Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalė Burdulienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys valstybės įmonė „Turto bankas“, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Kauno miesto savivaldybė ir Kauno miesto savivaldybės administracija.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėjas A. K. patikslintu pareiškimu prašė teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis įgyjamąja senatimi įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą – garažą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), registro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį tarp pastatų, esančių (duomenys neskelbtini).

2. Pareiškėjas nurodė, kad Kauno miesto Lenino rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomasis komitetas 1970 m. rugsėjo 9 d. sprendimu nusprendė skirti sklypus garažų statybai, paimant žemę iš komunalinio fondo (duomenys neskelbtini), ir 1970 m. rugsėjo 11 d. sprendimu nusprendė pagal nurodytą sprendimą išskirtame sklype (duomenys neskelbtini), leisti statyti garažus pagal priedėlį. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis įsigijo garažą iš asmens pavarde G. pagal raštelį, pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, tačiau pareiškėjas neturi išsaugojęs jokių šias aplinkybes patvirtinančių dokumentų. Pareiškėjas už garažą mokėjo žemės nuomos mokestį ir draudė jį valstybiniu privalomuoju draudimu. Pareiškėjo teigimu, jis garažą valdė sąžiningai, teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai daugiau nei 40 metų, garažas nėra registruotas kito asmens vardu. Todėl prašė teismo nustatyti juridinį faktą, kad jis ginčo turtą įgijo įgyjamosios senaties pagrindu.

3. Suinteresuoti asmenys Kauno miesto savivaldybė ir Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepimais prašė patikslinto pareiškimo netenkinti. Atsiliepimuose nurodė, kad ginčo garažas nėra nekilnojamasis daiktas – garažas neturi pamatų, surinktas iš atskirų metalinių konstrukcijų, kurios gali būti išardomos, perkeliamos į kitą vietą ir vėl surenkamos, jų nepažeidžiant. Pareiškėjo pateiktame situacijos plane nurodyta, kad 1971 m. rugsėjo 16 d. duotas pritarimas statyti surenkamą metalinį garažą, t. y. kilnojamąjį daiktą. Todėl pareiškėjo pareiškimas jam nesukels jokių teisinių pasekmių, nes kilnojamasis daiktas nėra registruojamas nekilnojamojo turto registre. Pareiškėjas, laikydamas, kad garažas yra nekilnojamasis daiktas, nepateikė jo pirkimo–pardavimo sandorio, patvirtinto notaro, taip pat duomenų, kurie patvirtintų, jog valstybei priklausančioje žemėje buvo leista statyti garažą, jo projekto ar statybos leidimo. Todėl, suinteresuotų asmenų nuomone, ginčo garažas pastatytas neteisėtai ir negali būti nuosavybės objektu. Pareiškėjas klaidingai remiasi pateiktais dokumentais, susijusiais su žemės sklypo (duomenys neskelbtini) skyrimu garažų statybai, nes ginčo garažas nėra pastatytas šiuo adresu. Žemės sklypas (duomenys neskelbtini), yra suformuotas detaliuoju planu, kuris įregistruotas nekilnojamojo turto registre. Garažo kadastrinių matavimų byloje adresas nenurodytas, tačiau pagal nurodytas garažo koordinates, jis yra visiškai kitu adresu. Todėl visi pareiškėjo pateikti įrodymai nėra susiję su ginčo garažu ir nepatvirtina pareiškime nurodytų faktinių aplinkybių.

4. Suinteresuotas asmuo VĮ „Turto bankas“ atsiliepimu prašė pareiškimą spręsti teismo nuožiūra.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2018 m. spalio 29 d. sprendimu pareiškimą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad Kauno miesto Lenino rajono DŽDT VK 1970 m. rugsėjo 11 d. sprendimu Nr. 258 „Dėl grupinių ir individualinių garažų statybos statytojų sąrašo tvirtinimo“, nuspręsta pagal Kauno m. vykdomojo komiteto 1970 m. rugsėjo 9 d. sprendimą Nr. 466 išskirtame sklype (duomenys neskelbtini) individualiai leisti statyti garažus pagal priedėlį. Nurodytame priedėlyje išvardinti asmenys, kuriems leista statyti garažus adresu (duomenys neskelbtini), tačiau tarp jų nebuvo paminėta asmens, pavarde G., iš kurio, pareiškėjo teigimu, jis įsigijo ginčo garažą.

