Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Žemesnės instancijos teismas

3. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 23 d. nutartimi buvo atmestas atsakovo H. Š. prašymas dėl proceso atnaujinimo.

4. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. kovo 14 d. nutartimi tenkino atsakovo H. Š. atskirąjį skundą, panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 23 d. nutartį ir atnaujino procesą civilinėje byloje Nr. 2-15110-608/2018. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje konstatavo, kad atsakovas turi teisę būti išklausytas. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad atsakovo veiksmai laiku nesikreipus dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams (apeliacinės instancijos teismo nutarties 12 punktas). Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas atnaujintame procese turi ištirti dvi aplinkybes. Pirma, teismas turi nustatyti momentą, kada atsakovui atsirado pareiga kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, nes būtent nuo šio momento turi būti pradėti skaičiuoti nuostoliai įmonei. Antra, teismas turi nustatyti kokiu dydžiu padidėjo kreditorių reikalavimai dėl nesikreipimo laiku iškelti įmonei bankroto bylą, tai yra kokio dydžio nuostolius su atsakovo neteisėtu neveikimu sieja teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys (apeliacinės instancijos teismo nutarties 13 punktas).

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. liepos 1 d. nutartimi, vykdydamas apeliacinės instancijos teismo nurodymus, nustatė ieškovui 14 dienų terminą pateikti rašytinius paaiškinimus ir/ar įrodymus dėl apeliacinės instancijos teismo nurodytų ištirti dviejų aplinkybių – momento, kada atsakovas privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo ir kreditorinių reikalavimų dydžio, kurie buvo tuo momentu, kuomet atsakovas privalėjo kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo bei priteistinų nuostolių dydžio, kuriuos nulėmė nesikreipimas konkrečiu momentu į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo.

Žemesnės instancijos teismas

8. Teismo posėdyje, vykusiame 2019 m. rugsėjo 23 d., ieškovo ir atsakovo atstovai žodžiu palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytas pozicijas.

Žemesnės instancijos teismas

10. Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas, ar atsakovui H. Š. kyla civilinė (deliktinė) atsakomybė dėl savalaikio nesikreipimo į teismą su pareiškimu iškelti uždarajai akcinei bendrovei „Laodika“ (dabartinis teisinis statusas – bankrutavusi) bankroto bylą.

11. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau - ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją, esant ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti. Įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją kreditoriams atsako solidariai.

12. Teismo sprendimo 11 punkte išdėstytos teisinės nuostatos leidžia daryti išvadą, kad vadovo pareigos, imperatyviai įtvirtintos įstatyme kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, kai tokiam kreipimuisi egzistuoja įtvirtintas teisinis pagrindas (faktinis įmonės nemokumas), pažeidimas yra neteisėtas veiksmas, nulemiantis vadovo civilinę atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011).

13. Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas jau konstatavo, kad atsakovui kaip buvusiam bendrovės vadovui kyla civilinė atsakomybė dėl neįvykdytos imperatyvios pareigos savalaikiai kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (plačiau žr. teismo sprendimo 4 punktą), teismas, neperžengdamas apeliacinės instancijos teismo nurodytų proceso atnaujinimo šioje byloje ribų, atsakovo argumentus, jog bendrovei nepagrįstai iškelta bankroto byla, atmeta kaip prieštaraujančius byloje įsiteisėjusia apeliacinės instancijos teismo nutartimi prieitai išvadai (CPK 370 straipsnio 4 dalis).

14. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismui, atnaujinus bylos procesą bei nurodžius, kad pirmosios instancijos teismas turi nustatyti atsakovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo momentą ir padarytos žalos dydį (plačiau žr. teismo sprendimo 4 punktą), teismas, neperžengdamas apeliacinės instancijos teismo nurodytų proceso atnaujinimo šioje byloje ribų, tiria ir vertina į bylą pateiktus šalių paaiškinimus bei įrodymus, aktualius pastarųjų aplinkybių nustatymui (CPK 370 straipsnio 4 dalis).

15. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai yra reiškiamas ieškinys dėl atsakomybės už pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą pažeidimą, visų pirma turi būti nustatytas vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentas. Teismas turi nustatyti bendrovės nemokumo atsiradimo momentą, nes esant įmonės nemokumo faktui, įmonės vadovas privalo nedelsdamas pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-304-1075/2018). Įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Konstatavus laiko momentą, nuo kada bendrovės vadovas pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovui padaryti nuostoliai.

