyti priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka, arba nutraukti civilinę bylą tuo pačiu pagrindu, jeigu ji jau iškelta (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
38. Išaiškintina pareiškėjams, kad dėl vedybų sutarties tvirtinimo pareiškėjai turi teisę kreiptis į notarą. Tuo atveju, jeigu notaras atsisako atlikti notarinius veiksmus gali būti teikiamas skundas dėl notarų veiksmų CPK 511 straipsnyje nustatyta tvarka.
Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą
39. Apeliantai prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl CK 3.7 straipsnio, 3.12 straipsnio, 3.13 straipsnio 1 dalies (tiek, kiek juose įtvirtintos nuostatos, draudžiančios tuoktis tos pačios lyties asmenims) ir dėl teisės spragos (nebuvimo jokių nuostatų, pripažįstančių vienos lyties asmenų šeimas) atitikties Konstitucijos 29, 38 straipsniais.
40. CPK 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas arba kitas teisės aktas ar jo dalis, kurie turėtų būti taikomi konkrečioje byloje, gali prieštarauti Konstitucijai ar įstatymams, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį prašydamas spręsti, ar tas įstatymas arba teisės aktas ar jo dalis atitinka Konstituciją ar įstatymus.
41. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 3 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta teismo pareiga, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, kreiptis į Konstitucinį Teismą, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams. Teismas byloje iškilusį (ar bylos šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes. Įstatyme nustatytas tik vienas pagrindas, kada teismas privalo kreiptis: kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino įstatymo ar kito teisės akto konstitucingumo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-314-378/2017 57 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
42. Dalyvaujančio byloje asmens prašymas bylą nagrinėjančio teismo nesaisto ir neįpareigoja. Pagal kasacinio teismo jurisprudenciją teismo nesikreipimas ar atsisakymas konkrečiu klausimu kreiptis į Konstitucinį Teismą netgi negali būti tikrinamas instancine tvarka (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-417-421/2018 43 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
43. Pabrėžtina, kad apeliantų nurodytos normos aiškios ir nedviprasmiškos. Tai yra CK 3.7 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad santuoka yra įstatymų nustatyta tvarka įformintas savanoriškas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius. Vyras ir moteris, įstatymų nustatyta tvarka įregistravę santuoką, yra sutuoktiniai (CK 3.7 straipsnio 2 dalis). Santuokos sudarymo sąlygos reglamentuojamos CK 3.12–3.17 straipsniuose. Viena iš santuokos sudarymo sąlygų, įtvirtintų CK 3.12 straipsnyje, yra draudimas tuoktis tos pačios lyties asmenims. Pagal šią teisės normą santuoką leidžiama sudaryti tik su skirtingos lyties asmeniu. CK 3.13 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad santuoka sudaroma laisva vyro ir moters valia. Nurodytose normose aiškiai nurodyta, kad santuoka galima tik, kai santuoką siekia sudaryti vyras ir moteris, t. y. skirtingų lyčių asmenys.
44. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje nustatyta, kad santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu. Esant tokiam nurodytų CK ir Konstitucijos normų turiniui ir formuluotei, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra. Akcentuotina, kad šiuo atveju, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, tik Konstitucijos ir CK atitinkamų normų pakeitimas, nustatant, jog santuoka galima tarp skirtingų lyčių asmenų, sudarytų teisines prielaidas pareiškėjų prašymui įregistruoti priimti.
45. Apeliaciniame skunde taip nurodoma, kad situacija nuo Lietuvos Konstitucinio Teismo 2019 m. sausio 11 d. nutarimo, kuriame išaiškino, jog konstitucinė šeimos samprata yra neutrali lyties požiūriu, šiuo metu yra visiškai kitokia, nei buvo 2019 m. sausį, todėl reikalinga iš naujo kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad būtų pateiktas naujas išaiškinimas. Apeliacinės instancijos teismas su apeliantais pagrindo sutikti neturi. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, esant aiškioms CK nuostatoms, kurios iš esmės atkartoja Konstitucijos punktus, šiuo atveju daryti išvados, kad CK normos prieštarauja Konstitucijai nėra.
Dėl procesinės bylos baigties
46. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).
47. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, aptartą teisinį reglamentavimą bei suformuotą teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismas prieina išvadą, kad pareiškėjų reikalavimas patvirtinti vedybų sutartį ir ją įregistruoti Vedybų sutarčių registre nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka, todėl byla šioje dalyje nutraukiama kaip nenagrinėtina teisme civilinio proceso tvarka (CPK 293 straipsnio 1 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 338 straipsnis).
48. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs skundžiamo teismo sprendimo motyvus, apeliacinio skundo argumentus bei įvertinęs byloje esančių duomenų visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes dėl reikalavimo įpareigoti Vilniaus miesto civilinės metrikacijos įstaigą įregistruoti civilinės būklės aktą – pareiškėjų santuoką, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo bei aiškinimo praktikos, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, su kurio motyvais ir išvadomis apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia skundžiamo sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 263 straipsnio 1 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
49. Apeliantai prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Vadovaujantis CPK 443 straipsnio 6 dalimi dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.
50. Atsižvelgiant į nurodytą normą bei, kad apeliantų apeliacinis skundas atmestas, jų patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.
Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti.
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. liepos 28 d. sprendimo dalį, kuria atmestas reikalavimas patvirtinti pareiškėjų 2023 m. balandžio 11 d. sudarytą vedybų sutartį ir įpareigoti Vedybų sutarčių registrą tvarkančią instituciją įregistruoti šią sutartį Vedybų sutarčių registre ir šioje dalyje civilinę bylą nutraukti.
Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. liepos 28 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.