7. Iš bylos duomenų teismas taip pat nustatė, kad adresu (duomenys neskelbtini) (ankstesnis gatves pavadinimas – Pergalės) yra pareiškėjui nuosavybės teise priklausantis butas, tačiau pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad garažas, į kurį jis siekia įgyti nuosavybės teisę, yra susijęs su turtu, esančiu adresu (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini)).

8. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo pateikti TSRS Finansų ministerijos mokestiniai pranešimai ir kvitai patvirtinta, jog pareiškėjas mokėjo trobesių mokestį ir žemės rentą, tačiau juose nėra nurodyta, kad mokesčiai buvo mokami už ginčo garažą.

9. Teismas konstatavo, kad aplinkybę, jog ginčo garažas yra ne (duomenys neskelbtini), o kitoje vietoje (tarp pastatų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) patvirtina fotonuotraukos bei vietos žemėlapio ištrauka iš internetinio tinklalapio www.maps.lt, pateiktos kartu su Kauno miesto savivaldybės atsiliepimu ir fotonuotraukos, kurias pateikė pareiškėjas jo užsakymu matininko K. J. 2017-12-08 sudarytoje kadastrinių matavimų byloje.

10. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo teiginius, kad ginčo garažas yra nekilnojamasis daiktas, kadangi garažui yra sudaryta kadastrinių matavimų byla, o kadastriniai matavimai atliekami tik nekilnojamiesiems daiktams. Teismas konstatavo, kad negalima vadovautis pareiškėjo pateiktoje ginčo garažo nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje esančiais duomenimis, kurioje nurodyta, jog garažas turi betoninius pamatus, nes šias aplinkybes paneigia kiti byloje pateikti raštiniai įrodymai. Teismas pastebėjo, kad Nekilnojamojo turto registro duomenimis, ginčo garažas nėra registruotas nekilnojamojo turto registre. Suinteresuotų asmenų atstovė pateikė ginčo garažo apžiūros aktą, surašytą Kauno miesto savivaldybės administracijos filialo centro seniūnijos 2018 m. vasario 8 d., kuriame užfiksuotas statinys, esantis tarp (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), prie stacionarios transformatorinės TR-814, Kaune. Apžiūros akte nurodyta, kad 20 kv. m ploto garažas neturi pamatų ir dėl grunto savybių ir pamato nebuvimo apie 20 cm įsmegęs į gruntą. Jo kampai ir įvažiavimas stabilizuoti paprastai sudėjus plytas, nenaudojant rišančiųjų medžiagų. Teismas pastebėjo, kad nurodytas aplinkybes pagrindžia pateiktos fotonuotraukos ir antstolės R. P. 2017 m. lapkričio 21 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas. Be to, ginčo objektas gali būti perkeltas iš vienos vietos į kitą nepakeitus jo paskirties ir iš esmės nesumažinus jo vertės. Teismas pažymėjo, kad minėtos aplinkybės yra konstatuotos ir įsiteisėjusiose Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 23 d. nutartyje (civilinėje byloje Nr. e2YT-3790-775/2018) ir Kauno apygardos teismo 2018 m. balandžio 3 d. nutartyje (civilinė byla Nr. e2S-885-638/2018, teisminio proceso Nr. 2-69-3-24732-2017-8), kurios, teismo vertinimu, turi prejudicinę galią šiai bylai ir iš naujo neįrodinėtinos (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

11. Nustatęs minėtas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo pateikti įrodymai nepatvirtina jo pareiškimo reikalavimo, kad jis įgyjama senatimi įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą – garažą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), registro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį tarp pastatų (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), todėl pareiškimą atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą (CPK 177, 178 straipsniai).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

12. Apeliaciniu skundu pareiškėjas A. K. prašo teismo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjas įgyjamąja senatimi įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą – garažą, esantį tarp pastatų, esančių (duomenys neskelbtini) (anksčiau (duomenys neskelbtini)) 10 ir (duomenys neskelbtini) (anksčiau – (duomenys neskelbtini)); priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

12.1. Teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus. Pažymi, kad ginčo garažui, esančiam tarp pastatų, esančių (duomenys neskelbtini) (anksčiau (duomenys neskelbtini)) 10 ir (duomenys neskelbtini) (anksčiau – (duomenys neskelbtini)), šio garažo pastatymo metu (1971 m.) buvo priskirtas (duomenys neskelbtini) adresas, tačiau keičiant gatvių pavadinimus ir adresus, garažas liko be jokio adreso ir šiai dienai nėra priskirtas prie jokio pastato ar adreso. Garažas apibūdintinas tik kaip nekilnojamasis daiktas, esantis tarp pastatų, esančių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Pažymi, kad pareiškėjas mokėjo visus su ginčo garažu susijusius mokesčius – žemės nuomos mokestį bei garažo draudimo mokestį.