16. Nagrinėjamu atveju iš ieškovo pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad uždaroji akcinė bendrovė „Laodika“ laikotarpyje nuo 2009 m. lapkričio 20 d. (paties kreditoriaus pagal ieškovo pateiktus įrodymus nurodytas pirmosios skolos susidarymo atskaitos taškas, kurio atsakovas neginčijo) iki 2012 m. balandžio 25 d. turėjo pradelstą įsiskolinimą kreditoriui uždarajai akcinei bendrovei „Elvitra“ iš viso 9 393,10 Eur (32 432,48 Lt) sumai, kuris susidarė už laikotarpyje nuo 2009 m. liepos 24 d. iki 2009 m. spalio 6 d. teiktas krovinių pervežimo paslaugas (el.b.l. 111-130, t. III). Be to, iš uždarosios akcinės bendrovės „Elvitra“ pateikto kreditorinio reikalavimo detalizacijos matyti, kad kreditorius prašė patvirtinti kaip kreditorinio reikalavimo dalį ir jo paskaičiuotas įstatymines palūkanas iš viso 5 964,62 Eur sumai. Kreditorius paskaičiavo palūkanas už 5 metų laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio 28 d. iki 2016 m. gruodžio 28 d. (bankroto bylos iškėlimo dienos) (el.b.l. 111-112, 131, t. III). Tokiu atveju teismas sprendžia, kad uždaroji akcinė bendrovė „Laodika“ laikotarpyje nuo 2011 m. gruodžio 28 d. iki 2012 m. balandžio 25 d. (už 4 mėnesius) turėjo pradelstą įsiskolinimą kreditoriui dėl nesumokėtų palūkanų iš viso 397,64 Eur (5 964,62 Eur/5 metų/12 mėnesių x 4 mėnesių) sumai.

17. Iš ieškovo pateiktų rašytinių įrodymų taip pat matyti, kad uždaroji akcinė bendrovė „Laodika“ kreditoriui uždarajai akcinei bendrovei „VVI Transport“ 2010 m. sausio 14 d. buvo skolinga 544,50 Eur (1 880,05 Lt) (el.b.l. 36-39, t. III); kreditoriui uždarajai akcinei bendrovei „Tromina“ laikotarpyje nuo 2010 m. kovo 15 d. iki 2010 m. balandžio 4 d. susiformavo 525,66 Eur (847,00 Lt + 968,00 Lt) įsiskolinimas (el.b.l. 40-42, t. III). Pagal ieškovo pateiktus rašytinius įrodymus kreditorius uždaroji akcinė bendrovė „Lazdynų butų ūkis“ nurodė 2 189,83 Eur kreditorinį reikalavimą, kuris susiformavo laikotarpyje nuo 2011 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. lapkričio 23 d. (el.b.l. 47-70, t. III). Tokiu atveju uždaroji akcinė bendrovė „Laodika“ laikotarpyje nuo 2011 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. balandžio 25 d. turėjo pradelstą įsiskolinimą uždarajai akcinei bendrovei „Lazdynų butų ūkis“ pagal tris PVM sąskaitas faktūras iš viso 251,97 Eur (83,99 Eur (290,00 Lt) x 3 mėnesiai) sumai (el.b.l. 48-50, t. III).