12.2. Teismas neatsižvelgė į tai, kad garažas įgytas jau pastatytas, todėl apeliantas negali įvardinti asmens, stačiusio šį garažą, anketinių duomenų. Pažymi, jog garažas pastatytas dar iki Lietuvos Respublikos valstybės atstatymo (1971 m.). Nuo 1971 m. pasikeitė garažų savininkai, tačiau pirminių garažų savininkų sąrašai vėliau nebuvo tikslinami. Apeliantas pastatytą garažą įsigijo iš asmens pavarde G., todėl Kauno regioninio valstybės archyve nėra išlikusių duomenų apie jam suteiktą statybos leidimą. G. galimai įsigijo šį garažą taip pat jau pastatytą, todėl nurodytame priedėlyje nėra nurodyta G. pavardė. Pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta daugiau nei prieš 40 metų, todėl pardavimo sandorį patvirtinančių duomenų nėra išlikę.

12.3. Teismas neatsižvelgė į tai, kad apeliantas garažą teisėtai valdė, jį prižiūrėjo daugiau nei 40 metų, ką patvirtina nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byla, TSRS Finansų ministerijos mokestiniai pranešimai apie prievolę sumokėti trobesių mokestį bei žemės rentą, trobesių draudimo įkainojimas, turto valstybinio privalomojo draudimo liudijimais. Garažas nėra įregistruotas kito asmens vardu, kiti asmenys neturi daugiau teisių į pareiškėjo valdomą daiktą, šiam daiktui suformuota nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byla.

12.4. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ginčo objektas yra kilnojamasis daiktas, kadangi neturi pamatų. Apelianto nuomone, byloje yra pakankamai duomenų, kurie patvirtina, jog ginčo objektas yra nekilnojamasis daiktas. 2017 m. gruodžio 8 d. nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos duomenimis, ginčo garažas yra pripažintas nekilnojamuoju daiktu, nurodant, kad jis turi betoninius pamatus, o grindys yra pagamintos iš grunto. Pagal LR Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nekilnojamojo turto kadastro objektais laikomi nekilnojamieji daiktai, statiniai (taip pat nebaigtas statyti), kurių statybai reikalingas leidžiantis dokumentas (kai jis yra privalomas), arba statinys, kuris pastatytas turint kitą statybos teisėtumą patvirtinantį dokumentą. Kadastro įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad nekilnojamojo turto kadastre įrašyti duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nepakeisti arba nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Todėl pirmos instancijos turėjo įvertinti nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylą ir joje nurodytus duomenis pripažinti teisingais.

12.5. Teismo sprendimas yra visiškai nemotyvuotas dalyje dėl juridinio fakto nustatymo, kad A. K. įgyjamąją senatimi priklauso turtas, esantis tarp (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini). Teismui nepripažinus juridinio fakto dėl nuosavybės teisės į ginčo garažą, buvo pažeisti apelianto teisėti lūkesčiai.

13. Atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą suinteresuoti asmenys Kauno miesto savivaldybė ir Kauno miesto savivaldybės administracija prašo teismo apeliacinį skundą atmesti, skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

13.1. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių apeliaciniame skunde nurodytus teiginius, jog ginčo garažas seniau buvo priskirtas adresui (duomenys neskelbtini), kad keičiant gatvės pavadinimus garažas liko be adreso, o adresas (duomenys neskelbtini), negalėjo būti pakeistas į (duomenys neskelbtini).

13.2. Apeliantas nepateikė įrodymų, kad garažas buvo pastatytas kaip kooperatinis, nors būtent tokių garažų statybai buvo skirtas žemės sklypas nurodytu Kauno miesto Lenino rajono darbo žmonių deputatų tarybos 1970 m. rugsėjo 11 d. vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 258. Teismas teisingai įvertino minėtą sprendimą, kuriame išvardinti asmenys, kuriems leista statyti garažus (duomenys neskelbtini), tačiau nenurodyta apelianto nurodyto asmens G. pavardės, iš kurio, apelianto teigimu, jis pirko ginčo garažą.

13.3. Nei kartu su pareiškimu, nei su apeliaciniu skundu apeliantas nepateikė įrodymų, kad garažas pastatytas turint statybos leidimą, kadangi šios aplinkybės buvo grindžiamos dokumentais, kurie neatitinka CPK 114 straipsnio 1 dalyje nustatytos formos – pateiktos nepatvirtintos skaitmeninės dokumentų kopijos (nėra aišku, ar apeliantas turi šių dokumentų originalus), pateikti planai nėra informatyvūs, dalies duomenų nematyti, įrašai nėra įskaitomi. Todėl remtis šiais įrodymais, grindžiant garažo pastatymo teisėtumą, nėra pagrindo. Pažymi, kad šiuo metu garažas yra atskiru sklypu nesuformuotoje valstybinėje žemėje. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog valstybinės žemės patikėtinė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos yra davusi sutikimą naudotis valstybinės žemės dalimi garažui eksploatuoti.

13.4. Pažymi, kad apeliantas savo nuosavybės teisę į ginčo pastatą kildina ne iš sąžiningo, teisėto, atviro, nepertraukiamo valdymo – ne iš įgyjamąją senatį reglamentuojančių nuostatų, bet iš pirkimo–pardavimo sandorių, kurie yra savarankiškas nuosavybės teisių įgijimo pagrindas. Apeliantas nurodo, kad nuosavybės teises į garažą įgijo sandorio pagrindu, nupirktą daiktą valdė nuosavybės teise. Tuo tarpu nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktas galėtų būti nustatomas tik tuo atveju, jei apeliantas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į garažą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu.

13.5. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad garažas yra nekilnojamas daiktas. Apeliantas šią aplinkybę grindžia tik atliktais kadastriniais matavimais. Tačiau vien kadastrinių matavimų atlikimas nepatvirtina, kad garažas atitinka nekilnojamojo daikto sąvoką. Kadastrinių matavimų byloje nurodyti duomenys neatitinka kitų byloje esančių rašytinių įrodymų. Nėra aišku, kokiais duomenimis remdamasis kadastrinių bylą rengęs matininkas nustatė, kad garažas pastatytas 1971 m., kokiu būdu buvo nustatyta, kad garažas turi betoninius pamatus. Todėl teismas, vadovaudamasis byloje pateiktais įrodymais ir kitoje byloje nustatytais prejudiciniais faktais, pagrįstai konstatavo, kad garažas neatitinka nekilnojamajam daiktui keliamu reikalavimų, o prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas nesukurs apeliantui teisinių pasekmių – apeliantas neįgis teisės įregistruoti nuosavybės teisės į garažą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis).

15. Teisėja nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, jų nenurodė ir apeliantas, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas paduoto apeliacinio skundo ribose (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

16. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas pareiškimas dėl nuosavybės teisės įgijimo į garažą pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, pagrįstumo ir teisėtumo.

17. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas patikslintu pareiškimu prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis įgyjamąja senatimi įgijo nuosavybės teisę į garažą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), registro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį tarp pastatų, esančių (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškimo, konstatavęs, kad byloje pateikti įrodymai nepatvirtina, jog ginčo garažas buvo pastatytas teisėtai, nurodytas garažas negali būti pripažįstamas nekilnojamuoju turtu, kuris gali būti registruojamas nekilnojamojo turto registre, todėl teismas sprendė, kad prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas pareiškėjui nesukels jokių teisinių pasekmių. Apelianto nuomone, teismas, darydamas tokias išvadas, neteisingai vertino byloje pateiktus įrodymus, nepagrįstai ginčo garažą pripažino kilnojamuoju daiktu, todėl neteisingai konstatavo, kad priimtas byloje sprendimas nesukels pareiškėjui jokių teisinių pasekmių. Su šiais apeliacinio skundo argumentais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti.

18. CK 4.68 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą.

19. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas), galimas įvykdžius tam tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys); teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis); daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2009; 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2010; 2010 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2010; išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011; 2017 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-52-916/2017; 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-611/2018).