18. Teismas, įvertinęs teismo sprendimo 16-17 punktuose išvardintų įrodymų visetą apie bendrovės įsiskolinimus kreditoriams, daro išvadą, kad 2012 m. balandžio 25 d. uždaroji akcinė bendrovė „Laodika“ turėjo iš viso pradelstų įsiskolinimų (įskaitant ir palūkanas) kreditoriams uždarajai akcinei bendrovei „Elvitra“, uždarajai akcinei bendrovei „VVI Transport“, uždarajai akcinei bendrovei „Tromina“, uždarajai akcinei bendrovei „Lazdynų butų ūkis“ iš viso 11 112,87 Eur (9 393,10 Eur + 397,64 Eur + 544,50 Eur + 525,66 Eur + 251,97 Eur) sumai. Nagrinėjamu atveju yra aktualu ir tai, kad kaip matyti iš kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos skolos detalizacijos, pirmoji privalomos deklaracijos pateikimo data, po kurios bendrovė nebemokėjo jokių mokesčių valstybei, bei pradėjo formuotis skola valstybei kardinaliai didėjančia tvarka ir pasiekė 20 139,32 Eur, buvo būtent 2012 balandžio 25 d. (el.b.l. 43-46, t. III). Be to, nuo 2012 m. balandžio 25 d. pradėjo formuotis ir kitų kreditorių finansiniai reikalavimai, kurie nebuvo patenkinti: likusi dalis uždarosios akcinės bendrovės „Elvitra“ reikalavimo, susidedančio iš palūkanų – 5 566,98 Eur (15 357,72 Eur – 9 393,10 Eur – 397,64 Eur), kuri susidarė laikotarpyje nuo 2012 m. balandžio mėnesio 25 d. iki 2016 m. gruodžio 28 d. (el.b.l. 111, 131, t. III); likusi dalis uždarosios akcinės bendrovės „Lazdynų butų ūkis“ reikalavimo – 1 937,86 Eur (2 189,83 Eur - 251,97 Eur), kuri susidarė laikotarpyje nuo 2012 m. birželio 4 d. iki 2013 m. spalio 31 d. (el.b.l. 47, 51-70, t. III); antstolio A. N. reikalavimas - 103,60 Eur, kuris susidarė 2016 m. balandžio 14 d. (el.b.l 72-77, t. III); Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus reikalavimas - 812, 16 Eur, kuris atsirado 2016 m. ketvirtą ketvirtį (el.b.l. 71, t. III).

19. Tuo tarpu iš ieškovo pateiktų valstybės įmonės „Regitra“ pažymų apie uždarosios akcinės bendrovės „Laodika“ valdytas transporto priemones matyti, kad 2010 m. gruodžio 6 d. bendrovė buvo įregistruota kaip krovininio automobilio Renault Magnum 460.19, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pirmoji registracija Lietuvoje 2007 m. gruodžio 5 d., savininkas (el.b.l. 24, t. III); 2010 m. gruodžio 13 d. bendrovė buvo įregistruota kaip krovininio automobilio Renault Magnum 460.19, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), pirmoji registracija Lietuvoje 2007 m. lapkričio 7 d., savininkas (el.b.l. 26, t. III); 2010 m. gruodžio 6 d. bendrovė buvo įregistruota kaip krovininės priekabos Koegel (duomenys neskelbtini) valstybinis Nr. CC090, pirmos registracijos data Lietuvoje 2007 m. gruodžio 6 d., savininkas (el.b.l. 28, t. III); 2010 m. gruodžio 13 d. bendrovė buvo įregistruota kaip krovininės priekabos Koegel SNCO 24, valstybinis Nr. CB102, pirmos registracijos data Lietuvoje 2007 m. rugpjūčio 23 d., savininkas (el.b.l. 32, t. III). Iš Ilgalaikio-trumpalaikio turto perdavimo akto matyti, kad pastaruosius du krovininius automobilius bei priekabas atsakovas 2017 m. gegužės 26 d. perdavė bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Laodika“ bankroto administratorei G. V.; akte buvo nurodyta, kad kiekvieno iš krovininių automobilių likutinė vertė yra 10 000,00 Eur, o priekabos įvardintos kaip bevertės (el.b.l. 17, t. I). Kaip matyti iš valstybės įmonės „Regitra“ pažymų visos šios transporto priemonės dalyvavo eisme, o 2012 m. gruodžio – 2013 m. sausio mėnesiais krovininių automobilių naudotoju tapo uždaroji akcinė bendrovė „ZR transport“, kurią valdo atsakovas (el.b.l. 24, 26, t. III). Iš atsakovo pateiktų bankinių pavedimų matyti, kad uždaroji akcinė bendrovė „ZR Transport“, kurią valdo atsakovas, dalyvavo varžytinėse ir už 11 000,00 Eur 2017 m. rugpjūčio 31 d. įsigijo krovininį automobilį Renault Magnum 460.19, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (el.b.l. 13-14, t. I).

20. Teismas, įvertinęs teismo sprendimo 19 punkte išvardintų įrodymų visetą apie uždarosios akcinės bendrovės „Laodika“ valdytas transporto priemones, daro labiausiai tikėtiną išvadą, kad (priešingai nei teigia ieškovas) bendrovė turėjo teisėtą pagrindą nuosavu turtu (o ne įsipareigojimais) laikyti transporto priemones, už kurias padengė lizingo mokėjimus, ir 2010 m. tapo jų savininku. Be to, atsižvelgiant į tai, kad pastarųjų transporto priemonių likutinė vertė 2017 m. buvo 20 000,00 Eur, viena iš jų buvo parduota už 11 000,00 Eur, visos transporto priemonės dar 2010-2012 m. intensyviai dalyvavo eisme, teismas daro labiausiai tikėtina išvadą, kad laikotarpyje iki 2012 m. balandžio 25 d. šių visų priemonių bendra vertė turėjo siekti bent jau 22 300,00 Eur, kas sudarė daugiau nei pusę bendrovės turėtų pradelstų įsiskolinimų kreditoriams 11 112,87 Eur sumos (plačiau žr. teismo sprendimo 16-18 punktus).

21. Teismas pažymi, kad pastarosios labiausiai tikėtinos prielaidos priėjo įvertinęs byloje esančių įrodymų visetą apie uždarosios akcinės bendrovės „Laodika“ 2009-2010 m. valdytų transporto priemonių tikėtiną vertę. Tuo tarpu aplinkybės, kad uždaroji akcinė bendrovė „Laodika“, turėjo transporto priemones nepaneigia vien tas faktas, kad bendrovė nepateikė 2010 m. balanso ar kad pateikė netikslius duomenis 2009 m. balanse.

22. Teismas, ištyręs ir įvertinęs pagal savo vidinį įsitikinimą teismo sprendimo 16-17 ir 19 punktuose nustatytus faktus, sprendžia, kad labiausiai tikėtina, jog uždarajai akcinei bendrovei „Laodika“ kritinė data, kuomet bendrovės turimi pradelsti įsiskolinimai (11 112,87 Eur) pradėjo viršyti bendrovės turimo turto 1/2 dalį vertės (22 300,00 Eur), ir buvo 2012 m. balandžio 25 d. Būtent 2012 m. balandžio 25 d. uždaroji akcinė bendrovė „Laodika“, pateikusi PVM deklaraciją už 2012 m. kovo mėnesį, nebesugebėjo susimokėti PVM mokesčio bei pradėjo didinti skolą valstybės biudžetui. Pastarąją išvadą patvirtinta ir paties atsakovo rašytiniai paaiškinimai, kad 2012 m. jis sustabdė bendrovės veiklą, taip pat valstybės įmonės „Regitra“ pažymos, iš kurių matyti, kad bendrovės krovininių automobilių naudotoju tapo kitas atsakovo įsteigtas juridinis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „ZR Transport“.

Žemesnės instancijos teismas

24. Teismas pažymi, kad pagal kasacinio teismo praktiką vien ta aplinkybė, jog įmonė, vadovaujama atsakovo, nors ir nuostolingą, tačiau ūkinę komercinę veiklą vykdė, negali pašalinti atsakovo atsakomybės už nesikreipimą į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, jei atsakovas neįrodo, kad buvo pagrindas, leidžiantis tęsti įmonės veiklą, numatyti teigiamas įmonės perspektyvas ir jos išsaugojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014).

27. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad nuo tada, kai įmonė tampa nemoki, vadovui atsiranda pareiga inicijuoti bankroto bylą, todėl jei nuo to momento dėl vadovo neteisėtų ir kaltų veiksmų įmonės įsipareigojimai kreditoriams padidėja, šis padidėjimas yra laikytinas žala. Atsižvelgiant į civilinės atsakomybės instituto esmę, įmonės vadovui taikoma civilinė atsakomybė nėra sankcija už neteisėtus veiksmus, žalos dydis kiekvienu atveju nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes, todėl vienais atvejais gali būti lygus bankroto byloje patvirtintų reikalavimų sumai, kitais atvejais – bankroto byloje nepatenkintų kreditorių reikalavimų daliai, arba, kai nustatoma, kad ne visa nepadengta skolų dalis atsirado dėl to, jog atsakingi asmenys laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, – mažesnis už ją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014).