20. Pastebėtina ir tai, kad įgyjamąja senatimi nuosavybėn gali būti įgyjami tik tie daiktai, kurie gali būti privačios nuosavybės teisės objektais (CK 4.69 straipsnio 1 dalis). Įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens vardu registruotus daiktus (CK 4.69 straipsnio 3 dalis). Nekilnojamuoju daiktu įgyjamosios senaties požiūriu gali būti ir teisiškai nesuformuotas iš prigimties nekilnojamasis daiktas, tačiau sprendžiant dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi, reikia įvertinti tai, ar konkretus materialusis objektas apskritai gali būti nuosavybės teisės objektas, ar gali būti privačios nuosavybės objektas, o kai siekiama nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą, – ar konkretus daiktas atitinka CK 1.98, 4.2 straipsniuose nurodytus nekilnojamojo daikto požymius, ar gali būti teisiškai suformuotas kaip nekilnojamasis daiktas Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2009).

21. Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nenustatyta, kad ginčo objektas yra registruotas kito asmens vardu ar priklauso valstybei ar savivaldybei.

22. Pastebėtina, kad pareiškėjas, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, keitė savo poziciją dėl garažo teisinio statuso, t. y. jo priskyrimo kilnojamajam ar nekilnojamajam turtui. Šią aplinkybę konstatavo ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pažymint, kad 2018-05-15 pradiniame pareiškime (reg. Nr. CBP-10081) pareiškėjas prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, garažą nurodant nekilnojamuoju turtu, o 2018-05-31 patikslintame pareiškime (DOK-62240) – prašė nustatyti, kad įgyjamąja senatimi jis įgijo nuosavybės teisę į garažą kaip kilnojamąjį daiktą. Bylos nagrinėjimo metu pareiškėjo atstovas dar kartą patikslino savo reikalavimą ir 2018-09-17 pareiškimu dėl reikalavimo patikslinimo nurodė, kad prašo nustatyti nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį į garažą kaip į nekilnojamąjį daiktą (e. b. l.156-157). Pareiškėjo atstovas 2018 m. rugsėjo 14 d. teismo posėdyje paaiškino, kad pareiškėjas pareiškimu siekia įteisinti garažą kaip nekilnojamąjį daiktą, jį įregistruoti nekilnojamojo turto registre ir suformuoti žemės sklypą (2018-09-14 teismo posėdžio garso įrašo 6:15-7:28 min.).

23. CK 1.98 straipsnio 2 dalyje ir 4.2. straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nekilnojamieji daiktai yra žemė ir kiti daiktai, kurie susiję su žeme ir kurių negalima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės.

24. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad ginčo garažo negalima laikyti nekilnojamuoju turtu vadovavosi: Nekilnojamojo registro duomenimis, pagal kuriuos ginčo turtas nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre; suinteresuotų asmenų atstovės pateiktu ginčo garažo apžiūros aktu, surašytu Kauno miesto savivaldybės administracijos filialo centro seniūnijos 2018 m. vasario 8 d., kuriame užfiksuotas statinys, esantis tarp (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), prie stacionarios transformatorinės TR-814, Kaune. Apžiūros akte nurodyta, kad 20 kv. m ploto garažas neturi pamatų ir dėl grunto savybių bei pamato nebuvimo apie 20 cm įsmegęs į gruntą. Jo kampai ir įvažiavimas stabilizuoti paprastai sudėjus plytas, nenaudojant rišančiųjų medžiagų (e. b. l.167-168 ). Teismas pastebėjo, kad nurodytas aplinkybes pagrindžia pridėtos ginčo garažo fotonuotraukos (e. b. l.169-171) ir antstolės R. P. 2017 m. lapkričio 21 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas (e. b. l.174-185). Konstatuodamas, kad ginčo garažo nėra pagrindo priskirti nekilnojamiesiems daiktams, teismas vadovavosi ir Kauno miesto savivaldybės administracijos centro seniūnijos 2018 m. vasario 14 d. rašto dėl statinio patikrinimo turiniu, pagal kurį garažas, į kurį pareiškėjas siekia įgyti nuosavybės teises, yra adresu (duomenys neskelbtini), tarp (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), garažas yra metalo konstrukcijų. Jis neatitinka nekilnojamajam daiktui keliamų reikalavimų, kadangi neturi pamatų, surinktas vietoje neatliekant statybos darbų. Objektas priskirtinas kilnojamiesiems daiktams, kadangi gali būti perkeltas iš vienos vietos į kitą nepakeistu jo paskirties ir iš esmės nesumažinus jo vertės (e. b. l.166). Su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti. Be to, minėtas aplinkybes patvirtina ir pareiškėjo byloje pateiktas Situacijos planas M 1:500, kuriame nurodyta, jog leidžiama statyti surenkamą metalinį garažą. Tačiau šiuo įrodymu teismas nesivadovavo, nustačius, kad dokumentas neatitinka įrodymui keliamų leistinumo reikalavimų, nes kopija nepatvirtinta, nenurodytas dokumento šaltinis (CPK 177 straipsnis).

25. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad garažo kaip nekilnojamojo daikto statusą patvirtina pateikta 2017 m. gruodžio 8 d. nekilnojamojo daikto (garažo) kadastrinių matavimų byla, kurioje nurodyta, kad garažas turi betoninius pamatus, o grindys yra pagamintos iš grunto. Tačiau sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra aišku, kokiais duomenimis remdamasis kadastrinių bylą rengęs matininkas nustatė, kad garažas pastatytas 1971 m., kokiu būdu buvo nustatyta, kad garažas turi betoninius pamatus, kai kiti byloje pateikti įrodymai liudija priešingai.

26. Pažymėtina, kad pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014, 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016). Todėl sprendžiant dėl ginčo garažo priskyrimo kilnojamiesiems ar nekilnojamiesiems daiktams, kadastrinių matavimų byloje pateiktus duomenims teismas turėjo vertinti kartu su kitais byloje pateiktais įrodymais, nesuteikiant jiems pranašumo.

27. Nustačius minėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ginčo garažas atitinka kilnojamojo daikto sąvoką (CK 1.98 straipsnio 4 dalis, CK 4.2 straipsnio 3 dalis).

28. Pagal Lietuvos Respublikos CPK 444 straipsnio 1 dalį ypatingosios teisenos tvarka gali būti nustatomi tie faktai, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga, t. y. juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas galimas tik tuo atveju, kai tai sukelia teisines pasekmes.

29. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 14 straipsnyje numatyta, kad registruojamos daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, iš to seka, kad kilnojamieji daiktai nekilnojamojo turto registre neregistruojami. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas pareiškimu siekia įregistruoti daiktines teises į ginčo objektą (garažą), t. y. kilnojamąjį daiktą, darytina išvada, kad šiuo atveju priimtas byloje sprendimas pareiškėjo siekiamų teisinių pasekmių nesukels, t. y. pareiškėjas neturės galimybės įregistruoti daiktinių teisių į ginčo garažą nekilnojamojo turto registre. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, analogiškos išvados yra konstatuotos ir įsiteisėjusiose Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 23 d. nutartyje (civilinėje byloje Nr. e2YT-3790-775/2018) ir Kauno apygardos teismo 2018 m. balandžio 3 d. nutartyje (civilinė byla Nr. e2S-885-638/2018), kurios turi prejudicinę galią šiai bylai ir iš naujo neįrodinėtinos (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Todėl šiuo atveju egzistuoja savarankiškas pagrindas atsisakyti tenkinti pareikštą pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

30. Be to, pareiškėjas, siekdamas įrodyti, kad ginčo garažas buvo pastatytas teisėtai ir jį pareiškėjas valdė nepertraukiamai ilgiau nei 40 metų, vadovavosi byloje pateiktais Kauno miesto darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto (toliau – DŽDT VK) sprendimais, mokestiniais pranešimais, kvitais ir turto draudimo liudijimais.

31. Iš byloje pateikto Kauno miesto DŽDT VK 1970 m. rugsėjo 9 d. sprendimo Nr. 466 „Dėl sklypų skyrimo grupinių ir kooperatinių garažų statybai“ matyti, kad juo nuspręsta: 1) skirti sklypus grupinių ir kooperatinių garažų statybai, paimant žemę iš komunalinio fondo: (duomenys neskelbtini), apie 300 m² žemės ploto; 2) įpareigoti Lenino rajono vykdomąjį komitetą ir Panemunės rajono vykdomąjį komitetą sudaryti grupinių ir kooperatinių garažų statytojų sąrašus; 3) įpareigoti garažų statytojus statybos ir architektūros valdyboje užsakyti raudonųjų linijų planus ir garažų projektus derinti su miesto vyriausiuoju architektu (e. b. l.43-45). Tuo tarpu Kauno miesto Lenino rajono DŽDT VK 1970 m. rugsėjo 11 d. sprendimu Nr. 258 „Dėl grupinių ir individualinių garažų statybos statytojų sąrašo tvirtinimo“ nuspręsta pagal Kauno m. vykdomojo komiteto 1970 m. rugsėjo 9 d. sprendimą Nr. 466 išskirtame sklype (duomenys neskelbtini) individualiai leisti statyti garažus pagal priedėlį (e. b. l.46). Nurodytame priedėlyje išvardinti asmenys, kuriems leista statyti garažus, adresu (duomenys neskelbtini), tačiau tarp išvardintų asmenų nėra paminėtas G., kurį apeliantas nurodo, kaip asmenį, pardavusį jam garažą (e. b. l. 47). Taigi, minėtų sprendimų pagrindu buvo leista statyti grupinius ir kooperatinius garažus, tačiau bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo garažas yra metalinis, nepriskirtinas nei vienai iš minėtų kategorijų. Be to, pareiškėjas pareiškimu prašė teismo nustatyti juridinį faktą, kad jis įgyjamąja senatimi įgijo nuosavybės teisę į garažą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), registro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį tarp pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), tarp (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini). Tuo tarpu minėti sprendimai priimti dėl garažų statymo kitu adresu – (duomenys neskelbtini).

32. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad ginčo garažui, esančiam tarp pastatų, esančių (duomenys neskelbtini) (anksčiau (duomenys neskelbtini)) ir (duomenys neskelbtini) (anksčiau – (duomenys neskelbtini)), šio garažo pastatymo metu (1971 m.) buvo priskirtas adresas (duomenys neskelbtini), tačiau, keičiant gatvių pavadinimus ir adresus, garažas liko be jokio adreso ir šiai dienai nėra priskirtas prie jokio pastato ar adreso. Tačiau šiems teiginiams pagrįsti pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų (CPK 178 straipsnis). Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškimas grindžiamas įrodymais, kuriuose nurodytas visiškai skirtingas objektas, kadangi ginčo garažas nėra pateiktuose įrodymuose nurodytu adresu (duomenys neskelbtini). Nustačius minėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad byloje pareiškėjo pateikti mokestiniais pranešimai, kvitai ir turto draudimo liudijimai nepatvirtina, jog mokesčiai buvo mokami už ginčo garažą. Taigi, atlikta byloje pateiktų rašytinių įrodymų analizė nepatvirtina, kad pareiškėjas pareiškime nurodytą laiką (apie 40 metų) garažą valdė ir juo rūpinosi kaip savo. Tuo pačiu bylos duomenimis nustačius, kad ginčo garažas yra šiuo metu atskiru sklypu nesuformuotoje valstybinėje žemėje, pareiškėjui nepateikus įrodymų, jog valstybinės žemės patikėtinė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos yra davusi sutikimą naudotis valstybinės žemės dalimi garažui eksploatuoti, nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjas ginčo garažu naudojasi teisėtai.

33. Be to, suinteresuoti asmenys atsiliepime į apeliacinį skundą teisingai pastebėjo, kad apeliantas savo nuosavybės teisę į ginčo pastatą kildina ne tik iš sąžiningo, teisėto, atviro, nepertraukiamo valdymo – ne iš įgyjamąją senatį reglamentuojančių nuostatų, bet iš pirkimo–pardavimo sandorių, kurie yra savarankiškas nuosavybės teisių įgijimo pagrindas (CK 4.47 straipsnio 1 punktas). Apeliantas nurodo, kad nuosavybės teises į garažą įgijo sandorio pagrindu, nupirktą daiktą valdė nuosavybės teise. Tuo tarpu nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktas galėtų būti nustatomas tik tuo atveju, jei apeliantas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į garažą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu.

34. Vadovaujantis nustatytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad yra visos sąlygos, būtinos nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktui konstatuoti.

35. Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su ginčo garažo įsigijimo aplinkybėmis, nėra teisiškai reikšmingi ir neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, todėl teismas atskirai dėl jų nepasisako. Kaip žinia, teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010 ir kt.).

36. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialiosios bei proceso teisės normas. Teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.